Už planetinį mąstymą

Honkongo filosofas Yuk Hui analizuoja technikos filosofijos istoriją postmetafiziniame pasaulyje bei teikia pasiūlymus dėl naujų gyvenimo formų.

UŽ PLANETINĮ MĄSTYMĄ

§1. Planetinė būklė

Jeigu jau filosofiją užbaigė techninė planetarizacija (kaip savo laikais skelbė Heideggeris) arba planetinės kompiuterizacijos nulemtas istorinis posūkis (kaip šiandien skelbia daugelis entuziastingų autorių), tada mums lieka tik apmąstyti jos prigimtį ir ateitį arba, Heideggerio žodžiais tariant, „kitą pradžią“ (andere Anfang)¹.

Šioje kitoje pradžioje, kurios ieškojo Heideggeris, žmogiškasis Dasein įgyja naują santykį su būtimi ir laisvą santykį su technika. Heideggeris pakreipia mąstymą, grįždamas prie graikų, o tai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti reakcinga: ar šio atžengimo pakanka, norint dorotis su planetine situacija, kurią jis pats apibūdina? Abejotina. Heideggeriui, rašančiam XX a. 4-ajame dešimtmetyje, ši planetarizacija reiškia planetinę prasmės kūrimo stoką (Besinnungslosigkeit), kuri neapsiriboja Europa, bet taip pat taikoma, pavyzdžiui, JAV ir Japonijai².

Ši prasmės kūrimo stoka šiandien dar akivaizdesnė. Net jeigu europietiškoji filosofija visiškai išras save iš naujo, griaunančios technologijos ir toliau sparčiai plėsis visame pasaulyje. Bet koks pasiūlymas grįžti į Būtį gali pasirodyti gėdingas, jei ne juokingas³. Taip yra ne todėl, kad Europa pernelyg pavėlavo, o todėl, kad ji jau nebekontroliuoja per anksti ištikusios planetinės padėties, kurią pati pradėjo. Ši situacija primena tai, ką Heideggeris pasakė apie kitą filosofijos pabaigos reikšmę: „Vakarų Europos mąstymu pagrįstos pasaulio civilizacijos pradžia.“⁴

Prasmės kūrimo (Besinnung) negalima atkurti neigiant planetarizaciją. Atvirkščiai, mąstymas turi įveikti šią sąlygą. Tai gyvybės ir mirties klausimas. Šį mąstymą, kuris jau formuojasi, bet dar turi būti suformuluotas, norėtume vadinti „planetiniu mąstymu“ [planetary thinking]. Siekdami išsiaiškinti, kaip gali atrodyti planetinis mąstymas, taip pat jo ryšį su technine planetarizacija, turime suprasti planetarizacijos esmę.

Planetarizacija pirmiausia yra totalinė materijos ir energijos mobilizacija. Ji sukuria skirtingus kanalus visoms energijos formoms (naftinei, hidraulinei, elektrinei, psichinei, seksualinei ir kt.) virš ir po žeme. Ją iš esmės galima pakeisti sąvoka „globalizacija“ arba tuo, ką Bruno Latouras vadina „minusine globalizacija“ [globalization-minus], kuri yra ne įvairių perspektyvų atvėrimas, o užvėrimas⁵. Globalizacija atsirado prisidengus sienų nykimu bei atsivėrimu kitiems, kurie palengvina kapitalo ir medžiagų srautus.

Tačiau tai daugiausia lemia ekonominiai sumetimai. Rinkų užkariavimas atėjo kartu su žemės užkariavimu: istorija rodo, kad prekyba ir kolonizacija visada buvo glaudžiai susietos. Kai žemė, jūra ir oras yra pasisavinami bei apribojami sienomis (tai yra rodiklis, kad moderniosios tautinės valstybės yra vienintelė pokolonijinė tikrovė), vienintelė forma, kurioje kolonizacija gali tęstis, yra rinkų užkariavimas. Šiuolaikinė diplomatija skatina šį procesą kitomis priemonėmis, nei tiesioginė karinė invazija, būtent „minkštąja galia“ arba „kultūra“.

