ĮVADAS
Šiame straipsnyje sieksime keleto tikslų. Pirmiausia – išskleisti Tomo Sparrow kritiką fenomenologinei tradicijai, t. y. teiginį, kad fenomenologija ir realizmas yra nesuderinami iš esmės. Tuomet – išanalizuoti, kaip Grahamas Harmanas mėgina spręsti šį fenomenologijos ir realizmo ginčą. Straipsnį sudaro dvi dalys: pirmojoje dalyje susitelksime į Sparrow kritiką, antroji dalis skirta Harmanui. Pastarąją taip pat sudaro dvi dalys: pirmojoje nagrinėsime, kaip Harmanas perinterpretuoja etiką, Levino pirmąją filosofiją, antrojoje – kaip, pasiremiant José Ortegos y Gasseto metaforos teorija, pasiūloma estetinės prieigos prie realybės alternatyva. Antrojoje dalyje atskaitos tašku laikysime Harmano idėją, kad estetika, o ne etika, kaip teigė Emmanuelis Levinas, esanti pirmoji filosofija. Manysime, kad Harmanas, panašiai kaip Levinas, ieško tokios pirmosios filosofijos, kuri galėtų išvengti redukuojančio temizavimo: jei Levinas neredukuojančios filosofijos galimybę yra įžvelgęs etinėje metafizikoje, tai Harmanas – estetikoje ir meninėje veikloje.
⇓
TOMAS SPARROW IR FENOMENOLOGIJOS „PABAIGA“
Savo knygoje The End of Phenomenology: Metaphysics and the New Realism („Fenomenologijos pabaiga: metafizika ir naujasis realizmas“, 2014) Tomas Sparrow imasi griežtos fenomenologinio metodo kritikos. Pagrindinis jo keliamas klausimas – ar įmanoma suderinti fenomenologinę ir realistinę pozicijas? Anot Sparrow, šiandien fenomenologija yra atsidūrusi aklavietėje, kadangi „negali pagrįsti savo įsipareigojimų tam, kas neatskleidžiama fenomenologiškai“ (Sparrow 2014: 3). Kitaip tariant, fenomenologija, kaip metodas, prieštarauja išsikeltam tikslui – grįžimui „atgal prie daiktų“. Sparrow kritikuoja tokią „konkretumo retoriką“: tai, ką fenomenologija laiko realiu, priklauso išskirtinai žmogiškam patyrimui, bet ne pačiai realybei. Metafizinis klausimas, koks galėtų būti pasaulis be jį patiriančio ir suvokiančio subjekto ar sąmonės, suspenduojamas kaip „pseudo problema“ – to reikalauja fenomenologinė redukcija ar epoché. Pasak Sparrow, fenomenologija negali būti realistinė: pats fenomenologinis metodas draudžia spekuliaciją, būtiną realistinio filosofinio argumento įtvirtinimui. Jei vis dėlto mėginama kažką pasakyti apie nuo subjekto nepriklausančią realybę, t. y. peržengti fenomenologinio metodo ribas, tokiu atveju fenomenologija prieštarauja tam, kuo save grindžia. Problema, anot Sparrow, ta, kad fenomenologija yra tapusi neberelevantiška savo praktikai: jos, kaip „griežto mokslo“, atsisakyta jau po Heideggerio, ji paprasčiausiai „medžiojama“ tekstuose tų, kurie tebelaiko save fenomenologinės tradicijos atstovais (Sparrow: 12, 50). Esama skirtumo, sako Sparrow, tarp fenomenologijos kaip metodo ir tų, kurie save vadina fenomenologais. Anot jo, Dominique’as Janicaud, kritikuodamas teologinį posūkį prancūziškoje fenomenologijoje (Emmanuelio Levino, Jeano-Luc’o Mariono, Jacques’o Derrida ir kitų darbuose), puikiausiai nusako šios skirties esmę: „Rodos, Janicaud labiausiai susirūpinęs dėl to […], kodėl kai kurie filosofai reikalauja, kad juos laikytų fenomenologais, jei daug palankiau jų tikslams būtų išsilaisvinti iš fenomenologinio metodo primetamų apribojimų“ (Sparrow: 53). Janicaud sako: „Kam skelbti įveikus intencionalumą, jei vėliau įvedamas […] transcendencijos intencionalumas?“ (Sparrow: 53). Kaip ir Janicaud, Sparrow mano, kad fenomenologija, pati būdama suvaržyta imanencijos principo, yra nesuderinama su tokiomis metafizinėmis kategorijomis kaip transcendencija, absoliuti Kitybė ar Dievas.
