Žemės šauksmas: pokalbis su Bruno Latouru

Pristatome pokalbį su Bruno Latouru, pernai mirusiu prancūzų filosofu, sociologu ir antropologu. Dėl savo veiklos, nukreiptos į klimato krizę, jis tapo pasauline figūra ekologijos srityje („mąstytojas, įkvepiantis planetą“, kaip jį prieš porą metų pavadino Prancūzijos savaitraštis L’Obs).

Šiame pokalbyje į klausimus jis atsakė viltingai, remdamasis savo ilgamečiu moksliniu tyrinėjimu, mokymu, rašymu bei įsipareigojimu. Tai buvo pasidalinimas mintimis gyvenimo saulėlydyje.

„Žemėje gyvuojančios būtybės turi galią veikti, nes savo nenumatytu poveikiu sukūrė trapų planetos paviršių, kuriame buvoja visi gyvi daiktai. Staiga sužinojome, kad šis veikimas apima milijardus metų ir per labai trumpą laiką sukėlė žiaurų atsaką prieš mūsų žmogiškąją veiklą. Ilga Žemės istorija ir trumpa žmonių visuomenių istorija susiduria tarpusavyje. Šis Žemės atsakas keičia kosmologinę sistemą, kuri nuo XVII amžiaus buvo uždara, nepaisant visų mokslo istorijos revoliucijų.“ (Bruno Latour)

ANTONIO SPADARO (AS) ¦ Daug kartų straipsniuose ar konferencijose gyrėte pranašišką Laudato Si’ (LS) pobūdį. Kaip šis popiežiaus Pranciškaus tekstas įgavo svarbą jūsų tyrime?

BRUNO LATOUR (BL) ¦ Mane iš karto labai sužavėjo Laudato Si’ tekstas. Enciklika pasirodė tais pačiais metais, kai buvo išleista mano knyga Face à Gaïa. Huit conférences sur le nouveau régime climatique [„Veidu į Gają: aštuonios paskaitos apie naująjį klimatinį režimą“, 2015]¹, – per vėlai, kad galėčiau į ją atsižvelgti. Savo ruožtu bandžiau suvokti tai, ką vadinu „kosmologine mutacija“, kuri taip pat yra materialumo, dvasingumo ir politikos santykių mutacija, verčianti svarstyti apie „pasaulio“ ir „gamtos“ sąvokų pokytį Žemės labui. Skaitydamas Laudato Si’ nustebau, kaip popiežiaus Pranciškaus tekste gražiai ir visapusiškai išreiškiamas pranašiškas bei eschatologinis naujosios padėties aspektas. Jame yra istorinių teiginių, kurie nedaug skiriasi nuo tų, kurie išdėstyti tais pačiais metais vykusioje Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje [COP21].

Mane labai sujaudino šio teksto pranašiškas ir eschatologinis atvirumas klausimams, kuriais jau buvau kiek praradęs viltį sudominti katalikus. Enciklika, nagrinėdama įvairias temas, nelauktai suteikė galimybę geriau suprasti kai kuriuos labai svarbius teologijos ir komunikacijos klausimus. Iki to momento per pastaruosius tris šimtmečius gamtos apmąstymai ignoravo krikščioniškojo dvasingumo įžvalgas, kurių reikėjo naujai ekologinei padėčiai. Tai mane patraukė. Tekstas sudomino mano ekologinius draugus, vadinamųjų „gamtos mokslų“ atstovus, paskatindamas naują dialogą, kuris, pradedant XVII a., buvo neįmanomas.

AS ¦ Kas tekste nurodo naujosios kosmologinės padėties atsiradimą?

BL ¦ Techniniu požiūriu pagrindinis dalykas yra naujas supratimas, ką reiškia gyvenimas. Susiedamas Žemės šauksmą ir vargšų šauksmą, popiežius nustato ryšį tarp ekologijos ir neteisybės, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Žemė kažkaip jaudinasi, gali veikti ir kentėti: „[…] tikrasis ekologinis požiūris visada virsta socialiniu požiūriu, turinčiu į diskusijas apie aplinką įtraukti teisingumą, kad būtų išgirstas ir žemės, ir vargšų šauksmas.“ (LS 49).

