Pokalbis su amerikiečių filosofijos profesoriumi Richardu Capobianco, vienu pagrindinių XX a. vokiečių filosofo Martino Heideggerio minties komentatorių. Jo knygos Engaging Heidegger (2010) ir Heidegger’s Way of Being (2014) padėjo iš naujo suvokti Heideggerio apmąstymus apie būtį.
„Tam tikru metu pajutau poreikį tyrinėti žymiai fundamentalesnes problemas – apie buvimą žmogumi, apie mūsų egzistenciją ir tikrovę… Vis labiau gilinausi į filosofijos studijas, susidomėjau didžiais filosofais, palikusiais pėdsaką filosofijos istorijoje; klausiau Hanso-Georgo Gadamerio paskaitų, kai šis lankėsi JAV, ir prisimenu jo aistringą kalbą apie tai, jog Heideggeris buvo labai dinamiškas ir įtraukiantis mokytojas. Heideggeris, anot jo, naujoviškai atskleidė senovės graikų filosofiją. Jis norėjo išjudinti praeitį, visus tuos įsigalėjusius – atsibodusius ir nusidėvėjusius – teiginius apie senovės graikų mąstymą, kad atsivertų vibruojančios ‘šakninės’ patirtys, kurios buvo jų mąstymo ir terminologijos šaltinis. Visa tai mane paskatino ne tik dar kartą grįžti prie graikų filosofijos, bet ir panirti į Heideggerio raštų studijavimą… Heideggeris įkvėpė gyvybę filosofijos studijoms; jis padarė filosofiją gyvą ir gaivią.“ (R. Capobianco)
[…]
Vladimir Leško (V.L.): Vokiečių mąstytojas G. Figalas daug dėmesio skyrė Heideggerio apmąstymams apie Aristotelį. Jis tvirtino, kad Heideggeris liko aristoteliškas filosofas1. Aš negalėčiau tam pritarti. Atrodo, kad Heideggeris domėjosi Aristoteliu tarp 1922–1930 metų, bet po šio laikotarpio jį vis labiau traukė ikiplatoniškieji mąstytojai Parmenidas ir Herakleitas. Kokia jūsų nuomonė apie Heideggerį ir Aristotelį?
Richard Capobianco (R.C.): Tai labai sudėtingas klausimas, kad į jį būtų galima atsakyti glaustai! Trumpai tariant, manau, kad Aristotelis suvaidino lemiamą vaidmenį Heideggerio, kaip mąstytojo, gyvenime, bet taip pat sutinku su jumis, jog Heideggeris galiausiai pirmenybę teikė ikisokratiniams mąstytojams Anaksimandrui, Parmenidui ir Herakleitui (kaip jis juos suprato), o ne Aristoteliui.
Mano manymu, pats svarbiausias Heideggerio tvirtinimas apie Aristotelį yra jo rašinys Vom Wesen und Begriff der Φύσις. Aristoteles, Physik B,1 („Apie φύσις [physis] sąvoką ir sampratą Aristotelio ‘Fizikoje’, B 1“), kurį jis parašė 1939-aisiais (bet neišleido iki 1958 m.). Šis rašinys ganėtinai gerai atliepia jo ankstesnius svarstymus apie Aristotelį 3-iajame dešimtmetyje; jame atsispindi jo nuodugniau išplėtotas brandesnis Aristotelio mąstymo supratimas. Heideggeris pirmiausia nuostabiai atskleidžia Aristotelio esminę įžvalgą apie laikišką būties (kinesis) pobūdį: Aristotelis išliko artimesnis pirmapradžiam Anaksimandro, Parmenido ir Herakleito būties supratimui nei Platonas. Heideggeris niekada nesiliovė žavėtis Aristotelio mąstymu, bet taip pat pripažino, kad Aristotelis prisidėjo prie būties mąstymo pokyčio, perkeliant dėmesį į „belaikę“ daiktų „formą“. Todėl šiuo atžvilgiu galime sakyti, kad, kaip jūs teigiate, Heideggeriui ankstyvieji graikų mąstytojai (ikisokratiškieji ar ikiplatoniškieji mąstytojai) visgi buvo lemtingesni jo būties mąstymui nei Aristotelis.
