Vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas (PS) kalbasi su žurnalo Noema vyriausiuoju redaktoriumi Nathanu Gardelsu (NG).
Peter Sloterdijk (2020) // aut. Job Koelewijn
NG ¦ Vokiečių filosofas Martinas Heideggeris 7-ajame dešimtmetyje puikiai pastebėjo, kad kibernetikos atsiradimas reiškia Vakarų metafizikos pabaigą. Kaip manote, ką jis turėjo galvoje, taip aiškindamas? Ar su tuo sutinkate?
PS ¦ Šią prielaidą Heideggeris padarė ne vien skaitydamas Norbertą Wienerį, amerikiečių filosofą ir matematiką, vadinamą kibernetikos tėvu. Jis buvo susipažinęs su visomis nuo XVII amžiaus vykusiomis teologų ir inžinierių diskusijomis apie didėjančią takoskyrą tarp Dievo duotos gamtos ir žmogaus pagamintų įrankių bei išradimų. Jie suprato, kad gamtoje atradus atkartojimo modelius, juos galima sistemingai atkartoti mašinomis, sumanytomis įgyvendinti tam tikrą tikslą instrumentinio proto dėka. Kai atsirado pirmieji automatai, jie paskatino beribes fantazijas apie dirbtinius žmones.
Kibernetika Heideggerio laikais buvo tik paskutinis dvasios evoliucijos, įdiegtos materijoje ją keičiant, etapas. Klasikinė sielos ir daikto, dvasios ir materijos, subjekto ir objekto, laisvės ir technikos diferenciacija negali susidoroti su esybėmis, kurios dėl savo sandaros yra hibridai, turintys tiek dvasinį, tiek materialų sandą. Kibernetika, kaip protingų mašinų ir modernios biologijos teorija bei praktika, kaip sistemos-aplinkos vienetų tyrimas, privertė iš naujo kelti senųjų metafizinių perskyrų klausimus.
Čia [vokiečių filosofo Georgo W. F.] Hegelio objektyviosios dvasios sąvoka tampa informacijos principu. Informacija įsiterpia tarp minčių ir daiktų – tarp refleksijos poliaus ir daikto poliaus, tarp dvasios ir materijos – kaip trečioji vertė. Protingos mašinos, kaip ir visi kultūriškai sukurti dirbiniai, galiausiai taip pat reikalauja dvasios pripažinimo. Refleksija arba mąstymas yra įlietas į materiją ir išlieka pasiruošęs būti per-steigtas ir toliau puoselėjamas. Taigi mašinos ir dirbiniai yra atmintys arba refleksijos, tapusios objektyviomis.
NG ¦ Duodamas garsųjį interviu vokiečių žurnalui Der Spiegel 1966-aisiais, Heideggeris, paklaustas apie metafizikos pabaigą, pasakė, kad „tik dievas gali mus išgelbėti“. Ką tai reiškė?
PS ¦ Heideggeris manė, kad modernioji technika iššaknijo ir išstūmė žmogų iš jo laiko ir vietos, taigi ir iš jo dvasinio pagrindo. Sakydamas, kad „tik dievas gali mus išgelbėti“, jis baiminosi, kad kažkas, ką užčiuopė ikisokratiniai graikai, buvo prarasta ar užmiršta dėl visuotinio technikos triumfo. Jis tai vadino „Seinsvergessenheit“ arba būties užmarštimi.
Nėra lengva pasakyti, ką jam reiškė „Sein“. Galbūt tai buvo užuomina į idėją, kad visatoje esama malonės, spontaniškos tyros tiesos ar vidinės šviesos dovanos, kurią įžiebia netikėta atitinkamo įvykio patirtis. Mašinos, vykdydamos savo užprogramuotą tikslą, negali nei pagaminti, nei užčiuopti kažko pirmapradiško, neįsišaknijusio laike ar vietoje, ir atsirandančio anapus bet kokio susisteminto modelio. Priežastis, kodėl tik dievas gali mus išgelbėti, glūdi mūsų troškime valdyti, pajungti gamtą, viską sudaiktinti, gamtoje matyti vien išteklius. Tik dievas galėtų padėti išsilaisvinti iš šio ontologinio kanibalizmo.
NG ¦ Yuvalis Noah Harari, „Homo Deus“ autorius, tvirtino, kad atsirado naujas dievas: duomenys. Ta idėja – organizmai kaip algoritmai, kurie suteikė gyvybę dirbtiniam intelektui ir sintetinei biologijai. Interviu metu Harari man pasakė: žmonijos istorija „pasibaigs, kai žmonės taps dievais“ pasitelkę šiuos kūrinius. Ar technologinė pažanga, kuri panaikino Vakarų metafiziką, sukūrė savo dievą?
