Mes mirtingi

Mes gimstame turėdami galias, kurių patys nesukūrėme. Gyvename suteikdami formas šioms galioms. Formas, kurias įgyjame iš kitų. Mes užimame vietą, kurią kitas atlaisvino. Sėdime ant kėdžių, atidarome duris, važiuojame triračiais, mūsų kūnai išmoksta, ką daryti, iš kitų. Kėdės, durys, triračiai patys nukreipia ir nurodo tam tikras pozas ir galūnių judesius. Jie sukurti ne konkrečiam žmogui, o visiems tam tikro amžiaus ir tam tikro bendro sudėjimo žmonėms. Atitinkamai laikydamiesi ir judėdami, tampame kažkuo kitu, kitu žmogumi. Sėdėdamas bibliotekoje, spręsdamas geometrijos teoremas, kurias šioje bibliotekoje sprendė ištisos studentų kartos, žmogus tampa studentu, kitu studentu. Pirkdamas dar vieną naujutėlę mašiną, mokėdamas už ją čekiu, važiuodamas ja į prekybos centrą ar diskoteką, žmogus tampa šiuolaikiniu vakariečiu. Pirkdamas džinsus ir dalykinį kostiumą, eidamas plačiais žingsniais, mesdamas beisbolo kamuoliuką pilnai pasukęs liemenį, sėdėdamas išsižergęs, žmogus savo pradinį polimorfinį priešgynų vaikišką kūną paverčia vyrišku; pirkdamas suknelę ir lūpdažį, mojuodamas pirštais, sėdėdamas suglaudęs kojas, mesdamas beisbolo kamuoliuką nepasukęs liemens, vien tik rankos mostu, žmogus savo pradinį polimorfinį priešgynų vaikišką kūną paverčia moterišku. Mes savo patirčiai suteikiame formą, įvardydami daiktus taip, kaip kiekvienas juos įvardija, matydami kelius ir kliuvinius, kuriuos ir kiti mato, įsivaizduodami tikslus, kurių kiti irgi siekia. Kalbame apie orą, apie nuobodų miestelį, apie jaudinantį didmiestį, apie komunistus, apie futbolo rungtynes, apie naują albumą – kiekvienas kalba apie tai, apie ką kiekvienas kalba. Išmokti mąstyti reiškia išmokti sužinoti, ką mąsto kiti, – apie fiziką, astronomiją, molekulinę biologiją, automobilio priežiūrą ir verslo administravimą. Mes išmokstame matyti daiktus sekdami kitų akis ir gestus; manipuliuodami ir apčiuopdami daiktus taip, kaip kiti, išmokstame pajusti kietus, lanksčius, skystus, tekstūrinius daiktus. Pojūčių ir postūmių sumaištis galvoje įgauna formą, kai koncerte jaučiame tą patį, ką ir kiti jaučia; kai jaudinamės dėl vedybų ar laidotuvių taip pat, kaip ir kiti jaudinasi dėl vedybų ar laidotuvių; kai vienodai piktinamės socialine neteisybe, nuobodžiaujame operoje bei bjaurimės atsidūrę tarp kiaulių ir gyvačių.

Suteikdami sau formą, mes tampame kažkuo. Įgyjame tapatybę, lytį, funkciją, solidumą; įveikiame blogos savijautos ir bejėgiškumo būseną, kurią lydi jaudinanti galios ir impulsų maišatis. Mes tampame kažkuo, kitu tarp daugybės kitų. Mūsų judesių ir pozų formos, mūsų eisenos ir gestai, mūsų pokalbiai ir mintys bei mūsų pojūčiai ir suvokimai yra perimti iš kitų ir perduodami kitiems. Žmogus jaučiasi esąs banga gyvenimo jūroje, kuri atsirita iš miglotos praeities ir ritasi į miglotą ateitį. Tai, kas mes esame, mūsų susiformavusi tapatybė, gyvuoja, išlieka pabudus kiekvieną rytą, diena iš dienos lieka tokia pati net ir po daugelio darbo metų. Jaučiame nusiraminimą, kad bėgant dienoms, mėnesiams ir metams, mūsų tapatybė nekinta. Šiame energijos eikvojime, skirtame įgyti formą, glūdi tam tikra mirties baimė, tačiau mus ramina suvokimas, kad po daugelio darbingų metų vis dar galime darbuotis taip pat gerai, kaip ir prieš dvidešimt metų, kai buvome pasamdyti atlikti šį darbą; kad po daugelio metų auditorijoje savo smegenis išlavinome taip, jog galime atsakyti į klausimus, kuriuos užduoda kiekviena studentų karta.