Enciklikoje pavyksta atkurti kosmologinį aspektą temoms, kurios iki šiol, – žvelgiant iš krikščionių, veikiančių Katalikų Bažnyčioje ar už jos ribų, požiūrio taško, – buvo traktuojamos moraliniu lygmeniu. Mane visada stebino visiškas kosmoso nebuvimas šiuolaikinėje teologijoje. Apskritai kosmologinis matmuo buvo prarastas. Staiga, kilus ekologinei krizei, kosmosas į krikščionių, kaip ir visų kitų žmonių, gyvenimus įsiveržė nepaprastai intensyviai.

Tuo pačiu metu tapome antrosios revoliucijos liudininkais, kuri iš tiesų yra nepaprasta. Vadinamuosius „socialinius klausimus“, tokius kaip skurdas, popiežius suformulavo iš naujo, atsižvelgdamas į šį naują kosmologinių klausimų įsisavinimą. Tai saitas, neturintis precedento „oficialioje metafizikoje“, pagal kurią Žemė neverkia, o vargšai, besiskundžiantys savo būkle, neturi ryšio su šiuo „Žemės šauksmu“.

Tai yra sukrėtimas, transformacijos drąsa: mes keičiame kosmologiją, t. y. savo pasaulėžiūrą.

AS ¦ Jūsų idėja apie „daiktų parlamentą“ [parlement des choses]² siejasi su vargšų šauksmu, kuris taip pat yra Žemės šauksmas. Jie yra pasaulio ruporai. „Todėl engiama ir niokojama žemė, labiausiai apleista bei trypiama iš visų vargšų, ‘iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina’ (Rom 8, 22).“ (LS 2).

BL ¦ Atkuriant kosmologiją, vėl atsiranda susidomėjimas mokslais ir pašalinamas erškėtis, Bažnyčią slėgęs tris šimtmečius, t. y. nežinojimas, kaip tiksliai reikėtų elgtis su gamtos mokslais. Tai ta dalis, kuri man atrodo inovatyviausia, kalbant apie požiūrį į žemiškus mokslus. Šių naujų disciplinų poveikis daug ką keičia: jos atveria daugybę galimybių; leidžia tvirtinti, kad mokslai nebekyla iš to, kas angliškai vadinama the view from nowhere [vaizdas iš niekur], apibrėžiančio materialųjį pagrindą, prie kurio, jeigu reikia, gali būti pridėti dvasiniai, estetiniai ir moraliniai elementai. Staiga pasikeitė pati materialumo samprata, leidžianti atsirasti atgarsiams. Popiežius mįslingai persikėlė į šią skirtingą kosmologiją, kuri leidžia praregėti, kad vargšų šauksmas ir Žemės šauksmas yra susiję.

AS ¦ Atrodo, daugeliui katalikų gana sunku suvokti, kaip Žemė gali verkti?

BL ¦ Tai veiksminga metafora; ji nėra nei konstitutyvi, nei ontologinė. Vis dėlto, žvelgiant iš perspektyvos to, ką vadinu „antrąja moksline revoliucija“, tai yra labai prasminga. Taip yra todėl, kad Žemėje gyvuojančios būtybės turi galią veikti, nes savo nenumatytu poveikiu sukūrė trapų planetos paviršių, kuriame buvoja visi gyvi daiktai. Staiga sužinojome, kad šis veikimas apima milijardus metų ir per labai trumpą laiką sukėlė žiaurų atsaką prieš mūsų žmogiškąją veiklą. Ilga Žemės istorija ir trumpa žmonių visuomenių istorija susiduria tarpusavyje. Šis Žemės atsakas keičia kosmologinę sistemą, kuri nuo XVII amžiaus buvo uždara, nepaisant visų mokslo istorijos revoliucijų.

Taigi šis tekstas yra nušvietimas. Ne todėl, kad jis metafizinis, bet kad atsiranda matant naują padėtį, t. y. būtybių tarpusavio priklausomybę, palaipsniui sukūrusią laikinai gyvenamą pasaulį, kuriame mes buvojame. Tai pranašiška.

