Rusijos kultūrinis antpuolis Vakaruose

Rusijos genocidinio karo prieš Ukrainą akivaizdoje pasaulis tik dabar pradėjo kreipti dėmesį į su agresoriumi susijusius dalykus, kurie dešimtmečius buvo pražiūrėti. Vis dėlto Rusijos karinis arsenalas jau nebėra sudarytas vien iš konvencinių ginklų. Vienas paveikiausių rusų ginklų yra kultūra.

***

Rusijos armijos vadas Valerijus Gerasimovas prieš dešimt metų paskelbė hibridinio karo doktriną. Joje aiškiai teigiama, kad svarbiausia yra informacinės ir humanitarinės operacijos, o nekarinių ir karinių priemonių santykis kariaujant turi būti 4:1.

Į tai retai kada rimtai atsižvelgiama, taip sudarant sąlygas Rusijos kultūriniam antpuoliui Vakaruose.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis savo istorinėje kalboje JAV Kongrese drąsiai pareiškė: „Mes nugalėjome Rusiją kovoje dėl pasaulio protų.“

Visgi daug žmonių, net ir Vakaruose, įskaitant intelektualus, vis dar mano, kad rusiška kultūra neturi nieko bendra su Rusijos geopolitinėmis ambicijomis. Toks požiūris išlieka, nepaisant akivaizdaus Rusijos neoimperinės agresijos, vykdomos pastaruosius tris dešimtmečius, pobūdžio.

Siekdama savo imperinių geopolitinių tikslų, Rusija nuolat naudojosi tokiu požiūriu ir įginklino šią tariamai neutralią sritį.

Vakarų universitetuose ir tyrimų centruose, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama Rusijos kultūros studijoms, užuot atskleidus ir pasmerkus diktatūros, masinių represijų, masinių žudynių, deportacijų ir genocido istoriją, dažnai šlovinama Rusijos – carinė, bolševikinė ir dabartinė – imperija.

Būtina iš naujo apmąstyti Rusijos kultūrą, literatūrą ir šių sričių minkštosios galios poveikį. Kaip kreivas veidrodis, „didžioji“ rusiška kultūra padėjo pridengti ar pateisinti agresijos, aneksijos ir genocido nusikaltimus bei giedojo didingas odes imperijos „didybei“ ir jos paveldui.

Nieko neišplėšiant iš didžiųjų literatūros ir meno kūrinių, vis dėlto būtina pažvelgti į „meistrų“ gyvenimą ir įsitikinimus.

Paimkime, pavyzdžiui, Dostojevskį, kuris Vakaruose yra labai garbinamas. Jis buvo imperinis šovinistas, raginęs aneksuoti Stambulą ir neigęs kitų slavų tautų egzistavimą, tam tikra prasme paruošęs dirvą „rusiškajam pasauliui“ [ruskij mir].

Puškinas ir Lermontovas – rusų literatūros aukso amžiaus atstovai – šlovino rusų užkariavimus ir Kaukazo gyventojų genocidą.

Viename savo eilėraščių Lermontovas aprašė rusų kareivių įvykdytą grupinį moters išprievartavimą, visiškai negailėdamas aukos, praktiškai ją išjuokdamas¹. Puškinas griežtai pasmerkė 1831 m. lenkų sukilimą prieš Rusijos imperiją, kūrė giesmes imperijai ir jos carui.

Neneigiant jų kūrinių genialumo, būtina pamatyti, kaip jų gyvenimai padėjo pamatus Rusijos imperializmui arba jį sustiprino, jau nekalbant apie tai, kaip jų kūriniai dabar naudojami siekiant „įpiršti“ Rusiją Vakarams.

Tai pasakytina ne tik apie Rusijos imperijos kultūros elitą, bet ir apie daugelį dabartinių Rusijos kultūros lyderių, išugdytų „didžiosios“ rusiškos kultūros.

Pavyzdžiui, Olego Tabakovo teatro meno vadovas Vladimiras Maškovas, praėjus dviem savaitėms po to, kai rusų bombonešiai sunaikino Mariupolio dramos teatrą (jame slėpėsi apie šešis šimtus civilių, o aikštėje šalia jo buvo užrašytas didžiulis žodis „Vaikai“), inicijavo ant teatro fasado pakabinti didelę raidę „Z“ – pagrindinį Rusijos agresijos karo simbolį.

