Gajos perspėjimas: pokalbis su Jamesu Lovelocku

GAJOS PERSPĖJIMAS
Pokalbis su Jamesu Lovelocku (2005)

James Lovelock (1919–2022) – anglų chemikas, medicinos mokslų daktaras, mokslinių prietaisų kūrėjas ir rašytojas, geriausiai žinomas dėl savo paskelbtos ir skleistos Gajos hipotezės – idėjos, pagrįstos teiginiu, kad visa žemiška gyvybė yra Žemės paviršiaus ir atmosferos procesus reguliuojančios esybės dalis.

Jūs labiausiai pagarsėjote kaip Gajos „atradėjas“. Ar galite paaiškinti, kada ir kaip jums kilo ši hipotezė?

Tai prasidėjo 1965-aisiais, kai dirbau Reaktyvinių variklių laboratorijoje [Pasadenoje, JAV] kaip NASA rangovas, padėdamas jų inžinieriams kurti įrankius, tinkamus naudoti kosmose. Kadangi turėjau medicininių tyrimų patirties, neatsispyriau galimybei pasikalbėti su ten dirbančiais mokslininkais, kurie rūpinosi eksperimentais, norėdami išsiaiškinti, ar Marse yra gyvybės, ir supratau, jog jų svarstymai buvo kone neįtikėtinai naivūs. Regis, jie manė, kad jeigu jau Marsas yra dykuma, jie ieškos tokios pat gyvybės, kokią rastų Mohavių dykumoje. Mano natūralus klausimas buvo toks: iš kur, po galais, jūs žinote, kad jeigu Marse yra gyvybė, tai ji bus panaši į čia esančią?

Atsitokėję jie ištarė: „Oho, koks gudrutis! Nagi, pasakyk mums, ką turėtume daryti!“ Aš atsakiau: „Ieškočiau entropijos mažėjimo visoje planetoje.“ Po šių žodžių juos kone apėmė siutas, nes jie visi buvo biologai ir nežinojo, kas yra entropija, todėl pamanė, kad aš tik bandau juos išmušti iš vėžių.

Kas gi yra tas entropijos mažėjimas?

Tai nelengva paaiškinti, tačiau atvirkštinė entropija yra daugmaž lygi tvarkai. Negyvi daiktai anksčiau ar vėliau atsiduria pusiausvyroje, o tai yra labai didelės entropijos, arba mažos tvarkos, būsena, tuo tarpu gyvų daiktų, kurie yra be galo sudėtingi, entropija išties yra labai maža.

Žodžiu, mane iškvietė laboratorijos direktorius ir pasakė: „Iki penktadienio turite pristatyti eksperimentą, kurį galėtume pritaikyti Marsui.“ Išėjau, ramiai pagalvojau ir iki penktadienio pateikiau jam atsakymą: tai labai paprasta – tereikia išanalizuoti Marso atmosferą. Jeigu planetoje yra gyvybė, ji būtinai gaus žaliavų iš atmosferos, nes tenai nėra jokios kitos judrios terpės – nėra vandenyno – ir dėl tos pačios priežasties ji išmes savo šalutinius produktus į atmosferą. Šie du procesai atmosferos sudėtį pakeistų taip, kad joje būtų mažiau pusiausvyros nei mirusioje planetoje.

Netrukus po to kai kurie žmonės Prancūzijoje sugebėjo išanalizuoti Marso atmosferą ten nenuvykę (o tai, žinoma, buvo paskutinis dalykas, kurio NASA norėjo!) ir parodė, kad ji labai artima cheminei pusiausvyrai: bemaž vien tik anglies dioksidas ir labai nedaug kitų medžiagų.

Kaip šitai nulėmė Gajos hipotezę?

Kontroliuodamas, žvelgiau į Žemę, ir kuo daugiau žvelgiau į mūsų atmosferą, tuo labiau ji mane stebino. Ji buvo keista, neįtikėtinai keista. Pavyzdžiui, kartu egzistuoja tokie dalykai kaip deguonis ir metanas. Tikimybė, jog tai įvyktų dėl įprastos atsitiktinės chemijos, yra tokia menka, kad joks kompiuteris netgi negalėtų to apskaičiuoti.

