Žodis apie „Bhagavadgytą“

„Bhagavadgyta“ – didysis senovės Indijos dvasinės išminties lobis: šventraštis, vedantų – indiškosios filosofinės sistemos – tekstas, atskleidžiantis klasikinės jogos principus bei pasaulio nedalumo sampratą. Užrašytas šventraštis buvo giesmės forma sanskrito kalba. Kūrinio pavadinimas į lietuvių kalbą verčiamas „Viešpaties Giesmė“.

„Bhagavadgyta“ – tai reikšmingiausia, filosofinė „Mahabharatos“ epo dalis – šeštosios knygos pavadinimu „Knyga apie Bhyšmą“ 25–42 skyriai. Šių 18-os „Bhagavadgytos“ skyrių giesmes sudaro 700 dvieilių posmų, vadinamų šlokomis. Šventraštis sukurtas maždaug V–II a. pr. Kr. Kūrinio autoriumi yra laikomas išminčius Vjasa. Tikėtina, kad po šiuo vardu slypi ne vienas autorius, o visa jogų ir išminčių tradicija, nes epo kūrimo procesas tęsėsi ne vieną amžių. Taip pat Vjasos vardu (skr. vyasa – sudarytojas, autorius) pasirašomi ir kiti sakralūs sanskrito kūriniai, sukurti įvairiais amžiais, tad galima manyti, kad šis vardas nurodo ne į vieną asmenį, o į ypatingų gebėjimų išminčius, kuriems suteikta tradicijos galia perteikti dvasinį žinojimą.

„Bhagavadgytoje“ aiškinama apie jogą ir aukščiausią viršjuslinę patirtį. Daugybė didžiųjų mokytojų, kurdami savas mokymo sistemas, rėmėsi „Viešpaties Giesme“ pagal savo supratimą ir dvasinę patirtį.

„Bhagavadgyta“ – tai amžinųjų tiesų, bendrų visai žmonijai, ir jogos tiesų šventraštis, todėl teigiama, kad jis negali būti vieno mokymo ar kokios nors vienos religijos nuosavybe.

„Mahabharata“ ir „Bhagavadgyta“

„Mahabharata“ – tai senovės Indijos epas, dar vadinamas „Didžiuoju Bharatų dinastijos“ epu. Šis epas yra hinduizmo kultūros paminklas. Visą epą sudaro 18 knygų, tai yra 100 tūkst. dvieilių posmų. Manoma, kad kūrinys sukurtas per kelis amžius maždaug V a. pr. Kr. – IV a. Kr.

Tai herojinis pasakojimas apie dviejų karališkos kilmės giminingų šeimų – Kauravų ir Pandavų – kovą dėl valdžios. Kova vyko apie 1400–1000 m. pr. Kr. Kauravai simbolizuoja tamsųjį, demoniškąjį pradą, o Pandavai – šviesųjį, dieviškąjį pradą. Po daugybę metų besitęsiančių Kauravų niekšybių, Pandavams tenka trylikai metų pasitraukti iš savo karalystės, kurią vėliau jie turėtų teisėtai atgauti. Tačiau Kauravai klastingai juos apgauna ir atsisako grąžinti karalystę. Giminės stoja į kovą. Jų kariuomenės kaunasi šventame dharmos lauke – Kurukšetroje. Per 18 kovos dienų kariuomenės beveik sunaikina viena kitą, bet Pandavai visgi laimi ir atgauna jiems priklausančią karalystę. Po karo jie karūnuojami kaip šalies valdovai ir tęsia valdymą 36-erius metus, vėliau atsitraukia į Himalajus, kol galiausiai iškeliauja Viešpaties karalystėn.

„Mahabharatos“ epas kulminaciją pasiekia, kai Kauravų ir Pandavų kariuomenės išsirikiuoja vienas priešais kitą mūšiui ir nuščiūva kraupioje tyloje. Tuomet prasideda „Bhagavadgyta“ – „Viešpaties Giesmė“.

