Pokalbis su amerikiečių filosofijos profesoriumi Richardu Capobianco, vienu pagrindinių XX a. vokiečių filosofo Martino Heideggerio minties komentatorių. Jo knygos Engaging Heidegger (2010) ir Heidegger’s Way of Being (2014) padėjo iš naujo suvokti Heideggerio apmąstymus apie būtį.
„Visi mes trokštame žinoti, tačiau filosofai jaučia aistrą žinoti. Kiek save prisimenu, jutau poreikį klausti, ir tai galiausiai mane atvedė į filosofiją. Tiksliau tariant, būtent didieji mąstytojai ir įdomūs mokytojai, tokie kaip Hansas-Georgas Gadameris ir Williamas J. Richardsonas, įkvėpė mane visą gyvenimą studijuoti egzistencializmą, estetiką, fenomenologiją ir hermeneutiką, ypač Martino Heideggerio mąstymą.
Nėra ir niekada nebus tokios mokymo technikos, kuri galėtų pakeisti transformuojantį tiesioginį susitikimą, kai žmonės kartu siekia supratimo. Štai kodėl auditorija man visuomet buvo tokia svarbi ir kodėl dėstymas daugelį metų buvo toks naudingas ir teikiantis pasitenkinimą. Auditorija – tai vieta, kur užsimezga ypatinga ‘draugystė’.“ (R. Capobianco)1
Vladimir Leško (V.L.): Slovakijoje jūs esate gerai žinomas kaip filosofas ir dviejų originalių knygų apie Heideggerio filosofiją – Engaging Heidegger („Įtraukiantis Heideggeris“) ir Heidegger’s Way of Being („Heideggerio būties kelias“) – autorius. Ilgą laiką vadovavote tyrimams apie Heideggerio darbus, bet mes žinome, kad universitete pradėjote studijuoti ekonomiką, o ne filosofiją. Kas gi jus paskatino pakeisti kryptį?
Richard Capobianco (R.C.): Pirmiausia noriu nuoširdžiai padėkoti jums ir jūsų kolegoms, kad taip nuodugniai domitės mano darbais apie Heideggerį. Aš sužavėtas, tai girdėdamas, ir perduodu sveikinimus bei šiltus linkėjimus jūsų filosofinei bendruomenei Slovakijoje. Taip, tai tiesa: mano pirmosios studijos buvo susijusios su ekonomika, kurios idėjų istorija domiuosi net ir šiandien. Vis dėlto tam tikru metu pajutau poreikį tyrinėti žymiai fundamentalesnes problemas – apie buvimą žmogumi, apie mūsų egzistenciją ir tikrovę. Esama tiek daug išminties senovės graikų filosofijoje (ir bendrai klasikinėje filosofijoje); iki pat šios dienos skaitau, studijuoju ir dėstau apie tuos didžiuosius veikalus. Taigi vis labiau gilinausi į filosofijos studijas, susidomėjau kitais didžiais filosofais, palikusiais pėdsaką filosofijos istorijoje; klausiau Hanso-Georgo Gadamerio paskaitų, kai šis lankėsi Jungtinėse Valstijose, ir prisimenu jo aistringą kalbą apie tai, jog Heideggeris buvo labai dinamiškas ir įtraukiantis mokytojas. Heideggeris, anot jo, naujoviškai atskleidė senovės graikų filosofiją. Jis norėjo išjudinti praeitį, visus tuos įsigalėjusius – atsibodusius ir nusidėvėjusius – teiginius apie senovės graikų mąstymą, kad atsivertų vibruojančios „šakninės“ patirtys, kurios buvo jų mąstymo ir terminologijos šaltinis. Visa tai mane paskatino ne tik dar kartą grįžti prie graikų filosofijos, bet ir panirti į Heideggerio raštų studijavimą. Vadovaujamas Williamo J. Richardsono, geriausio tų laikų Heideggerio komentatoriaus, visiškai įsitraukiau į Heideggerio kūrybą ir buvau apstulbintas jo mąstymo turtingumo. Heideggeris įkvėpė gyvybę filosofijos studijoms; jis padarė filosofiją gyvą ir gaivią. Po daugybės metų ir toliau mėginu artėti prie savo paties mokymo ir rašymo būtent tokiu būdu; savo studentams ir mano tekstų skaitytojams linkiu ne paprasčiausiai prisiminti bei perpasakoti „požiūrius“ ir „teiginius“, bet kabintis į „patirtis“, kurios veda filosofinės refleksijos link. Todėl, grįžtant prie jūsų klausimo, manau, kad tikrai verta studijuoti įvairias disciplinas, bet kai kalba pasisuka apie giliausius klausimus, tuomet kelias neišvengiamai atveda prie filosofijos studijų.