Šių formų apibrėžyje stengiamės apriboti protarpiais išsiveržiantį jėgų ir jausmų perteklių. Ir buitį, ir aplinką, ir dienotvarkę tvarkome taip, kad išvengtume tik kartą gyvenime nutinkančių situacijų, galinčių pareikalauti visų mūsų jėgų, kurių gali nepakakti. Anapus rutinos formų išsaugome jėgų rezervą užduotims, kurios pasikartos kitą dieną. Anapus mąstymo ir kalbėjimo formų išsaugome nepanaudotos protinės energijos rezervą; įsitraukiame į darbą, kuriame atliekame tik tas užduotis, kurioms atlikti jau esame įgiję protinių įgūdžių. Nenorime susidurti su problemomis, galinčiomis pareikalauti visų mūsų protinių gebėjimų, kurių gali nepakakti; vengiame sudėtingiausių matematinių, fizikinių ar politinių problemų, kurių mąstytojai niekada neišsprendė ir kurioms išspręsti mūsų proto gali nepakakti. Anapus užkoduotų pojūčių, malonumų, pykčio, prieraišos ir irzlumo formų išsaugome jėgų rezervą, kad galėtume jausmingai atsiliepti į panašius pasikartojančius įvykius ir situacijas. Savo veiklų ir kelionių zoną tvarkome taip, kad išvengtume tik kartą gyvenime nutinkančių situacijų, galinčių pareikalauti visos mūsų aistros, kurios gali nepakakti. Vengiame lankytis visiškai nematytose ir neįprastose vietose, kurios priblokštų, sukeldamos nuostabą, jau niekada nepasikartosiančią. Kiekvieną miestą, kiekvieną kraštovaizdį ir kiekvieną pastatą iškart lyginame su miestais, kraštovaizdžiais ir pastatais, kuriuos jau esame regėję, kad įpavidalintume ir įribintume savo pojūčius, kuriuos galima kartoti nepaliaujamai. Šalinamės situacijų ir nuotykių, kuomet mus gali užplūsti totalus ir visiškai naujas džiaugsmas, nes jaučiame, jog tokio džiaugsmo daugiau galime nebepatirti. Vengiame susitikimų, kai galime aklai įsimylėti; užuot taip elgęsi, mes mieliau dairomės į žmones, kuriuos galėtų įsimylėti kiti, ir kurie myli savo partnerius taip, kaip ir kiti myli tokius pat partnerius, rodydami meilę, kurią galėtų atgaivinti kitam partneriui, jei prarastų dabartinį. Kadangi tos kartą gyvenime nutinkančios situacijos, keblumai ir nuotykiai, reikalaujantys visos mūsų įgūdžius atskleidžiančios energijos, protinių jėgų, emocijų ir aistros, taip pat yra situacijos, kuomet prisiliečiama prie mirties ribų. Ir tuomet gyvenimiškos jėgos, randančios savo tapatybę ir formą kasdienėms užduotims, tikriausiai nepakaktų. Tai situacijos, kurias galima patirti tik kartą gyvenime; tas, kuris išskirtinai visas savo jėgas išeikvoja nuotykiui, kuris visas savo protines jėgas išbarsto spręsdamas problemą, kuris ištuština širdį, atiduodamas visą savo meilę ir jautrumą moteriai ar vyrui, miršta kartu su tuo nuotykiu, ta problema, ta meile. Mes šitai jaučiame; savo gyvenimą instinktyviai tvarkome taip, kad užduotys, priemonės, problemos ir susitikimai kartotųsi kasdien, vengdami peržengti ribas.

