Rusijos imperija turi mirti

Maskvos pilietinio ugdymo mokykla [rus. Московская школа гражданского просвещения] per ketvirtį amžiaus, kol oficialiai gyvavo, neturėjo nei pastato, nei mokymo programos, nei dėstytojų. Vietoj to mokykla rengė seminarus politikams ir žurnalistams, kuriuos vedė kiti politikai ir žurnalistai iš Rusijos bei viso pasaulio. Mokykla veikė jos įkūrėjų Lenos Nemirovskajos ir Jurijaus Senokosovo bute Maskvoje. Jie susipažino 8-ajame dešimtmetyje dirbdami sovietiniame filosofijos žurnale, ir abu juos siejo neapykanta prievartinei, savavališkai politikai, kuri įtakojo didžiąją jų gyvenimo dalį. Lenos Nemirovskajos tėvas buvo Gulago kalinys. Kartą Senokosovas man papasakojo, kad negali valgyti rusiškos juodos duonos, nes jos skonis jam primena sovietinės vaikystės skurdą ir tragediją.

Jiedu taip pat tikėjo, kad Rusija gali pasikeisti. Gal ne itin stipriai, gal ne itin dramatiškai, bet visgi pasikeisti. Kartą Nemirovskaja man pasakė, kad jos didžioji ambicija buvo tiesiog padaryti Rusiją „šiek tiek civilizuotesnę“, supažindinant žmones su naujomis idėjomis. Jų mokykla – pokalbių, vykusių jų virtuvėje, pratęsimas – buvo skirta šiam vieninteliam, nerevoliuciniam tikslui pasiekti.

Ilgą laiką ji klestėjo. Nemirovskaja skaičiuoja, kad nuo 1992 iki 2021 m. jų organizuojamuose seminaruose apie teisę, rinkimus ir žiniasklaidą visoje šalyje dalyvavo daugiau nei 30 000 žmonių – parlamentarų, miestų tarybų narių, verslininkų, žurnalistų. Seminaruose kalbėjo redaktoriai, Lenkijos ministrai ir Amerikos gubernatoriai; finansinę paramą jiems teikė įvairiausi Europos, Amerikos ir Rusijos fondai bei filantropai. Dalyvavau gal dešimtyje seminarų, daugiausia kalbėdama apie žurnalistiką.

Tačiau mokykla liko rusiška organizacija, sukurta rusų ir skirta rusams. Pasirinktos temos domino rusus, o vėliau ir kartvelus, baltarusius ir ukrainiečius, kurie taip pat dalyvavo kai kuriuose seminaruose. Prisimenu ypač nuobodų (man) seminarą apie federalizmą Skandinavijoje, kuri dalyvius labai sužavėjo, kadangi jie, gyvendami labai centralizuotoje visuomenėje, niekada nebuvo svarstę apie galimą santykių įvairovę tarp regioninės valdžios ir nacionalinės.

Anuo metu šis projektas neatrodė naivus, idealistiškas ar radikalus, jau nekalbant apie maištingumą. Netgi pirmame Vladimiro Putino prezidentavimo dešimtmetyje demokratinė politika Rusijoje, nors ir ribojama, buvo teisėta; opozicinės pažiūros buvo pakenčiamos, jei tik nesulaukdavo per didelio visuomenės palaikymo; buvo daug pastangų rengti diskusijas, mokymus ir paskaitas apie demokratiją bei teisės viršenybę. Nemirovskaja man sakė, kad jai nė į galvą neatėjo, jog kuria „disidentinę“ organizaciją. Priešingai, ji stengėsi remti būtent tokias permainas, kokių norėjo žmonės, Rusiją valdę 10-ajame dešimtmetyje. Tačiau pamažu tie žmonės buvo išstumti arba pakeitė savo nuomonę. Seminaruose ėmė rodytis FSB, Rusijos slaptosios policijos, pareigūnai ir pradėjo uždavinėti klausimus. Rusijos spaudoje pasirodė neigiamų straipsnių apie mokyklą. Galiausiai valstybė mokyklą paskelbė „užsienio agentu“ ir nurodė, kad ji turi prisistatyti būtent taip.

