„Technikos klausimas“ (Die Frage nach der Technik) – vokiečių filosofo Martino Heideggerio pranešimas, skaitytas 1953 m. Miuncheno aukštojoje technikos mokykloje. Pirmą kartą paskelbtas 1954 m. rinkinyje Die Künste im technischen Zeitalter („Menas technikos amžiuje“).
TECHNIKOS KLAUSIMAS
Toliau mes keliame technikos klausimą. Klausimas išsiskleidžia kelyje. Todėl visų pirma yra tikslinga laikytis kelio, o ne sustoti prie atskirų frazių ar pavadinimų. Šis kelias yra mąstymo kelias. Visi mąstymo keliai daugiau ar mažiau akivaizdžiai neįprastai nusidriekia per kalbą. Mes klausiame apie techniką ir šitaip norėtume parengti laisvą požiūrį į ją. Požiūris yra laisvas, jeigu jis mūsų egzistencijai atveria technikos esmę. Jeigu mes prie jos prisideriname, pajėgiame patirti technikos prigimtį ir jos ribas.
Technika nėra tas pat, kas technikos esmė. Ieškodami medžio esmės, mes privalome būti tikri, kad tai, kas būdinga kiekvienam medžiui kaip medžiui, nėra pats medis, kokių pasitaiko tarp medžių.
Taip ir technikos esmė visai nėra techninė. Todėl mes niekada nepatiriame savo ryšio su technikos esme, kol techniką tik mąstome ir ja naudojamės, kol esame prie jos ar jos vengiame. Visais šiais atvejais mes liekame vergiškai prikaustyti prie technikos nepriklausomai nuo to, ar mes ją teigiame, ar neigiame. Tačiau labiausiai mes tampame priklausomi nuo technikos tada, kai į ją žiūrime kaip į kažką neutralaus, nes toks požiūris, šiuo metu ypač paplitęs, galų gale mus daro visiškai aklus technikos esmės atžvilgiu.
Kieno nors esme, pagal seną teoriją, yra laikoma tai, kas yra tas kas nors. Mes keliame technikos klausimą klausdami, kas ji yra. Kiekvienam žinomi abu teiginiai, atsakantys į mūsų klausimą. Vienas skamba taip: technika yra priemonė pasiekti tikslams. Kitas skamba taip: technika yra tam tikra žmogaus veikla1. Abu technikos apibrėžimai susiję. Juk nustatyti tikslus, sukurti ir panaudoti priemones jiems pasiekti yra žmogiškoji veikla. Tai, kas yra technika, apima reikmenų, įrengimų ir mašinų pagaminimą ir panaudojimą, kartu tai apima pačius pagamintus ir panaudojamus dalykus, pagaliau tai apima poreikius ir tikslus, kuriems visa tai skirta. Visų šių įrengimų visuma yra technika. Ji pati yra įrengimas, lotyniškai tariant, instrumentum.
Įprastas technikos vaizdinys, kuris iškelia ją kaip priemonę ir žmogaus veiklą, kaip tik dėl to gali būti pavadintas instrumentiniu ir antropologiniu technikos supratimu.
Kas galėtų neigti, kad jis yra teisingas? Jis atvirai nukreiptas į tai, kas, šnekant apie techniką, yra akivaizdu. Negana to, instrumentinis technikos apibrėžimas yra toks nepaprastai teisingas, kad jis tinka net moderniajai technikai, apie kurią ne be tam tikro pagrindo dar teigiama, kad, palyginti su senovine amatų technika, ji yra kažkas visiškai kita ir nauja. Ir jėgainė su visomis savo turbinomis ir generatoriais yra žmogaus pagaminta priemonė, skirta žmogaus nustatytam tikslui. Ir raketa, ir aukšto dažnumo įrenginys taip pat yra priemonės pasiekti tikslams. Žinoma, radiolokacinė stotis ne tokia paprasta kaip vėjarodis. Žinoma, aukšto dažnumo įrenginiui pagaminti reikia įvairiausių, susipinančių techninės industrinės gamybos operacijų. Žinoma, lentpjūvė nuošaliame Švarcvaldo slėnyje yra primityvi priemonė, palyginti su hidroelektrine ant Reino upės.
Bet vis dėlto yra teisinga: modernioji technika taip pat yra priemonė pasiekti tikslams. Todėl instrumentinis technikos vaizdinys nulemia bet kokią pastangą nustatyti teisingą žmogaus santykį su technika. Viską lemia tai, kad technika kaip priemone būtų tinkamai manipuliuojama. Siekiama – kaip įprasta sakyti – „techniką valdyti dvasiškai“. Siekiama ją valdyti. Siekimas valdyti tampa tuo būtinesnis, kuo didesnė grėsmė, kad technika taps nebepavaldi žmogui.
Tačiau jeigu tarsime, kad technika nėra tik priemonė, kaip tada bus su siekimu ją valdyti? Tačiau juk mes sakėme, kad instrumentinis technikos apibrėžimas yra teisingas. Žinoma. Tai, kas teisinga, visada konstatuoja tai, kas yra, – kažką, palytintį esmę. Tačiau kad būtų teisinga, konstatacija nebūtinai turi atskleisti dalyko esmę. Tik ten, kur vyksta tokia atsklaida, įvyksta tiesa. Todėl tik tai, kas teisinga, dar nėra tiesa. Tik pastaroji įstato mus į laisvą santykį su tuo, kas mus palyti savo esme. Todėl teisingas instrumentinis technikos apibrėžimas dar neparodo jos esmės. Kad ją atskleistume, privalome už teisingumo ieškoti tiesos. Mes turime klausti: kas yra pats instrumentiškumas? Kas sudaro tokius dalykus kaip priemonė ir tikslas? Kokia nors priemonė yra tai, kuo kažkas padaroma ir taip pasiekiama. Tai, kieno padarinys yra veiksmas, vadinama priežastimi. Tačiau ne kiekvienas dalykas, lemiantis kažką kitą, yra priežastis. Ir tikslas, į kurį orientuojantis parenkama priemonė, vadinamas priežastimi. Ten, kur siekiama tikslų, kur taikomos priemonės, kur viešpatauja instrumentiškumas, veikia priežastingumas, kauzalumas.
Šimtmečiais filosofija moko, kad yra ketveriopos priežastys: 1) causa materialis, materija, medžiaga, iš kurios padaroma, pvz., sidabrinė taurė; 2) causa formalis, forma, pavidalas, į kurį įsilieja medžiaga; 3) causa finalis, tikslas, pvz., aukojimas, nulemiantis reikalingos taurės formą ir medžiagą; 4) causa efficiens, padarinį, gatavą realią taurę sukurintis auksakalys. Kas yra technika, įsivaizduojama kaip priemonė, atsiskleidžia, kai instrumentiškumą mes aiškiname ketveriopu kauzalumu.
O kas, jeigu kauzalumas savo ruožtu glūdi tamsoje? Tiesa, šimtmečiais elgiamasi taip, tarsi mokymas apie keturias priežastis būtų akivaizdi tiesa, nukritusi iš dangaus. Tuo tarpu pats laikas paklausti: kodėl esama būtent keturių priežasčių? Ką iš tikrųjų reiškia žodis „priežastis“ kalbant apie minėtas keturias priežastis? Kas lemia keturių priežasčių priežastinį pobūdį taip vienodai, kad jos siejasi viena su kita?
Kol mes nesiimsime nagrinėti šių klausimų, kauzalumas, instrumeniškumas, o kartu ir įprastinis technikos apibrėžimas liks tamsūs ir nepagrįsti.
Nuo seno įprasta priežastį vaizduotis kaip veikiančią jėgą. Veikti čia reiškia gauti padarinius, efektus. Causa efficiens, viena iš keturių priežasčių, pvz., lemia bet kokį kauzalumą. Einama taip toli, kad causa finalis, finalizmas, apskritai nebepriskiriama kauzalumui. Causa, casus susijusi su veiksmažodžiu cadere, kristi, ir reiškia tai, dėl ko kas nors „iškrinta“ kaip padarinys. Keturių priežasčių teorija priskiriama Aristoteliui. Tačiau visa, ko vėlesnės epochos ieškojo graikų filosofijoje ir kas buvo pavadinta „kauzalumu“, graikų mąstymo stichijoje neturėjo nieko bendro su veiksmu ir poveikiu. Ką mes vadiname priežastimi, o romėnai vadino causa, graikuose buvo vadinama aition, tuo, kas yra ko nors kaltininkas. Keturios priežastys yra vienas su kitu susiję buvimo kaltininku būdai. Tai galima paaiškinti pavyzdžiu.
