Pokalbiai apie esmes. Apie Niekį

pagal | 2022 06 12

Dalinamės knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Šiame pokalbyje kalbama apie Niekio sampratą A. Šliogerio filosofijoje ir bendrai svarstoma apie Niekio problematiką.

„Kaipgi aš, totaliai jusliška būtybė, kuri niekaip negali įeiti į kokį nors frontalų ar tiesioginį objektinį santykį su vadinamuoju antjuslumu, kaip aš galiu pasakyti, kas yra absoliutus antjuslumas, sutampantis būtent su Niekiu? Tai neįmanoma. Niekis yra duotas, ir viskas. Tai pirmapradė ir galutinė duotis. Nubrėžiu tokią perskyrą: viena absoliuti duotis yra juslumas (beje, irgi niekaip nepaaiškinamas, irgi absoliuti paslaptis), o kita absoliuti duotis yra Niekis. Šią perskyrą ‘Niekyje ir Esme’ įvaizdina vadinamoji ontotopinės klepsidros struktūra. Tarp šių dviejų absoliučių duočių vyksta nuolatinis karas. Niekis visą laiką užpuldinėja juslumą, jis ir gyvena tik grobdamas juslumo luitus. Savaime jo nėra: Niekis tėra juslumo parazitas. Tai tik šitaip. Toliau kelio nėra. Tai galutinė stotis.“ (Arvydas Šliogeris)

POKALBIAI APIE ESMES

Apie Niekį

Arvydas Šliogeris. Na, tai apie ką šiandien kalbėsime?

Virginijus Gustas. Pamėginkime pakalbėti apie Niekį. Praeitą kartą, kai kalbėjome apie sąmonę ir patirtį, jau užsiminėte apie Niekį, ši perspektyva jau buvo atsivėrusi, bet tada kalbėjomės apie kitus dalykus. Todėl pagalvojau, kad labai svarbu nepraleisti Niekio problematikos. Dabar yra įvairiausių Niekio, nihilizmo koncepcijų. Norėčiau pradėti paprastu klausimu: kaip Niekio samprata, Niekio problema ateina į jūsų filosofiją?

A.Š. Tiesą sakant, man ir pačiam dabar keista, kad toji Niekio idėja, nuojauta ar įžvalga mane aplankė. Prisimenu tuos apmąstymus, kurie mane valdė maždaug prieš keturiasdešimt metų, kada rašiau „Būtį ir pasaulį“, „Daiktą ir meną“, netgi kai rašiau „Transcendencijos tylą“. Atrodo, tada negalėjau net įtarti, kad ši tema pateks į mano apmąstymų akiratį, juolab kad tai be galo keistas dalykas, kaip pats supranti. Galiu iš karto pasakyti, Rytų ar Vakarų kultūroje ir filosofijoje tai nėra tokia jau labai ekstravagantiška tema. Rašydamas „Niekį ir Esmą“ šiek tiek pasidomėjau, ar yra apie tai kas nors kalbėjęs ar rašęs, ir nustebau, kad daugelis mąstytojų lietė šią temą. Juk žinai tą jau chrestomatinę tiesą, kad bandant lyginti Rytų išmintį su Vakarų filosofija, jų skirtumas dažnai nusakomas netgi frontaliai: girdi, Rytų išmintis yra nukreipta į Niekį, o Vakarų filosofijos pagrindinė kategorija yra Būtis. Tariama, kad tai visiškai priešingi būdai įeiti į sąlytį su pasauliu ir jį apmąstyti. Įdėmiai peržvelgęs netgi mūsų klasikus, pavyzdžiui, graikus, pamačiau, kad jau anuomet Niekis buvo patekęs į jų akiratį. Galiu priminti Gorgiją, kuriam priskiriamas toks teiginys: „Nieko nėra. Jeigu kas nors būtų, neįmanoma būtų to pažinti. Jeigu įmanoma būtų pažinti, neįmanoma būtų to pasakyti.“ Yra išlikusi maždaug tokia jo mintis. Bet labiausiai nustebau Niekio problemą aptikęs Platono filosofijoje, tiesa, Platono ji nėra išskleista išsamiai. Regis, dialoge „Sofistas“ esama vienos lemtingos minties, aš ją netgi cituoju „Niekyje ir Esme“. Tai unikali frazė, ji mane tiesiog apstulbino, skamba maždaug taip: „Mes nesutiksime su savo tėvu Parmenidu ir sakysime, kad Niekis kažkaip egzistuoja, o Būtis kažkaip neegzistuoja.“ Netiesiogiai Niekio problema yra jau net ir Parmenido mąstyme; jo filosofijoje randame pamatinę kategoriją – absoliučią Būtį, o visa tai, kas yra už jos, yra Niekis. Nors vėlgi atviru tekstu Parmenidas šitos minties nepasako, pasako netiesiogiai – Niekio nėra, o Būtis yra. Maždaug panašiu pavidalu ši mintis kartojasi Leukipo ir Demokrito mąstyme, kur sakoma, kad egzistuoja atomai ir tuštuma. Tuštuma gali būti interpretuojama būtent kaip Niekis. Tam, kad atomai turėtų savo gyvenamąją vietą, turi būti tuščia ertmė, kurioje jie juda.

Čia pateikiau tik ryškiausius akcentus, o vėliau ši tema plėtojosi jau krikščioniškojoje mistikoje. Galiu priminti negatyviąją teologiją, konkrečiai minėtinas Pseudodionisijas Areopagietis, o Meisteris Eckhartas apie Niekį kalba net visai tiesiogiai. Vėliau, naujaisiais laikais, Niekio problema kiek palytima Kierkegaard’o filosofijoje – jis taip pat jos plačiau neišskleidžia, bet ji yra, ir pagaliau Heideggeris jau atviru tekstu sako, kad jo Būtis prilygsta Niekiui. Pavyzdžiui, paskaitoje „Kas yra metafizika?“ tiesiogiai kalbama būtent apie Niekį (tiesa, tik toje paskaitoje, o ir joje, mano galva, Heideggeris baigia ten, kur reikėtų pradėti).

Nežinau, galbūt šie dalykai yra mane paveikę, bet bent man svarbiau tai, kaip Niekio įžvalga iškyla į mano sielos paviršių ir netgi tampa centrine. Man tai nutiko verčiant Hegelio „Dvasios fenomenologiją“. Prisimenu netgi tą atmosferą, jos negaliu nupasakoti konkrečiai, kokį puslapį verčiant, ar kokią vietą skaitant Hegelis tiesiogiai būtų pažadinęs Niekio nuojautą. Anksčiau Hegelį buvau studijavęs daugybę metų, daugybę kartų, bet nieko panašaus nebuvo įvykę – Niekis visiškai neužkliūdavo. Matyt, kažkas manyje subrendo ir tarsi savaime išlindo į sąmonės šviesą.

Dabar galiu spėti, kad Niekio problema man iškyla kartu su kalbos problema. Kalbos problema jau visiškai aiškiai išreikštu pavidalu mano gyvenime ir filosofijoje atsiranda irgi palyginti vėlai. Šiaip, užuomazgų pavidalu, ją randu vartydamas savo pirmąsias knygas – „Būtį ir pasaulį“, „Transcendencijos tylą“, – ir matau, kad net jose jau esama Niekio nuojautos. Bet vienas dalykas, kai esama tik periferinio žvilgsnio, ir visai kitas, kai atsiranda tiesioginis matymas. Žiūrėdamas į kokį nors daiktą, pavyzdžiui, mėnulį, periferiniu žvilgsniu matai ir žvaigždes. Periferiniu pavidalu Niekio, kaip ir kalbos, problema mano sieloje egzistuoja iš pat pradžių, gal net nuo vaikystės, bet kaip apmąstymo centras atsiranda vėliau, nes tik „Niekyje ir Esme“ ši tema yra pagrindinė. Vėliau ji apskritai nebeišnyksta iš mano akiračio. Niekio problema, kaip spėju, atsiranda keliant sau tylų klausimą: „Iš kur atsiranda kalba? Jei ji ir atsiranda, jei ji pasirodo, kur jos metafizinės (ne antropologinės, ne istoristinės, ne sociologinės, ne neurofiziologinės) šaknys?“

Tardamas „atsiranda kalba“, turiu galvoje ne istoristinį požiūrį, tą kvailą darvinistinę pasaką, girdi, kažkada šitame pasaulyje egzistavo gyvūnai, jie nekalbėjo, o paskui beždžionės vieną dieną susirinko į seimą ir nusprendė pradėti kalbėti. Kaip ir visos kitos evoliucinės pasakos, ši pasaka juokinga. Visų pirma juokinga dėl to, kad jos niekaip neįmanoma patikrinti, o be šio kriterijaus galima kelti milijonus hipotezių, ir jos visos bus teisingos ir neteisingos, nes nepatikrinamos. Kaip, beje, ir visas istoristinis požiūris, man tokia problemos svarstymo prieiga visiškai svetimas dalykas. Klausdamas, iš kur kyla kalba, turiu omenyje ne tą istoristinį traktavimą, bet apskritai – kur glūdi kalbos šaknys? Turiu galvoje, iš kur ji kyla kad ir dabar, kai mes su tavimi kalbame. Visų pirma, iš kur atsiranda tie žodžiai, kurie pasaulyje neturi jokio juslinio atitikmens? Pavyzdžiui, iš kur gali atsirasti žodis „dievas“? Iš kur gali atsirasti žodžiai „viskas“, „vienis“, „dao“, „angelas“, „dvasia“, „kvarkas“, „kvantas“, „laikas“, „erdvė“ arba skaičiai bei matematinės lygtys?

Apskritai mūsų kalbos branduolį sudaro žodžiai, kurie neturi jokio juslinio atitikmens pasaulyje. Yra juk toks vienas iš istoristinių aiškinimų, kad kalba atspindi daiktus pasaulyje. Bet, atkreipk dėmesį, – o man šis dalykas įdomiausias ir lemtingiausias, – kad didžiausią vaidmenį žmonijos istorijoje yra atlikę kaip tik tie žodžiai, kurie neturi jokio juslinio atitikmens. Taigi, iš kur jie atsirado? Vėl galima aiškinti, kad, girdi, pagal analogiją, bet tai naivus aiškinimas, nes, pavyzdžiui, žodis „visata“ neturi jokios analogijos mažų mažiausiai baigtinei, juslume iki ausų įklimpusiai būtybei, koks esu aš ir mano gentainiai.

Ypač mane stulbina matematikos kalba – kai pagalvoji, ji yra stebuklų stebuklas. Imkime kad ir kokią diferencialinę lygtį. Tai fantastiškas kūrinys. Arba visa algebra – iš kur ji atsiranda? Sakykime, skaitmuo, jis toks mistifikuotas. Pavyzdžiui, vienetas. Kas tai per velnias? Juk vieneto savaime pasaulyje nesama. O puikiai žinai, kad daug labai aukšto rango mąstytojų savotišku siekiniu laikė Vienį, vienetą. Pavyzdžiui – Plotinas. Platonas iš dalies siekiniu laikė Gėrio idėją, paskui atsiranda fanatiška absoliutaus vieneto – vieno Dievo idėja, ir ne tik tai. Ši kalba, matematinė, yra pakibusi keistoje tuštumoje. Yra aišku tik viena – ji tikrai neatsiranda žiūrint į juslinį pasaulį. Ji ateina iš kažkur kitur. Tad jeigu ji neateina iš juslinio pasaulio, ji ateina iš mūsų pusės, iš dvasios, sielos ar sąmonės – tokia chrestomatinė grynosios matematikos geografija.