Paimkime Levino atvejį. Janicaud požiūriu, Levinas ne tik nepraktikuoja heterodoksinės fenomenologijos, bet apskritai negali būti laikomas fenomenologu. Sparrow apmąsto amerikiečių akademiko Lee Bravero pasiūlytą variantą: tai, ką daro Levinas, galėtų būti „transgresyvus realizmas“. Toks realizmas atmeta platonišką rekolekcinį pažinimo modelį, radikaliai transformuotą Kanto ir Hegelio (Sparrow: 56). Dar kitaip – transgresyvus realizmas atmeta idealizmą, teigdamas akistatos su Kitybe neišvengiamumą: žinojimas nėra idealus, jis – realus; subjektas gali būti nustebintas ar netgi šokiruotas, jis nėra absoliutus savojo patyrimo šeimininkas. Levino filosofija galėtų liudyti šią, Sparrow žodžiais, „trauminę“ susidūrimo su Kitybe, kaip realybe, patirtį: Kito pasirodymas visada netikėtas, tai kažkas, kas suardo saugų mano suvokimų horizontą. Tuo tarpu Husserlis sakytų, kad netikėtumas tėra subjekto negebėjimas aprėpti viso fenomenologinio lauko, bet ne kažkas, ko neįmanoma nuspėti ontologine ar epistemologine prasme (Sparrow: 58). Ir vis dėlto: Sparrow manymu, savo fenomenologinėje analizėje Levinas nepateikia metafizinio argumento, kurio pakaktų absoliučiai transcendentinio Kito egzistencijai įrodyti. Sparrow cituoja Leviną: „Begalybės idėjos esmė – suvokti tai, kas nesuvokiama, vienu kartu išlaikant jos statusą kaip to, kas nesuvokiama“ (Sparrow: 58). Vadinasi, Kitybė dar visai negarantuoja Begalybės: Kito pasirodymas, jį lydinti nuostaba ar šokas neįrodo, kad (ir kokios) esama Begalybės. Vadinasi, Levinas tebėra įsipareigojęs fenomenologijai: transcendencija galinti atsiskleisti tik imanencijoje. Sparrow grįžta prie tos pačios išvados: „Jei fenomenologija […] yra antirealizmas, tuomet filosofas, praktikuojantis fenomenologiją, […] plėtoja idealistinę ontologiją […] O jei Levinas peržengia idealizmo primetamus apribojimus, tai jis peržengia ir pačią fenomenologiją“ (Sparrow: 60). Fenomenologijai Sparrow mato du kelius: arba ji išpildo tai, kuo save grindžia (tokiu atveju fenomenologija galėtų klestėti kaip puikiausias idealizmas, plėtojantis tai, ką pradėjo dar Kantas), arba ji tikrai tėra, Merlau-Ponty žodžiais, „mąstymo stilius ar maniera“ – pernelyg išsibarsčiusi, kad galėtų surinkti visus po vienu metodologiniu „sparnu“. Sparrow siūlymu, fenomenologija turėtų atsisakyti ambicijų išaiškinti realybę – šitai verčiau perleisti spekuliatyviesiems realistams – ir pasilikti tuo, kuo ji esanti iš tikrųjų, t. y. idealizmu. Mat spekuliatyviajame realizme neutralumo natūraliojo pasaulio atžvilgiu nesilaikymas kaip tik ir leidžia laisvai užklausti realybę, o tai reiškia – bandyti išeiti iš koreliacionistinės perspektyvos.