„Bhagavadgytos“ turinį sudaro dialogas tarp Pandavų karžygio Ardžunos ir karinio vežimo vadeliotojo Krišnos, kuris yra Viešpaties įsikūnijimas, taip pat jogos Valdovas. Viešpats apsireiškė Krišnos pavidalu tam, kad paaiškintų dėsningą pasaulio tvarką – dharmą.

Ardžuna čia – tai žmogiškumas žmoguje, o Krišna – dieviškumas. Ardžuna, likimo vedamas, atsiduria sudėtingoje padėtyje ir prašo Viešpaties paaiškinti jam nebesuvokiamą gausybės artimųjų ir bičiulių kraujo praliejimą. Gailesčio apimtas Ardžuna nenori žudyti jam artimų ir brangių žmonių, todėl ketina iš mūšio pasitraukti. Ardžuna klausia Krišnos, kaip jam elgtis, kaip susivokti, ką daryti. Tuomet Krišna karžygio Ardžunos vežime perteikia jam jogos mokymą, atskleidžia būties ir žmogaus paskirties esmę.

Veiksmas vyksta Kurukšetros mūšio lauke. Mūšio laukas ir kova gali sugluminti skaitytoją, tačiau „Giesmėje“ Kurukšetra simbolizuoja žmogaus vidinių kovų lauką, bandymą įveikti savo ego ir žemuosius troškimus. Ardžuna simbolizuoja dvasinės tiesos siekimą. Būtent per Ardžuną Viešpats moko žmoniją. Ardžuna kreipiasi į Krišną kaip į Aukščiausiąjį Mokytoją, į Aukščiausiąją Sąmonę, kaip į visa persmelkiantį dieviškumą. Krišna yra avataras, Viešpaties įsikūnijimas, kuris apsireiškė Žemėje tuo metu, kai tapo būtina, kai religija nebeįstengė atskleisti tikrosios dvasingumo reikšmės.

Kurukšetros mūšyje vadeliodamas Ardžuno vežimą Krišna, Mokytojas, perdavė dieviškąjį pažinimą mokiniui, Ardžunai.

„Bhagavadgyta“ ir savęs pažinimas

„Bhagavadgytos“, kaip ir kitų jogos raštų, paskirtis yra padėti žmogui pasiekti tikrąjį būties suvokimą ir per skyrą išsivaduoti iš kintančio bei pririšančio pasaulio.

„Giesmėje“ atskleidžiama tikroji realybė, iš kurios apsireiškia daiktai ir reiškiniai, kurioje visa gimsta, gyvena ir išnyksta. „Bhagavadgyta“ suteikia suvokimą apie tai, ką pažinus, tampa pažinta viskas, apie tai, kas yra visų daiktų šaltinis, pagrindas ir substancija ir apie tai, ką pažinus, pasiekiamas nemirtingumas.
„Bhagavadgytos“ šventraštyje aiškinama apie tikrąją realybę, kuri yra Brahmanas, Absoliutas, Dievas ir kurio individualioji apraiška yra Atmanas, Tikrasis Aš, dvasia. Kūnas, juslės, protas yra kintantys, o Tikrasis Aš, Atmanas – amžinas. Tai nekintanti Grynoji Sąmonė. Žmogaus Tikrasis Aš yra tapatus visų būtybių Aš, o kartu Brahmanui.

„Bhagavadgyta“ padeda pažinti savo Tikrąjį Aš. Tikrojo Aš pažinimas – tai aukščiausias pažinimas. Pažinus Tikrąjį Aš pasiekiamas išsivadavimas. Jogos mokyme pažinti – tai suvokti save kaip tapatų Brahmanui. Savęs pažinimas, kaip aiškinama „Bhagavadgytoje“, reiškiasi per skyrą ir neprisirišimą prie viso to, kas yra ne Aš – kūno, jausmų, proto. Žmogus sąmonėja atskirdamas tai, kas amžina, nuo to, kas kinta, pranyksta. Neprisirišimas prie materialumo pasiekiamas per nuolatinę savistabą ir savitramdą, įveikiant kūniškus instinktus, troškimus, aistras.

Būtent „Bhagavadgytoje“ įgytas pažinimas yra tikroji auka. Pažinimas yra aukojamas, tad aukojimu tampa visas gyvenimas – Brahmanui aukojama pati žmogaus esmė.