Bet tada vėl kyla klausimas – o kas per dalykas yra toji siela? Kaip žinai, istoristinė tradicija, vadinasi, mitai, sako, kad ši mūsų pusė – dvasia, siela, – girdi, yra ideali. Bet mane nuo ankstyvos jaunystės, kai dar tik pradėjau studijuoti filosofiją, kankino paprastas klausimas – o kas yra toji idealybė, kur ji esti ir kaip ji duota man pačiam? Taip galų gale atsidūriau visiškoje aklavietėje. Bet svarbiausias dalykas, kurį pastebėjau, yra tas, kad idealybės apibūdinti pozityviai neįmanoma. Ją galima apibūdinti tik negatyviai: ne tai, ne tai, ne tas ir ne tas. Pozityviai neįmanoma. Kitas klausimas – kur toji idealybė duota? Vėlgi ji duota tik kalboje, jusliniame, neidealiame žodyje „idealybė“. Ir, svarbiausia, žengiant dar vieną žingsnį, kokioje kalboje ji pirmiausia duota? Vėlgi toje kalboje ar tuose žodžiuose, kurie neturi jokio analogo ar atitikmens jusliniame pasaulyje. Taigi tu staiga pakimbi tuštumoje. Man atrodo, tada galėjo būti nunerta tokia grandinėlė ar rožinis, tik ne taip dailiai, kaip dabar: jeigu idealybė gali būti apibūdinama tik negatyviai, kaip grynasis negatyvumas, natūraliai kyla klausimas – kur tas negatyvumo šaltinis?

Dabar aš vėl trumpam sugrįžtu prie Hegelio. Atrodo, centrinė Hegelio filosofijos kategorija yra negatyvumo kategorija. Hegelis tikriausiai ir pažadino manyje šį klausimą – o iš kur atsiranda negatyvumas, – nes pats į šį klausimą neatsako. Žinoma, jis dudena tai, kas buvo dudenama du tūkstantmečius: girdi, negatyvumas atsiranda iš idealybės, iš idealios dvasios. Mano atsakymas buvo kitoks: jeigu negatyvumas atsiranda iš tos mįslingosios, savaime niekur ir niekaip nepasirodančios idealybės, tuomet idealybė turėtų būti kažkoks labai keistas negatyvumo šaltinis. Klausimas – koks šaltinis? Atsakymas vienas – Niekis. O tai reiškia, kad ir kalba atsiranda iš Niekio. Paskui einu netgi toliau ir sakau – kiekvienas žodis atsiranda iš Niekio. Tie žodžiai, kurie neturi juslinio atitikmens pasaulyje, akivaizdžiai atsiranda iš Niekio. Pavyzdžiui, indų išmintyje yra žodis „nirvana“, o kinų išmintyje – „dao“: tai grynojo Niekio atitikmenys. Bet labiausiai apstulbau iškėlęs tokį klausimą: o iš kur atsiranda pats žodis „niekis“? Juk iš pirmo žvilgsnio tai visiška paslaptis, visiška mįslė. Kaip gali kalboje atsirasti žodis, kuris absoliučiai į nieką nenurodo, beje, ne vienintelis, bet pats įžūliausias, pats akivaizdžiausias. Jeigu aš interpretuoju idealybę pozityviai ir tariu žodį „dvasia“, tai tą dvasią galiu bent kaip nors įsivaizduoti, kaip kažkokius dūmus, miglas, kaip debesėlį. Juk netgi su abstrakčiausiais žodžiais mes siejame kokius nors juslinius vaizdinius.

Esu įsitikinęs – yra taip, kaip sako Kantas, ir aš su juo visiškai šioje vietoje sutinku, ne kartą tai sakiau ir kartoju: „Galiu suprasti tik tai, ką galiu pamatyti.“ Štai Dievo vaizdinys: turint galvoje, kad Dievas visada apreiškiamas jusliškai, įkarnuojamas, įkūnijamas, visiškai natūralu, kad Jį įsivaizduosiu kaip senelį, kaip slibiną, drakoną, nukryžiuotąjį, kaip antžmogį ar dar kaip nors panašiai. Bet kaip dėl žodžio „niekis“? Koks vaizdinys atitinka žodį „niekis“? Pasakysiu: tuštuma. Bet žodis „tuštuma“ man nieko nepaaiškina, kadangi aš tuštumos negaliu pamatyti. Ir apskritai jokioms juslėms tuštuma nėra duota. Matyt, šis žingsnis ir buvo susijęs su tuštuma, su tuo, kad negatyvumas turi savo šaltinį, o tas šaltinis gali būti pavadintas žodžiu, ir tik žodžiu „niekis“. Be to, yra dar vienas dalykas, kuris mane seniai kamavo. Tai pats negatyvumas, arba, sakant paprasčiau, lietuvių kalba, – naikinimas.

V.G. O kaip apibūdinate, apibrėžiate patį negatyvumą? Kokios jo sąsajos su čia išskleisto Niekio horizontu?

A.Š. Hegelis negatyvumą pateikė kaip banalybę. Bet tai ir yra banalybė. Kiekviename žingsnyje vyksta naikinimas. Jeigu žvilgtelsi į pasaulį, pamatysi, kad jis, kaip aš dabar sakau, yra naikinimo poligonas. Vis prisimenu labai gražų upanišadų mąstytojų pasakymą, kad pasaulis yra maistas ir maisto valgytojas. Sakysi, pasakyta ciniškai, bet tai akivaizdus dalykas. Jeigu pasaulyje yra bent koks daiktas, esinys, tai jis egzistuoja tik naikindamas kitus daiktus ar esinius. Kitokio santykio nėra. Bet kurio esinio pirmapradis santykis su kitu esiniu yra naikinimas. Nieko čia nepadarysi. Nuo pat neorganinės gamtos iki žmogaus.

Bet lygiai taip pat akivaizdu – juk visi šie mano apmąstymai išplaukia ne iš kokių spekuliatyvių chimerų, pasakų ar mitų, o iš to, ką matau tiesiogiai, – kad žmogaus pamatinis sąlytis su pasauliu yra naikinimas. O kaipgi kitaip? Kokia yra mano išlikimo galimybės absoliuti sąlyga? Valgymas! Aš turiu valgyti, – o ką reiškia valgyti? Valgyti reiškia naikinti. Bet mane nuo seno stulbina ir kitas elementarus dalykas. Žmogus šiuo požiūriu labai skiriasi nuo kitų šios žemės būtybių ir esinių, nes jis naikina daugiau, negu reikia. Gamtoje būtybių naikinimas neperžengia būtinybės ribų, o žmogiškasis naikinimas paprastai vyksta prabangos modusu. Nebūtina įvardyti ar aptarinėti vartojimą kaip akivaizdžiai perteklinį, naikinimą dėl prabangos; imkime paprastesnį pavyzdį – auką. Kas yra auka? Ji yra naikinimas. Kyla klausimas: kam reikalingas šis naikinimas, išreikštas auka? Jokios tiesioginės naudos jis neatneša. Aukojimas yra nebūtinas naikinimas, ir negana to, jis dar aukštinamas, sakralizuojamas, heroizuojamas, netgi paverčiamas savotišku žmogaus orumo žymeniu. Kai mane apstulbino ši seniai aplankiusi įžvalga, spėjau, kad galbūt kur nors nematomose žmogaus ar bendruomenės egzistencijos gelmėse aukoti yra būtina, bet paviršiuje, kuris tiesiogiai atsiveria mano akims, aš jokios būtinybės nematau. Aš matau, kad aukojimas yra visiškai nereikalingas, netgi beprasmis naikinimas.

Tokie faktai privertė permąstyti naivią Hegelio negatyvumo sampratą. Su jo mintimi, kad pasaulis yra naikinimo arena, sutinku, bet akivaizdžiai matau, kad viena būtybė šitoje naikinimo arenoje išsiskiria iš visų kitų, nes ji naikinimą labai dažnai padaro savitikslį. Galima šį judesį vadinti pertekliniu naikinimu – „Niekyje ir Esme“ aš jį vadinu ekstatiniu naikinimu. Tai naikinimas dėl paties naikinimo, naikinimas kaip savitikslis, naikinimas kaip pasismaginimo ir džiaugsmo šaltinis. Jeigu žvilgtelėsi į žmonijos istoriją (arba į Ekraną), pamatysi, kad vadinamoji aukštoji žmonija labai dažnai tą neregimą ribą, kuri skiria būtiną ir prabangos, perteklinį, ekstatinį naikinimą, peržengia labiausiai. Kitaip tariant, kuo prabangesnė visuomenė, tuo didesnis ekstatinis naikinimas. Tokio naikinimo nepralenkiamas pavyzdys man yra romėnų cirkai, gladiatorių kautynės. Lygiai tas pat vyksta ir dabar. Kas sudaro dabartinės amerikietiškosios ideologijos branduolį? Naikinimas dėl paties naikinimo, beprasmis, jokia pragmatika nepateisinamas naikinimas kaip pasimėgavimo šaltinis. Walto Disney’aus žiurkių agresyvumas, automobilių ir snukių daužymas, sadistinio žudymo ar kankinimo seansai, mėgavimasis katastrofomis ir panašios grožybės dabar tapo Ekrano ideologijos kasdienybe. Betgi taip buvo visada, skiriasi tik sadistinio naikinimo formos.

Kita vertus, vėl sugrįžtu prie to paties klausimo: ką reiškia auka? Imkime laukinukų visuomenę – ten, atrodo, dar jokio naikinimo iš prabangos negali būti, bet auka yra bendruomenės gyvenimo centras. Vadinasi, aukščiausius savo polėkius hominidas nuo amžių sieja su beprasmiu naikinimu, kurį aš vadinu nihilistiniu naikinimu. Vėliau aukojimas pereina į aukštąsias visuomenes: aukoja ir graikai, ir romėnai, ir krikščionys, ir naciai, ir bolševikai, ir net vaikai. Trumpai tariant, nesama visuomenės be aukos, vadinasi, be beprasmio naikinimo. Aukojimas kartais pasiekia milžinišką mastą. Priminsiu netgi mums, europiečiams, išnaikinusiems ištisas tautas ir civilizacijas, kraupiai atrodantį aukojimo mastą, pavyzdžiui, actekų visuomenėje. Kai Hermánas Cortésas su savo banditais pamatė, kas darosi Tenočtitlane, kur per didžiąsias šventes būdavo paskerdžiama tūkstančiai žmonių, jie tiesiog buvo pašiurpę. Bet šis jų pamatytas vaizdas yra tik kiekybiškai išplėsta ta pati auka. Be to, ir jie patys skerdė indėnus ne tik dėl būtinybės, bet ir linksmindamiesi.

Taigi beprasmė auka ir nihilistinio naikinimo linksmybės atsiduria „Dievo paveikslo“ egzistenciniame centre. Kitaip tariant ir grįžtant prie aptariamos įžvalgos, pamačiau, kad žmonijos gyvenimą sudaro naiviai arba ciniškai heroizuojamas naikinimas. Ir keisčiausia, kad tas herojiškas naikinimas dažniausiai susietas su religijomis. Religijose žmogus tarsi pasikelia į aukščiausią savo egzistencijos rangą, bendrauja su savo vadinamaisiais dievais ir aukščiausiąja tikrove. O religijų pagrindą sudaro arba tiesioginis, arba netiesioginis aukojimas. Tiesioginio aukojimo pavyzdys gali būti kad ir paskerdžiama bei sudeginama avelė, o puikus netiesioginio aukojimo pavyzdys – fanatizmas: krikščionių konkistadorai ir misionieriai, žiauriausia prievarta ir kruvinu smurtu atverčiantys į tikrąjį tikėjimą pagonis ir kitokią „neteisingą“ fauną. Krikščionims nedaug nusileidžia musulmonai, nors jų sukeltų atvertimo žudynių mastas kur kas kuklesnis. Matydamas tokį liūdną vaizdą aš ir priėjau išvadą: jeigu viena iš centrinių žmogiškosios egzistencijos duočių yra perteklinis naikinimas, tada – iš kur jis kyla? Gyvūnai, netgi plėšriausi, pertekliaus modusu nenaikina. O mes, žmonių giminė, vis giriamės ir didžiuojamės, kad esame geresni už tigrus, šermuonėlius ar kitokius vadinamuosius plėšrūnus. Deja, žmogus yra kur kas baisesnis plėšrūnas, nes jis dažnai naikina tik dėl pasismaginimo.