⇓
ESTETINIS GRAHAMO HARMANO SPRENDIMAS
Sparrow daug kalba apie tai, koks svarbus fenomenologijai yra jos metodas, kad redukcijos, kuria tradicija save grindžia, nesilaikymas pranašauja fenomenologijos „pabaigą“, tuo tarpu spekuliatyviajame realizme tiek metodologijos nebuvimas, tiek bandymai suderinti fenomenologinę ir realistinę pozicijas atleidžiami argumentuojant tuo, kad spekuliatyviojo realizmo užduotis, vienintelis jo įsipareigojimas realybei yra pati spekuliacija. Mintyje čia turime Grahamą Harmaną, kurio spekuliatyvią metafiziką, konstruojamą iš Husserlio, Heideggerio ir kitų fenomenologinės tradicijos atstovų (Levino, Merleau-Ponty ir Lingio), Sparrow atsisako įvertinti kritiškai: „Aš nei užginčijau, nei paliudijau to, kaip jis interpretuoja fenomenologus. […] mano pirminis tikslas buvo pateikti apžvalgą, kaip jo spekuliatyvus projektas prasideda nuo fenomenologijos, o vėliau išsiskiria su ja.“ (Sparrow: 139). Sparrow veikiausiai supranta, kad kritikuoti Harmaną reikštų atverti paties spekuliatyviojo realizmo, kaip antikoreliacionistinio projekto, spragas: ar tikrai spekuliatyvusis realizmas geba išvengti to, ką pats draudžia; ar pasižadėjimas sugrįžti prie realybės išpildomas? Australų filosofas Terence’as Blake’as pakomentavo Harmaną, kad pastarajam ne tiek rūpi Heideggeris ir realūs objektai, kiek visas jutiminis „paviršių“, vadinasi, koreliuotas, pasaulis. Nors Blake’as Harmano spekuliatyvų projektą pavadina parmenidiška monistine vizija, būtent pagal ją viskas, ką galime patirti apie pasaulį, neturi nieko bendra su realybe: „[…] laikas yra iliuzija. Literatūra, mokslas, sveikas protas – visa yra sapnas. Istorija yra sapnas. Realus pokytis neįmanomas. Objektai negali būti atskirti vienas nuo kito pagal jokią žinomą, suvokiamą […], įsivaizduojamą savybę ar santykį. Objektai yra atsiriboję nuo santykių. […] Objektai yra nereliaciniai. […] Tesama vieno objekto.“ (Blake 2014: 1). Tarsi Harmanas neigtų bet kokią konkrečią, realią patirtį, paradoksaliai kaltindamas kitus filosofus, kad tai jie yra užmiršę realybę, tikrąjį filosofijos objektą, o kartu ir tokią filosofiją, kokia ji buvo iš pačių pradžių, t. y. meilė išminčiai. Blake’o teigimu, Harmanas tiesiog „negali be savo „jutiminių“ objektų, net jei yra įpareigotas paskelbti juos netikrais“ (Blake: 7). Vadinasi, Harmanas, visai kaip Sparrow kritikuojamas „prasižengęs“ fenomenologas, neišpildo savo pažado – sugrąžinti filosofijon realybę.
Kiek nuosaikesnio požiūrio laikosi britų teoretikas Peteris Wolfendale’as, teigiantis, kad Harmano prieiga iš esmės yra fenomenologinė, jis – huserlininkas: reprezentacijos, kurią pats Harmanas kritikuoja, neišvengiama, net jei intencionalumas priskiriamas bet kokiai būčiai (objektui). Wolfendale’o manymu, Harmanas bando varijuoti tarp dviejų skirtingų registrų: semantinio (Frege’ės, Meinongo, Kripke’ės, Davidsono – su pastarojo teorija, kad esama tik vienos rūšies kognityvinių turinių – prozinių – Harmanas kaip tik ir nesutinka) ir metafizinio (Husserlio bei kitų fenomenologinės tradicijos atstovų). Galiausiai Wolfendale’as pavadina Harmano prieigą „introspektyvia metafizika“ – „fenomenologinės deskripcijos ir metafizinio argumento hibridu“ (Wolfendale 2014: 104). Kadangi apie realius objektus negalima nieko pasakyti, jie yra atsitraukę (withdrawn), vienintelė išeitis yra perkelti intencionalumą – imperatyvumą ar performatyvumą – objektui. Kita vertus, pats Harmanas savo 1997 m. esė Alphonso Lingis on the Imperative of Things („Alphonso Lingis apie imperatyvą daiktuose“), pritardamas pastarojo minčiai, jog daiktai mums, žmogiškiems subjektams, primeta etinius imperatyvus ne mažiau nei mes jiems, pasiūlo kitokią etinio priežastingumo sampratą: „Vienas kitam įsakydami […] objektai egzistuoja kaip imperatyvai. Kaip žuvys medžioja grobį ar šunys žaidžia su kamuoliais, visai tikėtina, kad žvyras ir magnis vienas su kitu kariauja, spaudžia vienas kitą iki nuolankumo, reikalauja pagarbos vienas kitam.“ (Harman 2010: 21).