„Bhagavadgytos“ sandara

Pagal karmos dėsnį, žmogaus Aš persikūnijimas vyksta tol, kol viename iš pasikartojančių gyvenimų, sąmonei švintant, žmogus įsisąmonina Tikrojo Aš, tai yra Atmano, ir Brahmano tapatumą. Šis tapatumas pasiekiamas, kai žmogus tobulėja visa savo esybe ir nesitenkina vien tik žinojimu.

„Bhagavadgytoje“ aprašytą tobulėjimą sudaro savęs pažinimas (džnana), veikimas (karma), atsidavimas (bhaktė). Tikrasis pažinimas padeda atitraukti protą nuo susidomėjimo išoriniais objektais ir nukreipia jį į Aukščiausiojo Aš apmąstymą. Teigiama, kad veikimas reiškia nesavanaudišką, ne atlygio stimuliuojamą pareigų, kurios yra nulemtos socialinės padėties, atlikimą. „Bhagavadgytoje“ paminėta varna – visuomenės dalijimas į kastas, klases. Arijams įsitvirtinus Indijoje, visuomenė buvo pradėta skirstyti į tam tikras klases. Arijai (skr. – garbingas, kilmingas) – tauta, įsikūrusi Indo upyno srityje ir gyvenusi XV–V a. pr. Kr. Tuomet žmonės buvo skirstomi į keturias kastas: brahmanai – išsilavinusiųjų kasta, t. y. dvasininkai, filosofai, religiniai vadovai, mokslininkai; kšatrijai – karių kasta, t. y. politikai, karvedžiai, vyresnieji kariai ir pasaulietinės valdžios atstovai; vaišijai („Bhagavadgytoje“ – vaišjai) – prekeivių ir žemdirbių kasta; šudros („Bhagavadgytoje“ – šūdros) darbininkų kasta.

„Bhagavadgytoje“ yra sakoma, kad tas, kuris savo kastos pareigų atlikimą vertina kaip pasiaukojimą Dievui, įveikia kastos ir kitokius karminius ribojimus bei pasiekia dvasinį tobulumą, o šis yra laikomas prigimtine kiekvieno žmogaus teise.

Visuomenės dalijimą į kastas skatina žmonių veiklos skirtybės. Senovėje Indijoje suskirsčius žmones į kastas, buvo tikėtasi išvengti varžymosi tarp visuomenės narių. Tai, kad aukščiausiajai kastai buvo priskiriami brahmanai, nurodo, jog atsižadėjimas bei išmintis buvo vertinami labiau už kariavimą, turtą ir fizinę galią. Pradžioje tarp kastų griežtų ribų nebuvo ir ilgą laiką visuomenėje vyravo darna, grindžiama keturių pagrindinių kastų bendradarbiavimu.

Pareigos yra karmos padarinys ir žmogus turi atlikti jam tekusią pareigą. Atsidavimas, ištikimybė ir meilė dieviškajam pradui – tai buvimas su Juo bei atidumas Jo kūriniams. Visi šie trys tobulėjimo komponentai „Bhagavadgytoje“ – tai trys jogos keliai: džnanajoga („Bhagavadgytoje“ – džnanos joga), karmajoga (karmos joga), bhaktijoga (bhaktės joga). Jie negali būti atskirti vienas nuo kito. „Bhagavadgytoje“ jie nuolat persipina ir vienas kitą papildo, taip vesdami į aukščiausiąjį jogos tikslą – išsilaisvinimą.

Šventraštį sudaro 700 dvieilių posmų, kuriuos galima suskirstyti į 3 skyrius po 6 giesmes, taigi visą sakralų kūrinį sudaro 18 giesmių.

Pirmame skyriuje aiškinama apie veiksmą – karmakandą. Žmogus veikia ir atlieka savo pareigas kaip dharmą, pareigą Aukščiausiajam, neturėdamas asmeninės naudos motyvų, nelaukdamas veiklos vaisių. Tokia veikla išlaisvina iš karmos pančių. Ji suvokiama kaip savo gyvenimo aukos aktas.