AS ¦ Tai leidžia mums prisiminti, kad Žemė yra motina. „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per sesę Žemę, mūsų motiną, kuri maitina, valdo… Ta sesuo dabar protestuoja dėl žalos, kurią jai darome…“ (LS 1-2). Tai išreiškiama neįsiveliant į „Naujojo amžiaus“ [New Age] vingrybes, metaforinį kalbėjimą.

BL ¦ Deja, vis dar per mažai žmonių susimąsto apie Žemės mokslų revoliuciją. Žmonės ir toliau gyvena materialiame, tradiciškai suprantamame pasaulyje, nes remiamasi pasenusia mokslo samprata. Tai nuviliantis ir nesuprantamas dalykas. Kad ir kiek būtų iniciatyvų…

AS ¦ Bet kodėl tai yra nesuprantamas dalykas?

BL ¦ Ir aš norėčiau žinoti. Juk gyvieji patys sukūrė sąlygas, kuriose atsidūrė, ir sukėlė pokyčius. Žemė ir tai, ką aš ir mano kolegos vadiname „kritine zona“³, neturėjo ypač palankių sąlygų gyvybės evoliucijai. Pokytį lėmė pačios gyvos būtybės, sukūrusios tas sąlygas. Žemė negyvuoja „Naujojo amžiaus“ [New Age] prasme ar supaprastinta vieno organizmo prasme, ji yra sukurta, pagaminta, išrasta, išausta gyvų daiktų. Tai nėra paprasčiausias rėmas, kuriame juda gyvieji. Kai žiūriu į virš manęs plytintį dangų, jo atmosfera, sudėtis, dujų pasiskirstymas ir kitkas yra gyvųjų veikimo padarinys.

Besikeičianti kosmologija suteikia galimybę dar kartą išgirsti kai kuriuos popiežiaus žodžius. Naujasis klimatinis režimas ir žemiškų mokslų sukeltas sukrėtimas mūsų supratimui apie pasaulį leidžia pamatyti, kad dvasinė tikrovė turi daug reikšmės mūsų, Žemės gyventojų, būklei. XVII amžiuje Bažnyčia leido, kad į ją įsiveržtų su pasauliu nesusijęs mokslas, primetantis materialumo sampratą, kuri yra labai įdomi, norint suprasti visatą, bet nepadeda suvokti, kas vyksta Žemėje. Ankstesnių amžių materializmas iš tikrųjų buvo visai nežemiškas. Svarbu grįžti prie sampratos, atitinkančios gyvenimo Žemėje patirtį. Mes gyvename ir esame mirtingi tarp gyvuojančių mirtingų būtybių, kurios sudarė tą mažą, labai ribotą ir labai apibrėžtą ratą, kuriame istorija klostėsi 4,5 milijardo metų.

AS ¦ Jei Laudato Si’ nėra gerai vertinamas kai kuriuose krikščionių sluoksniuose, taip yra todėl, kad žmonės vis dar paveikti materialistinės ir mechanistinės kosmologijos. Daroma galutinė išvada, kad Žemė yra tik fonas. Popiežius prašo mūsų kitaip pažvelgti į tikrovę, kad suprastume, jog Žemė yra kaip motina ir sesuo, su kuria mes bendraujame. Ar jūsų kolegos lygiai taip pat suprato tekstą?

BL ¦ Būtina skaityti, diskutuoti, ir vienas Laudato Si’ įnašas, susijęs su vargšais, mus skatina mąstyti kitaip. Jei klasikines socialines nelygybės problemas susiejame su kosmologiniu klausimu ką tik apibrėžta prasme, tada išeities nėra. Kai kalbėjome apie kosmologiją, socialiniai klausimai buvo nuošalyje ir galėjo būti laikomi antraeiliais. Bet jeigu užmezgi ryšį su nauja kosmologine padėtimi, atsiduri visiškai apibrėžtoje erdvėje, kurioje buvoja gyvieji. Vadinasi, čia yra didelė antropoceno problema: pramoniniai žmonės šiame pasakojime užima nepaprastą vietą. Taigi esminis vargšų klausimas visiškai pakeičia prasmę, tai yra opi problema. Dėl to kyla daug keblumų, tokių kaip derliaus praradimas, tarša ir prastos gyvenimo sąlygos. Iš esmės tai yra nauja padėtis. Šį kartą žinome apie socialinę problemą.

