Atominio genijaus agonija

Praėjus daugiau nei šešiasdešimčiai metų, branduolinių ginklų sukūrimas tebėra svarbiausia mūsų laikų technologinė naujovė, o atominė fizika, kuria jie pagrįsti, yra bene nuostabiausias intelektinis pasiekimas nuo tada, kai Sokratas mokė savo sekėjus, kad geram žmogui mirti nebaisu. Žinoma, tik saujelė žmonių yra buvę gana geri, kad jų nė kiek negąsdintų tokie siaubai; be to, beprecedentė pastarojo šimtmečio mokslo pažanga sukėlė termobranduolinės visuminės pražūties ir galimo žmonijos išnykimo siaubą, dėl kurio visi, išskyrus pačius geriausius žmones, jaučia mirtiną nerimą.

Dėl šių naujų siaubų, pakankamai intensyvių ir pastovių, atominis mokslas pradėtas laikyti pagrindine žmonijos rykšte, o bombą sukūrę „Manhatano projekto“ fizikai, kurie 1945-aisiais pelnė susižavėjimo kupiną laisvų tautų padėką, galiausiai sulaukė pasmerkimo kaip blogio genijai, padarę gyvenimą kaip niekad pavojingą. Apmaudaujama, kad jiems nereikėjo to daryti; juk jie buvo mokslininkai ir turėjo geriau žinoti, kur nuves jų protinės pastangos, įgyvendinant tokį baisų sumanymą. Tačiau ar tikrai galima manyti, kad mokslininkai žinos geriau, gal net geriausiai, nei visi kiti? Ar jų supratimas, kaip veikia gamta, suteikia jiems geresnį moralinį suvokimą nei paprastiems žmonėms? Ar nuo neatmenamų laikų politinį žmogų lydinti dorybė – apdairumas – turėtų būti nukreipta į mokslinį intelektą ar turėtų būti vedama mokslinio intelekto? Ar mokslininkai, nusileidę į politinį pragarą, prisidėjo prie didžiulio blogio?

J. Roberto Oppenheimerio, fiziko, vadovavusio „Manhatano projektui“, karjera verčia sutelkti dėmesį į tokius klausimus, kurie primena ginklo lazerinio taikiklio taškelį aukos krūtinėje. Būtent Oppenheimerį visuomenė liaupsino kaip bombos sumanytoją; o šis kankinosi dėl nuniokojimo, kurį padėjo sukelti jo genialumas, ir tikėjosi, kad naujojo „įtaiso“ [gadget], kaip savo išradimą vadino bombos kūrėjai, griaunamasis poveikis karą padarys nebereikalingą; jį lydėjo komunistiniai ryšiai ir priešinimasis vandenilinės bombos – ginklo, tūkstantį kartų galingesnio už Hirošimą ir Nagasakį sudeginusias bombas – kūrimui; dėl patirtos politinės nešlovės ir nuopuolio kai kurių žmonių jis laikomas dar didesniu didvyriu, vizionieriumi, persekiotu karą kurstančių makartistų trogloditų. Jo palikimas, žinoma, daug sudėtingesnis.

Julius Robertas Oppenheimeris gimė 1904 m. Manhatane. Jo tėvas Julius buvo Vokietijos žydų imigrantas, praturtėjęs iš drabužių gamybos, o jaunasis Robertas augo kaip privilegijuotas vaikas, aplink kurį kelių aukštų apartamentuose Riversaido gatvėje šokinėjo privati mokytoja ir tarnaitė. Mąslaus proto, praktiškai neturintis draugų vargšas vaikas priminė mažąjį lordą Fontlerojų. Mokykloje mokytojas skundėsi, kad Robertas į antrą aukštą keliasi liftu ir prašė tėvų išmokyti jį vaikščioti laiptais. Vaikas vienišių papratimu susikūrė savo pasaulį, skaitė poeziją, rinko mineralus; nors daugelyje sporto šakų nesisekė, jis tapo puikiu buriuotoju ir raiteliu bei garsėjo tuo, kad su žirgais sutarė geriau nei su žmonėmis.

Dešimt metų jis lankė Etinės kultūros mokyklą, kuri įkūnijo žydų aukštuomenės buržuazinį pasaulietinį liberalizmą, besirūpinantį vargšų likimu, besivadovaujantį socialinio teisingumo idealais, nuolat kupiną vilties, dorą ir pažangų; Etinės kultūros draugijos nariai propagavo moterų rinkimų teisę bei alkoholio draudimą, dalyvavo steigiant ACLU¹ ir NAACP². Etinės kultūros draugija turėjo aiškų siekį pakeisti visuomenę, o mokyklos uždavinys buvo parengti intelektualinį ir moralinį elitą, atsidavusį šiai tarnystei. Šioje herojiškoje tvarkoje intelektinis meistriškumas užėmė tokią pat aukštą vietą kaip ir moralinės dorybės; jaunajam Oppenheimeriui, ambicingam polimatui, protavimas buvo neatsiejamas nuo moralinių pastangų.

Oppenheimeris įstojo į Harvardo universitetą ketindamas studijuoti chemiją, bet po trejų metų tapo fiziku eksperimentatoriumi, ketinančiu tapti fiziku teoretiku. Galutinį karjeros pasirinkimą nulėmė tai, kad jis buvo abstrakčių spekuliacijų meistras, „aistringai domėjosi visiškai nenaudingais dalykais“ ir prisibijojo to, ką mokslininkai vadina stendu, – varinių laidų litavimas įvarydavo jam priepuolį. Anot jo, svarbiausias tikslas yra nepabūgti „rimto gyvenimo dalyko – išmintingumo“, kurį reikia įvaldyti. To siekdamas, jis, pavyzdžiui, skaitė prancūzų poeziją, kurią, matyt, manė esant keliu į išmintį, rašė angliškas eiles bei pasakojimus. Knygoje J. Robert Oppenheimer and the American Century („J. Robertas Oppenheimeris ir Amerikos šimtmetis“) jo biografas Davidas C. Cassidy’is, mokslo istorikas ir filosofas, priekaištauja Oppenheimeriui, kad šiam trūko profesinio susikaupimo, būtino aukščiausio lygio mokslinei karjerai, ir kaltina jį turėjus per daug talentų, kurių nė vienam neskyrė pakankamo dėmesio. Skvarbus Oppenheimerio protas putojo, šnypštė ir taškėsi į visas puses, tačiau jis vis tiek sugebėjo tapti puikiu teoretiku, mokytoju ir administratoriumi. Jis tęsė formalųjį mokymąsi Kembridžo universitete, kur studijavo pas Ernestą Rutherfordą ir susipažino su Nielsu Bohru, kvantinės fizikos tėvu kūrėju; vėliau baigė doktorantūros studijas Getingeno universitete, kur dirbo pas Maxą Borną ir susipažino su Werneriu Heisenbergu, kuris po kurio laiko ėmėsi vadovauti Vokietijos siekiui sukurti atominę bombą; po doktorantūros stažavosi pas Wolfgangą Paulį Ciuriche.

Bornas prisiminė Oppenheimerį kaip šviesų inteligentą, bet įžūlų išsišokėlį, kuris įkyriai pertraukdavo seminarų pranešimus ir svarstydavo apie dalykus aiškiau nei tai sugebėjo daryti žymūs pranešėjai. Jis jau buvo išsiugdęs savąjį pranašuolišką talentą išsakyti triuškinančią pastabą, tarsi visatos paslapčių aptarimas būtų varžybos. Remiantis tokią veiklą vykdžiusiais mąstytojais, gryniausias, nesuinteresuotas, egoizmo nesuvaržytas gyvenimas turėtų būti susijęs su mąstymu apie aukščiausius dalykus. Šį teorinį grynumą drumstė tuštybė, arba amour-propre, būdinga daugumai mokslininkų, tačiau Oppenheimerio atveju ji atsiskleidė dar labiau ir skatino nuolat dairytis į kolegas, kuriuos jis laikė varžovais.

Iki dvidešimt penkerių metų Oppenheimeris parašė tuziną mokslinių straipsnių, kuriuose naujosios kvantinės teorijos šviesa dažniausiai buvo nukreipta į tam tikrus senus ir naujus eksperimentinius stebėjimus: tai svarbus darbas, teigia Cassidy’is, tačiau išvestinis, gerokai atsiliekantis nuo geriausių protų – Heisenbergo, Bohro, Borno, Paulio, Paulio Diraco – išdėstytos teorijos, atskleidusios subatominio pasaulio paslaptis bei pakeitusios supratimą apie materiją ir energiją. „Kvantinė revoliucija“, kaip ją pavadino Cassidy’is, ėmė šturmuoti griežtus akademinės fizikos principus, o XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje jos lyderiai pradėjo vadovauti kai kurioms prestižiškiausioms Europos universitetų katedroms.