Nihilistinio naikinimo džiaugsmas gali būti laikomas antropologine konstanta, visiškai nepriklausančia nuo vadinamosios pažangos. Netgi priešingai: prisimink A-bombą ir dabartinę Ekrano ideologiją, kurią taip ir norisi pavadinti skerdyklos apoteoze. Tokia minčių grandinė ir vedė prie suvokimo, kad žmoguje esama unikalaus naikinimo šaltinio. Būtinas naikinimas yra iš dalies suprantamas, neišvengiamas ar netgi pateisinamas (nes tam, kad išlikčiau, turiu naikinti, kiek man būtina), o štai matant perteklinį naikinimą kyla klausimas: kodėl aš turiu naikinti, jei nuo to naikinimo mano išlikimas visiškai nepriklauso, kodėl turiu naikinti, jeigu šito nedarydamas aš ne tik galėčiau išlikti, bet ir galėčiau išlikti tauriai. O štai „Dievo paveikslas“ perteklinį naikinimą vis labiau linkęs laikyti žmogiškumo idealu ar net galutiniu tikslu. Bent man tas polinkis atrodo baisus dalykas. Taigi, jeigu žmogui reikalingas perteklinis naikinimas ir jeigu tai nėra gamtinė būtinybė, vėl klausimas – o iš kur toks naikinimas kyla? Ar tai reiškia, jog esama kokio nors antgamtinio naikinimo šaltinio, būdingo tik žmogui? Tą antgamtinį šaltinį buvau priverstas įvardinti taip: tai Niekis, kaip žmogaus – ir tik žmogaus – metafizinis centras.

Tačiau man įdomiausia mintis buvo ta, kad žmogus naikina pertekliaus ir prabangos modusu, pasismagindamas ir mėgaudamasis, tik tam, kad pats pasislėptų nuo Niekio. Tai žmogui būdingiausias naikinimo būdas. Kitaip tariant, čia atsiveria ta pati negatyvumo problema. Tiksliai sakant, naikinimas kyla visai ne iš Niekio. Iš Niekio kyla perteklinis arba nihilistinis naikinimas. Šiuo požiūriu būtent žmogus, ir tik žmogus, laikytinas nihilistine pabaisa, pasak Sofoklio, baisiausia iš visų. Perteklinis naikinimas vyksta tik tam, kad hominidas, kosminis bailys, pasislėptų nuo jame glūdinčios labai keistos duoties, kurią, kad ir kaip stengčiausi, galiu įvardinti tik paradoksaliai. Juk žodis „niekis“ yra absoliutus paradoksas – jis paverčia būtimi tai, ko nėra.

Galbūt tokia buvo mano minčių eiga, susidūrus su naikinimo ir Niekio problema. Dar galima pridurti, kad tada, kai man kilo ši mintis, kurią dabar išskleidžiau, pagalvojau: o kaip aš galiu ją patikrinti? Prisiminkime, ką jau kalbėjome: pamatinius dalykus, apie kuriuos pasakoji, sąžiningai pasakoji, privalai parodyti pirštu. Ir štai mano pirštas nukrypo į kalbą ir aš perėjau prie jos.

V.G. Ar norite pasakyti, kad tai, apie ką kalbėjote, ką kalbėjote apie Niekį, matyti kalboje? Ar negatyvumas ir galbūt net naikinimas glūdi kalboje? Visa tai kyla iš jos?

A.Š. Taip, tai matyti kalboje. Aiškiausiai visa tai galime užfiksuoti dabar išgarbintame, stabu virtusiame diskursyvume, arba diskurse. Kalba yra skylėta. Kitaip tariant, matyti, kad ne tik pačioje kalboje vyrauja tuštuma, bet visa kalba kybo virš tuštumos. Šią mintį labai gerai iliustruoja, pavyzdžiui, knygos puslapis. Jeigu kokiu nors būdu pasistengęs išmatuotum, tai pamatytum, kad devyniasdešimt procentų puslapio sudaro tuštuma. Baltas paviršius. Diskursyvumas – tuštumos ir pilnatvės kaita arba mažutė pilnatvė, įsprausta į tuštumos dykumą, – unikalus dalykas.

Tokio dalyko gamtiniame pasaulyje nėra. Jeigu kalba nebūtų diskursyvi, tu ne tik negalėtum nieko pasakyti, bet ir negalėtum jos paversti raštu. Paprastai sakant, man pasirodė, kad pati kalba geriausiai parodo savo prigimtį ir atskleidžia savo dvejopą kilmę. Pirmiausia ji parodo savo keistą struktūrą – kad ji neturi daiktiškojo pamato, kita vertus, kalboje vyraujanti tuštuma liudija, kad joje vyrauja negatyvumas. Kalbą galima pavadinti ištisiniu „ne!“ ir jusliniam pasauliui, ir net sau pačiai kaip juslinei duočiai; lingvistai pasakytų, kad antjuslinis signifikatas kas mirksnis naikina juslinį signifikantą, kuris pats savaime kalbančiajam yra visiškai nesvarbus; su kalba jis elgiasi taip, tarsi signifikanto išvis nebūtų, arba traktuoja jį kaip trukdį, siekdamas, kad kalba taptų absoliučiai skaidri, na, kažkuo panaši į binarinį kodą ar ekstrasensinę angelų „komunikaciją“. Vien šia pastanga galima paaiškinti totalinį poetinės kalbos nunykimą ir klaikiausių žargonų įsivyravimą. Šitaip pačiame paviršiuje kalba vis labiau artėja prie savo nihilistinės prigimties. Juk neatsitiktinai vadinamosios metakalbos ieškojimai per praeitą šimtmetį virto vos ne manija: kiekvienas stengiasi iššokti aukščiau bambos, tai yra sukurti ar surasti kalbos kalbą, kalbos apie kalbą kalbos kalbą ir taip ad infinitum. Tai tiesiog bėgimas nuo juslinio pozityvumo liekanų, vis dar estinčių normalioje, pavyzdžiui, kasdienėje kalboje.

Kalba yra totaliai negatyvi, tai virtualioji kosminė giljotina. Pozityvios kalbos, sudarytos vien iš juslinės masės, ir būti negali. Bet aš, grįsdamas totalinį kalbos negatyvumą ar veikiau jos nihilistinę prigimtį, trumpam sugrįšiu prie to monstriško žodžio „niekis“. Jeigu aš, kaip sako Heideggeris, esu būtis-pasaulyje, akivaizdu, kad pasaulis gali būti pavadintas ištisinio juslumo artikuliuota mase, jei patinka, – jusline visuotinybe, o tai reiškia, kad pasaulyje Niekio nėra. Niekur ir niekada. Jokia patirtis manęs neatveda į tą vietą, kur galėčiau susitikti ar susidurti su Niekiu. Tai, kas patiriama, visada yra juslinis „kažkas“, ir dar į individą sutelktu pavidalu. Tai reiškia, kad šis žodis ateina tik iš žmogaus pusės ir yra atsiradęs iš sielos (ne sąmonės!), ji, vaizdingai sakant, yra Niekio maišas. Kad žmoguje esama unikalios nejuslinės vietos, iš kurios emanuoja visa, kas specifiškai žmogiška, buvo pastebima nuo neatmenamų laikų, ir toji vieta, irgi neatmenamais laikais, buvo pavadinta siela, beje, neturinti jokių pozityvių atributų net krikščionybėje: ji ne-mirtinga, ne-juslinė, ne-medžiaginė, ne-sudėtinė, ne-turinti dalių ir taip toliau. Taip galima kalbėti tik apie tai, ko nėra mūsų normalios pasaulio patirties lauke ir ko net išvis negali būti kaip pozityvios duoties. Štai kodėl paprasčiausia sielos kvazivaizdinio analizė veda ten pat, kur ir negatyvioji teologija, – į Niekį.

Ne aš, o krikščionys pirmieji pasako, kad žmogus yra Niekio kūdikis, nes jo centrą sudaro Niekio bedugnė ir nihilistinio negatyvumo versmė – iš jos kyla netgi apofatinio Dievo vaizdinys. Paskui pamačiau, kad šias mano įžvalgas patvirtina ne tik krikščionybė, bet ir kitos religijos (pavyzdžiui, budizmas). Maža to, metafizikos istorijoje – nuo Platono ir sofistų iki Hegelio, Heideggerio, Kierkegaard’o, Kojève’o ir Sartre’o – visą laiką figūruoja Niekis, bent kaip periferinė duotis, tačiau kadangi net mąstytojams netrūksta bailumo, jie, bijodami būti apkaltinti nihilizmu, Niekį stengiasi nustumti į šešėlį, nors visiškai paslėpti jo negali. „Niekyje ir Esme“ yra visas skyrius, kuriame aptariama ši mintis, jį dar galima išplėsti ir prirašyti kelis tomus, jeigu labai norėtum, kaip sakoma, „moksliškai“ pagrįsti pagrindinę tezę, bet man šis dalykas nei svarbus, nei įdomus. Be to, akivaizdybė negrindžiama: ji paprasčiausiai parodoma.

Bet esama dar vieno dalyko. Ir net ne vieno. Pirmiausia – geismo dialektika. Žinai, būna tokių smulkmenų, kurios įstringa į giliąją bekalbę atmintį, ir paskui supranti, jog tos smulkmenos įstrigo todėl, kad tas grūdas, ta smulkmena, jau yra tavyje. Prisimenu vieną ginčą su fiziku ar matematiku. Mes pradėjome kažką kalbėti apie žmogų ir jis pareiškė, kad žmogui reikia kuo daugiau malonumų, o žmogaus gyvenimą valdo poreikiai. Atrodo – banalybė, bet man tie žodžiai įstrigo. Ta mintis virė galvoje daugybę metų, ir priėjau išvadą, kad žmogų valdo ne poreikiai, o geismas. Poreikiai valdo gyvūną, o ne žmogų. Jei žmogų būtų valdę tik poreikiai, dabar neturėtume supermonstriškos civilizacijos su visais hadronų greitintuvais ir Ekranu. Pasakysiu labai paprastai, nes ne kartą mano jau sakyta ir rašyta: poreikis yra susietas su konkrečiu daiktu, konkrečiu objektu. Jį galima patenkinti, pavyzdžiui, suvalgius kotletą arba nusipirkus kostiumą. Geismas jokio objekto neturi, be to, jo nei patenkinti, nei nuraminti neįmanoma – žinoma, aukšto rango hominidui, o ne kiauliažmogiui. Geismas neturi pabaigos, jis begalinis. Begalinis ne ekstensyviąja, o intensyviąja prasme, nors, tiesą sakant, pavyzdžiui, turisto tipas arba „kosmoso užkariavimas“ rodo, kad geismo intensyvumas nejučiom pereina į ekstensyvumą. Be to, geisme įkūnytas absoliutus negatyvumas.

Tik nepasiklyskime minčių labirinte: kalbu ne apie tą negatyvumą, kuriame gyvenu valgydamas ir nudėvėdamas – taigi naikindamas – dalykus, susijusius su mūsų kūniškomis reikmėmis. Geismas yra idealus naikinimas, jis tarsi nušluoja bet kokią baigtinę būseną, baigtinį daiktą ar esinį. Vien dėl geismo žmogus negali jau šiame pasaulyje pasiekti Rojaus būklės, tai yra įsišaknyti į visišką dabartį, ir nuolat kybo ateities arba praeities kartuvėse (Heideggeris tai pavadino rūpesčiu). Trumpai tariant, geismas yra nukreiptas į Niekį, dar tiksliau – geismas pats savaime yra judrus Niekis, kaip nihilistinio naikinimo galybė. Tai puikiai parodo Platonas, pasakodamas, kad Erotas, arba geismas, yra Poro, pertekliaus dievo, ir Penijos, skurdo dievaitės, vaikas. Taigi, pasak Platono, geismas yra ir perteklius, ir skurdas – skurdo perteklius ir pertekliaus skurdas, – nes, kad ir ką žmogus pasiektų, viskas nueina niekais, nėra tokios baigtinės būklės, kurioje galėčiau pasakyti: štai, viskas, man jau gana. Netgi persisotinimas hominidui yra didžiausia nelaimė, nuo jos jis bėga lyg nuo maro.