Anuo metu anglies dioksido buvo per mažai. Jis visą laiką veržėsi iš ugnikalnių, taigi kur, po velnių, jis prapuldavo? Turiu omenyje, kad Žemėje tai yra pėdsaką paliekančios dujos, o tuo metu jų buvo tik apie 300 dalių milijonui. Taip pat buvo tokios dujos kaip azoto oksidas, kurios gali susidaryti tik biologiniu būdu. Kai žvelgi į visą atmosferą, matai, kad viskas buvo arba pagaminta, arba smarkiai pakeista įtakojant gyvybei paviršiuje.

Tai apima net azotą, kuris šiuo metu sudaro bemaž keturis penktadalius atmosferos. Jei planeta būtų mirusi, per keletą milijonų metų visas azotas būtų atsidūręs jūroje nitratų jonų pavidalu, nes kaskart žaibuojant azotas jungiasi su deguonimi ir sudaro azoto rūgštį, kuri išplaunama su lietumi. Ji grįžta į atmosferą tik todėl, kad bakterijos suskaido nitratus ir juos išskiria.

Vieną dieną kartu su [astronomu] Carlu Saganu tyrinėjau ką tik gautą Marso atmosferos analizę ir ūmai mane pervėrė, kaip įkvėpimo blyksnis, mintis: Viešpatie! Tai reiškia, kad Žemės atmosferą turi reguliuoti gyvybė. Ji niekada nebūtų pastovios sudėties, kaip kad žinome, jeigu jos nuolat kažkas nereguliuotų.

Saganas atsakė: „Negaliu tuo patikėti. Tai juk nesąmonė.“ Bet paskui tarė: „Galbūt ir yra tiesos grūdas tavo žodžiuose, nes žinome, jog Saulė nuo gyvybės atsiradimo Žemėje įšilo 30 %, o vienas didžiųjų astronomijos galvosūkių yra šis: kodėl Žemės temperatūra išliko pastovi?“

Taigi manyje užtikrintai įsitvirtino mintis apie šią esybę, kuri rūpinasi planetos sudėtimi ir užtikrina, kad ji visada būtų tinkama gyventi.

Kodėl nusprendėte šią esybę pavadinti Gaja?

Po metų pėdinau į savo kaimo paštą ir sutikau [rašytoją Williamą] Goldingą, kuris buvo mano kaimynas. Jis norėjo sužinoti, ką ketinu veikti mokslo srityje, o kai papasakojau, ištarė: „Jeigu jau turi tokią idėją, būtinai jai suteik gerą pavadinimą!“ Jo pasiūlymas buvo „Gaja“ [Gaia]. Pamaniau, kad kalbama apie didžiąsias besisukančias vandenyno sroves [gyre], bet jis turėjo omenyje graikų deivę¹.

Tai, žinoma, sukėlė audrą, nes mokslininkai yra labai griežti – daug griežtesni nei teologai – ir juos apima panika, kai deives sumaišai su mokslu.

Manau, kad Gajos problema panaši į „savanaudžio geno“ [selfish gene] problemą: žmonės perima šią metaforą, savaip ją permąsto ir galiausiai kalba apie visiškai kitus dalykus.

Būtent. Juk tai labai paprasta. Žmonės išties nemėgsta mąstyti tiksliai. Tačiau didžiausias sunkumas, susijęs su Gaja, yra tas, kad ji iš esmės nepaaiškinama. Tokios yra visos savireguliacinės sistemos. Yra gausybė dalykų, apie kuriuos kiekvienas žino, – pavyzdžiui, gyvybė ar sąmonė, – kurių visgi neįmanoma paaiškinti žodžiais.

Žodžiais dažniausiai išreiškiami linijiniai dalykai – tai priežasties ir pasekmės pobūdžio mąstymas. Sisteminį mąstymą galima išreikšti matematiškai, bet bandyti jį paaiškinti žodžiais turbūt neįmanoma. Tai panašu į tą intriguojančią kvantinės fizikos savybę, vadinamą „sampyna“ [entanglement]². Jos atitikmuo sistemų teorijoje yra „atsiradimas“ („emergencija“) [emergence]³. Ir vieno, ir kito paaiškinti neįmanoma. Tačiau jūsų pasąmonė gali visai neblogai susidoroti su atsiradimu (emergencija) ir jūs, į tai atsižvelgdami, galite išrasti puikiai veikiančių dalykų.