XX amžiuje manyta, kad dar turime laiko. Visada galėjai pasakyti: socialinis klausimas labai svarbus, viskas susitvarkys. Dabar mes persikėlėme į erdvės dimensiją, ir ši erdvė yra sumažėjusi, trapi ir aktyvi, visu greičiu reaguojanti į mūsų judesius. Tam tikra prasme šis dalykas daug stipriau iškelia skurdo ir nelygybės klausimą. Tai labai gerai aprašyta viename iš Laudato Si’ skyrių. Žmonės, gyvenantys siaubingose ekologinėse padėtyse, ne tik skursta, bet ir kenčia ekologinį vargą. Tam tikra prasme šitai galioja ir turtingiesiems. Pasaulis nuniokotas visiems, bet turtingieji turi galimybių bėgti ir slėptis, kaip Kainas. Problema ta, kad mums prireikė daug laiko, kol tapome modernūs, maždaug trijų šimtmečių, o dabar suprantame, kad taip elgdamiesi kenkiame planetai. Tai traumuoja.

Nors Bažnyčia jau beveik šimtą dvidešimt metų kelia modernybės klausimą, įdomu tai, kad žlunga pats modernizavimo projektas! Mums modernizuotis ar ne? Dabar artėjame prie padėties, kai netikrumu dėl kosmologijos dalinasi visi, o modernizavimo projektas kelia abejonių visur.

AS ¦ Turime iš naujo išmokti judėti pasaulyje, kuriame esame, nors kyla pagunda abstrakčiai pamokslauti apie aplinkosaugą ar politinę moralę bei likti atitrūkusiems nuo pasaulio. Tuo tarpu naujas klimatinis režimas ir klimato mokslas ragina mus būti dėmesingus būtybių visumai, kuri sudaro mūsų Žemę, mūsų „buveinę“. Ar tai atsispindi jūsų organizuojamuose seminaruose?

BL ¦ Kas leidžia mums išgyventi? Kokie mūsų pragyvenimo šaltiniai? Kokia grėsmė kyla mūsų pragyvenimo šaltiniams? Ką mes pasiruošę daryti? Kodėl? Ką darome, kad pasipriešintume? Tai labai paprasti sąmoningumo ir orientacijos klausimai, tačiau kolektyvinis jų sprendimas, – nesistengiant tuoj pat išsiaiškinti, ar turėtume statyti vėjo jėgaines, ar turėtume rūšiuoti atliekas, – iš tiesų turi terapinį poveikį. Mūsų susibūrimuose vyksta kolektyvinis dalinimasis mūsų gyvenimo sąlygų apibrėžimais. Tai pirmas žingsnis link politinės artikuliacijos, siekiant išreikšti bendrus interesus.

Šiuos seminarus organizavome įvairiose vietose – rotušėse, parapijose, miestuose, kaimuose… Iš pradžių dalyviai sako išgyvenantys dėl visiškai abstrakčių dalykų, tačiau trečio ar ketvirto užsiėmimo metu atsiranda konkretumo. Pavyzdžiui, nurodomas ūkis, kurio vandentiekis užterštas, nes šalia yra automobilių plovykla. Žmogus, sergantis liga, kurios priežastis nežinoma, pradeda ilgą tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar tai susiję su maistu, ar ne. Kiekvieną kartą matome terapinį poveikį, virsmo efektą, leidžiantį žengti žingsnį į priekį.