Sidabras yra tai, iš ko padaryta sidabrinė taurė. Jis, kaip šitokia medžiaga (hylē), yra iš dalies taurės kaltininkas. Taurė skolinga, t. y. dėkinga, sidabrui už tai, iš ko ji padaryta. Tačiau aukojimo indas yra skolingas ne tik sidabrui. Kaip taurė, tas sidabrui skolingas indas reiškiasi taurės, o ne, pvz., sagės ar žiedo išvaizda. Taigi aukojimo indas yra kartu skolingas tauriškumo išvaizdai (eidos). Sidabras, į kurį įsismelkia taurės išvaizda, per kurią reiškiasi sidabriškumas, – abu tam tikru būdu yra kalti dėl aukojimo indo.
Tačiau visų pirma dėl jo kaltas yra trečias dalykas. Šis dalykas yra tai, kas taurę iš anksto apriboja šventumo ir aukojimo sritimi. Taip taurė apribojama kaip aukojimo indas. Tuo, kas apriboja, daiktas užbaigiamas. Kartu su šiuo užbaigimu daiktas neišnyksta, bet nuo jo jis prasideda būti tuo, kas jis bus, kai bus padarytas. Tai, kas užbaigia, pabaigia tokia prasme, graikų buvo vadinama telos, o šis žodis pernelyg skubotai buvo verčiamas kaip „tikslas“, „siekimas“ ir todėl interpretuojamas neteisingai. Telos yra kaltininkas to, dėl ko aukojimo indas kartu yra skolingas medžiagai ir išvaizdai.
Pagaliau dėl gatavo aukojimo indo buvimo ir parengties kartu yra kaltas ketvirtas dalykas: auksakalys. Tačiau jis kaltas jokiu būdu ne todėl, kad veikdamas jis sukelia gatavą aukojimo indą kaip darymo efektą, ne kaip causa efficiens.
Aristotelio teorijai nežinoma taip pavadinta priežastis; be to, joje nevartojamas atitinkamas graikiškas pavadinimas.
Auksakalys apsvarsto ir sutelkia tris minėtus kaltumo būdus. Apsvarstyti graikiškai yra legein, logos. Tai glūdi apophainesthai, iškėlime į atvertį. Auksakalys yra kaltininkas tuo, iš kur pirmąkart iškyla ir išlieka aukojimo indo buvimas ir stovėsena. Trys anksčiau paminėti kaltumo būdai, pasirodydami ir sukeldami aukojimo indo atsiradimą, skolingi auksakalio apsvarstymui. Tuo būdu esančiame ir parengtame aukojimo inde veikia keturi kaltumo būdai. Nors jie ir skiriasi vienas nuo kito, tačiau yra susiję. Kas juos sieja? Kur skleidžiasi keturių kaltumo būdų bendras žaismas? Iš kur kyla keturių priežasčių vienis? Ką tokiu atveju reiškia kaltumas, apmąstytas graikiškai?
Mes, šiandienykščiai, pernelyg lengvai linkę kaltumą suvokti morališkai, kaip pražangą, arba interpretuoti kaip tam tikrą veiksmo atmainą. Abiem atvejais mes užkertame sau kelią į pirmapradę prasmę to, kas vėliau buvo pavadinta kauzalumu. Jeigu šis kelias neatsivers, mes neišvysime, kas iš tikrųjų yra instrumentiškumas, glūdintis kauzalume.
Kad apsisaugotume nuo minėtų neteisingų kaltumo interpretacijų, jo keturis būdus aiškinkime remdamiesi tuo, kieno kaltininkai jie yra. Pagal pateiktą pavyzdį, jie yra sidabrinės taurės kaip aukojimo indo buvimo ir parengties kaltininkai. Buvimas ir parengtis (hypokeisthai) apibūdina kokio nors čia-esinio čia-esatį [das Anwesen eines Anwesenden]. Keturi kaltumo būdai kažką stumia reikštis. Jie leidžia tam kažkam būti čia-esatyje. Jie tą kažką atpalaiduoja ir įleidžia, t. y. įleidžia į jo užbaigtą buvimą-čia. Kaltumas turi šį į-laidos į buvimą-čia pamatinį bruožą. Tokios įlaidos požiūriu kaltumas yra pa-skata [Ver-an-lassen]. Atsižvelgdami į tai, ką graikai patyrė atsiverdami kaltumui, aitia, žodžiui „pa-skata“ mes dabar suteikiame platesnę prasmę, ir šia prasme tas žodis įvardija graikiškai apmąstyto žodžio „paskata“ esmę. Įprastinė ir siaura žodžio „paskata“ reikšmė, priešingai, nusako tik postūmį ir stimulą ir atskleidžia tik tam tikrą šalutinių priežasčių atmainą, sutinkamą kauzalumo visumoje.
Tai kurgi skleidžiasi keturių pa-skatos būdų bendras žaismas? Dar nesantį čia-esinį jis įleidžia į čia-esatį. Todėl visas jis yra nulemtas tokio nešimo, kuris čia-esinį atneša į atvertį. Kas yra šis nešimas, mums paaiškina Platonas vienu „Puotos“ sakiniu (2056): hē gar toi ek tu mē ontos eis to on ionti hotōun aitia pasa esti poiēsis. „Kiekviena paskata tam, kas nuolat pereina iš ne-čia-esaties į čia-esatį, yra poiēsis, yra pa-gaminimas“.
Svarbiausia tai, kad pa-gaminimą mes mąstytume visu jo platumu, o kartu – grakiškąja prasme2. Pagaminimas, poiēsis, yra ne tik amatininkiškas padarymas, ne tik meniškai kuriantis nešimas į vaizdą ir švytėjimą. Ir physis, iš-savęs-pakilimas, yra pa-gaminimas, yra poiēsis. Physis yra poiēsis aukščiausiu mastu. Juk čia-esinys kaip physis pagaminimo veržlumą, pvz., žiedo įsiveržimą į žydėjimą, turi savyje (en heautō). Priešingai, amato ar meno gaminys, pvz., sidabrinė taurė, pagaminimo veržlumą turi ne savyje, o kitame (en allō), amatininke ar menininke.
Taigi paskatos būdai, keturios priežastys, skleidžiasi pagaminimo stichijoje. Per pagaminimą ateina į reiškimąsi tiek tai, kas išauga gamtoje, tiek tai, kas padaroma amato ir meno srityje.
Tačiau kaip gi įvyksta pa-gaminimas, ar jis vyktų gamtoje, ar amatuose, ar mene? Kas yra tas pa-gaminimas, kurio stichijoje vyksta ketveriopo paskatinimo žaismas? Paskatinimas visada susijęs su čia-esatimi to, kas pasirodo kokiame nors pagaminime. Pagaminimas iškelia iš paslėpties į nepaslėptį. Pagaminimas įvyksta tik ten, kur tai, kas paslėpta, išeina į nepaslėptį. Šis ėjimas glūdi ir skleidžiasi tame, ką mes vadiname išslaptinimu [Entbergen]. Šiam dalykui išreikšti graikai turėjo žodį alētheia. Romėnai jį išvertė žodžiu „veritas“. Mes gi sakome „tiesa“ ir įpratę ją suprasti kaip vaizdinio teisingumą.
Kur mes nuklydome? Mes klausėme apie techniką, o dabar priėjome prie alētheia, prie išslaptinimo. Kas bendra tarp technikos esmės ir išslaptinimo? Atsakymas toks: viskas. Juk išslaptinimu grindžiamas bet koks pa-gaminimas. O pastarasis susitelkia keturiuose paskatos – kauzalumo – būduose ir juos persmelkia. Šiai sričiai priklauso tikslas ir priemonė, jai priklauso instrumentiškumas. Pastarasis laikomas pamatiniu technikos bruožu. Žingsnis po žingsnio klausdami, kas iš tikrųjų yra technika, įsivaizduojama kaip priemonė, mes prieiname prie išslaptinimo. Jis turi bet kokio pastatančiojo padarymo galimybę.
Taigi technika nėra tik priemonė. Technika yra tam tikras išslaptinimo būdas. Jei mes tai turėsime galvoje, mums atsivers visai kita technikos esmės stichija. Tai išslaptinimo, t. y. tiesos, stichija.
Ši perspektyva mums yra svetima ir keista. Taip ir turi būti, turi būti kiek galima ilgiau ir žadinti tokį nerimą, kad pagaliau mes bent kartą rimtai iškeltume paprastą klausimą, ką reiškia pavadinimas „technika“. Šis žodis kilęs iš graikų kalbos. Technikon reiškia tai, kas priklauso technē. Apmąstydami šio žodžio reikšmę, mes turime atkreipti dėmesį į du dalykus. Visų pirma technē įvardija ne tik amatininkiškąją veiklą ir sugebėjimus, bet ir aukštąjį meną bei dailiuosius menus. Technē priklauso pagaminimui, poiēsis, ji yra kažkas poetiška.
