Sava šalis: liberalizmui reikia tautos

pagal | 2022 04 18

Liberalizmui gresia pavojus. Liberalios visuomenės pagrindai yra skirtybių toleravimas, pagarba asmens teisėms ir teisės viršenybės principai, o dabar visiems šiems dalykams kyla grėsmė, nes pasaulis patiria tai, ką galima pavadinti demokratiniu nuosmukiu ar net depresija. Freedom House duomenimis, politinės teisės ir pilietinės laisvės visame pasaulyje per pastaruosius šešiolika metų mažėjo kasmet. Liberalizmo smukimą rodo stiprėjančios autokratijos, tokios kaip Kinija ir Rusija, liberalių – arba nominaliai liberalių – institucijų erozija tokiose šalyse kaip Vengrija ir Turkija bei liberalių demokratijų, tokių kaip Indija ir Jungtinės Amerikos Valstijos, atžanga.

Kiekvienu iš šių atvejų nacionalizmas skatino neliberalizmo įsigalėjimą. Neliberalių pažiūrų lyderiai, jų partijos ir sąjungininkai, siekdami labiau kontroliuoti savo visuomenę, pasitelkia nacionalistinę retoriką. Jie smerkia savo oponentus kaip nejautrius elito atstovus, arogantiškus kosmopolitus ir globalistus. Jie pasiskelbia autentiškais savo šalies atstovais ir tikraisiais jos sergėtojais. Kartais neliberalūs politikai tiesiog sukarikatūrina savo liberalius kolegas kaip neveiksmingus ir atitolusius nuo žmonių, kuriems jie tariamai atstovauja, gyvenimo. Savo liberalius varžovus jie dažnai linkę vadinti ne paprasčiausiais politiniais priešininkais, o grėsmę keliančiais tautos priešais.

Liberalizmo prigimtis lemia tai, kad jis yra jautrus tokio pobūdžio puolimui. Pats svarbiausias liberalizmo principas yra tolerancijos principas: valstybė neprimeta įsitikinimų, tapatybių ar kitokių dogmų. Nuo pat savo nedrąsaus atsiradimo XVII a. liberalizmas, kaip politiką organizuojantis principas, sąmoningai susiaurino politikos akiratį, siekdamas ne „gero gyvenimo“, apibrėžto konkrečios religijos, moralės doktrinos ar kultūrinės tradicijos, bet paties gyvenimo išsaugojimo tokiomis sąlygomis, kai gyventojai negali susitarti, kas yra geras gyvenimas. Dėl tokio agnostiškumo susidaro dvasinis vakuumas, nes individai eina savais keliais ir patiria tik menką bendrystės jausmą. Liberalios politinės santvarkos reikalauja bendrų vertybių, tokių kaip tolerancija, kompromisas ir svarstymas, tačiau jos neskatina tokių stiprių emocinių ryšių, kokie būdingi glaudžiai susietoms religinėms ir etnonacionalistinėms bendruomenėms. Liberalios visuomenės išties dažnai skatina betikslį materialinio pasitenkinimo siekį.

Pats svarbiausias liberalizmo privalumas išlieka pragmatinis, egzistavęs šimtmečius, – tai yra jo gebėjimas palaikyti įvairovę pliuralistinėse visuomenėse. Vis dėlto liberalios visuomenės gali susidoroti tik su tam tikra įvairove. Jei pakankamai daug žmonių patys atmeta liberalius principus ir siekia apriboti kitų žmonių pagrindines teises arba jei piliečiai griebiasi smurto, kad pasiektų savo tikslą, tuomet liberalizmas negali palaikyti politinės tvarkos. O jei įvairios visuomenės nutolsta nuo liberalių principų ir bando savo nacionalines tapatybes grįsti rasiniu, etniniu, religiniu pagrindu, kitokiu esmingu gero gyvenimo suvokimu, jos vėl gali grįžti prie potencialiai kruvinų konfliktų. Pasaulis, kupinas tokių šalių, neišvengiamai bus dar labiau susiskaldęs, audringesnis ir smurtingesnis.

Todėl liberalams labai svarbu neatsisakyti tautos idėjos. Jie turėtų pripažinti, kad, tiesą sakant, liberalizmo universalizmas yra nesuderinamas su nacionalinių valstybių pasauliu. Tačiau nacionalinė tapatybė yra plastiška ir gali būti formuojama taip, kad atspindėtų liberalius siekius bei įkvėptų plačiajai visuomenei bendrystės ir tikslo jausmą.