Rinkų užkariavimas reiškia greitesnį, sklandesnį materialinių gėrybių ir kapitalo sutelkimą, o tai būtinai sukuria prekybos deficitą ir perteklių. Po Šaltojo karo globalizacija šią mobilizaciją labai paspartino. Šiandien civilizacija to nebegali ištverti. Įsivaizduokite šalį, kurios gyventojų skaičius per keturiasdešimt metų išaugo beveik 50 procentų – nuo mažiau nei vieno milijardo iki 1,4 milijardo žmonių. Kiek reikėjo išnaudoti žemės, jūros ir žmonių, kad būtų galima prisitaikyti prie šio gyventojų skaičiaus ir vartojimo padidėjimo?

Kitoje Žemės rutulio pusėje Amazonės miškų naikinimas per tą patį keturiasdešimties metų laikotarpį išaugo 16 procentų, o Bolsonaro valdymo metu paspartėjo iki trijų futbolo aikščių per sekundę. Kiek rūšių dėl to visam laikui išnyko? Globalizacija reiškia išteklių išeikvojimą, nes žmonių rūšis artėja prie didžiausio pagreičio. Siekdamos išlaikyti šią geopolitinę tvarką, kai kurios suinteresuotos šalys ir toliau neigia, kad vyksta ekologinė krizė. Norime to ar ne, „planetarizacija“ yra bene reikšmingiausia šių dienų filosofavimo sąlyga. Šis apmąstymas kyla ne iš moderniosios technikos demonizavimo ar technikos dominavimo liaupsinimo, o veikiau iš noro radikaliai atskleisti technikos galimybes, kurias šiandien vis labiau diktuoja mokslinė fantastika.

§2. Klaidingo atpažinimo dialektika

Visiška mobilizacija įmanoma dėl greito techninio pagreitinimo; taip pat reikalaujama, kad žmonės ir nežmonės prisitaikytų prie vis stiprėjančios techninės evoliucijos. Maisto pristatymo pramonė ir jos internetinės platformos yra aiškus pavyzdys, kaip žmogaus kūnas naudojamas algoritmų netobulumams kompensuoti. Žmogų-dviratį klajoklį stumia užsakymai, gaunami iš žmonių programėlių. Visa tai lemia alkio ir troškimo padiktuota psichogeografija. Kad išvengtų bausmės, numatomos duomenų, klajoklis rizikuoja žūti eismo įvykyje. Pristatytojas labiau nerimauja, kai jo dviratis yra sugedęs, nei tada, kai kenčia jo organinis kūnas. Skausmas kyla dėl nesugebėjimo įvykdyti užsakymų ir pristatymų efektyvumo kvotų.

Tai, ką Marxas rašė apie gamyklą ir kas vis dar vyksta Foxconn bei kitose įmonėse, galima apibendrinti visose pramonės šakose. Kitaip tariant, visų sričių darbuotojai yra automatiškai stebimi ir baudžiami remiantis duomenimis. Ši praktika žada efektyvesnį visuotiniu apskaičiavimu pagrįstą valdymą visais lygiais – nuo objektų iki gyvų būtybių, nuo individų iki valstybės. Jame taip pat eksponuojama tai, ką Heideggeris vadina Gestell arba „po-stata“ – modernioji technikos esmė, pagal kurią kiekvienas buvinys laikomas apskaičiuojamu pastoviu rezervu arba ištekliumi.