Apskritai jokioje gyvenimo srityje palaimingos nuraminto geismo būklės nebūna. Taigi vėl turiu padaryti išvadą: jeigu žmogų valdytų tik poreikiai, mes dabar neturėtume nei branduolinių bombų, nei kompiuterių, nei bažnyčių, nei meno kūrinių, nei gigantiškų statinių, neturėtume ir knygų, nes visa tai atsiranda ne iš poreikio, o iš tos keistos pamatinės žmogaus egzistencinės duoties, kuri ne tik nesutampa su poreikiu, bet ir prasideda ten, kur poreikis pasibaigia, kur jis patenkinamas. Statyti Milano katedrą arba piramides nėra jokio poreikio. Priešingai, kad pastatytų piramidę, Cheopsas turėjo labai apriboti savo liaudies ir tų vergų, kurie ją statė, poreikius. Kuriems velniams jis ją statė? Kam šito gigantiško akmeninio maišo reikia? Visi džiaugiasi, visi garbina tuos didingus statinius, didžiuojasi, o man juokinga: statyti gigantišką akmeninį maišą tik tam, kad jo mikroskopiniame kamputyje žiurkės graužtų kažkokio nupezusio senio dvėselieną, – na, kaip sako Ostapas Benderis, vien šitas žygdarbis gali priversti nusivilti žmonijos proteliu. Bet tokių megalomaniškų pabaisų pristatyta tiek, kad net bloga darosi. Na, pavyzdžiui, keltogermanų romaniškieji arba gotikiniai monstrai, dabartiniai stadionai, dangoraižiai, beprotiško dydžio tiltai, fabrikai ir kitokios idiotiškos grožybės. Iš kur visa tai? Tikrai ne iš poreikio. Kokį poreikį gali patenkinti visiško kvailio sugalvotas Dubajaus dangoraižis? Aš jau nekalbu apie visokias Hablo dūdas, keliones į Marsą ir protingų būtybių paieškas beprotiškuose visatos toliuose.

Deja, žmonija nenumaldomai kvailėja, ir šis kvailėjimas nulemtas būtent nihilistinio, niekaip nenumaldomo geismo. Visa „aukštoji“ žmonijos kultūra – turiu galvoje tai, kas pakyla virš paprasto įrankio, patenkinančio paprastą poreikį, – atsiranda iš geismo, būtent vergavimas geismui netrukus sunaikins ir planetą, ir patį geismo vergą. Galų gale, ar esama paprastų įrankių? Nėra. Kai laukinukas padaro ietį, tuoj pat ją išdabina įmantriausiais ornamentais. O išdabinta ietis jau nėra paprastas įrankis; tai Stabas, įkūnijantis beprasmį geismą, iš jos galiausiai atsiranda netgi dievai – hominido kvailumo liudininkai, nihilistinio pertekliaus krešuliai. Paklauskime – kokio pertekliaus? Atsakymas: nihilistinio naikinimo – beje, iškilmingai vadinamo kūryba – pertekliaus. Geismas geriausiai įkūnija tik hominidui būdingą absoliutų negatyvumą, ir reikia ypač pabrėžti, kad toks negatyvumas kyla ne iš gamtinės būtinybės. Gyvūnai nestato piramidžių, bažnyčių, dangoraižių, neaukoja, negamina A-bombų, kosminių laivų, kurie turėtų nuskraidinti „statytoją Solnesą“ kur nors į Marsą, Krabo ūką ar dar velniai žino kur. Gyvūnai turi tik poreikius. Bet jeigu hominido egzistenciją valdo nihilistinis naikinimas, tai turi būti koks nors jo šaltinis? Aš esu priverstas daryti išvadą, kad esama kažkokios keistos metafizinės vietos, kurioje nieko nėra ir iš kurios kyla šis geismas: toji vieta yra būtent Niekis.

Ir pagaliau trečias, lemtingas, dalykas, jį laikau bene didžiausiu savo atradimu, kadangi ir apie geismą, ir apie Niekį daug kas yra šnekėję, o štai apie dar lemtingesnį nihilizmo šaltinį – nė vienas. Tai hominidui, ir tik hominidui, kaip Niekio vergui, būdinga Tikrovės stoka. Žmogui visada trūksta Tikrovės, jis fatališkai pasmerktas anestezijai, Tikrovės intensyvumo stokai. Tikrovės žmogui niekada negana. Galiu netgi pasakyti, kad visa žmonijos kultūra atsiranda iš Tikrovės stokos.

Kaip atsiranda dirbtinis pasaulis? Jeigu bandytum jį aiškinti tik gamtine būtinybe, dirbtinis pasaulis būtų elementarus. Tiesą sakant, dirbtinį pasaulį turi net ir beždžionė. Paima akmenį ir daužo riešutą arba paima lazdą ir numuša bananą. Bet žmogaus dirbtinio pasaulio centrą sudaro, arba bent jo centru yra laikomi, nebūtini dalykai, pavyzdžiui, šventyklos, bibliotekos, muziejai, universitetai, hadronų greitintuvai, branduolinės bombos ir visa kita, kurių reikalingumo iš viso neįmanoma paaiškinti. Iš kur visa tai atsiranda? Aš manau, kad žmogus šiuo požiūriu tiesiog yra kosminis ligonis, nes jam nuolatos stinga Tikrovės, kaip paprasčiausios gamtinės duoties, nežmogiškumo dovanos. Jam visą laiką reikia kaip nors kompensuoti baisingą Tikrovės stoką, kadangi nelabai malonu jaustis vaiduokliu ir turėti reikalą tik su vaiduokliais. Kuo jis bando tą stoką kompensuoti? Visų pirma – kurdamas dirbtinį pasaulį. Prabangos dirbinių pasaulį. Kam moteriai reikia deimantų vėrinio? Arba kam vyrui reikia važinėti ne opeliu, o buldozerinio tipo džipu? Kodėl jis turi nešioti laikrodį su briliantais? Juk tai ne tik nebūtina, bet ir neskoninga ar netgi pavojinga.

Absurdo viršūnė pasiekta, žinoma, amerikonų. Jungtinėse Amerikos Valstijose yra privatus kosmodromas, ir jau dvejiems metams į priekį susidarė eilutė milijardierių ir milijonierių, geidžiančių skristi į kosmosą. Kokio velnio, ką tu ten veiksi? Arba pažvelk į turistą. Kokio velnio daužytis po pasaulį, jeigu tavęs neverčia jokia būtinybė? Be to, geriausi dalykai visada būna arti, čia pat, prieš akis. Aš suprantu klasikinį nomadą, stumiamą iš poreikio kylančios būtinybės – galvijų banda nuėda žolę ir turi keltis į kitą vietą. Bet kokio velnio man dabar sėsti ar į boingą, ar į traukinį ir kažkur važiuoti, kad ir, pavyzdžiui, į kokią Ispaniją, Aliaską, Antarktidą ar dar kur nors? Juk nėra jokio reikalo, tai tik gryniausi nuostoliai. Net nupezę seniai dabar valkatauja po visą Žemės rutulį. Kam? Šis dalykas gali reikšti tik viena – trūksta Tikrovės.

Jeigu tau pakaktų Tikrovės, būtum kaip tas katinas, kuris pavalgė, atsigulė šalia ir murkia, tu dar jį paglostai, ir viskas, jis laimingas. Arba tinginiai liūtai, kurie devyniasdešimt procentų savo gyvenimo miega, kadangi už juos dirba liūtės. Jos papjauna antilopes, liūtas jas nuveja, prisiryja ir paskui savaitę miega. Jis atlieka tik du darbus: daro liūtukus ir saugo juos nuo kito liūto. Jis patenkintas, laimingas, jam nieko netrūksta. Tikrų tikriausias išminčius. Pasakyk tu sočiam liūtui: ko čia guli šitoje nykioje savanoje, keliauk į Paryžių, į Luvrą, pamatysi ten „Moną Lizą“, keliauk į privatų kosmodromą, yra toks Amerikoje, galėsi nuskristi į kosmosą, pamatysi mėlyną baltą blyną, o gidas tau sakys, kad ant to blyno ganosi antilopės. Sutik, skamba absurdiškai. O žmogui tai pasidarė būtina, jis tai net vadina poreikiu. Joks čia poreikis, tai – geismas. Kitaip tariant, žmogui būdinga Tikrovės stoka verčia jį peržengti būtinybės arba, kaip sako graikai, saiko ribas.

Ir toks tiesiog beprotiškas saiko ribų peržengimas dargi heroizuojamas. Matai, sakoma tau, žmogus yra laisvas, jis privalo peržengti būtinybės ribas. Bet juk šis peržengimas yra didžiulė nelaimė, nes ar esama ko nors blogiau už nuolatinį nepasitenkinimą ir savimi, ir tiesiogiai matomu pasauliu, kuriame likimas privertė tave įleisti šaknis? Štai kodėl tokią „laisvę“ galima nusakyti tik negatyviai. Ji yra tiesiog galimybė judėti Niekio erdvėje nihilistinio naikinimo kreive.

Bet sugrįžkime prie pagrindinės temos – tik hominidui būdinga prakeikta Tikrovės stoka lygiai tokia pat akivaizdi, kaip ir geismas. Galima būtų rankioti šimtus pavyzdžių ir rodyti, kad žmogus yra be galo keistas padaras. Ištisa pragarmė jį skiria nuo aukščiausių gyvūnų. Netgi patikėję Darwino ar darvinistų evoliucijos pasaka, kad, girdi, atsiradome iš beždžionės, matysime, kad beždžionė nuo žmogaus skiriasi daug labiau, nei beždžionė nuo slieko, nes beždžionė lygiai taip pat, kaip tas sliekas, katinas ar liūtas, paėda, o paskui mėgaujasi gyvenimu. Šimpanzei nereikia jokių prietaisų, kurie ją išmestų į beprotiškas erdves ar padėtų valkatauti po platųjį pasaulį. Ne, ji gyvena visavertį gyvenimą, intensyviai, ji gyvena čia ir dabar, ji gyvena Rojuje. Tokie motyvai ir atvedė mane prie tos netikėtos minties apie hominido kosminę nelaimę – Tikrovės stoką, nes, kartoju, filotopas pirmiausia privalo kalbėti apie tai, ką gali parodyti pirštu. Pačios Tikrovės stokos parodyti negaliu, bet tą stoką netiesiogiai parodo hominido prigimtinis nihilizmas bet kokios esamos būklės atžvilgiu – apie tokį nihilizmą porinama net pasakose.

V.G. Su kuo susijęs šis prigimtinis nihilizmas? Su naikinimu ar su pertekliniu naikinimu? Ir vis dėlto, koks vaidmuo tenka kalbai – priežasties ar lygiavertės plotmės?

A.Š. Kadangi žmogus naikina, peržengdamas būtinybės ir saiko ribas, tai jau nebe naikinimas, o nihilizmas, nihilistinis santykis su pasauliu. Jis naikina be jokio reikalo. Naikina savo malonumui. Arba naikina tam, kad nors kiek uždengtų Tikrovės stoką, užkimštų žiojinčią jame Niekio skylę. Ne kartą esu girdėjęs sakant, kad Šliogeris nihilistas. Netiesa, visai priešingai. Aš esu antinihilistas. Kaip normalus žmogus, esu nihilistas. Aš negaliu būti kitoks. Jeigu nebūčiau nihilistas, tai, vaizdingai sakant, turėčiau išsirausti urvą upės skardyje. Nudobčiau šerną, rengčiausi žvėrių kailiais, misčiau žolėmis ir tada būčiau ne nihilistas – mane valdytų tik poreikiai. Bet dabar, prašom, aš prabangiai apsirengęs, prabangiai gyvenu, važinėju prabangia mašina, nepiktnaudžiauju, bet ir esu pavažinėjęs po pasaulį: ir Sibire buvau, ir ne gyvuliniu vagonu važiavau, o prašmatniu lėktuvu nuskridau, ir Švedijoje buvau, ir be jokio reikalo, šiaip sau, buvo smalsu, kai išlindau iš sovietinio kalėjimo.

Jei tavo vartojimas pranoksta būtinybę, esi nihilistas, ir kuo daugiau ir prašmatniau vartoji, tuo didesnis nihilistas, nes tavo vartojimo reikmenims pagaminti reikėjo labai daug sunaikinti. O kaip kūrėjas arba gamintojas esi dar didesnis nihilistas, nes naikini nežmogiškumo krešulius visai be jokio reikalo – būtent kūrėjai baigia sunaikinti mūsų gražiąją planetą.

