Jūsų dėmesiui pristatome filosofo Gintauto Mažeikio pranešimą „Technologijų įtaka didžiųjų naratyvų kaitai“, perskaitytą VGTU surengtoje konferencijoje „Technika, technologijos, ontologija“: pasitelkiant žymių teoretikų Theodoro Adorno ir Jeano-François Lyotard’o idėjas, pranešime keliami klausimai apie postmodernų būvį bei technologijų įtaką didžiųjų naratyvų kaitai.
Siūlome artimiau susipažinti su prancūzų psichoanalitiku ir psichiatru Jacquesu Lacanu (1901–1981), žiūrint du dokumentinius filmus, kuriuose įamžintos Lacano, – įtakojusio klinikinę psichoanalizę, kritikos teoriją, lingvistiką, poststruktūralizmą, XX a. Prancūzijos filosofiją ir kino teoriją, – mintys apie psichoanalizę, mirtį, kalbą, meilę, atskirtį, paranoją ir gyvenimą.
„Aš visuomet kalbu tiesą. Ne visą, nes nėra jokio būdo jos išsakyti. Išsakyti ją visą, paprastai sakant, yra neįmanoma – tam trūksta žodžių. Tačiau per šią neįmanomybę tiesa prisiliečia prie tikrovės.“ (Jacques Lacan)
Pradėti reikia nuo to, kad signifikantų grandinės iškilimas (arba patekimas į ją) tiesiogiai siejasi su tuo, kad ji tiesiogiai koreliuoja – jei rimtai žiūrėsime į Freudo atradimą – su trūkstamu signifikantu viduje arba a priori stokojimu kitame…
Pokalbis su anglų filosofu Simonu Critchley apie tragediją ir jos ribas. Pasak pašnekovo, tragedija traukia savo „laukiniu, nerimstančiu grožiu, konfliktu ir viršenybe prieš filosofiją, reikšmingais, iki galo neįvertintais ryšiais su esama mentaline ir politine situacija“. Kviečiame skaityti ir mąstyti.
Mano paveikslą „Postmodernizmo mokykla“ (The School of Postmodernism) įtakojo Rafaelio freska „Atėnų mokykla“, esanti Vatikane. Tai komentaras apie postmodernizmo subjektyvumą, kuris gali neigti objektyvią Tiesą. Tose vietose, kur Rafaelis nutapė didžiuosius praeities graikų mąstytojus, mano kūrinyje pavaizduoti žymiausi mūsų amžiaus postmodernistai. Rafaelio nutapyti filosofai stoviniuoja būreliais ir diskutuoja bei dalinasi savo idėjomis, o štai mano… Skaityti toliau »
Įvadas: Dar XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje Fredricas Jamesonas pastebėjo, kad kurį laiką nyksta profesionaliõsios, t. y. „akademinės“, filosofijos (ir kitų humanitarinių bei socialinių mokslų) numatomos žanrinės ir diskursyvinės ribos. Įsivyrauja sunkiai apibrėžiamas rašymo ir kalbėjimo pavidalas, kuriame filosofinės įžvalgos pinasi su politiniais mokslais, istorija, literatūros kritika, psichoanalize bei kitomis teorizavimo formomis. Ši pastaba labai… Skaityti toliau »
Melas pagal pačią savo sampratą siejasi su kažkuo paslėptu, vis dar nežinomu. Melas visuomet yra paslėptas melas. Jei kalbama apie viešą, „akivaizdų“ melą, tuomet reikalą turime su ideologinio pobūdžio iškraipymu, kuris jau liečia pačią mūsų žiūros konfigūraciją ir pastarosios ypatybes. Apie tikrąjį melą, kuris visuomet pasprunka nuo bet kokio tematizavimo ir konteksto, mažai ką tegalime… Skaityti toliau »