AS ¦ Čia taip pat yra svarbus aspektas, susijęs su emocijomis…

BL ¦ Taip, aistros, kurios siejamos su dabartine politika, yra labai senos aistros, labai liūdnos, labai siauros, netinkamos ekologiniam klausimui, kuris skatina domėtis daugybe keistų dalykų, tokių kaip kraštovaizdžiai ir ekosistemos. Taigi daug dirbame ir su meniniais metodais, kad suaktyvintume pagrindinius raiškos gebėjimus, kurie visiškai išnyko. Individų izoliacija šiandien tokia, kad jie net negali būti piliečiais. Pilietis yra tas, kuris mato kitus piliečius ir bendrauja su kitais. Mes stengiamės atkurti gebėjimą klausytis ir galimybę judėti erdvėje. Tai absoliučiai pagrindiniai dalykai, esminiai. Tikslas yra ne aptarti padėties dramatiškumą (nežinau, kas laukia mano dvejų metų anūko), o „įkūnyti“ mūsų egzistenciją. Dalyviai turi savęs paklausti: ką aš galiu padaryti?

AS ¦ Tikros dvasinės pratybos!

BL ¦ Seminarai „Kur nusileisti?“ [Où atterrir?], arba tie, kurie vyksta pas bernardinus, yra dvasinės arba ekologinės išsilaisvinimo pratybos: jos išvaro iš mūsų modernizmą ir tam tikrą dominavimą. Tai eschatologinės priemonės, nes čia turi būti priimami sprendimai. Vėlgi, erdvė geriau paruošia išsilaisvinimui nei laikas⁴. Ką tu šiuo metu darai? Problema ta, kad visi šie pratimai, kurie yra „įkūnijimo“ pratimai, ne visada laikomi dvasiniais pratimais. Tai yra keblumas. Iš čia ir kyla kritika: kodėl popiežius sprendžia tokius dalykus, kurie nėra „religiniai“ klausimai? Kai kas nerimauja dėl vaikų skaičiaus katekizmo pamokose, o ne dėl pelkynų nykimo! Vis dar nėra akivaizdu, kad pelkynų klausimas ir vaikų katekizmo pamokose klausimas yra susiję su tuo pačiu dvasiniu klausimu ir kad tai po truputį patenka į patį apibrėžimą, ką reiškia būti krikščionimi. Tačiau tai yra inkarnaciniai klausimai!

AS ¦ Kokią pamoką išmokote iš pasaulinio suvaržymo, kilusio dėl pandemijos?

BL ¦ Išleidau knygą, norėdamas perspėti⁵. Kai išeisime iš sveikatos suvaržymo, pateksime į planetinį suvaržymą. Mes pakeitėme lokaciją. Nebesame begalinėje erdvėje; mes esame tokioje padėtyje, kurioje žmonės šiandien yra galinga geologinė jėga. Nemanykime, kad, išėję iš medicininės izoliacijos, liksime „laisvi“ visiems laikams. Esame suvaržyti visam gyvenimui! Iš pradžių tai šiek tiek vargina, bet galima pasakyti taip: būtent čia tu gyveni, būtent čia visada buvojo gyvieji, būtent čia gyvieji buvos amžinai. Ištrūkti neįmanoma.

Ne tik laikas, bet ir erdvė tampa apokaliptiniu horizontu⁶. Apsispręsti reikia šiandien, nes nėra jokios kitos erdvės, kurioje galėtum įsivaizduoti, kaip save projektuoti vėliau, tarsi visi labdarystės veiksmai, kurie nebuvo atlikti dabar, galės būti atlikti ateityje. Ne, veikti reikia būtent dabar, šiandien, kaip parašyta Evangelijoje⁷. Tai labai paprasta idėja, kurioje glūdi tam tikra žadinanti galia ar galimybės, kurias mums suteikė iš esmės atnaujinti Žemės mokslai, iš naujo atveriantys ir apibrėžiantys erdvėlaikį bei kosmologiją, kurioje visi krikščioniško pamokslavimo klausimai yra išdėstyti nauju būdu.

Suvaržymo tema yra šiek tiek negatyvi, bet šį žemišką dalyką turime suvokti: mes esame žemiškos būtybės, mirtingos gyvos būtybės. Žemė nedomina nei moderniųjų, nei tikinčiųjų, nei abejingųjų. Tai viena iš priežasčių, kodėl kai kurie žmonės kritiškai vertina Laudato Si’. Kodėl popiežius domisi tokiais klausimais kaip ekosistemų būklė? Pirma, tai nėra religinė tema, antra, ji nėra labai įdomi, bent jau ne tokia įdomi kaip pabėgimas į Marsą. Norint tuo domėtis, žmogus jau turi būti patyręs pokyčių. Štai kodėl pratimai būtini, nes žmogus ūmai pakeičia požiūrį ir sako: „Ak! Štai kur aš esu.“ Aplinkosaugos klausimai, kurie atrodo abstraktūs ir neaprėpiami, atsižvelgiant į daugybę keblumų, staiga tampa konkretūs, nurodydami problemas pasaulyje.