2021 m. mokykla buvo uždaryta. Nemirovskaja ir Senokosovas pardavė savo butą ir persikėlė į Rygą (Latvija), kur iki šiol veda seminarus, tik dabar jau išeiviams. Daugelis jų draugų, kolegų ir buvusių mokinių taip pat iškeliavo iš šalies. 2022-ųjų pavasarį, po invazijos į Ukrainą, šis srautas virto banga. Dešimtys tūkstančių Rusijos žurnalistų, aktyvistų, teisininkų ir menininkų išvyko iš šalies, su savimi išsiveždami viską, kas liko iš nepriklausomos žiniasklaidos, leidybos, kultūros ir meno. Tarp jų buvo daugybė žmonių, kurie galbūt kažkada lankė seminarą apie vietinę valdžią Maskvos pilietinio ugdymo mokykloje.

Tą akimirką daugeliui Rusijoje ir už jos ribų atrodė, kad tai yra istorijos pabaiga. Bet taip nebuvo, nes tokios istorijos kaip ši niekada nesibaigia.

Idėjos keliauja laike ir erdvėje, kartkartėmis netikėtais būdais. Idėja, kad šalis turėtų būti kitokia – kitaip valdoma, kitaip organizuota, – gali kilti iš senų knygų, kelionių po užsienį arba tiesiog iš piliečių vaizduotės. XIX amžiuje, kai Rusijos imperija buvo pačioje viršūnėje, valdant vieniems griežčiausių to meto autokratų, klestėjo daugybė reformų siekiančių judėjimų – socialdemokratų, valstietijos reformatorių, konstitucijų ir parlamentų šalininkų. Netgi kai kurie Rusijos imperijos elitui priklausę žmonės ėmė mąstyti kitaip nei kiti jų socialinio sluoksnio atstovai. Levas Tolstojus tapo visame pasaulyje žinomu pacifizmo šalininku. Rašytojo Vladimiro Nabokovo tėvas Vladimiras Nabokovas prieš Rusijos revoliuciją sakė ugningas viešas kalbas, redagavo liberalų laikraštį ir kurį laiką praleido kalėjime. Jo sūnus vėliau prisiminė, kad vakarais, kai tėvas rengdavo savo politinius susitikimus, „prieškambaryje likdavo didžiulė paltų ir kaliošų sankaupa“, o svečiai kalbėdavosi iki pat nakties.

Net ir tada valstybė priešinosi kitaminčiams. Michailas Zygaras, rusų rašytojas ir nepriklausomos televizijos stoties „Dožd TV“ įkūrėjas, parašė knygą „Imperija turi mirti“, kurioje, be kita ko, pasakojama apie nepriklausomus mąstytojus, kurie XX a. pradžioje buvo išvaryti iš Rusijos, o kai kurie jų sugrįžo, kad per revoliuciją ją pakeistų. Tai buvo akimirka, kai „rusų politinių emigrantų skaičius tapo toks didelis, kad pradėta kalbėti apie alternatyvios Rusijos pilietinės visuomenės atsiradimą, – rašo jis. – Rusų diaspora jau nebėra Rusijos atšaka; jau nebeaišku, kas yra šaka, o kas – kamienas“.

Dauguma jų turėjo tuos pačius akidangčius: nei anuo metu, nei vėliau dauguma Rusijos liberalų taip ir nesuprato, kad pats imperinis projektas buvo Rusijos autokratijos šaltinis. „Baltųjų“ rusų kariuomenės pralaimėjo bolševikams iš dalies dėl to, kad 1918-1920 m. nesutiko suvienyti jėgų su nepriklausoma Lenkija ar būsima nepriklausoma Ukraina. Po Rusijos revoliucijos demokratinės idėjos negyvavo nei šakose, nei kamiene, – iš dalies dėl to, kad valstybei reikėjo naudoti labai daug smurto, kad išlaikytų Ukrainą, Sakartvelą ir kitas respublikas Sovietų Sąjungos sudėtyje.