Antras dalykas, kurį reikia apmąstyti interpretuojant žodį technē, yra dar svarbesnis. Nuo pat ankstyviausių laikų iki Platono epochos žodis technē susijęs su žodžiu epistēmē. Abu žodžiai įvardija pažinimą plačiausia prasme. Jie išreiškia mokėjimą susigaudyti ir ką nors suprasti. Pažinimas atskleidžia. Kaip toks atskleidžiantysis, jis yra išslaptinimas. Specialiame traktate („Nikomacho etika“, VI, 3 ir 4 sk.) Aristotelis parodo skirtumą tarp epistēmē ir technē ir būtent tuo požiūriu, ką jie ir kaip išslaptina. technē yra alētheuein būdas. Ji išslaptina tai, kas savęs nepagamina ir ko dar nėra, kas dėl to gali atrodyti ir pasireikšti tai vienaip, tai kitaip. Kas stato namą ar laivą, ar kala aukojimo taurę, pa-gaminamą dalyką išslaptina keturių paskatos būdų horizonte. Šis išslaptinimas iš anksto sutelkia laivo ir namo išvaizdą bei medžiagą į visiškai matomą gatavą daiktą ir taip apibrėžia padarymo būdą. Taigi technē glūdi jokiu būdu ne daryme ir ne manipuliacijoje, bet minėtame išslaptinime. technē yra pagaminimas būtent kaip išslaptinimas, o ne kaip padarymas.
Apie tokį technikos esmės apibrėžimą galima pasakyti, kad jis esą galioja tik graikiškam mąstymui ir geriausiu atveju tinkąs amatų technikai, bet visiškai netinkąs moderniajai mašininei technikai. O kaip tik pastaroji, ir tik ji, mums sukelia nerimą ir verčia kelti klausimą apie techniką apskritai. Sakoma, kad modernioji technika nepalyginamai skiriasi nuo visų ankstesnių, nes ji remiasi naujųjų amžių tiksliąja gamtotyra. Tuo tarpu darosi vis aiškiau, kad tiesa yra ir priešingas dalykas: naujųjų amžių fizika, kaip eksperimentinis mokslas, pririšta prie techninės aparatūros ir aparatų gaminimo pažangos. Tokios technikos ir fizikos abipusės priklausomybės konstatavimas yra teisingas. Tačiau tai yra tik istorinio fakto konstatavimas, kuris nieko nesako apie tai, koks šios tarpusavio priklausomybės pagrindas. Lieka lemtingas klausimas: kokia moderniosios technikos esmė, jeigu ji priversta panaudoti tiksliąją gamtotyrą?
Kas yra modernioji technika? Ji taip pat yra išslaptinimas. Tik kai savo žvilgsnį nukreipsime į šį pamatinį bruožą, atsivers moderniosios technikos naujumas ir savitumas.
Žinoma, išslaptinimas, būdingas moderniajai technikai, neišsiskleidžia į pa-gaminimą poiēsis prasme. Moderniojoje technikoje vyraujantis išslaptinimas yra eksploatacija, kelianti gamtai reikalavimą tiekti energiją, kuri gali būti eksploatuojama ir kaupiama. Bet ar negalima to paties pasakyti apie senovinį vėjo malūną? Ne. Tiesa, jo sparnai sukasi vėjyje, jie tiesiog atsiduoda jo pūtimui. Tačiau vėjo malūnas iš vėjo, iš oro srovės neištraukia jokios energijos, kad ją kauptų.
Ir priešingai, žemės sklypas yra eksploatuojamas, kai iš jo išspaudžiama anglis ar rūda. Šiuo atveju žemės gelmės išsislaptina kaip anglies karjeras, dirva – kaip rūdynas. Kitaip atrodo laukas, kurį kadaise įdirbdavo valstietis, kai įdirbti dar reiškė: prižiūrėti ir puoselėti. Valstiečio darbas nėra arimo eksploatacija. Pasėdamas grūdus, jis atiduoda grūdus augimo galioms ir globoja jų tarpimą. Tuo tarpu net žemės įdirbimas patenka į visiškai kitaip sutvarkytos žemdirbystės vėžes, kai gamta yra statoma. Ji statoma eksploatacijos prasme. Dabar žemdirbystė yra motorizuota maisto pramonė. Oras priverčiamas duoti azotą, žemės gelmės – rūdą, rūda, pvz., uraną, o šis – atominę energiją, kuri gali būti išlaisvinama griovimui arba taikiam naudojimui.
Statymas, kuris eksploatuoja gamtos energiją, yra išspaudimas [Fördern] dvejopa prasme. Išspausti – reiškia atskleisti ir iškelti. Tačiau toks išspaudimas iš anksto orientuotas išspausti dar daugiau, padidinti spaudimą ir išgauti daugiausia naudos esant mažiausioms sąnaudoms. Iš anglies karjero išspausta anglis yra spaudžiama ne tam, kad ji kur nors tik apskritai gulėtų. Ji sandėliuojama, t. y. ji saugoma, kad prireikus iš jos būtų išspausta joje sukaupta saulės šiluma. Iš pastarosios išspaudžiama šiluminė energija, o ši priverčiama tiekti garą, kurio spaudimas varo mechanizmus, garantuojančius fabriko veiklą.
Hidroelektrinė pastatyta ant Reino upės. Ji nustato upę duoti vandens spaudimą, nustatantį turbinas suktis, o šis sukimasis varo mašinas, gaminančias elektros energiją, kurios eksploatacijai pastatytos elektros stotys ir elektros tinklai. Šioje elektros energijos nustatymo sąsajų srityje ir Reinas pasireiškia kaip kažkas nustatyta. Hidroelektrinė pastatyta ant Reino ne taip, kaip senovinis medinis tiltas, per šimtmečius jungęs krantus. Priešingai, pati upė įstatyta į jėgainę. Dėl pačios jėgainės esmės ji yra tai, kas ji yra kaip upė, t. y. vandens spaudimo tiekėja. Kad nors apytikriai suvoktume čia pasireiškiančių dalykų baisingumą, bent akimirką atkreipkime dėmesį į priešingybę, nusakomą dvejopai: „Reinas“ įstatytas į jėgainę, ir „Reinas“, apie kurį kalbama meno kūrinyje, to paties pavadinimo Hölderlino himne. Tačiau mums bus paprieštarauta, kad vis dėlto Reinas lieka upė su savo landšaftu. Tegul, tačiau kaip? Tik kaip objektas, nustatomas ekskursijų kompanijos, ten kuriančios poilsio industriją.
Išslaptinimas, viešpataujantis moderniojoje technikoje, turi eksploatuojančio statymo pobūdį. Tai vyksta taip, kad yra atveriama gamtoje slypinti energija, tai, kas atverta, perdirbama, tai, kas perdirbta, kaupiama, tai, kas sukaupta, skirstoma, o tai, kas paskirstyta, vėl perdirbama. Atvėrimas, perdirbimas, kaupimas, skirstymas, perdirbimas yra išslaptinimo būdai. Tačiau tas išslaptinimas nėra kažkas paprasta. Ir jis neišsklaido pačiam sau savo susipynusių perspektyvų tuo būdu, kad jis jas valdo3. Savo ruožtu pats valdymas visur yra garantuotas. Valdymas ir garantija tampa net svarbiausiais eksploatuojančio išslaptinimo bruožais.
Kokia nepaslėpties atmaina būdinga tam, kas atsiranda dėl eksploatuojančio statymo? Jis visur nustatomas stovėti parankioje vietoje ir stovėti taip, kad pats būtų nustatomas dėl tolesnio nustatymo. Taip nustatytas dalykas turi jam būdingą stovėseną. Pavadinkime ją tuo, kas-stovi-čia. Šie žodžiai nusako kažką daugiau ir kažką esmingesnio už žodį „atsarga“. Žodžiai „kas-stovi-čia“ dabar virsta terminu. Jis apibūdina nei daugiau, nei mažiau kaip tą būdą, kuriuo esti-čia visa, kas palytėta eksploatuojančio išslaptinimo. Kas stovi „stovėsenos-čia“ būdu, jau nebestovi prieš mus kaip objektas.
Tačiau juk avialaineris, stovintis ant pakilimo tako, vis dėlto yra objektas. Žinoma, šią mašiną mes galime įsivaizduoti kaip tik taip. Tačiau tuo atveju ji paslepia tai, kas ir kaip ji yra. Išslaptinta ji stovi pakilimo take tik kaip „kas-stovi-čia“, kiek ji nustatyta laiduoti transporto galimybę. Dėl to ji pati savo sąranga, kiekviena savo detale turi būti parengta nustatymui, t. y. pasirengimui pakilti. (Čia tiktų pasiaiškinti Hegelio pateiktą mašinos, kaip savarankiško įrankio, apibrėžimą. Amato įrankio požiūriu, jo apibūdinimas yra tikslus. Tačiau taip aiškinant, mašina nėra apmąstoma iš technikos esmės, kuriai ji priklauso. „Kas-stovi-čia“ požiūriu mašina yra absoliučiai nesavarankiška, – juk savo stovėseną ji gauna iš nustatančios nuostatos.)