Amerika regėjo fizikos ateitį Europoje, į kurią laivais plukdė jaunus teoretikus, kad šie sėdėtų prie meistrų kojų, ir įkalbėjo kai kuriuos meistrus dėstyti už Atlanto. Oppenheimeris, 1929 m. pradėjęs dėstytojauti Berklio universitete, veikiai pademonstravo profesorišką meistriškumą. Hansas Bethe pripažino, kad „pati geriausia teorinės fizikos mokykla, kokią tik Jungtinės Valstijos kada nors turėjo“, buvo ta, kuriai 4-ajame dešimtmetyje ir 5-ojo deš. pradžioje Berklio universitete ir Kalifornijos technologijų institute [Caltech] vadovavo Oppenheimeris. Jo intelekto stilius puikiai tiko seminarų salei: mažesnio talento žmonėms knebinėjantis detalėse, Oppenheimerio protas, greitas kaip kobra, sugebėjo gilintis į esminius naujo atradimo aspektus bei iškart suvokti praktines sudėtingų teorijų implikacijas; jis taip gerai išmanė įvairias susijusias sritis, kad glaustumas ir tikslumas ką nors aiškinant buvo savaime suprantami kaip kvėpavimas; Oppenheimeris pasižymėjo žavesiu, kuris kerėjo rimtus žmones ir traukė iš jų visa, kas geriausia. Žinoma, tarp aukščiausios klasės mokslininkų nuostabūs skaičiavimo ar įžvalgos pasiekimai yra tokie pat įprasti kaip devyniasdešimt mylių per valandą skriejantis beisbolo kamuoliukas aukščiausioje lygoje; visiems esant genijais, pelnyti ypatingą išskirtinumą labai sunku. Nors Oppenheimerio protas nebuvo Johno von Neumanno galingas kompiuteris ar Hanso Bethe’s žvaigždinė navigacijos sistema, jis taip puikiai apdorojo kitų žmonių originalius įnašus, kad pagal įvairiapusį meistriškumą pats galėjo būti geriausias mokslinis instrumentas.

Cassidy’is įtikinamai teigia, kad vieno įspūdingiausių Oppenheimerio pasiekimų aspektų iš esmės nebuvo paisoma. Nors Oppenheimerio, neturinčio Nobelio premijos, sutikimas vadovauti A-bombos projektui sukėlė skandalą tarp geriausių fizikų, Cassidy’is teigia, jog Oppenheimeris jau buvo atlikęs darbą, vertą aukščiausio mokslinio įvertinimo: jo „branduolinės fizikos ir bendrosios reliatyvumo teorijos taikymas žvaigždės gyvavimo ciklo pabaigoje“ beveik trisdešimčia metų aplenkė astronominius suirusių žvaigždžių, vadinamų juodosiomis skylėmis, stebėjimus. Oppenheimerio teorija buvo tokia stulbinamai originali, tokia ankstyva, jog gerokai pralenkė patvirtinančius stebėjimus, ir taip smarkiai nukrypo nuo nusistovėjusių astrofizikos tyrimų braižo, kad jo kolegų neišmanymas kainavo jam pelnytą pripažinimą.

Nuolatinis išminties ieškojimas Oppenheimerį vedė toli už šiuolaikinio mokslo ribų. Jis mokėsi sanskrito kalbos, išties sunkiai išmokstamos, ir netrukus pradėjo skaityti klasikinę indų religinę literatūrą, ieškodamas žinių, kurių jam negalėjo suteikti fizika. Kai kurie kolegos tokią intelektualinės aistros platybę laikė panirimu į svetimą mistiškumą ir atitraukimu nuo rimto darbo. Isidoras Isaacas Rabis pareiškė, kad, norint Oppenheimerį paversti moksliniu originalu, reikėtų daug daugiau analitinio griežtumo ir daug mažiau dvasinio mėtymosi: „Kai kuriais atžvilgiais Oppenheimeris buvo pernelyg išsilavinęs tose srityse, kurios nepriklauso mokslo tradicijai, pavyzdžiui, domėjosi religija, ypač hinduizmu, ir dėl to jautė visatos paslaptį, kuri jį supo tarytum rūkas. Žvelgdamas į tai, kas jau buvo atlikta, jis aiškiai matė fiziką, tačiau, žvelgdamas į nežinomybę, buvo linkęs manyti, kad ten esama daug paslaptingumo ir naujumo.“

Susidomėjęs nepamatuojamais ir nepaaiškinamais metafiziniais dalykais, Oppenheimeris ieškojo tvirto įsitikinimo politikoje, kur ideologija dažnai laikoma tikrumu; kaip ir daugelį XX a. 4-ojo dešimtmečio intelektualų, jį suviliojo utopinis komunizmo pasitikėjimo žaidimas. Reikėjo nemažai pastangų, kad jis apskritai atkreiptų dėmesį į politinį pasaulį: Didžiosios depresijos gilumą jis pastebėjo tik tada, kai jo studentai prarado darbą. Į grėsmingą politinę draugiją jį įtraukė romanas su melancholiškąja Jean Tatlock, kuri palaikė audringus santykius su Komunistų partija. Jo motyvai iš dalies buvo kilnūs, tačiau klaidingi: kaip ir daugelis kitų keliaujančių žmonių, sovietinį komunizmą jis laikė vieninteliu vaistu nuo fašizmo. Sunki žydų padėtis nacistinėje Vokietijoje – ir netgi paties mokslo, nes kvantinė mechanika ir reliatyvumo teorija ten buvo uždraustos kaip „žydų fizika“, – sukėlė jam, jo žodžiais, „nuolat rusenantį įniršį“ bei paskatino skirti tris procentus atlyginimo išvietintiems mokslininkams. Su jam būdinga energija jis rėmė beveik visas San Francisko įlankos teritorijoje veikiančias komunistų organizacijas, palaikė streikuojančius uosto darbuotojus, organizavo mokytojų profsąjungą, prisijungė prie kelių komitetų Ispanijos respublikonams remti, padėjo migruojantiems ūkių darbininkams, dalyvavo raudoniesiems prijaučiančių akademikų ir labiau atsidavusių diversantų susibūrimuose. Moteris, kurią jis vedė, Katherine Puening Harrison, buvo Ispanijos pilietiniame kare žuvusio komunistinės veiklos organizatoriaus našlė, o ji pati kelerius metus buvo Komunistų partijos narė. Partijos nariais buvo ir Oppenheimerio brolis Frankas, taip pat fizikas, ir Franko žmona.

Oppenheimeris visada neigė savo narystę Komunistų partijoje, nors, kaip pabrėžia Cassidy’is, jeigu jis būtų buvęs jos narys, partija būtų laikiusi jo narystę paslaptyje. Buvęs sovietų šnipinėjimo meistras Pavelas Sudoplatovas 1994 m. pareiškė, jog Oppenheimeris buvo slaptas partijos narys – atitikmuo Romos katalikų kardinolui in cuore, gyvenančiam tironijos sąlygomis ir kurio tapatybę žino tik popiežius – ir kad jis, susimokęs su Enrico Fermiu ir Leo Szilardu, padėjo šnipams įsiskverbti į „Manhatano projektą“ bei perduoti slaptus dokumentus juos globojantiems sovietiniams pareigūnams. Amerikiečių kontržvalgybos perimtose sovietų telegramose, žinomose kaip „Venonos pranešimai“, nerasta jokių įrodymų, kurie leistų manyti Oppenheimerį buvus partijos nariu arba įtarti jį ar kitus kaltinamus garsius fizikus dalyvavus tokioje šnipinėjimo schemoje. Cassidy’is, kaip ir kiti Oppenheimerio biografai, persijojęs šiuos ir kitus prieštaringus pranešimus, atmeta kaltinimus Oppenheimeriui.

Vis dėlto dėl nenuneigiamos savo bendražygių reputacijos jis buvo pakankamai įtartinas, ypač karinės žvalgybos akyse; kai svarstant, kas vadovaus moksliniam A-bombos kūrimo projektui, nuskambėjo jo pavardė, įvairios institucijos pareiškė, kad jis yra visiškai netinkamas. Tačiau Oppenheimeris turėjo stiprų užtarėją, generolą Leslie’į Grovesą. Nors šis pirmenybę teikė kovinei pareigai, jį paskyrė vadovauti „Manhatano projektui“ (dėl darbo vadovaujant Pentagono statybai jis buvo idealus kandidatas) ir Grovesas, nepaisydamas daugelio aukštų pareigūnų prieštaravimų, primygtinai reikalavo, kad Oppenheimeris vadovautų fizikų legionams. Skubi užduotis – kas, jeigu naciai ar japonai pirmieji pagamins tokį ginklą? – išsklaidė bet kokias abejones dėl Oppenheimerio ištikimybės.

