Prancūzų sociologo ir filosofo Bruno Latouro knygoje „Mes niekada nebuvome modernūs: simetrinės antropologijos esė“ skleidžiama mintis, kad mes išties niekada nebuvome modernūs ir, norėdami suprasti šių dienų pasaulį, pirmiausia turime suabejoti kaip tik šia esmine paradigma. Mūsų „modernioje“ visuomenėje nebuvo to didžiojo padalijimo, kuriuo grindžiama jos pasaulio reprezentavimo sistema, visiškai atskirianti gamtą ir kultūrą. Priešingai, modernieji nepaliaudami kūrė hibridus, kurie priklauso tiek gamtai, tiek kultūrai, bet nieku gyvu nenorėjo to pripažinti.
Dalinamės dviem šios knygos tekstais „Nemodernioji Konstitucija“ ir „Daiktų Parlamentas“.
Nemodernioji Konstitucija
Šioje esė aš paprasčiausiai atkūriau simetriją tarp abiejų valdžios šakų: daiktų (mokslo ir technikos) ir žmonių. Be to, parodžiau, kodėl valdžios šakų galių atskyrimas, kuris pradžioje leido hibridams daugintis, vėliau nebegalėjo deramai atstovauti šiam trečiajam luomui. Konstitucija vertinama pagal jos suteikiamas garantijas. Moderniųjų Konstitucija, kaip prisimename, leido užtikrinti keturias garantijas, kurios negalėjo egzistuoti viena be kitos, bet turėjo būti griežtai atskiriamos. Pirmoji garantija užtikrino gamtai jos transcendentiškumą, atskirdama ją nuo visuomenės, taigi buvo priešinga ikimoderniųjų gamtos tvarkos ir visuomenės santvarkos nenutrūkstamam ryšiui. Antroji užtikrino visuomenei jos imanentiškumą, suteikdama piliečiams visišką laisvę ją dirbtinai perkonstruoti, priešingai ikimoderniųjų visuomenės santvarkos ir gamtos tvarkos nenutrūkstamam ryšiui, dėl kurio jie negalėjo keisti vienos iš jų, kartu nepakeisdami ir kitos. Bet kadangi šis dvigubas atskyrimas iš tiesų suteikė galimybę pasitelkti ir konstruoti gamtą, kuri dėl šio pasitelkimo ir konstravimo tapdavo imanentiška, ir, priešingai, užtikrinti visuomenės pastovumą bei ilgalaikiškumą, kuri dėl vis didesnio nežmonių įtraukimo tapdavo transcendentine, trečioji garantija užtikrino abiejų valdžios šakų atskyrimą: nors pasitelkta ir sukonstruota, gamta nebuvo susijusi su visuomene, kuri, nors transcendentinė ir palaikoma daiktų, nebebuvo susijusi su gamta. Kitaip tariant, kvaziobjektai buvo oficialiai ištremti (gal reikėtų sakyti „tabu“?), o perteikimo tinklai tapo nelegalūs, gryninimo proceso priešprieša, kurios nepamiršo, bet nenustojo slėpti, kol postmodernieji visiškai jos neištrynė. Ketvirtoji garantija – išbrauktasis Dievas leido stabilizuoti šį dualistinį ir asimetrišką mechanizmą, užtikrindamas teisėjavimo funkciją, bet be tiesioginės esaties ir be galių.
Idant būtų galima trumpai apibūdinti nemoderniąją Konstituciją, tereikia atsižvelgti į tai, ką modernioji paliko nuošalyje, ir nuspręsti, kurias garantijas norime išsaugoti. Mes įsipareigojome užtikrinti kvaziobjektų atstovavimą. Todėl reikia panaikinti trečiąją garantiją, nes kaip tik dėl jos buvo neįmanoma jų nagrinėti. Gamta ir visuomenė nėra du atskiri poliai, tai viena ir ta pati visuomenių-gamtų, kolektyvų gamyba. Taigi pirmoji garantija tampa kvaziobjektų kvazisubjektų neatskiriamumu. Bet kokią sąvoką, bet kokią instituciją, bet kokią praktiką, kuri varžys nuolatinę kolektyvų plėtrą ir neleis jiems atlikti bandymų su hibridais, laikysime pavojinga, žalinga ir net amoralia. Tarpininkavimo procesas tampa pačiu dvigubos gamtinės ir socialinės valdžios centru. Tinklai jau nebėra nelegalūs. Vidurio imperija yra reprezentuota. Trečiasis luomas, kuris buvo niekas, tampa viskuo.