V.L.: Jūsų filosofijos studijos glaudžiai susijusios su Bostono koledžu ir jūsų profesoriumi bei mentoriumi W. J. Richardsonu, kuris parašė svarbią knygą Heidegger: Through Phenomenology to Thought („Heideggeris: per fenomenologiją į mąstymą“). Gal galėtumėte mums ką nors papasakoti apie jį ir jo tyrimų svarbą šiandien?
R.C.: Williamas J. Richardsonas buvo mano mokytojas ir mentorius, o vėlesniais metais – draugas ir kolega. Praėjusiame dešimtmetyje kartu su juo pristatinėjau įvairius pranešimus, be to, jis mane pagerbė, parašydamas pratarmę mano pirmajai knygai Engaging Heidegger. Praėjusį gruodį [2016 m.] jis išėjo Anapilin būdamas 96-erių, ir heidegeristikos studijos prarado tikrą titaną. Bet jis nugyveno pilnatvišką ir turtingą gyvenimą, o jo darbai apie Heideggerį ir toliau darys įtaką būsimoms studentų kartoms, nagrinėsiančioms Heideggerio mąstymą. Profesoriaus Richardsono didžioji knyga Heidegger: Through Phenomenology to Thought pirmą kartą buvo išleista 1963-iaisiais, ir ji iškėlė aikštėn Seinsfrage (būties klausimą), aplink kurį visą laiką sukosi Heideggerio mąstymas. Mano paties darbas tęsia ir naujais būdais plėtoja jo fundamentalius tyrimus. Billas (būtent tokį jį pažinojau) pasimėgaudamas vaizdingai pasakodavo nuostabias istorijas apie savo tyrimus ir knygos rašymą, o ypač apie savo lemtingą susitikimą su Heideggeriu 1959 metais. Mūsų pokalbiuose Billas nuolatos prisimindavo Heideggerio kilnumą ir maloningumą; jį stulbino, koks vidujai ramus ir meditatyvus Heideggeris tapdavo, kai įsižiūrėdavo į miškingą kraštovaizdį; paties Billo žodžiais, tai buvo „gamtos mistiko“ veido išraiška. Profesoriaus Richardsono knyga vis dar svarbi, kadangi filosofiškai griežtai ir aiškiai parodo, kaip Heideggeris apmąstė būties esmę.
V.L.: 2011 m., kai pradėjau skaityti jūsų knygą Engaging Heidegger, mane pribloškė tai, kaip prof. Richardsonas gyrė jūsų tyrimus. Pritariau trims dalykams, kuriuos jis apžvelgė jūsų knygoje. Gal galėtumėte pristatyti mūsų skaitytojams, kurie dar neskaitė jūsų knygos, Heideggerio „įtraukiančio“ mąstymo esmę?
R.C.: Mano pirmoji knyga Engaging Heidegger buvo mėginimas parodyti būties klausimo centriškumą Heideggerio kūryboje, tačiau aš norėjau remtis tekstais, kurie iki šiol dar nebuvo atidžiai apsvarstyti moksliniuose straipsniuose, pavyzdžiui, Vier Seminare („Keturi seminarai“) – tai seminarai, kuriuos Heideggeris vedė prancūzų kolegoms 1966–1973 metais. Manasis seminarų aptarimas, kuris formuoja 1-ojo skyriaus šerdį, aiškiai rodo, kad vėlyvasis Heideggeris iki pačios gyvenimo pabaigos išliko visiškai susitelkęs prie būties klausimo. 