Iš pradžių Oppenheimeris visai nenorėjo užsiimti kariniais reikalais, manydamas, kad geriausi protai bus atitraukti nuo tikrojo pašaukimo. Tačiau, kaip rašo Cassidy’is, 1941-ųjų pradžioje Kalifornijos valstijos asamblėjos pradėtas tyrimas dėl galimų diversantų privertė Oppenheimerį sunerimti dėl savosios dėstytojo darbo vietos, todėl laiške draugui, kuris jau buvo įsitraukęs į karinius tyrimus, pranešė, kad, norėdamas įrodyti savo ištikimybę, taip pat tarnaus savo šaliai: „Aš turiu dar daugiau būgštavimų nei tu, kur visa tai nuves, bet netgi tokiu atveju manau, kad jeigu manęs paprašytų atlikti darbą, kurį galėčiau atlikti tikrai gerai ir kurį reikia atlikti, aš neatsisakyčiau. Aš labai nerimauju, gal net labiau nei tu. Nerimas visada šalia.“

Toks nerimas buvo neišvengiamas: Oppenheimerį išugdžiusioje etinės kultūros aplinkoje, ir apskritai visoje kultūrinėje aplinkoje, mokslininkai buvo garbinami kaip baltieji riteriai, pasišventę kosmopolitiniams amžinosios taikos idealams, svaiginantiems atradimams vardan žmonijos ir Franciso Bacono projekto „palengvinti žmogaus padėtį“ įgyvendinimui. Be abejo, nerimą keliantis žmonių noras retkarčiais pasimėgauti kraugeriška puota trukdo jiems siekti šių amžinai patrauklių tikslų. Alfredas Nobelis tikėjosi, kad jo išrastas dinamitas, eksponentiškai padidinęs galimybes mūšiui virsti skerdynėmis, visiems laikams atgrasys žmones nuo karo; taip neįvyko. Albertas Einsteinas, toks pat taikus, bet įžvalgesnis, apie prieš Pirmąjį pasaulinį karą sukurtus ginklus – kulkosvaidžius ir galingą artileriją – sakė, kad patikėti žmogui šiuolaikines technologijas yra tas pats, kas paduoti psichopatui kirvį mėsai kapoti. Wilhelmo II-ojo laikų chemijos žiedas užsiėmė cheminių ginklų kūrimu, kad šie Didžiajame kare priešams – prancūzams ir britams – išėstų gerkles ir plaučius. Kai pagrindinio vokiečių cheminio ginklo genijaus Fritzo Haberio žmona, irgi chemijos mokslų daktarė, maldavo jo atsisakyti nuodingų dujų kūrimo, šis atsakė, kad taikos metu mokslininkas tarnauja žmonijai, o karo metu – savo šaliai. Tą naktį jo žmona nusižudė.

Atominė bomba būtų paskleidusi pasaulyje sprogimą, karštį ir radiaciją, kurie savo mastu pranoktų visas ankstesnes naikinimo priemones. Norint aktyvuoti šią bauginančią atome slypinčią galią, prireikė ištisų kartų mokslininkų triūso, kurių dauguma niekad neįsivaizdavo, kad jų grynai teoriniai atradimai bus panaudoti tokiam tikslui. Mokslininkų seka primena Biblijos genealogiją: Isaacui Newtonui gimė Jamesas Clerkas Maxwellas, kuriam gimė Maxas Planckas, kuriam gimė Ernestas Rutherfordas ir taip toliau iki pat Stanisławo Ulamo bei Edwardo Tellerio, kuriems gimė vandenilinė bomba. Kai kurie iš šių tyrinėtojų ir mąstytojų buvo visiškai nekalti; girdamas Rutherfordą, pastebėjusį savaiminį tam tikrų elementų radioaktyvųjį skilimą ir taip atradusį pagrindinę atomo sandarą, jo globotinis Jamesas Chadwickas įvertino „jo genialumą stebėtis“. Nuostaba, paprasčiausias džiugus stebėjimasis paradoksaliu gamtos įmantrumu ir tvarka buvo svarbiausias šių vyrų akstinas ir tikriausiai juos visus tam tikru mastu skatino veikti. Kai kurioms tyroms sieloms veikla kariuomenėje tą nuostabą apkartino. Kaip rašė I. I. Rabis, atsisakydamas Oppenheimerio pasiūlymo tapti „Manhatano projekto“ Los Alamose, Naujosios Meksikos valstijoje, direktoriaus pavaduotoju, jis net negalėjo įsivaizduoti, kad „trijų šimtmečių fizikos kulminacija“ bus didžiausias kada nors žmogaus sukurtas sprogimas.

Oppenheimeris savo ruožtu mažiau galvojo apie ankstesnius tris šimtmečius ir dėmesį telkė į neatidėliotinus karinius poreikius: „Man [dabartinė užduotis] visų pirma yra karo metu sukurti veiksmingą karinį ginklą.“ Atsidavimas savo tautos reikalui buvo tikras, kaip ir mintis, kad sukūręs civilizaciją gelbstintį ginklą jis pelnys garbę ir šlovę, galbūt prilygstančią didžiųjų valstybės veikėjų ir generolų šlovei, o jo vardas amžiams pralenks net Roosevelto ir Churchillio vardus. Kai’us Birdas ir Martinas J. Sherwinas knygoje American Prometheus: The Triumph and Tragedy of J. Robert Oppenheimer („Amerikietiškasis Prometėjas: J. Roberto Oppenheimerio triumfas ir tragedija“) piešia ryškų Oppenheimerio ambicijų portretą. Knygoje rašoma, kad 1943-iaisiais generolas Grovesas projekto saugumo pareigūnui, norėjusiam atimti iš Oppenheimerio leidimą dirbti su slapta informacija, pasakė, kad fiziko troškimas įrašyti savo vardą į pasaulinę istoriją yra toks stiprus, jog užtikrina jo ištikimybę. Jaunystėje išryškėjęs troškimas būti aukščiau už visą žmoniją tapo dar akivaizdesnis, kai statymai ir prizai pasiekė herojiškus mastus. Intelektualiniame pasaulyje apstu šlovės siekėjų, tačiau kiekvienas, siekiantis rimtumo, pripažįsta, jog geriausi mokslininkai ir tyrinėtojai daugiausia dirba dėl paties pažinimo malonumo, o ne dėl kitų žmonių akyse spinduliuojančio pavydo. Oppenheimeris nebuvo apdovanotas tokiu tyru mąstymu; jį skatinusios jėgos buvo painios, sudėtingos ir sudėtinės, kaip koks ypač bjaurus lūžis: apsaugoti laisvus žmones nuo grėsmingiausio istorijoje tironų susivienijimo, pelnyti deramą pripažinimą už savo indėlį į sėkmę, įveikti atspariausius teorinius ir praktinius sunkumus, su kuriais kada nors buvo susidūrę mokslininkai, vadovauti didžiausiam intelektualinių talentų sambūriui, paskirtam atlikti vieną visuomenei svarbią užduotį, ir dramatiškiausiu būdu įrodyti, kad jis esąs pačios gamtos valdovas ir šeimininkas. Jeigu žmogus, susidedantis iš tokių dalių, būtų sugebėjęs sujungti įvairius impulsus, jis būtų buvęs nepaprastai vientisas; tačiau Oppenheimeris tikrai nebuvo vientisas. Istorikai dažnai kalba apie T. E. Lawrence’ą kaip apie sudėtingiausią sielą šiuolaikinės kariuomenės metraščiuose; tačiau, sudėjus visus įtrūkius, lūžius ir prieštaravimus, Oppenheimeris taip pat nusipelno tokio įvertinimo.

Oppenheimerio prigimties skilimų gausėjo, nes projektas buvo vykdomas nuo bombos išplėtojimo iki jos numetimo, nuo branduolinio ginklo sukūrimo iki ištisų miestų nuniokojimo. Laukdamas pirmojo atominio bandymo Alamogorde, jis, estetas iki kaulų smegenų, sėdėjo ir skaitė Baudelaire’ą. 1945-ųjų gegužę karo sekretoriaus sušauktame posėdyje, kuriame buvo sprendžiama dėl bombų panaudojimo, jis kalbėjo džiugiai, lyg priešais būtų regėjęs J. M. W. Turnerio dangaus peizažą: „Atominio bombardavimo vizualinis poveikis būtų milžiniškas. Jį lydėtų nuostabus švytėjimas, kuris pakiltų į 10 000-20 000 pėdų aukštį.“ Tik pasigrožėjęs atominės šviesos šou, Oppenheimeris užsiminė apie mirtiną sprogimo nuotolį: bet kuris žmogus, esantis per du trečdalius mylios nuo sprogimo epicentro, galėjo žūti. Kartais estetinis vertinimas gali įveikti moralinius aspektus pačiu nerimastingiausiu būdu.