Ir vis dėlto, kaip jau minėjau, mes nenorime vėl tapti ikimodernūs. Gamtų ir visuomenių neatskiriamumas buvo nepatogus tuo, kad darė neįmanomus didelio masto eksperimentus, nes kiekvienas gamtos pasikeitimas turėjo visiškai atitikti visuomenės pasikeitimą ir atvirkščiai. O mes norime išlaikyti didžiausią moderniųjų naujovę: niekieno nesukurtos gamtos (transcendencijos) ir mūsų sukurtos visuomenės veikimo laisvės (imanencijos) atskiriamumą. Nepaisant to, mes nenorime paveldėti nelegalaus atvirkštinio mechanizmo, kuris leidžia konstruoti gamtą (imanenciją) ir ilgam stabilizuoti visuomenę (transcendenciją).
Tad mes galime išsaugoti dvi pirmąsias senosios Konstitucijos garantijas, atsisakydami šiandien tapusio akivaizdžiu jos trečiosios garantijos dvilypumo. Gamtos transcendencija, jos objektyvumas arba visuomenės imanencija, jos subjektyvumas kyla iš tarpininkavimo proceso ir nepriklauso nuo jų atskyrimo, priešingai nei teigia moderniųjų Konstitucija. Pavertimas gamtiniu ar socialiniu kyla iš ilgalaikio ir negrįžtamo bendro delegavimo ir perteikimo proceso. Galų gale yra gamta, kurios mes nesukūrėme, ir visuomenė, kurią galime keisti, yra neginčijami moksliniai faktai ir teisės subjektai, bet jie tampa dvigubu nuolat matomos veiklos rezultatu, užuot buvę, kaip teigė modernieji, jiems prieštaraujančios nematomos veiklos tolimos ir priešingos priežastys. Tad mūsų antroji garantija leidžia pasilikti dvi pirmąsias moderniosios Konstitucijos garantijas, bet jų neatskirti. Visas sąvokas, visas institucijas, visas praktikas, kurios trukdys laipsniškai objektyvizuoti gamtą (paversti ją tyrimų objektu) ir kartu subjektyvizuoti visuomenę (pripažinti veiksmų laisvę), laikysime pavojingomis, žalingomis ir net amoraliomis. Be šios antrosios garantijos, pirmosios garantijos išlaisvinti tinklai išliktų laukiniai ir nelegalūs. Modernieji neklydo, norėdami, kad nežmonės būtų objektyvūs, o visuomenės – laisvos. Klaidingas buvo tik jų įsitikinimas, kad šiam dvigubam rezultatui pasiekti abu terminus reikia visiškai atskirti ir nuolat slopinti tarpininkavimo procesą.
Moderniojoje Konstitucijoje nebuvo vietos istoriškumui, nes ji buvo įrėminta trijų vienintelių esybių, kurių buvimą ji pripažino. Atsitiktinę istoriją turėjo tik žmonės, ir revoliucija tapo vienintele priemone, leidžiančia moderniesiems suprasti savo praeitį, kaip matėme, visiškai nutraukiant su ja ryšius. Bet laikas nėra tolygi vienalytė tėkmė. Jei jis ir priklauso nuo asociacijų, asociacijos nuo jo nepriklauso. Niekas mūsų jau neklaidins argumentu apie amžinai praeinantį laiką, į nuoseklią visumą sugrupuojantį elementus, priklausančius visiems laikotarpiams ir visoms ontologijoms. Jei norime atgauti sugebėjimą rūšiuoti, kuris atrodo esminis mūsų moralumo elementas ir apibūdina žmogiškumą, jokia nuosekli laiko tėkmė nebeturi riboti mūsų pasirinkimo laisvės. Trečioji garantija, ne mažiau svarbi už kitas – tai galimybė laisvai derinti asociacijas, nesusiduriant su prievole rinktis archaizmą ar modernizaciją, lokalumą ar globalumą, kultūriškumą ar visuotinumą, gamtiškumą ar socialumą. Laisvė iš vienintelio visuomenės poliaus pasislinko į vidurį ir žemyn ir tapo gebėjimu rūšiuoti bei naujai derinti sociotechnines painiavas. Bet kokį naują raginimą pradėti revoliuciją, bet kokį epistemologinį skaidymą, bet kokį kopernikišką perversmą, bet kokį reikalavimą visiems laikams panaikinti tam tikras praktikas laikysime pavojingu arba, kas moderniųjų požiūriu dar blogiau, pasenusiu.