2-ame skyriuje svarsčiau tiek jo ankstyvuosius, tiek vėlyvuosius Ereignis raštus, aiškiai parodydamas, kad Heideggeris mąstė apie lemtingąją sąvoką Ereignis kaip apie kitą pačios būties (Sein selbst) pavadinimą. Šitai taip pat tinka jo kitai originaliai sąvokai, Lichtung, kuri yra tiek 5-ojo, tiek 6-ojo skyrių tema. Šie skyriai atskleidžia tai, kas nebuvo prieš tai paaiškinta moksliniuose straipsniuose, t. y. kad būtis išliko esminiu Heideggerio susirūpinimu, ir kad šios pagrindinės sąvokos – Ereignis ir Lichtung – yra kiti būties vardai; kitaip sakant, šiomis sąvokomis pasakoma (jo žodžiais tariant) „tas pats“, tačiau jos nėra „identiškos“ tuščia logine prasme. Knygoje Engaging Heidegger taip pat esmiškai domiuosi žmogaus santykiu su būtimi; pasitelkęs atidžias tekstines analizes, tvirtinu, kad ankstyvasis Heideggeris, apibūdindamas šį santykį egzistenciškai, ganėtinai skiriasi nuo vėlesniojo Heideggerio. 3-iame ir 4-ame skyriuose parodau jo mąstymo judėjimą būties atžvilgiu nuo Angst (baimės) nuotaikos pabrėžties link „nuostabos“ nuotaikos, ir nuo „benamystės“ temos link „buvimo-namuose“ temos. Tokios Heideggerio mąstymo raidos analizės dar niekuomet nebuvo imtasi moksliniuose tyrimuose. Galiausiai šioje knygoje siekiama pabrėžti Heideggerio mąstymo grožį ir atgarsį. Heideggeris, be abejonės, buvo labiausiai „įtraukiantis“ XX a. filosofas, ir mano tikslas buvo prisidėti prie šio tikslo, „įsitraukiant“ į jo mąstymą dėmesingai ir kruopščiai, bet taip pat gyvai ir „įtraukiančiai“. Viliuosi, skaitytojai man pritars.
V.L.: Kurį laiką dar pasilikime su jūsų knyga Engaging Heidegger. Joje jūs pabrėžiate Heideggerio mintis, išdėstytas keturiuose seminaruose prancūzų kolegoms Le Tore (1966, 1968, 1969 metais) ir Zahringene (1973 m.). Teigiate, kad vėlyvasis Heideggerio mąstymas yra jo Denkweg (mąstymo kelio) pradžios pakartojimas. Ar galėtumėte skaitytojams apibrėžti šį požiūrį?
R.C.: Kai kurie dabartiniai Heideggerio komentatoriai tvirtina, kad paskutiniais metais Heideggeris neigė Seinsfrage, bet „Keturi seminarai“ patvirtina, kad būties klausimas iki pačios pabaigos vaidino pagrindinį vaidmenį jo mąstyme. Paskutiniame seminare 1973-iaisiais Zahringene aiškiai ir ryžtingai konstatuota, kad „dar ir dar kartą privalome pabrėžti, jog vienintelis klausimas, kuris visada skatino Heideggerį, yra būties klausimas: ką reiškia būtis?“ Knygoje Engaging Heidegger parodau, kad kiekviename iš daugybės seminarų nuo 1966 iki 1973 metų Heideggeris nuolatos sugrįžta aiškintis esminius būties bruožus. Dar daugiau, būtis (suprantama kaip laikiškas-erdviškas visų buvinių atsiradimas ir atsiskleidimas) taip pat vadinama physis, aletheia, pirmapradžiiu Logos, kosmos, Ereignis ir Lichtung. Heideggeris laikėsi šios pozicijos daugelį metų, kaip kad atskleidžiau knygoje Heidegger’s Way of Being, bet „Keturiuose seminaruose“ jis dar kartą patvirtina savųjų tekstų variantus. 30-ame puslapyje aš cituoju laišką, kurį Heideggeris parašė Manfredui Fringsui 1966 metais: „Tiktai štai šitas būties klausimas – ir tik jis vienas – yra tai, kas apibrėžia mano mąstymą ir jo ribas.“
V.L.: Paskutiniame seminare 1973-iaisiais Heideggeris pateikė svarbų tekstą apie Parmenidą. Kaip jūs suprantate jo svarbą?
