Antisemitizmas pasireiškia skirtingai – tai ir pašaipus, pasibjaurėtinas geraširdiškumas, ir naikinamieji pogromai.
Yra visokių antisemitizmo rūšių: idėjinis, vidinis, slaptas, istorinis, buitinis, fiziologinis; skirtingos jo formos: individualus, visuomeninis, valstybinis.
Su antisemitizmu susidursi ir turguje, ir Mokslų akademijos prezidiumo posėdyje, ir protingo senuko sieloje, ir vaikų kiemo žaidimuose. Jokios žalos nepatirdamas, antisemitizmas iš balanos gadynės, iš burinių laivų ir verpimo ratelių laikų persikraustė į reaktyvinių variklių, atominių reaktorių ir elektroninių mašinų epochą.
Antisemitizmas niekada nebuvo tikslas, antisemitizmas visada tik priemonė, jis yra prieštaravimų be išeities matas.
Antisemitizmas yra atskirų žmonių, visuomeninių santvarkų ir valstybinių sistemų savų trūkumų veidrodis. Pasakyk, kuo kaltini žydus, ir aš pasakysiu, dėl ko pats kaltas.
Neapykanta baudžiavai tėvynėje netgi kovotojo už laisvę, Šliselburgo kalinio, valstiečio Oleiničiuko sąmonėje reiškėsi kaip neapykanta lenkams ir žydams. Ir netgi genialusis Dostojevskis pamatė žydą palūkininką ten, kur turėjo pamatyti negailestingas ruso rangovo, baudžiavos šalininko ir fabrikanto akis.
Nacionalsocializmas, priskyręs jo prasimanytam žydiškumui rasizmo bruožus, troškimą valdyti pasaulį, kosmopolitinį abejingumą vokiškai tėvynei, primetė žydams asmenines savybes. Bet tai tik viena antisemitizmo pusė.
Antisemitizmas yra negabumo, nesugebėjimo laimėti lygiavertėje gyvenimo kovoje išraiška visur: moksle, prekyboje, amatuose, dailėje. Antisemitizmas – žmogiško negabumo matas. Valstybės ieško savo nesėkmių paaiškinimo pasaulinėse žydų intrigose. Bet tai tik viena iš antisemitizmo pusių.
Antisemitizmas yra liaudies masių nesąmoningumo išraiška, nesugebėjimas suvokti savo nelaimių ir kančių priežasčių. Neišsilavinę žmonės mano, kad jų nelaimių priežastys yra žydai, o ne valstybinė ir visuomeninė santvarka. Bet ir ši masinė antisemitizmo apraiška – tik viena iš jo pusių.
Antisemitizmas – religinių prietarų, rusenančių visuomenės apačioje, matas. Bet ir tai tik viena iš antisemitizmo pusių.
Bjaurėjimasis žydo išvaizda, jo kalba, jo maistu, žinoma, nėra tikroji fiziologinio antisemitizmo priežastis. Juk žmogus, su pasibjaurėjimu kalbantis apie garbanotus žydo plaukus, apie jo gestikuliaciją, gėrisi juodais garbanotais vaikų plaukais Muriljo paveiksluose, jis abejingas armėnų gerklinei šnekai ir gestikuliavimui, draugiškai žvilgčioja į mėlynalūpį negrą.
Antisemitizmas – ypatingas reiškinys tarp kitų persekiojimų, kurie ištinka tautines mažumas. Tai ypatingas reiškinys, nes istorinis žydų likimas klostėsi savitai, ypatingai.
Žmogaus šešėlis leidžia suprasti apie jo figūrą, o antisemitizmas padeda įsivaizduoti žydų istorinį kelią ir likimą. Žydų istorija susipynė ir susiliejo su daugeliu pasaulio politinio ir religinio gyvenimo klausimų. Tai pirmasis žydų tautinės mažumos išskirtinumas. Žydai gyvena beveik visose pasaulio šalyse. Toks neįprastai platus tautinės mažumos paplitimas abiejuose Žemės pusrutuliuose yra antrasis žydų išskirtinumas.
Prekybinio kapitalo suklestėjimo laikais atsirado žydai prekeiviai ir palūkininkai. Pramonės suklestėjimo laikais daugelis žydų pasirodė nusimanantys apie techniką ir pramonę. Atominėje eroje nemažai talentingų žydų darbuojasi atominėje fizikoje.