PS ¦ Nepaisant šios beveik dieviškos visažinystės, link kurios kreipia Harari, duomenis vadinčiau ne naujuoju dievu, o naujuoju filosofiniu požiūriu, peržengiančiu senuosius metafizikos aiškinimus. Tai reiškia, kad žmogus įrankių dėka prisijaukino tiek save, tiek gamtą ir tokiu būdu tapo būties, netgi savo paties būties, bendrakūrėju.
NG ¦ Kinų filosofas Yuk Hui, knygos The Question Concerning Technology in China („Technikos klausimas Kinijoje“) autorius, tvirtina, kad dirbtinis intelektas ir sintetinė biologija, kurios naikina metafizinę perskyrą tarp objektyvumo ir subjektyvumo bei tarp kultūros ir gamtos, veda atgal prie Rytų filosofijos, kuri, skirtingai nei Vakarai, niekada nepripažino metafizinės perskyros. Daoizme visada buvo matoma neperskiriama „dao“ ir „qi“, dvasiškumo ir materialumo, kosmoso ir žemiškosios egzistencijos vienovė.
Ar kibernetikai, dirbtiniam intelektui ir genomikai užbaigus metafiziką, Vakarai susitinka su Rytais? Nors Heideggeris tikėjo, kad atsakymas turi glūdėti kultūros, iš kurios kyla klausimas, ištakose, ar ši daoistinė perspektyva iš esmės nėra naujoji filosofija, kurios ieškojo Heideggeris?
PS ¦ Abstrakčiai kalbant, taip, galima sakyti, kad daoizmo dvasia yra artima šiam naujam sąmoningumui. Tačiau iš tiesų Rytų mąstymą kolonizavo Vakarų Apšvietos instrumentinis protas, kuris pastaraisiais amžiais tapo globaliai vyraujantis. Paradoksalu, kad senosios azijietiškos pasaulėžiūros tiesai iš naujo įrodžius savo patikimumą, ji tą pačią akimirką buvo prarasta ten, kur atsirado.
NG ¦ Vokiečių ir šveicarų filosofas Karlas Jaspersas rašė apie ašinį amžių, kuomet pirmojo tūkstantmečio pr. m. e. viduryje nesinchronizuotame pasaulyje atsirado visos pagrindinės religijos ir etikos sistemos – konfucianizmas Kinijoje, upanišados ir budizmas Indijoje, ankstyvieji graikų filosofai, hebrajų pranašai, zoroastrizmas Persijoje.
1949-aisiais, iš esmės mąstydamas apie branduolinius ginklus, jis nujautė, kad pažanga mokslo ir technikos srityje kloja pagrindą naujam ašiniam amžiui, kuris pagimdys visiškai naujus tikėjimo ir elgesio kodeksus. Dabar, atsiradus dirbtiniam intelektui, sintetinei biologijai ir klimato kaitai, tai atrodo labiau tikėtina nei kada nors anksčiau.
Ar įžvelgiate naują esminę akimirką, šį kartą sinchronizuotame ir sujungtame pasaulyje? Ar atsiras bendras globalus etosas?
PS ¦ Jaspersas galėjo suklysti, kai iš savo ašinio amžiaus konstrukto pašalino Mesopotamiją ir Egiptą, norėdamas jį išlaikyti to paties laikotarpio rėmuose, kuriuos siekė apibrėžti. Tačiau akivaizdu, kad „ašinis“ proveržis visose šiose civilizacijose buvo perėjimas nuo sakytinės kultūros prie rašytinės, įgalinantis tiek vidinę refleksiją, tiek transcendenciją – atsiribojimą nuo betarpiškų aplinkybių, dalinantis bendromis prasmėmis su kitais.
Žinoma, pagrindas naujam ašiniam amžiui šiandien jau yra paruoštas, nes pagrindinė problema, su kuria susiduria žmonija, yra ta, kad planetą technika sinchronizavo, bet jos nevienija bendras pasakojimas. Mes esame ne superorganizmas, kaip kai kas tvirtina, o greičiau palaidas aukštesnės tvarkos organizmų aglomeratas. Klimato kaita ir būtinybė visas civilizacijas imunizuoti nuo jų padarinių turbūt taps artėjančio ašinio proveržio varomąja jėga.
