Kas slypi už Aleksandro Dugino „rusiškojo pasaulio“?

Priežastys dėl tebesitęsiančios Rusijos agresijos prieš Ukrainą tebėra įnirtingų ginčų tema. Nors galbūt viena sritis, apie kurią reikėtų daugiau diskutuoti, yra kalba. Savo niuansais garsėjanti rusų kalba pati siūlo užuominų apie platesnę Maskvos ir Vakarų filosofinę schizmą.

Užaugau dvikalbėje rumunakalbių ir rusakalbių šeimoje, turėjau ankstyvą privilegiją kalbėti, taigi ir mąstyti, dviem visiškai skirtingomis kalbomis vienu metu. Tai yra įprasta vidutinės Moldovos šeimos praktika. Rusų kalba, slavų kalba su kirilicos abėcėle, labai mažai susijusi su rumunų kalba, kuri priklauso romanų kalbų grupei kartu su savo pusseserėmis – prancūzų, ispanų, portugalų ir italų kalbomis. Vis dėlto, nepaisant didelių skirtumų, daugelis moldavų, kaip aš, laisvai moka abi kalbas.

Kaip ir daugelis dvikalbių vaikų, aš plaukiau kalbine upe, kurios kiekvienoje pusėje yra du krantai, mentališkai neįstrigęs nė viename iš jų. Niekada neįsivaizdavau, ką reiškia kalbėti tik viena kalba. Ir iki šiol negaliu. Galima sakyti, kad „barbarizmas“ – sąvoka, kurią graikai sugalvojo, kad apibūdintų tuos, kurie negali kalbėti graikiškai, ir tik girdi jų „mur mur“ („bar bar“) – iš esmės svetimas mano dvikalbei gimtajai šaliai (nors rusų kalba nėra oficiali kalba).

Vaikystėje kiekvieną vasarą vykdavau į stovyklavietę prie Dniestro upės, kur daug medinių, spalvingų stovyklavietės namelių. Tačiau viena vasara skyrėsi nuo visų kitų. Didelis būrys rusų vaikų atvyko net iš Syktyvkaro, miesto Komijos Respublikoje Rusijos šiaurėje, aplankyti Moldovos ir praleisti keletą savaičių su vietiniais vaikais. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai sutikau rusus, nors visada kalbėjau jų kalba. Nepaisant didžiulių geografinių atstumų tarp mūsų miestų, mūsų rusų kalba skyrėsi tik šiek tiek. Greitai susidraugavome.

„Vadinasi, tu rusas?“ (Ty ruskij?), – jie klausė manęs, išgirdę mano tobulą rusų kalbą. „Da“, – atsakiau. Tuo metu tikrai negalvojau apie šio žodžio reikšmę. Žinojau, kad ruskij [русский] reiškia rusakalbį. Taigi šiuo atžvilgiu mes visi buvome rusai (ruskije) [русские]. Skirtumas buvo tas, kad jie taip pat buvo rosijane [россияне] (Rusijos piliečiai), o aš buvau tik ruskij, gyvenantis toli už Rusijos sienų.

Anglakalbėje terpėje tai gali pasirodyti painu. Anglas ir škotas yra angliškai „kalbantys“, tačiau nesakoma, kad tiek vienas, tiek kitas yra anglas. Lygiai taip pat prancūzakalbiai belgai nėra prancūzai, vokiškai kalbantys šveicarai – vokiečiai. Visais šiais atvejais pagrindinis papildymas yra žodis „kalbantis“. Šveicaras gali save laikyti šveicaru-vokiečiu, bet niekada netvirtins, kad jis yra vokietis, germanas, teutonas ar panašiai. Rusų kalboje yra bendras žodis, apibrėžiantis tokią plačią kategoriją. Tas žodis yra ruskij. Rusu lengva būti tiek Maskvoje, tiek Jerevane, tiek Almatoje. Kai Vladimiras Putinas nesename riaumojime prieš Vakarus visus anglosaksus [англосаксы] suplakė į krūvą, atrodo, kad tai kilo iš tos pačios beribės kategorizacijos kaip ir kalbant apie sąvoką ruskij. Putinas taip pat atsakingas už sąvokos „kolektyviniai Vakarai“ [коллективный Запад] populiarinimą Rusijoje: ši sąvoka nedaro skirtumo tarp portugalų ir švedų, graikų ir amerikiečių. Rusijos prezidentas, kaip ir daugelis jo šalininkų, mano, kad šie mitiniai „kolektyviniai Vakarai“ visada yra vieningi bent vienu dalyku – sąmokslu prieš Rusiją.

