Pranešimuose apie Darjos Duginos mirtį Vakarų žiniasklaida jos tėvą vadino Kremliaus „smegenimis“, o jo ideologiją – Rusijos valdžios doktrina. Tačiau Duginas niekada neturėjo vieningos politinės doktrinos. Jo mokymas – tai postmodernistinis projektas, sudarytas iš okultizmo, sąmokslo teorijų, ezoterikos, neofašizmo, sovietinės pogrindžio kultūros, naujosios dešinės ir naujosios kairės idėjų.
Aleksandras Duginas domėjosi imperiniu projektu ir masonų sąmokslais, Tatjanos Bulanovos dainomis ir Martino Heideggerio filosofija. Beveik vienintelė konkreti pozicija, kuriai jis liko ištikimas daugelį metų, – baimė dėl nepriklausomos Ukrainos ir įsitikinimas, jog ji kelia grėsmę Rusijos egzistavimui.
Tad kokios yra Dugino idėjos ir kaip jos susijusios su Kremliaus ideologija?
Eurazizmo falsifikacija
„Jūs liejot tamsų vyną
Apsupti anapusinių miškų –
SA divizijos žygiavo
Link jūsų sergančių Rytų,“ –
brazdindamas gitarą dūsavo Hansas Ziversas kompozicijoje „SA tango“, įrašytoje magnetofono juostoje 1986 m. SA – Sturmabteilung, nacių partijos šturmo būriai. Ziversas – 24 metų Aleksandro Dugino, GRU generolo ir gydytojos sūnaus, slapyvardis.
Šią okultinio nacizmo estetiką, kurioje Hitlerio idėjos susipynė su mistika, įtakojo rašytojo Jurijaus Mamlejevo ratelis, kuriame mąstytojai-neformalai XX a. 9-ajame dešimtmetyje tyrinėjo ezoteriką. „Intelektualinė Dugino istorija prasidėjo nuo Mamlejevo ratelio. Tai buvo kontrkultūrinė terpė, kurioje vyko laisvos diskusijos“, – sako istorikas Igoris Torbakovas, Upsalos universiteto (Švedija) vyresnysis mokslo darbuotojas.
Šio ratelio narius žavėjo prancūzo René Guénon’o mistinis tradicionalizmas ir italų barono Julijaus Evolos neofašizmas. Būtent Guénon’ą Duginas dažniausiai cituodavo savo ankstyvuosiuose kūriniuose. Juo sekdamas, jis ieškojo pirmapradžių, sakralinių žmonijos tradicijų, kurias Vakarų civilizacija su savo mokslo ir proto kultu esą užmiršo.
Tačiau Dugino domėjimasis fašizmu neapsiribojo ezoterika. 1988-aisiais jis įstojo į bendriją „Pamiat’“ [„Atmintis“] – karingų nacionalistų-antisemitų organizaciją.
XX a. 10-ojo deš. pradžioje Duginas pradėjo save vadinti eurazininku, pritardamas idėjoms, skleistoms rusų emigrantų politinės ir teologinės minties srovės, kuri Rusijos ateitį, žlugus komunizmui, siejo su Rytais bei demokratijos ir rinkos ekonomikos atmetimu.
Anot eurazininkų, Rusija daugiau nei tris šimtmečius orientavosi į Europą, su ja varžėsi ir ją mėgdžiojo. Tačiau iš tiesų jos šaknys yra rytietiškos, o Maskvos viešpatija yra ne Kyjivo Rusios, o totorių ir mongolų ordos paveldėtoja.
Duginas „čiupo eurazizmą ir, būdamas talentingu intelektualiu antrepreneriu, sugebėjo susikurti pagrindinio eurazininko įvaizdį“, – sako Igoris Torbakovas, tyrinėjantis XX a. 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių klasikinį eurazizmą.
SSRS žlugimo laikotarpiu Duginas įžvelgė paralelių tarp dabartinės situacijos ir tos, kurią aprašė eurazininkai, teigia Torbakovas. XX a. 10-ojo dešimtmečio imperialistai susidūrė su tuo pačiu klausimu, kaip ir jų pirmtakai 3-iajame dešimtmetyje: kaip iš naujo sukurti imperiją?
