Pasaulyje, kuriame Andy Warholas yra šiuolaikinio meno sinonimas, o vienas paveikslas, pavyzdžiui, Marilyn Monroe atvaizdas, parduodamas už šimtus milijonų dolerių, sunku neturėti savo nuomonės apie jo kūrybą. Mano tikslas yra įrodyti, kad Warholo kūriniai tikrai atitinka meno šedevrų ar, tiksliau, vartojimo šedevrų, kriterijus. Vartoju šiuos žodžius, – vartojimo šedevrai, – nes tai pirmiausia yra ta tikrovė, kurią siekė užfiksuoti Warholas.
„Mano tekstai gali būti pateisinimas bet kam. Juos laikyti nuoroda jau savaime yra simuliacija. Nes jeigu yra vienas simuliacijos visatos apibūdinimas, tai tikrai yra nuorodos ir referento, kuris sukuria prasmės ryšį, praradimas. Taigi visiškai klaidinga laikyti ką nors nuoroda. Yra dvi galimybės: arba veikiu kaip rimta nuoroda (tai visada malonu), ir tai yra simuliacijos nesupratimas, arba pats veikiu kaip simuliacijos objektas (Baudrillard’as traktuojamas taip, kaip traktuojamas Mondrianas ar Renoiras, nes nėra ką daugiau daryti: nurodomi visi Baudrillard’o ženklai), ir tada aš galiu tik arba išlaikyti tam tikrą atstumą, arba tvirtinti, kad teisus aš, o jie klysta. Simuliacijos meno nėra, kaip nėra ir gundymo meno, – simuliacija pati savaime yra menas; gundymas pats savaime yra menas.“ – Jean Baudrillard
Kai kam, net savo priešams, linkime gyventi; kai kam, net savo draugams, linkime mirties. Įsivaizduojame, jog mirtis gali būti skausmo baigtis, tačiau mes taip pat galime norėti skausmo. Pagerbiame tuos, kurie miršta oriai, bet orumas nėra kažkas, ką priskiriame sau ar ką galime laikyti savo tikslu. Mes negalime suvokti, kodėl turime mirti: visos mintys sutelktos ir nukreiptos į ateitį. Mirtis – mūsų mirtis, mūsų draugų mirtis – yra stipriausių jausmų objektas. Kokie netvirti, kokie dviprasmiški yra šie jausmai!
Lietuvių kilmės amerikiečių filosofas ir socialinis antropologas Alphonso Lingis (1933–2025) savo filosofines idėjas perteikė vaizdingai pasakodamas ir vengė akademinio rašymo stiliaus, tačiau niekada nenukrypo į naivumo ar paternalizmo lankas. Jo knygose nagrinėjami susidūrimai su svetimumu ir kitybe bei mūsų pačių susvetimėjimas su savimi; aptariama kalba, individualumo paskatos ir tai, kaip aplinka mus užvaldo. Jo kūriniai meniški, asmeniški ir išskirtiniai, juose atsispindi visas egzistencijos spektras – nuo tarpasmeninių dramų iki geopolitinės istorijos.
Pokalbis su prof. Mareku Węcowskiu, lenkų istoriku, antikinių veikalų tyrinėtoju, Varšuvos universiteto dėstytoju, autoriumi daugybės straipsnių ir mokslinių monografijų, tarp jų ir knygos „Simpoziumas, arba bendras šventimas. Graikų aristokratų puotos ištakos IX-VII a. pr. m. e.“.
Dar prieš Rusijos prezidentui Putinui 2022 m. vasarį pradėjus plataus masto puolimą prieš Ukrainą ir dar prieš 2014 m. invaziją į Krymą bei jo užgrobimą, analitikai su nerimu stebėjo kitokio pobūdžio eskalavimą – Putino ir jo valdomų veikėjų grasinančią retoriką Ukrainos atžvilgiu. Ši vis labiau priešiška retorika sudarė prielaidas atmesti Ukrainos, kaip valstybės, nacionalinės grupės ir kultūros, egzistavimą. Pateikiama viešai prieinamų pareiškimų rinkinio trečia dalis.
Šiame pokalbyje daug metų Taivane dirbęs prancūzų filosofas ir orientalistas Jeanas-Yves’as Heurtebise’as apibrėžia transkultūrinę filosofiją ir atsako į keletą klausimų, kurie ypač aktualūs šiandienos Taivanui: kuo skiriasi transkultūrinė ir komparatyvistinė filosofijos; kaip galime persvarstyti kultūrinio skirtumo svarbą iš neesencialistinės perspektyvos; koks yra Taivano perspektyvos vaidmuo vykstančio filosofinio Rytų ir Vakarų susidūrimo kontekste?