Tokį savotišką atsiribojimą, bent jau pradžioje, lėmė Oppenheimerio įsitikinimas, kad ginklo pagaminimas yra jo išskirtinis rūpestis. Tai, kaip bomba bus panaudota, nuspręs valstybininkai ir kariuomenės vadai. Cassidy’is mano, kad šis sumažėjusios moralinės atsakomybės jausmas iš esmės buvo vyraujančios kultūros, o ne savito Oppenheimerio jautrumo padarinys: „Vadovaujant Vannevarui Bushui³, pakito mokslininko samprata: mokslininkas, užuot buvęs išsilavinusiu kultūros idealų puoselėtoju ir lygiaverčiu karinių bei politinių lyderių partneriu, tapo paprastu fizikinių procesų techniku, darbuotoju, dirbančiu pagal įsakymus biurokratinės hierarchijos apačioje.“ Kai „Manhatano projekto“ fizikai suabejojo dėl savo darbo moralumo ir pradėjo svarstyti, ar jie gali toliau padoriai dirbti Los Alamose, Oppenheimeris stengėsi jų abejones išsklaidyti. Kalbėdamas dvejojančių ir nusivylusių žmonių grupėms, jis subtiliai ir iškalbingai pripažino, kad dėl atominių bombų baimė taps nuolatine įprasto gyvenimo dalimi, bet paskui paskelbė, kad jos visgi gali užbaigti karą. Oppenheimeris kartu su Nielsu Bohru pranašavo, kad nacionalinės vyriausybės perleis didelę dalį savo suvereniteto Jungtinėms Tautoms, kurios užtikrins taiką pasaulyje. Oppenheimeris, prisiėmęs moralinį vadovavimą savo komandai, įtikino mokslininkus, kad ne jie turi svarstyti politinius ir karinius klausimus ir pareiškė, kad žmonės, turintys teisę priimti sprendimus, pateiks teisingus atsakymus.

Vis dėlto tikrasis „Trejybės“ [Trinity] atominio bandymo sprogimo vaizdas paskatino pakeisti nuomonę, nors pradžioje ne visiems paaiškėjo, kad ji pasikeitė. I. I. Rabis pastebėjo, kad po sėkmingo bandymo Oppenheimeris išdidžiai žingsniavo kaip aristoteliškas didžiadvasis vyras, kuris žino esąs pranašesnis už visus kitus žmones, be to, jo povyzoje galėjai įžvelgti holivudiško vyriškumo atspindį: „Niekad nepamiršiu jo eisenos; niekad nepamiršiu, kaip jis išlipo iš automobilio… jo eisena priminė tą, kurią mačiau filme „Pats vidurdienis“ [High Noon]… ji buvo tokia išdidi. Jis taip elgėsi.“ Tačiau abejonės dėl to, ką padarė, kėsinosi pakirsti jo moralinį pasitikėjimą ir ilgainiui vis labiau slėgė. Po daugelio metų jis prisimins, kad, matydamas aukštai iškilusį sprogimo debesį, pagalvojo: „Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių griovėju.“

Tai citata iš jo mėgstamos „Bhagavadgytos“, kurioje dievas Višnu ragina princą Ardžuną atlikti savo pareigą ir siekti karinės didybės. Ši citata bus įtvirtinta kaip Oppenheimerio parašo eilutė ir nepaguodžiamo gailėjimosi išraiška. Tačiau šios eilutės dviprasmiškumas, kai tuo pačiu metu kalbama apie siaubingą pražūtį, dieviškąją galią ir begalinę šlovę, rodo paties Oppenheimerio moralinės sumaišties gelmę. Jį apėmė drebulys dėl tamsios galios, kurią padėjo sukurti, tačiau bandymų rytą, kalbinamas laikraščio The New York Times, sugebėjo ištarti šiuos žodžius: „Daugybė dabar augančių berniukų visą gyvenimą dėl to jausis dėkingi.“

Tačiau Oppenheimeris vis labiau suvokė, kokias kančias sukels jo vertingas išradimas, ir vis labiau gailėjosi, kad prisidėjo prie daugybės mirčių. Vienas bendradarbis prisiminė pakeliui į darbą sutikęs Oppenheimerį ir šis, nutaisęs liūdną miną, nesiliovė minėjęs žuvusių japonų: „Tie vargšai maži žmonės, tie vargšai maži žmonės.“ Vis dėlto Birdas ir Sherwinas kandžiai pastebi, kad „tą pačią savaitę Oppenheimeris sunkiai dirbo, kad bomba veiksmingai sprogtų virš tų ‘vargšų mažų žmonių’.“ Nuo to, ar šį Oppenheimerio uolumą laikysime moralinio silpnumo ar žavios stiprybės įrodymu, labai priklauso požiūris į mokslininkų ir politikų moralinę atsakomybę: ar galima kaip nors įvertinti Hirošimos ir Nagasakio kančias ir tas kančias, kurių buvo išvengta užbaigus karą be didžiulės kruvinos invazijos į Japoniją? Oppenheimeris, regis, negalėjo nurimti: jį persekiojo ir kaltė, ir pasididžiavimas; jis juto palengvėjimą, kad daugelis amerikiečių karių bus išgelbėti, tačiau krūpčiojo nuo minties apie sukeltą masinę Amerikos priešų žūtį.

Didėjantis Oppenheimerio kaltės jausmas ne visada trukdė džiaugtis moksliniais pasiekimais. 1945 m. rugpjūčio 6-osios vakarą, po to, kai bomba su urano užtaisu nušlavė Hirošimą, Los Alamose, sausakimšoje ir džiūgaujančioje salėje, Oppenheimeris vaikštinėjo išpūtęs krūtinę kaip nugalėjęs didvyris, flirtavo su minia bei mėgavosi tradicine triumfuojančio prizininko poza, iškėlęs rankas virš galvos ir mojuodamas jomis ore. Kai Oppenheimeris pareiškė, kad vienintelis dalykas, dėl kurio gailisi, yra tai, kad laiku nesukūrė bombos ir nepanaudojo jos prieš vokiečius, minia pašėlo kaip beisbolo rungtynėse, kuriose Joe DiMaggio ar Tedas Williamsas galingai išmuša kamuoliuką už stadiono tvoros. Tačiau karo karštinė greit atvėso. Tuo metu, kai žurnalas Life Los Alamoso fizikus paskelbė mokslinio intelekto superherojais, Oppenheimeris savo kalboje Amerikos filosofų draugijai apgailestavo dėl mokslo paklusimo įgimtam žmogaus žiaurumui: „Mes sukūrėme daiktą, patį baisiausią ginklą, kuris ūmai ir esmiškai pakeitė pasaulio prigimtį… daiktą, kuris pagal visus pasaulio, kuriame užaugome, standartus yra blogis. Ir tokiu būdu … mes vėl iškeliame klausimą, ar mokslas yra naudingas žmogui.“ Šis viešas asmeninis, nusivylimo kupinas pasisakymas dėl moralinio žlugimo, kurį patyrė pagrindinis šiuolaikinis pasaulio intelektualinis sumanymas, negalėjo būti labiau atgailaujantis. Amžinos prarasties širdgėla čia akivaizdi: sukūrus atominę bombą, pasaulis jau niekad nebebus toks, koks buvo. Šiuolaikinis mokslas visam laikui pakeitė moralinio ir politinio gyvenimo pobūdį.

Vis dėlto ši mokslo genijaus nulemta transformacija įvyko atitinkamai nepakeitus žmogaus prigimties. Ir tik tikėjimas, kad žmogaus prigimtis išties gali pasikeisti, – ryžtingai ir visam laikui, – suteikė Oppenheimerio atgailai išganymo viltį. Senoji žmonių, susibūrusių į susipriešinusias tautas, tvarka būtinai turės užleisti vietą darnaus egzistavimo būdui, apie kurį pakankamai dažnai įsivaizduota, bet kurio anksčiau niekad rimtai nebandyta įgyvendinti: pasaulio tautos turi būti ir bus vieningos, kitaip neišvengiamai viena kitą sunaikins. Oppenheimerio dvasioje liepsnojo ir tūkstantmečio ugnis (kurią kurstė jo, kaip pasaulinės istorijos individo, pasididžiavimas), ir baimė, kad gamtinė jėga, jo paleista į pasaulį, ištrūks iš bet kokios žmogaus kontrolės, ir nuoširdus troškimas užtikrinti, kad jo atrastas pasaulio elementariojoje substancijoje slypintis niokojimas pasitarnautų santarvei, o ne galutinei nesantaikai, amžinajai taikai, o ne nuolatinei savinaikai. Pirmąkart istorijoje dėl techninės pažangos utopinė vieningo pasaulio fantazija tapo būtina žmonijos išlikimo sąlyga. „Šio pasaulio tautos turi susivienyti, kitaip jos pražus. Šiuos žodžius parašė šis karas, nusiaubęs tiek daug žemių. Atominė bomba juos ištarė taip, kad visi žmonės juos suprastų.“

Oppenheimerio galynėjimasis su neviltimi niekad nesibaigė. Jo žiauri savi̇nieka pasiekė aukščiausią tašką, kai jis susitiko su prezidentu Trumanu ir pareiškė: „Pone prezidente, jaučiu, kad mano rankos suteptos krauju.“ Tąkart Trumanas paniekino Oppenheimerio teatrališkumą labiau nei Oppenheimeris niekino pats save. Anot legendos, Trumenas išsitraukė savo nosinę ir įteikė ją krauju permirkusiam mokslininkui, sakydamas: „Štai, prašau, gal norėtumėte nusišluostyti rankas?“ Po susitikimo Trumenas pastebėjo: „Jo rankos, girdi, kruvinos – jis nėra nė pusės tiek išsikruvinęs kaip aš. Užuot vaikštinėjęs ir skundęsis, turi išlikti ramus.“ Trumanas Oppenheimerį laikė „mokslininku verksniu“ ir, rodydamas tikrą vyriškumą, primygtinai reikalavo, kad branduolinis karas būtų vykdomas be ašarų.