„Eurazizmas buvo ne kas kita kaip nesėkmingas bandymas moksliškai pagrįsti Rusijos ir Eurazijos tautų vienybės idėją, moksliškai pateisinti Rusijos valstybės vientisumo išsaugojimą“, – rašė istorikas, Uralo federalinio universiteto docentas Sergejus Beliakovas.
Nors jų istorinės hipotezės nepasitvirtino, eurazininkai buvo sėkmingi mokslininkai savo pagrindinėse srityse: pavyzdžiui, kunigaikštis Nikolajus Trubeckojus ir Romanas Jakobsonas buvo struktūrinės kalbotyros pradininkai.
Kita vertus, Duginas skeptiškai vertina mokslinį pažinimą. „Mokslas tėra šiuolaikinė mitologijos forma“, – rašė jis.
Išskyrus Vakarų atmetimo idėją, Duginą mažai kas siejo su eurazininkais. Vietoj tautų vienybės jis siūlė „rusišką nacionalsocializmą“ ir „rusišką fašizmą“, idant būtų įtvirtinta „rusiška tvarka“.
Beliakovo manymu, Dugino mokymas tapo „eurazizmo falsifikacija“.
Drauge su rašytoju Eduardu Limonovu jis įkūrė Nacionalbolševikų partiją (NBP, Rusijoje uždrausta), kuri vienijo kraštutinių dešiniųjų ir kraštutinių kairiųjų idėjas kaip alternatyvą Jelcino laikų valstybiniam liberalizmui.
1995-aisiais Duginas siekė būti išrinktas į Valstybės Dūmą kaip NBP narys, o jo patikėtinis buvo muzikantas Sergejus Kuriochinas, įsiminęs savo absurdiškais projektais, kurių žymiausias buvo televizijos laida „Leninas – grybas“.
„Kodėl aš palaikau Duginą? Jis yra didžiausias teoretikas, vienas tų žmonių, kurie suprato, kas yra mūsų valstybė, kokia jos istorinė esmė, kokia jos prasmė, kaip ji vystosi ir turi vystytis”, – teigė Kuriochinas.
Kampanija visiškai nenusisekė, Kuriochinas po metų mirė, o pats Duginas 1998 m. pasitraukė iš partijos.
Tačiau XXI a. 2-ajame dešimtmetyje „nesveikintinos“ idėjos sulaukė revanšo galimybės. Rusijos valdžia prabilo Limonovo, Dugino ir jo draugo, rašytojo Aleksandro Prochanovo žodžiais, kurie reikalavo atlygio už paskutinio XX a. dešimtmečio pažeminimą, Krymą ir Šiaurės Kazachstaną vadino rusiškais, liberalizmą laikė visų bėdų priežastimi, o Stalino kultą derino su stačiatikybe.
Nėra aišku, kodėl būtent Duginas po 2014-ųjų pradėtas vadinti Putino ideologu ir Kremliaus guru. Galbūt jis geriausiai iš visų tiko šiam vaidmeniui, kadangi nuolat atsidurdavo Kremliaus projektų orbitoje.
Tačiau iš tiesų arti valdžios jis buvo tik XX a. 10-ojo deš. pabaigoje ir XXI a. 1-ojo deš. pradžioje, kai dirbo Valstybės Dūmos pirmininko Genadijaus Selezniovo patarėju, teigia istorikas Torbakovas.
„Suverenios Ukrainos problema“
1997 m. buvo išleista garsiausia Dugino knyga „Geopolitikos pagrindai“ [Основы геополитики], kurioje pasaulis pristatomas kaip sausumos ir jūros civilizacijų kovos arena – žemyninių galybių, „telurokratijų“, ir jūrinių galybių, „talasokratijų“. Pirmosios atitinka Eurazijos pasaulį (vadovaujamą Rusijos), antrosios – Atlanto (vadovaujamą JAV).
