J. Roberto Oppenheimerio, fiziko, vadovavusio „Manhatano projektui“, karjera verčia sutelkti dėmesį į tokius klausimus, kurie primena ginklo lazerinio taikiklio taškelį aukos krūtinėje. Būtent Oppenheimerį visuomenė liaupsino kaip bombos sumanytoją; o šis kankinosi dėl nuniokojimo, kurį padėjo sukelti jo genialumas, ir tikėjosi, kad naujojo „įtaiso“, kaip savo išradimą vadino bombos kūrėjai, griaunamasis poveikis padarys karą nebereikalingą.
Šiame straipsnyje siekiama keleto tikslų. Pirmiausia – išskleisti Tomo Sparrow kritiką fenomenologinei tradicijai, t. y. teiginį, kad fenomenologija ir realizmas yra nesuderinami iš esmės. Tuomet – išanalizuoti, kaip Grahamas Harmanas mėgina spręsti šį fenomenologijos ir realizmo ginčą. Straipsnį sudaro dvi dalys: pirmojoje dalyje susitelkiama į Sparrow kritiką, antroji dalis skirta Harmanui.
Pastaruosius kelis dešimtmečius išsivysčiusiame pasaulyje plito keistas išlaisvinimo judėjimas. Šių išlaisvintojų tikslai viršija tuos, kurių siekia pilietinių teisių aktyvistai, feministės ar gėjų teisių gynėjai. Tiesą sakant, jie nori išlaisvinti žmonių rasę iš jos biologinių suvaržymų. „Transhumanistų“ požiūriu, žmonės turi atplėšti savo biologinį likimą nuo aklo evoliucinio atsitiktinio kismo bei prisitaikymo proceso ir, kaip rūšis, pereiti į kitą etapą.
„Pagrindinis filosofijos tikslas, prieš bandant suprasti gyvenimo prasmę, iš tikrųjų yra suprasti pasaulį, kuriame gyvename. Vyksta du dalykai: pirmasis yra globalizacija ir naujos technologijos, o antrasis – revoliucija; meilės ir transhumanizmo revoliucija, kuri keičia mūsų pasaulį.“ (Luc Ferry)
Paklausykime Danutės Bacevičiūtės pranešimo „Taromatas ir etinio subjekto steigtis“, skaityto šiųmetinėje „Baltų lankų“ konferencijoje, ir pasvarstykime: ar individas, kišdamas tuščias įvairiausių gėrimų pakuotes į taromatą, atlieka etinį veiksmą?
„Aš visuomet kalbu tiesą. Ne visą, nes nėra jokio būdo jos išsakyti. Išsakyti ją visą, paprastai sakant, yra neįmanoma – tam trūksta žodžių. Tačiau per šią neįmanomybę tiesa prisiliečia prie tikrovės.“ (Jacques Lacan)
Pradėti reikia nuo to, kad signifikantų grandinės iškilimas (arba patekimas į ją) tiesiogiai siejasi su tuo, kad ji tiesiogiai koreliuoja – jei rimtai žiūrėsime į Freudo atradimą – su trūkstamu signifikantu viduje arba a priori stokojimu kitame…
Šiame straipsnyje nagrinėjama Jacques’o Derrida dekonstrukcinė prieiga, taikyta Emmanuelio Levino metafizinei-egzistencinei etikos filosofijai. Atsižvelgiant į Derrida kritikuojamą religinį Levino etikos pobūdį, šio tyrimo tikslas – sekti Derrida minties keliu, mėginant kvestionuoti praktiškumą ar netgi inteligibilumą aporijos, kuri, anot Derrida, yra esminga Levino etikai. Tyrimo pabaigoje buvo prieita prie tokios išvados: Derrida kritika Levino atžvilgiu esanti… Skaityti toliau »