Gestell pasireiškia kaip kinetinė politika, kurią Peteris Sloterdijkas apibūdina kaip pagrindinę modernybės savybę. Sloterdijkas šį kinetiškumą sieja su „visiška mobilizacija“, sąvoka, kuria, kaip žinoma, rėmėsi Ernstas Jüngeris, siekdamas apibūdinti karo meto kinetiką⁶. Visiška mobilizacija išreiškiama medžiagų, informacijos ir finansinių gėrybių „galimumu“ ir „prieinamumu“. Maisto pristatymo pavyzdyje visiška mobilizacija neva leidžia ant žmogaus virtuvės stalo atsidurti „autentiškiausiam“ maistui su visais šiltumo ir skonio pažadais. Visiška prekių mobilizacija taip pat yra žmogaus darbo cirkuliacija ir jos dvilypumas, t. y. „gamtos“ neigimas.

Ši visiška mobilizacija taip pat nustato pasaulinę epistemą ir estetiką, kurias skatina būtinybė pagreitinti. Pasaulio, kaip Žemės rutulio, suvokimas buvo nuolatinis metafizinis projektas nuo antikos laikų. Šio projekto užbaigimas remiantis moderniąja technika nereiškia sklandaus perėjimo į postmetafizinį pasaulį, kuriame nėra metafizikos. Priešingai, ši metafizinė jėga išlaiko žmogaus likimą savo gniaužtuose.

Išlieka nuolatinis klausimas: kuria linkme juda ši metafizinė jėga? Arba: kuria linkme ji trokšta judėti?

Esu įrodinėjęs, kad globalizacija, kuri buvo vertinama kaip vienašalis kolonizacijos procesas, dabar susiduria su pono ir tarno dialektika⁷. Pono ir tarno santykius galiausiai sugriauna per didelė priklausomybė nuo konkrečios šalies kaip gamyklos ir rinkos. Darbo ir technologijų dėka realizuojamas „tarno“ pripažinimo troškimas (Begierde) (kuris šiuo atveju yra nacionalistinis) sugriauna pono ir tarno santykį. Iš šio prieštaringo momento pažadintas „ponas“ turi iš naujo nustatyti savo ribas ir sumažinti priklausomybę, kad tarnas nebegalėtų kelti jam grėsmės ir vėl taptų jo pavaldiniu.

Šį momentą būtų galima lengvai interpretuoti kaip globalizacijos pabaigą: Vakarai turi persiorientuoti ir pertvarkyti savo strategijas lokalizuodami ir izoliuodami grėsmes savo viešpatavimui. Globalizacija galėjo pasibaigti ne dėl antiglobalistinio judėjimo (kuris tyliai užgeso) tvirtumo, o dėl to, kad jis, kaip istorinis etapas, atskleidžia daugiau trūkumų, nei žada naudos. Šis prieštaringas ir konfrontacinis momentas dar nėra išspręstas arba, dar geriau pasakius, sutaikytas hegeliškąja prasme. Vokiškas žodis su(si)taikymas, Versöhnung, kurį vartoja pats Hegelis, visiškai išreiškia šį procesą: viena lygties dalis turės pripažinti kitą kaip tėvą ir identifikuoti save kaip sūnų.

Kad ir kas šioje dramoje atliktų sūnaus vaidmenį, kinetinės politikos pobūdis gali nepasikeisti. Kol tęsis ankstesnė globalizacijos forma, tarnaujančios šalys pasisakys už globalizaciją ir kaltins viešpataujančias šalis, kad jos veikia prieš globalizaciją. Atsiribojusios nuo tarnaujančių šalių, kenčia ir (buvusios) viešpataujančios šalys: jos praranda naudą, kuria mėgavosi praėjusį šimtmetį. Atsiranda nelaiminga sąmonė, kuri lieka neišspręsta. Šią dialektiką galime stebėti atsitraukę, bet vis tiek turime suabejoti jos prigimtimi ir ateitimi.

Neturime jokios priežasties kaltinti Hegelio, – priešingai, ir toliau turėtume žavėtis jo metodu stumti racionalumą link Absoliuto, – bet turime išanalizuoti klaidas, kurias padarė jo sekėjai. Visų pirma, pasaulio dvasios dialektinis judėjimas yra tik istorinė rekonstrukcija. Kaip ir Minervos pelėda, išskleidžianti sparnus tik sutemus, ji visada jau yra pernelyg vėlyva. Jeigu šis dialektinis judėjimas numatomas į ateitį, jis gali lengvai tapti Schwärmerei (perdėto jausmo ar entuziazmo) grobiu, kaip tai nutiko Francio Fukuyamos knygai End of History and the Last Man [„Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“].