Antrame skyriuje aiškinama apie aukojimą, garbinimą, tarnavimą – upasanakandą. Skyriuje atskleidžiama, kokia yra Visatos prasmė bei esmė ir kaip per atsidavimą, pasišventimą, nuolankumą tampama vieningu ir Aukščiausiuoju.

Trečiame skyriuje aiškinama apie žinojimą – džnanakandą.

Visoje poemoje kalbama apie žmogaus sąmonėjimą. Pirmame skyriuje nurodoma apie veikimą ir neprisirišimą prie savo veiklos vaisių, nes prisirišimas laiko žmogų neišmanyme ir tamsumoje. antrame skyriuje kalbama apie žmogaus sąmonėjimą per atsidavimą Aukščiausiajam, kai praktikuojant atsidavimą nušvintama. O trečiame skyriuje nurodomos įvairios kliūtys, kurias pašalinus žmogaus sąmonė švinta.

Aukojimo prasmė „Bhagavadgytoje“

Poemoje daug dėmesio skiriama aukojimo ritualo supratimui. Greta išorinio – ritualinio – aukojimo ir vidinio – įgyto išmanymo – aukojimo, kaip auka traktuojami ir visi darbai, net kasdieniai, jeigu jie atliekami nesiekiant sau naudos, o skirti visatos tvarkai palaikyti. Žmogus veikia, bet nesiekia naudos sau. Taip suteikiama sakralinė prasmė dorai žmogaus veiklai. Per išmanymą, atsidavimą, nesavanaudišką veikimą ir aukojimą artėjama link išsivadavimo.

Samkhjos ir radžajogos atspindys „Bhagavadgytoje“

„Bhagavadgytoje“ atsisipindi Upanišadų išmintis, o taip pat radžajogos („Bhagavadgytoje“ – radžos joga) ir samkhjos („Bhagavadgytoje“ – sankhja) filosofija, kuri aiškina apie dviejų pradų – sąmonės, dvasios (Purušos) ir materijos (Prakritės) – egzistavimą. Su samkhjos filosofija „Bhagavadgytą“ sieja ir trijų gunų, tai yra materijos kokybių, teorija: satvos guna – pasyvumas, inertiškumas, tamsumas. Gunų kombinacijos sudaro pasaulio įvairovę. Gunos nulemia žmogaus psichologiją ir elgseną. „Bhagavadgytoje“, remiantis gunų teorija, stengiamasi paaiškinti žmogaus elgesį, mintis, socialines pozicijas. Poema išaukština tuos, kurie išsilaisvina iš gunų valdžios ir susijungia su dieviškuoju pradu. Būtent tokie jogai yra laisvi nuo pasaulio – jame tebebūdami ir veikdami, jie yra laisvi.

„Bhagavadgyta“ nusako fundamentalius, universalius žmogaus būties ir raiškos principus, kuriais grindžiama žmonijos kultūros raida. „Viešpaties Giesmė“ įkvėpė daugybę pasaulio menininkų, mokslininkų, rašytojų, filosofų. Ji yra daugybės žmonių dėmesio centre. Daugelis Indijos bei kitų šalių visuomenės veikėjų, politikų savo įsitikinimus remia „Bhagavadgytos“ autoritetu. „Viešpaties Giesmėje“ perteiktas grynojo dvasingumo idealas, universalus visoms tautoms, visoms kartoms ir žmonijai.

„Viešpaties Giesmė“ įkvepia ir yra pavyzdys, kaip nepalūžti ir veikiant išsigelbėti pačiam ir padėti kitiems. Manau, kaip ir man, taip ir daugybei žmonių „Viešpaties Giesmė“ yra ištikimiausias dvasios patarėjas, Mokytojas, kuris padeda mokiniui susivokti, apšviečia jį savęs pažinimu ir nurodo kelią.

Mai Ram

 

Žodis apie „Bhagavadgytą“, knygoje: „Bhagavadgyta“; Vilnius: Savitri, 2021, p. 9–16, vertė Alfonsas Bukontas.

Susijęs įrašas:
„Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių griovėju“: Oppenheimeris ir atominė bomba