Vėliau savo knygoje Guerrilla Metaphysics („Partizaninė metafizika“, 2005) Harmanas prisipažįsta, kad pagrindinė jo intencija yra atgaivinti fenomenologiją: „… gali pasirodyti, kad vienu kartu norima abiejų dalykų, tarsi ši knyga mėgintų karūnuoti […] tiek fenomenalius paviršius, tiek paslėptus pogrindžius. Paradokso išaiškinimas grynai kosmologinis: […] konkretumas, glūdintis intencionalume, priklauso kiekvienam galimam realybės sluoksniui, ne vien žmogiškam suvokimui.“ (Harman 2005: 23). Anot Harmano, nėra taip, kad Husserlio idealizmas neturi nieko bendra su realybe, tai yra objektiškai orientuotas idealizmas: dėka Husserlio intencijos, kaip objektizuojančio akto, atrandama įtampa tarp fenomenalaus objekto ir jam būdingų savybių. Net jei Husserlis nesuteikia objektams visiškos autonomijos, jam jie taip pat nėra vien gryni jutiminiai duomenys. Husserliui objektas, visuomet kažkas daugiau nei atsitiktinės jutiminės savybės, leidžia pamatyti, mat objektui netekus šių savybių, jis tebeturėtų eidosą. Eidetinės savybės (Harmano pervadintos realiomis) yra tai, kas vieną konkretų buvinį išskiria iš kitų buvinių. Tačiau, pasak Harmano, eidetinės (realiosios) objektų savybės mums prieinamos vien netiesioginiu aliuzijos būdu, o tokią prieigą akivaizdžiausiai praktikuoja du tyrėjų tipai – mokslininkas arba menininkas. Todėl Janicaud kritiką heterodoksinės fenomenologijos atžvilgiu Harmanas vertina kaip pernelyg konservatyvią: Janicaud fenomenologijos konkretumas ar „realumas“ įmanomas tik griežtai pasilikus prie to, kas regima bei gali būti patikrinta, kitaip tariant – objektas pakeičiamas fenomenu (Harman 2005: 10). O štai teologinio posūkio atstovai ryžtasi užklausti fenomeno pakankamumą, ir šioje pastangoje, Harmano manymu, esama daug mažiau koreliacionizmo nei Janicaud samprotavimuose. Galima sakyti, kad Harmanas, skirtingai nei Janicaud ir jam antrinantis Sparrow, ne tiek ieško fenomenologijoje prieštaravimų, kiek bando analizuoti, suprasti ir galbūt netgi išteisinti jos pasižadėjimą jutiminiam konkretumui.
Čia dar galima paminėti Wolfendale’o komentarą apie Harmano metodologiją – „hiperbolinį perskaitymą“ (paties Harmano sugalvotas terminas): Harmanui patogiausias būdas kvestionuoti kažkieno filosofinę poziciją – pamėginti įsivaizduoti, kad priešininkui pavyko laimėti visus argumentus, o tuomet paklausti savęs, ko dar trūksta tame laimėtame filosofo pasaulyje (Wolfendale, Mackay 2014). Hiperbolinio perskaitymo esmė – plėtoti ne kritinį, bet dėkingumo diskursą, ir tokiu būdu mėginti pasipriešinti Vakarų filosofiją užvaldžiusiai, Harmano žodžiais, „žmogiškosios prieigos tironijai“.
