Birželio 16 dieną švenčiama „Bloomsday“, pavadinta Leopoldo Blumo, Jameso Joyce’o 1922 metų romano „Ulisas“ herojaus, vardu – veiksmas knygoje plėtojasi būtent tą dieną. „Bloomsday“ pernelyg dažnai yra komercializuotos nostalgijos pavyzdys, tačiau šiais 100-aisiais knygos išleidimo metais verta prisiminti, kodėl „Ulisas“ buvo toks revoliucingas.
Ištrauka iš filosofo, idėjų istoriko Leonido Donskio knygos „Neapykantos formos: įaudrinta vaizduotė moderniojoje filosofijoje ir literatūroje“.
„Neapykantos kultūroje neslypi jokia regima empirinė motyvacija, išskyrus mūsų siekį mechaniškai stabilizuoti kintančią ir neatpažįstamą tikrovę arba radikalizuoti savo laikyseną, čia matant vienintelį kelią iš netikrumo ir dvilypumo.“ (L. Donskis)
Dalinamės vieninteliais dviem į lietuvių kalbą išverstais amerikiečių rašytojo Thomo Ligotti kūriniais – „Chemikas“ ir „Išgerk už mane vien tik labirintinėm akim“, – iš apsakymų ciklo „Niktalopų trilogija“.
Bauginančiai žavinčioje trilogijoje vaizduojami asmenys, gebantys valdyti kitų žmonių kūnus ir protus.
„Iš pagrindinių literatūros mokyklų labiausiai tapatinuosi su ekspresionizmu. Visų mano pasakojimų ištakos glūdi nuotaikoje ar požiūryje, kuriuos norėjau perteikti skaitytojui. Pradėjęs rašyti, supratau, kad mano temos būtinai kils iš manojo gyvenimo. Niekada nebuvau išorinio pasaulio žmogus. Taigi niekada neturėjau nei daug praktinių žinių, nei įvairialypės gyvenimiškos patirties… Poe, Lovecraftas, Nabokovas, Williamas Burroughsas, Bruno Schulzas… Šių ir į juos panašių rašytojų draugijoje pasijutau savas, ir šią draugystę norėjau išlaikyti taip pat kaip ir ekscentriškas normas bei praktikas, kurias siekiau perteikti savo kūryboje.“ – Thomas Ligotti
Mano miestas, mano pasakojimų knyga, aš pats – kaip ilgai mes laikėmės! Tačiau atrodo, kad turėsime atsigriebti už šią ištvermę ir kiekvienas savo ruožtu privalės išnykti. Kiekviena tavo plyta, kiekvienas mano kaulas, kiekvienas žodis mūsų knygoje … viskas į amžiną pradingtį. Viskas, išskyrus, ko gero, tą varpų skambesį, amžinoje prieblandoje persekiojantį tuščią miglą.
„Šis kūrinys – labai niūrus, ir skaitytojas užverčia knygą nepaprastai prislėgtas. Jeigu tą akimirką psichinę energiją būtų įmanoma tiesiogiai paversti fizine, tuomet pirmiausia, ką reikėtų padaryti užvertus šią knygą, – tai panaikinti esamą pasaulio tvarką ir paskelbti naują laiką.“
Rusų ir amerikiečių poeto, eseisto, vertėjo, Nobelio literatūros premijos laureato Josifo Brodskio pabaigos žodis, parašytas rusų rašytojo Andrejaus Platonovo apysakai „Duobė“.
Pristatome rusų rašytojo Andrejaus Platonovo apysaką „Duobė“ (Котлован). Šis kūrinys – tai literatūrinis atsakas į įvykius Rusijoje, susijusius su komunizmo steigimu, kolektyvizacija ir įkolūkinimu, kurių liudininku ir dalyviu buvo pats autorius. Nepaisant savo „istoriškumo“, ši apysaka yra meninis-filosofinis kūrinys, turintis daugybę saitų su literatūros paveldu ir filosofine mintimi.