Matai, nereikia turėti iliuzijų ir manyti, kad nihilizmo kaip perteklinio naikinimo galima išvengti. Iki šiol nihilizmas vis dar traktuojamas be galo naiviai – kaip tam tikra ideologija, pasak kurios esama tokių pabaisų nihilistų, kurie neigia „aukščiausias vertybes“, o štai visų veislių davatkos, ideologiniai fanatikai, krikščionys arba „humanistai“, girdi, neužsikrėtę nihilistinio maro bacilomis. Tokio naivaus nihilizmo traktavimo kilmė akivaizdi. Žmonės, abejojantys krikščionybe, ir šiandien vadinami nihilistais. Nihilistas – antikrikščionio arba ateisto sinonimas. Esi nihilistas, jeigu neigi Dievą, ar, kaip naiviai šneka mūsų bičiulis Heideggeris, perėmęs šį požiūrį iš Nietzsche’s: nihilistas yra tas, kuris neigia aukščiausias vertybes. Tokia nihilizmo samprata kūdikiškai naivi. Maždaug tokia pati kaip mūsų didžiosios filosofės Dalios Stančienės arba kitų filosofijos mokslo darbuotojų. Davatkų lygio samprata. Kartoju dar sykį – nihilizmas nėra ideologija. Nihilizmas nėra teorija, neigianti Dievą, vertybes, humanizmą ar dar kokią nors ideologinę pasaką. Tokį naivumą dar buvo galima atleisti žmonėms, kurie gyveno prieš porą šimtų metų. Aš suprantu, pamatyti tokius dalykus tuomet reikėjo neįtikėtino įžvalgumo, bet nematyti, kas yra žmogus dabar, kai baigiamas sunaikinti Žemės rutulys? Ir dėl ko? Dėl būtinybės? Ne dėl būtinybės. Naikinimo perteklius, naikinimo džiaugsmas, naikinimas dėl paties naikinimo, naikinimas dėl prabangos – štai kas daro hominidą prigimtiniu nihilistu. Argi tai ne nihilizmas – naikinti dėl paties naikinimo?

Matai, sakoma: betgi smagu. Statyti dangoraižius, prieš tai sunaikinus milijonus tonų vadinamosios žaliavos (koks eufemistiškas, nors sykiu labai tikslus žodelis), daužyti automobilius, versti ištisus kalnus, iškirsti milžiniškas girias, sunaikinti tūkstančius rūšių gyvūnų, rengti šou, kur žmogaus pavidalo gorilos daužo viena kitai snukį, smagintis apokaliptinį mastą pasiekusiu ekraniniu sadizmu, linksmintis stebint skerdynes, kad ir virtualias, – kas tai, ne nihilizmas? Sportas man akivaizdžiausias hominido nihilizmo pavyzdys. Bet koks sportas – ar tai būtų boksas, ar imtynės, ar automobilių lenktynės, ar fechtavimas, ar bėgimas, ar netgi kamuolio daužymas – pagrįstas smurtu ir prievarta, trumpai tariant, naikinimu. Kokiam nors degeneratui už kamuolio daužymą ar pūslės mėtymą į tuščią maišą mokami milijonai! Kas gi iš tikrųjų už visa tai turi mokėti? Amazonės miškai, užteršti vandenynai, išnuodytos žuvys, Afrikoje badaujantys čiabuviai, galų gale net mes patys, visi iki vieno, kadangi nesama nekalto nihilistinio naikinimo. Už jį reikia skaudžiai mokėti, – bet mane labiausiai siutina tai, kad moka ne tie, kurie perka, o tie, kurie parduoda.

Visada laimi parazitas, ir būtent parazitas laikytinas nihilistinio naikinimo pavyzdiniu subjektu. O dabartinis hominidas akivaizdžiai tapo geologiniu parazitu. Moderniosios technologijos yra žmogaus nihilizmo koncentratas. Pasižiūrėk, pavyzdžiui, į ekskavatorių arba buldozerį, – kokios besaikio naikinimo mašinos! O kiek gali sunaikinti tankas, raketa, strateginis bombonešis, dirbtinai išaugintos juodligės bakterijos arba mūsų minėtas HAARP? Neigti, kad žmogus yra nihilistas, kai virš mūsų galvų rusų ir amerikiečių satelituose kabo nežinia kiek termobranduolinių bombų ar dar baisesnių ginklų? Tik kvailys gali šių dalykų nepaisyti ir toliau seiliotis apie „pažangą“. Nematyti, kad žmogus yra nihilistinė pabaisa, ir toliau giedoti giesmeles „Dievo paveikslui“, žmogaus didybei, kūrybiškumui, protui, išradingumui, intelektui yra ne tik naivu, bet ir savotiškai nepadoru. Tik nihilistinė pabaisa galėjo sukurti tokius žaisliukus, kuriuos ką tik išvardijau, nors jie sudaro tik milijoninę dalį to nihilistinio naikinimo okeano, eufemistiškai vadinamo gamyba ir vartojimu. Turgenevo, Nietzsche’s arba Heideggerio svaičiojimai apie nihilizmą man atrodo kūdikiškai naivūs ir niekuo nesiskiria nuo Labanoro davatkos prakeiksmų, svaidomų cicilikams.

Dar sykį kartoju: nihilizmas nėra teorija, nėra tik ideologija. Nietzsche sako: perkainosime vertybes, iki manęs vyravo dekadentiškos, krikščioniškos nihilistinės vertybės, o dabar bus antikrikščioniškos, Übermensch, vertybės (pati „vertybės“ kategorija jau yra nihilistinė) – jos irgi yra nihilistinės, bet šis nihilizmas sveikintinas, nes agresyvus, tvirtas, džiaugsmingas, sakytume, mačistinis ar tiesiog banditiškas. Šiuo požiūriu Nietzsche laikytinas nihilistinės ideologijos garbintoju ir moderniosios technologijos nihilizmo trubadūru. Kitaip nei Nietzsche, aš manau, kad antinihilistinę nuostatą gali turėti tik tada, kai suvoki žmogaus nihilistinę prigimtį; kai supranti, kad žmogus, deja, yra Niekio įkaitas, Niekio vergas arba, jeigu nori, Niekio sūnus. Antinihilizmas atsiranda tik tada, kai aš suvokiu savo nihilistinę prigimtį. Tokioje situacijoje aš bent suprantu, kad galiu ar net privalau apriboti nihilizmą, nes žinau, jog pats esu nihilistas. Žinoma, nesu toks naivus, kad tikėčiau, jog žmogus gali atlikti šitą judesį, bet esu įvedęs „saikingojo nihilizmo“ sampratą. Nesama tokios alternatyvos: nihilistas – nenihilistas; prasminga tik perskyra tarp aklo, besaikio ir saikingo nihilizmo.

Tai, ką mes vadiname žmonijos istorija, yra ne kas kita, kaip aklo nihilizmo sklaida, – deja, žmogus savo nihilizmą visada buvo linkęs garbinti, šlovinti ir heroizuoti. Tenka pripažinti, kad visos religijos, ypač krikščionybė, yra hoministinio nihilizmo šlovinimas. Juk viena iš centrinių krikščionybės kategorijų yra kūryba. O kas yra kūryba? Kūryba yra pats nihilistiškiausias žmogaus veiksmas. Dar pusė bėdos, kai tu paprasčiausiai vartoji, būdamas pavaldus išlikimo būtinybei. Įsivaizduokime kad ir laukinuko situaciją: jis susimedžioja zuikį, nudiria kailį, iškepa ir suvalgo. Taip jau yra, nieko nepadarysi – arba zuikis, arba aš. Bet kai zuikio valgymą apstatau prašmatniausiais pastatais, kai padedu iškeptą zuikį ant porcelianinės ar auksinės lėkštės, kai šalia žėri krištolinės vyno taurės, o aš keliu tostą ir sakau: „O dabar išgersim už tai ir tai“, – štai kur prasideda nihilizmo šlovinimas.

Kūrybos idealizavimas yra nihilizmo šlovinimas. Reikia suvokti, kad ir kūryba žmogui, kaip nihilistinei būtybei, yra būtinybė, neišvengiamas dalykas. Bet kai tu ją šlovini, kai iškilmingai burbuliuoji, kad, girdi, žmogus privalo kurti bet kokia kaina (Jakštas sakydavo: „Žmogus – tai Mažasis Kūrėjėlis“), ir būtent kaip kūrėjas laikytinas Dievo paveikslu, tada belieka tik liūdnai nusišypsoti. Nuo savęs pridursiu – žmogus kuria tik naikindamas gamtą, o ne iš nieko kaip ponas Dievas. Krikščionybės propaguojama mintis, kad Dievas kuria pasaulį iš nieko, yra naivi pamatinio žmogaus nihilizmo projekcija. Iš tikrųjų žmogus savo pasaulį kuria ne iš nieko, o įjungdamas kokią nors nihilistinio naikinimo mašiną. Iš kur gali atsirasti automobilis? Iš kur gali atsirasti kompiuteris? Ar matei medį, ant kurio vietoj obuolių ar apelsinų kabo kompiuteriai arba automobiliai? Iš kur tada atsiranda tas kompiuteris? Gamta jo nepagimdo, vadinasi, jis ateina iš visai kitų erdvių. Aš tiesiai sakau – jį pagamina žmogus, prieš tai sunaikinęs milžinišką gyvybės masyvą. Žinoma, pasitelkdamas savo geologinį a priori – kalbą. Visada reikia turėti galvoje, kad kalba yra pagrindinis Niekio instrumentas ir nihilistinio naikinimo mašina.

V.G. Kyla pagunda performuluoti garsiąją Heideggerio frazę „Kalba – būties namai“. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu: „Kalba yra Niekio namai“?

A.Š. Taip, Niekio namai, bet baisiausia, kad ji yra ir Niekio dantys, Niekio nasrai. Kalba yra nihilistiška giliausia savo prigimtimi. Aš negaliu būti ne nihilistas vien todėl, kad esu kalbanti būtybė. Kai Aristotelis sako, kad žmogaus unikalumas ir skiriamasis bruožas yra kalba, visai sutinku, tik priduriu, kad kaip tik todėl kalbantis gyvūnas yra nihilistinis gyvūnas. Kalba yra kaip tik tas ginklas, kuriuo Niekis užpuola bekalbius daiktus ir nihilistiškai naikina nežmogiškąjį pasaulį. Galimas daiktas, dabar bus aiškiau, iš kur atsiranda žodžiai, kuriems nėra jokio atitikmens nežmogiškajame jusliniame pasaulyje. Jie atsiranda iš Niekio. Pavyzdžiui, žodis „dievas“? Jis yra Niekio instrumentas, arba Niekio vardas, bet sykiu ir Niekio iltis. Centriniai visų kalbų žodžiai, vadinamosios visuotinybės vardai, visuomet yra tik Niekio vardai. Todėl viena mano knyga taip ir vadinasi – „Niekio vardai“. Ji parašyta tada, kai pirmą kartą atėjo į galvą liūdna mintis, kad visi didingiausi žmonijos pasakyti žodžiai, visi mokslai, visos religijos, visos technologijos ir net visi menai faktiškai tėra Niekio vardų procesijos. Tokius žodžius čia būtų galima vardinti ir vardinti. Atsisėstum prie žodyno ir atrastum tūkstančius žodžių, kurie atsiranda iš Niekio ir kartu – iš Tikrovės stokos. Būtent kalba ir būtent visuotinybę išreiškiantys žodžiai yra pirmapradis būdas kompensuoti Tikrovės stoką, kompensuoti nihilistinio naikinimo judesiu. Vadinasi, tik tada, kai atsiveriu savo tikrajai prigimčiai, Niekiui, ir suvokiu, kad kalba yra tik Niekio dantys, tik tada galiu, geriausiu atveju, apriboti nihilizmą. Bet jo pašalinti aš negaliu. Žmogus yra pasmerktas nihilizmui. Apriboti nihilizmą gal ir galima, nors aš tuo netikiu.

V.G. Kaip suprantu, Niekis, apsireiškiantis per savo nasrus – kalbą, ir yra žmogaus nihilizmo šaltinis, ištakos. Ar tai reiškia, kad Niekis yra žmogaus pradžia? Savo knygoje „Niekis ir Esmas“ rašote, kad pačioje pradžioje visada yra Niekis. Koks yra šis Niekio ir pradžios santykis?

