Pastaruosius kelis dešimtmečius išsivysčiusiame pasaulyje plito keistas išlaisvinimo judėjimas. Šių išlaisvintojų tikslai viršija tuos, kurių siekia pilietinių teisių aktyvistai, feministės ar gėjų teisių gynėjai. Tiesą sakant, jie nori išlaisvinti žmonių rasę iš jos biologinių suvaržymų. „Transhumanistų“ požiūriu, žmonės turi atplėšti savo biologinį likimą nuo aklo evoliucinio atsitiktinio kismo bei prisitaikymo proceso ir, kaip rūšis, pereiti į kitą etapą.
Kyla pagunda transhumanistus atmesti kaip kažkokį keistą kultą, per daug sureikšminusį mokslinę fantastiką: užtenka pažvelgti į jų pompastiškas interneto svetaines ir naujausius pranešimus spaudai („Kiborgų mąstytojai atsakys į žmonijos ateities klausimus“, skelbia vienas). Kai kurių transhumanistų planai kriogeniniu būdu užsišaldyti tikintis būti atgaivintiems ateityje, atrodo, tik patvirtina judėjimo vietą intelektualiniame užribyje.
Tačiau ar tikrai pagrindinė transhumanizmo nuostata – kad kada nors pasitelkę biotechnologijas tapsime stipresni, protingesni, mažiau linkę smurtauti ir ilgiau gyvensime – yra tokia neįprasta? Tam tikras transhumanizmas glūdi daugelyje šiuolaikinės biomedicinos mokslinių tyrimų darbotvarkės sričių. Naujos procedūros ir technologijos, atsirandančios tyrimų laboratorijose ir ligoninėse – nuotaiką keičiantys vaistai, medžiagos, skatinančios raumenų masę ar selektyviai ištrinančios atmintį, prenatalinė genetinė patikra ar genų terapija – gali būti taip pat lengvai naudojamos tiek rūšiai „pagerinti“, tiek palengvinti ar nuslopinti ligą.
Nors dėl sparčios biotechnologijų pažangos dažnai jaučiamės nejaukiai, ne visada lengva nustatyti jų keliamą intelektinę ar moralinę grėsmę. Vis dėlto žmonių rasė yra gana pasigailėtina, nes žmones kamuoja atkaklios ligos, jie susiduria su fiziniais apribojimais ir gyvena trumpai. Pažvelgus į žmonijos pavydą, smurtą ir nuolatinį nerimą, transhumanistinis projektas pradeda atrodyti visiškai pagrįstas. Jeigu tai būtų įmanoma technologiškai, kodėl gi nenorėtume pranokti dabartinės rūšies? Iš pažiūros projektas yra pagrįstas, ypač vertinant jį atskiromis dalimis, ir tai yra viena iš jo pavojaus dalių. Vargu ar visuomenę staiga apžavės transhumanistinės pasaulėžiūros kerai. Tačiau labai gali būti, kad mes po truputį kramsnosime viliojančius biotechnologijų pasiūlymus, nesuvokdami, kokią baisią moralinę kainą turėsime už tai sumokėti.
Pirmoji transhumanizmo auka gali būti lygybė. JAV Nepriklausomybės deklaracijoje sakoma, kad „visi žmonės yra sukurti lygūs“, o rimčiausios politinės kovos JAV istorijoje vyko dėl to, kas gali būti laikomas pilnaverčiu žmogumi. 1776 m., kai Thomas Jeffersonas kūrė deklaraciją, moterys ir juodaodžiai nebuvo įtraukti į [pilnaverčių žmonių] sąrašą. Pažengusios visuomenės lėtai ir skausmingai suprato, kad vien buvimas žmogumi suteikia žmogui teisę į politinę ir teisinę lygybę. Tiesą sakant, mes nubrėžėme raudoną liniją aplink žmogų ir pasakėme, kad tai yra šventenybė.
Ši teisių lygybės idėja grindžiama įsitikinimu, kad mes visi turime žmogiškąją esmę, kuri yra svarbesnė už akivaizdžius odos spalvos, grožio ir net intelekto skirtumus. Ši esmė ir požiūris, kad individai turi prigimtinę vertę, yra politinio liberalizmo esmė. Tačiau šios esmės modifikavimas yra transhumanistinio projekto esmė. Jei pradėsime transformuotis į ką nors, kas yra pranašesnis, kokių teisių pareikalaus šie patobulinti padarai ir kokias teises jie turės, palyginti su likusiais? Jei vieni žengia į priekį, ar kiti gali sau leisti nesekti iš paskos? Turtingose ir išsivysčiusiose visuomenėse šie klausimai kelia nerimą. Dar pridėkime pasekmes skurdžiausių pasaulio šalių piliečiams, kuriems biotechnologijų stebuklai veikiausiai bus nepasiekiami, ir grėsmė lygybės idėjai taps dar grėsmingesnė.
Transhumanizmo šalininkai mano suprantantys, kas yra geras žmogus, ir džiaugiasi galėdami pralenkti ribotas, mirtingas, natūralias būtybes, kurias mato aplinkui, siekdami kažko geresnio. Bet ar jie tikrai suvokia didžiausias žmogiškąsias gėrybes? Nepaisant visų mūsų akivaizdžių ydų, mes, žmonės, esame stebuklingai sudėtingi ilgo evoliucijos proceso produktai – produktai, kurių visuma yra kai kas daug daugiau nei mūsų dalių suma. Mūsų gerosios savybės yra glaudžiai susijusios su blogosiomis: jei nebūtume smurtingi ir agresyvūs, negalėtume apsiginti; jei neturėtume išskirtinumo jausmo, nebūtume ištikimi artimiesiems; jei niekada nejaustume pavydo, niekada nepajustume ir meilės. Netgi mūsų mirtingumas atlieka esminę funkciją, leidžiančią visai mūsų rūšiai išgyventi ir prisitaikyti (o transhumanistai yra beveik paskutinė grupė, kurią norėčiau matyti gyvuojant amžinai). Pakeitus bet kurią iš mūsų pagrindinių savybių, neišvengiamai reikėtų pakeisti sudėtingą, tarpusavyje susijusių savybių paketą, ir mes niekada negalėtume numatyti galutinio rezultato.
Niekas nežino, kokios technologinės galimybės atsiras, stengiantis modifikuoti žmogų. Tačiau jau dabar galime įžvelgti prometėjiškų troškimų užuomazgų, kai skiriame vaistus savo vaikų elgesiui ir asmenybei pakeisti. Aplinkosaugos judėjimas išmokė mus nuolankumo ir pagarbos nežmogiškosios prigimties vientisumui. Mums reikia panašaus nuolankumo mūsų žmogiškosios prigimties atžvilgiu. Jeigu greitai jo neišsiugdysime, galime nesąmoningai įsileisti transhumanistus su jų genetiniais buldozeriais ir psichotropiniais prekybos centrais, kurie subjauros žmoniją.
Francis Fukuyama
Vertė Tautvydas Vėželis
Francis Fukuyama, “The World’s Most Dangerous Ideas: Transhumanism”, in: Foreign Policy 144: 42-43; 2004.
Susiję tekstai:
Luc Ferry: transhumanistinė revoliucija
Laisvė, nelygybė, amžinybė: pasaulis, kurį jums ruošia Silicio slėnis
Apie technoįvairovę: pokalbis su Yuk Hui