Nacionalinės tapatybės svarbą įrodo tai, kad Rusija, užpuldama Ukrainą, susidūrė su sunkumais. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tvirtino, kad Ukraina neturi tapatybės, atskiros nuo Rusijos, ir kad prasidėjus jo invazijai šalis iškart žlugs. Tačiau Ukraina atkakliai priešinasi Rusijai, kadangi jos piliečiai yra ištikimi nepriklausomos, liberalios demokratinės Ukrainos idėjai ir nenori gyventi korumpuotoje diktatūroje, primestoje iš išorės. Jų drąsa aiškiai rodo, kad piliečiai yra pasirengę mirti už liberalius idealus, bet tik tuomet, kai šie idealai yra įtvirtinti šalyje, kurią jie gali vadinti sava.

Kyjivas – laisvės sostinė

Moteris, dėvinti saulėgrąžų vainiką, per protestą Stambule laiko užrašą „Kyjivas – laisvės sostinė“ // nuotr. aut. Hakan Akgun

Dvasinis liberalizmo vakuumas

Liberalios visuomenės stengiasi savo piliečiams pateikti pozityvią nacionalinės tapatybės viziją. Liberalizmo teorijoje labai sunku nubrėžti aiškias bendruomenių ribas ir paaiškinti, kas priklauso žmonėms šiapus ir anapus tų ribų. Taip yra todėl, kad ši teorija grindžiama universalizmo teiginiu. Kaip tvirtinama Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis“; be to, „kiekvienas turi teisę naudotis visomis šioje Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis be jokių skirtumų, pavyzdžiui, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties“. Liberalams teoriškai rūpi žmogaus teisių pažeidimai, nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje jie vyktų. Daugelis liberalų nemėgsta partikuliaristinių nacionalistų prisirišimų ir įsivaizduoja esantys „pasaulio piliečiai“.

Universalizmo teiginį gali būti sunku suderinti su pasaulio padalinimu į nacionalines valstybes. Pavyzdžiui, nėra aiškios liberalios teorijos, kaip nustatyti valstybių sienas, ir dėl šios stokos kilo vidiniai liberalų konfliktai dėl tokių regionų kaip Katalonija, Kvebekas ir Škotija separatizmo bei nesutarimai dėl deramo elgesio su imigrantais ir pabėgėliais. Populistai, tokie kaip buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas, šią įtampą tarp liberalizmo universalizmo siekių ir siauresnių nacionalizmo reikalavimų pakreipė sau palankia linkme.

Nacionalistai skundžiasi, kad liberalizmas išardė nacionalinės bendruomenės ryšius ir pakeitė juos globaliu kosmopolitizmu, kuris žmonėmis iš tolimų šalių rūpinasi taip pat kaip ir bendrapiliečiais. XIX a. nacionalistai nacionalinę tapatybę grindė biologija ir tikėjo, kad tautinės bendruomenės yra kilusios iš bendrų protėvių. Šia tema ir toliau vadovaujasi kai kurie šiuolaikiniai nacionalistai, pavyzdžiui, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas, kuris vengrų nacionalinę tapatybę apibrėžė kaip pagrįstą madjarų etnine kilme. Kiti nacionalistai, pavyzdžiui, Izraelio mokslininkas Yoramas Hazony, siekė persvarstyti XX a. etnonacionalizmą, teigdami, kad tautos sudaro vientisus kultūrinius vienetus, leidžiančius jų nariams dalintis bendromis maisto, švenčių, kalbos ir panašiomis stipriomis tradicijomis. Konservatyvių pažiūrų amerikiečių mąstytojas Patrickas Deneenas tvirtino, kad liberalizmas yra antikultūros forma, kuri ištirpdė visas ikiliberalios kultūros formas, pasitelkdama valstybės galią ir kontroliuodama kiekvieną privataus gyvenimo aspektą.

Reikia atkreipti dėmesį, kad Deneenas ir kiti konservatoriai nesutaria su ekonominiais neoliberalais ir viešai kaltina rinkos kapitalizmą, kad šis griauna šeimos vertybes, bendruomenę ir tradicijas. Dėl to XX a. politinę kairę ir dešinę apibrėžusios ekonominės ideologijos kategorijos neatitinka dabartinės tikrovės, nes dešiniojo sparno grupės yra pasirengusios pritarti valstybės galios naudojimui socialiniam gyvenimui ir ekonomikai reguliuoti.