V.L.: Knygos Engaging Heidegger 51-ame puslapyje skaitome: „Heideggeris visą gyvenimą meditatavo apie tai, kas Vakaruose Parmenido ir Herakleito pirmą kartą buvo įvardinta kaip eon – būtis…“ Tolimesnį šios minties plėtojimą randame jūsų antrojoje knygoje Heidegger’s Way of Being („Heideggerio būties kelias“, 2014). Šiandien žinome, kad Heideggeris savo rektoriaus kalboje (1933 m.) nepelnytai graikų filosofijos pradžią susiejo su „vokiečių universiteto“ atgimimu. Tačiau mano klausimas yra ne apie Heideggerio sąsajas su nacionalsocializmu, o apie jo sąsajas su dviem didžiaisiais ikiplatoniškaisiais mąstytojais – Herakleitu ir Parmenidu. Galėtume sakyti, kad pagrindinė abiejų mąstytojų tema buvo ta pati – būtis. Vienas mąstė apie būtį kaip atsitikimą, o kitas mąstė apie būtį kaip pastovumą. Ar su tuo sutiktumėte?
R.C.: Mano požiūriu, Heideggerio svarstymai apie Parmenidą ir Herakleitą (ir apskritai apie graikus) neturi esminio ryšio su jo politine veikla, o jo politinis reikalas, kaip pabrėžėte, yra atskira aptartina tema. Bet jūs klausiate apie Parmenidą ir Herakleitą: Heideggeris komentavo abu šiuos ankstyvuosius graikų mąstytojus visą savo gyvenimą. Būties mąstymo atžvilgiu, abu mąstytojai išliko jam svarbūs iki pat pabaigos. Tradiciškai Parmenidas yra „statikos“ mąstytojas, o Herakleitas yra „kaitos“ ir „tėkmės“ mąstytojas. Tačiau Heideggerio pasakojimas patrauklus tuo, kad jis mano, jog šie tradiciniai aiškinimai yra iš esmės klaidingi arba trumparegiški, t. y. jis skaito ir Parmenidą, ir Herakleitą taip, kad į kalbą perkelia būtį kaip vienintelį laikišką „procesą“ arba „kelią“, kuris apima ir „judėjimą“, ir „ramumą kaip buvimą“. Kitaip tariant, jis suvokia šiuos du ankstyvuosius graikų mąstytojus tarsi sakančius apie būtį „tą patį“, tik skirtingais būdais, o ar tai yra „teisingas“ ar „tikslus“ suvokimas, galima diskutuoti. Bet kuriuo atveju, svarbesnis dalykas yra šis: negalima iki galo suprasti Heideggerio pirminio ir savito būties/būties (Sein/Seyn) supratimo neįvertinus jo aiškinimų apie Parmenidą ir Herakleitą. Būtent todėl knygoje Heidegger’s Way of Being, 5-ame ir 6-ame skyriuose, tiek daug dėmesio skiriu nuostabiems Heideggerio paskaitų kursams apie Herakleitą 1943 ir 1944 metais, kurie nesulaukė pakankamo apsvarstymo moksliniuose darbuose.
V.L.: Santykis tarp Heideggerio ir Husserlio išlieka diskusijų tema. Kaip jūs suprantate Heideggerio kūrybą Husserlio kūrybos atžvilgiu?