R.C.: Kaip jau pastebėjote, paskutiniame seminare Zahringene 1973 m. Heideggeris skaitė trumpą paskaitą apie Parmenidą, kurioje, galima sakyti, apsvarstomas jo mąstymo apie būtį laikotarpis. Tačiau atkreipiu dėmesį į tai, kad paskutinė jo paskaita apie Parmenidą yra panaši į daugelį kitų paskaitų, kurias jis išdėstė per visą savo gyvenimą. Iš dalies Heideggerio paskaita primena jo Parmenido fragmentų perskaitymą 1951-52 metų paskaitų kurse „Ką reiškia mąstymas?“ (Was Heisst Denken?). Heideggerio apmąstymų centre yra jo pastanga paaiškinti 6-ąjį fragmentą, kuris kviečia mus išsakyti ir priimti į širdį „eon: emmenai“ (archajinė graikiško „on: einai“ rašyba). Heideggeris nuostabiai parodė, kad Parmenidas jau pačioje Vakarų mąstymo aušroje suteikė mums galimybę mąstyti būtį kaip vieną esminį „procesą“ arba „kelią“, atskleidžiantį visus buvinius. Kitaip tariant, „eon: emmenai“ reiškia atsirandančią būtį (eon) pačiame jos atsiradime (emmenai). Arba tariant kitaip, tai yra nuoroda į tai, kas yra esatyje (das Anwesende) pačiame jos esime (anwesen selbst). Reikia pripažinti, kad Heideggerio fragmento aiškinimas yra klampus ir sudėtingas, bet jo prasmė pakankamai aiški: medituoti apie būtį reiškia medituoti apie laikišką dinaminį procesą, per kurį visi buviniai iškyla ir būna, – tai yra atsiradimas visa ko, kas atsiranda.
V.L.: Savo kūrinyje plačiai ir puikiai rašote apie tai, kad Heideggerio būties (Sein) supratimas prašosi būti atidžiai išaiškintas. Viena vertus, esama buvinių buvumo, bet jis visada pabrėžė pačios būties (das Sein selbst; das Sein als solches; das Sein als Sein) supratimo atskleidimą; būtis svarstyta, kaip jis kartais sakė, neatsižvelgiant į buvinius. Ar galėtumėte papasakoti daugiau apie pačią būtį šia prasme. Ar įmanoma „pažinti“ pačią būtį?
R.C.: Jūsų klausimas susijęs su paaiškinimu, kurį būtina pateikti, norint suprasti originalų ir savitą Heideggerio mąstymą apie būtį, ir šį paaiškinimą aš siekiu pateikti abiejose savo knygose. Iš jo visą gyvenimą trukusių apmąstymų ir meditacijų galime suprasti, kad pati būtis ar būtis (Sein selbst/Seyn) leidžia buviniams (das Seiende) būti jų buviškume (die Seiendheit). 1945 m. jis paprastai ir elegantiškai išdėstė: „Būtis (Seyn) yra tai, kas leidžia kiekvienam buviniui būti tuo, kuo jis yra ir kaip yra būtent dėl to, kad būtis (Seyn) yra išlaisvinimas, kuris leidžia kiekvienam atskiram daiktui likti savoje nuolatinėje pilnatvėje; t. y. būtis (Seyn) saugo kiekvieną daiktą.“ Kitaip tariant, būtis, kuri nėra atskiras buvinys, yra laikerdvinis ontologinis „kelias“ arba „procesas“, kuriuo ir kuriame visi buviniai iškyla, būna savame buviškume (Seiendheit), t. y. savoje pilnoje išvaizdoje arba „pilname pavidale“ (senovės graikų filosofinės sąvokos eidos, morphe; viduramžių sąvokos essentia, quidditas). Būtis yra grynas atsiradimas visa ko, kas atsiranda (physis). Būtis yra grynas pasireiškimas visa ko, kas pasireiškia (aletheia). Būtis yra grynas išskleidimas ir sutelkimas visa ko, kas yra (pirmapradis Logos). Šis būties supratimas, nors jau akivaizdus ankstyvojoje kūryboje, visiškai atsiskleidžia jo „vėlyvuosiuose“ rašiniuose ir apmąstymuose. Taip, tai tiesa, būties „pažinimas“ yra įmanomas, bet mes nepažįstame (ir neišsakome) būties tokiu pačiu būdu kaip pažįstame ir išsakome buvinius; tai yra iššūkis.
V.L.: Kai kurie mokslininkai, tokie kaip O. Pöggeleris, mano, kad antrasis svarbiausias Heideggerio veikalas yra Beiträge zur Philosophie (Vom Ereignis) („Įnašas į filosofiją (iš Ereignis)“, 1936–1938). Buvau labai laimingas, kai skaitydamas abi jūsų knygas aptikau, kad pačiu svarbiausiu Heideggerio veikalu 4-ajame dešimtmetyje laikote Einführung in die Metaphysik („Įvadas į metafiziką“, 1935). Ką manote apie „Įnašą į filosofiją“, palyginti su „Įvadu į metafiziką“?