Kartais šią besikartojančią dienų ir užduočių virtinę sutrikdo sunkus metas, kai jaučiame, kad formos, kurias suteikėme savo gyvenimui, yra bergždžios. Ateina metas, kai negalime užmigti ir tamsuma užkloja mūsų darbo vietą ir mūsų laukiančias užduotis, mūsų socialinio teatro kostiumus ir scenarijus, pagal kuriuos esame vyras arba moteris, pardavėjas prekyvietėje arba vadybininkas biure. Tokia naktis gali užklupti ir aiškiausią dieną, kuomet pajuntame, jog prarandame ryšį su veiksmo vieta, keliais ir kryptimis. Veiklos, pasikartojančios diena iš dienos, mums kelia jausmą, kad viskas veltui, kad virtuvę kasdien reikia vėl ir vėl išvalyti, stalą biure sutvarkyti, konvejerinę liniją paleisti iš naujo. Tolumoje vingiuojantys keliai praranda savo aktualumą, pradeda atrodyti, kad kelias iš taško A į tašką B nebesiskiria nuo kelio iš taško B į tašką A. Aplink išblaškyti daiktai tampa beverčiais ir bereikšmiais. Mus supanti aplinka praranda aiškumą; ji, niūri ir abejinga, skendi miglotuose horizontuose. Nutolsta pasaulėvaizdis ir jo praeitis, aptemsta ateitis, kurią aplinka numatė, pažymėdama kelius, kuriais turėtume eiti, ir paskirdama užduotis, kurias turėtume atlikti. Tarp mūsų ir aplinkos atsiveria tuštuma, jaučiamės pakibę šioje tuštymėje. Nerimas yra tuštumos, niekio pojūtis.

Atsiverianti tuštuma, sukelianti nerimastingą drebulį, atskiria mane. Tas nerimas – tai mirimo nuojauta, kad mus supanti žaižaruojanti būtis užges ir mes būsime išsviesti į niekį.

Nerimą kelia mintis, jog mirtis užklumpa ne mane, o mano tapatybę, tą formą, kurią priėmiau ir kuri reikalinga, kad susidoročiau su užduotimis ir situacijomis, – vyro ar moters tapatybę, kuri reikalinga, kad moterys ir vyrai nudirbtų atitinkamus darbus bei pasirūpintų vaikais. Tačiau dabar atrodo, kad ši tapatybė nėra mano paties tapatybė. Jei dabar numirčiau, bibliotekoje priešais geometrijos vadovėlius atsisėstų kitas studentas; mano vietą gamykloje prie štampavimo preso užimtų kitas štampuotojas; verslo pasiūlymus, kuriuos įsiminiau ir kartojau kiekvienam klientui, pateiktų kitas; vyrą, kurį pats sukūriau, pakeistų kitas kūnas mėlynuose džinsuose ar dalykiniame kostiume; žmoną, kurią pati sukūriau, pakeistų kitas kūnas, praskečiantis kojas priešais tą vyrą ir gaminantis virtuvėje pusryčius savo vaikams. Savame pavidale ir tapatybėje jaučiu mirtį, niekį, teigiantį, kad niekada negyvenau.

Tai, ką jaučiame esant nerimu, yra kaitra, gyvenimo jėga, potenciali ir neaktualizuota, kuri kabinasi į save ir viliasi būti. Kai praktinės ir socialinės aplinkos teatras blėsta, keldamas abejingumą ir atsiribojimą, kai mano jėgų pasitelktos formos nutraukia jungtį su dalykų padėtimi, funkcijomis ir vaidmenimis, tuomet ši gyvenimo jėga remiasi ir kabinasi į save, jausdama artėjančią šaltą niekio tamsumą. Ji, izoliuota ir vieniša, jaučia savo pačios išskirtinumą – gyvenimo jėga, sudėta į šią trapią materijos kompoziciją, slysta į prarają, kad daugiau niekada nebūtų sudėliota. Ta, kuri nukreipė gyvenimo jėgas į moters, sutuoktinės, motinos, grožio salono kirpėjos formą, dabar savo apleistose nerimo plotmėse jaučia vidinį savo išskirtinio gyvenimo pulso tvinksėjimą, gyvenimo, kuris niekada neturėjo nuosavos formos, kuriam neišvengiamai gresia nyksmas ir kuris viliasi būti.

Taigi būtent pats niekis išryškina būtį. Tuštuminė besiartinančio niekio apraiška išskleidžia išskirtinę, savitą žmogaus būties jėgą. Įsikabinusi į save, jausdama nerimą, persmelkiantį jos erdvę ir akimirką bekryptėse tamsios visatos platybėse, ši jėga savaip atsiskleidžia ir įsitvirtina.