R.C.: Santykis tarp Husserlio ir Heideggerio mąstymo yra ganėtinai sudėtingas ir pareikalautų daug ilgesnio atsakymo, tačiau aš norėčiau pateikti štai tokią apžvalgą. Jau 1919 metais Heideggerio nebetenkino Husserlio fenomenologinė perspektyva, tačiau kai kuriais kitais atžvilgiais jo mąstymas 3-iajame dešimtmetyje išliko Husserlio transcendentalinės fenomenologijos struktūros rėmuose, tai liečia ir jo veikalą „Būtis ir laikas“. Daug ryžtingesnis Heideggerio atotrūkis nuo transcendentalinės fenomenologijos pasireiškė 4-ajame dešimtmetyje ir vėlesniais metais. Jis pradėjo suprasti Husserlio „fenomenologiją“ kaip kitą modernaus „subjektizmo“, kurį pradėjo Descartes’as, versiją. Kitaip tariant, Husserlis niekada nepasiekė „pačių daiktų“, nes jo mąstymas buvo labai stipriai nukreiptas link transcendentalinio subjektiškumo (noesis) ir jo mąstymo objektų (noema) „sandaros“. Ar Husserlio transcendentalinis idealizmas galiausiai yra metafizinis idealizmas, vis dar labai abejojama – net ir tarp Husserlio tyrinėtojų. Vis dėlto Heideggeris manė, kad Husserlis iš esmės įkliuvo į moderniosios mąstymo tradicijos, kuri taip susitelkė į žmogaus subjektyvumą, kad „pamiršo“ būtį, spąstus. Būtent šiomis aplinkybėmis Heideggeris dėjo dideles pastangas atkurti pirminį Aristotelio mąstymą (ir senovės graikų mąstymą apskritai), kad įveiktų moderniajame amžiuje vyraujantį „subjektizmą“. Heideggeris manė, kad buvo būtina atsitraukti nuo moderniojo mąstymo (nuo Descartes’o iki Kanto ir Husserlio) ir sugrįžti prie Vakarų mąstymo „ištakų“ pas graikus, kad atgautume turtingesnį būties mąstymą ir patyrimą.
V.L.: Daugelį metų tyrinėdamas Parmenidą ir Herakleitą, Heideggeris pabrėžė naują „aletheia“, kaip „nepaslėpties“, supratimą. Kurioje vietoje įžvelgiate jų tiesos supratimo vienodumą ar skirtumą?
R.C.: Kaip pastebėjau ankstesniame atsakyme, kad ir koks būtų tradicinis mąstymas apie skirtumą tarp Parmenido ir Herakleito, Heideggeriui šie du mąstytojai apie būtį sako „tą patį“. Prisiminkime, kad Heideggeris manė, jog tiek aletheia, tiek physis buvo senovės graikų būties pavadinimai; taigi būtis, aletheia ir physis, nusako „tą patį“. Heideggerio manymu, Parmenido aletheia įvardija visų buvinių, kuriuose slypi paslėpties (atsitraukimo, slaptumo) dimensija, laikišką nepaslėptį (pasireiškimą, pasirodymą). Panašiai ir Herakleito physis įvardija visų buvinių, kuriuose slypi paslėpties dimensija, atsiradimą ar pasirodymą, ir apie tai kaip tik pasakyta 123-iame Herakleito fragmente: physis krypthestai philei (gimtis mėgsta slėptis). Taigi Heideggeriui buvo aišku, kad tiek Parmenidas, tiek Herakleitas „tą patį“ sako apie būtį kaip „pirmapradę tiesą“, kurios švytėjimas skleidžiasi, bet kartu ir neatsiskleidžia iki galo. Kitaip sakant, būtis „yra“ aletheia „yra“ physis.
V.L.: Jūsų knyga Heidegger’s Way of Being yra labai turininga; joje jūs parodote neginčijamą Herakleito mąstymo vietą Heideggerio filosofiniame mąstyme apie būties klausimą. Kaip manote, koks svarbus Herakleito minties momentas sužadino paties Heideggerio klausimą apie būtį (Seinsfrage)?