MODERNIOJI KONSTITUCIJA
1-oji garantija: gamta transcendentinė, bet ją galima pasitelkti (imanentinė).
2-oji garantija: visuomenė imanentiška, bet ji mus be galo pranoksta (transcendentinė).
3-ioji garantija: gamta ir Visuomenė yra visiškai atskiros, o gryninimo procesas nė kiek nesusijęs su tarpininkavimo procesu.
4-oji garantija: išbrauktasis Dievas yra visiškai nesantis, bet teisėjauja abiem valdžios šakoms.NEMODERNIOJI KONSTITUCIJA
1-oji garantija: bendros gamtų ir visuomenių gamybos neatskiriamumas.
2-oji garantija: nuolatinė pavertimo gamtišku, objektyviu ir pavertimo socialiu, laisvu priežiūra. Galiausiai yra gamtos transcendencija ir visuomenės imanencija, bet jos nėra atskirtos.
3-ioji garantija: laisvė naujai apibrėžiama kaip gebėjimas rūšiuoti hibridų kombinacijas, kuris nepriklauso nuo vienalytės laiko tėkmės.
4-oji garantija: hibridų gaminimas, tapęs akivaizdus ir kolektyvinis, tampa išplėstos demokratijos objektu, reguliuojančiu arba sulėtinančiu jos tempą.
Bet jei mano moderniosios Konstitucijos interpretacija teisinga, jei ji iš tiesų leido vystytis kolektyvams, oficialiai uždrausdama tai, ką praktiškai leido, kaip galėtume ir toliau šitaip elgtis, kai ši praktika tapo akivaizdi ir oficiali? Argi, pasiūlius šias garantijas, kurios galėtų pakeisti ankstesniąsias, netampa neįmanoma tiek ši dviguba kalba, tiek kolektyvų augimas? Kaip tik to mes ir siekiame. Kaip tik iš šio sulėtėjimo, iš šio nuosaikumo ir reguliavimo mes laukiame mūsų moralumo įrodymo. Ketvirtoji garantija, galbūt svarbiausia, yra beprotiško hibridų dauginimosi pakeitimas reguliuojamu ir bendrai suderintu jų gaminimu. Gal atėjo laikas vėl pakalbėti apie demokratiją, tačiau tokią, kuri būtų išplėsta įtraukiant ir pačius daiktus, kad jau nebeįmanoma būtų įvykdyti Archimedo perversmo.
Ar dar reikia pridurti, kad išbrauktasis Dievas šioje naujojoje Konstitucijoje išlaisvinamas iš niekingos padėties, kurią jis buvo verčiamas užimti? Dievo klausimas vėl atviras, ir nemoderniesiems nebereikia mėginti apibendrinti neįtikimos moderniųjų metafizikos, vertusios juos tikėti tikėjimu.