Rusų kalboje ruskij yra daug platesnė sąvoka nei rosijanin [россиянин], net jeigu „Google“ juos abu išverčia kaip „rusas“. Taip pat verta paminėti, kad ruskij yra dviskiemenis, lengviau ištariamas žodis, todėl vartojamas daug dažniau nei keturskiemenis rosijanin. Iš pirmo žvilgsnio bet kokie skirtumai tarp jų gali atrodyti kaip trivialus plaukų perskyrimas ir pedantizmas. Tačiau sunku nepastebėti, kad praktiškai kiekviena posovietinės erdvės šalis, taip pat ir manoji, yra turėjusi teritorinį ginčą su Rusija, paremtą kalbinėmis ir tapatumo prielaidomis. Vien tai, kad Rusija dabar atvirai vykdo savo Ruskij Mir [Русский мир] (rusiškojo pasaulio) doktriną, „oficialiai“ aneksuodama naujas svetimas teritorijas, verčia atidžiau atkreipti dėmesį į sąvokos ruskij prasmę. Galima net įtarti, kad daugelio bėdų kilmė slypi šiame vieninteliame neapibrėžtame žodyje.

Be tarimo lengvumo, kitas skirtumas tarp rosijanin ir ruskij yra tas, kad pirmasis žodis kilęs iš Rosija [Россия] (nacionalinės valstybės), o antrasis yra įsišaknijęs Rusioje [Rus’ / Русь] – senojoje istorinėje Rusijoje, besienėje, dvasinėje Kyjivo Rusios tėvynėje. Rosijanin atveju sienos yra apibrėžtos pagal tarptautinės bendruomenės ir tautų sambūrio susitarimą. Tačiau, Putino manymu, čia padaryta istorinė klaida. Todėl Rusijos vadovas nusprendė iš naujo įvertinti visą Ukrainos valstybingumo egzistavimą, apkaltindamas Leniną dėl šios „klaidos“ ir „neteisybės“. Nieko panašaus netaikoma Rusiai. Tikrosios Rusijos sienos Putinui yra ne šiuolaikinės Rusijos, o senosios Rusios. Kyjivas, žinoma, yra šios senesnės kultūros gimtinė. Kai Putinas sako, kad Rusija yra „Tūkstantmečio senumo kultūra“, jis turi omenyje Rusią, o ne Rusiją. Priešingai nei pase įrašytas rosijanin, ruskij nėra saistomas geografijos ar tarptautinių susitarimų. Rusia žemėlapyje neegzistuoja. Ruskij – tai, kas yra širdyje, o ne popieriuje. Trumpai tariant, Motinėlė Rusija gali būti visur, kur plačiai kalbama jos gimtąja kalba. Čia slypi subtilus, bet svarbus skirtumas tarp tiesiog kalbėjimo ir buvimo rusu. Tu ne tik kalbi rusiškai; tu paprasčiausiai esi ruskij. Kalba ir tapatybė tyliai susilieja į vieną.

Muzikiniame klipe Ja ruskij [Я русский] („Aš rusas“) Kremliaus propagandos veidas Shaman vaikšto geltoname grūdų lauke po mėlynu dangumi (Ukrainos vėliavos simboliai). Ukraina šiame kare kovoja ir dėl teisės išlikti rusakalbiais, tačiau nebūti Rusijos valstybės piliečiais. Ukrainos pasipriešinimas sako garsiai ir aiškiai: ne visi ruskije yra rosijane.