Čia labai sutampa nacionalistų ir religinių konservatorių požiūriai. Tarp tradicijų, kurias nori išsaugoti šiuolaikiniai nacionalistai, yra ir religinės tradicijos; pavyzdžiui, Lenkijos partija „Teisė ir Teisingumas“ [Prawo i Sprawiedliwość] glaudžiai bendradarbiauja su Lenkijos Katalikų bažnyčia ir perėmė daugelį pastarosios kultūrinių skundų dėl liberalios Europos paramos abortams ir tos pačios lyties asmenų santuokoms. Panašiai ir religiniai konservatoriai dažnai save laiko patriotais; tai, be abejo, taikytina Amerikos evangelikams, kurie sudarė Trumpo judėjimo „Padarykime Ameriką vėl didžią“ [Make America Great Again] branduolį.

Esminė konservatyvioji liberalizmo kritika, – t. y. kad liberalios visuomenės nesuteikia tvirto bendro moralinio pagrindo, aplink kurį būtų galima kurti bendruomenę, – yra pakankamai teisinga. Tai išties yra liberalizmo ypatybė, o ne įsivėlusi klaida. Konservatoriams kyla klausimas, ar yra realus būdas atsukti laikrodį atgal ir vėl nustatyti tvirtesnę moralinę tvarką. Kai kurie JAV konservatoriai tikisi sugrįžti į įsivaizduojamus laikus, kai Jungtinėse Valstijose beveik visur vyravo krikščionys. Tačiau šiandien šiuolaikinės visuomenės religiniu atžvilgiu yra daug įvairesnės nei XVI a., kai Europoje vyko religiniai karai. Idėja atkurti bendrą moralinę tradiciją, apibrėžtą religiniais įsitikinimais, yra neperspektyvi. Vadovai, kurie tikisi įgyvendinti tokį atkūrimą, pavyzdžiui, Indijos hinduistų nacionalistų premjeras Narendra Modis, skatina priespaudą ir bendruomeninį smurtą. Modžiui tai ne pirmiena: jis buvo vakarinės Gudžarato valstijos vyriausiasis ministras, kai 2002-aisiais ten kilo bendruomeninės riaušės, per kurias žuvo tūkstančiai žmonių, daugiausia musulmonų. Nuo 2014 m., kai Modis tapo ministru pirmininku, jis ir jo sąjungininkai siekia Indijos nacionalinę tapatybę pririšti prie hinduizmo ir hindi kalbos stiebų, o tai labai skiriasi nuo liberalių Indijos įkūrėjų pasaulietinio pliuralizmo.

Neišvengiama būklė

Neliberalios jėgos visame pasaulyje ir toliau naudosis apeliacijomis į nacionalizmą kaip galingu rinkimų ginklu. Liberalai gali būti linkę atmesti šią retoriką kaip džingoistinę [jingoistic]1 ir grubią. Tačiau jie neturėtų užleisti tautos savo oponentams.

Liberalizmas, turintis universalizmo pretenzijų, gali būti nelengvai suderinamas su akivaizdžiu provincialiu nacionalizmu, tačiau juos galima suderinti. Liberalizmo tikslai yra visiškai suderinami su pasauliu, suskirstytu į nacionalines valstybes. Visoms visuomenėms reikia panaudoti galią ir vidaus tvarkai palaikyti, ir apsisaugoti nuo išorės priešų. Liberali visuomenė taip elgiasi kurdama galingą valstybę, tačiau vėliau valstybės galią riboja teisės viršenybės principu. Valstybės galia grindžiama socialine sutartimi tarp autonomiškų individų, kurie mainais į valstybės apsaugą sutinka atsisakyti kai kurių savo teisių elgtis taip, kaip nori. Ją įteisina bendras teisės pripažinimas ir, jei tai liberali demokratija, visuotiniai rinkimai.

