„Pagrindinis filosofijos tikslas, prieš bandant suprasti gyvenimo prasmę, iš tikrųjų yra suprasti pasaulį, kuriame gyvename. Vyksta du dalykai: pirmasis yra globalizacija ir naujos technologijos, o antrasis – revoliucija; meilės ir transhumanizmo revoliucija, kuri keičia mūsų pasaulį.“ (Luc Ferry)
2022-ųjų Nobelio taikos premijos laureato Pilietinių laisvių centro paskaita, kurią skaitė Oleksandra Matvijčuk. Oslas, 2022 m. gruodžio 10 d.
„Nebūtina būti ukrainiečiais, kad palaikytumėte Ukrainą. Užtenka tiesiog būti žmonėmis.“ (O. Matvijčuk)
Priežastys dėl tebesitęsiančios Rusijos agresijos prieš Ukrainą tebėra įnirtingų ginčų tema. Nors galbūt viena sritis, apie kurią reikėtų daugiau diskutuoti, yra kalba. Savo niuansais garsėjanti rusų kalba pati siūlo užuominų apie platesnę Maskvos ir Vakarų filosofinę schizmą.… Tai, kad Rusija atvirai vykdo savo „rusiškojo pasaulio“ doktriną, „oficialiai“ aneksuodama naujas svetimas teritorijas, verčia atidžiau atkreipti dėmesį į sąvokos „ruskij“ prasmę. Galima net įtarti, kad daugelio bėdų kilmė slypi šiame vieninteliame neapibrėžtame žodyje.
Vakarų žiniasklaida Rusijos filosofą Aleksandrą Duginą vadina Kremliaus „smegenimis“, o jo ideologiją – Rusijos valdžios doktrina. Tačiau Duginas niekada neturėjo vieningos politinės doktrinos. Jo mokymas – tai postmodernistinis projektas, sudarytas iš okultizmo, sąmokslo teorijų, ezoterikos, neofašizmo, sovietinės pogrindžio kultūros, naujosios dešinės ir naujosios kairės idėjų. Beveik vienintelė konkreti pozicija, kuriai jis liko ištikimas daugelį metų, – baimė dėl nepriklausomos Ukrainos ir įsitikinimas, jog ji kelia grėsmę Rusijos egzistavimui… Tad kokios yra Dugino idėjos ir kaip jos susijusios su Kremliaus ideologija?
Rusijos ateitį lems ne mistiniai istorijos dėsniai, o tai, kaip jos lyderiai ir piliečiai suvoks bei interpretuos žiauraus ir nereikalingo karo prieš Ukrainą tragediją. Galime padėti Rusijai pasikeisti garantuodami, kad Ukraina atsiims savo žemes ir nugalės imperiją. Taipogi galime remti tuos rusus, kurie supranta, kodėl pralaimėjimas yra vienintelis kelias į modernybę; kodėl karinė nesėkmė būtina siekiant sukurti klestinčią, atviresnę visuomenę; ir kodėl imperija turi mirti.
Toliau dalinamės knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Šiame pokalbyje diskutuojama apie meną.
„Meno kūrinyje man svarbu tik tai, kas apskritai nesunaikinama, ko žmogus negali sunaikinti, o vieno dalyko jis negali sunaikinti – juslumo. Negali sunaikinti spalvos, jeigu jis tapytojas; negali sunaikinti garso, kuris išplėštas iš pasaulio, jeigu jis muzikantas. Menas pateisinamas tik tiek, kiek jis lieka ištikimas juslumui, kiek išskiria ir parodo juslinio daikto intensyvumą… Kas dar nesunaikinama aukštojo meno kūrinyje? Individualumas. Gyvybė išlieka tiek, kiek lieka individualios formos. Tas individualizacijos judesys labai svarbus ir lemtingas.“ (Arvydas Šliogeris)
Kartais besikartojančią dienų ir užduočių virtinę sutrikdo sunkus metas, kai jaučiame, kad formos, kurias suteikėme savo gyvenimui, yra bergždžios… Mus supanti aplinka praranda aiškumą; ji, niūri ir abejinga, skendi miglotuose horizontuose. Nutolsta pasaulėvaizdis ir jo praeitis, aptemsta ateitis, kurią aplinka numatė, pažymėdama kelius, kuriais turėtume eiti, ir paskirdama užduotis, kurias turėtume atlikti. Tarp mūsų ir aplinkos atsiveria tuštuma, jaučiamės pakibę šioje tuštymėje. Nerimas yra tuštumos, niekio pojūtis. Atsiverianti tuštuma, sukelianti nerimastingą drebulį, atskiria mane. Tas nerimas – tai mirimo nuojauta, kad mus supanti žaižaruojanti būtis užges ir mes būsime išsviesti į niekį.