Yra tiesa ir yra teisybė

Tiesą sakant, rusų kalba garsėja savo platesnėmis nei gyvenimas kategorijomis ir svarbių sąvokų kalbinio tikslumo stoka. Pavyzdžiui, galite perskaityti mano ankstesnį rašinį apie mistinę vlast’ [власть] (valdžia) sąvoką. Toks platus ir beribis kalbos vartojimas dažnai gali sukelti problemų konceptualizuojant tarptautinius santykius ir tarpkultūrinį supratimą. Kaip sakė Francis Baconas: „Nėra nieko didesnio už tuščius dalykus.“

Viena iš tokių svarbių dviprasmybių rusų kalboje yra susijusi su pačia tiesos sąvoka. Rusų kalboje tiesai nusakyti yra ne vienas, o du žodžiai: pravda [правда] ir istina [истина]. Tuo pačiu metu melui išreikšti yra net keturi žodžiai: nepravda [неправда], lož’ [ложь], vranjo [враньё] ir obman [обман]. Pravda gali būti lengvai apversta, kad taptų savo priešingybe, nepravda, tačiau istina yra arčiau „vienos vienintelės tiesos“, atpažįstamos anglakalbių. Tai tiesa, kurios niekaip negalima liesti ar jai priešgyniauti. Istina turi daugiau filosofinės ir literatūrinės reikšmės, todėl kasdienėje kalboje šis žodis vartojamas retai, priešingai nei pravda, kurią nesunkiai rasite dienraščių antraštėse (garsusis sovietų propagandinis laikraštis vadinosi Pravda, nors visi žinojo, kad jame nebuvo jokios tiesos). Tačiau toliau skirtumai atsiskleidžia dar labiau.

Metafizinis sąvokos istina aspektas yra susijęs su senuoju slavų būdvardžiu istyj (истый) (teisingas) ir yra kilęs iš bendrinio žodžio „jest’“ [есть], reiškiančio „būti“ arba „buvimas“. Todėl istina yra vidinė, o ne išorinė tiesa. Tai ne objektyvu, o subjektyvu. Skirtingai nei pravda, jos iš tikrųjų negalima pagrįsti ar atmesti, moksliškai įrodyti ar paneigti. Istina gali būti pasiekta tik per kokią nors metafizinę epifaniją ar nušvitimą, bet nebūtinai empirinių įrodymų būdu.

Vokiečių egzistencinis mąstytojas Martinas Heideggeris, padaręs didelę įtaką rusų filosofui Aleksandrui Duginui, karštam Ruskij mir doktrinos šalininkui, teigė, kad yra tik viena galutinė tiesa – būties tiesa. „Žmogus yra būties tiesos vieta“, – sako Heideggeris jam būdinga poetiška, o kartais ir miglota kalbėsena. Duginas Heideggerio asmenyje surado filosofą, kuris jam kalba apie sąvoką istina, tik vokiškai. „Mes turime savo ypatingą rusišką tiesą“, – kartą suglumusiam BBC žurnalistui pasakė jis. Tiesa Duginui yra santykinė. Kaip ir Heideggeriui, kuris tiesą pirmiausiai susiejo su būtimi. Netgi Nietzsche prieš jį sakė, kad „nėra faktų, yra tik interpretacijos“.