R.C: Taip, pastaraisiais metais Heideggerio privatus rankraštis Beiträge, kurį jis rašė tarp 1936 ir 1938 metų, tapo daugelio Heideggerio komentatorių pagrindine tema. Tai galima suprasti, nes šis tekstas, publikuotas tik po Heideggerio mirties, yra labai paslaptingas veikalas. Kai kurie moksliniai tyrimai yra puikūs, bet kai kurie komentatoriai nori šiame tekste įžvelgti kažkokio „slapto“ Heideggerio mokymo perspektyvą ar tikisi gauti prieigą prie Ur-Heideggerio, kuris kažkokiu būdu atvertų visų kitų jo raštų prasmę, tačiau nei viena, nei kita nėra tiesa. Viskas daug paprasčiau: šis rankraštis – tai eksperimentinės Heideggerio pastangos 4-ajame dešimtmetyje, siekiant peržiūrėti ir iš naujo suformuluoti savo pagrindines problemas. Šis veikalas išsiskiria tuo, kad iš jo susidarė ryškus vaizdas, kaip Heideggeris grūmėsi su kalba, norėdamas naujai išsakyti pagrindines savo mąstymo temas, ypač pereidamas prie savo „vėlyvųjų“ kūrinių. Tačiau mes neturime pervertinti šio teksto svarbumo. Vertinant Heideggerio vietą filosofijos istorijoje iš tolimesnės perspektyvos, manau, kad du svarbiausi XX a. 4-ojo dešimtmečio tekstai yra jo „Įvadas į metafiziką“ ir tekstas „Meno kūrinio ištaka“. Kaip pažymiu knygos Heidegger’s Way of Being 4-ame skyriuje, pats Heideggeris „Įvadą į metafiziką“ laikė esant vienu svarbiausių savo pareiškimų, ir mes privalome prie jo sugrįžti, jei norime suprasti ir įvertinti jo mąstymo esmę – ir aiškiai ją perteikti kitiems. „Įvadas į metafiziką“ yra šedevras, kuris yra labiau prieinamas platesnei filosofinei auditorijai – dabar ir ateityje – negu Beiträge.
V.L.: Heideggeris XX amžiaus filosofiją praturtino daugybe naujų filosofinių idėjų ir sąvokų, iš kurių dvi svarbiausios yra die Lichtung ir das Ereignis. Jūs teisingai joms skiriate didelį dėmesį savo tyrimuose. Kaip suprantate šias sąvokas, ir kiek svarbu, kad Heideggeris tvirtina, jog „Die Lichtung selber aber ist das Sein“?
R.C.: Heideggeris mylėjo kalbą, ir visada stengėsi rasti naujų būdų, kaip į kalbą perkelti esminius dalykus, kurie jam buvo svarbūs. Jam labiausiai rūpėjo klausimas, susiję su būtimi/būtimi (Sein/Seyn), tačiau jis taip pat rado naujų ir gaivių būdų, kaip tai išsakyti, ir Ereignis bei Lichtung yra jo paties savitos sąvokos, jeigu norite, jo meninės sąvokos. Knygoje Engaging Heidegger nagrinėju Heideggerio Lichtung supratimą 5-ame ir 6-ame skyriuose, kuris, kaip nurodėte, yra žingsnis į priekį moksliniuose tyrimuose. Apie tai, kaip Heideggeris vartoja šią sąvoką, galima pasakyti labai daug, tačiau, atsakant į jūsų klausimą, akivaizdu, kad Heideggeris suprato, jog Lichtung yra kitas būties/būties (Sein/Seyn) pavadinimas. Kaip pastebite, jis aiškiai tą patvirtina 1946 m. „Laiške apie humanizmą“: „Bet pati proskyna yra būtis.“ [Die Lichtung selber aber ist das Sein] Tai reiškia, kad nors čia esama koreliacijos tarp žmogaus buvimo ir būties, visų pirma tai yra būtis, kuri yra proskyna arba visų daiktų atvertis. Mes, žmonės, galime „nušviesti“ arba „atverti“ daiktus kalboje todėl, kad būtis nušvietė arba atvėrė visus daiktus, t. y. visų pirma leido jiems būti. Heideggeris pabrėžia būties, kaip „pačios proskynos“ (die Lichtung selbst) ar kaip „pačios atvirybės“ (das Offene selbst), pirmumą ir pirmenybę.
V.L.: Knygos Engaging Heidegger 2-ame skyriuje klausiate apie das Ereignis problemą. Kaip suprasti, kad Ereignis yra (tik) kitas pačios būties pavadinimas?