Liberalios teisės yra beprasmės, jeigu jų negali užtikrinti valstybė, kuri, pagal garsųjį vokiečių sociologo Maxo Weberio apibrėžimą, yra teisėta galios monopolija apibrėžtoje teritorijoje. Valstybės teritorinė jurisdikcija būtinai atitinka teritoriją, kurią užima socialinę sutartį pasirašiusių individų grupė. Už tos jurisdikcijos ribų gyvenančių žmonių teisės turi būti gerbiamos, bet toji valstybė nebūtinai turi jas įgyvendinti.

Todėl valstybės, turinčios apibrėžtą teritorinę jurisdikciją, išlieka svarbiausiomis politinėmis veikėjomis, nes tik jos gali teisėtai panaudoti galią. Šiuolaikiniame globalizuotame pasaulyje galią pasitelkia įvairios institucijos, pradedant tarptautinėmis korporacijomis, ne pelno siekiančiomis grupėmis, teroristinėmis organizacijomis ir baigiant viršnacionalinėmis institucijomis, tokiomis kaip Europos Sąjunga ir Jungtinės Tautos. Poreikis bendradarbiauti tarptautiniu mastu, sprendžiant tokias problemas kaip visuotinis atšilimas ir pandemijos, dar niekada nebuvo toks akivaizdus. Tačiau vieną konkrečią galios formą – gebėjimą užtikrinti taisyklių laikymąsi grasinant panaudoti jėgą arba faktiškai ją panaudojant – tebekontroliuoja nacionalinės valstybės. Nei Europos Sąjunga, nei Tarptautinė oro transporto asociacija nesiunčia savo policijos ar kariuomenės, kad įgyvendintų savąsias nustatytas taisykles. Tokios organizacijos vis dar priklauso nuo jas įgaliojusių šalių pajėgumų priversti laikytis taisyklių. Be abejo, šiandien egzistuoja daug tarptautinės teisės aktų, kurie daugelyje sričių išstumia nacionalinio lygmens teisę; prisiminkime, pavyzdžiui, Europos Sąjungos acquis communautaire2, kuri pasitarnauja kaip tam tikra bendroji teisė, skirta prekybai reguliuoti ir ginčams spręsti. Tačiau galiausiai tarptautinė teisė ir toliau priklauso nuo vykdymo užtikrinimo nacionaliniu lygmeniu. Kai ES valstybės narės nesutaria dėl svarbių politikos klausimų, kaip buvo per 2010 m. euro krizę ir 2015 m. migrantų krizę, rezultatus lemia ne Europos teisė, o santykinė valstybių narių galia. Kitaip tariant, galutinė galia ir toliau priklauso nacionalinėms valstybėms, o tai reiškia, kad galios kontrolė šiuo lygmeniu išlieka itin svarbi.

Vadinasi, nėra neišvengiamo prieštaravimo tarp liberalaus universalizmo ir nacionalinių valstybių poreikio. Nors žmogaus teisių normatyvinė vertė gali būti universali, vykdymo galia nėra universali; tai yra ribotas išteklius, kuris būtinai taikomas teritoriškai apibrėžtu būdu. Liberali valstybė visiškai pagrįstai suteikia skirtingo lygio teises piliečiams ir nepiliečiams, nes ji neturi nei išteklių, nei įpareigojančių įsakų, kad galėtų visuotinai ginti teises. Visiems valstybės teritorijoje esantiems žmonėms priklauso vienoda įstatymo apsauga, tačiau tik piliečiai yra visateisiai visuomeninės sutarties dalyviai, turintys ypatingų teisių ir pareigų, ypač teisę balsuoti.

Tai, kad valstybės ir toliau išlieka priverčiančios galios šaltiniu, turėtų skatinti atsargiai vertinti pasiūlymus kurti naujas viršvalstybines institucijas ir perduoti joms tokią galią. Liberalios visuomenės per kelis šimtus metų įgijo patirties, kaip apriboti galią nacionaliniu lygmeniu pasitelkiant teisės viršenybės ir įstatymų leidimo institucijas, ir kaip subalansuoti galią, kad jos naudojimas atitiktų bendruosius interesus. Jos neturi supratimo, kaip sukurti tokias institucijas pasauliniu lygmeniu, kad, pavyzdžiui, pasaulinis teismas ar įstatymų leidžiamoji valdžia galėtų apriboti pasaulinės vykdomosios valdžios savavališkus sprendimus. Europos Sąjunga yra rimčiausių pastangų šitaip veikti regioniniu lygmeniu padarinys; rezultatas – nepatogi sistema, kuriai būdingas pernelyg didelis silpnumas vienose srityse (fiskalinė politika, užsienio reikalai) ir pernelyg didelė galia kitose (ekonominis reguliavimas). Europa bent jau turi tam tikrą bendrą istoriją ir kultūrinę tapatybę, kurių nėra pasauliniu lygmeniu. Tarptautinės institucijos, tokios kaip Tarptautinis Teisingumo Teismas ir Tarptautinis Baudžiamasis Teismas, ir toliau kliaunasi valstybėmis, kad užtikrintų jų sprendimų vykdymą.

