Meno kūrinį padaro žmogaus rankos, tiesiogiai susiliečiančios su gamtine substancija, įliejama į individualią formą, perteikiančią menininko žvilgsnį į žmogaus pasaulį ir gamtinius daiktus. Gamtos daiktą individualizuoja pirmapradė būties ir grynojo santykio sankryža, o šį pirminį individualumą išskiria ir įtvirtina metafizinė patirtis.
A work of art is formed by human hands – hands in direct contact with a natural substance, which then takes on an individual form, conveying the vision of the artist into the human world and natural things. The natural thing is individualised by the primordial intersection of Being and pure relationship, and this initial individuality is isolated and heightened by metaphysical experience.
„Iki pat vakaro jis tylėdamas vaikščiojo po miestą, lyg laukdamas, kada pasaulis pasidarys visiems suprantamas. Tačiau jam kaip ir anksčiau daug kas buvo neaišku, ir jis jautė savo kūno tamsoje tylią vietą, kurioje nieko nebuvo, bet niekas niekam netrukdė prasidėti.“
Tai ištrauka iš Andrejaus Platonovo apysakos „Duobė“. Keista ištrauka kaip ir pats rusų rašytojas, kuris Lietuvoje menkai žinomas, todėl pristatome šį autorių, pasitelkę jo kūrinį „Duobė“, kurio herojai – darbininkai ir valstiečiai – kuria šviesią ateitį; visą šią istoriją lydi absurdo ir pasmerktumo jausena, persmelkianti tiek aprašomas didingas statybas, tiek visą sovietinį projektą, tiek gyvenimą apskritai.
Vienas pagrindinių šio straipsnio tikslų yra nustatyti nihilizmo ir Niekio santykį Martino Heideggerio ir Ernsto Jüngerio dispute, parodant, kaip Heideggeris atskiria savo požiūrį nuo Jüngerio požiūrio taško. Heideggeris, viena vertus, nihilizmą laiko Vakarų metafizinės tradicijos užsibaigimu, kita vertus, identifikuoja patį Niekį kaip būties šešėlį, kuris negali būti peržengtas tradicinio dialektinio mąstymo būdu.
Draugystė yra taip tvirtai suaugusi su pačiu filosofijos apibrėžimu, jog galima tarti, kad be jos filosofija realiai yra neįmanoma. Draugystę ir filosofiją sieja toks gilus intymumas, jog pastaroji savo pačios pavadinimu apima philos, draugą, ir, – kas dažnai nutinka kiekvieno pernelyg didelio artumo atveju, – rizikuoja šio neperprasti. Klasikiniame pasaulyje šis draugo bei filosofo mišrumas ir beveik konsubstancialumas buvo savaime suprantamas.
Gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis antikos filosofijai buvo skyręs du savarankiškus kursus. Vieną skaitė 1979 metais, kitą – po metų. Pristatome pirmojo paskaitų kurso, kurio išliko tik fragmentai, paskutinę paskaitą. Jos vertimas į lietuvių kalbą pirmąkart pasirodė 1998 m. ir buvo publikuotas nepilnas. Čia pateikiamas papildytas ir pataisytas paskaitos vertimas.
1980 m. gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis Maskvoje studentams perskaitė dvylika paskaitų apie antikos filosofiją. Paskaitų cikle užsibrėžta perteikti filosofijos istoriją kaip istoriją pamąstymų apie ribines žmogaus ir pasaulio santykių sąlygas. Autoriaus dėmesio centre – egzistuojančiojo būties problema, kylanti sengraikių minties erdvėje. Atskleisdamas būtį kaip tai, kas tampa, Mamardašvilis senovės Graikijos filosofų samprotavimuose aptinka fundamentalius principus, glūdinčius antikoje, kurie persmelkia vėlesnę Europos mintį bei pasaulio ir žmogaus suvokimą.