Laikas imtis atsakomybės

2022-ųjų Nobelio taikos premijos laureato Pilietinių laisvių centro paskaita, kurią skaitė Oleksandra Matvijčuk. Oslas, 2022 m. gruodžio 10 d.

Laikas imtis atsakomybės

Jūsų Didenybe, Jūsų Karališkosios Aukštenybės, brangūs Norvegijos Nobelio komiteto nariai, Ukrainos ir viso pasaulio piliečiai.

Šiais metais visa ukrainiečių tauta laukė Nobelio taikos premijos laureatų paskelbimo. Šią premiją laikome Ukrainos žmonių, drąsiai pasipriešinusių bandymams sužlugdyti taikią Europos plėtrą, pastangų pripažinimu, taip pat žmogaus teisių gynėjų nuveikto darbo, siekiant užkirsti kelią karinei grėsmei visam pasauliui, įvertinimu. Didžiuojamės, kad pirmąkart istorijoje oficialios ceremonijos metu skambėjo ukrainiečių kalba.

Nobelio taikos premiją gauname Rusijos pradėto karo metu. Šis karas tęsiasi jau aštuonerius metus, 9 mėnesius ir 21 dieną. Milijonams žmonių tokie žodžiai kaip apšaudymai, kankinimai, deportacija, filtracijos stovyklos tapo įprasti. Tačiau nėra žodžių, galinčių išreikšti skausmą motinos, praradusios naujagimį sūnų per gimdymo namų apšaudymą. Prieš mirksnį ji glaudė savo kūdikį, vadino jį vardu, maitino krūtimi, juto jo kvėpavimą, o jau kitą akimirką rusų raketa sunaikino visą jos visatą. O dabar jos mylimas ir lauktas kūdikis guli mažiausiame pasaulyje karste.

Iššūkiams, su kuriais dabar susiduriame mes ir visas pasaulis, nėra paruoštų sprendimų. Žmonės iš įvairių šalių taip pat kovoja už savo teises ir laisves labai sunkiomis sąlygomis. Taigi šiandien bent jau bandysiu užduoti tinkamus klausimus, kad galėtume pradėti ieškoti šių sprendimų.

Pirma. Kaip galime iš naujo suteikti prasmę žmogaus teisėms?

Antrojo pasaulinio karo laikus išgyvenusių žmonių nebėra. O naujosios kartos teises ir laisves ėmė laikyti savaime suprantamybe. Net išsivysčiusiose demokratinėse šalyse stiprėja jėgos, abejojančios Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principais. Vis dėlto žmogaus teisių neįmanoma apginti kartą ir visiems laikams. Šiuolaikinės civilizacijos vertybes būtina sergėti.

Taika, pažanga ir žmogaus teisės yra neatsiejamai susijusios. Valstybė, žudanti žurnalistus, įkalinanti aktyvistus ar išvaikanti taikias demonstracijas, kelia grėsmę ne vien savo piliečiams. Tokia valstybė kelia grėsmę visam regionui ir taikai visame pasaulyje. Todėl pasaulis turi tinkamai atsakyti į sisteminius pažeidimus. Priimant politinius sprendimus, žmogaus teisės turi būti tokios pat svarbios kaip ir ekonominė nauda ar saugumas. Toks požiūris turi atsispindėti ir užsienio politikoje.

Šiai akivaizdu žvelgiant į Rusiją, kuri nuosekliai naikina savo pilietinę visuomenę. Bet demokratinio pasaulio šalys ilgą laiką to nepaisė. Jos ir toliau spaudė rankas Rusijos vadovams, tiesė dujotiekius ir vykdė įprastinę bendrą veiklą. Dešimtmečius Rusijos armija įvairiose šalyse vykdė nusikaltimus. Tačiau jiems visada pavykdavo išsisukti nuo atsakomybės. Pasaulis netgi nesugebėjo tinkamai atsakyti į agresijos aktą ir Krymo aneksiją, kurie buvo pirmieji tokie atvejai pokario Europoje. Rusija manė galinti daryti, ką nori.