⇓
PRIEKAIŠTAI IR PAGYRIMAI LEVINUI
Kaip atrodo tokia „introspektyvi metafizika“? Tiksliau, kaip Harmanas perskaito Leviną, kuris, Janicaud akimis, nėra fenomenologas? Savo esė Aesthetics as First Philosophy: Levinas and the Non-Human („Estetika kaip pirmoji filosofija“) Harmanas teigia, kad Levinas „visiškai atsitiktinai yra tapęs naujo metafizinio kauzalumo pradininku“ (Harman 2007: 30). Anot Harmano, pirmiausia Levino negalima traktuoti kaip vien etikos ar religijos filosofo. Jei Heideggeriui vienas reikmuo „pajungiamas“ kitam, o šis – dar kitam, tokiu būdu individualiai būčiai išnykstant „tarnystėje“ (Harman 2007: 23), tai Levinas priešinasi tokiam holizmui, kuriame visi daiktai-reikmenys galiausiai randa prieglobstį po vienos ir tos pačios Būties „sparnu“: jo atsaku Heideggerio pragmatizmui tampa mėgavimosi elementariuoju pasauliu teorija. Harmanas pavadina Leviną „kūniškuoju fenomenologu“, kuris, greta Merleau-Ponty ir Lingio, tiesiog „maudosi juslių eteryje“ (Harman 2005: 34). Harmanas cituoja „Totalybę ir begalybę“: „… duonos pluta, liepsna židiny, cigaretė pasiūlo save mėgavimuisi.“ (Harman 2005: 36). Arba: „… baldai, namai, maistas, drabužiai, nėra [įrankiai – Harmano past.] tiesiogine šio žodžio prasme […] mes mėgaujamės jais arba kenčiame dėl jų; jie yra tikslas savaime. Patys reikmenys […] tampa mėgavimosi objektais.“ (Harman 2005: 36). Anot Harmano, Levinui, kitaip nei Heideggeriui, mėgavimasis į nieką nenurodo, nėra niekam „pajungiamas“, iškrenta iš bet kokių reikmeniškumo sistemų: mėgaudamiesi mes ne suvartojame kažką, kas mums „tarnauja“, bet tarpstame pačiame žavėjimesi materialiuoju, elementariuoju pasauliu ir jo objektais, todėl etika negali būti pirmoji filosofija, tam daug labiau tinkanti estetika. Be to, pastebi Harmanas, Levinas nėra visiškai teisus, manydamas, kad mėgavimasis yra pirmiau bet kokios prasmės einanti beprasmybė: mėgavimasis negali būti absoliučiai beprasmis, antraip visos jo formos būtų vienodos (Harman 2007: 23), o tai prieštarauja paties Levino siekiui, mat kur vienodumas, ten ir totalybė, neleidžianti rastis Kitybei.
Nepaisant to, Harmanas įsitikinęs, kad Levino filosofijos esmė glūdi visai ne suvienyto Gėrio idėjoje, bet pastangoje apginti individualią substanciją apskritai. Levino vartojama nuoširdumo (sincérité) sąvoka užvadina santykį su pačia realybe: „viskas yra taip, kaip yra.“ (Harman 2007: 24). Nuoširdus santykis – tai buvimas paprasčiausiame artume (Levino proximité), nesusitapatinimas, nereikalavimas iš Kito būti tuo, kuo ji(s) nėra. Harmanas cituoja Levino veikalą Autrement qu’être ou au-delà deléssence („Kitaip nei būtis, arba Anapus esmės“, 1974): „Tai [reiškia – mano past.] prisiliesti prie daikto nesusiliejant su juo.“ (Harman 2007: 24). Nuoširdus santykis jam rodosi kaip galimybė išvengti objekto redukcijos: daiktas nėra nei po ranka (Heideggerio Zuhandenheit), nei prieš ranką (Vorhandenheit), tai veikiau pats nebuvimas (Harmano vartojama absent-at-hand sąvoka).
Savo esė The Third Table („Trečiasis stalas“, 2012) Harmanas kaip tik ir kalba apie tokį objektą (stalą), kurio negalima redukuoti nei į praktiškai patiriamą savo materialumą, nei į mokslinius ar kitokius teorizavimus apie jį: trečiasis stalas nėra nei viena, nei kita, jis pakibęs tarp dviejų terpių – realios ir jutiminės (fenomenalios). Būtent šis trečiasis stalas yra pats reikmeniškiausias, kadangi yra pasitraukęs absoliučion gelmėn nuo visų įmanomų prieigų prie jo. Harmanas sako: „reikmeniškumo analizė tik atsitiktinai domisi žmonių naudojimusi reikmenimis. Jos tikrasis savas dalykas yra pačių esinių padėtis […] realybėje. Tiltas nėra tiltu dėl to, kad Dasein atitinkamai jį naudoja; atvirkščiai. Reikmuo nėra ‘naudojamas’, jis ‘yra’.“ (Harman 2014). Šitai, pasak Harmano, kaip tik ir nurodo Levino il y a: žengimą į santykį be konjunkcijos, pasilikimą pagarbiame, nuoširdžiame artume, leidimą Kitybei būti tuo, kuo ji yra. Artumu, bet ne susiliejimu grįstame nuoširdžiame santykyje tesama nukreipimo (Harmano vartojama allusion sąvoka) į kažką, kas visuomet yra daugiau nei žmogiška intencionali sąmonė gali aprėpti. Todėl nuoširdus, objekto neužvaldantis santykis yra netiesioginis (Harmano vikariško kauzalumo teorija). Tokiam santykiui būdinga asimetrija (Levino sąvoka), tačiau ne dėl to, kad esama susidūrimo tarp objekto ir subjekto, bet dėl to, kad susidūrimas vyksta tarp skirtingoms terpėms – realiai ir fenomenaliai – priklausančių objektų: realus objektas „susitinka“ tarpininką – jutiminį objektą.