R.C.: Jūs esate teisus, pastebėdamas, kad mano knygoje Heidegger’s Way of Being nušviečiami Heideggerio svarstymai apie Herakleitą 1943-iųjų ir 1944-ųjų paskaitų kursuose. Šie paskaitų kursai yra nepaprasti, o angliškai kalbantys skaitytojai ir tyrėjai iš esmės pražiūrėjo jų svarbą, nes vokiškasis tomas, GA 55, dar neišverstas į anglų kalbą. 5-ame ir 6-ame skyriuose aš pristatau šių tekstų, kurie prieš tai nebuvo pasirodę anglų kalba moksliniuose darbuose, vertimus ir aptarimus, bei nušviečiu Herakleito fragmentų svarbą Heideggerio mąstymui. Negaliu išskirti tik vieno Herakleito „impulso“, nes jų yra tiek daug! Kalbant plačiau, Heideggeris išaiškino savo būties supratimą Herakleito pagrindinių fragmentų apie physis ir Logos (ar tai, ką Heideggeris vadina „pirmapradžiu Logos“, der ursprüngliche Logos) sąvokomis. Heideggeriui Herakleito physis ir Logos yra tarp anksčiausių pačios būties įvardijimų, ir jis šią temą puikiai atskleidžia įvairiais būdais. Tikiuosi, kad jūsų skaitytojai paieškos informacijos šiuose knygos skyriuose, ir tuo pačiu perskaitys GA 55, kad pajustų Heideggerio svarstymų kūrybiškumą. Pateiksiu tik vieną pavyzdį: Heideggeris poetiškai filosofiškai apibūdina žmogaus (ir visų buvinių) santykį su būtimi, pasitelkęs „įkvėpimo ir iškvėpimo“ temą bei vaizdinius, kuriuos aptariu 6-ame knygos skyriuje.
V.L.: Atrodo, kad vienas paskutinių Heideggerio komentarų, liečiančių Herakleitą, buvo seminare su Finku 1967 metais. Ką manote apie šį seminarą ir ar, jūsų nuomone, Heideggerio svarstymuose apie Herakleitą yra kažkas naujo, palyginti su ankstesniais jo vertinimais?
R.C.: Šį 1967-ųjų seminarą miniu straipsnyje, kurį maloningai publikuojate savo filosofiniame žurnale. Straipsnyje toliau nagrinėjama, kaip Heideggeris supranta Herakleitą, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas Herakleito „kosmos“ kaip kitam pačios būties įvardijimui. Seminaras su Finku yra įdomus, bet visi pagrindiniai Heideggerio apmąstymų apie Herakleitą pradmenys jau randami 1943 ir 1944 metų paskaitų kursuose.
V.L.: Gerai žinoma, kad Heideggeris kalbėdamasis niekada neatsakinėjo į du klausimus: į klausimą apie Dievą ir į klausimą apie tai, ką šiuo metu tyrinėja. Norėčiau jūsų paklausti, ką Heideggeris mąstė apie Dievą, ir ypač būtų įdomu sužinoti apie „paskutiniojo dievo“ sampratą, paskelbtą jo veikale „Įnašas į filosofiją“. Ką jis čia turėjo omenyje?