Revoliucinės kovos metais nemažai žydų pasižymėjo kaip sumanūs revoliucijos veikėjai. Jie – ta tautinė mažuma, kuri nesprunka į visuomeninę, geografinę periferiją ir vystantis ideologinėms ir gamybinėms jėgoms siekia pasirodyti pagrindinio judėjimo kryptyje. Tai trečiasis žydų tautinės mažumos išskirtinumas.
Dalis žydų mažumos asimiliuojasi, ištirpsta tarp vietinių šalies gyventojų, o tautinis, platus žydiškumo pagrindas išsaugo tautiškumą kalboje, religijoje, buityje. Antisemitizmas laikosi principo demaskuoti asimiliuotą žydų dalį dėl slaptų tautinių ir religinių siekių, o organinę žydų dalį, tuos, kurie užsiima amatais, fiziniu darbu, paversti atsakingais už tuos, kurie dalyvauja revoliucijoje, valdo pramonę, kuria atominius reaktorius, akcines bendroves ir bankus.
Išvardyti išskirtinumai būna paskirai būdingi vienai ar kitai tautinei mažumai, bet, regis, tik žydai sujungė visus šiuos išskirtinumus.
Antisemitizmas taip pat atspindėjo šiuos išskirtinumus, jis taip pat susiliejo su pagrindiniais pasaulio politinio, ekonominio, ideologinio, religinio gyvenimo klausimais. Čia slypi piktybinis antisemitizmo išskirtinumas. Jo laužų liepsnos nušviečia pačius siaubingiausius istorijos laikus.
Kai Renesansas įsiveržė į katalikiškų Viduramžių dykumą, tamsos pasaulis uždegė inkvizicijos laužus. Jų liepsna nušvietė ne tik blogio jėgą, bet ir jo žlugimo vaizdą.
Dvidešimtajame amžiuje žūčiai pasmerkta fiziškai atsilikusių ir nesėkmingų valstybių sena nacionalinė sankloda uždegė Osvencimo, Liublino ir Treblinkos krematoriumų ugnį. Jų liepsna apšvietė ne tik trumpą fašizmo triumfą, ši liepsna išpranašavo pasauliui, kad fašizmas pasmerktas. Neišvengiamo likimo akivaizdoje antisemitizmo griebiasi ir pasaulinės istorinės epochos, ir reakcingų, nevykusių valstybių vyriausybės, ir paskiri žmonės, siekiantys pagerinti savo nevykusį gyvenimą.
Ar per du tūkstančius metų buvo atvejų, kai laisvė, žmogiškumas naudojosi antisemitizmu kaip savo kovos priemone? Gal ir buvo, bet aš tokių nežinau.
Buitinis antisemitizmas – kraujo nepraliejantis antisemitizmas. Jis liudija, kad pasaulyje egzistuoja pavydūs kvailiai ir nevykėliai.
Demokratinėse šalyse gali atsirasti visuomeninis antisemitizmas, – jis reiškiasi spaudoje, atstovaujančioje vienokioms ar kitokioms reakcingoms grupėms, šių reakcingų grupių veiksmuose, pavyzdžiui, boikotuojant žydų darbą arba žydų prekes, reakcionierių religijoje ir ideologijoje.
Totalitarinėse šalyse, kur visuomenės nėra, antisemitizmas gali būti tik valstybinis.
Valstybinis antisemitizmas – liudijimas, kad valstybė mėgina remtis kvailiais, reakcionieriais, nevykėliais, prietaringųjų tamsumu ir alkanųjų pykčiu. Pirmoji tokio antisemitizmo stadija būna diskriminacinė, – valstybė suvaržo žydų galimybes pasirinkti gyvenamąją vietą, profesiją, teisę eiti aukštas pareigas, teisę stoti į mokymosi įstaigas, gauti mokslinius laipsnius ir taip toliau.
Paskui valstybinis antisemitizmas tampa naikinamuoju.
Epochose, kai pasaulinė reakcija stoja į sau pačiai pražūtingą mūšį su laisvės jėgomis, antisemitizmas jai tampa valstybine, partine idėja; taip nutiko dvidešimtajame amžiuje, fašizmo epochoje.
Vasilij Grossman, „Gyvenimas ir likimas“, Vilnius: Alma littera, 2022, p. 440–443.
Susiję tekstai:
Politinės ir literatūrinės vaizduotės lydinys: modernioji demonologija ir „Siono išminčių protokolai“
Nuo upės iki jūros
„Tai ne žmonės“: žodžiai, kreipiantys link masinių žudynių
Turime pasakyti aiškiai: Rusija yra fašistinė
Putinas jau seniai fantazuoja apie pasaulį be ukrainiečių