Ši išskirtinė jėga ir mūsų gyvenimo kaitra, susidūrusi su dreifuojančiu instrumentinės ir socialinės aplinkos nyksmu, vis dar randa nemažą žemės lopinėlį po savo kojomis. Iš nykstančios sukurtos aplinkos kyla kažkoks gaivalingumas. Toks gyvenimas atranda neįvardijamą tvirtumą, atramą, kažką, kas neišsikristalizuoja į atpažįstamas planų apybraižas ir aiškius veiksmus, pasireiškiančius pasaulyje viešai ir privačiai kiekvieną dieną. Sumenkus jėgai ir valiai egzistuoti, žmogus susikaupia ir jo čiuopiančios jėgos aptinka iškylančias gaivalingas neįvardijamas galimybes, kurios atsako tik jam vienam. Moteris iš širdies gilumos dainuoja dainą, kurią gali dainuoti tik ji viena, kurios pasaulis niekada negirdėjo ir kuri, jeigu ji nedainuotų, niekada nebūtų išgirsta. Vyras savo kūno išorybėje ir vidujybėje aptinka perteklinę aistrą, kurios iki tol nebuvo pajutęs sūkuriuojančios visatos kaitroje, – aistrą mylėti, bučiuoti ir glostyti nepažįstamuosius, gyvūnus, kalvas ir debesis taip, tarsi šios aistros ir meilės niekada nedalino jokie organizmai, nesuskaičiuojami jų milijardai, atėję, išėję ar dar tik ateisiantys.

Ramiai ar nerimastingai jausdami nepermaldaujamai artėjantį mirties glėbį, mes atrandame savo pačių egzistencijos jėgas, aptinkame tik mums atsakančių, seniausiai vien mūsų laukiančių gaivalingų galimybių ribas.

Šis būties, savo paties būties kaip galios ir būtinybės atitinkamai veikti, aptikimas yra sąžinė¹. Sąžinė visų pirma yra imperatyvas, kuris mus pakviečia ir paliepia būti. Šio šauksmo atgarsis mūsų būtyje pasireiškia kaip pamatinė atsakomybė.

Sąžinė nėra pirmoji tvarka, kurią pasitelkęs žmogus veikia, tvarkydamas gamtinę, praktinę ir socialinę sritis. Praktinės ir socialinės srities suplanavimas, kaip atsakas į bendro pasaulio tvarką ir organizaciją, lemia tai, kad galime pakeisti kitus ir būti pakeisti kitais. Būtent dėl to žmogus tampa kitu studentu, kitu vadybininku, kitu teisininku, kitu sutuoktiniu, kita motina, vyru, moterimi. Šis dalykas mus kasdien stumia daryti tai, ką reikia daryti, skatina sakyti tai, kas sakoma kiekvieno susitikimo su kitu žmogumi metu, verčia jausti tai, ką ir kiti jaučia. Nespręsdamas pats, žmogus tampa neatsakingas.

Mūsų auditorijose negirdėti ir nesitikima išgirsti kalbų apie sąžinę. Profesorių profesija – perdirbti tai, kas kitų mąstyta, veikta, sakyta, ir visa tai perduoti kitiems. Sąžinės neaptiksime ir tarp mūsų valstybės vadovų, tų medijose šmėkščiojančių veikėjų, kurių rinkimus ir sprendimus įtakoja žmonių inžinerijos ekspertai, matuojantys vartotojų odos galvanines reakcijas į garso ir vaizdo signalus. Neaptiksime sąžinės apraiškų ir tarp tų, kurie stato miestus ir greitkelius, užpildo gėrybėmis prekybos centrus ir prabangius dangoraižių kompleksus. Tai, ką jie gamina, nulemia bandomoji šiuolaikinio kapitalizmo pramonės šaka – žmonių inžinerija, pirkėjų vaizduotėje kurianti poreikius ir norus, paversdama juos vartotojais, vartojančiais tai, ką vartoja kiti.

Mūsų kultūroje menininkai yra tie žmonės, kurie suvokia sąžinės svarbą ir supranta jos būtinumą, kadangi menininkas be sąžinės tėra publikos linksmintojas. Dainininkas tampa dainininku, sakydamas sau: aš turiu dainuoti savo dainą, dainą, kuri gali skambėti tik mano balsu, tik iš mano sielos, iš mano vienišiausios vienatvės, iš mano nepaguodžiamo sielvarto, iš mano širdies, iš mano nervų ir jautrybės. Tai galia, kurią jaučiame virpančią mūsų organuose ir liaukose. Tai yra kažkas, ką suvokiame instinktyviai ir ko niekas negali patvirtinti, – nei mokytojai, nei kritikai, nei minios. Miesčionis nėra tas priešininkas, kurį turi įveikti menininkas: kokią įtaką Beethoveno muzikai gali padaryti nejautrus klausytojas? Ką Joan Baez gali reikšti pagyros ar kritika tų, kurie nemoka dainuoti? Specifinis menininko priešas yra meno mokytojas, savo pavyzdžiu gundantis kelias valandas per dieną kitus mokyti kitų dainų vien tam, kad apmokėtum sąskaitas. Sąžinė yra jausmas, jog nerandi laiko atitrūkti nuo muzikos, kad nueitum į pikniką ar vakare pažiūrėtum mėgstamą televizijos laidą, nerandi laiko apmokėti sąskaitų, dainuodamas kitų dainas kitiems. Sąžinės aštrumas yra mirtingumo geluonis.