Vokiečių filosofas Immanuelis Kantas įsivaizdavo „amžinosios taikos“ būklę, kai liberalių valstybių apgyvendintame pasaulyje tarptautiniai santykiai reguliuojami teisės pagalba, o ne smurtu. Deja, Putino invazija į Ukrainą parodė, kad pasaulis dar nepasiekė šio poistorinio momento ir kad žiauri karinė galia tebėra svarbiausias liberalių šalių taikos garantas. Todėl mažai tikėtina, kad nacionalinė valstybė išnyks kaip lemiamas pasaulinės politikos veikėjas.

Geras gyvenimas

Konservatyvioji liberalizmo kritika iš esmės pagrįstai skeptiškai vertina liberalų pabrėžiamą individualią autonomiją. Liberaliose visuomenėse pripažįstama žmogaus orumo lygybė, orumo, kurio pagrindas yra individo gebėjimas pasirinkti. Dėl šios priežasties jos yra pasiryžusios saugoti šią autonomiją kaip pagrindinių teisių esmę. Nors autonomija yra fundamentali liberali vertybė, ji nėra vienintelis žmogiškasis gėris, kuris savaime užgožia visas kitas gero gyvenimo vizijas.

Ilgainiui autonomijos sąvoka nuolat plėtėsi, pradedant nuo paklusimo egzistuojančios moralės sistemos taisyklėms ir baigiant savarankišku šių taisyklių kūrimu. Tačiau pagarba autonomijai buvo skirta valdyti ir švelninti giliai įsišaknijusių įsitikinimų konkurenciją, o ne visiškai išstumti tuos įsitikinimus. Ne kiekvienas žmogus mano, kad jo asmeninės autonomijos maksimizavimas yra svarbiausias gyvenimo tikslas arba kad kiekvienos egzistuojančios valdžios formos griovimas būtinai yra geras dalykas. Daugelis žmonių mielai apriboja savo pasirinkimo laisvę, priimdami religinius ir moralinius pagrindus, siejančius juos su kitais žmonėmis, arba gyvendami remdamiesi paveldėtomis kultūrinėmis tradicijomis. JAV Konstitucijos pirmoji pataisa skirta nevaržomo religijos išpažinimo apsaugai, o ne piliečių apsaugai nuo religijos.

Sėkmingos liberalios visuomenės turi savitą kultūrą ir savitą gero gyvenimo supratimą, net jeigu šis supratimas gali būti takesnis nei tas, kurį siūlo vienos doktrinos saistomos visuomenės. Jos negali būti neutralios vertybių, kurios būtinos, kad išsilaikytų kaip liberalios visuomenės, atžvilgiu. Norėdamos būti darnios, jos turi teikti pirmenybę viešajai nuomonei, tolerancijai, atvirumui ir aktyviam dalyvavimui visuomenės reikaluose. Norėdamos ekonomiškai klestėti, jos turi vertinti naujoves, verslumą ir riziką. Visuomenė, susidedanti iš savanaudiškų individų, kuriuos domina tik tai, kaip maksimaliai padidinti asmeninį vartojimą, iš tiesų nėra visuomenė.