Pažymėtina, kad rusų okupantai Mariupolio teatro liekanas paslėpė po milžiniška Puškino ir Tolstojaus portretų uždanga.

Rusijos kinematografininkų sąjungos vadovas Nikita Michalkovas, žymiausias šiuolaikinis Rusijos kino režisierius, mano, kad „ukrainiečių kalba tapo rusofobijos simboliu“ ir kelia grėsmę Rusijai.

Šiandien puolama ukrainiečių kalba. O rytoj – anglų, vokiečių, prancūzų?

Tai pasakytina ne tik apie aktorius, bet ir apie meno srities žmones. Ermitažo muziejaus direktorius Michailas Piotrovskis taip pat palaiko Rusijos karą prieš Ukrainą ir pareiškė, kad tokiu būdu „Rusija save įtvirtina“.

Jis skelbia, kad Ermitažo parodos užsienyje yra „galingas kultūrinis antpuolis, jeigu norite, specialioji operacija“, o daugelis žmonių Vakaruose vis dar mano, kad Rusijos kultūra yra anapus politikos. 2023 m. vasario pradžioje Maskvos Tretjakovo galerijos vadove paskirta Jelena Proničeva.

Sakysite, na ir kas? Ogi tas, kad jos tėvas, buvęs KGB generolas, yra Putino sėbras, o ankstesnis direktorius buvo kritikuojamas, jog galerijos parodos neatspindi Rusijos „moralinių vertybių“. Argi tai, kaip naudojamasi Rusijos kultūra, neverčia suklusti?

Atgaila išgydė Vokietiją nuo imperinės nacių ideologijos. Rusija turi sekti šiuo pavyzdžiu, norėdama įveikti savo imperializmą. Deja, Rusijos imperinei kultūrai atgailos idėja yra svetima.

Įsidėmėtina, kad net vienas šviesiausių ir labiausiai vertinamų Rusijos intelektualų, dirbančių atminties srityje, Janas Račinskis iš draugijos „Memorial“ savo Nobelio taikos premijos paskaitoje atmetė bet kokią atgailos idėją dėl agresijos karo prieš Ukrainą, jau neminint kitų agresyvių karų, kuriuos Rusija vykdė per pastaruosius trisdešimt metų Moldovoje, Ičkerijoje ir Sakartvele.

Taigi Vakaruose, padedant naiviems švietimo ir mokslo tyrimų centrams, propaguojama įginklinta rusiška ir sovietinė kultūra, liaupsinama Rusijos kultūra ir ugdomos ištisos naujos mokslininkų kartos su imperine paradigma ir mąstysena.

„Ateikite, draugai, pamirškite savo smulkiaburžuazinius rūpesčius, praplėskite akiratį ir ženkite į sovietinį pasaulį!“ – rašoma Rusijos ir Eurazijos studijų instituto prie Upsalos universiteto kino klubo tinklalapyje [IRES Film Club].

Jei kas nors Vakaruose būtų išgyvenęs bent dalį tų baisybių, kurias patyrė buvusios Sovietų Sąjungos gyventojai, tikrai nebūtų taip entuziastingai pritaręs tokiems šūkiams.

Vakarų mokslininkams reikėtų remtis 1984 m. Colino Gray’aus „Lyginamosios strateginės kultūros“ [Comparative Strategic Culture] mintimi, – jie turėtų suprasti, kad turi reikalą veikiau ne su nedraugiška politika, o su iš esmės nedraugiška kultūra ir iš akademinių ir politinių svarstymų pašalinti iliuzijas bei mielus įsikalbėjimus.

Labai svarbu, kad akademinės ir politinės institucijos atsižvelgtų į šį reiškinį ir atitinkamai parengtų savo programas bei atsaką.

Būtina suvokti, kaip Rusijos imperinės kultūros propagavimas tarnauja kitų tautų, jų istorijos, kultūrų, siekių ir tragedijų marginalizavimui ar nutylėjimui, kad galiausiai atsikratytume imperinio Rusijos kultūros požiūrio į istoriją bei modernybę, sudaužytume kreivus veidrodžius ir tokiu būdu atskleistume tiesą.

Artem Šaipov, Julija Šaipova²

Artem Shaipov & Yuliia Shaipova, “Russian cultural offensive in the West”

 

P. S.

1992 m. spalio 30 dieną San Francisko pusiasalyje nusileido vakaro sutemos, ir į Palo Alto žydų bendruomenės centrą, kur surengtas rusų išeivijos poeto Josifo Brodskio poezijos skaitymas, susirenka kukli minia. Tokie renginiai dėl savo prigimties yra vienadieniai. Poetas atvyksta, padeklamuoja keletą savo eilių ir mėgaujasi tuo, kad jo žodžiai kurį laiką sklando ore, laikinai ištrūkę iš atspausdinto lapo kalėjimo. Tuo tarpu susirinkusieji, smagiai praleidę laiką, galbūt net šiek tiek nušvitę, išeina iš paskaitų salės į naktį su keliomis įstrigusiomis eilutėmis lūpose ar atmintyje. Išties retai pasitaiko, kad tokie vienadieniai renginiai įgautų istorinę reikšmę, tačiau šis renginys ją įgaus, nors ir dėl visai kitų priežasčių.

Renginiui įpusėjus, laikrodžiui rodant 21:35, Brodskis įsipila stiklinę vandens iš plastikinio butelio, gurkšteli ir paskelbia kito savo eilėraščio pavadinimą – „Na nezavisimost Ukrainy“ [rus. На независимость Украины], arba „Ukrainos nepriklausomybei“, palyginti neseniai sukurtą kūrinį, kuris skaitomas originaliai, rusų kalba. Dešinėje rankoje laikydamas savo eilėraštį, kairę ranką iškėlęs, smakrą ryžtingai atkišęs priekin, Brodskis prieina prie tribūnos. Per kitas dvi su puse minutės jis nepaliaujamai deklamuoja šį naują eilėraštį, jo balsas retkarčiais virpteli, nuo liežuvio ataidi alveolinės trelės. Poeto kūno kalba rodo pasitikėjimą savimi, veido išraiška atspindi pasitenkinimą, o kai ištariama paskutinė eilutė, jis ryžtingai perverčia puslapį. Tai buvo įspūdingas pasirodymas.

Иосиф Бродский. «На независимость Украины»

Ką rusakalbiai klausytojai tą švelnų rudens vakarą, maždaug prieš trisdešimt metų, iš tikrųjų manė apie eilėraščio turinį, galima tik spėlioti. „Ukrainos nepriklausomybei“ yra itin aliuzinis, sunkiai perprantamas eilėraštis, kupinas istorinių nuorodų, žargono ir neaiškių aforizmų. Bet koks bandymas pažodžiui išversti eilėraštį neišvengiamai baigsis nesuprantama nesąmone. Vis dėlto ausyli klausytojai išgirdo, geriau ar blogiau, pagrindinį Brodskio pranešimą. Kūrinys, parašytas kaip atsakas į 1991 m. rugpjūčio 24 d. Ukrainos Nepriklausomybės paskelbimo aktą, iš esmės yra įžeidžiantis eilėraštis, paniekinantis kūrinys, be to, itin šiurkštus ir šovinistinis. Brodskis, nuoširdžiai įsiutęs dėl pačios idėjos apie naujai įgytą Ukrainos suverenitetą, ne kartą pavartojo etninį keiksmažodį „chocholas“, kalbėdamas apie ukrainiečius, ir dar labiau sustiprino toną pašiepiančiomis užuominomis apie Černobylio katastrofą, sumenkino derlingą Ukrainos juodžemį kaip „jaurinį dirvožemį“ ir prikaišiojo įvairių banalybių apie saulėgrąžų sėklas ir barščius. Užtenka vos kelių eilučių, kad eilėraštis „Ukrainos nepriklausomybei“ atsiskleistų kaip visiškai tulžimi persmelktas kūrinys – ir kuo toliau, tuo blogiau.

Vulgarūs Brodskio vaizdiniai apie paniekinamą „spjaudymą ar kažką panašaus“ į Dniepro upę tėra storžieviškumas, tačiau keistos, sadistinės fantazijos apie „šunsnukius“ ukrainiečius, grįžtančius į savo „trobas“, kad „hunai“ ir lenkai juos „pastatytų keturpėsčia“, ima peržengti išorines blogo skonio ribas. Protarpiais Brodskio žodžiai skamba kaip paniekinto meilužio, komiškai svyruojančio tarp pažeminimo ir grėsmingų grasinimų. „Iki, chocholai, – burbteli jis, – mes gyvenom drauge, bet dabar jau gana“, ir priduria:

„Ach, taip, stepės, viščiukai, saldūs kaštonai ir koldūnai.
Mes patyrėm didesnių nuostolių, praradom daugiau žmonių nei pinigų.
Kaip nors susitvarkysim. O jeigu norit ašarotų akių –
Tikrai neverta, tiesiog palaukit kito karto.“

Neįvertinama sudėtinga Ukrainos istorija ir nerodoma jokios užuojautos ukrainiečiams, kurie šimtmečius patyrė politines ir kultūrines represijas: milijonai jų žuvo pilietiniuose ir pasauliniuose karuose, baisaus bado metu, mirė gulaguose ir slaptosios policijos kankinimų kamerose, kur šeimininkavo tariamai „broliški“ rusai. Visiškai abejingas „amžių senumo nuoskaudoms“, rusų poetas prašo ukrainiečių „liautis bambėti apie savo teises ir dėl visko kaltinti mus“, netgi įsivaizduodamas Ukrainą „griuvėsiuose“ ir mįslingai kalbėdamas apie „mirusius kaulus su ukrainietišku kvapu“. Tai nesumeluotas šovinizmo kūrinys, kuris neabejotinai yra vienas labiausiai atstumiančių Nobelio premijos laureato ir Jungtinių Valstijų poeto-laureato eilėraščių.

Brodskis turėjo nujausti, kad šis kūrinys yra klaidingas žingsnis, literatūrinė išmata. Jis niekada jo nepaskelbė ir viešai garsiai skaitė tik du kartus – 1992 m. Palo Alto žydų bendruomenės centre ir po dvejų metų Niujorko Kvinso koledže. Levas Loseffas, iš Leningrado kilęs emigrantas, knygos Joseph Brodsky: A Literary Life („Josifas Brodskis: literatūrinis gyvenimas“) autorius, mano, kad Brodskio nenoras publikuoti eilėraščio „Ukrainos nepriklausomybei“ buvo „vienintelis savicenzūros aktas jo gyvenime“, o jis, kaip Brodskio literatūrinis vykdytojas, pasirūpino, kad kūrinys nebūtų įtrauktas į antologijas. Tik samizdato pavidalu eilėraštis galiausiai pateko į Ukrainą, kur buvo išspausdintas 1996 m. literatūros žurnalo „Stolitsa“ numeryje, sukėlęs, be kita ko, politiko ir poeto Pavlo Kyslyj bei rašytojos Oksanos Zabužko pasipiktinimą ir poetines replikas. Brodskio piktdžiuga buvo netikėta, nes, kaip balandžio 28 d. savo esė Russia’s Long Disdain for Ukrainian Statehood („Ilgalaikė Rusijos panieka Ukrainos valstybingumui“) pastebėjo „Wall Street Journal“ karo reporteris Jaroslavas Trofimovas, „sovietmečio Kyjive ukrainiečių intelektualai prekiavo geidžiamais Brodskio eilėraščiais, išleistais samizdato būdu, deklamavo juos slaptuose susirinkimuose“, tačiau vėliau paaiškėjo, kad „meilė nebuvo abipusė“.

Tuo tarpu kai kurie Brodskio šalininkai buvo taip sutrikę dėl apgailėtino eilėraščio stiliaus ir turinio, kad suabejojo pačia Brodskio autoryste. Rusijos žmogaus teisių gynėjas Aleksandras Danielis 2005 m. Polit.ru straipsnyje teigė, kad eilėraštis pernelyg „šiurkštus ir tiesiog nevykęs“, kad būtų sukurtas Brodskio, nors pripažino, kad būtų sunku įrodyti, jog „tam tikras poetinis tekstas niekada ir jokiomis aplinkybėmis negali priklausyti Brodskiui“. Ši gana desperatiška gynybos linija žlugo, kai 2015 m., praėjus beveik dviem dešimtmečiams po poeto mirties, pasirodė Palo Alto renginio vaizdo įrašas. Būtent dėl to, kad buvo paviešintas šis nekokybiškas vaizdo įrašas, kurį feisbuke paslaugiai paskelbė kažkoks Borisas Vladimirskis, galime matyti, kaip Josifas Brodskis – Nobelio premijos laureatas, Jungtinių Valstijų poetas-laureatas, MacArthuro stipendininkas, universiteto profesorius ir literatūros ikona, – stovėdamas Palo Alto auditorijos tribūnoje, savo būdinga griežta maniera deklamuoja kūrinį, visiškai nevertą jo, kaip laisvo mąstytojo, laisvę mylinčio disidento, kadaise paskelbusio, kad bloga literatūra yra „išdavystė“, palikimo.