Duginas rašė, kad sausumos Eurazijos valstybėse valdžia tradiciškai yra autoritarinė, o socialinė santvarka – kolektyvinė. Demokratija, individualizmas ir verslumas – tai Atlanto pasaulio plotmė. Pasaulio istorijos užkulisiuose kaunasi „eurazininkų ordinas“ ir „atlantininkų ordinas“, savotiškos galingos specialiosios tarnybos.
Ši sąmokslo teorija yra beveik mėgstamiausia Dugino teorija. Pavyzdžiui, GRU jis vadino eurazine agentūra, o KGB – atlantine agentūra. Jis taip pat įžvelgė dviejų pradų kovą nacistinėje Vokietijoje: esą vienas SS lyderių Reinhardas Heydrichas buvo eurazininkų agentas, o už jo nužudymą atsakingi ne čekų partizanai, o admirolas Wilhelmas Canaris, slaptas atlantininkas.
Knygoje taip pat buvo išdėstyti kai kurie jo jaunystės interesai, pavyzdžiui, pasakojimas apie Šiaurės ir Pietų rasių, kilusių iš senovinio Gondvanos žemyno ir mitinės Hiperborėjos, karą. Jis pasiskolino jį iš Hermano Wirtho, pirmojo „Ahnenerbe“, – nacių centro, skirto arijų rasei tirti, – vadovo. Vėliau Duginas sugrįžo prie „Pamiat’“ laikų antisemitizmo ir rašė apie baltųjų tautų kovą su „mėnuliniais semitais, judėjais ir saracėnais“.
„Dugino koncepcijose esantis ezoterinis ir sąmokslo teorijomis grįstas antisemitizmas nėra atsitiktinis“, – rašė Rusijos mokslų akademijos Etnologijos ir antropologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Viktoras Šnirelmanas. Pasak istoriko, tai susiję su XX a. 10-ajame dešimtmetyje populiaria idėja apie „pasaulinę žydiją“ kaip SSRS žlugimo kaltininkę.
„Geopolitikos pagrindai“ rado gerbėjų „silovikų“ [jėgos struktūrų atstovų] aplinkoje. Kaip rašė mokslininkai ir prasitarė pats filosofas, knyga tapo Rusijos generalinio štabo karo akademijos vadovėliu, o pats Duginas šioje akademijoje pradėjo dėstytojauti. Leidinys „Spektr“ pastebėjo, jog Duginas apsčiai ir plačiai cituoja Rusijos švietimo ministerijos rekomenduojamą geopolitikos vadovėlį.
Duginas dažnai keitė savo idėjas, kartais atsisakydamas ankstesnių idealų. Tačiau kai kuriais klausimais jis buvo nuoseklesnis nei Rusijos valdžia ir kiti dešinieji radikalai, pavyzdžiui, baimindamasis nepriklausomos Ukrainos.
„Geopolitikos pagrinduose“ Ukrainos nepriklausomybę jis pavadino egzistenciniu pavojumi Rusijai. Jis tvirtino, kad Maskva turėtų faktiškai kontroliuoti pietryčių Ukrainą ir Krymą, nors tada dar nesiūlė aneksijos idėjos.
Ne tokiuose rimtuose straipsniuose filosofas nevengė atgrasios ukrainofobijos, vartojo menkinančius epitetus.
Duginas, kaip ir Vladimiras Putinas šiandien, Ukrainą laikė JAV kovos prieš Rusiją įrankiu. „Faktas, kad egzistuoja ‘suvereni Ukraina’, geopolitiniu lygmeniu yra geopolitinio karo prieš Rusiją paskelbimas (ir tai yra ne tiek pačios Ukrainos, kiek atlantizmo ir Sea Power reikalas)“, – rašė jis.