Kad dabar, kai mes bandome moderniąją techniką interpretuoti kaip eksploatuojantį išslaptinimą, mus užgriūva žodžiai „statyti“, „nustatyti“, „kas-stovi-čia“, susikaupiantys į sausą, monotonišką, todėl slegiančią masę, viso to pamatas yra tai, kas prašosi būti išsakyta.
Kas realizuoja eksploatuojantį statymą, kokiu būdu tai, kas vadinama tikrove, išslaptinama kaip „kas-stovi-čia“? Akivaizdu, žmogus. Kaip jis pajėgia taip išslaptinti? Juk žmogus gali vieną ar kitą dalyką įsivaizduoti, formuoti ir daryti vienaip ar kitaip. Tačiau nepaslėptimi, dėl kurios tikrovė pasirodo arba neatsiveria, žmogus disponuoti negali. Kad nuo Platono laikų tikrovė pasirodo idėjų šviesoje, tai nėra Platono išradimas. Mąstytojas tik prisiderino prie to, kas jam atsivėrė.
Toks nustatantis išslaptinimas gali įvykti tik tiek, kiek žmogus savo ruožtu jau išprovokuotas eksploatuoti gamtos energiją. Bet jeigu žmogus yra tam išprovokuotas, nustatytas, ar tokiu atveju ir pats žmogus – dar pirmapradiškiau negu gamta – nenulemtas to, „kas-stovi-čia“? Įprastinė kalba apie „žmogiškąją medžiagą“, apie kokios nors klinikos „ligonių sudėtį“, šią mintį patvirtina. Miškininkas, matuojantis paruoštą medieną ir iš pirmo žvilgsnio vaikščiojantis tais pačiais miško keliais kaip ir jo prosenelis, žino jis tai ar nežino, tačiau šiandien yra nustatytas medžio apdirbimo pramonės. Jis yra pristatytas prie celiuliozės pristatymo proceso, o celiuliozė savo ruožtu eksploatuojama popieriaus poreikio: popierius pristatomas laikraščiams ir iliustruotiems žurnalams. O šie nustato viešąją nuomonę taip, kad tai, kas išspausdinta, būtų praryjama ir taip būtų nustatoma pasaulėžiūrinė nuostata. Bet kaip tik todėl, kad žmogus yra eksploatuojamas pirmapradiškiau negu gamtos energija, t. y. pirmapradiškiau nustatomas, jis niekada nevirsta grynąja „čia-stovėsena“. Užsiimdamas technika, jis dalyvauja statyme kaip išslaptinimo atmainoje. Tačiau pati nepaslėptis, kurios stichijoje išsiskleidžia statymas, nėra tai, kas padaryta žmogaus, kaip ir toji sritis, kurioje žmogus esti visada, kai tik jis, kaip subjektas, sueina į santykį su objektu.
Kur ir kaip įvyksta išslaptinimas, jeigu jis nėra tai, kas padaryta paties žmogaus? Mums reikia ieškoti labai toli. Reikia be išankstinio nusistatymo tik įsiklausyti į tai, su kuo žmogus yra visada jau susijęs, ir susijęs taip lemtingai, kad jis gali būti žmogus tik saistomas šio dalyko. Visur, kur tik žmogus atveria savo akis ir ausis, kur tik parodo savo širdį, kur atsiveria mąstydamas ir trokšdamas, kurdamas ir dirbdamas, maldaudamas ir dėkodamas, jis jau randa save esantį nepaslėptyje. Kai tik žmogus pašaukiamas atitinkamiems išslaptinimo būdams, nepaslėptis jau yra įvykusi. Kai tik žmogus tam tikru būdu išslaptina čia-esatį nepaslėpties stichijoje, jis tik atsiliepia nepaslėpties šaukimui net tada, kai jis norėtų jo negirdėti. Ir jeigu žmogus tyrinėdamas ir stebėdamas palenkia gamtą kaip savo priešstatos sritį, jis jau yra pagautas tam tikro išslaptinimo būdo, kuris jį priverčia į gamtą žvelgti kaip į tyrinėjimo objektą, kol net objektas išnyksta čia-stovėsenos neobjektiškume.
Tai reiškia, kad modernioji technika, kaip statantis išslaptinimas, nėra tik žmogaus veiksmas. Todėl ir tą eksploataciją, kuri nustato patį žmogų tikrovę nustatyti kaip čia-stovėseną, mes privalome suvokti taip, kaip ji pasirodo. Ta eksploatacija žmogų sutelkia į čia-stovėseną. Tas sutelkiantis pradas žmogų koncentruoja taip, kad tikrovė būtų nustatyta kaip čia-stovėsena.
Tai, kas kalnus pirmapradiškai išskleidžia į kalnų grandines ir juos susieja kaip išskleistą visumą, yra tas sutelkiantis pradas, kurį mes vadiname kalnynu.
Tą pirminį telkiantį pradą, iš kurio išsiskleidžia mūsų nuotaikų niuansai, mes vadiname charakteriu.
O dabar tą provokuojantį iššūkį, kuris žmogų sutelkia išsislaptinantį dalyką nustatyti kaip čia-stovėseną, mes pavadinkime po-stata [das Ge-stell].
Mes ryžtamės šį žodį vartoti iki šiol visai neįprasta prasme.
Paprastai žodis „stovas“ [Gestell] reiškia reikmenį, pvz., knygų stovą. Stovu taip pat vadinamas ir skeletas. Ir toks pats kraupus kaip ir pastarasis mums gali pasirodyti čia siūlomas žodžio „stovas“ vartojimas, jau nekalbant apie savavališką piktnaudžiavimą nusistovėjusios kalbos žodžiais. Ar galima taip neatsakingai žaisti keistenybėmis? Žinoma, kad ne. Ir vis dėlto šios keistenybės yra senas mąstymo įprotis. Ir mąstytojai naudojasi jomis kaip tik ten, kur reikia apmąstyti giliausius dalykus. Mes, vėlyvieji, jau nebepajėgiame suvokti, ką reiškia, kad Platonas rizikuoja pavadinti tai, kas esti visame kame, žodžiu eidos. Juk kasdienėje kalboje eidos reiškia išvaizdą, regimą daiktą atveriančią mūsų juslinei akiai. Tuo tarpu Platonas šį žodį vartoja visai neįprastai – įvardinti tam, kas būtent niekada ir niekur neregima jusline akimi. Tačiau neįprasta šio žodžio vartosena siekia dar toliau. Juk idea įvardija ne tik jusliškai regimo (daikto) nejuslinę išvaizdą. Išvaizda, idea, kartu reiškia tai ir yra tai, kas sudaro girdimų, lytimų, juntamų, žodžiu, visų kaip nors pasirodančių dalykų esmę. Palyginti su tuo, ką Platonas vienu ar kitu atveju priskiria kalbai ir mąstymui, mūsų siūlomą žodžio „stovas“, kaip modernios technikos esmės pavadinimo, vartosena yra beveik nekenksminga. Bet kol kas siūloma žodžio vartosena yra neaiški ir neapibrėžta.
Po-stata reiškia surenkantį pradą to statymo, kurį nustato, t. y. išspaudžia, žmogus, tikrovę išslaptindamas nustatymo kaip čia-stovėsenos būdu. Po-stata reiškia išslaptinimo, viešpataujančio moderniosios technikos esmėje, tačiau paties savaime netechninio, būdą. Priešingai, technika yra visa tai, ką mes žinome kaip stakles, įrengimus, karkasus ir kas yra sudedamoji dalis to, ką vadiname montažu. O pastarasis kartu su paminėtomis sudedamosiomis dalimis priklauso techninio darbo, atliekančio po-statos eksploataciją, bet jos nesukeliančio, sričiai.
Žodyje „po-stata“ žodis „statyti“ reiškia ne tik eksploataciją, bet kartu jis turi išlaikyti užuominą apie kitokį „statymą“, iš kurio jis ir kyla, t. y. apie pa-statymą ir iš-statymą, leidžiantį čia-esiniui pakilti į nepaslėptį poiēsis prasme. Šitoks pagaminantis pa-statymas, pvz., skulptūros išstatymas šventykloje, ir dabar apmąstoma eksploatuojanti nuostata nors ir esmingai skiriasi, tačiau iš esmės yra giminiški. Abu yra išslaptinimo, alētheia, būdai. Po-statoje įvyksta nepaslėptis, kurios esmė ta, kad modernioji technika ir darbas tikrovę išslaptina kaip čia-stovėseną. Todėl po-stata nėra nei tik žmogiškoji veikla, nei tik priemonė, taikoma šioje veikloje. Instrumentinis, antropologinis technikos apibrėžimas iš principo yra nepagrįstas, jo negalima papildyti pridėtiniu metafiziniu ar religiniu aiškinimu.