R.C.: Kai kurie dabartiniai komentatoriai tvirtino, kad Heideggeris savo būties/būties (Sein/Seyn) sampratą pajungė Ereignis sampratai, bet taip nėra. Ankstyvajame Beiträge ir su Beiträge susijusiuose rankraščiuose jis dažnai tvirtina, kad „Ereignis yra būtis (Seyn) ar kad būtis (Seyn) yra Ereignis“ ir jis taip pat dažnai cituoja „būtį (Seyn) kaip Ereignis“ ar „Ereignis kaip būtį“. Tai pasakytina ir apie vėlesnius 6-ojo dešimtmečio pabaigos ir 7-ojo dešimtmečio pradžios rašinius apie Ereignis. Savo garsiojoje 1962 m. paskaitoje „Laikas ir būtis“ jis baigia savo pastabas apie Ereignis tvirtindamas, kad „vienintelis šios paskaitos tikslas buvo atverti žvilgsniui pačią būtį kaip Ereignis.“ 2-ame Engaging Heidegger skyriuje ir kituose straipsniuose aš pristatau šio tekstinio akivaizdumo visumą, norėdamas parodyti, kad Heideggeris savo savitą sąvoką Ereignis visada laikė esant tik kitu būties/būties (Sein/Seyn) pavadinimu. Kitaip tariant, abu pavadinimai atveria žvilgsniui patį dalyką (die Sache selbst), bet galbūt mes galime sakyti, kad žodis Ereignis yra ypatingai veiksmingas atveriant žvilgsniui visų buvinių, įskaitant mus pačius, laikišką „įvykį“ ar „praeinamumą“.
V.L.: Knygoje Engaging Heidegger daug dėmesio skiriate Platono „šviesos“ supratimo tyrinėjimui ir Heideggerio „proskynos“ fenomenui. Kokį matote ryšį tarp Platono šviesos supratimo ir proskynos fenomeno?
R.C.: Taip, tiek 5-as, tiek 6-as Engaging Heidegger skyriai yra susiję su Heideggerio die Lichtung sąvoka ir ilga bei įdomia istorija apie jo susidomėjimą Platono „šviesos“ metafora, ypatingai ta, kurią mes randame „Olos alegorijoje“, kurią nupasakojo Sokratas „Valstybės“ VII-oje knygoje. Taip pat užsimenu apie viduramžių „šviesos metafiziką“ kaip kitą įkvėpimo šaltinį Heideggeriui. Viena pagrindinių problemų ta, kad jo pasikartojančiuose Platono „Olos alegorijos“ apmąstymuose, aptinkamuose nuo 1926 iki 1940 metų, Heideggeris nemanė, kad šviesa yra „ontinė“ ar „ontologinė“. Iš tikrųjų saulė, ši „šviesa-šaltinis“, kaip jis ją apibūdina, yra būtent tai, dėl ko visa, kas apšviesta ir dėl to matoma, tampa įmanoma. Kitaip tariant, Heideggeriui saulė, Platono Gėrio Idėjos „simbolis“, yra tai, kas įgalina/persmelkia/atveria/išlaisvina buvinius ir visą ontinę tiesą apie buvinius – ir šis „įgalinimas“ yra esminis dalykas, die Sache selbst. Dėl to visuose šiuose apmąstymuose Heideggeris aiškino savo paties esminį susirūpinimą būtimi – buvinių buvumu jų būtiškume – šviesos metaforos sąvokomis, kurias jis perėmė iš Platono. Nors Heideggeris matė pasireiškiančią šviesą kaip „ontinę“, tai negalioja žvelgiant į pasireiškiančią saulės šviesą, kuri perteikia pačią būtį. Tokiu būdu ši skirtis tarp pasireiškiančios/pasireiškusios šviesos yra figūratyvus „ontologinio skirtumo“ tarp būties ir buvinių atitikmuo. Vėlyvasis Heideggeris turėjo dviprasmiškesnį santykį su Platono „šviesos“ metafora, ir aš toliau tiriu šį klausimą tiek knygoje Engaging Heidegger, tiek knygoje Heidegger’s Way of Being (2-as skyrius ir 101-102 puslapiai, šešta išnaša).
[…]
Vertė Tautvydas Vėželis
Versta iš: Interview with prof. Richard Capobianco
Atgalinis pranešimas: Įtraukiantis Heideggeris: pokalbis su Richardu Capobianco (II) - Aplinkkeliai.lt