Tokius dalykus įžvelgė Martinas Heideggeris. Aplinka, kurioje gimėme, jau yra artikuliuota pasikartojančiomis ir atpažįstamomis formomis; beformė mūsų jėgų substancija susiformuoja per žodžius ir gestus kitų žmonių, kurie mums nurodo pasikartojančias formas, parodo, kaip turime stovėti ar valgyti prie stalo, kaip sėdėti ir perimti kitų atlaisvintas vietas bei užduotis; šis dalykas skatina mus sakyti tai, ką ir kiti sako, moko mus jausti tai, ką kiekvienas jaučia. Užimdamas kito vietą, žmogus padaro save kažkuo, lygiaverčiu kitam ir galinčiu pakeisti kitą². Įgijęs pasikartojančios ir bendros formos tapatybę, žmogus įsitraukia į viešojo pasaulio kūrimo darbą ir guodžiasi, jausdamas savo, kaip modelio, vietą bepradžiame, begaliniame funkcinės egzistencijos sraute. Tai yra nerimas, pajauta, kad būsi išsviestas į niekį, tai artėjanti mirtis, kuri atskiria ir pasirenka mane, išryškina mano savitą būtį, kupiną gyvenimo jėgos, gyvenimo, kuris yra išskirtinai mano paties³. Būtent atslenkantis niekio šešėlis man sukelia pabaigos pojūtį, mano išskirtinio gyvenimo pabaigos jausmą, kuris mane atjungia nuo bendrų ir pasikartojančių užduočių laukų, skirtų kitiems⁴ Besiartinantis tamsus mirties šešėlis nubrėžia skiriamąją liniją tarp pasikartojančių galimybių ir užduočių, atitverdamas jas nuo manęs kaip galimybes ir užduotis, skirtas kitiems, bei atskirdamas galimybes ir užduotis, skirtas man⁵. Nerimastinga pabaigos pajauta, baigties jausmas yra tai, kas kiekvienam žingsniui ir visai mano gyvenimo trajektorijai suteikia pabaigą. Būtent tai nulemia pabaigą, man skirtą pabaigą, kiekvieno mano judesio baigtį. Neatšaukiama linkmė, kurią man suteikia mano paties mirtis, nurodo gaires ir nuostatas kiekvienam mano judesiui.

Heideggeris identifikavo mirtį, įvardijo ją kaip niekį. Jis mūsų savitą gyvenimą, mūsų išskirtinį gyvenimą įvardijo kaip apspręstą. Gyventi – tai atlikti šiuos apspręstus judesius, o ne tik išnaudoti jėgų perviršį, kurį organizme subrandina gyvenimas; tai reiškia imtis veiksmų, atlikti apspręstus judesius, užbaigtus arba sąmoningus judesius nustatytomis kryptimis, kurios baigiasi tikslingai. Tai gali pasireikšti būsto statymu, rūpesčiu gyvomis būtybėmis ir monumentų nemirtingiems dalykams priežiūra⁶. Heideggeris perėmė Spinozos formuluotę, kad omnis determinatio est negatio: kiekvienas apsprendimas yra linija, nustatyta tarp to, kas yra, ir to, ko nėra; tarp to, kas yra būtis ir kiek toli ji siekia, ir to, kas jau yra ne-ši-būtis, niekas. Būtent niekis yra tai, kas apriboja, apsprendžia būtį. Taigi teigti būtį reiškia susidurti su niekiu. Ek-sistencija [ex-istence], galios judesys, kuriuo būtybė išstumia save iš savo dabartinės padėties čia ir dabar, yra patirtis. Pati negatyviausia patirtis, numatomas žmogaus su visomis jo jėgomis išsviedimas į niekį, taip pat yra ir pati pozityviausia patirtis, judesys, kuris išryškina pačią būtį, verčia savitai egzistuoti, išskleidžia gyvenimo jėgą žmoguje.