Tai nereiškia, kad filosofas įtakojo Rusijos valdžią ar asmeniškai Putiną, teigia Torbakovas: „Egzistuoja milžiniškas konservatyvių koncepcijų, įskaitant antiukrainietiškas, rezervuaras, iš kurio Kremlius gali semti be galo.“
Jis primena, kad Aleksandro Solženicyno 1990 m. programinėje esė „Kaip mums sutvarkyti Rusiją“ [Как нам обустроить Россию] buvo daug minčių, vėliau pakartotų Putino. Nobelio premijos laureatas Ukrainos ir Baltarusijos nepriklausomybes vadino tragedija, kurios reikia išvengti, o ukrainiečių literatūrinę kalbą laikė dirbtinai sukurta Austrijoje-Vengrijoje bei „prikaišiota vokiškų ir lenkiškų žodžių“.
Selezniovui pasitraukus iš Valstybės Dūmos pirmininko pareigų, Duginas prarado galimybę patekti į valdžios kabinetus, sako Torbakovas. Tačiau antra galimybė atsirado 2004 m., po Oranžinės revoliucijos Kyjive. Tuomet Duginas įkūrė Eurazijos jaunimo sąjungą (EJS) [Евразийский союз молодежи], kuri buvo viena kovos su protestais priemonių. Šiai kovai Kremliuje vadovavo prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Vladislavas Surkovas.
„Projektas buvo sukurtas konkretiems [prezidento] Administracijos poreikiams; būtent mes ten pristatėme eurazizmą. Mes pasinaudojome Administracija, o Surkovas savo ruožtu – mumis“, – apie EJS rašė buvęs Dugino bendražygis Pavelas Zarifulinas.
2008-aisiais Duginas su bendraminčiais surengė antifašistinę konferenciją valstybinėje agentūroje „RIA Novosti“ ir skyrė ją išpuoliams, nukreiptiems prieš Ukrainą ir Baltijos šalis. Jos turinys buvo labai panašus į antifašistinio kongreso, surengto Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu 2022 m. rugpjūtį.
„Reikia kelti Ukrainos valstybės egzistavimo tikslingumo klausimą“, – tuomet kalbėjo Duginas.
Tačiau 1-ojo deš. pabaigoje jo euraziniai projektai neteko valdžios institucijų paramos ir Duginas pasuko akademinės karjeros keliu. 2009-2014 m. vadovavo Maskvos valstybinio universiteto (MVU) sociologijos katedrai, o nuo 2012-ųjų buvo Valstybės Dūmos pirmininko Sergejaus Naryškino ekspertų tarybos narys.
Žiniasklaidoje jis pradėtas vadinti neoficialiu partijos „Vieningoji Rusija“, kuri tuo metu buvo nubrėžusi konservatizmo kryptį, patarėju ir ideologu. Duginą kvietė į prestižines filosofines konferencijas, kuriose jis savo politinius projektus pristatydavo remdamasis vokiečių filosofu Martinu Heideggeriu ir jo sąvoka „Dasein“, kuri į rusų kalbą buvo verčiama kaip присутствие [buvimas] arba бытие [būtis].
Jis taip pat pradėjo rodytis federalinių kanalų eteryje, kur kartais užsiėmė atviru trolinimu. Reikalavo uždrausti internetą ir barzdą vadino „fundamentalia ruso stačiatikio vyro dorybe“, o barzdos nebuvimą – simboline kastracija.
„Maskvoje yra toks barzdotas filosofas Dupinas, labai protingas žmogus, tik kartais pokštininkas. Vienądien, kaip tik pasitaikius vienam tų kartų, jis įlindo į teliką ir ėmė aiškinti, kad dvasinė esybė, kurią Amerika garbina kaip Dievą, remiantis ortodoksine ichtiologija, ar kaip jis ten išsireiškė, yra Šėtonas”, – rašė Viktoras Pelevinas savo 2010 m. išleistoje apysakoje „Operacija Burning Bush“.
Duginui taip pat priskiriamas posakis „Visi geri žmonės yra rusai“ [Все хорошие люди – русские].