Kai kurie žmonės mano, kad tai yra protingos užmačios požymis, nes kažkas gali atsirasti taip sudėtingai, jog negalime to suprasti. O gal dar tiesiog žinome nepakankamai, kad galėtume suprasti?

Aš pasirinkčiau trečiąjį kelią. Sakyčiau, mes tebesame gana primityvūs gyvūnai ir apie šiuos dalykus negalime mąstyti sąmoningai, kaip kad šuo negali mąstyti apie astrofiziką. Mes pernelyg puikuojamės savo gebėjimu mąstyti.

Taigi Gaja yra sistema ar tik metafora?

Tai yra metafora, tačiau kur kas daugiau nei metafora: tai yra savitvarkė sistema.

Daugelio gerų fizikų teigimu, mes gyvename savitvarkėje visatoje. Prisimenu, [astronomas] Fredas Hoyle’as kartą gana kvailai leptelėjo, kad atsitiktinis gyvybės atsiradimas yra toks pat tikėtinas kaip tornadas, praūžęs pro sąvartyną ir surinkęs lėktuvą „Boeing 747“. Jis visiškai klydo. Visatoje apstu jau susiformavusių gyvybės atsarginių dalių. Įvairūs dalykai – aminorūgštys, DNR gabaliukai – turbūt jau buvo ankstyvojoje Žemėje, nes jie atkeliavo iš kosmoso, o tų gabaliukų susijungimas ir ciklų iš jų susidarymas vyksta pagal visatos, kurioje gyvename, taisykles. Tai toli gražu ne toks jau atsitiktinis dalykas, kaip žmonės įsivaizduoja.

Žinoma, teologai šį dalyką galėtų pavadinti „Dievo ranka“.

Teologai neabejotinai pasuko viena kryptimi, tačiau „Naujojo amžiaus“ [New Age] atstovai Gają pakreipė kita linkme. Kaip dėl to jaučiatės?

Juk negali jų sustabdyti, ar ne? Jeigu nori, gali tai laikyti paslaptyje, bet jei paviešinsi, šitai taps visuotine nuosavybe. Gali nutikti bet kas.

Jus tai jaudina ar erzina?

Susierzindavau, kai tekdavo įsivelti į bjaurius ginčus su kitais mokslininkais, kurie atšaudavo: „Bet juk tai tėra krūva Naujojo amžiaus nesąmonių.“ Tai buvo nesąžininga, nes iš esmės rėmiausi rimtu mokslu, tačiau supratau, jog labiausiai jie siuto ir priešgyniavo dėl to, kad sujaukiau jų patogų pasaulį.

Iki man pristatant Gajos sąvoką, mokslininkai buvo visiškai patenkinti, kad Žemė vystosi tik pagal fizikos ir chemijos dėsnius, o biologai buvo patenkinti, kad gyvybė tėra keleivis, prisitaikantis prie to, ką atranda. Toks vyrukas G. E. Hutchinsonas nuolat burbleno, kad kiekvienas organizmas gamina tokius dalykus kaip azoto oksidas ir metanas, tačiau niekas į jį nekreipė dėmesio. Tada aš švystelėjau balon akmenį su organizuojančios sistemos idėja ir dėl to jie visi paklaiko.

Jie nekentė šios idėjos! [Evoliucinis biologas] Johnas Maynardas Smithas Gają pavadino „blogio religija“. Kai jį sutikau, paaiškėjo, kad karjerą jis pradėjo kaip inžinierius ir gerai išmanė sistemas, todėl netrukus jo požiūris pakito.

Dar vienas, labai priešinęsis Gajai, buvo Williamas Hamiltonas, turbūt pats genialiausias praeito šimtmečio biologas. Po mūsų susitikimo jis pradėjo suprasti, ką turėjau omenyje, ir televizijoje pareiškė, kad Gajos sąvoka savo reikšme yra kopernikiška, bet mums labai reikia Newtono, kuris paaiškintų, kaip ji atsirado natūralios atrankos būdu. Tai buvo labai išmintingi žodžiai.