AS ¦ Keista, kad reikia taip primygtinai reikalauti būti „materialistišku“!

BL ¦ Mes turėjome tokie būti moderniuoju laikotarpiu! Bet nebuvome. Mes dematerializavomės ir galvojome apie abstraktų pasaulį, kuris moksliniuose tinkluose atlieka daug naudingų funkcijų, tačiau tai nėra Žemė. Atsiradus naujai ekologinei padėčiai, mes grįžtame į Žemę.

Dėl to tikintiesiems kyla klausimas: kaip paveikiama išganymo istorija? Pagrindinis klausimas labai įdomus: po viduramžių, po naujųjų amžių, ateina naujas laikotarpis, kai Bažnyčia, užuot bandydama įsitvirtinti moralėje, politikoje, moksle, gali gyvuoti remdamasi visiškai atnaujintais pilietiniais santykiais su kitais egzistavimo būdais… Čia verta dėmesio skirti teologijai. Nežinau kodėl, bet labiau nei kiti jaučiu, kaip sunku ar net neįmanoma kalbėti apie tokius religinius dalykus su artimaisiais arba amžininkais. Ką daryti, kad tokie žodžiai būtų išgirsti? Žmogus nebežino, ar jam tikėti kosmologija, ar klausytis žodžių apie virsmą. Tiesą sakant, žodžiai apie virsmą veikia patys savaime: jie yra kaip vanduo, teka visur, į kiekvieną plyšį. Bet kuriuo atveju pamokslavimas turi būti prieinamas. Popiežius Pranciškus savo tekstu atskleidžia spragą.

AS ¦ Šią sritį tyrinėjate daugiau nei penkiasdešimt metų: kokią prasmę turi tai, ką patyrėte, jeigu prisimintumėte savo kelią?

BL ¦ Aš tiesiog supratau vieną dalyką: yra keletas tiesos modusų, kuriuos atrado modernieji, ir nebežinoma, ką su jais daryti. Mano filosofinis atradimas yra tas, kad aš penkiasdešimt metų sistemingai tyrinėjau šiuos skirtingus tiesos modusus⁸.

Mes pripažinome, išmokome, supratome nepaprastą mokslinės tiesos galią, nepaprastą politinės tiesos būtinybę, didžiulę grožinės literatūros galią, o šiandien, kalbant apie ekologiją, – ir įspūdingą, esmingą bei sudėtingą būtybių dauginimosi egzistenciją. Dabar atsiveria anksčiau užverta galimybė palaikyti ir religinę tiesą.

 

Vertė Tautvydas Vėželis
The Cry of the Earth: An interview with Bruno Latour

 

1. B. Latour, Face à Gaïa. Huit conférences sur le nouveau régime climatique, Paris, La Découverte, 2015.
2. Žr. Bruno Latour, „Mes niekada nebuvome modernūs: simetrinės antropologijos esė“, Vilnius: Homo liber, 2004.
3. Plg. B. Latour – P. Weibel, Critical Zones. The Science and Politics of Landing on Earth, Cambridge, MA, MIT Press, 2020.
4. Plg. A. S. Breitwiller – B. Latour – F. Louzeau, “Adam, où es-tu? Prêcher à l’époque de l’Anthropocène”, in Esprit, July-August 2021, 193-204.
5. B. Latour, Où suis-je? Leçons du confinement à l’usage des terrestres, Paris, La Découverte, 2021.
6. Plg. V. Westhelle, Eschatology and Space. The Lost Dimension in Theology Past and Present, London, Palgrave, 2012.
7. Pavyzdžiui: „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2).
8. Plg. B. Latour, Enquête sur les modes d’existence. Une anthropologie des Modernes, Paris, La Découverte, 2012.