Žinoma, yra teisinga, kad techninės epochos žmogus ypač agresyviai stumiamas į išslaptinimą. Visų pirma čia turima galvoje tai, kad gamta paverčiama energijos šaltiniu. Su šiuo dalyku susiję tai, kad nustatantis žmogaus požiūris visų pirma reiškiasi naujųjų amžių tiksliosios gamtotyros atsiradimu. Mokslinis požiūris gamtą interpretuoja kaip kalkuliuojamų jėgų visumą. Naujųjų amžių fizika yra eksperimentinė fizika ne todėl, kad gamtai paklausti ji naudoja aparatūrą, bet priešingai, kadangi fizika, ir būtent kaip grynoji teorija, gamtą nustato taip, kad ji būtų išstatyta kaip iš anksto apskaičiuojama jėgų visuma, yra sustatomas eksperimentas, kurio tikslas – paklausti, ar gamta nustato būtent taip ir kaip ji atsiveria.
Bet juk matematinė gamtotyra atsirado beveik dviem šimtmečiais anksčiau už moderniąją techniką. Kaipgi ji gali būti palenkta tarnauti moderniajai technikai? Faktai patvirtina priešingą dalyką. Modernioji technika pradėjo veikti tik po to, kai ji galėjo atsiremti į tiksliąją gamtotyrą. Skaičiuojant chronologiškai, tai yra teisinga. Mąstant istoriškai, tai nėra tiesa.
Naujųjų amžių fizikinė gamtos teorija visų pirma parengia ne techniką, o moderniosios technikos esmę. Juk eksploatuojantis surinkimas, kuriame viešpatauja nustatantis išslaptinimas, veikia jau fizikoje. Tačiau fizikoje jis dar neatsiskleidžia. Savo kilme naujųjų amžių fizika yra dar neatpažintas po-statos simbolis. Moderniosios technikos esmė ilgą laiką slėpėsi net po to, kai jau buvo išrasti varikliai, kai atsirado elektrotechnika ir pradėjo veikti atominė technika.
Ne tik modernioji technika, bet ir visa, kas esminga, laikosi paslėptyje ilgiausiai. Tačiau savo veikimo požiūriu tokie dalykai pranoksta viską: jie yra ankstyviausi. Apie tai žinojo jau graikų mąstytojai tardami: tai, kas veikiančiojo iškilimo požiūriu yra anksčiau, mums, žmonėms, atsiveria vėliau. Pirmapradis ankstyvumas žmonėms pasirodo paskiausiai. Todėl mąstymo srityje pastanga dar pirmapradiškiau apmąstyti tai, kas jau pirmapradiškai apmąstyta, yra ne absurdiškas siekimas atnaujinti praeitį, bet blaivi parengtis nuostabai ateinančio ankstyvumo akivaizdoje.
Chronologiškai naujųjų amžių gamtotyros pradžia yra XVII šimtmetis. O industrinė technika pirmąkart pasirodo antrojoje XVIII šimtmečio pusėje. Tačiau tai, kas pasirodo vėliau chronologiškai – modernioji technika, – joje veikiančios esmės požiūriu yra istoriškai ankstyvesnis dalykas.
Jei modernioji fizika vis labiau turi susitaikyti su tuo, kad jos vaizdinių sritis yra neregima, šis praradimas nėra padiktuotas kokios nors tyrinėtojų komisijos. Po-statos veiksmas išprovokavo tai, kad nustatymas reikalauja žvelgti į gamtą kaip į čia-stovėseną. Todėl fizika, nebesiremdama anksčiau galiojusiais tik į objektus nukreiptais vaizdiniais, niekaip negali atsisakyti vieno dalyko: kad gamta nebūtų atveriama kokiu nors kalkuliuojamu konstatuojamu būdu ir nebūtų nustatoma kaip informacinių darinių sistema. Tai reiškia, kad ši sistema apibrėžiama dar kartą pakitusiu kauzalumo principu. Dabar jis nebeturi nei pagaminančiosios paskatos, nei causa efficiens, nei causa formalis pobūdžio. Galbūt kauzalumas yra vienu metu ar viena po kitos įtvirtinamų būsenų prievartinis registravimas. Tą dalyką atitinka vis didėjančio konvencionalumo procesas, įspūdingai atskleistas Heisenbergo paskaitoje (W. Heisenberg. Das Naturbild in der heutigen Physik // Die Künste im technischen Zeitalter. – München, 1954. – S. 43 ff).
Kadangi moderniosios technikos esmė glūdi po-statoje, pastarąją turi taikyti ir tikslioji gamtotyra. Dėl to atsiranda apgaulinga regimybė, kad modernioji technika yra taikomoji gamtotyra. Ši regimybė išliks tol, kol nebus keliamas pakankamai gilus klausimas tiek apie naujųjų amžių mokslo esmingąją kilmę, tiek apie moderniosios technikos esmę.
Mes klausiame apie techniką, kad iškeltume į šviesą mūsų santykį su jos esme. Moderniosios technikos esmė pasirodo per tai, ką mes vadiname po-stata. Tačiau nuoroda į ją jokiu būdu nėra atsakymas į klausimą apie techniką, jeigu atsakyti reiškia atitikti, t. y. atitikti esmę to, apie ką klausiama.
Kur mes jaučiamės esą, jeigu dabar, žengę vieną žingsnį į priekį, mąstome apie tai, kas yra po-stata? Ji nėra kažkas techniško, turinčio mašinos prigimtį. Tai yra būdas, kuriuo tikrovė išsislaptina kaip čia-stovėsena. Mes klausiame toliau: ar šis išslaptinimas vyksta kur nors anapus bet kokios žmogiškosios veiklos? Ne. Tačiau jis vyksta ne tik žmoguje, ir ne žmogus jį lemia visų pirmiausia.
Po-stata yra surenkantis pradas tos stovėsenos, kurią pastato žmogus, kad tikrovę išslaptintų nustatymo būdu kaip čia-stovėseną. Taip išprovokuotas žmogus stovi esmingoje po-statos stichijoje. Jis negali dar kaip nors iš šalies sueiti į santykį su ja. Todėl klausimas, kaip mes galime sueiti į santykį su technikos esme, tokiu pavidalu iškyla per vėlai4. Tačiau niekada ne per vėlai iškyla klausimas, ar mes suvokiame esą tie, kurių veiksmas ir neveiklumas atvirai ar slapčia išprovokuojamas po-statos. Ir niekada ne per vėlu kelti klausimą, ar mes leidžiamės ten, kur esti po-stata, ir kokiu būdu.
Moderniosios technikos esmė žmogų išveda į išslaptinimo kelią ir dėl to tikrovė apskritai – daugiau ar mažiau reflektuotai – tampa čia-stovėsena. Išvesti į kelią reiškia – išsiųsti [schicken]. Tą surenkantį išsiuntimą, kuris žmogų išveda į išslaptinimo kelią, mes vadiname likimu. Pastarasis nulemia visų istorijos įvykių esmę. Istorija nėra nei istorijos mokslų objektas, nei tik žmogaus veiklos padarinys. Žmogaus veikla tampa istorinė tik tada, kai ji yra likimiška (plg. „Apie tiesos esmę“, 1930; pirmasis leidimas 1943 m., p. 16). Ir tik suobjektinanti prieš-stata istoriškumą paverčia istorijos, t. y. mokslo, objektu ir pirmąkart sukuria galimybę istoriškumą nesusimąstant tapatinti su istorizmo objektu.
Kaip išstūmimas į pastatymą, po-stata, pasiunčia į tam tikrą išslaptinimo būdą? Po-stata yra tam tikro likimo pasiuntimas, kaip ir kiekvienas išslaptinimo būdas. Šia prasme likimas yra ir pagaminimas, poiēsis.
Nepaslėptis to, kas yra, visada išeina į tam tikrą išslaptinimo kelią. Žmogų visada persmelkia išslaptinimo likimas. Tačiau šis likimas niekada nėra lemtinga prievarta. Juk žmogus kaip tik ir būna laisvas, kai jis priklauso stichijai ir taip tampa įsiklausančiuoju, tačiau ne paklusniuoju.
Laisvės esmė pirmapradiškai nėra palenkta valiai ar priežastingumui, susijusiam su žmogaus valia.