Antra, pono ir tarno dialektinis judėjimas keičia ne galios prigimtį, o tik galios konfigūraciją (kitaip nebūtų reikėję panaikinti buržuazinės visuomenės, kuri pakeitė feodalinę visuomenę). Kaip ir klasikinėje hegeliškoje-marksistinėje dialektikoje, matome, kad proletariato pergalė neapsiriboja jo paties dominavimu valdžioje. Ši dialektika suponuoja pono įveikimą, nesuvokiant, kad ta pati galia persikūnija į naują monstrą.

Tai dažna marksistų akloji dėmė. Noras įveikti „poną“ gali baigtis tiktai rinkos „triumfu“, nes tada viešpataujančios šalys bus apkaltintos antirinkomis ir antiglobalizacija. Šis galios pasikeitimas yra vien pažadas atverti rinką, vedančią į intensyvesnę planetarizaciją ir proletarizaciją. Mes atsiduriame aklavietėje, kuri reikalauja esminės sąvokų ir praktikų transformacijos.

§3. Įvairinimo imperatyvas

Globalizacijos mąstymas, kuris yra aklavietės pradžia ir pabaiga, nėra planetinis mąstymas. Globalus mąstymas – tai dialektinis mąstymas, paremtas dichotomija tarp globalumo ir lokalumo. Jis linkęs gaminti monstrus dvynius – viena vertus, imperializmą, kita vertus, fašizmą ir nacionalizmą. Pirmasis universalizuoja savo epistemologiją ir etiką; antrasis išpučia išorines grėsmes ir tradicines vertybes. Koronaviruso pandemija paspartino pastarojo meto geopolitinį poslinkį. Skelbdama globalizacijos pabaigą, pandemija nežada tikros vizijos, išskyrus sentimentą, kad ji žymi katastrofos epochos pradžią. Priešingai, visi raginimai išsaugoti „ancien régime“ [pranc. senasis režimas], skambantys elito gretose, yra ne kas kita kaip kova už regresyvią politiką.

Planetinis mąstymas visų pirma būtinas dėl įvairovės. Įvairovės samprata, globalizacijos fasadas, remiasi technomokslo ir kultūros atskyrimu. Šia prasme kultūra redukuojama iki „nuo technikos išlaisvintų“ ritualų, socialinių santykių, papročių, virtuvių ir kitų simbolinių mainų formų. Multikultūriškumas remiasi modernia technikos ir gamtos atskyrimo prielaida. Čia technika suprantama tik kaip moderni technika, atsiradusi pramonės revoliucijos metu. Gamta šiuo atveju suvokiama tik kaip išorinė aplinka arba kaip ne žmogaus sukurtų esinių visuma.

Mes iš karto patenkame į gamtos dialektiką, per kurią gamta turės „praryti save kaip Feniksą, kad iš šio išoriškumo pakiltų atjaunėjusi kaip dvasia“⁸. Tai logikos prigimtis, visiškai suderinama su šiuolaikiniu mokslu ir technika. Įvairovė, kurią žadėjo globalizacija, aptinkama multikultūriškumo prigimtyje, toli gražu nėra tikroji įvairovė, nes ji grindžiama šia nevienoda gamtos ir technikos samprata. Štai kodėl Eduardo Viveiros de Castro, tyrinėdamas amerindinį perspektyvizmą, kalba apie multinatūralizmą, o ne multikultūriškumą.

Pasak Viveiros de Castro, pirmasis patvirtina gamtos daugialypiškumą, o antrasis remiasi šiuolaikine vienalytės gamtos samprata. Neatsižvelgdami į klausimą apie gamtą ir techniką, esame įstrigę sistemoje, kurią palaiko teigiama grįžtamojo ryšio grandinė, – kaip alkoholikai, kurie negali nustoti gerti, kai tik paragauja alkoholio.