Kaip rašiau savo knygoje Du mußt dein Leben ändern (angl. You Must Change Your Life; „Naujai gyvent pradėk“, 2009), istorija iki šiol buvo imuninių sistemų kova tarp protekcionizmo ir bet kokios žalos perkėlimo į anonimišką aplinką, kurioje niekas neprisiima atsakomybės, eksternalizacijos. Saviškių pergalė, miestų, tautų ir tikėjimų šventų egoizmų pergalė visada galėjo būti pasiekta įveikus išorinį kitą. Nykstant trapioms Žemės atmosferos ir biosferos sistemoms, eksternalizacija pasiekė savo kraštutinę ribą.
Nuo šiol visumos protekcionizmas yra to, ką vadinu „imuniniu protu“, direktyva. Operatyvių veiksmų dėl ateities būtinybė reikalauja naujo sąmoningumo, naujų širdies įpročių, bendradarbiavimo ir vienijimosi su kitais bei gamta, kad išliktume ir klestėtume. Šį dalyką aš vadinu „ko-imunizmu“ [co-immunism].
Sutinku su britų istoriku Arnoldu Toynbee, kad civilizacijų iškilimo ir žlugimo istorija yra iššūkio ir atsako procesas. Jeigu iššūkiai sukels naują dvasinį veržlumą ir bendrą vidinį pasitikėjimą, civilizacija žengs į priekį. Jeigu ne, ji žlugs.
Daugelis žmonių tik labai miglotai supranta, ką iš tikrųjų reiškia sąvoka „imuninė sistema“. Biologiniu lygmeniu ji reiškia vidines organizmo gynybos ir apsaugos struktūras. Todėl netgi galima sakyti: „Pats gyvenimas yra sėkminga imuninės sistemos fazė.“
Vis dėlto imunitetas neapsiriboja tik individualiu organizmu – būtent tai turime išmokti su visomis radikaliomis pasekmėmis. Grupių saugumas priklauso nuo jos narių gebėjimo suteikti vienas kitam tiek individualaus, tiek kolektyvinio imuniteto pranašumus. Todėl tai, ką vadiname „kolektyviniu imunitetu“ [herd immunity] (sąvoka, gana dažnai vartojama šiomis dienomis), yra gilesnio mutualizmo forma, reiškianti apsaugos būklę, kuri gali būti pasiekta tik bendrai. Todėl ir nukaliau sąvoką ko-imunizmas. Tai yra moralinės-politinės refleksijos, kreipiančios link naujo bendrumo apibrėžimo, dalis.
Koronaviruso pandemija yra kritiška padėtis, kurios akivaizdoje išryškėja ko-imunizmo būtinybė. Šiame kriziniame laikotarpyje jau galima pastebėti, kad nėra tikros privačios imuniteto pranašumų nuosavybės. Virusas ignoruoja valstybių ribas, užkardas ir sienas. Dabar atėjo metas dalintis apsaugos priemonėmis net su tolimiausiais žmonių šeimos nariais. Pasaulinio masto koliokviumas, kuriame medikai, susidūrę su nauja grėsme, dalinasi savo geriausiomis idėjomis, yra didingas įvykis.
Globalus imuninis protas tikrai sukurtų tokį atsaką; tai yra viena pakopa aukščiau už praeities filosofinį idealizmą ar religinį monoteizmą. Šia prasme tai, ką vadinu „bendrąja imunologija“, yra organiška metafizikos ir religijos įpėdinė. Griūva visos ankstesnės perskyros tarp savų ir kitų, tarp žmonių ir gamtos.
NG ¦ Heideggeris Der Spiegel klausėjui pasakė, kad „visa, kas esminga, didele dalimi atsirasdavo tik todėl, kad žmogus turėjo namus ir buvo įsišaknijęs tradicijoje“. Taigi XXI amžiuje pati planeta yra tie namai. Tai yra grįžimas prie žemiškos vietos dorybės planetiniu mastu, tam tikras sugrįžimas prie vientisumo ir ištakų vienovės.
PS ¦ Taip, pritariu. Heideggeris buvo teisus, kad žmonės iš esmės yra būtybės, susijusios su gyvenamąja vieta. Susisieti su vieta ir įgyti aukštesnį mobilumo laipsnį dabar nebūtinai reiškia priešybes. Šiandien dėl stebėjimų iš kosmoso ir gyvenimiškos patirties, susijusios su klimato kaita ir pandemija, mes pagaliau suprantame, kad Žemė yra mūsų namai.