Dabar Rusija sąmoningai kenkia civiliams, siekdama palaužti mūsų pasipriešinimą ir okupuoti Ukrainą. Rusijos armija tyčia griauna gyvenamuosius namus, bažnyčias, mokyklas, ligonines, apšaudo evakuacijos koridorius, įkalina žmones filtravimo stovyklose, vykdo priverstines deportacijas, grobia, kankina ir žudo žmones okupuotose teritorijose.

Už šį gėdingą savo istorijos puslapį ir siekį jėga atkurti buvusią imperiją atsakys Rusijos žmonės.

Antra. Kaip pradėti daiktus vadinti savais vardais?

Ukrainiečiai labiau nei kas kitas pasaulyje trokšta taikos. Tačiau taika nebus pasiekta, jeigu šalis, kurią užpuolė, sudės ginklus. Tai bus ne taika, o okupacija. Išlaisvinę Bučą, radome daug civilių gyventojų, nužudytų gatvėse ir namų kiemuose. Šie žmonės buvo neginkluoti.

Turime nustoti apsimetinėti, kad atidėtos karinės grėsmės yra „politiniai kompromisai“. Demokratinis pasaulis įprato nuolaidžiauti diktatūroms. Štai kodėl Ukrainos žmonių ryžtas pasipriešinti Rusijos imperializmui yra toks svarbus. Nepaliksime žmonių okupuotose teritorijose, kad juos žudytų ir kankintų. Žmonių gyvybės negali būti „politinis kompromisas“. Kovoti už taiką reiškia apsaugoti žmones nuo agresoriaus žiaurumo, o ne pasiduoti jo spaudimui.

Šiame kare kovojame už laisvę visomis šio žodžio prasmėmis. Už ją mokame didžiausią įmanomą kainą. Mes, visų tautybių Ukrainos piliečiai, neturėtume diskutuoti apie savo teisę į suverenią ir nepriklausomą Ukrainos valstybę bei ukrainiečių kalbos ir kultūros plėtrą. Mums, kaip žmonėms, nereikia patvirtinimo, kad turime teisę apibrėžti savo tapatybę ir kad galime patys priimti demokratinius sprendimus. Krymo totoriai ir kitos vietinės tautos neturėtų įrodinėti savo teisės laisvai gyventi savoje gimtoje Krymo žemėje.

Mūsų šiandieninė kova yra labai svarbi – ji lemia Ukrainos ateitį. Norime, kad mūsų pokarinė šalis mums leistų kurti ne laikinas trapias struktūras, o stabilias demokratines institucijas. Mūsų vertybės reikšmingos ne tada, kai jas įkūnyti lengva, o tada, kai tai padaryti sunku. Neturime tapti valstybės agresorės atspindžiu.

Tai karas ne tarp dviejų valstybių, o tarp dviejų sistemų – autoritarizmo ir demokratijos. Mes kovojame už galimybę kurti valstybę, kurioje kiekvieno žmogaus teisės būtų ginamos, valdžios institucijos atskaitingos, teismai nepriklausomi, o policija nevaikytų taikių studentų demonstracijų centrinėje sostinės aikštėje.

Pakeliui į Europos šeimą turime įveikti karo traumą ir su ja susijusius pavojus bei patvirtinti Ukrainos žmonių pasirinkimą, kurį lėmė Orumo revoliucija.

Trečia. Kaip užtikrinti taiką žmonėms visame pasaulyje?

Tarptautinė taikos ir saugumo sistema nebeveikia. Krymo totoris Serveras Mustafajevas ir daugelis kitų žmonių dėl savo veiklos žmogaus teisių srityje atsidūrė Rusijos kalėjimuose. Ilgą laiką žmogaus teisės gynėme pasitelkę teisę, bet dabar neturime jokių teisinių mechanizmų Rusijos žiaurenybėms sustabdyti. Todėl daugelis žmogaus teisių aktyvistų buvo priversti imtis ginklo ir ginti savo įsitikinimus. Kaip, pavyzdžiui, mano draugas Maksymas Butkevyčius, kuris dabar yra Rusijos nelaisvėje. Jis ir kiti ukrainiečių karo belaisviai, taip pat visi sulaikyti civiliai gyventojai turi būti paleisti.

Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų sukurta JT sistema numato kai kurias nepagrįstas nuolaidas atskiroms šalims. Šitai reikia keisti, jeigu nenorime gyventi pasaulyje, kuriame taisykles nustato stipresnius karinius pajėgumus turinčios valstybės.

Turime pradėti reformuoti tarptautinę sistemą, kad apsaugotume žmones nuo karų ir autoritarinių režimų. Mums reikia veiksmingų saugumo garantijų ir pagarbos žmogaus teisėms užtikrinimo visų valstybių piliečiams, nepriklausomai nuo šalių dalyvavimo karinėse sąjungose, karinio pajėgumo ar ekonominės galios. Šios naujos sistemos pagrindas turi būti žmogaus teisės.

Ir už tai atsako ne vien politikai. Politikai vengia ieškoti sudėtingų strategijų, kurios reikalauja daug pastangų. Jie dažnai elgiasi taip, lyg pasauliniai iššūkiai vieną dieną ims ir išnyks patys savaime. Tačiau tiesa ta, kad jie tik aštrėja. Mes, žmonės, norintys gyventi taikoje, turime pasakyti politikams, kad mums reikia naujos pasaulinės tvarkos architektūros.

Galime neturėti politinių priemonių, bet vis dar turime savo žodžius ir poziciją. Paprasti žmonės turi daug didesnę įtaką nei jiems atrodo. Milijonų žmonių iš įvairių šalių balsai gali pakeisti pasaulio istoriją greičiau nei JT įsikišimas.

Ketvirta. Kaip užtikrinti teisingumą nuo karo nukentėjusiems asmenims?

Diktatoriai bijo, kad laisvės idėja laimės. Todėl Rusija visą pasaulį stengiasi įtikinti, kad teisės viršenybė, žmogaus teisės ir demokratija yra netikros vertybės. Kadangi šiame kare jos nieko neapsaugo.

Taip, šiuo metu teisė neveikia. Bet mes nemanome, kad šitai truks amžinai. Turime nutraukti šį nebaudžiamumo ciklą ir pakeisti požiūrį į atsakomybę už karo nusikaltimus. Ilgalaikė taika, suteikianti laisvę nuo baimės ir geresnės ateities viltį, neįmanoma be teisingumo.

Į pasaulį vis dar žiūrime atsižvelgdami į Niurnbergo tribunolą, kuriame karo nusikaltėliai buvo nuteisti tik žlugus nacių režimui. Tačiau teisingumas neturėtų priklausyti nuo autoritarinių režimų atsparumo. Mes juk gyvename naujame amžiuje. Teisingumas negali laukti.

Turime sumažinti atsakomybės atotrūkį ir užtikrinti teisingumą visiems nukentėjusiems žmonėms. Kai nacionalinė sistema perkrauta karo nusikaltimais. Kai Tarptautinis baudžiamasis teismas gali nagrinėti tik kelias atrinktas bylas arba apskritai neturi jurisdikcijos.

Karas žmones paverčia skaičiais. Turime prisiminti visų karo nusikaltimų aukų vardus. Nepriklausomai nuo to, kas jie yra, kokia jų socialinė padėtis, nuo kokio nusikaltimo jie nukentėjo ir ar žiniasklaida ir visuomenė domisi jų bylomis. Kadangi kiekvieno žmogaus gyvybė yra neįkainojama.

Teisė yra gyva ir nuolat besivystanti materija. Turime įsteigti tarptautinį tribunolą ir patraukti atsakomybėn Putiną, Lukašenką ir kitus karo nusikaltėlius. Taip, tai drąsus žingsnis. Tačiau turime įrodyti, kad teisės viršenybė veikia ir teisingumas egzistuoja, net jeigu ir vėluoja.

Penkta. Kaip pasaulinis solidarumas galėtų tapti mūsų siekiu?

Mūsų pasaulis tapo labai greitas, sudėtingas ir sąryšingas. Šiuo metu žmonės Irane kovoja už savo laisvę. Kinijoje žmonės priešinasi skaitmeninei diktatūrai. Žmonės Somalyje grąžina vaikus-kareivius į taikų gyvenimą. Jie geriau nei kas kitas žino, ką reiškia būti žmogumi ir ginti žmogaus orumą. Nuo jų sėkmės priklauso mūsų ateitis. Mes esame atsakingi už visa, kas vyksta pasaulyje.