Biologai dabar jau pripažįsta, kad egzistuoja tokia savireguliavimo sistema kaip Gaja, tačiau vis dar neturi nė menkiausio supratimo, kaip ji išsivystė. Manau, prireiks labai daug laiko, kol jie šitai supras ir netgi tada jų supratimas nebus išsamus, nes tai yra atsirandanti (emergentinė) sistema, o atsiradimo (emergencijos) negalima analizuoti remiantis priežasties ir pasekmės principu. Savireguliacinėje uždaroje grandinėje nėra nei „prieš“, nei „po“.

Buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas Gajos sąvoką pritaikė žmonių visuomenei. Kaip manote, ar Gajos perspektyva gali prisidėti prie socialinio mąstymo?

Žvelkime dar plačiau. Manau, kad pastanga suprasti Gają šiuo metu labai susijusi su mūsų išlikimu. Mes tik pradedame suvokti, jog Žemė atsidūrė tokioje šokiruojančioje būklėje, kad jeigu greit nepakeisime savo elgesio, galime ją prarasti arba net patys išnykti. Ilgainiui sistema labai pakito, tačiau ji veikia pagal gana paprastas taisykles. Bet kuri rūšis, daranti neigiamą poveikį aplinkai ir paliekanti ją savo palikuonims, – o mes taip ir elgiamės, – yra pasmerkta pražūčiai. Gaja pašalina klaidas.

Bijau, kad reikalingi pokyčiai turės būti drakoniški. Neužtenka remtis tokiomis sąvokomis kaip tvari plėtra: mums reikia tvaraus atsitraukimo. Turėtume save laikyti kariaujančiais su Gaja. Privalome su ja susitaikyti ir tvarkingai atsitraukti nuo to, ką darome.

Esmė ta, kad mūsų pragyvenimo lygis ir tai, ko norime likusiam pasauliui, būtų įmanomas, jei gyventojų būtų tik milijardas arba dar mažiau. Esant dabartiniam lygiui, priešakyje laukia katastrofa.

Netrukus Kinija į orą išmeta tiek pat šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir kitų teršalų, kiek Amerika, o netrukus taip terš ir Indija. Sėdime rankiniame vežimėlyje ir vis greičiau stumiamės pragaran. Kadangi Gaja yra grįžtamojo ryšio sistema, dabar ji persijungia į teigiamą grįžtamąjį ryšį, vadinasi, bet kokie mūsų atliekami veiksmai tik stiprėja, o ne mažėja, kaip turėtų būti. Naikiname ekosistemas, kurios palaiko planetos reguliavimą. Visa sistema išėjo iš rikiuotės.

Pavyzdžiui, galima sukurti paprastą kompiuterinį Žemės modelį: į atmosferą įpūtus anglies dioksido, temperatūra išliks gana pastovi, paskui pradės šiek tiek svyruoti ir staiga pereis į naują stabilią būseną. Tas šuolis sutampa su dumblių išnykimu vandenyne, o jų išnykimo priežastis gana paprasta: vandenyno paviršius įšyla nuo saulės spindulių, o kai temperatūra pakyla virš 12º C, viršutiniame sluoksnyje susiformuoja termoklinas ir maistinės medžiagos negali pakilti iš apačios, todėl vandenynas tampa dykuma. (Štai kodėl atogrąžų šalyse vanduo toks skaidrus – tai dykuma. Arktyje vanduo yra kaip sriuba, pilnas gyvybės.)

Pasauliui šylant, dykuma vis plečiasi ir plečiasi, o kai pasiekia ašigalius, plėstis nebėra kur: visi dumbliai žūva ir temperatūra šokteli aukštyn. Tai vyksta ir šiuo metu. Šiaurės Atlanto ir Ramiojo vandenyno žuvys nyksta ne tik dėl pernelyg intensyvios žvejybos: daug jų nyksta dėl to, kad įšilus vandeniui nyksta dumbliai, kuriais maitinasi smulkūs gyvūnai, vėliau maitinantys žuvis.

