Vienas pagrindinių šio straipsnio tikslų yra nustatyti nihilizmo ir Niekio santykį Martino Heideggerio ir Ernsto Jüngerio dispute, parodant, kaip Heideggeris atskiria savo požiūrį nuo Jüngerio požiūrio taško. Heideggeris, viena vertus, nihilizmą laiko Vakarų metafizinės tradicijos užsibaigimu, kita vertus, identifikuoja patį Niekį kaip būties šešėlį, kuris negali būti peržengtas tradicinio dialektinio mąstymo būdu.
Ištrauka iš literatūrologo ir literatūros kritiko George’o Steinerio pokalbių knygos „Ilgasis šeštadienis“ (2017). Antroje pokalbio dalyje, pasitelkęs M. Heideggerio, L.-F. Céline’o, R. Wagnerio pavyzdžius, pašnekovas svarsto apie didžiųjų kūrėjų santykį su nežmoniškumu. Reikšdamas nerimą dėl Europos civilizacijos nuovargio ir nuosmukio, Steineris ragina nepasiduoti nežinios lydimai nevilčiai ir išaukština vilties principą, skatinantį kovoti bei veikti visomis išgalėmis.
Kas yra filosofija? Ką slepia šis akivaizdus klausimas? Filosofija nėra disciplina, kurioje galima apibrėžti dalykus ir ribas, kaip mėgino daryti Deleuze’as ar kaip daroma universitetuose, stengiantis atkurti linijinę ir viltingai pažangią istoriją. Filosofija yra ne esmė, o intensyvumas ir gali netikėtai suteikti gyvybę kiekvienai sričiai – menui, religijai, ekonomikai, poezijai, aistrai, meilei, netgi nuoboduliui. Ji primena vėją, debesis ar audrą: kaip ir šie, ji ūmai sukuria, sukrečia, pakeičia ir net sugriauna sutvertą vietą, bet, būdama nenuspėjama, prasiaučia ir išnyksta.
Akivaizdžiai apeliuodamas į vokiečių filosofo Martino Heideggerio tekstą „Iš japono ir klausinėjančiojo pašnekesio apie kalbą“, prancūzų filosofas Jacques’as Derrida laiške, skirtame japonų religijotyrininkui ir filosofui Toshihiko Izutsu, aiškina apie savo kūryboje plėtotą raktinę sąvoką „dekonstrukcija“ (déconstruction). Derrida laiško vertimas į lietuvių kalbą internete viešinamas pirmą kartą.
Vokiečių kino režisierė Margarethe von Trotta netryško iš džiaugsmo, gavusi pasiūlymą statyti filmą apie tai, kaip filosofė Hannah Arendt įamžino Adolfo Eichmanno teismo procesą. „Kaipgi, – klausė ji, – aš galiu sukurti filmą apie filosofą – žmogų, kuris sėdi ir mąsto?“ Dar pridūrė, kad filmuose labai sunku rasti vietą intelektualams: juk šie paprastai vien sėdinėja… Skaityti toliau »
Šiemet Vilniaus knygų mugės lankytojų jūros buvau atneštas į salę, kurioje dalyvavau kaip knygos „Šiapusybės regionai: 50 Heideggerio filosofijos klausimų“ bendraautorius. Renginio moderatoriui ir garbiems profesoriams diskutuojant apie nelengvą knygos atsiradimo istoriją, sunkiai galėjau patikėti jau trečią dešimtmetį atgimusią nepriklausomybę skaičiuojančios valstybės barbarišku vietinės humanitarinės kultūros lygiu, nešama ŽINIA dabartinėms ir būsimoms kartoms. Visa tai… Skaityti toliau »
Rodos, gyvename tokiais laikais, kai žmonės į nepakantą moja ranka. Donaldas Trumpas žvelgia į baltųjų viršenybės šalininkų minią ir joje mato „nepaprastai puikius žmones“. Paties Trumpo seksistinės pastabos jo rėmėjams sukelia ne daugiau nei sunkius atodūsius. Atviras kraštutinių dešiniųjų partijų rasizmas nesulaiko europiečių, nusivylusių savo valdžia, balsuoti už jas. Be abejo, čia savo vaidmenį atlieka… Skaityti toliau »