„Iš kur mes? Kas mes? Kur mes einame?“ yra didžiulė, nuostabiai spalvinga, bet paslaptinga prancūzų tapytojo Paulio Gauguino drobė. Joje patalpinta daugybė žmonių, gyvūnų ir simbolinių figūrų, išdėstytų salos peizaže. Fone matoma jūra ir Taičio ugnikalniai. Tai didžiausias Gauguino paveikslas, kurį pats autorius laikė geriausiu savo kūriniu.
XVIII a. viduryje prancūzų menininkas Jacques’as-Louis Davidas pramynė kelią naujam tapybos žanrui. Taikliai pavadintas neoklasicizmu, šis judėjimas laikomas idealizuoto senovės Graikijos ir Romos meno atgimimu. Antikinės manieros neoklasikiniai paveikslai labai dažnai vaizduoja amžininkų scenas ir temas. Tai atsispindi daugelyje Davido kūrinių, įskaitant „Marato mirtį“, vieną garsiausių jo paveikslų.
Pokalbis apie menininko Dennio Adamso kūrinį „Malraux batai“, kurio veiksmas plėtojasi ant kietmedžio grindų, padengtų prancūzų meno filosofo André Malraux knygos „Įsivaizduojamasis muziejus“ puslapiais; Adamsas ugningai išreiškia teisėtą Malraux įniršį dėl išskirtinio Vakarų kultūros paradokso, pakaitomis berdamas tai maniakišką, tai kontempliatyvų monologą, banguojantį poetiškumo nuotrupomis ir sąmoningais anachronizmais.
„Romaniškas krucifiksas ne iš karto tapo skulptūra, Cimabue ‘Madona’ – paveikslu, o Fidijo ‘Atėnė’ – statula. Mūsų suartėjimą su meno kūriniais formavo muziejai. Jų vaidmuo toks didelis, jog būtų sunku net įsivaizduoti, kad jų nėra arba nebus ten, kur buvo ar tebėra šiuolaikinė Europos civilizacija.“
Jūsų dėmesiui – pokalbis apie prancūzų meno filosofą André Malraux ir ištraukos iš jo knygos „Įsivaizduojamasis muziejus“.
Filosofo ir tapytojo susidūrimas: Michelis Foucault kreipia žvilgsnį į Édouardo Manet tapybos kūrinius.
Pristatome Foucault paskaitos dalį, kurioje nagrinėjami apšvietimo ir šviesos klausimai Manet tapyboje. Aptariami paskutiniai problematikos paveikslai – „Olimpija“ ir „Balkonas“.
Tarp daugybės paslapčių, slypinčių dailės srityje, ypatingo meno kritikų ir žiūrovų dėmesio sulaukė Diego Velázquezo drobė „Meninos“ (1656). Paveikslas nuolat kėlė susidomėjimą ne tik dėl nepriekaištingo techninio atlikimo, bet ir dėl personažų išdėstymo ir žvilgsnių, pavaizduotų jame. Šiame kūrinyje pasirodo ir pats dailininkas: jis tapo pačiame paveiksle, ant didžiulės drobės, kurios priekinė dalis lieka nematoma. Kokia yra tikroji šios scenos prasmė?
„Kaip atskirti, kur pasaulis, o kur – tik ‘plokščiasis pasaulis’? Kas žmonėms paaiškins, kad jų įsitikinimas plokščiojo pasaulio malonumais tėra iliuzija ir jiems gresia pavojus iškristi iš jo priėjus briauną? Gal tai ir yra menininko pašaukimas?“ (G.K.)
Apie kompozitoriaus kelią, kūrybinį procesą, kultūros padėtį ir pedagogiką pasakoja kompozitorius prof. Giedrius Kuprevičius.