Laisvė viešpatauja erdvėje, kuri yra prošvaistė, t. y. išslaptintoji stichija. Išslaptinimo vyksmas, t. y. tiesa, yra tai, su kuo laisvę sieja artimiausia ir intymiausia giminystė. Bet koks išslaptinimas susijęs su slaptumu ir paslėptimi. Tačiau tai, kas paslėpta ir nuolat slepiasi, yra išlaisvinantis pradas, paslėptis. Bet koks išslaptinimas atsiranda iš laisvumo, nukreiptas į laisvumą ir stumia į laisvumą. Laisvumo laisvė nėra nei nežabota savivalė, nei susaistymas grynaisiais įstatymais. Laisvė yra tas paslaptingas švytėjimas, kurio prošvaistėje sklando bet kokios tiesos esmę uždengiantis šydas; laisvė kartu atveria maskuojančią šio šydo esmę. Laisvė yra sritis to likimo, kuris išstumia žmogų į išslaptinimo kelią.
Moderniosios technikos esmė glūdi po-statoje. Po-stata nulemta išslaptinimo likimo. Šios frazės sako visai ką kitą, negu įprastos kalbos apie tai, kad technika yra mūsų amžiaus lemtis, kur „lemtis“ reiškia: nepakeičiamo proceso neišvengiamybė.
Bet jeigu mes apmąstome technikos esmę, tada mes patiriame po-statą kaip išslaptinimo likimą. Taip mes laikomės laisvoje likimo erdvėje, o likimas jokiu būdu nepriverčia aklai pasiduoti technikai arba – kas yra tas pat – prieš ją besąlygiškai maištauti ir ją pasmerkti kaip kokį šėtono darbą. Priešingai, jei mes autentiškai atsiveriame technikos esmei, mes visai netikėtai pasijuntame palenkti išlaisvinančiam uždaviniui.
Technikos esmė glūdi po-statoje. Jos vyksmas nulemtas likimo. Kadangi likimas žmogų visada išstumia į išslaptinimo kelią, žmogus, būdamas kelyje, yra visada atviras galimybei siekti tik pastatančiojo išslaptinimo, jį įgyvendinti ir, juo remdamasis, rinkti visus mastelius. Drauge išnyksta kita galimybė – kad žmogus pirmapradiškiau įsigilintų į nepaslėptojo esinio ir nepaslėpties esmę ir tokią savo priklausomybę nuo išslaptinimo patirtų kaip savo esmę.
Įspraustas tarp galimybių, žmogus atsiduria lemtingos grėsmės akivaizdoje. Išslaptinimo likimas, kad ir kaip jis pasireikštų, neišvengiamai yra pavojus.
Kad ir kaip pasireikštų išslaptinimo likimas, nepaslėptis, kurios dėka pasirodo visa, kas yra, slepia savyje pavojų, kad žmogus nepastebi arba neteisingai suvokia nepaslėptą esinį. Gali atsitikti taip, kad ten, kur esinija pasirodo priežasties-padarinio priklausomybės šviesoje, net Dievas kaip mūsų vaizdinys gali prarasti bet kokį šventumą ir didybę, o kartu ir savo tolumos slaptingumą. Kauzalumo šviesoje Dievas gali būti nužemintas iki priežasties, iki causa efficiens. Tada net teologijos rėmuose jis virsta filosofų Dievu, t. y. tokiu Dievu, kuris nepaslėptį ir paslėptį paverčia tik manipuliacijos kauzalumu, o šio kauzalumo esmingoji kilmė lieka neapmąstyta.
Lygiai taip pat tokia nepaslėptis, kurios horizonte gamta pasirodo kaip kalkuliuojama jėgų ir poveikių visuma, nors ir duoda galimybę formuluoti teisingus teiginius, tačiau kaip tik dėl to sukelia pavojų, kad dėl tokio tikslumo išnyks tiesa.
Išslaptinimo likimas pats savaime yra ne bet koks pavojus, o pavojus par excellence.
Ir jeigu likimas skleidžiasi kaip po-stata, iškyla didžiausias pavojus. Jis pasirodo mums dvejopu pavidalu. Kai tik nepaslėpties esinys žmogui pasirodo jau nebe kaip objektas, o tik kaip čia-stovėsena, ir kai žmogus, paniręs į neobjektinę stichiją, yra tik čia-stovėsenos statytojas, – žmogus atsiduria ant prarajos krašto, t. y. ten, kur jis pats turi būti suvokiamas kaip čia-stovėsena. Tuo tarpu kaip tik toks žmogus, kuriam iškyla ši grėsmė užsimoja tapti žemės rutulio viešpačiu. Plačiai paplinta galimybė, kad visa, kas yra, egzistuoja tik tiek, kiek tai padaryta žmogaus. Ši regimybė subrandina paskutinę iliuziją, kad žmogus visur randa tik save. Heisenbergas visai pagrįstai teigė, kad nūdienos žmogui visa tikrovė turi atsiverti būtent taip (cit. veik., p. 60 ir toliau). Tuo tarpu iš tikrųjų nūdienos žmogus niekur neberanda savęs, t. y. savo esmės. Žmogus taip ryžtingai orientuotas į eksploatuojančią po-statą, jog pastarosios jis nebesuvokia kaip problemos, kad jis egzistuoja tik įsiklausydamas į tai, kas nėra tik jis pats, ir todėl niekada negali susidurti tik su savimi.
Tačiau po-stata pavojinga žmogui ne tik jo santykyje su savimi ir su visa kuo, kas yra. Kaip likimas, ji yra nuoroda į pastatymo tipo išslaptinimą. Kur viešpatauja toks išslaptinimas, išstumiamos kitokio išslaptinimo galimybės. Visų pirma po-stata nuslopina tą išslaptinimą, kuris – poiēsis prasme – leidžia čia-esiniui išeiti į atvertį. Palyginti su šiuo išslaptinimu, eksploatuojantis statymas stumia į priešingo tipo santykį su tuo, kas yra. Kur viešpatauja po-stata, ten čia-stovėsenos valdymas ir įtvirtinimas apima visą išslaptinimą. Po-stata net nebeleidžia pasirodyti jos pačios pamatiniam bruožui, t. y. išslaptinimui pačiam savaime.
Todėl eksploatuojanti po-stata ne tik paslepia ankstesnį išslaptinimo būdą – pa-gaminimą, bet ji kartu paslepia išslaptinimą kaip tokį, o kartu su juo ir tai, kame įvyksta nepaslėptis, t. y. tiesa.
Po-stata iškreipia tiesos švytėjimą ir vyksmą. Todėl likimas, stumiantis į pastatymą, yra didžiausias pavojus. Pavojingiausia yra ne technika. Nėra jokios technikos demonijos, tačiau egzistuoja jos esmės paslėptis. Technikos esmė yra pavojaus išslaptinimo lemtis. Pakeista žodžio „po-stata“ reikšmė mums galbūt taps šiek tiek aiškesnė, jeigu po-statą mąstysime kaip likimą ir pavojų.
Grėsmė žmogui visų pirma iškyla ne dėl mirtį nešančių technikos mašinų ir aparatų. Tikroji grėsmė jau palytėjo žmogaus esmę. Po-statos grėsmė susijusi su tuo, kad žmogus gali prarasti galimybę įeiti į pirmapradiškesnį išslaptinimą ir taip patirti pirmapradiškesnės tiesos bylojimą.
Taigi ten, kur viešpatauja po-stata, iškyla didžiausias pavojus.
Bet kur pavojus, ten
Atsiranda ir tai, kas gelbsti.
Rūpestingai apmąstykime šiuos Hölderlino žodžius. Ką reiškia „gelbėti“? Paprastai mes manome, kad tai reiškia tik vieną dalyką: dar suspėti kaip nors apsaugoti nuo žūties tai, kam ji gresia, laiduojant jam ankstesnį egzistavimą. Tačiau „gelbėjimas“ sako šį tą daugiau. „Gelbėti“ reiškia sugrąžinti į esmę taip, kad esmė pirmąkart pradėtų autentiškai reikštis. Jeigu technikos esmė, po-stata, yra didžiausias pavojus ir kartu jeigu Hölderlino žodžiai sako tiesą, tada po-statos viešpatavimas negali reikštis tik tuo, kad bet kokio išslaptinimo švytėjimas ir tiesos reiškimas yra tik iškreipimas. Priešingai, kaip tik tada technikos esmėje turi glūdėti gelbstinčiojo prado daigai. Bet galbūt tada, gerai įsižiūrėdami į tai, kas yra po-stata kaip išslaptinimo likimas, galėsime leisti pasirodyti tiems gelbstinčiojo prado daigams?
Kokia prasme ten, kur pavojus, atsiranda ir tai, kas gelbsti? Kur kas nors auga, ten yra jo šaknys, iš ten jis išauga. Viena ir kita vyksta slapčia, tyliai ir savo laiku. Tačiau, pasak poeto, mes kaip tik ir negalime tikėtis, kad ten, kur pavojus, gelbstintis pradas gali būti suvoktas tiesiogiai ir nepasirengus. Todėl iš pradžių mes privalome apmąstyti, kokiu mastu tame, kas yra didžiausias pavojus, kokiu mastu po-statos vyksme gelbstintis pradas įsišaknijęs kaip tik giliausiai ir gali iš ten išaugti. Kad tai apmąstytume, yra būtina žengti dar vieną žingsnį šiuo keliu ir dar akyliau įsižiūrėti į pavojų. Todėl mes privalome dar kartą iškelti technikos klausimą. Kadangi, kaip sakyta, jos esmėje yra įsišaknijęs ir iš jos išauga gelbstintis pradas.