Jis pradėjo virsti memu, apie jį sužinojo masinė auditorija. Susidomėję šiuo filosofu-troliu, paaugliai atrado jo esė apie XXI a. pradžios popmuziką, kuriose jis atskleidė paslėptas prasmes: Tatjanos Bulanovos dainose skamba „gergždžiantis paskutinių gelmių šauksmas”, o Konstantino Meladzės lyrikoje – nauji įsakymai ir sakraliniai apreiškimai.
Gerbėjai ir nekentėjai ginčijosi: jis čia rimtai kalba ar tyčiojasi? Tačiau jo draugystė su Kuriochinu, daugybės mistifikacijų autoriumi, neleidžia abejoti jo teiginių pobūdžiu.
„Žudyti, žudyti ir žudyti“
Jo akademinė karjera ir populiarus trolinimas baigėsi 2014-aisiais, po Krymo aneksijos ir karo Donbase pradžios.
Duginas buvo vienas aktyviausių „Novorosijos“ ir tolesnės Ukrainos teritorijų aneksijos šalininkų. Jo raginimas „žudyti, žudyti ir žudyti“ Ukrainos valdžios atstovus sukėlė Rusijos visuomenės pasipiktinimą, jį atleido iš MVU. Duginas savo atleidimą vadino politiniu ir, siekdamas teisingumo, žadėjo kreiptis į Putiną, bet darbo vietos išsaugoti nepavyko.
Vis dėlto taip nutiko ne dėl viešos kritikos, o dėl to, kad užbėgo už akių Kremliui, sako Igoris Torbakovas: „2014 m. jo populiarumas pasiekė viršūnę, tačiau netrukus iš jo buvo atimtas postas katedroje ir prieiga prie televizijos kanalų. Paaiškėjo, kad prezidento administracijai jis nepriimtinas.“
„Po 2014 m. mano ryšiai su Kremliumi smarkiai sumenko“, – Prochanovo laikraščio „Zavtra“ puslapiuose prisiminė Duginas.
„Prisipažinsiu, kad daugeliu atžvilgių Putinu esu nusivylęs“, – sakė jis, priekaištaudamas prezidentui dėl netinkamo elgesio su „Rusų pavasariu“ [Русская весна].
Kita vertus, Rusijos elitas neatsisakė Dugino paslaugų. 2016-2017 m. jis dirbo vyriausiuoju redaktoriumi televizijos kanale „Cargrad“ [Царьград], priklausančiame „stačiatikiui verslininkui“ Konstantinui Malofejevui.
Malofejevas finansavo valdžią palaikančių aktyvistų bendradarbiavimą su kraštutinių dešiniųjų judėjimais Europoje ir JAV, o Duginas išliko populiarus tarp Europos kraštutinių dešiniųjų ir tradicionalistų.
Jis išlaikė ryšius akademiniuose ir ideologiniuose sluoksniuose Kinijoje, Irane ir Turkijoje – šalyse, kuriose vyrauja stiprios antivakarietiškos nuotaikos, pažymi Torbakovas.
Doğu Perinçekas, Turkijos politikas ir ideologas, kurį žurnalistai vadina prezidento Recepo Tayyipo Erdoğano neoficialiu patarėju, Dugino šeimą pavadino „Turkijos draugais“. Vietos leidiniai spėliojo, kad Dugino ryšiai su Perinçeku galėjo būti panaudoti kaip kanalas Rusijos ir Turkijos suartėjimui 2016 m.
Perinçekas teigė, kad būtent Duginas perdavė Erdoğano patarėjams informaciją apie artėjantį karinį perversmą 2016 m. liepos 14 d. Vis dėlto jo teiginiai nėra patvirtinti.
Igoris Torbakovas mano, kad mąstytojo artumas Rusijos valdžiai yra gerokai perdėtas: „Apžvalgininkai, vadinantys Duginą ‘Putino smegenimis’, mane stebina.“
Pats Duginas 2020 m. skundėsi, kad Putinas nesivadovauja teisingomis idėjomis: „Yra knygų, bet Putinas jų neskaito, nors turėtų. Arba jas skaito, tačiau nesupranta, arba tik šiek tiek paskaitinėja, pasklaido.“
Vertė Linas J. Jankauskas