Ši Heideggerio vizija, jeigu ją priimame, ją išgyvename, kelia tam tikrų neaiškumų.

Ar tikrai įmanoma, kad mirimas, baigtis mūsų gyvenimui gali suteikti gaires ir nuostatas? Anot Heideggerio, artėjanti mirtis yra tai, kas bendroje galimybių, kurios yra bet kieno galimybės, srityje apriboja konkretų ir apibrėžtą man skirtų galimybių spektrą. Mirtis ateis, tai ateitinė sritis, ir numatoma mano galių projekcija į prieš mane plačiai atsiveriančių galimybių spektrą atskleidžia ateitį, kuri yra atvira išskirtinai man. Nerimas, artėjančio niekio nuojauta, tvyro kiekviename lūkestyje ir kiekvienoje projekcijoje, tai galimumo pojūtis kiekviename siekyje ir kiekvienoje baimėje. Nuogąstavimas dėl ateinančio niekio yra jaučiamas kiekviename susimąstyme apie esamą būtį.

Tačiau ar mirtis iš tiesų gali veikti tokiu būdu? Mirties, kuri neabejotinai yra mano ateitis, nerasi ateityje; jos nėra toje prieš mane atsiveriančių galimybių plotmėje. Mirtis gresia kiekvieną akimirką; tai nėra akimirka, laukianti manųjų akimirkų virtinės pabaigoje, ji gali pasireikšti kiekvieno įvykio metu. Paskutinė akimirka gali būti kita akimirka. Būties, pažadamos šią akimirką, atsitiktinumas yra jos galimas negalimumas. Mirtis supa mūsų aplinką; kiekvienas žingsnis gali mane nublokšti į prarają, kiekvienas pasiekiamas tikslas gali tapti pasala, iš kurios nebus nei išeities, nei grįžties. Mirties vietos ir jos akimirkos negalima laikyti nutolusiu ateities dalyku; nerimas, dvelkiantis šaltumu, slypi tariamoje ramybėje ir užtikrintume dėl esamų dalykų. Su mirtimi, kuri neturi fronto linijos, nepakovosi. Ji nenustato krypties; grabinėjanti gyvenimo ranka prisiliečia prie jos visur, aptinka ją remdamasi į kiekvieną iš pažiūros tvirtą paviršių, glūdintį ir žaižaruojantį savo vietoje.

Heideggeris pradėjo nuo to, jog radikaliai atskyrė kitų mirimo stebėjimą nuo vidinio tikrumo, kad aš pats esu mirtingas. Jis rašė, kad kitų mirštančiųjų stebėjimas yra kitų savaime judančių kūnų, virstančių ramiais nejudančiais lavonais, stebėjimas, kuris iš esmės ramina: suvokiamybė nėra sunaikinta; būties reginys toks pat išsamus kaip ir anksčiau. Visgi mano paties mirtingumo jausmas yra nerimas; tai nujautimas, kad visas mane supantis tikrovės reginys ištirps tuštumoje, o mano paties būtis neišvengiamai ir negrįžtamai pasiners į niekį. Tačiau tolesniuose savo knygos puslapiuose jis teigia, kad mirtis, niekis, neturintis jokių matmenų, negali nustatyti krypties linijos ir primesti nuostatų⁷. Jis rašo, kad būtent kitų mirimai yra tai, kas man leidžia atrasti pasaulyje įrašytas gaires ir nuostatas, kurios aktualizuoja mano paties jėgas. Juk kiekvienas, kuris imasi brėžti savo kelią, pasitelkdamas išskirtinai jam priklausančias jėgas, brėžia ir kitus kelius, kurie yra atviri išskirtinai jam. Kiekvienas, kuris siekia tapti šokėju, mąstytoju, meilužiu, kuriuo tik jis vienas gali būti, taip pat nubrėžia dailininko, poeto, veiklaus žmogaus, kuriuo tik jis vienas gali būti, planą. Ryžtingai imdamasi įgyvendinti mąstytoją, kuria gimė būti, ji apsibrėžia, ir kitiems palieka šokėją, meilužę, mistikę, kuriomis taip pat gimė būti. Jis ir ji palieka šiuos pasaulyje nubrėžtus kelius, o aš, jais einantis žmogus, juose randu nuostatas, skirtas mano išskirtiniam gyvenimui.