Daiktų Parlamentas
Mes norime, kad kruopštus kvaziobjektų rūšiavimas būtų įmanomas nebe neoficialiai ir patyliukais, bet oficialiai ir viešai. Šiuo troškimu iškelti į dienos šviesą, išreikšti žodžiais ir paskelbti viešai mes tęsiame intuityvų Švietimo epochos siekimą. Tik šis intuityvus siekimas niekad neturėjo tokios antropologijos, kokios nusipelnė. Jis atskyrė žmones nuo nežmonių ir patikėjo, kad kiti to nedaro. Gal jis buvo būtinas siekiant padidinti pasitelkimo mastą, bet dabar šis padalijimas tapo nereikalingas, amoralus ir, neslėpkime, antikonstitucinis. Mes buvome modernūs. Puiku. Mes nebegalime tokie būti taip kaip anksčiau. Priimdami Konstitucijos pataisas mes ir toliau tikime mokslais, bet užuot skyrę daugiausia dėmesio jų objektyvumui, tiesai, šaltumui, ekstrateritoriškumui – savybėms, kurias jie įgijo tik dėl savavališko pakartotinio epistemologijos poveikio, – mes žvelgsime į tai, kas juose visuomet buvo įdomiausia: į jų drąsą, eksperimentavimą, abejones, šilumą, netinkamą hibridų derinį, beprotišką gebėjimą atkurti socialinį ryšį. Mes atimame iš jų tik jų gimimo paslaptį ir pavojų, kurį demokratijai kėlė jų nelegalumas.
Taip, mes esame Švietimo epochos įpėdiniai, ir jos asimetriško racionalizmo mums negana. Boyle’io sekėjai apibrėžė nebylių parlamentą – laboratoriją, kurioje mokslininkai, paprasti tarpininkai, vieni kalbėjo daiktų vardu. Ką sakė šie atstovai? Nieko, išskyrus tai, ką būtų galėję pasakyti patys daiktai, jei tik mokėtų kalbėti. Hobbes’o sekėjai, palikdami nuošalyje laboratoriją, apibrėžė Valstybę, kurioje beginkliams piliečiams, negalintiems kalbėti vienu metu, atstovavo vienas iš jų – suverenas, paprastas tarpininkas, kalbėjęs jų vardu. Ką sakė šis atstovas? Nieko, išskyrus tai, ką būtų galėję pasakyti piliečiai, jei būtų galėję pasisakyti visi vienu metu. Tačiau bematant atsirado abejonių dėl šio dvigubo perteikimo kokybės. O jei mokslininkai kalbėjo apie save, o ne apie daiktus? O jei suverenas vadovavosi savais interesais, o ne skaitė jo įgaliotojų jam parašytą tekstą? Pirmuoju atveju mes prarastume gamtą ir vėl sugrįžtume prie žmonių ginčų, o antruoju – į gamtinį būvį ir kiekvieno karą su visais kitais. Nustatant visišką mokslinio ir politinio atstovavimo atskyrimą, tapo įmanomas dvigubas perteikimas ir iškreipimas. Mes niekada nesužinosime, ar mokslininkai perteikia, ar iškreipia. Mes niekad nesužinosime, ar įgaliotieji iškreipia, ar perteikia.
Moderniuoju laikotarpiu kritikai nuolat rėmėsi šia dviguba abejone ir tuo, kad jos išsklaidyti neįmanoma. Modernizmas – tai šios padėties pasirinkimas, nuolat įtarinėjant šių dviejų rūšių atstovus, bet nesuvokiant, jog tai viena ir ta pati problema. Epistemologai laužė galvas dėl mokslinio realizmo ir mokslų ištikimybės daiktams. Politologai – dėl atstovavimo sistemos ir santykinės išrinktųjų bei atstovų ištikimybės. Visus vienijo neapykanta tarpiniams etapams ir troškimas, kad pasaulis būtų netarpiškas, be jokių tarpininkų. Visi manė, kad būtent tokią kainą turime sumokėti už atstovavimo neiškreiptumą, nesuprasdami, jog jų problemos sprendimo reikia ieškoti kitoje valdžios šakoje.
Šioje esė parodžiau tokį darbo pasidalijimą, nes jis nebeleido pastatyti bendro būsto, kuris priglobtų moderniųjų mums perduotas visuomenes-gamtas. Yra ne dvi atstovavimo problemos, bet viena. Ne dvi valdžios šakos, bet viena, kurios produktus galima atskirti tik daug vėliau, išnagrinėjus bendrai. Mes manome, kad mokslininkai išorinę realybę iškreipia tik todėl, kad jie kartu konstruoja savo visuomenes ir savo gamtas. Mes manome, kad suverenas savo įgaliotojų valią iškreipia tik todėl, kad suplaka į viena piliečius ir begalę nežmonių, kurie užtikrina Leviatano vientisumą. Nepasitikėjimas moksliniu atstovavimu atsirado todėl, kad tikėjome: jei ne socialinė tarša, gamta būtų netarpiškai pasiekiama. Nepasitikėjimas politiniu atstovavimu atsirado todėl, kad tikėjome: jei ne daiktų keliami iškraipymai, socialinis ryšys taptų skaidrus. „Atsikratykite socialumo, ir pagaliau turėsite tikslią reprezentaciją“, teigė vieni. „Atsikratykite objektų, ir pagaliau turėsite tikslią reprezentaciją“, tvirtino kiti. Visos jų diskusijos kildavo dėl moderniosios Konstitucijos nustatyto padalijimo.