Vis dėlto, anot Harmano, Levino filosofijoje mąstomas vien žmogaus santykis su pasauliu, bet ne santykis apskritai. Užduodamas klausimą, kaip galimi tarpobjektiniai ryšiai, Harmanas siūlo ieškoti pirmosios filosofijos ne etikoje, o daug bendresnėje substancijos ir kauzalumo teorijoje (Harman 2007: 28). Harmanui Kitas – tai bet kuri būtis (objektas), todėl ir santykis su Kitybe negali būti etinis, jis veikiau yra estetinis. Filosofiją ir estetiką jungia tai, kad abi jos negali vadintis pažinimu. Meno objektas, kaip ir filosofijos objektas, priešinasi pažinimui, kuris arba mėgina ieškoti, iš ko realybė susideda (Harmanas vadina tai redukcija „žemyn“ – undermining), arba tyrinėja, kokį poveikį realybėje egzistuojantys objektai turi mums (redukcija „aukštyn“ – overmining). Pasak Harmano, filosofuoti nereiškia „teorizuoti apie stalą, iš ko jis padarytas ar kokį poveikį jis turi mums; tai reiškia klausti apie tokį trečiąjį stalą, kuris neredukuotinas nei į viena, nei į kita. Kitaip tariant, filosofija nėra pažinimo forma […] filosofija tegali tikėtis suteikti mums netiesioginį ar aplinkinį būdą, kaip prieiti prie trečiojo stalo ar trečiojo kažko apskritai“ (Harman 2016: 181). Naujos, spekuliatyvios filosofijos užduotis – tyrinėti netiesioginius tarpobjektinius ryšius. Tik tokiu būdu Harmanui filosofija yra meilės išminčiai, o ne, kaip Levino taikliai pasakyta, ontologinio „žiaurumo“ praktika. Sugrįžimas prie realybės, objektų pačių savaime, galimas tik tada, kai pripažįstama, kad visa – žmonės, gyvūnai, daiktai – yra objektai, kurių kiekvienas turi savo individualų „Aš“. Tokios spekuliatyvios metafizinės teorijos pagrindimą Harmanas randa José Ortegos y Gasseto filosofijoje – 1914 m. kūrinyje Un Ensayo de Estética a Manera de Prólogo („Esė apie estetiką kaip prologas“), sumanytame kaip įvadas į ispanų poeto Moreno Villa’os rinktinę El Pasajero („Keleivis“).
⇓
ESTETIKA KAIP KOSMOLOGIJA
Kaip ir Levino atveju, Harmanas perskaito Ortegą hiperboliškai. Savo esė Aesthetics as Cosmology („Estetika kaip kosmologija“) Harmanas teigia, jog menas yra kauzalumo pamatas (Harman 2003: 168), ir būtent Ortega yra pademonstravęs, kaip estetinė, tiksliau, metaforos teorija gali funkcionuoti kaip ontologinė-kosmologinė teorija. Harmanas parafrazuoja Ortegą: „Aš“ priklauso ne vien gyvoms būtybėms, bet visiems – žmonėms, daiktams, situacijoms – tol, kol jie randasi, būna, vyksta (Harman 2003: 169). Kiekvienas dalykas gali turėti savo „Aš“: tai ne sąmonės bruožas, o veikiau tiesiog paties buvimo, kurio negali išsemti nei stebėjimas, nei introspekcija, faktas (Harman 2018: 70). Manyti, jog ne etinė (imperatyvo), bet estetinė struktūra kartu yra ir daikto savyje struktūra, Harmaną paskatina toks Ortegos siūlymas: „Įsivaizduokime reikšmingumą tokios kalbos ar ekspresyvių ženklų sistemos, kurios funkcija būtų ne nupasakoti mums dalykus, bet pristatyti juos pačiame jų vyksmo [ejecución – mano past.] akte. Menas kaip tik ir yra tokia kalba; būtent šitai menas daro. Estetinis objektas yra vidujybė pati savaime – tai yra kiekvieno dalyko ‘Aš’.“ (Ortega 1975: 138-139).