Visgi net po Rusijos revoliucijos prasidėję baimės ir skurdo dešimtmečiai nepanaikino tikėjimo, kad galima sukurti kitokią šalį. Iš sovietinės tamsumos nuolat išnirdavo naujos mąstytojų kartos. Kai kurie jų padėjo pagrindus šiuolaikiniam žmogaus teisių judėjimui. Kiti, pavyzdžiui, Maskvos pilietinio ugdymo mokyklos įkūrėjai ir mokiniai, bandė sukurti alternatyvią Rusiją po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Taip, jie pralaimėjo dar vienam diktatoriui, kuris pasitelkia imperinį karą, kad pašalintų savo priešus ir skleistų baimę visoje Rusijoje. Tačiau net dabar, kai dauguma rusų tyli, net tada, kai juos gąsdina propaganda ar dusina nacionalistiniai šūkiai, daugiau nei 17 000 rusų šalies viduje protestavo prieš režimą ir savo apatiškus tautiečius, priešinosi Rusijos imperializmui ir dėl to buvo sulaikyti arba įkalinti. Keletas jų – žinomi politikai, kurie jau seniai galėjo išvykti, tarp jų Vladimiras Kara-Murza ir Ilja Jašinas. Opozicijos politikas Aleksejus Navalnas įkalintas 2021-ųjų sausį; jis, nors ir izoliuotas, rugsėjo 21 d. teismo posėdyje visgi pasmerkė „nusikalstamą“ karą ir apkaltino Putiną, kad šis nori „sutepti šimtus tūkstančių žmonių šiuo krauju“. Rugsėjo 30-ąją jis paskelbė slapta iš kameros išneštą esė, kurioje įsivaizdavo Rusiją po Putino ir ragino dabartinę Rusijos prezidentinę sistemą, dabar pakrypusią į visišką autokratiją, pakeisti parlamentine respublika. Užuot prisistatęs naujuoju imperijos gelbėtoju, jis kviečia kurti visai kitokią Rusiją.

Už šalies ribų šimtai tūkstančių paprastų rusų pradeda suprasti, kaip glaudžiai susiję imperija ir autokratija. Kai kurie naujieji išeiviai visiškai numojo ranka į politiką, o daugelis tiesiog vengia šaukimo į armiją. Tačiau nemažai žmonių priešinasi karui būdami užsienyje, pasitelkiant rusakalbes interneto svetaines, kuriose pranešama apie karą ir bandoma perduoti informaciją rusams Rusijoje. Kovo mėnesį vyriausybės uždaryta televizija „Dožd“ vėl veikia internete, ji įsikūrė Rygoje. Navalno komanda, jo didelės nacionalinės organizacijos likučiai, kuria vaizdo įrašus, kurie sutraukia milijonus žiūrovų „YouTube“ svetainėje, kurią Rusijoje vis dar galima pasiekti.

Įvairios grupės ir žmonės nori puoselėti kitokią Rusijos idėją, sukurti „alternatyvią pilietinę visuomenę“ už Rusijos ribų, kuri nebūtų panaši į XX a. pradžios variantą, aprašytą Zygaro, kuris dabar pats gyvena emigracijoje. Garry’is Kasparovas – buvęs pasaulio šachmatų čempionas, pasukęs į demokratinę politiką, pradėjęs organizuoti gatvės demonstracijas Maskvoje XXI amžiaus 1-ajame dešimtmetyje, o dabar nepageidaujamas asmuo šalyje, kurioje kadaise buvo didvyris – neseniai man pasakė, kad tikisi sukurti savotišką „virtualią Pietų Korėją“, opoziciją išeivijoje, kuri būtų priešprieša Rusijai, vis labiau panašėjančiai į Šiaurės Korėją. Vienas Kasparovo projektų, Laisvosios Rusijos forumas, reguliariai suburia įvairias, kartais nesutariančias, rusų bendruomenės atšakas už Rusijos ribų.

Bent vienu atžvilgiu visi šie XXI a. išeiviai yra kitokie nei jų pirmtakai XX amžiuje – jie liko užsienyje arba kalėjime dėl baisaus imperinio užkariavimo karo. Todėl daugelis jų priešinasi ne tik režimui, bet ir imperijai; kai kurie pirmą kartą teigia, kad reikėtų keisti ne tik režimą, bet ir tautos apibrėžimą. Kasparovas yra vienas iš daugelio, teigiančių, kad tik karinis pralaimėjimas gali atnešti politinių pokyčių. Dabar jis mano, kad demokratija bus įmanoma tik tada, „kai bus išvaduotas Krymas ir virš Sevastopolio plevėsuos Ukrainos vėliava“.