Heideggeris identifikavo mirtį. Jis sutapatino mirtį su niekiu, mirimu, su perėjimu iš būties į niekį. Tačiau šis sutapatinimas mums atskleidžia daug neaiškumų. Argi mirties esmės nesudaro tai, kad ji yra radikaliai neapčiuopiama, nesuvokiama, nesuprantama? Svarbu ne tik tai, kad negalima nustatyti mirties akimirkos ir vietos; svarbu ir tai, kad mirtis, kuri yra neišvengiama kiekvieną akimirką ir kiekvienoje vietoje, neturi jokios tapatybės. Nors neabejotina, kad mirtis pasirenka kiekvieną, tačiau tai, kas prie mūsų artinasi, mus išsirinkdamas, yra nežinomybė. Mirtis nėra riba, už kurios ieškome būties ir niekio; tai yra riba tarp to, ką galima nustatyti, ir to, ko negalima nustatyti. Žinome tik tai, kad peržengę šią ribą atgal jau nebegrįšime. Mirtis yra beribė. Mes persistengiame, kuomet tai, kas neturi tapatybės, įvardijame kaip niekį. Identifikavimo veiksmu siekiame suvokti kažką, kas yra vieninga ir vienoda neapsakomai išskirtinėje, išskiriančioje mirtyje, kuri aplanko kiekvieną. Kiekvienas miršta sava mirtimi; būtent mirties paskirtoje vietoje mes nesame nei lygiaverčiai vienas kitam, nei galime pakeisti vienas kitą.

Taip, kartais mes žinome, kad pabaiga jau artinasi. Jos artumas glūdi mūsų sukauptoje valioje, aptinkama mūsų žvilgsnyje į ranka pasiekiamą migdomųjų vaistų buteliuką, svetimoje kito žmogaus valioje, matomoje jo priešiškose akyse ir į mus nukreiptame revolveryje, juntama nenumaldomai progresuojančiame vėžyje. Mes iš tiesų ją jaučiame kiekvienoje ligoje, kiekviename skausme, kiekviename nuovargyje ir alsoje. Tačiau tarp paskutinės akimirkos, absoliutaus laiko linijos nutraukimo, ir dabar tęsiasi mirimo laikas. Mirtis, absoliuti kitybė, nesuvokiama, nenustatoma, pažengia pati savaime. Tačiau prieš pačią pabaigą žmogus išgyvena galutinį laiko tarpsnį, mirštančiojo laiką – laiką, kai mirtis veikia dar prieš kirtį, sunaikindama visas galimybes. Žmogus jaučiasi atsidūręs dreifuojančioje prasitęsiančioje dabartyje, atsiskyręs nuo projektų, užduočių ir galimybių laiko, atitrūkęs nuo laiko ir užduočių kitų žmonių, kurie ateina palaikyti draugijos šiame nejudriame, sukaustančiame judėjime. Žmogus atsiduria laike be galimybių, kuomet nieko nebegalima padaryti, kad išvengtum mirties, nieko nebegalima padaryti, kad išjudintum gyvenimo jėgą. Dabartis neužleidžia vietos ateičiai, t. y. užduotims ir galimybėms. Praeitis taip pat atsiejama; ji išlaikoma, atgaivinama, perteikiama gyvenimo tėkmėje, kuri veržiasi į galimybes ir užduotis su praeities pagreičiu ir kryptimi. Dabar, mirštant, praeities pamokos ir jėga grimzta į neveiksmingumą ir nereikšmingumą. Dabartinis gyvenimo pulsas nebesutelkia to, kas jame vyko, kad nukreiptų save į tai, kas laukia ateityje. Atėjusi iš niekur, niekur nenueinanti, dreifuojanti, dabartis prasitęsia be jėgos ar prasmės. Nebelieka nieko kito kaip tik kentėti. Šis kentėjimas ištveria savo išsekimą, iškenčia sekinantį ištvermingumą. Niekam nieko nereikia suprasti. Tai, kas artėja prie žmogaus, liečia tik jį patį. Negalėdamas apsiginti, pabėgti ir atsitraukti, gyvenimas įklimpsta savyje – tik ne toje patybėje, kuri yra tvirta ir savarankiška, o nuasmenintoje patybėje, netekusioje funkcijos, vaidmens, formos, tapatybės, kuri dar prieš ištinkant mirčiai yra iš anksto užvaldyta mirties. Mirimas yra šis kentėjimas, šis perkeitimas [transubstantiation] iš aktyvumo į pasyvumą ir išsekimą, šis materializavimasis. Išeinama iš pasaulio, mirštama pasaulyje.