A.Š. Niekis yra žmogaus kaip žmogaus pradžia, tačiau tik įsiverždamas į pasaulį kalbos pavidalu. Pats Niekis, kaip ikikalbinė duotis, arba rymantis Niekis, nekenksmingas, be to, niekaip nepasiekiamas, niekaip neduotas. Žmogus prasideda ten, kur prasideda kalba, tarsi pažadinanti miegantį Niekį ir paverčianti jį kosminiu agresoriumi. Bet noriu pabrėžti, kad kildindamas kalbą iš Niekio turiu galvoje ne tą tebevyraujančią niekaip nepatikrinamą istoristinę kalbos sampratą – girdi, vieną gražią dieną nuplikusios šimpanzės nutarė pradėti šnekėti.

Kiekvienas mano čia ir dabar tariamas žodis kyla iš Niekio. Bet geriausiai Niekį išreiškia žodžiai, neturintys juslinio referento. Jie yra kaip kalkė. Pavyzdžiui, žodis „dievas“ yra tiesioginis Niekio vardas. Bet iš esmės kiekvienas žodis kyla iš Niekio. Štai tu ištari žodį „stalas“. Klausimas: ar yra bent menkiausių sąlyčio taškų tarp žodžio „stalas“ ir stalo kaip bevardžio daikto, tai yra štai šito tiesiogiai matomo bekalbio daikto? Ne, žodis ir bekalbis daiktas jokio bendro mato neturi. Ant to bekalbio daikto, vadinamo stalu, tu gali padėti knygą. Ant žodžio „stalas“ tu jos nepadėsi. Tai reiškia, kad šis žodis atsiranda iš Niekio, o tai parodo, kad tas žodis, kaip ir kiekvienas žodis, yra pirmapradis ta prasme, kad kyla iš Niekio. Maža to, kiekvienas mano rankos judesys taip pat yra kalbinis judesys. Jis taip pat atsiranda iš Niekio. Trumpai tariant, visą laiką galiu būti tik pradžioje, tokioje nesibaigiančio Niekio gūžtoje. Aš negaliu būti pabaigoje, anapus Niekio. Juk Niekis nėra laikina būsena. Negaliu sakyti, kad Niekis kažkada buvo, ir tada aš buvau Niekio sūnus, Niekio įkaitas ar Niekio vietininkas, o štai dabar toks jau nesu. Taip būti negali.

Kol gyvenu, tol naikinu, nes kol gyvenu, tol kalbu. Niekis neturi nei praeities, nei ateities. Niekis veikia ir naikina absoliučioje dabartyje. Paprastai sakant, jis veikia kiekvieną akimirką. Negali būti tokių akimirkų, kad jis neveiktų, o tai reiškia, kad būtent Niekis mane nuolat laiko pradžioje. Aš negaliu pasiekti tokios būsenos, kad nustočiau naikinti ir jausčiausi visiškai pilnatviškas; negaliu ateiti į tokią vietą, kur nebėra Tikrovės stokos, nebėra geismo. Taip gali atsitikti tik vienu atveju – kai jau esi lavonas. Kol gyvas, tol esi pradžioje, todėl dar kartą sakau: pradžioje mane laiko mano niekybė, mano niekingumas, mano nihilistinė prigimtis. Nesvarbu, kaip ta pradžia reiškiasi: veiksmu ar žodžiu, juolab kad kalba taip pat yra veiksmas. Kiekvienas ištartas žodis jau yra veiksmas. O žodžio – veiksmo rezultatai gali būti pabaisiški. Atominė bomba atsiranda iš kalboveiksmio, o ne iš bekalbio veiksmo, krokodilai atominių bombų negamina. Štai tokia prasme Niekis nuolat mane laiko pradžioje. Jam negalioja perskyra (beje, egzistuojanti tik kalboje) – praeitis, dabartis, ateitis. Įdomu, kad ir šiuo atveju kalba išduoda savo kilmę iš Niekio. Sakoma: praeities nebėra. Vadinasi, tariamoji praeitis sutampa su Niekiu. Ateities dar nėra, vadinasi, ir ji tėra tik Niekio vardas. Dabarties taip pat nėra, kadangi ji sutampa su nepagaunama, taigi savaip neegzistuojančia akimirka. Vadinasi ir dabartis tėra Niekio vardas, kaip ir visas vadinamasis laikas.

Tai, ką dabar aptarėme, pasakyta ne vieno Rytų ir Vakarų aukščiausio rango mąstytojo. Maža to, visa erdvė, tariamai esanti už mano juslinio horizonto, yra Niekio erdvė. Ten esama tik vaiduokliškų žodžių – Niekio vanagų. Štai ką reiškia anksčiau ištarti žodžiai: mirtingasis, kalbanti būtybė, gali būti tik pradžioje ir tik absoliučioje dabartyje, nes niekada ir niekaip negali pabėgti nuo belaikio Niekio. Net mirdamas aš pasmerktas likti pradžioje, o gyvendamas esu pasmerktas niekada ir niekaip nepasiekti jokios pabaigos.

V.G. Ar tai reiškia (grįžtant į patirties plotmę), kad aš negaliu patirti pradžios, kartu nepatirdamas Niekio?

A.Š. Žinoma, taip. Esama vieno akivaizdaus šią mintį patvirtinančio dalyko: kiekviename pradžios žingsnyje glūdi netikrumas ir baimė, tiesiogiai rodantys mano stovėseną Niekio akivaizdoje. Tai kaip tuščias priešais tave gulintis popieriaus lapas, kuriame privalai ką nors parašyti. Kaip šioks toks rašytojas, esu ne kartą patyręs tuščio lapo baimę. O karvedys, pradedantis mūšį? O pirmasis žingsnis nežinomu keliu? Tačiau pradžios patirtis uždengiama kalbos, užtat man dažnai atrodo, kad esu ne pradžioje, o kažkur viduryje ar net pabaigoje. Štai aš sakau: „Pabaigiau rašyti knygą.“ Betgi iš tikrųjų nieko aš nebaigiau, nes už tariamai baigtos knygos toliau ramiausiai driekiasi tuštuma ir milijonai pradžių, kuriomis bandai tą tuštumą pašalinti. Veltui!

Pakartosiu: kalba uždengia pradžią, uždengdama savo šaltinį – Niekį. Štai tariu žodį „pabaiga“ ir tikiu, kad išties kažką pabaigiau, pasiekiau tvirtą rezultatą ir šitaip susidorojau su Niekiu ir savo paties nepabaigiama niekybe. Tai tik todėl, kad aš, kaip hominidas, esu kalbos mulkis ir naiviai tikiu, jog kas nors man gali dovanoti monolitišką pozityvumą vien todėl, kad ištariau žodį „pabaiga“, žodį „rezultatas“ arba žodį „pergalė“. Bet aš nesiplėsiu, nes tai ypač kebli tema. Pasakysiu tik tiek: kalba uždengia Niekį, nes ji patikimiausia Niekio kaukė, Niekio apvertimas, Niekio padarinys, Niekio dantys, Niekio juslinis pavidalas, slepiantis savo nejuslinį šaltinį. Jei žvelgtum atidžiau, čia nepamatytum nieko unikalaus: kaip medis uždengia savo šaknis, taip ir Niekis uždengia save, nes visų pirma žmogus bijosi Niekio – savosios egzistencijos pradžių pradžios. Užtat lemtingoji pradžia žmogui yra baisi. Man baisu pradėti verslą. Man baisu pradėti rašyti knygą. Nors atrodo, kad viską turiu, visas galimybes ir įgūdžius, bijausi bet kokio svarbesnio judesio pradžios. Nors jau keturiasdešimt metų skaitau paskaitas, einant į kiekvieną paskaitą man baisu. Kadangi tai visada yra pradžia ir joje akimirkai atsidengia Niekis. Ir tada man darosi baisu. Tai banali situacija, ją, beje, irgi galiu parodyti pirštu; čia nesama jokios mistikos.

V.G. Remdamasis tuo, ką kalbėjome, paklausiu dar tiesiau: ar būtent per žmogų Niekis ateina į pasaulį? Šią mintį pirmas aiškiai ir tiesiai suformuluoja Sartre’as, ar jūs taip pat traktuojate Niekio pasirodymą pasaulyje?

A.Š. Na, taip, niekur kitur Niekio nėra. Sartre’as man nėra padaręs visai jokios įtakos, bet po šia jo fraze aš galiu pasirašyti. Žmogus atneša Niekį į pasaulį – maždaug taip sako Sartre’as, jo mintis būtent tokia. Sartre’o knygos „Būtis ir Niekis“ pradžioje yra daug panašių intuicijų. Bet štai koks įdomus dalykas – Sartre’o visada negalėjau pakęsti, jo tekstai man kėlė fizinį pasišlykštėjimą. Jo „Būtį ir Niekį“ bandžiau skaityti gal kokius penkis ar septynis kartus. Po kokių penkiolikos ar dvidešimties puslapių aš ją mesdavau velniop. Keista, žodinis minties pavidalas lyg ir sutampa, bet Sartre’as vis tiek lieka man visiškai svetimas. Tai labai įdomu. Nepalyginamai artimesnis autorius man yra Kierkegaard’as. Jaunystėje jis buvo mano mėgstamiausias filosofas.

V.G. Pasak Sartre’o, Niekis atsiranda pasaulyje kaip žmogaus sąmonės riba. Žmogus patiria savo sąmonės ribą ir taip steigiasi Niekis…

A.Š. Čia jau su Sartre’u niekaip negalėčiau sutikti, nes sąmonė ir yra kalba, o kalbos riba yra bekalbiai daiktai, taigi Niekio priešybė. O dėl Niekio – teisybę sakant, šio klausimo ir dabar nesu išsprendęs. Jo metafizinė vieta manyje buvo, yra ir liks mįslė, jau nebesitikiu jos išspręsti. Būtent – kurgi toji Niekio vieta? Kur tas keistas metafizinis vakuumas, gaubiantis visą hominido egzistenciją ir jo kraštovaizdį? Ir kaipgi apskritai galiu atrasti tai, ko nėra, kaip tas visiškas nebuvimas tampa intensyviausia būtimi?

V.G. Turite omenyje tas skirtingas Niekio vietos interpretacijas, kurias sąlygiškai galėtume pavadinti heidegeriška arba sartriška, kai teigiama, kad Niekis ateina iš pasaulio arba iš žmogaus sąmonės?

A.Š. Ne, nei heidegeriška, nei sartriška. Nuo jų dabar esu visai nutolęs. Mano judesys buvo toks: aš sudvejinau ar net sutrejinau žmogaus esmę, atskirdamas sielą nuo sąmonės ir, žinoma, neneigdamas žmogaus kūniškojo prado. Grynojo Niekio vieta, tas krateris, iš kurio veržiasi Niekis, yra siela. Besiverždamas į pasaulį, jis iš karto užgrobia juslinius masyvus, ir tie bekalbiai juslumo luitai virsta kalba – kvazijusline, arba jokybine duotimi, kurią vadinu tarsi-būtimi. Tai štai kalbos lygmuo ir yra sąmonės lygmuo. Sąmonė visiškai sutampa su kalba. Daugybę metų kėliau sau klausimą – kas ta sąmonė? Vakarų mąstytojai, ypač vokiečiai, mėgdavo žaisti žodžiais „sąmonė“, „savimonė“, „refleksija“, „subjektas“, „grynoji sąmonė“ (tarsi esama „negrynosios“ sąmonės). Šaukiausi daugybės mąstytojų pagalbos, bet taip ir neatsakiau sau į klausimą, kas yra sąmonė be kalbos. Bekalbės sąmonės aš niekur neradau ir dabar nerandu. Tai reiškia, kad sąmonė jau nėra Niekis. Sąmonė yra jusliškai arba jusliniais kalbos pavidalais kristalizuotas Niekis. Siela galbūt kaip tik yra ta keista ertmė, kurioje Niekis dar grynas, (ne)egzistuojantis ikikalbiškai, nors grynu pavidalu Niekis man nėra ir negali būti kaip nors duotas. Jeigu man vis dėlto reikia kokios nors Niekio vietos, tokį dalyką galiu rasti tik spėdamas arba pagal analogiją, – bet, kaip sakiau, šis klausimas mano neišspręstas ir neišsprendžiamas, nes tokios keistos duotys, duotos tik neduoties pavidalu, yra absoliuti paslaptis; jos neįmanoma įminti, todėl Niekis žmogui atsiveria tik kaip absoliuti paslaptis. Kaipgi aš, totaliai jusliška būtybė, kuri niekaip negali įeiti į kokį nors frontalų ar tiesioginį objektinį santykį su vadinamuoju antjuslumu, kaip aš galiu pasakyti, kas yra absoliutus antjuslumas, sutampantis būtent su Niekiu? Tai neįmanoma. Niekis yra duotas, ir viskas. Tai pirmapradė ir galutinė duotis. Nubrėžiu tokią perskyrą: viena absoliuti duotis yra juslumas (beje, irgi niekaip nepaaiškinamas, irgi absoliuti paslaptis), o kita absoliuti duotis yra Niekis. Šią perskyrą „Niekyje ir Esme“ įvaizdina vadinamoji ontotopinės klepsidros struktūra [žr. 1 schemą]. Tarp šių dviejų absoliučių duočių vyksta nuolatinis karas. Niekis visą laiką užpuldinėja juslumą, jis ir gyvena tik grobdamas juslumo luitus. Savaime jo nėra: Niekis tėra juslumo parazitas. Tai tik šitaip. Toliau kelio nėra. Tai galutinė stotis.