Taigi, kai girdime, kad temperatūra gali pakilti 1º C ar 2º C, mes galvojame: „Tai nėra daug…“

Būtent. Bet tai gali būti katastrofiška.

Šis dalykas natūraliai vyko ir anksčiau, prieš 55 milijonus metų. Eoceno periodo pradžioje šiaurės Atlante įvyko ugnikalnio išsiveržimas, kuris į atmosferą išgarino maždaug tiek anglies, kiek jos išmetėme per šimtą metų, – apie tūkstantį milijardų tonų. Po to temperatūra visame pasaulyje pakilo 8º C ir laikėsi 200 000 metų, kol sistemai pavyko ją sugrąžinti į normalią padėtį. Mūsų veiksmai veda link tokio atvejo pasikartojimo.

O kokia buvo Žemė tomis dienomis?

Siautulinga. Manau, kad ten, kur dabar vinguriuoja Temzė, gyveno krokodilai, ir, žinoma, jūros lygis anuomet buvo daug aukštesnis.

Ką šiuo metu galime padaryti?

Manau, kad netrukus pasieksime kritinį tašką. Tiesą sakant, kai kurie žymūs klimatologai sako, – ir aš jais tikiu, – kad mes jį jau turbūt pasiekėme. Tai labai slegia.

Visa, ką darome [Didžiojoje Britanijoje], nė trupučio nepakeis padėties. Svarbu, ką daro Amerika, Kinija ir Indija, ir klausimas, ar šios tautos gali pakeisti savo būdą. Mano draugas [aplinkosaugininkas seras] Crispinas Tickellas pataria Kinijos vyriausybei, kuri puikiai supranta grėsmes. Supranta, bet sako: „Mūsų žmonių siekis gyventi geriau yra toks stiprus, kad jeigu bandytume pasukti atgal, jie mus tučtuojau nuverstų. Kiltų revoliucija.“

Amerikiečiai nepaprastai neigia visuotinį atšilimą. Kongresas nemano, kad klimatologija yra svarbi. Ne kitaip buvo ir valdant Billui Clintonui; tai amerikiečių reikalas, jie tiesiog nenori dėl to sukti galvos. O kai pagalvos, jų reakcija bus tokia: „Ką gi, šią bėdą mes galime išspręsti.“ Ir jie pabandys. NASA iškels skėčius nuo saulės, kad šie užstotų dalį saulės šviesos ir šiek tiek atvėsintų Žemę. Tai viena iš galimybių.

Ar nėra jokio būdo pakreipti žmonių siekius?

Kažkada maniau, kad atsitokėsime, kai pasaulis sulauks nemalonios staigmenos, kuri (tikėkimės) bus labai brangi, bet nenužudys per daug žmonių. Tačiau netikėtumas įvyko 2003-iųjų vasarą, kai Europoje 30 000 žmonių mirė nuo tokios neregėtos karščio bangos, kad tikimybė, jog tai įvyks kitaip nei dėl visuotinio atšilimo, buvo 1 iš 300 000. Tris mėnesius Prancūzijoje, pietų Vokietijoje ir visoje Prancūzijoje temperatūra siekė 110-120º F⁴.

Tai buvo savotiška aplinkosauginė „Rugsėjo 11-oji“, o mūsų atsakas apsiribojo patarimu įsirengti daugiau oro kondicionierių.

Neturėtume manyti, kad mūsų dabartinė civilizacija turi savo gyvavimo trukmę. Galvokime apie save kaip apie kokius naujausių laikų romėnus, kurie sėdi ir svarsto, kas nutiks, – štai tokia tiesa. Jaučiu, jog mūsų laukia dar vienas tamsusis amžius, kai mirs labai daug žmonių, o likusius valdys karo vadai.