Valstybės svarbios ne tik todėl, kad jos yra teisėtos valdžios buveinės ir smurto kontrolės instrumentai. Jos taip pat yra išskirtinis bendruomenės šaltinis. Liberalusis universalizmas vienu lygmeniu prieštarauja žmogaus bendruomeniškumo prigimčiai. Žmonės jaučia stipriausią prieraišumą artimiausiems žmonėms – draugams ir šeimai; plečiantis pažįstamų ratui, jų įsipareigojimo jausmas neišvengiamai silpnėja. Amžiams slenkant, žmonių visuomenės vis didėjo, sudėtingėjo ir solidarumo ribos labai išsiplėtė – nuo šeimų, kaimų ir genčių iki ištisų šalių. Tačiau tik nedaugelis žmonių myli žmoniją kaip visumą. Daugumai žmonių visame pasaulyje šalis išlieka didžiausiu solidarumo vienetu, kuriam jie jaučia instinktyvią ištikimybę. Ši ištikimybė išties tampa svarbiausiu valstybės teisėtumo, taigi ir jos gebėjimo valdyti, pagrindu. Kai kuriose visuomenėse silpna nacionalinė tapatybė gali turėti pražūtingų padarinių, kaip matyti iš kai kurių besivystančių šalių, pavyzdžiui, Mianmaro ir Nigerijos, ir kai kurių žlugusių valstybių, pavyzdžiui, Afganistano, Libijos ir Sirijos.

Liberalaus nacionalizmo argumentas

Šis argumentas gali atrodyti panašus į tuos, kuriuos konservatyvusis Izraelio mokslininkas Hazony pateikė 2018 m. išleistoje knygoje The Virtue of Nationalism („Nacionalizmo dorybė“), kurioje pasisakoma už pasaulinę tvarką, grindžiamą nacionalinių valstybių suverenumu. Jis išsako svarbią mintį, įspėdamas dėl liberalių šalių, tokių kaip Jungtinės Valstijos, polinkio nueiti per toli, siekiant pertvarkyti likusį pasaulį pagal savo atvaizdą. Tačiau jis klysta manydamas, kad egzistuojančios šalys yra aiškiai atskirti kultūriniai vienetai ir kad taikią pasaulinę tvarką galima sukurti priimant jas tokias, kokios jos yra. Dabartinės šalys yra socialiniai dariniai, atsiradę dėl istorinių kovų, dažnai susijusių su užkariavimais, smurtu, prievartine asimiliacija ir sąmoningu manipuliavimu kultūriniais simboliais. Esama geresnių ir blogesnių nacionalinės tapatybės formų, ir visuomenės gali veikti pasirinkdamos vieną iš jų.

Visų pirma, jei nacionalinė tapatybė grindžiama fiksuotomis ypatybėmis, tokiomis kaip rasė, etninė kilmė ar religinis paveldas, ji tampa potencialiai išstumiančia kategorija, pažeidžiančia liberalų orumo lygybės principą. Nors tarp nacionalinės tapatybės poreikio ir liberalaus universalizmo nėra būtino prieštaravimo, vis dėlto tarp šių dviejų principų yra potencialus galingas įtampos taškas. Kai nacionalinė tapatybė grindžiama fiksuotomis ypatybėmis, ji gali virsti agresyviu ir išskirtiniu nacionalizmu, kaip tai nutiko Europoje XX a. pirmoje pusėje.

Dėl šios priežasties liberali visuomenė neturėtų oficialiai pripažinti grupių, pagrįstų fiksuotomis tapatybėmis, pavyzdžiui, rase, etnine kilme ar religiniu paveldu. Žinoma, būna atvejų, kai tai tampa neišvengiama ir liberalių principų taikyti nepavyksta. Daugelyje pasaulio vietų etninės ar religinės grupės iš kartos į kartą užima tą pačią teritoriją ir turi savas gilias kultūrines ir kalbines tradicijas. Balkanuose, Artimuosiuose Rytuose, Pietų ir Pietryčių Azijoje etninė ar religinė tapatybė de facto yra esminė daugumos žmonių savybė, todėl juos asimiliuoti į platesnę nacionalinę kultūrą yra tiesiog nerealu. Galima organizuoti tam tikrą liberalią politiką, grindžiamą keliais kultūriniais vienetais; pavyzdžiui, Indijoje pripažįstamos kelios nacionalinės kalbos, o praeityje jos valstijoms buvo leista pačioms nustatyti savo politiką švietimo ir teisės sistemų srityse. Tokiose įvairialypėse šalyse dažnai būtinas federalizmas ir kartu įgaliojimų perleidimas subnacionaliniams vienetams. Valdžia gali būti formaliai paskirstyta skirtingoms grupėms, apibrėžtoms pagal jų kultūrinę tapatybę, pagal struktūrą, kurią politologai vadina „konsocionalizmu“ [consociationalism]. Nors Nyderlanduose tai gana gerai pasiteisino, ši praktika buvo pražūtinga tokiose šalyse kaip Bosnija, Irakas ir Libanas, kur tapatybės grupės mato, kad jos dalyvauja „nulinės sumos“ [zero-sum]3 kovoje. Todėl visuomenėse, kuriose kultūrinės grupės dar nėra tapusios save reguliuojančiais vienetais, daug geriau su piliečiais bendrauti kaip su individais, o ne kaip su tapatybės grupių nariais.

