„Iš kur mes? Kas mes? Kur mes einame?“ yra didžiulė, nuostabiai spalvinga, bet paslaptinga prancūzų tapytojo Paulio Gauguino drobė. Joje patalpinta daugybė žmonių, gyvūnų ir simbolinių figūrų, išdėstytų salos peizaže. Fone matoma jūra ir Taičio ugnikalniai. Tai didžiausias Gauguino paveikslas, kurį pats autorius laikė geriausiu savo kūriniu.
Nors Biblija yra viena skaitomiausių knygų pasaulyje, daug religinės literatūros skaitytojų stokoja žinių apie Septuagintą (Bibliją, kuria beveik visuotinai naudojosi ankstyvieji krikščionys) ar kuo ji skiriasi nuo Biblijos, kuria paremti dauguma šiuolaikinių vertimų. Timothy’is Michaelas Law, knygos „Kai Dievas kalbėjo graikiškai: Septuaginta ir krikščionių Biblijos kūrimas“ autorius, aiškina, kas yra Septuaginta, ir kodėl ji yra tokia svarbi studijuojant krikščionybę.
Filosofo ir tapytojo susidūrimas: Michelis Foucault kreipia žvilgsnį į Édouardo Manet tapybos kūrinius.
Pristatome Foucault paskaitos dalį, kurioje nagrinėjami apšvietimo ir šviesos klausimai Manet tapyboje. Aptariami paskutiniai problematikos paveikslai – „Olimpija“ ir „Balkonas“.
Guy Debord’as yra uždelsto veikimo bomba, kurios grėsmę pašalinti sunku. Bandytojų jau buvo. Ir jų bandymai tęsiasi. Vėl ir vėl mėginama jį neutralizuoti, nugramzdinti, estetizuoti ar paneigti jo originalumą.
Tačiau visos pastangos bevaisės. Dinamitas tebėra čia ir gali sprogti rankose kiekvieno, kuris jį pakelia ir bando nukenksminti.
Per pastaruosius kelis metus kompiuterijos sprogimo banga išsviedė aibę rašytojų, besinaudojančių kopijavimo ir pasisavinimo strategijomis; kompiuteris paskatino rašančiuosius mėgdžioti jo veikseną. Nieko stebėtino, kad, iškirpimui ir įklijavimui tapus neatsiejama rašymo proceso dalimi, rašytojai ėmė išnaudoti šias funkcijas kraštutiniais būdais, kurių visiškai nenumatė jų kūrėjai.
Pasaulis kupinas tekstų, daugiau ar mažiau įdomių, ir man jų visiškai pakanka. – Regis, tai tinkamas atsakas į naujas rašymo sąlygas: turėdami beprecedentį kiekį prieinamų tekstų, galime nebesukti galvos dėl rašymo; vietoje to turime išmokti dorotis su egzistuojančia tekstų gausa. Nuo šiol mano rašymo būdą nuo jūsiškio skiria būtent tai, kaip aš braunuosi per šią informacijos tankmę, kaip ją valdau, nagrinėju, organizuoju ir skleidžiu.
Draugystė yra taip tvirtai suaugusi su pačiu filosofijos apibrėžimu, jog galima tarti, kad be jos filosofija realiai yra neįmanoma. Draugystę ir filosofiją sieja toks gilus intymumas, jog pastaroji savo pačios pavadinimu apima philos, draugą, ir, – kas dažnai nutinka kiekvieno pernelyg didelio artumo atveju, – rizikuoja šio neperprasti. Klasikiniame pasaulyje šis draugo bei filosofo mišrumas ir beveik konsubstancialumas buvo savaime suprantamas.