Sudėtinga diskusija dėl Hirošimos ir Nagasakio tragedijos moralės, kurią taip ryškiai atspindi atgailaujančio mokslininko ir kietabūdžio valstybininko susidūrimas, tebesitęsia iki šių dienų. Japonų rašytojas Kenzaburo Oe, Nobelio literatūros premijos laureatas, 1965 m. negrožinės literatūros kūrinyje „Hirošimos užrašai“ rašo: „Nuo tos akimirkos, kai sprogo atominė bomba, ji tapo viso žmogiškojo blogio simboliu; tai buvo žiauriai primityvus demonas ir moderniausias prakeiksmas.“ Oe vertinimu, Hirošima savo blogiu pranoko netgi Aušvicą. Tačiau jo teiginys yra vienpusiškas ir netgi šališkas, jeigu atsižvelgsime į sąmoningą japonų karo meto mokslo nedorumą, kurį aprašė Gavanas Dawsas knygoje Prisoners of the Japanese („Japonų belaisviai“). 731-asis dalinys Mandžiūrijoje vykdė vadinamuosius medicininius eksperimentus su karo belaisviais ir Azijos civiliais gyventojais pagal Mengele’s manierą, kurių metu tiriamieji buvo „deginami liepsnosvaidžiais; sprogdinami ir paliekami su šrapneliais kūne, stebint besivystančias dujines gangrenas; bombarduojami mirtinomis rentgeno spindulių dozėmis; pražudomi milžiniškose centrifugose; uždaromi aukšto slėgio sandariose kamerose, kol akys iššokdavo iš akiduobių; žudomi elektrošoku, dehidratuojami, šaldomi, verdami gyvi.“ Galima diskutuoti, ar branduolinių ginklų naudojimas yra moraliai pateisinamas, nes neišvengiama masinių civilių gyventojų aukų; galima ginčytis, ar Amerika, panaudojusi šiuos ginklus, siekė teisėto karo tikslo. Tačiau apie Japonijos karo meto mokslą tokių diskusijų, deja, nėra. Šių eksperimentų sumanymas buvo velniškas; jis neturėjo nieko bendra su pastanga laimėti karą ir atrodė įkvėptas sadizmo, sumišusio su nežmonišku moksliniu smalsumu. Tie, kurie pradėjo karą, buvo dar labiau panirę į blogį nei tie, kurie jį užbaigė atominiais ginklais.

Tačiau klausimas, ar Hirošima ir Nagasakis buvo būtini karui užbaigti, išlieka aktualus ir praėjus šešiasdešimčiai metų. 1946-ųjų birželį Oppenheimeris pareiškė, kad A-bombos buvo numestos ant nugalėto priešo. Pastaruoju metu kairieji intelektualai, įskaitant provokatorių Gore’ą Vidalį ir Oppenheimerio biografą Kai’ų Birdą, teigė, kad Japonija prieš bombardavimus jau buvo prie kapituliacijos slenksčio, vadinasi, 200 000 žuvusių japonų kariniu požiūriu nebuvo būtini. Jie citavo Japonijos diplomatines telegramas prezidentui Trumanui, kuriose teigiama, kad nors besąlygiška kapituliacija, kurios reikalavo sąjungininkai, buvo nepriimtina, vienintelė sąlyga, kurios Japonija reikalavo, – leisti imperatoriui likti soste. Šios argumentacijos kritikai mano, kad kairiųjų pasipiktinimas yra piktinantis. Kaip neseniai savaitraštyje The Weekly Standard teigė istorikas Richardas B. Frankas, sąjungininkų perimtos slaptos Japonijos diplomatinės telegramos atskleidė, kad kompromisinė taika buvo „raudona silkė“⁴, kad Japonija ketino priešintis iki žiauraus galo ir kad japonai tikėjo, jog netgi pergalės išvargintus priešininkus pavyks įtikinti nustatyti priimtinesnes kapituliacijos sąlygas. Be to, japonų kariškiai reikalavo, kad ir imperatorius liktų nominaliu vadovu, ir kad būtų išsaugotas vietinis karinis etosas bei aparatas: taiką ketinta sudaryti tik tam, kad būtų pasirengta vėlesniam karui. Taigi Hirošimos sunaikinimas išgelbėjo apie milijoną gyvybių, kurios būtų buvusios prarastos per plataus masto invaziją į gimtąsias Japonijos salas. Vis dėlto Nagasakio klausimas yra problemiškesnis. Oppenheimeris 1953-iaisiais pareikš, kad „iki šiol nesupranta, kodėl reikėjo Nagasakio“. Manantys, kad jo reikėjo, teigia, jog Japonijos kariuomenėje buvo fanatikų, kurių netgi Hirošima neįtikino, kad laikas pasiduoti; kiti įtaria, kad Nagasakio bombardavimas galėjo būti įvykdytas pirmiausia siekiant atkreipti sovietų dėmesį – tai neva buvęs pirmasis smūgis būsimame ilgame Šaltajame kare.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Sovietų Sąjunga atsidūrė demokratijos tironiškų priešų sąrašo viršuje, o Amerikos branduoliniai ginklai ir strateginė teorija buvo kuriami pirmiausia atsižvelgiant į šį priešą. Oppenheimerio simpatijos komunizmui, jo entuziazmas dėl pasaulinės vyriausybės, kaip galutinio branduolinių technologijų arbitro, ir jo abejonės dėl siūlomų antrosios kartos branduolinių ginklų suvaidino lemiamą vaidmenį Šaltojo karo istorijoje ir tolesnėje jo karjeroje. Jau 1945-ųjų rudenį, kai Edwardas Telleris spaudė nedelsiant sukurti vandenilinę bombą (ją vadino „Super“), Oppenheimeris atsakė šaltai ir griežtai: „Aš nei galiu, nei noriu to daryti.“ Oppenheimeris „Super“ laikė genocidiniu ginklu: vienintelis įmanomas jo tikslas būtų sunaikinti milijonus civilių gyventojų, idealiu atveju – dešimtis ar šimtus milijonų. Vienintelis kariavimo, pasitelkus H-bombas, tikslas būtų visiškas sunaikinimas. Taika, kurią atneštų toks karas, būtų masinė kapavietė, o jeigu kas ir liktų gyvas, jis kuo greičiau norėtų atsidurti tarp mirusiųjų. Civilizaciją reikėtų atkurti iš radioaktyvių pelenų.

Tačiau nepaneigiamas stalinistinės Sovietų Sąjungos piktavališkumas netgi Oppenheimerį įtikino, kad Atominės energijos komisija (AEK) [Atomic Energy Commission, AEC], įsteigta prižiūrėti, kaip atomai naudojami taikos tikslais, visų pirma bus karo įrankis. 1947-aisiais Oppenheimeris pareiškė, kad pagrindinis agentūros darbas, – „parūpinti atominių ginklų, gerų atominių ginklų, daugybę atominių ginklų“. Nepaisydamas vis gilėjančių moralinių dvejonių, Oppenheimeris norėjo būti šio darbo varomoji jėga.

Vis dėlto Oppenheimeris niekad nesilaikė įsikibęs vienos nuomonės ilgą laiką. 1949 m. sovietams išbandžius atominę bombą, jis grįžo prie internacionalinės pozicijos, kurios laikėsi iškart po karo, sakydamas, kad kiekvienos valstybės branduolinę politiką turėtų reguliuoti viena pasaulinė organizacija. Edwardui Telleriui tvirtinant, kad dabar „Super“ reikia labiau nei bet kada anksčiau, Oppenheimeris atšovė: „Neskubėk mirti.“ Jis prisijungė prie Enrico Fermio ir kitų žymių fizikų, skatinančių buvusį Roosevelto viceprezidentą Henry’į Wallace’ą stabdyti H-bombos kūrimą „pirmiausia dėl to, kad pergalė kare, pasiekta ryžtingai panaudojus šį ginklą ir sukėlus didžiulę žmogiškąją katastrofą, iš tikrųjų bus pralaimėjimas“. Turėti neapskaičiuojamo galingumo ginklą (kai kurie teoretikai baiminosi jį galint sukelti grandininę sprogimo reakciją atmosferoje ir sunaikinti Žemę) reiškia kelti didesnį pavojų nei jo išvis neturėti.