Kita vertus, yra ir kitų nacionalinės tapatybės aspektų, kurie gali būti perimti savanoriškai ir dėl to plačiau paplitę, pavyzdžiui, literatūrinės tradicijos, istoriniai pasakojimai, kalba, maistas ir sportas. Katalonija, Kvebekas ir Škotija yra regionai, turintys savitas istorines ir kultūrines tradicijas, ir visuose juose yra nacionalistinių partizanų, siekiančių visiško atsiskyrimo nuo šalies, su kuria jie susiję. Nėra abejonių, kad atsiskyrę šie regionai ir toliau išliktų liberaliomis visuomenėmis, gerbiančiomis asmens teises, kaip tai padarė Čekija ir Slovakija, 1993 m. tapusios atskiromis valstybėmis.

Nacionalinė tapatybė kelia akivaizdžias grėsmes, bet kartu suteikia ir galimybių. Tai yra socialinis konstruktas, kurį galima formuoti taip, kad jis liberalias vertybes palaikytų, o ne griautų. Daugelis šalių istoriškai susiformavo iš įvairiausių gyventojų, kurie jaučia stiprų bendruomeniškumo jausmą, pagrįstą politiniais principais ar idealais, o ne deterministinėmis grupės kategorijomis. Australija, Kanada, Prancūzija, Indija ir Jungtinės Valstijos yra šalys, kurios pastaraisiais dešimtmečiais stengėsi kurti nacionalinę tapatybę, grindžiamą politiniais principais, o ne rase, etnine kilme ar religija. Jungtinės Valstijos išgyveno ilgą ir skausmingą procesą, iš naujo apibrėždamos, ką reiškia būti amerikiečiu, palaipsniui šalindamos kliūtis įgyti pilietybę klasės, rasės ir lyties atžvilgiu, nors šis procesas vis dar nebaigtas ir patyrė daug nesėkmių. Prancūzijoje nacionalinės tapatybės kūrimas prasidėjo nuo Prancūzijos revoliucijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos, kurioje buvo įtvirtintas pilietiškumo idealas, paremtas bendra kalba ir kultūra. XX a. viduryje Australija ir Kanada buvo šalys, kuriose vyravo baltųjų gyventojų dauguma ir galiojo griežti imigracijos ir pilietybės įstatymai, pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjusi „Baltosios Australijos“ [White Australia] politika, neleidusi į šalį atvykti imigrantams iš Azijos. Tačiau po 1960 m. abi šalys rekonstravo savo nacionalinę tapatybę nebesiremdamos rasiniu pagrindu ir atsivėrė masinei imigracijai. Šiandien abiejose šalyse gyvena daugiau užsienyje gimusių gyventojų nei Jungtinėse Valstijose, o poliarizacija ir baltųjų priešiškumas Jungtinėse Valstijose yra menko masto.

Vis dėlto nereikėtų nuvertinti sunkumų kuriant bendrą tapatybę smarkiai susiskaldžiusiose demokratijose. Dauguma šiuolaikinių liberalių visuomenių buvo pastatytos ant istorinių tautų, kurių nacionalinės tapatybės supratimas buvo suformuotas neliberaliais metodais, pamato. Prancūzija, Vokietija, Japonija ir Pietų Korėja buvo tautos, kol netapo liberaliomis demokratijomis; Jungtinės Valstijos, kaip daugelis pastebėjo, buvo valstybė ir tik vėliau tapo tauta. Amerikos tautos apibrėžimo liberaliosios politikos terminais procesas buvo ilgas, sunkus ir kartkartėmis smurtinis, ir net šiandien šiam procesui meta iššūkį tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pažiūrų žmonės, kurių naratyvai apie šalies kilmę smarkiai varžosi tarpusavyje.