Banksy grafitis Borodiankoje, Ukrainoje // nuotr. aut. Ed Ram

Ši idėja, – kad gali būti kitokia Rusija, Rusija, kuri yra nacionalinė valstybė, o ne imperija, – šiuo metu Ukrainoje nėra labai svari. Priešingai, daugelis ukrainiečių mano, kad Rusijos demokratinė opozicija yra tokia pat kalta, tokia pat imperialistinė ir atsakinga už karą kaip ir nesipriešinantys rusai. Tikra tiesa, kad ne visi žmonės, praeityje vadinti „rusų liberalais“, buvo nusistatę prieš imperiją ar prieš Putiną. Kai kurie jų – technokratai, pasisakę už Pinocheto stiliaus diktatūrą, arba visuomenininkai, kurių „liberalizmą“ perteikdavo instagrame skelbiamos nuotraukos iš atostogų Europoje. Ukrainiečių žurnalistė Olga Tokariuk neseniai socialiniame tinkle „Twitter“ teigė, kad „netgi Rusijos ‘liberalai’ ne kartą išreiškė imperialistines idėjas, liečiančias užsienio politiką ir Ukrainą. Esama tolerancijos karui ir priešiškumo demokratijai“. Daugelis klausia: o kur masiniai rusų protestai Londone ar Tbilisyje? Kodėl interneto svetainėse rašo tik keletas, o ne tūkstančiai išeivių?

Argumentas, kad nėra „gerų rusų“, turi gilią emocinę logiką, taip pat ir politinę logiką, ir ne tik ukrainiečiams. Juk rusų liberalai ir anksčiau yra patyrę nesėkmių. Jiems nepavyko XX a. 1-ajame dešimtmetyje, nepavyko XXI a. 1-ajame dešimtmetyje, nepavyksta ir dabar. Jiems nesustabdė Putino, neužkirto kelio šiai katastrofai. Kai kurie jų, bent jau iki šiol, nesugebėjo suprasti, kaip Rusijos imperializmas maitino ir puoselėjo Rusijos autokratiją; nesugebėjo suprasti, kodėl, kaip skelbia Zygaro knygos pavadinimas, imperija turi mirti. Pyktį dėl šios nesėkmės galima išgirsti pasikeitusiame Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kalbėjime. Karo išvakarėse Zelenskis kreipėsi į rusus rusiškai, ragindamas užkirsti kelią tam, kas netrukus įvyks: „Ar rusai nori karo? – retoriškai klausė jis. – Atsakymas priklauso tik nuo jūsų, Rusijos Federacijos piliečių.“ Bet kadangi jie ničnieko nesustabdė, Zelenskis visai neseniai prisijungė prie kitų ir pasisakė už draudimą išduoti rusams vizas kelionėms po Europą, motyvuodamas tuo, kad rusai turėtų „gyventi savo pasaulyje, kol pakeis savo filosofiją“. Rugsėjį Putinui paskelbus mobilizacijos kampaniją, Zelenskis kalbėjo dar aiškiau. Rusai neturėtų palikti savo šalies, kad išvengtų šaukimo į armiją, jie turėtų „kovoti savo gatvėse už savo laisvę“, sakė jis. Ukrainiečių filosofas Volodymyras Jermolenko taip pat teigė, kad pastaruoju metu Rusiją palikę rusai bėga ne nuo karo, o nuo šaukimo į armiją: „Jeigu šie šimtai tūkstančių [žmonių], kurie bėga nuo mobilizacijos, priešintųsi karui pačioje Rusijoje, karas baigtųsi. Bailiai.“

Šiai logikai niekaip nepaprieštarausi. Žinoma, rusai turėjo ir turi kovoti. Tačiau svarbu nepamiršti, kad tik nedaugelis jų kovojo ir nedaugelis kovos nuolatos. Galbūt šiai grupei reikia naujo pavadinimo: jie yra ne „rusų liberalai“, o „antiimperiniai rusai“ arba „prodemokratiniai rusai“, arba „laisvę palaikantys rusai“. Kai kurie tokią išvadą padarė kruopščiai analizuodami, kai kurie – instinktyviai. Neseniai vykusiuose pokalbiuose rusai, norėdami paaiškinti, kodėl jie tikisi, kad jų šalis patirs neišvengiamą karinį pralaimėjimą, kaip argumentą man paminėjo savo tetą, kuri buvo sovietinė disidentė, arba artimą draugą Ukrainoje.