Mes, modernieji, esame alkoholikai. Tikriausiai tiesa, kad pagreitinimas laikomas išeitimi, kvazitragišku gestu, apimančiu tai, dėl ko Gillesas’is Deleuze’as ir Félixas Guatarri kadaise priekaištavo Samirui Aminui: „Galbūt srautai dar nėra pakankamai deteritorizuoti… reikia pagreitinti procesą.“⁹. Planetinis mąstymas yra ne tik pagreitinimas, bet ir įvairinimas. Jį sukelia planetarizacija ir kartu sutelkia visas pastangas peržengti jos ribas bei ją pakeisti. Trys įvairovės sąvokos, sudarančios tai, ką vadiname planetiniu mąstymu, yra bioįvairovė, nooįvairovė ir technoįvairovė [biodiversity, noodiversity, technodiversity].

Bioįvairovė iš esmės yra vietos klausimas. Ją apibrėžia specifinė geografinė aplinka bei palaiko konkretūs žmonių ir nežmonių santykiai. Šiuos santykius įrašo ir tarpininkauja techniniai išradimai, kurie yra sudedamoji žmonių dalis, turint mintyje ritualus, papročius ir įrankius. Modernizacija ir jos gamybinė metafizika pripažino šiuos skirtumus, bet padarė juos sąlyginiais.

Tai nereiškia, kad vakarietiškas ikimodernumas ar nevakarietiškas nemodernumas yra geresnis už vakarietišką modernumą, bet veikiau tai, kad nereikėtų pernelyg greit atsisakyti bet kurios iš jų vertės. Žmonių rūšis yra didesnės sistemos dalis, todėl priešžmogiškas gestas toli nenuves. Atnaujintas žmogiškumo ir nežmogiškumo santykis šiandien yra daug aktualesnis ir kritiškesnis, kaip jau teigė daugelis mokslininkų. Tarp jų pagarsėjo „ontologinio posūkio“ antropologai, tokie kaip Philippe’as Descola ir „daugiarūšių“ [multispecies] mokyklą atstovaujanti Donna Haraway, sudarantys dvi stovyklas, pasidalinusias pagal „pirmenybę“ kultūralizmui arba natūralizmui.

Maždaug prieš šimtą metų Pierre’as Teilhardas de Chardinas pasiūlė noosferos [pranc. noosphère] sąvoką. Trumpai tariant, idėja yra ta, kad techninis Žemės rutulio apvalkalas nuo hominizacijos pradžios susilies ir baigsis besiformuojančiomis „super smegenimis“¹⁰. Ši techninė evoliucija reiškia vesternizaciją. Pasak Teilhardo, Rytai yra „prieš laiką ir prieš evoliuciją“, o Vakarų kelias yra „suartėjimo kelias, apimantis meilę, pažangą, sintezę, laiko, kaip tikro, ir evoliucijos, kaip tikros, suvokimą bei pasaulio, kaip organiškos visumos, pripažinimą.“¹¹

Religiniu požiūriu, Teilhardo de Chardino noosfera turi būti kristogenezė, meilės universalizacija; technologiniu požiūriu, tai yra tam tikrų pasaulėžiūrų ir epistemologijų rinkinio universalizavimas. „Super smegenys“ arba „visų smegenų smegenys“ liudija Dievo karalystės žemėje suvokimą, taip pat evoliucinio ir progresyvaus vakarietiško mąstymo triumfą.

Noosferos kulminacija tikrai yra ne įvairinimas, o veikiau suartėjimas, klaidingai laikomas krikščioniška visuotine meile arba „Vieniu“. Noosfera turi būti suskaidyta ir įvairinta, o toks susiskaldymas ar įvairinimas bus įmanomas tik tada, kai mąstymo įvairovę ir techninės įvairovės mąstymą plėtosime toliau. Plėtodami technoįvairovę, galime pertvarkyti žmogiškus ir nežmogiškus santykius, taip pat politinę ekonomiją.