Žmogaus teisės reikalauja tam tikros mąstysenos, tam tikros pasaulėvokos, kuri lemia mūsų mąstymą ir elgesį. Žmogaus teisės tampa mažiau svarbios, jeigu jų apsauga paliekama tik teisininkams ir diplomatams. Nepakanka priimti tinkamus įstatymus ar sukurti formalias institucijas. Visuomeninės vertybės visada bus svarbesnės.

Tai reiškia, kad mums reikia naujo humanistinio judėjimo, kuris prasmingai dirbtų, šviestų žmones, skatintų jų palaikymą ir įtrauktų žmones į teisių ir laisvių apsaugą. Šis judėjimas turėtų vienyti įvairių šalių intelektualus ir aktyvistus, nes laisvės ir žmogaus teisių idėjos yra universalios ir nėra ribojamos valstybių sienų.

Šitai mums leis sukurti sprendimų poreikį ir tuo pačiu padės įveikti pasaulinius iššūkius – karus, nelygybę, išpuolius prieš privatumą, besiplečiantį autoritarizmą, klimato kaitą ir kt. Taip mes galėsime padaryti šį pasaulį saugesnį.

Nenorime, kad mūsų vaikai patirtų karus ir kančias. Todėl turime imtis atsakomybės ir neužkrauti savo vaikams to, ką turime padaryti mes, jų tėvai. Žmonija turi galimybę įveikti pasaulines krizes ir sukurti naują gyvenimo filosofiją.

Atėjo laikas imtis atsakomybės. Nežinome, kiek laiko dar turime.

Kadangi ši Nobelio taikos premijos įteikimo ceremonija vyksta karo metu, drįstu kreiptis į viso pasaulio žmones, ragindama juos susivienyti. Nebūtina būti ukrainiečiais, kad palaikytumėte Ukrainą. Užtenka tiesiog būti žmonėmis.

Center for Civil Liberties: Nobel Lecture
Nobelio fondas, 2022

***

2007 m. Ukrainos sostinėje Kyjive demokratijos ir žmogaus teisių aktyvistai įkūrė Pilietinių laisvių centrą (PLC, ukr. Центр громадянських свобод, ЦГС). Pirmaisiais veiklos metais organizacija spaudė valdžios institucijas, kad Ukraina taptų visaverte demokratine ir teisine valstybe. Siekė, kad valstybė prisijungtų prie Tarptautinio baudžiamojo teismo Hagoje.

Kai 2014 m. Rusija užgrobė ir aneksavo Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį bei ėmėsi karinių veiksmų Donecko ir Luhansko srityse, PLC pradėjo fiksuoti neteisėto įkalinimo ir kitų pažeidimų prieš civilius gyventojus šiose teritorijose atvejus.

2022 m. vasarį Rusijai užpuolus Ukrainą, PLC daugiausia dėmesio skyrė karo nusikaltimų prieš civilius gyventojus, kuriuos okupuotose teritorijose įvykdė Rusijos kariai, dokumentavimui. Ši veikla buvo vykdoma bendradarbiaujant su tokiomis institucijomis kaip Tarptautinis baudžiamasis teismas. Organizacija taip pat dėjo ypatingas pastangas, dokumentuodama priverstinį civilių gyventojų perkėlimą iš okupuotų Ukrainos teritorijų į Rusiją.

„Taikos mūsų regione nebus, jeigu nebus griežtai baudžiama už karo nusikaltimus. Rusija liko nenubausta už nusikaltimus Čečėnijoje, Sakartvele, Malyje, Libijoje, Sirijoje. Rusai tiki, kad gali daryti, ką nori. Mūsų skausmas yra šio įsišaknijusio nebaudžiamumo suvokimo padarinys…

Didžiąją savo gyvenimo dalį mes pragyvenome laisvėje. Baimės mumyse nebėra. Jaunesnė už mus karta šitai jaučia dar labiau – jie taipogi nebijo…

Mintis, kad žmogus turi kovoti už laisvę, ginti savo žmogiškąjį orumą, man yra organiška. Tai žmogų daro žmogumi.“

Oleksandra Matvijčuk

 

Parengė aplinkkeliai.lt