V.G. O kaip Niekis reiškiasi, tariant fenomenologiškai, gyvenamajame pasaulyje, kitaip sakant – nuolatinėje suvoktoje kasdienybėje? Per baimės modusą?

A.Š. Bent „Niekyje ir Esme“ išskiriu tris pagrindinius jo pasirodymo būdus: nuostaba, tikėjimas ir baimė. Nuostabą atranda graikai, tikėjimą – krikščionybė, ir šį atradimą reikia laikyti didžiausiu krikščionybės nuopelnu: ji supozityvina mirtingojo santykį su Niekiu, su tuo, ko nėra. Žinoma, toks Niekio supozityvinimas neįmanomas be monumentalios falsifikacijos – būtent falsifikuotas Niekis krikščionių ir vadinamas Dievu. Tačiau krikščionybė atranda nuostabų dalyką: kad tikėjimas yra žmogaus santykis su tuo, ko jis nemato ir negali matyti, o tai ir būtų Niekis.

Nuostaba yra mano santykis su tuo, ką matau tiesiogiai, bet tas žvilgsnis yra visai kitoks negu kasdienis, todėl, kad nuostaboje glūdi ir tikėjimas, ir baimė. Nuostaba – tai žodžiu neišreikštas klausimas, o klausime visada esama tikėjimo ir baimės. Jei kas nors mane nustebina, tame dalyke, kuris mane nustebino, esama kažko, ko aš nematau, kuo galiu vien tikėti ir kas mane bent truputį gąsdina. Jeigu mane nustebina koks nors gražus nepavojingas dalykas, dažniausiai nejaučiu šios baimės, bet ne todėl, kad jos apskritai nėra, o dėl to, kad pats mane nustebinęs daiktas tą baimę uždengia. O štai baimė yra visiškai atviras santykis su Niekiu. Taip kalbėdamas, baimės sąvoką vartoju kierkegoriškąja ir heidegeriškąja prasme. Šioje vietoje jau galima kalbėti apie tiesioginę įtaką. Kierkegaard’as aprašo baimės sąvoką, pateikdamas nupuolančio į nuodėmę Adomo pavyzdį, ir sako, kad žingsnis nuodėmėn Adomo sieloje pažadina baimę. Toliau Kierkegaard’as klausia: ko Adomas bijosi? Ir atsako: Adomas bijosi Niekio. Heideggeris savo paskaitoje „Kas yra metafizika?“ šį Kierkegaard’o svarstymą perima pažodžiui, o aš savo ruožtu, jausdamas didžiulį dėkingumą, perimu šių dviejų mąstytojų įžvalgą, man atrodo, tiesiog fantastišką, drąsią ir tikslią. Bet esama svarbaus skirtumo – tai Niekio atsidengimo žmogui laipsniai.

Baimės dalyvavimas visuose Niekio apraiškose neabejotinas, bet jis sunkiausiai pagrindžiamas. Tiesiog konstatuojama, ir baigta. O štai tikėjimas, tikėjimo santykis su Niekiu gali būti struktūruojamas. Jau sakiau, kad tikėjimo judesys yra nukreiptas į tai, ko aš nematau ir negaliu matyti. Tikėjime jau savaime glūdi radikali baimė. Biblijoje pasakyta: tikėjimas yra Dievo baimė. O juk Dievas mirtingajam niekaip neduotas ir negali būti duotas, taigi visiškai sutampa su Niekiu, nes pirmų pirmiausia aš bijausi absoliutaus antjuslumo, kuris struktūriškai sutampa su Niekiu. Niekį tikėjimas paverčia Niekio priešybe, Absoliučia Būtimi, taigi atlieka monumentalią falsifikaciją, ir tik tam, kad mirtingasis pabėgtų nuo Niekio baimės. Kaip? Niekio tuštumą paversdamas jos priešybe – jusline ar veikiau kvazijusline pilnatve, pirmiausia kalba. Toji Niekio tuštuma pavadinama „dievu“, „angelu“, „atomu“, „laisve“, „visata“, „dvasia“, „materija“, „Tautos vadu“ ar dar kokiomis nors ideologinėmis duotimis, kurios visos be išimties tėra Niekio vardai.

Nuostaboje baimė irgi akivaizdi. Prisiminkime Aristotelį, kuris sako, kad žmonės pirmiausia pradėjo stebėtis dangaus šviesuliais – saule, mėnuliu, žvaigždėmis. Perkelkime šį teiginį į dabartinį laiką. Kas yra tas, kuris stebisi dangaus šviesuliais? Dauguma žmonių mėnulio ar žvaigždžių nepamato nė sykio per visą gyvenimą. Pavyzdžiui, didmiesčio gyventojas: dangaus šviesulius jam atstoja elektros lempos arba reklamos skydai. Visų pirma šiuo savo teiginiu noriu pasakyti, kad mūsų kasdienybėje mėnulis ar žvaigždės mums taip pat yra tik instrumentai, ir netgi nebūtini, todėl jų pačių mes nematome. Be to, jie yra dar ir patikimiausi instrumentai: automobilis gali sugesti, o dangaus šviesuliai – niekada, ir vien todėl kokiam Paryžiaus gyventojui jie visiškai „neseksualūs“, todėl nesvarbūs ir neįdomūs, nebent tas gyventojas būtų prigąsdintas dabartinės mitologijos, pasakojančios, kad, pavyzdžiui, saulė yra termobranduolinis reaktorius, kuris kažkada užsidegė ir kada nors užges, lygiai kaip automobilis. Bet jei visą tą kvailą mitologiją nubrauksime ir orientuosimės į normalaus žmogaus normalų žvilgsnį, tada bus aišku, kad saulė, mėnulis ir žvaigždės yra visų patikimiausi, o todėl ir visų nuobodžiausi instrumentai, negalintys kelti nė menkiausios nuostabos. Nėra nė vieno personažo – įskaitant ir tą, grasinantįjį, kad saulė poryt gali užgesti, – kuris abejotų, kad kitą rytą, kai jis atsikels, ji vis dar švies. Hume’o argumentas tam personažui nerūpi. Taigi dabar klausimas – ko stebėtis dangaus šviesuliu, jei jis yra toks patikimas instrumentas, kad į jį nereikia net žvilgtelėti: dangaus varikliui remontininkai nereikalingi. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad turėčiau stebėtis netikrais dalykais, tokiais, kuriais negaliu pasitikėti ar tiesiog patikėti, kad jie egzistuoja ar gali egzistuoti, pavyzdžiui, šėtono mašina, vadinama kompiuteriu, arba silikoniniu Holivudo kekšės pasturgaliu. Bet štai nežinia kodėl tavo žvilgsnį prikausto banaliausias mėnulis, bulvė, mirksinti žvaigždė, upokšnis arba danguje sklandantis suopis. Keisčiausia būtent tai, kad tu nežinai, kodėl stebiesi, negali to paaiškinti, nebent ištari nieko nepaaiškinantį sakinį: „Kaip gražu!“ Žvilgteli į mėnulį, ypač į pilnatį, ir pagalvoji – kas per velnias, iš kur tas keistumas ir grožybė?

Tokią nuostabą banalaus objekto akivaizdoje yra puikiai aprašęs Marcelis Proustas, atrodo, „Sodomoje ir Gomoroje“. Pats aukštuomenės pokylio įkarštis, pokalbiai, gašlūs žvilgsniai, vynas, gražuolės, šokiai, muzika, o Marceliui nepakeliamai nuobodu ar net bjauru. Bet štai jis išeina į balkoną, pakelia akis ir vos nenualpsta iš nuostabos, pilnatvės ir džiugesio – pilnas mėnulis! Štai kaip banaliausi dalykai patenka į tokią keistą, nenusakomą vibruojančią būklę. Vokiečiai turi labai gerą žodį – schwebende Zustand, todėl, bandydamas jį nevykusiai versti, aš kalbu apie „vibravimą“; arba galbūt galima sakyti kaip Walteris Benjaminas: aura, apsupusi banaliausią daiktą. Banaliausia banalybė, patikimiausia patikimybė tampa paslaptinga ir kerinti, nes tu tame banaliame daikte pamatai… pamatai ką? Nieko, arba Niekį. O jeigu aš, pavyzdžiui, pažiūrėčiau į pilną mėnulį ir pamatyčiau jo viduryje, tarkime, juodą skylę. Na, tada būtų aišku, kodėl tas nenormalus mėnulis mane nustebina, ir aš, valdomas dabartinės mitologijos, gal net pamanyčiau, kad vyksta gravitacinis kolapsas, ir mėnulis krenta ant žemės! Bet aš patirčiau ne nuostabą, o siaubą, drebėdamas dėl savo kailio. O toje Prousto nuostaboje nieko tokio nėra! Mėnulio pavidalas ir šviesa tokia kaip visada, bet… jis apstulbina, jis sukelia būtent nuostabą ir stebina būtent tuo, ko jame nėra. Tobulos formos pakraščiuose atsiveria… Niekis.

Žinoma, nuostaboje visada glūdi baimė, bet ji irgi nepasirodo atviru pavidalu, panašiai kaip ir tas Niekis mėnulio disko pakraščiuose. Kad ir kaip ten būtų, nuostaba atveria Niekį ypač akivaizdžiai, kaip juslinės duoties periferiją – tarsi pradedi matyti tai, ko nėra, kas nematoma. O ta grynoji Niekio baimė, apie kurią pasakoja Kierkegaard’as, man nelabai suprantama. Tokios Niekio patirties, apie kurią rašo Kierkegaard’as ir Heideggeris, aš neturėjau, bet manau, kad jie teisūs, nes ir nuostaboje, ir tikėjime dalyvauja baimė, tad kodėl ji negali apimti žmogaus grynu pavidalu, nebepridengta mėnulio disku, bulve, suopiu arba, kaip tikėjimo atveju – žodžiu „dievas“, „šėtonas“ arba „X, padaugintas iš Y n-tosios šaknies“.

Manau, tokių būsenų esama ir daugiau. Manyčiau, beveik kiekviename žmogaus jausme galima surasti Niekio pėdsakų. Štai vadinamoji meilė – kas gi ji yra? Akivaizdu, pirmiausia tai pastanga neutralizuoti Tikrovės stoką, o kartu pasislėpti nuo Niekio, kadangi meilėje glūdi pripažinimo geismas, labiausiai paplitęs būdas nors šiek tiek įveikti iš savo niekybės – vadinasi, iš Niekio – kylančią savo paties Tikrovės stoką. Taigi dar kartą – kas yra meilė? Mylėdamas tu tarsi maldauji iš kito žmogaus pripažinimo. Kodėl meilė turi žmogui tokią magišką galybę? Kadangi esi pripažįstamas ne dėl kokių nors nuopelnų, o paprasčiausiai todėl, kad tu esi. Štai kodėl esu tradicinės šeimos sampratos šalininkas. Kadangi šeima yra institucine ar magiškąja prievarta įtvirtintas abipusis pripažinimas, išoriniu teroru sutvirtinta meilė. Pagrindinis šeimos imperatyvas yra toks: tu, moterie, privalai pripažinti savo vyrą, o tu, vyre, privalai pripažinti savo moterį. Kodėl? Ne tavo reikalas. Dievas taip liepė. Ir tai yra teisinga. Pripažinimas institucionalizuojamas. Šeima yra abipusio pripažinimo institucija, nes toks abipusis pripažinimas yra minimumas, be kurio žmogui beveik neįmanoma gyventi. Taigi ir meilė, ir šeimos institucija akivaizdžiai rodo, kad žmogui gyvybiškai būtinas pripažinimas, kompensuojantis Tikrovės stoką, uždengiantis Niekį, bet sykiu parodantis, kad žmogus yra nuolat persekiojamas savosios niekybės, kad žmogus yra Niekio kūdikis, nes Niekio sukeliama Tikrovės stoka manyje tokia intensyvi, kad aš ieškau visokiausių būdų, kaip tą stoką atsverti, susilpninti ar uždengti.