Tiek bioįvairovę, tiek nooįvairovę sąlygoja technoįvairovė. Be technoįvairovės turime tik homogeniškus būdus, kaip elgtis su nežmogiškumu ir pačiu pasauliu, tarsi homogeniškumas būtų lygus universalumui. Jeigu techniką laikysime neutralia ir universalia, galėtume pakartoti tai, ką praėjusiame amžiuje tvirtino Arnoldas Toynbee apie naivų Azijos šalių Vakarų technikos importą XIX amžiuje.

Būtent jis teigė, kad Tolimųjų Rytų gyventojai XVI amžiuje atstūmė europiečius, nes pastarieji norėjo eksportuoti ir religiją, ir techniką, o XIX amžiuje, kai europiečiai eksportavo tik techniką, Tolimųjų Rytų šalys techniką laikė neutralia jėga, kuri gali būti valdoma jų paties mąstymo¹². Carlas Schmittas citavo tą pačią Toynbee ištrauką, kad apibūdintų, kaip pramoninė revoliucija ir techninė pažanga lėmė jūrinio Dasein dominavimą: „Rytai turi leisti, kad mes juos vystytume“.¹³.

§4. Epistemologinė diplomatija

Schmitto knyga Der Nomos der Erde („Žemės nomos“, 1950) prasidėjo ir baigėsi technikos istorijos apmąstymu; po šimtmečius trukusio sausumos ir jūrų pajėgų varžymosi, XX amžiuje matėme oro pajėgų – nuo kovinių orlaivių iki tolimojo nuotolio raketų – plėtrą. XXI amžiuje galia slypi ne parlamente, o infrastruktūroje. Kai kurie aštraus žvilgsnio rašytojai pastebėjo, kad 2003 ir 2013 metais išleistuose Europos banko banknotuose pavaizduoti nebe politinių ar istorinių asmenybių portretai, o infrastruktūra.

Labiau nei bet kada, techninė konkurencija yra mūšio laukas visais lygiais – nuo įmonių iki karinės gynybos ir valstybės administravimo. Infrastruktūra yra ne tik materialistinė sąvoka; be savo ekonominių, operatyvinių ir politinių tikslų, ji taip pat apima sudėtingus aksiologinių, epistemologinių ir ontologinių prielaidų rinkinius, kurie gali būti pastebimi ne iš karto. Štai kodėl įvairovės samprata, kuri yra centrinė planetiniam mąstymui, dar turi būti apmąstyta.

Norėdami toliau pavaizduoti, kaip gali atrodyti planetinis mąstymas, – užduotis, kurios čia negalime iki galo atlikti, – galime pradėti nuo to, kas jis nėra. Tokiu būdu planetiniam mąstymui galime suteikti kontūrą.

Planetinis mąstymas svarsto ne apie įvairovės išsaugojimą, kuris saugosi išorinio sunaikinimo, o veikiau apie įvairovės kūrimą. Šis įvairinimas grindžiamas vietovės pripažinimu ne tik siekiant išsaugoti jos tradicijas (nors jos išlieka esminės), bet ir siekiant naujovių, padedančių vietovei. Mes, žemiškos būtybės, visada stovime ant žemės, bet tai nereiškia, kad žinome, kur esame; mus klaidina planetarizacija. Lyg žvelgtume į Žemę iš Mėnulio: mes jau nematome žemės po savo kojomis.¹⁴ Nuo Koperniko laikų kosmoso begalybė yra tik didžiulė tuštuma.