R.C.: Labai sunku pasakyti, ypač turint mintyje jo paslaptingas nuorodas į „paskutinįjį dievą“ knygoje Beiträge, kaip jūs minite. Todėl leiskite man atsakyti į šį klausimą apie „dievus“ bendriau. Dievų reikšmės klausimas Heideggerio mąstyme yra sudėtingas, bet mums bent jau reikėtų turėti galvoje tai, kad jis visada tvirtino, jog „dievai“ niekada nėra tik žmogiškųjų būtybių projekcijos, t. y. „dievai“, – lygiai kaip mes, „mirtingieji“, – kyla iš būties, laikiškai-erdviškai atsirandančio ar atsiskleidžiančio „kelio“ (ar ontologinio proceso), dėl kurio visi buviniai iškyla ir būna. Žinoma, Heideggeriui „dievai“ ar „dievybės“ nėra tradicinės onto-teologinės, belaikės būtybės: jos yra „laikiškos“ tiek, kiek iškyla iš paties laikiško kelio – būties, jų „šaltinio“, anot jo. Kai kurie naujausi moksliniai svarstymai, nagrinėjant Heideggerį, yra ne kas kita kaip Husserlio transcendentalinio idealizmo variacijos: visiškai nepagrįstai teigiama, kad vėlesniajam Heideggeriui žmogus yra „būties“ „šaltinis“, ir, atitinkamai, šios interpretacijos taip pat klysta, bandydamos išspręsti „dievų“ klausimą jo mąstyme, priskiriant juos žmogui, t. y. teigiant, kad „dievų“ esama tik tiek, kiek esama žmogaus. Heideggeris kiekviename žingsnyje prieštarauja tokiai pozicijai. Jis visada pabrėžia, kad turime dar kartą išmokti būti dėmesingi ir klausytis. Mūsų amžius yra „egoistiškumo“ (Ichheit) amžius, kai vis dažniau reikalaujama, kad žmogus taptų visų daiktų matu. Heideggeris ragina mus išlaikyti „atvirumą“ „dievams“, tačiau pripažįstu, kad lieka neaišku, ką tiksliai Heideggeris turi mintyje, kalbėdamas apie šiuos „dievus“ ar „dievybes“. Įtariu, kad jis sąmoningai paliko šį klausimą neaiškų.
V.L.: Kokius darbus, susijusius su Heideggerio kūryba, šiuo metu dirbate?
R.C.: Gilinuosi į įvairias temas, susijusias su Heideggerio mintimis. Pavyzdžiui, 2-ame Heidegger’s Way of Being skyriuje nagrinėju, ką Heideggeris svarstė apie vieną iš Hölderlino „paskutinių eilėraščių“, ir mane stulbina, koks gražus ir skambus yra jo svarstymas. Pastaruoju metu man rūpėjo susieti Heideggerio mąstymą su amerikiečių poetais, ypač su Waltu Whitmanu. Mano manymu, iš Heideggerio mąstymo galima daug ko išmokti, užmezgus dialogą su didžiaisiais kiekvienos kultūrinės tradicijos poetais.
V.L.: Ir galiausiai norėčiau jūsų paprašyti, kad pasiūlytumėte kokių nors produktyvių būdų, kaip ateityje tyrinėti Heideggerio kūrybą.
R.C.: Kaip žinote, šiuo metu esama daugybės diskusijų apie Heideggerio asmeninį gyvenimą ir politiką, bet, mano manymu, kad ir kaip atkakliai kai kurie žmonės šiuo metu stengiasi, negalima panaikinti skirties tarp Heideggerio kaip žmogaus bei jo laikmečio ir Heideggerio kaip mąstytojo. Kiekvieno didžio filosofo, poeto, menininko, kompozitoriaus darbas – kiekvienos asmenybės kūrybinis darbas – niekada negali būti redukuotas į paprastą biografiją. Jeigu tai turėsime mintyje, tuomet ir toliau bus pakankamai vietos vertinti ir žavėtis nepaprastai turtingu ir plačiu jo mąstymu, ir iš jo kūrinių išmokti tam tikras esmines filosofines ir egzistencines pamokas. Raginu jaunuosius mokslininkus įsitraukti į Heideggerio mąstymą atviru protu ir atvira širdimi.
Baigdamas pokalbį, noriu padėkoti jums, Vladimirai, ir jūsų kolegoms bei skaitytojams už šią galimybę pasidalinti savo mintimis. Palankiai žvelgiu į būsimą bendradarbiavimą su jūsų filosofine bendruomene.
Vertė Tautvydas Vėželis
Versta iš: Interview with prof. Richard Capobianco
Pirmoji pokalbio dalis: Įtraukiantis Heideggeris: pokalbis su Richardu Capobianco