Įžengiame į tokį pat ar net didesnį pokyčių laikotarpį kaip Romos imperijos žlugimas, ir apie tai reikia mąstyti. Dar gerokai prieš mums sužinant, kaip viskas blogai, parašiau straipsnį, kuriame siūliau visus sunkiai pasiekiamus svarbius mūsų civilizacijos faktus, – tokius kaip „ligas sukelia bakterijos, o ne raganavimas“, – ir ne tik mokslinius, bet ir filosofinius atradimus, sudėti į knygą, kuri būtų gerbiama kiekvienuose namuose taip, kaip kadaise šeimos Biblija. Daugybę mūsų žinių galima lengvai prarasti ir gali prireikti šimtmečių joms atkurti, bet jeigu tokių knygų būtų pakankamai, jos ištvertų bet kokią katastrofą ir padėtų sukurti naują civilizaciją, kuri nedarytų tų pačių klaidų, kurias darėme mes⁵.

Krikščionybė mums siūlo savo valdymo modelį…

Žinau, ir aš visada buvau jam priešiškas, nes, mano manymu, tai yra paprasčiausia puikybė.

Ar patikėtumėte JT reguliuoti deguonies kiekį atmosferoje? Aš nepatikėčiau. Nemanau, kad esame pajėgūs tą daryti. Mes iš esmės esame gentiniai gyvūnai, ištikimi vien tik savo genčiai, todėl mums labai sunku protauti apie ką nors didesnio. Vienintelė mano viltis yra ta, kad visa Žemė gali galvoti apie save kaip apie gentį, susitelkti, kaip karo metu, ir pripažinti, jog turi atsitraukti. O tai žmonėms yra didžiulis iššūkis.

Vienas dalykas, kuris gali nustebinti žmones, yra jūsų aistra branduolinei energetikai. Daugumos žmonių nuomone, ji yra pagrindinis žaliojo gyvenimo būdo priešas.

Nejaugi? Juk taip manyti yra neracionalu. Branduolinėje energetikoje nėra nieko blogo, o jos didžioji vertybė yra ta, kad ji neišskiria anglies dioksido. Žinau, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai taip pat jo neišskiria, bet jie bemaž neveikia. Gajai nerūpi radioaktyvumas – tiesą sakant, jis jai patinka. Turiu omenyje, prisiminkime Černobylį⁶. Atrodytų, tokia didelė katastrofa, bet to regiono gyvūnijai ir augalijai tai buvo didžiausia dovana – ji išvijo visus žmones.

Ten gyvenę žmonės tikrai tuo nesidžiaugia.

Ne, žinoma, kad ne. Tačiau jiems toli gražu negresia toks didelis pavojus, kaip teigia žalieji. Gal girdėjote sakant, kad Černobylis Europoje pražudė iki milijono žmonių. Tai, žinoma, melas – jie dar nemirė. Sakoma, kad jie kada nors mirs nuo vėžio, bet niekas niekada nepasako, kada. Aš paskaičiavau, kad jeigu žmonės būtų buvę visiškai paveikti Černobylio radiacijos (įrodymų, kad taip buvo, nėra), jų gyvybės praradimas būtų trukęs apie šešiolika valandų.

Jei abejojate, prisiminkite 1962-uosius. Tais metais amerikiečiai ir rusai kaip du kvaili vaikai demonstravo vis didesnes ir didesnes vandenilines bombas. Regis, atmosferoje jie susprogdino nuo 300 iki 600 megatonų H-bombų. Tai būtų buvęs gana didelis branduolinis karas. Ir tie sprogimai buvo tokie galingi, jog visas radioaktyvumas pakilo į stratosferą ir apskriejo pasaulį, o mes, to meto gyvieji, jo įkvėpėme. Tai prilygo 100-300 Černobylių, o dabar mes gyvename ilgiau nei bet kada anksčiau.

Vadinasi, net ir branduolinė avarija nebūtų tokia baisi?

O, visa tai melas. Branduolinė energija yra labai saugi. Jei oro linijų bendrovėms būtų taikomos tokios pat saugos taisyklės kaip ir branduolinei energetikai, lėktuvai niekada nepakiltų į orą. Šveicarai atliko tyrimą, kiek mirčių visame pasaulyje nuo 1945 m. tenka vienai gigavatvalandei pagamintos energijos, ir nustatė, kad branduolinė energetika yra pati saugiausia. Pavojingiausios yra anglis ir nafta.

Daugelį diskusijų kompromituoja asmeniniai interesai, tačiau jūs visada apibūdinamas kaip nepriklausomas mokslininkas. Ką gi tai reiškia?