Tačiau kaipgi mes galime technikos esmėje įžvelgti gelbstinti pradą, kol neapmąstėme, kokios „esmės“ horizonte po-stata yra tikroji technikos esmė?
Iki šiol žodį esmė mes suvokėme įprastine reikšme. Mokyklinės filosofijos kalba „esmė“ reiškia tai, kas kas nors yra, lotyniškai quid. Quidditas, „kas-būtis“, duoda atsakymą į klausimą apie esmę. Kas, pvz., tinka visoms medžių rūšims, ąžuolui, bukui, beržui, pušiai, yra tas pats mediškumas. Šiam mediškumui kaip visuotinei rūšiai, „universalijai“, palenkiami realūs ir galimi medžiai. Ar ir technikos esmė, po-stata, yra visų techninių dalykų bendra rūšis? Jeigu būtų taip, tada, pvz., garo turbina, radijo siųstuvas, ciklotronas būtų po-stata. Tačiau žodis „po-stata“ neišreiškia kokio įrenginio ar kokios nors aparatūros. Jis dar mažiau išreiškia tokių darinių visuotinę sąvoką. Mašinos ir aparatai nėra po-statos atvejai ar atmainos, kaip ir operatorius prie valdymo pulto ar inžinierius konstravimo biure. Visa tai – kiekvienu atveju savotiškai – priklauso po-statai kaip jos sudedamoji dalis, kaip statinys, kaip statytojas, tačiau visa tai jokiu būdu nėra technikos esmė rūšinės sąvokos prasme. Po-stata yra tam tikras lemtingas išslaptinimo būdas, būtent eksploatuojantis. Toks pat lemtingas būdas yra ir pagaminantis išslaptinimas, poiēsis. Tačiau šie būdai nėra koordinuoti porūšiai, kuriuos apima išslaptinimo sąvoka. Išslaptinimas yra tas likimas, kuris netikėtai, staigiai ir nepaaiškinamai suskyla į pagaminantį ir eksploatuojantį išslaptinimą ir pagauna žmogų. Eksploatuojantis išslaptinimas istoriškai kyla iš pagaminančiojo. Tačiau kartu po-stata lemtingai iškreipa poiēsis.
Taigi nors po-stata kaip išslaptinimo likimas yra technikos esmė, tačiau tai nėra esmė rūšine ir essentia prasme. Jei atkreipsime į tai dėmesį, mums atsivers stebinantis dalykas: technika yra kaip tik tai, kas iš mūsų reikalauja visai kitaip mąstyti tai, kas paprastai suvokiama kaip „esmė“. Tačiau kaip mąstyti?
Net kai mes sakome „namų esmė“, „valstybės esmė“, mes turime galvoje ne visuotinę rūšinę sąvoką, o būdą, kaip laikosi, tvarkosi, klesti ir smunka namai ir valstybė. Tai yra būdas, kaip jie esti. J. P. Hebelis viename eilėraštyje, kurį ypač mėgo Goethe, „Vaiduoklis Kanderero gatvėje“, vartoja seną žodį „die Weserei“. Jis reiškia rotušę ta prasme, kad joje susitelkia bendruomenės gyvenimas ir išsiskleidžia, t. y. esti, miestelio būtis. Pagrindinis žodis (esmė) kyla iš veiksmažodžio „esti“. „Esmė“ paraidžiui reiškia tą patį, ką ir „trukmė“, ir ne tik pagal prasmę, bet ir pagal skambesį. Jau Sokratas ir Platonas kieno nors esmę mąsto remdamiesi tuo, kas „esti“ trunkančiojo esinio prasme, Tiesa, trunkantį esinį jie supranta kaip tai, kas visada egzistuoja (aei on). Tačiau tą, kas visada egzistuoja, jie įžvelgia tame, kas išlieka praeinančiuose dalykuose. Šį išliekantį dalyką savo ruožtu jie suranda išvaizdoje (eidos, idea), pvz., „namo“ idėjoje.
Per ją pasirodo tai, koks yra taip sudarytas esinys. Atskiri tikri ir galimi „namai“, priešingai, yra kintančios ir praeinančios „idėjos“ atmainos ir todėl priklauso prie tokių dalykų, kurie netrunka visą laiką.
Tačiau juk niekaip ir niekada negalima įrodyti, kad nuolat trunkantis dalykas turi glūdėti tame, ką Platonas mąsto kaip „idėją“, Aristotelis – kaip to ti ēn einai (tai, kas jau iš anksto buvo), metafizika įvairiausiais pavidalais – kaip essentia.
Visa, kas esti, trunka nuolatos. Bet argi trukmė yra tik nuolatinis egzistavimas? Argi technikos esmė – idėjos, apimančios visus techninius dalykus nuolatinio egzistavimo prasme, – yra trunkanti taip, kad susidaro įspūdis, jog žodis „technika“ reiškia mitinę abstrakciją? Kaip esti technika, galima pamatyti tik remiantis tuo nuolatiniu egzistavimu, kuriame įvyksta po-stata kaip išslaptinimo likimas. Vieną kartą Goethe („Pasirenkančioji giminystė“, II dalis, 10 skyrius, novelė „Nepaprasti kaimynų vaikai“) vietoj žodžio „nuolat egzistuoti“ pavartojo paslaptingą žodį „nuolat realizuotis“. Jo ausis čia išgirsta negirdimą žodžių „egzistuoti“ ir „realizuotis“ sąskambį. Ir jeigu mes vėl, įdėmiau negu iki šiol, apmąstytume, kas gi iš tikrųjų yra trunkantis dalykas, ir galbūt tik tai ir yra vienintelis trunkantis dalykas, – tada galėsime pasakyti: tik tai, kas realizuota, trunka. Pirmapradiškai ir anksčiausiai trunkantis dalykas yra realizuojantis dalykas.
Kaip technikos esmė, po-stata yra trunkantis dalykas. Ar ji egzistuoja ir kaip realizuojantis pradas? Jau pats klausimas atrodo esąs akivaizdžiai klaidingas. Juk atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, po-stata yra likimas, susitelkiantis į eksploatuojantį išslaptinimą. Eksploatavimas yra kas tik nori, bet jokiu būdu ne realizavimas. Taip atrodo, kol mes mes nekreipiame dėmesio į tai, kad ir išspaudimas į tikrovės pastatymą kaip čia-stovėseną vis dar lieka pasiuntimas, žmogų išstumiantis į išslaptinimo kelią. Kaip toks likimas, technikos esmė žmogų įsileidžia į tokį pradą, kurio pats žmogus negali nei išrasti, nei padaryti; juk tokio dalyko kaip žmogus, kuris yra žmogus, remdamasis tik savimi, apskritai nėra5.
Bet jeigu šis likimas, po-stata, yra didžiausias pavojus ne tik žmogaus esmei, bet ir išslaptinimui, ar dar gali šis siuntimas būti pavadintas realizavimu? Žinoma, ir visų pirma tada, kai iš šio likimo privalo išaugti gelbstintis pradas. Kiekvienas išslaptinimo likimas vyksta remdamasis realizavimu ir yra toks realizavimas. Juk tik pastarasis padeda žmogui dalyvauti išslaptinime; o tokio dalyvavimo reikalauja pats išslaptinimo vyksmas. Taip dalyvaudamas išslaptinime, žmogus palenkiamas tiesos vyksmui. Realizuojantis pradas, vienaip ar kitaip pasiunčiantis žmogų į išslaptinimą, pats savaime yra gelbstintis pradas. Juk jis duoda galimybę žmogui atsisukti į aukščiausią jo esmės didybę ir ją išvysti. Tokios didybės esmė – šioje žemėje puoselėti nepaslėptį, o kartu su ja ir visų pirma – puoselėti visų esybių paslėptį. Kaip tik po-statoje – kuri sukelia grėsmę, kad žmogus bus nublokštas į pastatymą, kaip į tariamai vienintelį išslaptinimo būdą, ir jam iškils pavojus prarasti savo laisvės nulemtą esmę, – kaip tik šio didžiausio pavojaus akivaizdoje pasirodo giliausia, nesugriaunama žmogaus priklausomybė realizuojančiam pradui, tarus, kad ir mes savo ruožtu pradedame kreipti dėmesį į technikos esmę.
Taigi, nors mes mažiausiai to tikėjomės, technikos esmėje glūdi gelbstinčio prado galimybė.