AEK komisaras Lewisas Straussas su tuo nesutiko ir drauge su Telleriu garsiausiai pasisakė už „kvantinį šuolį“, siekiant padidinti šalies branduolinių atsargų mirtinus pajėgumus. Jie norėjo, kad H-bombos būtų kuriamos taip greitai, kaip tik įmanoma. Kurį laiką AEK triumfavo Oppenheimerio įtaka; 1949-ųjų lapkritį komisija nedidele balsų persvara nubalsavo nepradėti kurti „Super“. Tačiau netrukus prezidentas Trumanas panaikino komisijos sprendimą ir „Super“ projektas buvo pradėtas įgyvendinti.

1950 m. vasario 1 d., praėjus dienai, kai Trumanas leido imtis „Super“ sumanymo, J. Edgaras Hooveris pranešė Straussui, kad karo metu į „Manhatano projektą“ įsiskverbė sovietų šnipas, nuo nacizmo pabėgęs vokietis Klausas Fuchsas. Straussas dėl šios baisios saugumo klaidos apkaltino Oppenheimerį ir ėmė jį persekioti visomis išgalėmis. Oppenheimeris įgijo ir kitų galingų priešų, ypač antikomunistinį kongresmeną Henry’į M. Jacksoną ir Strateginių oro pajėgų vadovybę. Oppenheimeriui įrodinėjant, kad taktiniai branduoliniai ginklai yra naudingi mūšio lauke, Strateginių oro pajėgų vadai į karo planą įtraukė masinį ir ryžtingą pirmąjį branduolinį smūgį konvencinio sovietų puolimo Vakarų Europoje atveju. Pasak Birdo ir Sherwino, H-bombos šalininkai buvo taip apsėsti komunizmo grėsmės, kad manė, jog „Oppenheimerio pasisakymas už taktinius branduolinius ginklus buvo gudrybė, kuria siekiama užkirsti kelią superbombai“. Telleris taip įsijautė, kad paskleidė žinią, jog, bandydamas blokuoti H-bombos sumanymą, Oppenheimeris vykdė „tiesioginius Maskvos nurodymus“. Gali būti, kad Telleris buvo nekontroliuojamas, Strateginių oro pajėgų vadovybė gynė savo teritoriją, o Straussas siekė asmeninio keršto Oppenheimeriui, bet vis dėlto ant kortos buvo pastatyti patys rimčiausi dalykai. Sovietų Sąjunga kėlė tikrą grėsmę, su kuria reikėjo kovoti blaiviai; vadinti H-bombos gynėjus fanatikais ir sąmokslo teorijų šalininkais reiškia paikai sumenkinti egzistencinį iššūkį, su kuriuo Amerika anuomet tik pradėjo susidurti.

Šie ideologinai mūšiai ilgainiui neišvengiamai tapo dar asmeniškesni. Iki 1953-iųjų Oppenheimeris išsiaiškino, kad Strateginių oro pajėgų vadovybės koviniame plane buvo numatyta ginti savo puolamąsias pajėgas, bet nebuvo numatyta nieko, kas apsaugotų pačią valstybę nuo puolimo: šis darbas būtų atitraukęs dėmesį nuo savarankiškos užduoties atsakyti į sovietų atsakomąjį smūgį po amerikiečių pirmojo smūgio. Šią karinę paslaptį, Oppenheimerio nuomone, reikėjo paviešinti, tačiau toks viešumas reiškė anatemą Straussui ir jo grupei. Prezidentas Eisenhoweris iš pradžių atrodė palankiai nusiteikęs Oppenheimerio atžvilgiu, bet Straussas pasirūpino, jog prezidentas fiziku nepasitikėtų. Ilgainiui Eisenhoweris leido AEK atlikti tyrimą dėl Oppenheimerio ištikimybės ir įsakė generaliniam prokurorui pastatyti „akliną sieną“, kad Oppenheimeris neprieitų prie slaptos medžiagos. 1953 m. lapkritį Oppenheimeriui buvo pateiktas oficialus jam pareikštų kaltinimų sąrašas ir pranešta, kad jo leidimas dirbti su slapta informacija sustabdomas. Kaip apibendrino Birdas ir Sherwinas, jį kaltino dalyvavus įvairiose komunistinėse organizacijose, turėjus romaną su viena žinoma komuniste Jean Tatlock, draugavus su komunistais ir juos įdarbinus „Manhatano projekte“, dosniai kas mėnesį aukojus San Francisko komunistų partijai, delsus ir nenoriai pranešus valdžios institucijoms apie 1943-iųjų įvykį, kai jo draugas, Berklio universiteto prancūzų literatūros profesorius Haakonas Chevalier, bandė jį įtraukti į slaptos informacijos perdavimą sovietų šnipams, dirbantiems su diplomatine priedanga San Franciske. Be to, buvo teigiama, kad Oppenheimerio nepritarimas H-bombos projektui kitus mokslininkus įtikino, jog „Super“ reikėjo nutraukti pačioje užuomazgoje, ir tokiu būdu mėnesiais ar metais stabdė šio ginklo kūrimo pažangą, kai tuo tarpu lygiagretus sovietų projektas be trikdžių judėjo į priekį. Iš baimės ir nevilties griebęsis alkoholio ir migdomųjų vaistų, Oppenheimeris vienąnakt praradęs sąmonę griuvo ant vonios kambario grindų ir žmona bei draugai turėjo jį gaivinti.

Senatorius Josephas McCarthy’is teigė turįs įrodymų, kad vykdomas plataus masto sabotažas H-bombos projekte bei užsiminė turįs medžiagos apie Oppenheimerį. Baimindamasis, kad McCarthy’is jį aplenks, ir tariamai siekdamas užkirsti kelią Oppenheimerio perbėgimui pas sovietus iki numatyto AEK posėdžio, Straussas pasirūpino, kad Oppenheimeris būtų nedelsiant išpeiktas prieš Amerikos visuomenę per tą patį posėdį, kurio pageidavo Oppenheimeris, tikėdamasis atgauti leidimą dirbti su slapta informacija.

Tris su puse savaitės, nuo 1954-ųjų balandžio, trijų narių komisija vykdė vadinamąjį tyrimą, kuris labiau priminė teismo procesą. Pradžioje bandydamas pasiteisinti prieš valdžios institucijas dėl Chevalier, o paskui išgalvodamas dalykus, kad jo draugas pareigūnų akyse atrodytų dar kaltesnis, Oppenheimeris aiškindamasis susipainiojo ir dėl to atrodė kaltesnis nei iš tikrųjų. Negailestingai kvočiamas, jis išsitarė, kad anksčiau apgavo tyrėjus („nes buvau kvailys“) ir galiausiai prisipažino, kad apie tą išdavikišką dalyką melavo. Šio melo jis negalėjo paaiškinti, tačiau Birdas ir Sherwinas bando jį aiškinti remdamiesi prieš penkerius metus Oppenheimerio ištartais žodžiais draugui, komunistui magistrantui, kad „reikalams tapus pernelyg sudėtingiems“ jis linkęs išgalvoti „iracionalius dalykus“. Galima tik įsivaizduoti, kaip sunku turėjo būti taip pasisakyti tokiam patyrusiam, išdidžiam ir daug pasiekusiam intelektualui.

Apklausinėjamas, Oppenheimeris išdavė savo ir Jean Tatlock draugų, kurie buvo komunistai arba jiems prijaučiantys, vardus ir pavardes. Generolas Grovesas, – pričiuptas Strausso, kuris išsiaiškino, kad Grovesas nuslėpė tai, ką Robertas Oppenheimeris 1943 ar 1944 m. jam papasakojo apie Chevalier, – liudijo, kad Oppenheimerio apgaulė, susijusi su Chevalier, galėjo kilti norint apsaugoti brolį, Franką Oppenheimerį. Frankas buvo komunistas ir Grovesas spėliojo, kad jis galėjo būti įtrauktas į šnipinėjimo operaciją, kuriai Chevalier buvo užverbuotas. (Frankas Oppenheimeris jau buvo įtrauktas į juoduosius akademinio darbo sąrašus, ir nuo 1949 m. pragyvenimui užsidirbdavo kaip galvijų augintojas Kolorade. Galiausiai 1959-aisiais Kolorado universitetas jam pasiūlė fizikos dėstytojo darbą. Vėliau jis San Franciske suprojektavo mokslo muziejų „Exploratorium“.)

