Mes mirtingi
Kartais besikartojančią dienų ir užduočių virtinę sutrikdo sunkus metas, kai jaučiame, kad formos, kurias suteikėme savo gyvenimui, yra bergždžios… Mus supanti aplinka praranda aiškumą; ji, niūri ir abejinga, skendi miglotuose horizontuose. Nutolsta pasaulėvaizdis ir jo praeitis, aptemsta ateitis, kurią aplinka numatė, pažymėdama kelius, kuriais turėtume eiti, ir paskirdama užduotis, kurias turėtume atlikti. Tarp mūsų ir aplinkos atsiveria tuštuma, jaučiamės pakibę šioje tuštymėje. Nerimas yra tuštumos, niekio pojūtis. Atsiverianti tuštuma, sukelianti nerimastingą drebulį, atskiria mane. Tas nerimas – tai mirimo nuojauta, kad mus supanti žaižaruojanti būtis užges ir mes būsime išsviesti į niekį.