Žymų Archyvai: Kierkegaard
Pokalbiai apie esmes. Apie filosofo egzistencinį tipą
Pradedame dalintis knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Pateikiamame epizode kreipiamas dėmesys į filosofijos ir filosofo suvokimą šiandien: ar apie filosofiją galima kalbėti kaip apie gyvenimo būdą; ar vis dar įmanoma ką nors esmingo pasakyti ne žaidžiant kalbinius žaidimus, o žvelgiant į daiktus bekalbiu teoriniu žvilgsniu, prieš tai atlikus totalinės ironijos judesį kalbos atžvilgiu?
Ironija kaip egzistencinė Kierkegaardo tiesa
Danų filosofo Søreno Kierkegaardo negalima laikyti tam tikros filosofinės doktrinos steigėju, tačiau kaip tik todėl įmanoma jį paversti daugelio šiuolaikinių filosofinių ir religinių-filosofinių srovių pirmtaku, teigia rusų filosofė ir filosofijos istorikė Piama Gaidenko. Siūlome perskaityti ištrauką iš jos knygos „Estetizmo tragedija: apie Søreno Kierkegaardo pasaulėžiūrą“.
Kelias į laisvę
Kanadiečių socialinis mąstytojas, rašytojas ir filosofas Jeanas Vanier gimė 1928 metais. Paryžiaus Katalikų institute įgijo filosofijos daktaro laipsnį. 1964-aisiais kartu su dominikonu kunigu Thomu Philippe’u įkūrė „Arkos“ bendruomenę, vienijančią proto negalią turinčius žmones bei jų asistentus, ir pakeitusią daugybės žmonių gyvenimus. „Arkos“ tikslas – sukurti tokius namus, kuriuose protinę negalią turintys žmonės ir jų asistentai… Skaityti toliau »
Užkerėtas žmogaus problemos: Søren Kierkegaard
Didis danų mąstytojas Sørenas Kierkegaardas Rusijoje laikytas ir vis dar laikomas pirmiausia egzistencializmo pradininku, rečiau – savotišku religiniu filosofu. Bet šie Kierkegaardo įvaizdžiai greičiausiai tik apniaukia tai, ką darė mąstytojas, – jo žmogaus apologiją, poetinių prasmių ir romantinės ironijos tyrimus, ginčą su Hegeliu bei siekį prasibrauti prie pačių daiktų ir pačių įvykių. Rusijoje Kierkegaardas yra vienas… Skaityti toliau »
Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą (III)
Ironija kaip sulaikytas momentas. Ironijos tikrumas. Ankščiau jau buvo minėta, kad Solgeris savo estetikos paskaitose kalba apie ironiją kaip apie bet kokio meninio kūrinio sąlygą. Jeigu, turint tą mintyje, pasakysime, kad poetas turi ironiškai vertinti savo kūrinį, tai tuo pačiu omenyje turėsime kai ką kita. Lygiai taip pat ironijos meistrai išaukština Shakespeare’ą ir… Skaityti toliau »
Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą (II)
Ironija po Fichte’s. Kantas įkūnijo tokią šiuolaikinę spekuliaciją, kuri, pasijutusi subrendusia ir savarankiška, ėmė bodėtis dogmatizmo prieglobsčiu ir tapo panaši į sūnų paklydėlį, pareikalavusį, kad tėvas padalintų palikimą. Jau aišku, kas iš to išėjo. Aišku ir tai, kad spekuliacijai neprireikė vykti į tolimus kraštus, kad ten pavėjui paleistų jai priklausančią dalį, kadangi dalybų… Skaityti toliau »