Visada pats užsidirbdavau pragyvenimui. Aš tuo išties didžiuojuosi. Kol tyrinėjau Gają, niekas man neskyrė jokių dotacijų ar lėšų. Turtingas niekada nebuvau. Atvirkščiai – mano tėvai buvo gana neturtingi, taip pat ir mano pirmosios žmonos tėvai, ir aš turėjau jiems padėti, nors patys auginome keturis vaikus. Nebuvo lengva, anaiptol.

Dabar, be kita ko, pragyvenu atlikdamas pavojingus eksperimentus. Sveikatos ir saugos taisyklės mokslą pavertė kone pasityčiojimu, bet jos įsigalioja tik tada, kai žmonės įdarbinami, o kadangi aš dirbu vienas, dauguma tų taisyklių man negalioja. Galiu atlikti eksperimentus, kurių atlikimas kitiems žmonėms užkrautų bemaž nepakeliamą piniginę naštą.

Jūsų paties asmenybę stipriai įtakojo kvakeriai. Ar tai padėjo jums praplėsti akiratį?

Nežinau. Kvakeriai buvo kone agnostikų veisykla. Mano lankytoje sekmadieninėje mokykloje žmonės daug labiau linko kalbėti apie kosmologiją, nei apie bet kokią kitą religinę temą, o Dievas, jų supratimu, tebuvo tylus balselis viduje – vidinis Dievas, jeigu norite, o ne išorinė visatą valdanti būtybė. Aplinka, kurioje užaugau, buvo labai palanki moksliniam mąstymui. (Ar žinojote, kad 1900-aisiais daugiau nei pusė Karališkosios draugijos narių buvo kvakeriai? Gana neįprasta.)

Savo autobiografijos⁷ epiloge tvirtinate, kad niekada nepatyrėte religinio jausmo, ir jūsų žodžiai skamba taip, tarsi dėl to apgailestautumėte.

Na, kas gi to nenorėtų? – Kiekvienas smalsus žmogus (norėdamas būti geru mokslininku, turi būti smalsus). Norėčiau išgyventi religinę patirtį.

Ką turite mintyje?

Nežinau. Kad apsireikštų, pasirodytų koks nors Dievo pasiuntinys, kuris man pasakytų, kokias klaidas darau, ką turėčiau daryti.

Vadinasi, galbūt esama Dievo, kuris galėtų pasirodyti?

Net ir tokiu atveju aš, būdamas mokslininkas, norėčiau sužinoti, kiek tai buvo mano paties proto reiškinys, pavyzdžiui, haliucinacija ar kitkas. Ar apgavystė. Manęs neapmautų kažkas, persirengęs Dievu, – ar suprantate, ką turiu omenyje? Tačiau aš norėčiau bent jau išgyventi šią patirtį. O jeigu būčiau visiškai įsitikinęs ir įrodymai būtų tvirti kaip uola, tuomet šis dalykas galėtų pakeisti mano požiūrį.

Sakote, kad privalėtumėte suprasti šį dalyką?

Oi, ne; ne, ne, ne. Neprivalai suprasti, tiesiog turi būti patenkintas, kad šitai egzistuoja tikrovėje. Man nesunku patikėti kvantinės sampynos reiškiniu – tai praktiška, veikia, nekelia jokių problemų, – bet aš jo nesuprantu ir vargu, ar kas nors kada nors supras.

1850 m. Jamesas Clerkas Maxwellas, turbūt didžiausias XIX a. fizikas, Karališkosios draugijos susirinkime pareiškė: „Tris bemieges naktis bandžiau nagrinėti [Jameso] Watto garo variklio valdiklio mechanizmą. Be abejo, tai yra aukščiausios klasės išradimas, kuris veikia, tą matau iš karto. Bet kaip jį paaiškinti? Aš nerandu žodžių.“ Tai buvo pirmas sąžiningas fiziko pareiškimas, kad atsiradusių reiškinių neįmanoma paaiškinti. Tačiau visi, anais laikais keliavę transporto priemonėmis, kurias varė garo varikliai, žinojo, kad varikliai veikia ir jais pasitikėjo. Mano manymu, būtent tokiu kriterijumi būtų galima vadovautis vertinant reiškinio tikrumą.