Savo esė Ortega nagrinėja ispanų poeto Lópezo Picó eilėraštį, kuriame metafora – liepsnojančio kipariso šmėkla – tampa jo estetinės teorijos pagrindu. Nei kiparisas, nei liepsna, nei šmėkla, pasak Ortegos, patys savaime nėra estetiniai objektai, tai – realybei priklausančių objektų atvaizdai (Ortegos vartojama imagen sąvoka). Taip pat metaforoje sugretinamos visai ne esminės (Harmano terminais – realiosios), bet atsitiktinės (jutiminės) objektų savybės. Metafora konstituojama kažkas visiškai naujo: sukuriamas visiškai naujas objektas (visai kaip Harmano „trečiasis stalas“) – idealus hibridas, kuris nėra nei liepsna, nei šmėkla, bet turi abiejų savybių ir yra supriešinamas su realaus kipariso atvaizdu. Naujo (estetinio) objekto konstitucija vyksta dviem etapais: pirmiausia paneigiamas realaus objekto atvaizdas, t. y. sugretinamos atsitiktinės objektų savybės, tuomet paneigimas transformuojamas į patiriančio subjekto jausmą. Apie pastarąjį Ortega sako: „Kiekvienas atvaizdas […] turi du veidus. Viena vertus, tai – kažko atvaizdas; kita vertus, […] tai – kažkas mano. Tai aš regiu kiparisą, turiu jo atvaizdą, įsivaizduoju jį […] tai – reali mano paties būsena, manojo ‘Aš’ akimirka.“ (Ortega 1975: 144). Arba: „Kiekvienas objektyvus atvaizdas, įžengdamas ar palikdamas mūsų sąmonę, pagimdo subjektyvią reakciją […] ši subjektyvi reakcija yra ne kas kita kaip pačios percepcijos aktas, nesvarbu, regėjimo, atminties ar intelekto.“ (Ortega 1975: 145).
Kitaip tariant, meno kūriniui reikia liudytojo – manojo „Aš“, kaip jaučiančio, patiriančio objektą, įsitraukimo. Tai mano aktyviai dalyvaujanti, įsivaizduojanti sąmonė perša kipariso, liepsnos ir šmėklos susiliejimą, kuriam iš pradžių priešintasi. Anot Harmano, Ortega teisingai numatęs „Aš“ įsitraukimą į estetinio objekto konstituciją, tačiau klydo teigdamas, kad „meno kūrinys leidžia […] patirti tą ypatingą jausmą, kurį vadiname estetiniu, vien atrodant, kad objektų vidujybė, jų pati vyksmo realybė gali mums atsiskleisti“ (Ortega 1975: 139). Kiparisas, su kuriuo susiduriame metaforoje, t. y. jo atvaizdas, yra ne mažiau pasitraukęs savo gelmėn nei kiparisas, su kuriuo susiduriame kasdienėje praktikoje, todėl estetiniame patyrime visuomet trūksta realybės: realaus objekto, kurio substitutu tampa būtent patiriantis subjektas. Metaforą Harmanas laiko performatyvia, teatrine struktūra: subjektas (aktorius) ne paprasčiausiai apsimeta („atrodo“), bet kuo labiau stengiasi susitapatinti su perteikiamu dalyku, ir, galima sakyti, ne tiek įveikti, kuo jis pats nėra, kiek įgyti konkrečiam dalykui ar situacijai būdingų savybių. Todėl, anot Harmano, Ortega neteisus manydamas, kad „mes turime kipariso atvaizdą, pasitelkdami liepsnos atvaizdą; mes regime jį kaip liepsną, ir atvirkščiai“ (Harman 2018: 74). Jeigu esama lygybės, galėjimo pakeisti vienas kitą, tuomet metafora, kaip tapatumo, kurio siekia loginis-prozinis kalbėjimas, priešingybė, netenka savo prasmės. Metafora nėra paprasčiausia nuoroda į fiktyvų (ar nebūtinai) objektą, jos esmė – tas pats leviniškas nuoširdus atvirumas, leidimas būti taip, kaip būnasi. Metafora, anot Harmano, yra asimetrinė, tačiau vėlgi, ne dėl to, kad vienas iš metaforos narių užima objekto, o kitas – subjekto poziciją, bet dėl to, kad kažkas metaforoje yra objektas (kiparisas), o kažkas – tam objektui priskiriamos savybės (liepsna, šmėkla). Nei metaforos performatyvumas, nei asimetriškumas nekyla iš subjekto / objekto dichotomijos, bet veikiau iš įtampos tarp paties objekto ir jam būdingų savybių.