Dar kartą pažvelkime į abi atstovavimo rūšis ir į dvilypę abejonę dėl įgaliotųjų ištikimybės, ir turėsime daiktų Parlamento apibrėžimą. Tarp šio Parlamento sienų atkuriamas kolektyvų tęstinumas. Nebėra nuogų tiesų, bet nėra ir nuogų, beginklių piliečių. Visa erdvė lieka tarpininkams. Švietimo epocha pagaliau rado savo vietą. Gamtos esti tiesiogiai, bet kartu su savo atstovais – jų vardu kalbančiais mokslininkais. Visuomenės esti tiesiogiai, bet kartu su objektais, kurie visais laikais buvo jų balastas. Mums nesvarbu, kad vienas iš įgaliotųjų kalba apie ozono skylę, kitas atstovauja Prancūzijos Ronos-Alpių regiono chemijos pramonės įmonėms, trečias – tos pramonės darbininkams, ketvirtas –- Liono rinkėjams, penktas kalba apie poliarinių regionų meteorologiją, o šeštas pasisako valstybės vardu, – svarbu tik tai, kad jie visi kalba apie tą patį, apie kvaziobjektą, kurį jie visi sukūrė, apie objektą-diskursą-gamtą-visuomenę, kurio naujos savybės mus visus stebina ir kurio tinklas nusidriekia nuo mano šaldytuvo iki Antarkties, savo kelyje susidurdamas su chemija, teise, valstybe, ekonomika bei palydovais. Painiavos bei tinklai, anksčiau neradę sau vietos, dabar turi jos kiek panorėję. Jiems ir reikia atstovauti, aplink juos dabar ir renkasi daiktų Parlamentas. „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.“1
Šio parlamento mums nereikia kurti iš naujo, skelbiant dar vieną revoliuciją. Mums tereikia patvirtinti tai, ką visuomet darėme, jei tik iš naujo apsvarstysime savo praeitį ir žvelgdami atgal suprasime, kokiu mastu mes niekada nebuvome modernūs, ir tai pripažindami vėl sujungsime šio Hobbes’o ir Boyle’io sudaužyto simbolio abi puses. Pusę mūsų politikos diktuoja mokslas ir technika. Kitą pusę gamtos kuria visuomenės. Sujunkime jas ir vėl galėsime imtis politikos. Ar viešai pripažinti tai, kas jau vyksta, pernelyg didelis prašymas? Kaip sužinojome iš šios esė, oficialus atstovavimas veiksmingas, tai jis senojoje Konstitucijoje leido tyrinėti hibridus. Jei galėtume parašyti naują Konstituciją, iš esmės pakeistume kvaziobjektų raidą. Ar ne per daug tikimasi iš atstovavimo pasikeitimo, kuris, atrodo, priklauso tik nuo Konstitucija vadinamos popieriaus skiautės? Greičiausiai taip ir yra, bet aš atlikau savo kaip filosofo ir įgaliotojo Konstitucijos kūrėjo užduotį, surinkdamas išsisklaidžiusias lyginamosios antropologijos temas. Sušaukti šį Parlamentą mokės kiti.
Pirmoji publikacija: Bruno Latour, „Mes niekada nebuvome modernūs: simetrinės antropologijos esė“, Vilnius: Homo liber, 2004, p. 131-136; iš prancūzų kalbos vertė Natalija Vyšniauskaitė. // Internete viešinama pirmą kartą (šiame tekste asmenvardžiai pateikiami autentiškos formos).
Susijęs tekstas:
Žemės šauksmas: pokalbis su Bruno Latouru
Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.
…