Nuostabiausias dalykas moksle yra tas, jog kiekvienas teiginys išbandomas gamtoje ir, jeigu tai tiesa, jis galiausiai pasitvirtina. Religija nukenčia, nes ji negali būti taip natūraliai patikrinta. Mokslas nuolat tobulėja. Jo netgi pernelyg labai nesugadina blogos idėjos. Po teisybei, moksle sakome, kad mokslininko iškilumas matuojamas pagal tai, kiek laiko jis išlaiko pažangą savo srityje. Religijai būtų gerai laikytis tokio paties požiūrio. Manau, kad tai gali būti taikoma ir popiežiui.

Jūs taip pat labai kritiškai vertinate humanizmą, ar ne?

Man jis nepatinka. Mano manymu, čia vėlgi išdygsta žmogaus puikybė. Mūsų dabartinės bėdos kyla dėl to, kad mes per daug rūpinamės žmogiškais dalykais ir nepakankamai rūpinamės Žeme. Mane ypač pykdo žalieji, apsisiautę pasiturinčios baltosios viduriniosios klasės atstovų požiūriu, pasireiškiančiu nerimu, ar mes mirsime penkiomis minutėmis anksčiau nuo vėžio ar kažko kitko. Žaliųjų bėda ta, kad iš tikrųjų jie nėra žalieji. Tai tik dar viena humanizmo rūšis, padariusi labai baisių klaidų.

1999 m. rašėte: „Gali pasitikėti Gaja, netgi tikėti ja, tačiau tai skiriasi nuo šalto betikslio ateizmo tikrumo ar nepajudinamo tikėjimo Dievo užmačia.“⁸ Ką turėjote mintyje, sakydamas „tikėti“?

Aš taip nesakiau… Jeigu buvo parašyta „tikėti“, tada mane neteisingai citavo. „Tikėti“ yra per stiprus žodis – jis man reiškia „aklai tikėti“.

Gaja rūpinasi šia planeta jau mažiausiai 3,5 mlrd. metų, maždaug ketvirtadalį Visatos amžiaus. Aišku, jeigu teologai nori šitai laikyti Dievo darbu, jie turi visišką teisę taip manyti. Juk Žemė, jų požiūriu, yra Dievo kūrinys, taigi kodėl ji neturėtų būti sukurta kaip tokia planeta, kuri rūpinasi pati savimi?

Norėčiau, kad Bažnyčioje plačiai nuskambėtų žinia, jog pats baisiausias dalykas, kurį galime padaryti, – tai sunaikinti Dievo kūriniją.

 

Vertė Linas J. Jankauskas
Gaia Warning

Susijęs tekstas:
Žemės šauksmas: pokalbis su Bruno Latouru

 

1. Gaja (gr. Γαῖα) – senovės graikų deivė Žemė motina, dievų promotė. – Vert. past.
2. Sampyna atsiranda tada, kai dvi mikroskopinės dalelės, kurios kažkada sąveikavo, pasižymi tam tikra koreliacija net ir tuomet, kai jas skiria labai didelis atstumas.
3. Atsiradimas (emergencija) pasireiškia tuomet, kai sudėtingi modeliai, struktūros ar elgsena randasi dėl paprastomis taisyklėmis valdomų sistemų sąveikos.
4. Arba 43-49º C.
5. “A Book for All Seasons” („Knyga visiems metų laikams“), Science, t. 280, nr. 5365, 1998 gegužės 8.
6. 1986 m. balandžio 26 d. dėl techninių ir žmogiškų klaidų išsilydė vienas iš Černobylio elektrinės Ukrainoje reaktorių. Apie 200 000 žmonių buvo iškeldinti į kitas vietoves, o radioaktyvių dalelių debesis pasklido po Rytų Europą ir Skandinaviją.
7. Homage to Gaia: The Life of an Independent Scientist („Gajos pagerbimas: nepriklausomo mokslininko gyvenimas“) (OUP, 2000).
8. “From God to Gaia” („Nuo Dievo iki Gajos“), The Guardian, 1999 rugpjūčio 4.