Šie ryšiai yra atsitiktinumo ir netikėtumo rezultatas. Tačiau atsitiktinumas ir netikėtumas paaiškina, kodėl kuklus Lenos Nemirovskajos tikslas – padaryti Rusiją šiek tiek civilizuotesnę – nebuvo visiškai naivus. Kadangi nė vienoje tautoje ar jos valdžioje nėra nieko neišvengiamo, nieko genetiško, nieko nulemto iš anksto. Tik diktatoriai tiki, kad esama istorijos dėsnių, kuriems privalu paklusti. Demokratai, priešingai, žino, kad valstybė galiausiai prisitaiko prie visuomenės, o ne atvirkščiai, – ir visuomenė, pagal apibrėžimą, visada keičiasi.

Kultūrinis praeities svoris slegia, o autokratiški įpročiai, ypač įprotis gyventi baimėje, išlieka. Valdžios trauka taipogi stipri. Ją turintys žmonės nenorės jos prarasti, todėl kita Rusijos valdžia gali būti dar represyvesnė už tą, kuri Rusiją valdo dabar. Tačiau nenumatyti dalykai nutinka; netikėtų įvykių pasitaiko. Šalys evoliucionuoja, kartais sukurdamos geresnes, kartais blogesnes vyriausybes. Imperijos žlunga: žlugo Rusijos imperija, žlugo sovietinė imperija, anksčiau ar vėliau žlugs ir naujoji Putino Rusijos imperija. Iš savo kalėjimo kameros Kara-Murza pabrėžė, kad daugiau nei 17 000 sulaikytų antikarinių protestų dalyvių yra gerokai daugiau nei septyni žmonės, kurie buvo suimti Maskvos Raudonojoje aikštėje, kai 1968-aisiais Sovietų Sąjunga įsiveržė į Čekoslovakiją, siekdama sustabdyti pokyčius šalyje. Nemirovskaja, gyvendama išeivijoje, Rygoje, neseniai man pasakojo, kad jos pastangos nenuėjo veltui. Ji vis dar tiki, kad trys posovietiniai dešimtmečiai paliko savo pėdsaką: kas benutiktų, „mes jau niekada negyvensime taip, kaip gyvenome anuomet“. Leonidas Volkovas, Navalno organizacijos išeivijoje lyderis, pernai man pasakė, kad, jo nuomone, paprasčiausias dalykas, ką gali padaryti jis ir jo kolegos, – pasirengti pokyčiams, kokie jie bebūtų.

Anksčiau teigiau, kad nėra jokių garantijų, jog Amerikos demokratija išliks, kad tai, kas nutiks Amerikai rytoj, priklauso nuo amerikiečių veiksmų šiandien. Tačiau tas pats pasakytina ir apie Rusiją. Šalies ateitį lems ne mistiniai istorijos dėsniai, o tai, kaip jos lyderiai ir piliečiai suvoks ir interpretuos šio sukrečiančio, žiauraus ir nereikalingo karo tragediją. Pašaliečiai gali padėti Rusijai pasikeisti garantuodami, kad Ukraina atsiims savo žemes ir nugalės imperiją. Taip pat galime ir toliau remti tuos rusus, kad ir kiek mažai jų būtų, kurie supranta, kodėl pralaimėjimas yra vienintelis kelias į modernybę; kodėl karinė nesėkmė būtina siekiant sukurti klestinčią, atviresnę visuomenę; ir, kaip jau sakyta, kodėl imperija turi mirti. Mums nereikia ieškoti idealizuotų „gerų rusų“ – joks gelbėtojas, kuris sutvarkytų šalį, neatsiras nei dabar, nei išvis kada nors. Tačiau rusai, tikintys, kad ateitis gali būti kitokia, ir toliau stengsis pakeisti savo valstybę, ir vieną dieną jiems pavyks. O kol kas niekas niekada neturėtų pripažinti, kad Putinas turi teisę apibrėžti, ką reiškia būti rusu. Jis neturi tokios galios.

Anne Applebaum

Vertė Linas J. Jankauskas
Versta iš: Anne Applebaum, “The Russian Empire Must Die” // The Atlantic