NG ¦ Kaip pastebėjote, perėjimas nuo sakytinės kultūros prie rašytinės buvo esminis ašinio amžiaus atsiradimo veiksnys. Vidinė refleksija ir kritinis atsiribojimas nuo betarpiškų aplinkybių žmogaus sąmoningumui suteikė transcendencijos ypatumą. Šis asmens „didysis atsiskyrimas“ nuo gamtos ir bendruomenės, kaip tai pavadino filosofas Charlesas Tayloras, savo ruožtu sudarė sąlygas atsirasti monoteistinių religijų ir etinių sistemų teorinei kultūrai, peržengiančiai individualios patirties ribas, ir galiausiai atvedė prie Apšvietos, mokslo ir šiuolaikinės individo autonomijos.
Atrodo, kad su šiais minimais dalykais – nauja globalia klimato krize, mūsų dabartiniu gebėjimu kištis į evoliuciją pasitelkiant sintetinę biologiją ir itin išmaniu dirbtinio intelekto potencialu – mes „perkreipiame“ transcendenciją gamtoje ir techninių sistemų ribose taip, kad dar kartą sumenktų žmogaus centriškumas, gal net išnyktų individuali autonomija.
Kokiais moraliniais ir etiniais kodeksais būtų pagrįsta ši naujoji būties ekologija, kai žmonija imasi savos mutacijos? Ar sekančioje epochoje sugebėsime išgelbėti žmogišką autonomiją, atsiradusią ašiniame amžiuje?
PS ¦ Nepamirškime, kad žmogaus laisvės ir individualios autonomijos sąvokos grindžiamos ne tik metafizinėmis ir religinėmis prielaidomis, tokiomis kaip dieviškos kibirkšties buvimas ar neatimama kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė. Jos taip pat yra grindžiamos kultūriniais ir techniniais įpročiais bei įgūdžiais, tokiais kaip ugnies įkūrimas, molinių puodų degimas, statulų pavidalinimas, metalų lydymas, peilių ir ginklų gaminimas, gyvulių prijaukinimas, pastatų statymas, jodinėjimas arkliais, plaukiojimas laivais ir visų atitinkamų kalbos žaidimų įvaldymas. Asmens stiprybė priklauso nuo jo ar jos aktyvaus dalyvavimo vystant šiuos gebėjimus.
Visuose juose išryškėja autonomija bendradarbiaujant su kitais ir kūrybiškumas kaip valia įgyvendinti sumanymą. Abu šie žmogaus bruožai, kurie pasiekė kulminaciją moderniaisiais laikais, išliks įvairiais būdais, nors ir ne visada autentiškomis formomis. Jau dabar pasaulyje pilna tuščių į autonomiją nukreiptų pretenzijų ir nesibaigiančių pseudokūrybiškumo apraiškų.
NG ¦ Kadangi medžiagiškumas ir žemiškumas, iš kurių žmonės gaminasi įrankius, materialiai glūdi įvairiose realybėse (atsitiktinumas), jų sujungimas su išmoktomis-pasidalintomis transcendentinio supratimo prasmėmis sukuria hibridinę būtybę, sudarytą iš archetipo ir unikalios individuacijos, panašiai kaip kiekvienas muzikantas sukuria skirtingą garsą iš tos pačios partitūros.
Hui nuomone, Vakarų modernybės plėtota planetinė sinchronizacija galiausiai suirs, kadangi atliko savo darbą, ir dar kartą atvers erdvę neaprėpiamai kultūrų įvairovei, esančiai susijusioje vienovėje. Kaip manote, ar ši dialektika įtikinama?
PS ¦ Tai šviesi viltis.
Antropotechnikos sąvoka reiškia visą žmonijos autopoezę ar savikūrą, kuri apima daugybę tūkstančių jos kultūrinių specializacijų. Ji yra empirinė, pliuralistinė ir iš pagrindų egalitarinė – ta prasme, kad visi individai, kaip žmonijos atminties paveldėtojai, yra laisvi pranokti save. Tai išreiškia beveik klasikinę idėją, kad žmonės yra „mikrokosmoi“ ar, kaip šiandien sakytume, maži fabrikai, įsiterpę į didžiosios visatos superfabriką. Tuo tarpu singuliarumo idėjoje, kurią propaguoja [amerikiečių išradėjas ir futuristas] Ray’us Kurzweilas, telpa futuristiniai, monistiniai ir elitistiniai elementai. Nors pagal savo loginį ir retorinį sumanymą singuliarumas turėtų integruoti visą žmoniją, akivaizdu, kad jis galėtų apimti tik nedidelę išskirtinių transžmogiškų individų grupę. Kalbėdamas apie debesiją ir singuliarumą, Kurzweilas įsitraukia į tradicinės filosofijos iš anksto suformuotą sritį, tapusią atgyvena.
Vertė Tautvydas Vėželis
Versta iš: Co-Immunism In The Age Of Pandemics And Climate Change