Kritikuodamas moderniąją techniką, Heideggeris rašo, kad technika yra „tiksli, bet ne teisinga“. Tai beveik primena skirtumą tarp sąvokų pravda ir istina. Kažkas gali būti matematiškai ar techniškai tikslu ir pagrįsta, tačiau iš tiesų negali atsakyti į klausimą, kas gi sudaro žmogaus egzistencijos esmę. „Mokslas nemąsto“, – iššaukiančiai teigė Heideggeris. Jis nemąsto to, ką iš esmės reikia mąstyti, – būties. Tik menininkas, ypač poetas, yra tikras mąstytojas. Kaip ir vokiečių filosofas, manęs, kad Vakarų racionalusis mąstymas galutinių atsakymų ieško techniniame „tikslume“ ir pamiršta esminę būties tiesą, Duginas, skelbdamas kryžiaus žygį prieš Vakarų įtaką ir ieškodamas „tikrosios“ ruso sielos, siekia panašios darbotvarkės Rusijoje. Duginas Heideggerį laiko svarbiausiu Vakarų filosofu, kvestionuojančiu Vakarų mąstymą nuo pat Platono laikų. Vargu ar galima rasti geresnį intelektualų sąjungininką antivakarietiškai pozicijai paremti, ypač jeigu savaip iškreipi liūdnai pagarsėjusį neprieinamą mąstytoją.

Duginas save laiko Rusijos „tiesos“ gynėju nuo Vakarų kišimosi į ją. Vienoje iš savo paskaitų apie Heideggerį jis sako, kad „rusiškasis Dasein“ (Dasein – heidegeriška sąvoka „egzistencijai“ pavadinti), palyginus su Vakarais, remiasi labai skirtinga socialine ir politine sistema. Jis kategoriškai atmeta individualizmą, pliuralizmą ir „ekskliuzyvumą“ [эксклюзивность] kaip Rusijai svetimas vakarietiškas sąvokas. Rusų tauta, anot jo, yra ne „ekskliuzyvi“, o „inkliuzyvi“ – ji įtraukia į save visas kitas tautas ir etnines grupes, paversdama jas rusais [ruskije]. Kiekvienas Rusijoje gyvenantis rosijanin, kad ir iš kur jis būtų – Tatarstano ar netgi Kinijos, neišvengiamai ir pirmiausia turi būti ruskij, kad galėtų dalyvauti visuomenės gyvenime. Atrodo, čia nėra daug erdvės kultūriniam manevravimui. Tai galima interpretuoti taip, kad Rusijos tolerancija būtent ir slypi jos netolerancijoje. Bent jau taip taip mano Duginas.

Vakarų modelis, teigia Duginas, yra visiškai priešingas. Europos socialinė sistema remiasi individualumu ir ekskliuzyvumu, o ne vienodumu ir inkliuzyvumu. Skirtingai nuo Rusijos „atvirumo“, Vakarai įtraukia išskirdami. ES šūkis „Vieningi įvairovėje“ [United in Diversity] Duginui būtų lyg anatema, kuris atvirai tvirtina, kad vakariečiai iš prigimties yra „rasistai“. Nebūtinai todėl, kad jie nekenčia kitų tarp jų gyvenančių kultūrų ir tautų, bet todėl, jog nemyli jų pakankamai, kad galėtų jas visiškai įtraukti į savo dominuojančias kultūras. Todėl kultūrinis „ekskliuzyvumas“ Duginui yra ne teigiama, o neigiama sąvoka. Jau nekalbant apie teritorinį ekskliuzyvumą, kokį matome Ukrainos atveju.

Reikėtų dar kartą pabrėžti pagrindinį dalyką: tokie kaip Duginas mano, jog rusakalbis būtinai yra ruskij. Teisybė (istina) ta, kad esi ruskij, kad ir kur gyventum, – Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ar Kazachstane. Tarptautinės sienos ir skirtingi pasai, kuriuos gali turėti ruskij, yra tik žemesnioji pravda, bet ne aukštesnioji istina.

Schizma

Egzistenciniame romane „Nusikaltimas ir bausmė“ Dostojevskis savo veikėją Rodioną Romanovičių Raskolnikovą už žmogžudystę baudžia ne įstatymu (pravda), o vidine, metafizine bausme (istina), kurią Raskolnikovas siaubingai patiria visame romane. Jis pasiekia nepakeliamą lūžio tašką ir galiausiai savo noru pasiduoda valdžiai.

