Jolantos Saldukaitytės pranešimo išeities taškas yra permąstyti prancūzų filosofo Emmanuelio Levino etinės metafizikos teiginį „Etika – tai pirmoji filosofija“ ir jo imperatyvą apie begalinę atsakomybę už kitą žmogų… Nepaisant filosofo teiginių apie nekūnišką veidą ir pan., kūniškumas Levino filosofijoje nėra pašalintas, veikiau priešingai, kūnas, kaip ir kūniškų materialinių poreikių patenkinimas, yra vienas esminių momentų jo… Skaityti toliau »
Šiame straipsnyje nagrinėjama Jacques’o Derrida dekonstrukcinė prieiga, taikyta Emmanuelio Levino metafizinei-egzistencinei etikos filosofijai. Atsižvelgiant į Derrida kritikuojamą religinį Levino etikos pobūdį, šio tyrimo tikslas – sekti Derrida minties keliu, mėginant kvestionuoti praktiškumą ar netgi inteligibilumą aporijos, kuri, anot Derrida, yra esminga Levino etikai. Tyrimo pabaigoje buvo prieita prie tokios išvados: Derrida kritika Levino atžvilgiu esanti… Skaityti toliau »
Kai pradedame kalbėti apie Emmanuelio Levino filosofiją, galvoje dažniausiai turime du raktinius žodžius, vedančius į ją, – Kitas ir Veidas. Atsitiktinumas ar ne, tačiau kino režisierius Romanas Polanskis savo filmą „Stūma“ (Repulsion, 1965) pradeda nuo veido. Tiksliau, nuo maksimalaus akies priartinimo ir palaipsnio ėjimo prie stambaus veido plano. Tad kokios sąsajos tarp šio filmo ir Levino filosofijos?… Skaityti toliau »
Kalbant apie laiko patikrintus dalykus, rizikuojama susidurti su dvejopu sunkumu: 1) seni dalykai atrodo pakankamai nereikalingi, jų faktiškumo dimensija sunkiai patikrinama, o esant reikalui iškelti, atliepiant visuotinį moksliškumo matmenį, kaip svarbų dalyką, objektyvumo kriterijų (pastarąjį sureikšminant ir taip senus dalykus lokalizuojant kaip aktualiai esančius) yra išvis sudėtingas momentas, nes „minkštųjų priemonių“ objektyvumas išsisklaido socialinio tinklo,… Skaityti toliau »