⇓
IŠVADOS
Nors savo knygoje Sparrow iškelia klausimą, kodėl fenomenologai, kurie sulaužo fenomenologinės redukcijos reikalavimą, tebelaikomi fenomenologais, ir siūlo realybę verčiau palikti tyrinėti spekuliatyviajam realizmui, vienu kartu jis vengia kvestionuoti spekuliatyviuosius realistus, kurie galimai peržengia savo metodo ribas, t. y. leidžiasi į „uždraustas“ koreliacionistines spekuliacijas. Norėtųsi užklausti paties Sparrow: kuo Harmano prieiga skiriasi nuo heterodoksinės fenomenologijos? Tai, ką Harmanas daro, visai nėra, kaip Sparrow teigia, atsiskyrimas nuo fenomenologinės tradicijos. Harmanas yra aiškiai įvardijęs savo intenciją: jį domina fenomenologinės tradicijos atgaivinimas. Jeigu atsisakoma fenomenologijos, netenkama ir to, už ką, Harmano manymu, Heideggeris turi dėkoti (kritinis diskursas keičiamas dėkingumo diskursu) Husserliui, t. y. jutiminius objektus. Čia tuomet seka klausimas Harmanui: kodėl estetinė prieiga tampa vieninteliu būdu suderinti fenomenologinę ir realistinę pozicijas? Kuo estetinė prieiga mažiau koreliacionistinė nei etinė? Mat tai, ką Harmanas teigia esant svarbiausio metaforoje – parafrazės negalimybę, performatyvumą kaip subjekto atsakomybės neperleidžiamumą (kurio trūkumą Ortegos y Gasseto teorijoje Harmanas kaip tik ir kritikuoja), – ateina būtent iš Levino. Galiausiai tokia pirmoji filosofija, kokią siūlo Harmanas, rodosi dar radikalesnė nei Levino: joks objektas nebegali išvengti atsakomybės. Norėtųsi sakyti, kad Harmano spekuliatyvus projektas savo pamatine prasme nėra estetinis, jis veikiau yra etinis.
Giedrė Tatarūnaitė
LITERATŪRA
• Blake, Terence, “Harman and Parmenides: OOO’s Abandon of the Speculation of the Real”, 2014. Prieiga internete: https://terenceblake.wordpress.com/2014/05/31/harman-and-parmenides-ooos-abandon-of-speculation-about-the-real/.
• Harman, Graham, “Aesthetics as Cosmology”, Meta.Morf 2014. Lost in Transition, 2014.
• Harman, Graham, Guerrilla Metaphysics: Phenomenology and the Carpentry of Things, Chicago and La Salle, Illinois: Open Court, 2005.
• Harman, Graham, “Aesthetics as First Philosophy: Levinas and the Non-Human“, Naked Punch, Issue 9, Summer / Fall 2007.
• Harman, Graham, Towards Speculative Realism: Essays and Lectures, Winchester, UK, Washington, USA: Zero Books, 2010.
• Harman, Graham, „Fenomenologija ir reikmeniškumo teorija“, Aplinkkeliai.lt, 2014, vert. V. Gustas. Prieiga internete: https://aplinkkeliai.lt/vertimai/fenomenologija-ir-reikmeniskumo-teorija/.
• Harman, Graham, Dante’s Broken Hammer, London: Repeater Books, 2016.
• Harman, Graham, Object-Oriented Ontology: A New Theory of Everything, UK: Pelican Books, 2018.
• Ortega y Gasset, José, “An Essay in Esthetics by Way of a Preface”, Phenomenology and Art, vert. P. Silver, New York: Norton, 1975.
• Sparrow, Tom, The End of Phenomenology: Metaphysics and the New Realism, Edinburgh: Edinburgh University Press, 2014.
• Wolfendale, Peter, Robin Mackay, “Objects and Objections: In Conversation with Peter Wolfendale”. Prieiga internete: https://www.urbanomic.com/document/objects-and-objections-in-conversation-with-peter-wolfendale/.
• Wolfendale, Peter, Object-Oriented Philosophy, The Noumenon’s New Clothes, UK: Urbanomic, 2014.
Susiję tekstai:
Spekuliatyvusis realizmas ir virtualybė
Natiurmortas kaip asmeninis objektas: pastaba apie Heideggerį ir van Goghą