Įtikinamiausi liudijimai prieš Oppenheimerį nuskambėjo iš jo paties lūpų, tačiau liudytojas, labiausiai smerkiamas dėl Oppenheimerio sužlugdymo, buvo jo senas varžovas Edwardas Telleris. Nors Telleris teigė tikįs, jog Oppenheimeris buvo ištikimas Jungtinėms Valstijoms, jis taip pat teigė, kad jį glumina kai kurie Oppenheimerio sprendimai, jo atviras prieštaravimas kitiems ir kai kuriuos Oppenheimerio veiksmus pavadino „trikdančiais bei sudėtingais“. Paprasčiau tariant, Telleris norėjo, kad Jungtinių Valstijų branduolinę politiką formuotų kas nors, kas būtų nuovokesnis nei Oppenheimeris: „Jeigu klausiate apie išmintį ir nuovoką, turint omenyje veiksmus nuo 1945-ųjų, sakyčiau, kad būtų protingiau leidimo nesuteikti.“ Išeidamas iš posėdžių salės, Telleris pasakė Oppenheimeriui: „Atsiprašau“, ir ištiesė jam ranką. Oppenheimeris paspaudė Telleriui ranką, turbūt per daug sukrėstas, kad padarytų ką nors daugiau, tačiau susikaupė pakankamai, kad ištartų: „Po jūsų ką tik pasakytų žodžių aš nežinau, ką jūs turite omenyje.“

Klausymų komisija nubalsavo 2:1, kad leidimas Oppenheimeriui dirbti su slapta informacija nebūtų atnaujintas. Apie du vyrus, balsavusius prieš Oppenheimerį, Birdas ir Sherwinas rašo, kad „jie sakė nepritariantys Oppenheimerio sprendimams ir nenori, kad jo pažiūros sklistų vyriausybės tarybose. Oppenheimeris norėjo pažaboti ir galbūt net sustabdyti branduolinio ginklavimosi varžybas. Jis norėjo paskatinti atvirą demokratinę diskusiją apie tai, ar Jungtinės Valstijos turėtų imtis genocido kaip pagrindinės gynybos strategijos. Akivaizdu, kad 1954 m. Gray’ius ir Morganas manė, jog toks nusistatymas nepriimtinas. Dar daugiau, jie iš esmės tvirtino, kad mokslininkui griežtai nesutikti su karinės politikos klausimais yra neteisėta, neleistina.“ Toks motyvų vertinimas iš dalies paikas, iš dalies pagrįstas. Genocidas niekad nebuvo pagrindinė Jungtinių Valstijų gynybos strategija: jei vyriausybė būtų norėjusi vykdyti genocidinį karą prieš Sovietų Sąjungą, ji galėjo tą padaryti, kai daugelį metų turėjo A-bombą, sovietams jos neturint, ir kai pusantrų metų turėjo H-bombą, sovietams jos neturint.

Vis dėlto vyriausybė ketino paversti Oppenheimerį pavyzdžiu – pavyzdžiu mokslininko, kuris manė esąs apdairesnis už politikus ir kariškius. Nors kitus mokslininkus Oppenheimerio likimas sukrėtė ir jie baiminosi, kad jų pačių gali laukti panašūs kančių keliai, vyriausybės užmačia nepasiteisino: 493 Los Alamoso mokslininkai ir dar 214 mokslininkų iš Argono nacionalinės laboratorijos – branduolinių ginklų tyrimų centrų – pasirašė protestą prieš nuosprendį. Carsonas Markas, vienas svarbiausių H-bombos projekto dalyvių, Oppenheimerio teismą palygino su „Salemo raganystės beprotyste“. Parodomasis Oppenheimerio teismas veikiau ne įbaugino mokslininkus, kaip teigia Birdas ir Sherwinas („Oppenheimerio pralaimėjimas buvo ir amerikietiškojo liberalizmo pralaimėjimas“), o įaudrino ir padrąsino juos; jie dar labiau įsitikino savo sąžiningumu ir sveiku protu.

Oppenheimeris pasitraukė iš viešojo gyvenimo ir ėmėsi vadovauti Prinstono pažangiųjų studijų institutui, subūrusiam pasaulinio lygio fizikus ir kitus intelektualus šviesuolius į savotišką akademinę utopiją, kur jie galėjo dirbti savo darbą taip, kaip pageidavo. Birdas ir Sherwinas šį Oppenheimerio sugrįžimą į akademinę užuoglaudą vertina kaip smūgį švietėjiškoms jėgoms, kurios turėjo spręsti aktualiausius viešosios politikos klausimus, o ne būti nustumtos į akademinę nuošalę ar paverstos paprastais techniniais darbuotojais, tarnaujančiais politikams. „Keletą metų po Antrojo pasaulinio karo mokslininkai buvo laikomi nauja intelektualų klase, viešosios politikos brolijos nariais, kurie gali teisėtai siūlyti savo ekspertines žinias ne tik kaip mokslininkai, bet ir kaip viešieji filosofai. Po Oppenheimerio nušalinimo mokslininkai suprato, kad ateityje galės valstybei pasitarnauti tik kaip siaurų mokslinių dalykų ekspertai.“ Visiškai natūralu, kad bombas sukūrę vyrai manė galintys geriausiai spręsti dėl jų naudojimo ar nenaudojimo; kadangi intelektinė puikybė yra tokia, kokia yra, natūralu, kad vienoje mąstymo srityje gabūs žmonės įsivaizduoja esą tokie pat gabūs ir kitose, nors iš tikrųjų taip nėra.

Duomenys apie paties Oppenheimerio suskilusį protą rodo, kad techninė kompetencija labai skiriasi nuo apdairumo. Tai, kad jis buvo puikus technikas, netgi tai, kad jis buvo didelio jautrumo žmogus, nepadarė jo viešuoju filosofu ar valstybininku. Jis jautė viską – didžiavosi savo kompetencija ir lyderyste Antrojo pasaulinio karo metais, didžiavosi savo kilniu nesitaikstymu Šaltojo karo metais, intelektualiai mėgavosi tuo, ką vadino „techniškai saldžia“ H-bombos koncepcija, bjaurėjosi savimi, kad galėjo justi malonumą dėl tokio pasibaisėtino kūrinio – ir vis dėlto negalėjo priimti jokio sprendimo. Toks išblaškytas genialumas veiksmingai pašalina žmogų iš politinių sprendimų priėmimo lauko. Oppenheimeris paprasčiausiai nebuvo tas žmogus, kuriam tauta gali patikėti savo lemtį.

1966-aisiais Oppenheimeriui buvo diagnozuotas gerklės vėžys, kurį sukėlė keturiasdešimt metų trukęs intensyvus rūkymas. Artėjant Oppenheimerio mirčiai, Freemanas Dysonas, buvęs jo pavaldinys Los Alamose ir kolega Pažangiųjų studijų institute, pastebėjo, kad Oppenheimerio dvasia dar labiau sustiprėjo: „Jis maloningai priėmė savo likimą, toliau dirbo savo darbą, niekad nesiskundė, staiga tapo visiškai paprastas ir nebandė niekam padaryti įspūdžio.“ Į gyvenimo pabaigą jis buvo pats kilniausias, o mąstant apie šio žmogaus silpnėjimą ir mirimą, kyla mintys apie jo asmeninį ir viešąjį gyvenimą – gyvenimą, kurio pasekmės pranoksta jo paties sielos būklę.