Šiai tuštumai būdingi nesaugumas ir nihilistinė tendencija buvo atremiami dekartiškuoju subjektyvumu, kuris visas abejones ir baimes grąžina pačiam žmogui. Šiandien dekartiškąją meditaciją pakeičia antropoceno šventė – žmogaus sugrįžimas po ilgo „riedėjimo iš centro link X“ laikotarpio¹⁵. Kosmoso begalybė šiandien reiškia begalines išteklių naudojimo galimybes. Žmonija jau pradėjo palikti Žemę ir skubėti link tamsiosios materijos, apie kurią beveik nieko nežinome. Įvairinimas yra būtinas planetiniam mąstymui, o tai savo ruožtu reikalauja sugrįžimo į Žemę.

Planetinis mąstymas nėra nacionalistinis mąstymas. Tiesą sakant, jis turi peržengti ribą, kurią jau nustatė nacionalinių valstybių ir jų diplomatijos samprata. Koks yra tautos ar nacijos egzistavimo baigtinumas? Ar tai tik tinkamo vardo atgaivinimas? Taip diplomatija reiškėsi praėjusį šimtmetį, kai tautinė valstybė tapo elementariu geopolitikos vienetu. Diplomatija buvo pagrįsta stipriu nacionaliniu interesu ir nacionalistinėmis nuotaikomis, dėl kurių buvo paneigta ekologinė krizė bei pasaulinis pandemijų plitimas.

Paradoksalu, kad staigus dabartinės krizės patvirtinimas gali kilti ir iš diplomatinės būtinybės. Nacionalistines nuotaikas puoselėja ekonomikos augimas ir karinė ekspansija, kuri laikoma vienintele priemone apsisaugoti nuo išorinių grėsmių. Turi atsirasti nauja diplomatija: epistemologinė diplomatija, pagrįsta technovairovės projektu. Šią naują diplomatiją greičiausiai inicijuos žinių teikėjai ir intelektualai, o ne diplomatai, kurie vis dažniau tampa socialinių medijų vartotojais ir aukomis.

Planetinis mąstymas nėra dzen nušvitimas ar krikščioniškas apreiškimas. Tai yra pripažinimas, kad esame ir išliksime katastrofinėje būsenoje. Pasak Schmitto, Dievas jau perdavė savo galią žmogui, o žmogus – mašinoms¹⁶. Apie naują Žemės nomos reikia mąstyti atsižvelgiant į technikos istoriją ir jos ateitį, ir tai yra būtent tokia technikos ateitis, į kurią Schmittas niekada pakankamai neatsižvelgė.

Belieka aptarti, kaip sukurti naujas projektavimo praktikas ir žinių bagažą, pradedant žemės ūkiu ir baigiant pramonine gamyba, kurie, užuot tarnavę pramonei, galėtų transformuoti pramonę. Tai taip pat verčia mus kelti klausimą, koks šiandien yra universitetų ir jų teikiamų žinių vaidmuo, – ar jie yra tik gamyklos, ruošiančios talentus, kurie dorosis su techninių trikdžių šalinimu ir technikos pagreitinimu? Šis žinių ir praktikos pertvarkymas yra pagrindinis XXI a. universiteto permąstymo iššūkis.

Bioįvairovė, nooįvairovė ir technoįvairovė nėra atskiros sritys, jos glaudžiai susijusios ir viena nuo kitos priklausomos. Modernieji užkariavo žemę, jūrą ir orą techniškai-nesąmoningai. Jie retai abejojo savo išrastais ir naudojamais įrankiais, kol hegelizmas oficialiai pateikė pirmą traktatą apie technikos filosofiją. Technikos filosofija, kurią oficialiai pradėjo Ernstas Kappas ir Karlas Marxas, akademinėje filosofijoje įgavo didelę trauką.

Tačiau ar šios „techninės sąmonės“ pakanka, kad po modernybės būtume nukreipti kitu keliu?¹⁷ O gal ji paprasčiausiai paverčia modernųjį projektą svarbesniu, kaip kad technika buvo laikoma pagrindine gamybine jėga besivystančiose šalyse? Planetarizacija tikriausiai tęsis gana ilgai. Vargu ar mus pažadins jos sukeltos negrįžtamos kančios, nes jas visada galima priskirti prie bevaisės žmogaus pastangos dar kartą patvirtinti tragiško herojaus vaidmenį. Vietoj to turėsime ieškoti kitų būdų, kaip pritaikyti naujas gyvenimo formas postmetafiziniame pasaulyje. Tai išlieka planetinio mąstymo užduotimi.