Liberalizmą užkluptų bėdos, jei žmonės į jį žiūrėtų tik kaip į taikaus įvairovės valdymo mechanizmą be platesnio nacionalinio tikslo suvokimo. Žmonės, patyrę smurtą, karą ir diktatūrą, paprastai trokšta gyventi liberalioje visuomenėje, kaip europiečiai po 1945-ųjų. Tačiau pripratę prie taikaus gyvenimo liberalios santvarkos sąlygomis, žmonės linkę tą taiką ir tvarką laikyti savaime suprantamu dalyku ir ima ilgėtis politikos, kuri nukreiptų juos link aukštesnių tikslų. 1914 m. Europoje jau beveik šimtmetį nevyko jokie niokojantys konfliktai, todėl daugybė žmonių mielai žygiavo į karą, nepaisydami per tą laiką pasiektos didžiulės materialinės pažangos.

Pasaulis, ko gero, pasiekė panašų žmonijos istorijos tarpsnį: jau tris ketvirtadalius amžiaus jame nevyksta didelio masto tarpvalstybiniai karai, o per tą laiką smarkiai išaugo pasaulinė gerovė, kuri lėmė tokius pat didelius socialinius pokyčius. Europos Sąjunga buvo sukurta kaip priešnuodis nacionalizmui, kuris sukėlė pasaulinius karus, ir šiuo požiūriu ji buvo sėkmingesnė nei tikėtasi. Tačiau Rusijos invazija į Ukrainą pranašauja dar didesnę netvarką ir smurtą.

Šiuo metu atsiveria dvi labai skirtingos ateities perspektyvos. Jeigu Putinui pavyks sužlugdyti Ukrainos nepriklausomybę ir demokratiją, pasaulis grįš į agresyvaus ir nepakantaus nacionalizmo laikmetį, primenantį XX a. pradžią. Jungtinės Valstijos nebus apsaugotos nuo šios tendencijos, nes tokie populistai kaip Trumpas siekia atkartoti autoritarinius Putino metodus. Kita vertus, jeigu Putino Rusija patirs karinę ir ekonominę nesėkmę, išliks galimybė iš naujo išmokti liberalią pamoką, kad įstatymų nevaržoma valdžia veda į nacionalinę katastrofą, bei atgaivinti laisvo ir demokratinio pasaulio idealus.

Francis Fukuyama

Iškelta saulėgrąža per Londone vykusį mitingą Ukrainai paremti 2022 m. kovo 26 d. // nuotr. aut. Hollie Adams

 

Vertė Linas J. Jankauskas
Francis Fukuyama, „A Country of Their Own: Liberalism Needs the Nation” // Foreign Affairs

 

  1. Džingoistinis, t. y. susijęs su džingoizmu (angl. jingoism), kraštutiniu nacionalizmu, kuriam ypač būdinga karinga užsienio politika; šovinistinis patriotizmas.
  2. Acquis communautaire (angl. Community acquis): Europos Bendrijos teisė ir jos taikymo praktika. Ji apima pirminę Bendrijos teisę (t. y. Bendrijos steigimo sutartis) ir antrinę Bendrijos teisę (Bendrijos institucijų teisės aktus: reglamentus, direktyvas, įvairius sprendimus), taip pat taisykles, rezoliucijas, pozicijas, nuomones, teismų praktiką, bendruosius teisės principus, Bendrijos teisės kūrimo būdus, tikslų ir praktikos visumą nepriklausomai nuo to, ar ją rašytiniai teisės aktai įtvirtina ar ne.Paprastai šis prancūziškas terminas į kitas kalbas neverčiamas. Trumpumo dėlei gali būti vartojamas tik terminas acquis. Tiksliausias pažodinis termino vertimas į lietuvių kalbą – „Bendrijos įgytis“. // Rūta Vainienė, „Ekonomikos terminų žodynas“ (Vilnius: Tyto alba, 2008).
  3. Zero-sum – padėtis, pozicinės derybos, kai siekiama susitarimo ginant savo pozicijas. Tokios derybos dar vadinamos nulinės sumos arba pastovios sumos padėtimis. Tokiose derybose varžomasi, konkuruojama. Pozicinės derybos remiasi principu laimėti arba pralaimėti. Vienų laimėjimas reiškia kitų pralaimėjimą.

1 komentaras

  1. Atgalinis pranešimas: Europa ir karas: pokalbis su Alainu Finkielkrautu - Aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *