2022-ųjų Nobelio taikos premijos laureato Pilietinių laisvių centro paskaita, kurią skaitė Oleksandra Matvijčuk. Oslas, 2022 m. gruodžio 10 d.
„Nebūtina būti ukrainiečiais, kad palaikytumėte Ukrainą. Užtenka tiesiog būti žmonėmis.“ (O. Matvijčuk)
Vakarų žiniasklaida Rusijos filosofą Aleksandrą Duginą vadina Kremliaus „smegenimis“, o jo ideologiją – Rusijos valdžios doktrina. Tačiau Duginas niekada neturėjo vieningos politinės doktrinos. Jo mokymas – tai postmodernistinis projektas, sudarytas iš okultizmo, sąmokslo teorijų, ezoterikos, neofašizmo, sovietinės pogrindžio kultūros, naujosios dešinės ir naujosios kairės idėjų. Beveik vienintelė konkreti pozicija, kuriai jis liko ištikimas daugelį metų, – baimė dėl nepriklausomos Ukrainos ir įsitikinimas, jog ji kelia grėsmę Rusijos egzistavimui… Tad kokios yra Dugino idėjos ir kaip jos susijusios su Kremliaus ideologija?
Rusijos ateitį lems ne mistiniai istorijos dėsniai, o tai, kaip jos lyderiai ir piliečiai suvoks bei interpretuos žiauraus ir nereikalingo karo prieš Ukrainą tragediją. Galime padėti Rusijai pasikeisti garantuodami, kad Ukraina atsiims savo žemes ir nugalės imperiją. Taipogi galime remti tuos rusus, kurie supranta, kodėl pralaimėjimas yra vienintelis kelias į modernybę; kodėl karinė nesėkmė būtina siekiant sukurti klestinčią, atviresnę visuomenę; ir kodėl imperija turi mirti.
Daugybę metų rašytojas Salmanas Rushdie’is gyveno slegiamas fatvos, raginančios jį nužudyti, kurią Irano vadovas ajatola Khomeini paskelbė 1988 m. išleidus romaną „Šėtoniškos eilės“, islamo fundamentalizmo satyrą. Visgi fatva jį užklupo. 2022 m. rugpjūčio 12 d. sutrikęs amerikietis musulmonas Hadi Mataras beveik tuziną kartų peiliu dūrė rašytojui, šiam viešai kalbant vienoje įstaigoje Niujorko valstijoje. Jis neteks akies, tačiau tikimasi, kad išgyvens.
„Kai tik paskelbiama, kad tam tikros idėjos yra apsaugotos nuo kritikos, satyros, pašaipos ar pasmerkimo, minties laisvė tampa neįmanoma.“ (Salman Rushdie)
Pasaulis nuo pat sutvėrimo buvo beprasmė fragmentų samplaika. Kuo labiau žmonės stengėsi jį suprasti, tuo nuodėmingesnis jis darėsi. Šiuolaikinis gyvenimas su savo pliuralizmu ir pilietine visuomene tik pagausino pasaulio ydas ir išlaikė Dievą tremtyje. Vienintelė Dievo viltis buvo ta, kad teisinga tauta seks paskui vadovą, kuris sukurs naują politinę totalybę ir taip pradės taisyti pasaulį, kuris savo ruožtu galės atpirkti dieviškumą. Kadangi vienijantis Žodžio principas yra vienintelis gėris visatoje, pateisinamos bet kokios priemonės, galinčios užtikrinti jo sugrįžimą… Štai taip rusų filosofas, vardu Ivanas Iljinas, ėmė įsivaizduoti rusiškąjį krikščionišką fašizmą.
Ištrauka iš filosofo, idėjų istoriko Leonido Donskio knygos „Neapykantos formos: įaudrinta vaizduotė moderniojoje filosofijoje ir literatūroje“.
„Neapykantos kultūroje neslypi jokia regima empirinė motyvacija, išskyrus mūsų siekį mechaniškai stabilizuoti kintančią ir neatpažįstamą tikrovę arba radikalizuoti savo laikyseną, čia matant vienintelį kelią iš netikrumo ir dvilypumo.“ (L. Donskis)
Liberalams labai svarbu neatsisakyti tautos idėjos. Jie turėtų pripažinti, kad, tiesą sakant, liberalizmo universalizmas yra nesuderinamas su nacionalinių valstybių pasauliu. Tačiau nacionalinė tapatybė yra plastiška ir gali būti formuojama taip, kad atspindėtų liberalius siekius bei įkvėptų plačiajai visuomenei bendrystės ir tikslo jausmą.