Aš išskiriu du Tikrovės stokos kompensavimo būdus, kartu parodančius hominido kilmę iš Niekio ir nuolatinę stovėseną Niekio akivaizdoje: tai mano buvimo patvirtinimas ir jau minėtas to paties mano buvimo pripažinimas. Mane patvirtina mano daiktai, nuosavybė, turtas, bet pripažįsta tik kitas žmogus, ir visų pirma – moteris. O tai ir reiškia, kad mano stovėseną Niekio akivaizdoje parodo ir meilė, ir šeima, ir net nuosavybės geismas. Lygiai taip pat galėčiau interpretuoti daugybę žmogaus gyvenimo fenomenų, tiesiogiai rodančių tai, kad žmogus yra kupinas Niekio niekybės, kuri buitine kalba vadinama „tuštybe“, taigi labai tiksliai.

V.G. Baigiant svarstyti šią temą, norėčiau paklausti, kuo Niekio samprata ir Niekio patirtis, kurią čia išskleidėte, skiriasi nuo rytietiško Niekio ar tuštumos? Gali susidaryti įspūdis, kad jie – Niekis ir tuštuma, – suartėja, nes rytietiškose mąstymo sistemose Niekis įvairiausiai apsvarstomas, bet beveik visada taip, lyg būtų kuriantis, užpildantis net, sakyčiau, pozityvus?

A.Š. Žmogaus santykis su Niekiu visur ir visada dvejopas, nes Niekis vienu metu ir stumia, ir traukia. Jis gundo. Jeigu aš tariu, kad Niekis yra mano tikroji tėvynė, mano įsčios, mano pradžia, natūralu, kad jis mane ir traukia. Kitaip sakant, aš noriu ištirpti Niekyje. Bet kita vertus, aš esu juslinė būtybė, esu kūnas, todėl aš bijau Niekio. Pasakysiu maksimaliai tiksliai: kadangi esu gyva būtybė, tai yra esu individas, bijau Niekio, nes jis naikina. Taigi žmoguje grumiasi du pradai. Vienas – geismas ištirpti Niekyje, o kitas visiškai priešingas – bėgimas nuo Niekio. Todėl Niekis yra tiek mūsų įsčios bei siekinys, tiek didžiausias siaubas. Žmogus nei pakartas, nei paleistas. Vienoje pusėje Niekio palaima, kitoje pusėje Niekio siaubas, ir abu šie polinkiai vienodai intensyvūs. Klaustum – kodėl? Žiūrėk, visas mūsų gyvenimas iš esmės nukreiptas į tai, kaip neutralizuoti savo individualumą, kaip jį pašalinti, kaip ištirpti anonimiškoje visuotinybėje ar susilieti su Kitu. Dėl ko gerti degtinę? Dėl ko rūkyti, ryti narkotikus? Dėl ko klausytis muzikos, atsiduoti vadinamosioms pramogoms? Kodėl mane traukia minia? Tegul tai ir penkių žmonių minia, bet net tokia kompanija jau yra minia. Atsakau: todėl, kad nerdamas į vienokį ar kitokį neapibrėžtumą iš tikrųjų ištirpstu Niekyje.

Klastingiausia, kad visiems išvardintiems būdams ištirpti Niekyje ir begalei kitokių būdinga tai, kad Niekis pridengiamas įvairiausiais pozityviais pavidalais, ir tie pavidalai suvokiami taip, tarsi tai būtų intensyviausi būdai pabėgti nuo žmogaus gyvenimo tuštumos ir niekybės. Bet niekur nepabėgsi nuo pamatinio egzistencinio paradokso – žmogus bijosi Niekio ir kartu geidžia susinaikinti kaip individas: vadinamojo gyvenimo geismas jame lygiai toks pat stiprus kaip ir mirties geismas, tačiau, bijodamas realios mirties, žmogus susigalvoja tūkstančius virtualios mirties, taigi ištirpimo Niekyje, būdų. Kultūra visų pirma yra ne kas kita kaip virtualiosios mirties mašinų gamyba. Visos religijos yra virtualiosios mirties paieškos. Neprilygstamas viršūnes yra pasiekusi Rytų išmintis, – budizmas, daoizmas yra klasikiniai pavyzdžiai, – nes joje atvirai sakoma, kad esminis orientyras yra arba Niekis (nirvanos būsena), arba virtualus individo susinaikinimas susiliejant su neapibrėžta jusline visuotinybe (pasiektojo susiliejimo su dao). Tačiau lygiai tas pat ir kitose religijose. Krikščionybėje siekiama pamėgdžioti Jėzų, tai viena iš svarbiausių krikščioniškosios teologijos temų. Yra net tokia knyga: Thomas a Kempis [Tomas Kempietis], „De Imitatione Christi“. Kristus yra Dievas, neindividuali ir neapibrėžta kvazibūtis; pamėgdžiodamas Dievą, begalinę būtybę, tu ištirpsti toje begalybėje ir sunaikini savo individualumą. O garsusis unio mystica – ištirpimas Dievuje? Kas tai yra? Pirmiausia tai savojo individualumo sunaikinimas: šitaip tu pabėgi nuo kančios, kuri neatskiriama nuo individualumo.

Kas yra knygos skaitymas? Nesvarbu, ką skaitai – poeziją, filosofinį traktatą ar, pavyzdžiui, aibių teorijos veikalą. Matematika yra gryniausia Niekio kalba. Ji man padeda susinaikinti kaip individui. Skaitydamas knygą aš išnykstu, susilieju su kalba ir nusikratau savojo individualumo ne blogiau, negu vartodamas narkotikus ar alkoholį, tik padariniai kur kas malonesni. Juk kalba, kaip Niekio (visuotinybės) kristalizacija, irgi tarnauja tam pačiam dalykui – virtualiam individo susinaikinimui. Tik todėl kalba gali atlikti konformistinio teroro funkciją. O tai reiškia, kad ji gali būti ir yra heroino, kokaino, vyno arba degtinės ir virtualiosios mirties instrumentas, pakaitalas. O kas yra vadinamosios linksmybės, reginiai, pramogos, cirkai, stadionai, koncertai, ceremonijos, paradai, eitynės? Tas pat: virtualiosios mirties mašinos, Niekio instrumentai. Visi reginiai yra kolektyviniai, reikia tą atsiminti ir įsidėmėti, nes būtent ištirpdamas minioje, pavyzdžiui, milžiniškame amfiteatre, žiūrėdamas, kaip vienas kitą pjauna gladiatoriai arba du vaikinai vienas kitam daužo snukį, susilieju su staugiančia minia ir išnykstu kaip „aš“, kaip individas, išsiskyręs iš neapibrėžto vienio, kuris irgi yra tik Niekio vardas. Kam sugalvoti visi restoranai, kavinės, muzika? Tik Niekio garbei ir didybei: tai virtualaus susinaikinimo kombainai. Beveik visa žmonijos kultūra aiškiai ir tiesiogiai parodo, kad aš esu Niekio vaikas.

Religijos, menai, mokslai, technologijos – tai ne kas kita, kaip pastanga ištirpti visuotinybėje. Mokslas šį siekį nuostabiai formuluoja, teigdamas, kad jo tikslas sunaikinti savo subjektyvumą, individualumą ir susilieti su vadinamuoju Dėsniu, su gryniausia visuotinybe, nes dabar dėsniai, kaip žinai, galioja visai visatai, vadinasi, jeigu aš atrandu Dėsnį, savaip susilieju su visata ir išnykstu. Kas yra Išmintis? Bet kokia, nesvarbu, čia nedarau jokios išimties ar apibrėžties. Ar tai būtų budizmas, daoizmas, dzenbudizmas ar krikščioniškoji išmintis, tikslas tas pats – virtualiai susinaikinti ir susilieti su visuotinybe. Kas yra poravimosi troškimas? Lygiai tas pat. Poravimasis yra virtuali mirtis. Kas yra valdžios troškimas, geismas turėti valdžią, kuri, kaip sakoma, svaigina? Tai irgi virtuali mirtis. Užtat ji taip tvirkina žmones, nes valdžią turintis žmogus visą laiką gyvena tarsi mirties prieangyje. Nenuostabu, kad jis tada pradeda kvailioti. Iš valdžios geismo kyla įmantriausios žiaurybės, žudynės, klasta, apgaulė ir kitokios bjaurastys, kuriomis hominidas pralenkia net žiauriausius gyvūnus. Bet tokie dalykai – neišvengiamybė, nes turėdamas valdžią tu nuolat stovi ant mirties slenksčio. Būtent absoliučią valdžią turintys personažai – despotai, diktatoriai, sektų vadai, religinių imperijų valdytojai, tironai – yra arčiausiai mirties, nes jie privalo labiausiai naikinti savo individualumą ir nuolat tirpti visuotinybėje: Niekio baimė juos kankina kur kas labiau negu paprastus mirtinguosius, jie kiekvieną akimirką stovi ant Niekio slenksčio, bet Niekio pagunda verčia juos saugoti valdžią kaip savo akį.

Čia galbūt ir yra žiauriausia žmogaus egzistencijos antinomija: Niekio meilė ir Niekio baimė. Atrodytų, visai priešingi dalykai, bet iš tikrųjų jie neatskiriami vienas nuo kito. Šitokį prieštaringą hominido santykį su Niekiu išsamiai išskleidžiau „Niekyje ir Esme“, pirmojo tomo pabaigoje pasakojama apie tris Niekio Sūnaus sindromus: Kaligulos sindromą, Nirvanos sindromą ir Itakės sindromą. Kaligulos sindromas, kylantis iš Niekio, žymi beprotišką hominido geismą plėstis iki begalybės, be saiko plėsti realaus arba virtualaus naikinimo poligoną. Nirvanos sindrome glūdi geismas virtualiai arba realiai sunaikinti savo individualumą. Kaligula tirpdo viską aplink save; šiurkščiai šnekant, jis stengiasi gaminti objektyvųjį Niekį. Nirvanos sindromas žymi priešingą judesį – aš pats siekiu susinaikinti virtualiai, panirti į virtualiąją mirtį. O Itakės sindromas yra tarsi balansavimas tarp Nirvanos ir Kaligulos sindromų, nors dažniausiai labai sunku rasti jų skiriamąją ribą, nes jie vienas į kitą pereina, niekada negali tiksliai pasakyti, kad tai tik Nirvana ar tik Kaligula. Taip yra dėl to, kad, kartoju, viena vertus, Niekis tave traukia, jis tau atrodo esąs didžiausia gėrybė, kaip sako Buda; kita vertus, jis tau kelia didžiausią siaubą.

 

Pirmoji publikacija: Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas, „Pokalbiai apie esmes“, 2013, Vilnius: Tyto Alba, p. 178-217.

 

Susiję įrašai:
Pokalbiai apie esmes. Apie laisvę
Pokalbiai apie esmes. Apie totalitarizmą
Pokalbiai apie esmes. Apie filosofo egzistencinį tipą
Žaltvykslės nihilistinių ūkų horizonte
Arvydo Šliogerio sugrįžimo metafizika
Nostalgiškos pajautos krūvis. Negatyvumo vektorius su Arvydu Šliogeriu
Transcenderas, norėjęs suprasti daiktų ir kalbos santykį: Arvydo Šliogerio atminimui

 

Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.