Knygoje The Ruin of J. Robert Oppenheimer („J. Roberto Oppenheimerio žlugimas“) Harvardo mokslininkė Priscilla J. McMillan tyrinėja šias liūdnas jo visuomeninės karjeros nuolaužas tarsi vaikas, stebintis vabzdžius pro padidinamąjį stiklą, – plika akimi nematomos detalės tampa didelės kaip gyvenimas, tačiau labai iškreiptos, todėl bendras įspūdis primena siaubo spektaklį: aršūs dešinieji vorai išsiurbia gyvybę iš nelaimingos musės, kuri niekam nenorėjo pakenkti. McMillan mąstyme vyrauja bendra prielaida, kad Oppenheimerio oponentai buvo neišmintingi ir piktybiški: jie yra paprasčiausi akivaizdūs piktadariai, stokojantys rimtų idėjų (taigi joks protaujantis žmogus 6-ojo deš. antikomunizmo negali laikyti intelektualiai rimtu) ir stumiami smulkių nuoskaudų bei žiaurių potraukių, apie kuriuos nenutuokė arba tiesiog nenorėjo jų pripažinti. Tiesa, kartais McMillan vardinami žemi motyvai atrodo tikėtini ar net įtikinami: gali būti, kad Strausso socialinis pavydas Oppenheimeriui arba apmaudas dėl išgirstos asmeninės kandžios pastabos įtakojo jo priešiškumą, arba kad Tellerio tuštybė galėjo jį skatinti triuškinti savo kritikus. Tačiau negalima nepastebėti, kad tokiu atveju visiškai pradingsta istorijos esmė, t. y. pamatinių idėjų apie politinį gėrį ir blogį, apie demokratiją ir komunistinę tironiją susidūrimas. Nuo pat pirmojo knygos puslapio, kur McMillan rašo apie JAV ir SSRS „nesutarimus“, „peraugusius į nuolatinę įtampą“, pasigirsta įkyri vaikiško liberalaus tikėjimo gaidelė, naivaus tikėjimo, kad nesutarimus, be abejo, gali užglaistyti protingi ir geranoriški žmonės, todėl šis nesutarimų peraugimas į antipatiją gali būti tik mūsų nesugebėjimas įsiklausyti į proto balsą. McMillan leidžiasi užliūliuojama lopšinės, kad jeigu Jungtinės Valstijos būtų labiau atsižvelgusios į sovietų jausmus, branduolinio ginklavimosi varžybų nemalonumo būtų buvę galima išvengti. Atsižvelgdama į pirmąjį sovietų H-bombos bandymą 1954-aisiais, praėjus pusantrų metų po pirmojo tokio amerikiečių bandymo, ji rašo: „Dar kartą: Hirošima 1945 m. buvo pirmas kartas, Trumano pranešimas apie H-bombą 1950 m. – antras, o [JAV H-bombos bandymas] Mike 1952-aisiais – trečias; Jungtinės Valstijos visada žengė pirma varžybose dėl masinio naikinimo ginklų kūrimo.“ Ji vis pabarsto panašių pastabų, leisdama suprasti, kad Jungtinės Valstijos iš tiesų buvo kaltesnės už Sovietų Sąjungą dėl Šaltojo karo sukėlimo ir pratęsimo; McMillan svarsto, kad sovietai tik vijosi ir kad jie apskritai nebūtų pradėję žaisti, jeigu Jungtinės Valstijos nebūtų jų privertusios įsitraukti į šį žiaurų žaidimą. Tai, kad sovietinis režimas buvo didžiausias pavojus laisvei po to, kai naciai ir imperiniai japonai buvo įveikti, McMillan pasaulyje yra tiesiog nepriimtina mintis.

Aiškiai nesuvokus, kad Šaltasis karas buvo totalitarinį blogį stabdantis veiksmas, Oppenheimerio atvejis taip ir liktų painiava arba vulgarus liberalų kartėlio kupinas šauksmas tariamo moralinio pranašumo vardan. Reikia turėti mintyje ir Oppenheimerio palikimo dviprasmiškumą, ir branduolinio amžiaus moralinį sudėtingumą. McMillan vis dėlto cituoja vieną didžiųjų liberalų didvyrių atominės energetikos mokslininkų gretose, kuris atvirai tikėjo, jog atominiai ginklai yra būtini laisvei: Nielsas Bohras 1950-aisiais savo kolegos amerikiečio Johno Wheelerio klausė: „Ar bent akimirką įsivaizduojate, kad Europa šiandien būtų laisva nuo sovietų kontrolės, jeigu ne atominė bomba?“ Apsvarstęs savo mokytojo pastabą, Wheeleris atidėjo į šalį abejones ir išvyko dirbti į Los Alamosą, kur vykdė H-bombos tyrimus. Iš to McMillan daro tokią išvadą: „Taip keturiasdešimt metų vienas po kito buvo priimami sprendimai, ir su kiekvienu nauju ginklavimosi varžybų etapu kiekviena pusė darėsi vis mažiau saugesnė.“

Tiesa, žinoma, yra ta, kad Šaltojo karo branduolinė priešprieša galėjo užtikrinti tam tikrą, nors ir gadinantį nervus, saugumą, kuris neleido konfliktui mirtinai įsiliepsnoti. Per Antrąjį pasaulinį karą žuvo beveik 50 milijonų žmonių. Įvairūs vėlesni karai, kuriuose keturiasdešimt penkerius metus dalyvavo Jungtinės Valstijos, Sovietų Sąjunga ir jų sąjungininkai ar satelitai, neprilygo tokiems baisiems žmonių nuostoliams. Branduolinės padėties sąlygomis nerimas, kad pernelyg neatsakingas veiksmas gali sukelti branduolinį karą, privertė valstybes, turinčias rimtą priežastį nekęsti viena kitos, laikytis santūrumo. Kai H-bomba dar kartą padidino pavojų, tapo akivaizdu, kad iš tiesų kariauti termobranduolinį karą būtų beprotybė, tačiau rodyti karingumą buvo būtina; atgrasymo doktrina, pagrįsta užtikrintu abipusiu sunaikinimu, ne tik užkirto kelią termobranduoliniam karui, bet ir neleido nekontroliuojamai įsiplieksti konvenciniams karams.

Machiavellis, – visuotinai laikomas šiuolaikinės politinės moralės, arba amoralumo, pradininku, – apdairumą, arba gebėjimą pasirinkti vieną iš galimų veikimo būdų, suprato kaip būtiną užkariavimo sąlygą. Tačiau atominiame amžiuje daugiau ar mažiau padorių tautų svarbiausias apdairumo tikslas yra nebe užkariauti, o išvengti sunaikinimo, kartu išvengiant blogio, kurį sukelia priešo sunaikinimas, t. y. branduolinio genocido. 1949 m. spalį AEK generalinis patariamasis komitetas patarė „niekad negaminti superbombos“, kadangi ji „gali tapti genocidiniu ginklu“. Oppenheimeris buvo vienas iš pasirašiusiųjų. Manyti, kad sovietinis priešas pritars tokiam amerikiečių skrupulingumui, buvo komiteto klaida, o daryti tokią prielaidą apie Staliną buvo pati didžiausia kvailystė. Šiuo gyvenimo laikotarpiu Oppenheimeris, persekiojamas savo pagrindinio vaidmens pirmajame atominio ginklo panaudojime, suprato tik vieną apdairumo aspektą. Troškimas pačiam neskleisti blogio jį apakino ir nuvijo mintį apie būtinybę apsaugoti kitus nuo blogio. Šis skaudžiai susipainiojęs žmogus tikėjosi vienu moralinio kardo mostu pašalinti painiavą ir bent kartą gyvenime būti aiškus ir paprastas. Tačiau būti Oppenheimeriu niekad nebuvo taip paprasta.

Oppenheimeris įkūnijo du aukščiausius žmogaus tipus – teorinį žmogų, kurį Aristotelis apibūdino kaip dievybę, gyvenančią mintyse, tarp nekintančių tiesų, ir makiaveliškos dorybės pavyzdį, kuris tarsi dievas valdo kitų žmonių gyvastį ir mirtį. Iki Oppenheimerio nė vienas teorinis žmogus neturėjo tokios galingos galios. Tam tikromis pakiliomis akimirkomis jis priartėdavo prie aristoteliškojo teorinio tyrumo, džiaugdamasis pasaulio pažinimu, koks jis bebūtų; kitomis akimirkomis jį audrindavo ta makiaveliškoji galia ir ją lydinti šlovė; pasidavęs savigraužai, kamuodavosi dėl kančių, kurias suteikė šiam pasauliui, troško atsisakyti savo išskirtinumo ir pranykti tarp kitų žmonių. Turbūt nė vienas teoretikas negali pakelti tokios naštos: jausti žinojimą kaip galią, kai protas negrįžtamai pakeičia pasaulį, matyti tiesos šviesą kaip tam tikros tamsios didybės agentą – juk tai ne malonė, o išmėginimas. Oppenheimerio agonija perplėšė jį pusiau. Svarbiau už bet kokį politinį ginčą, kurį jo biografai gali tikėtis prikelti ar netgi išspręsti, yra suvokti tą agoniją: ką reiškia būti žmogumi, trokštančiu mokslinės, politinės ir moralinės didybės bei išgyvenančiu svarbiausias mūsų laikų idėjas ir kovas, kurios bado kaip peiliai, drasko kūną ir dvasią ir nė akimirkai nesuteikia atokvėpio.

 

Vertė Linas J. Jankauskas
Algis Valiunas, „The Agony of Atomic Genius”, The New Atlantis, Nr. 14, 2006, p. 85-104.

Susiję tekstai:
Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių griovėju
Branduoliniai raudonojo rasizmo atspalviai

 

1. ACLU – American Civil Liberties Union; liet. Amerikos pilietinių laisvių sąjunga.
2. NAACP – National Association for the Advancement of Colored People; liet. Nacionalinė asociacija už spalvotųjų pažangą.
3. Vannevar Bush (1890–1974) – Masačusetso technologijos instituto inžinierius ir mokslo administratorius, įsiūlęs prezidentui Rooseveltui „Manhatano projektą“.
4. „Raudona silkė“ (angl. red herring) – nereikšmingas dalykas – faktas, idėja ar tema, – naudojamas atitraukti dėmesį nuo pagrindinės svarstomos problemos.