Nesunku suprasti, kodėl Pavlo Kyslyj padarė išvadą, kad tokių užgaulių žodžių autorius turi būti „niekingas imperialistinis šovinistas“ ar netgi „netikras disidentas“. Po teisybei, Josifas Brodskis buvo netikėtas imperialistas. Jis netikėjo politiniais judėjimais, tik „asmeniniu judėjimu, tuo sielos judėjimu, kai į save pažvelgusiam žmogui taip gėda, kad jis bando kažką pakeisti – savyje, o ne išorėje“. Jis buvo aršus individualistas ir teigė, kad „patikimiausia apsauga nuo Blogio yra kraštutinis individualizmas“. Jis atvirai prisipažino esąs „blogas žydas, blogas rusas, blogas bet kas“. Kaip politinis disidentas, jis suprato prigimtį totalitarizmo, kuris, kaip žinojo iš asmeninės patirties, Sovietų Sąjungą pavertė „tuščia – išties siaubingai tuščia – vieta“. „Kiekvienam, kurio gimtoji kalba yra rusų, – teigė Brodskis 1987 m. Nobelio paskaitoje, – kalbėti apie politinį blogį yra taip pat natūralu kaip virškinti“. Vis dėlto ūmi dispepsinė poeto reakcija į Ukrainos nepriklausomybės deklaraciją verčia suklusti ir suabejoti tais žodžiais.

Nepamirškime, kad Brodskio žodžiai, kuriais jis save apibūdina kaip blogą rusą, šiek tiek klaidina. 1972 m. spalį laikraštyje „The New York Times“ paskelbtame esė poetas prisiminė savo areštą už „veltėdžiavimą“ ir aštuoniolika mėnesių, praleistų sunkiųjų darbų lageryje netoli Archangelsko, po kurių

„Jie man pasiūlė išvykti, ir aš sutikau. Jei tokie pasiūlymai pateikiami, Rusijoje jie reiškia tik vieną dalyką. Abejoju, ar kas nors labai apsidžiaugtų, jei būtų išmestas iš savo namų. Net tie, kurie išvyksta savo noru. Nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis juos palieki, namai nenustoja būti namais. Nesvarbu, kaip ten gyvenai – gerai ar blogai. Ir aš tiesiog negaliu suprasti, kodėl kai kurie žmonės tikisi, o kiti net reikalauja, kad aš ištepčiau jų vartus degutu. Rusija yra mano namai, gyvenau ten visą gyvenimą ir už viską, ką turiu savo sieloje, esu skolingas Rusijai ir jos žmonėms. Ir, svarbiausia, esu skolingas jos kalbai.“

Šis pareigos Rusijai, jos žmonėms ir, svarbiausia, jos kalbai jausmas peržengė faktinio sovietinio režimo „tuštumos“ bei „siaubingo marazmo“ ribas ir buvo Brodskio ksenofobijos fons et origo. Ukrainos derusifikacija, dramatiškas Rusijos viešpatavimo, rusų kalbos, rusiškos kultūros ir „rusiškojo pasaulio“ [ruskij mir] atmetimas sukėlė priešišką Brodskio reakciją, kurios jis negalėjo kontroliuoti ir kuri prasiveržė eilėraštyje „Ukrainos nepriklausomybei“.

[…]

Iš: Matthew Omolesky, „The Ally of Executioners: Pushkin, Brodsky, and the Deep Roots of Russian Chauvinism” // The American Spectator

Parengė ir vertė Linas J. Jankauskas

 

1. Turimas mintyje Michailo Lermontovo eilėraštis „Ulanša“ [rus. Уланша].
2. Artemas Šaipovas yra JAV Vokietijos Maršalo fondo Politikos kūrėjų tinklo bendradarbis ir vienas iš Ukrainos globalaus universiteto įkūrėjų. Julija Šaipova yra Ukrainos parlamentinė patarėja ir Ekonomikos atgaivinimo centro Europos integracijos grupės vadovė.