Todėl viskas priklauso nuo to, ar mes apmąstysime šį atsiradimą ir puoselėsime jo prisiminimą. Kaip tai įmanoma? Be viso kito, taip, kad mes išvystame technikos esmę, užuot tik spoksoję į techninius dalykus. Kol vaizduojamės techniką kaip instrumentą, mes vis dar siekiame ją valdyti. Taip prasilenkiame su technikos esme6.
Tuo tarpu jeigu mes keliame klausimą, kaip esti instrumentalumas kaip kauzalumo atmaina, mes patiriame šią esamybę kaip išslaptinimo likimą.
Pagaliau jeigu mes suvoksime, kad esmė esti realizuojančiame prade, kuris žmogų įtraukia į dalyvavimą išslaptinime, tada atsiskleidžia štai kas: technikos esmė yra dviprasmiška intensyviausia šio žodžio prasme. Tokia dviprasmybė nukreipia į visakeriopo išslaptinimo, t. y. tiesos, paslaptį7.
Viena vertus, po-stata įstumia į pastatymo siautulį, kuris iškreipia kiekvieną žvilgsnį į išslaptinimo vyksmą, ir todėl sukelia didžiulę grėsmę žmogaus santykiui su tiesos esme.
Kita vertus, po-stata vyksta realizuojančiame prade, kuris žmogui – iki šiol nepatyrusiam, bet galbūt įgysiančiam patirtį ateityje – leidžia dalyvauti tiesos esmės puoselėjime. Taip pasireiškia atsirandantis gelbstintis pradas.
Pastatymo nesaikingumas ir gelbstinčio prado saikas prasilenkia, kaip žvaigždynų judėjime prasilenkia dviejų žvaigždžių keliai. Tačiau toks jų prasilenkimas yra jų artumos paslaptis.
Žvelgdami į dviprasmišką technikos esmę, mes išvystame šią konsteliaciją, šį paslapties žvaigždyną8.
Technikos klausimas yra konsteliacijos, kurioje įvyksta išslaptinimas ir įslaptinimas, kurioje skleidžiasi tiesos esmė, klausimas.
Tačiau kuo mums pagelbės žvilgsnis į tiesos konsteliaciją? Mes įsižiūrime į pavojų ir išvystame gelbstinčiojo prado augimą.
Tai mūsų dar neišgelbsti. Bet vis tiek mes pašaukti savo viltį nukreipti į stiprėjančią gelbstinčiojo prado šviesą. Kaip tai gali atsitikti? Tai gali atsitikti čia ir dabar, ir mažuose dalykuose, ir atsitikti taip, kad mes puoselėtume gelbstinčiojo prado augimą. Tai kartu reiškia, kad mes nė akimirką neišleistume iš akių didžiausio pavojaus.
Technikos esmė kelia grėsmę išslaptinimui, joje glūdi grėsminga galimybė, kad bet koks išslaptinimas ištirps pastatyme ir viskas pradės atsiverti tik čia-stovėsenos nepaslėptyje. Žmogaus veikla negali tiesiogiai susidurti su šiuo pavojumi. Tačiau žmogus gali apmąstyti, kad bet koks gelbstintis pradas privalo turėti aukštesnę prigimtį negu tai, kam gresia pavojus, bet kartu būti jam giminiškas.
Galbūt tada jis taps pajėgus realizuoti pirmapradiškesnį išslaptinimą ir gelbstinčiam pradui duoti galimybę švytėti pavojaus stichijoje, kuri techninėje epochoje veikiau slepiasi negu pasirodo?
Kadaise ne tik technika buvo vadinama technē. Kadaise technē vadinosi ir toks išslaptinimas, kuris tiesą iškelia į švytinčiojo esinio švytėjimą.
Kadaise technē reiškė ir tiesos iškėlimą į grožį. Technē reiškė ir dailiųjų menų poiēsis.
Vakarų likimo pradžioje, Graikijoje, menai pakilo į aukščiausią jų teikiamo išslaptinimo aukštumą. Jie atnešė dievų artumą, jie davė galimybę atsiverti pokalbiui tarp Dievo ir žmogaus likimų. Ir menas vadinosi tik technē. Tai buvo vienintelis, daugiakraštis išslaptinimas. Jis buvo nuolankus, promos, t. y. palenktas tiesos vyksmui ir puoselėjimui.
Menai atsirado ne iš artistizmo. Meno kūriniais nebuvo mėgaujamasi estetiškai.
Kas buvo menas? Kas jis buvo nors trumpą, tačiau didingą laiką? Kodėl jis turėjo paprastą pavadinimą: technē? Kadangi jis buvo pa-keliantis išslaptinimas ir todėl priklausė poiēsis sričiai. Šis pavadinimas galų gale išlaikė tokį išslaptinimą kaip tikrinį vardą, apimantį visus dailiuosius menus, – poezija, poetiškumas.
Tas pats poetas, kurio žodžius: „Bet kur pavojus, ten atsiranda ir tai, kas gelbsti“, mes jau girdėjome, mums sako: „[…] poetiškai gyvena žmogus šioje žemėje.“
Poezija iškelia tiesą į švytėjimą to, ką Platonas „Faidre“ vadina to ekphanestaton, gryniausiai spinduliuojančiu. Poezija kiekvieną meną, kiekvieną esinio išslaptinimą iškelia į grožį.
Ar dailieji menai vėl turi būti pašaukti poetiniam išslaptinimui? Ar išslaptinimas turi juos užangažuoti pirmapradiškiau, kad jie šitaip autentiškiau puoselėtų gelbstinčio prado augimą, kad iš naujo pažadintų žvilgsnį į realizuojantį pradą ir sustiprintų pasitikėjimą šiuo pradu?
Ar menas išlaikė šią savo aukščiausią esmingąją galimybę didžiausio pavojaus stichijoje, niekas žinoti negali Bet mes galime nustebti. Dėl ko? Dėl kitos galimybės: dėl to, kad visur įsitvirtina technikos siautulys, kol pagaliau vieną gražią dieną visiems techniškiems esiniams viešpataujanti technikos esmė įsiviešpataus tiesos vyksme.
Kadangi technikos esmė nėra techninė, esmingas technikos apmąstymas ir lemtingos grumtynės su ja turi vykti tokioje srityje, kuri, viena vertus, yra giminiška technikos esmei, bet, kita vertus, esmingai nuo jos skiriasi.
Tokia sritis yra menas. Žinoma, tik tada, kai meninis apmąstymas savo ruožtu nelieka aklas tiesos konsteliacijai, kurią mes ir paklausiame.
Taip keldami klausimą, mes paliudijame padėties sunkumą, kai grynosios technikos akivaizdoje mes nebepatiriame technikos esmės, kai grynosios estetikos akivaizdoje mes nebesaugome meno esmės. Bet juo problemiškiau mes apmąstome technikos esmę, juo paslaptingesnė tampa meno esmė.
Juo labiau mes priartėjame prie pavojaus, juo labiau pradeda švytėti keliai į gelbstintį pradą, juo problemiškesni tampame mes patys.
Nes tik klausimas yra mąstymo pamaldumo ženklas.
Vertė Arvydas Šliogeris
Versta iš: Heidegger M. Die Frage nach der Technik // Heidegger M. Vorträge und Aufsätze. – Pfullingen, 1954. – S. 13-44.
Pirmoji publikacija:
Martynas Heidegeris. Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 1992, p. 217-243. // // Internete viešinama pirmą kartą (šiame tekste asmenvardžiai pateikiami autentiškos formos).
- Turimos galvoje K. Jasperso knygos „Istorijos šaltiniai ir jos tikslas“ (1949) tezės.
- Remiamasi Platono „Puota“. Diotima sako: „Kūryba (gaminimas) – plati sąvoka.“
- Vadinasi, technikos esmė – ne tiek įvairiapusė veikla, atskleidžianti gamtos ir visuomenės galimybes, kiek tokios veiklos skatinimas, savireprodukcija.
- T. y. žmogus savo esme jau priklauso technikos epochai, ir čia nieko negalima pakeisti.
- M. Heideggerio nuomone, naujosios Europos žmogui, kaip subjektui, technika liko pagrindiniu ir vieninteliu dalyku, garantuojančiu jam vietą būtyje. Be technikos jis būtų užbaigęs savo istorinį egzistavimą.
- Noras įvaldyti techniką, M. Heideggerio supratimu, priklauso technikos sričiai.
- Techninės gamybos intensyvumas nepalieka laiko būties apmąstymui, bet, kita vertus, liudija nebūtą būties tiesos atsivėrimą žmogui.
- Technikos suartėjimas su menu, pasak M. Heideggerio, nepaprastai išaukština žmogų.
Atgalinis pranešimas: Už planetinį mąstymą - Aplinkkeliai.lt