Yuk Hui

 

Vertė Tautvydas Vėželis
Yuk Hui, For a Planetary Thinking

Susiję tekstai:
Apie technoįvairovę: pokalbis su Yuk Hui
Martin Heidegger, „Technikos klausimas“
Žemės šauksmas: pokalbis su Bruno Latouru

 

1. Žr. Yuk Hui, “Philosophy and the Planetary,” Philosophy Today 64, no. 3 (November 2020).
2. Martin Heidegger, GA66 Besinnung (1938/39) (Vittorio Klostermann, 1997), 74.
3. Šį klausimą detaliai aptariu knygoje Art and Cosmotechnics [„Menas ir kosmotechnika“] (University of Minnesota Press, 2021).
4. Martin Heidegger, “The End of Philosophy and the Task of Thinking,” in On Time and Being, vert. Johan Stambaugh (Harper & Row, 1972), 59.
5. Bruno Latour, Down to Earth: Politics in the New Climatic Regime, vert. Catherine Porter (Polity, 2019), 15.
6. Peter Sloterdijk, Infinite Mobilization: Towards a Critique of Political Kinetics, vert. Sandra Berjan (Polity, 2020).
7. Yuk Hui, “On the Unhappy Consciousness of Neoreactionaries,” e-flux journal, no. 81 (April 2017): https://www.e-flux.com/journal/81/125815/on-the-unhappy-consciousness-of-neoreactionaries/.
8. Hegel, Philosophy of Nature, vol. 3, vert. M. J. Petry (George Allen and Unwin, 1970), §376.
9. Gilles Deleuze and Félix Guattari, Anti-Oedipus: Capitalism and Schizophrenia, vert. Robert Hurley, Mark Seem & Helen R. Lane (University of Minnesota Press, 2004), 239–40.
10. Pierre Teilhard de Chardin, The Future of Man, vert. Norman Denny (Image Books, 2004), 151: “When Homo faber came into being the first rudimentary tool was born as an appendage of the human body. Today the tool has been transformed into a mechanized envelope (coherent within itself and immensely varied) appertaining to all mankind. From being somatic it has become ‘noospheric.’” [„Atsiradus Homo faber, pirmas pats paprasčiausias įrankis gimė kaip žmogaus kūno priedas. Šiandien įrankis, įgavęs mechanizuotą apvalkalą (vientisą savyje ir be galo įvairialypį), priklauso visai žmonijai. Iš somatinio jis tapo ‘noosferiniu’.“]
11. Joseph Needham, “Preface,” in Ursula King, Teilhard de Chardin and Eastern Religions (Seabury, 1980), xiii.
12. Arnold Toynbee, The World and the West (Oxford University Press, 1953), 67.
13. Carl Schmitt, Dialogues on Power and Space (Polity, 2015), 67.
14. Tai taip pat skiria mūsų požiūrį nuo Bruno Latouro žemiškojo mąstymo. Žemiškumas yra bendras visų – kairiųjų ir dešiniųjų, moderniųjų ir nemoderniųjų – vardiklis. Jis žemiškumą priešpriešina ir lokalumui, ir globalumui. Žr. Latour, Down to Earth, 54.
15. Friedrich Nietzsche, The Will to Power, vert. Walter Kaufmann & R. J. Hollingdale (Vintage Books, 1968), 8.
16. Schmitt, Dialogues, 46.
17. Knygoje The Question Concerning Technology in China: An Essay in Cosmotechnics [„Technikos klausimas Kinijoje: kosmotechnikos esė“] (Urbanomic, 2016), apibūdindamas Jeano-François Lyotard’o postmodernistinį projektą, naudojau sąvoką „techninė sąmonė“ [technological consciousness].