Jau būdamas kalėjimo kameroje, Raskolnikovas suvokia, kad jokia išorinė teismo paskirta bausmė negali būti sunkesnė už vidinę kančią, su kuria susiduria žmonės darydami šlykščiausią nusikaltimą – žmogžudystę.

„Na, kuo mano pasielgimas jiems atrodo toks šlykštus. Gal tuo, kad jis – piktadarystė? Ką reiškia žodis piktadarystė? Mano sąžinė rami. Žinoma, pažeista įstatymo raidė ir pralietas kraujas, na, ir imkit už tą raidę mano galvą… ir ganės!“

Vidinė istina, teigia Dostojevskis, yra aukštesnė ir svarbesnė už bet kokią išorinę pravda. Jokia teisės viršenybe pagrįsta bausmė, dėl kurios kolektyviai susitariame pasitelkę savo teismus ir teisines sistemas, niekada negali būti stipresnė už patiriamą vidinę, dvasinę (krikščionišką) kaltę, kad ir kaip gerai ją slėptume nuo išorinio pasaulio. Galiausiai žmogus yra atsakingas už savo vidinį „aš“, o tai reiškia, kad ir už visa kita, t. y. už pačią būtį. Todėl Dostojevskio egzistencializmas teigia, kad žmoniją galiausiai saisto ne teismai, o dvasiniai, neišsakyti susitarimai – tai, ką paprasčiausiai vadiname buvimu žmogumi. O tai jau yra vidinė istina – galutinė žmogaus egzistencijos tiesa. Beje, legenda byloja, kad Heideggeris ant savo stalo laikė Dostojevskio portretą.

Rusų rašytojas pateikia užuominą apie pagrindinę romane skleidžiamą žinią. Pagrindinio veikėjo vardas Raskolnikovas turi gilesnę simbolinę prasmę: „raskol“ [раскол] rusiškai reiškia „skilimą“, „schizmą“ arba „lūžį“. Lūžį tarp vidinio ir išorinio pasaulių. Tarp sutartos pravda (ir „pravo“ [право] – teisės viršenybės) bei neišsakytos istina. Ir gal netgi tarp vakarietiškos racionalios ir taisyklėmis grįstos filosofijos bei jos rusiškojo vidinio, dvasinio atitikmens.

Kaip ir Raskolnikovas, Putinas yra pasirengęs rizikuoti sulaužyti tarptautinės teisės raidę (pravda) vardan istina: „išgelbėti“ rusus [ruskije] Ukrainoje ir sugrąžinti juos į dvasinę tėvynę Rusiją. Taip sukuriama dar didesnė schizma (raskol) tarp Rusijos ir Vakarų. Tačiau atrodo, kad Putino, skirtingai nei Raskolnikovo, nekankina pati svarbiausia egzistencinė tiesa: istina negali būti pasiekta per žmogžudystę ar karą. „Pusinė istina“ yra dar toliau nuo pravda ar istina. Tiesą sakant, žudikiški Putino veiksmai, taip pat Dugino pritarimas jiems, yra ne kas kita kaip nepravda, lož’, vranjo ir obman, visi sujungti į vieną begalinį melą.

Taip, Raskolnikovas manė, kad tik puikūs lyderiai, tokie kaip Napoleonas, gali padaryti didelius nusikaltimus. Tačiau čia į galvą ateina viena konkreti Heideggerio mintis: „Tas, kuris didžiai mąsto, turi didžiai klysti.“

Mariupolio dramos teatras, rusų sunaikintas ir jų pačių pridengtas uždanga su Puškino, Tolstojaus, Gogolio, Ševčenkos ir kitų kūrėjų atvaizdais // nuotr. iš tviterio: @daria_badior & @Gerashchenko_en

 

Vertė Tautvydas Vėželis

Serghei Sadohin, “What is behind Alexander Dugin’s ‘Russian world’?”