Tačiau šį perėjimą – ne iš būties į niekį, o iš aktyvumo į pasyvumą, kuris pasireiškia per ligą, skausmą, nuovargį ir alsą – vis dėlto lydi suvokimas ir sąskambis. Juk patiriant kančią atsiranda supratimas. Žmogus kenčia taip, kaip kenčia jis pats, kaip kenčia bet kuris kitas, visa, kas gyva, kaip kenčia kiekvienas kūnas. Išgyvendamas šį pasyvumą, ištvermingai ir kantriai kentėdamas, žmogus artėja prie visų, kurie kenčia ir miršta, prie badaujančių, kankinamų ir žudomų, prie didžiųjų dramblių, mirštančių pelkėse, ir žvirblių, mirštančių šaltyje, prie drugelių, mirštančių saulėje, ir urvinių gyvūnų, mirštančių žemės tamsoje, prie vienišų žvaigždžių, mirštančių visatos tuštumose, prie asirų ir afrikiečių dievų, mirštančių plečiantis dykumoms, ir majų dievų, mirštančių degant atogrąžų miškams.

Sokratas, filosofijos tėvas, tvirtino nieko nežinantis ir neturintis jokių intelektualinių galių ar pedagoginių dorybių; tačiau teisme jis savo kaltintojams priminė tris jiems visiems žinomus atvejus, atskleidusius jo drąsą. Aristotelis drąsą įrašė į pirmąją dorybių sąrašo vietą; ji ne tik pirmoji dorybių sąraše, ji taip pat ir transcendentinė dorybė, dorybė, dėl kurios tampa įmanomos visos kitos dorybės, nes be drąsos neįmanomas nei didžiadvasiškumas, nei draugystė, nei pagarba, nei teisingumas, nei juolab šmaikštumas bendraujant⁸. Heideggeris tikėjo, kad seka Sokrato ir Aristotelio pėdomis, ryžtingą susidūrimą su mirtimi paversdamas galia, dorybe, dėl kurios įmanomas autentiškumas. Tačiau galbūt dar didesnę drąsą turi tas, kuris palydi kitą mirštantįjį, tas, kuris ateina ne aplankyti ir padėti sergančiajam ligoninėje, bet pasilikti, kai jau nieko nebegalima padaryti ir nebeįmanoma jokia pagalba ar paguoda, tas, kuris pasilieka su mirštančiuoju, kol ateis baigtis. Ranka, ištiesta mirštančiajam, neperduoda jokios informacijos, neatneša jokio palengvėjimo ir nesuteikia jokios vilties – ji yra tik tam, kad palydėtų kitą mirštantįjį, kentėtų ir mirtų kartu su juo. Ir galbūt šioje rankoje slypi supratimas, gilesnis už bet kokį suvokimą ir supratimą, galbūt šioje rankoje slypi jėga, stipresnė už bet kokį veiksmingumą, ir užuojauta, pranokstanti bet kokią dorybę, – rankoje, ištiestoje badaujančiam vaikui Etiopijoje ir Kalkutoje, rankoje, ištiestoje saulėje mirštančiam drugeliui.

Alphonso Lingis

 

Vertė Linas J. Jankauskas

Versta iš: Alphonso Lingis, We Mortals, in: A. Lingis, Sensation: Intelligibility in Sensibility, New York: Humanity Books, 1996, p. 1-10.

 

1. Martin Heidegger, Being and Time, vert. John Masquarrie & Edward Robinson (New York: Harper & Row, 1962). p. 317-23.
2. Ibid., p. 163-168.
3. Martin Heidegger, What is Metaphysics?, vert. David Farrell Krell, in: Martin Heidegger, Basic Writings, red. David Farrell Krell (New York: Harper & Row), 1977), p. 95-112.
4. Martin Heidegger, Being and Time, p. 300-304, 309-311.
5. Ibid., p. 346-347.
6. Martin Heidegger, Poetry, Language, Trought, vert. Albert Hofstadter (New York: Harper & Row, 1971), p. 159-161.
7. Heidegger, Being and Time, p. 434.
8. Aristotle, Nichomachean Ethics, vert. Martin Ostwald (Indianapolis: Bobbs-Merrill, 1962) p. 68-77.