Branduoliniai raudonojo rasizmo atspalviai

pagal | 2022 06 30

Mes esame dvi moterys, gimusios priešinguose didžiulės sovietinės imperijos pakraščiuose. Tai mūsų istorija.

Diskusijos apie rasinį neteisingumą Jungtinėse Valstijose sukrėtė viešąją erdvę. Šiose diskusijose daug dėmesio skiriama baltiesiems Vakarams kaip rasizmo klestėjimo ir skleidimo vietai, ypač Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kurias krečia vergovės palikimas. Tačiau rasizmas, neteisingumas ir diskriminacija nėra Vakarų prerogatyva. Visi šie dalykai randasi dėl galios skirtumų pasaulyje.

Mokslininkai ir aktyvistai dažnai nepastebi Sovietų Sąjungoje vyravusios rasinės dinamikos. Ši dinamika, įtvirtinta platesnėje hierarchijoje, apėmė daugiau nei du šimtus tautybių ir vis dar veikia posovietinėje erdvėje. Tokio nepastabumo priežastys gali būti įvairios: sovietinės propagandos, kuri išdidžiai tvirtino, kad socialistiniame rojuje nėra rasizmo ir kitų vakarietiškų „ydų“, tokių kaip homoseksualumas, liekamasis reiškinys; Sovietų Sąjungos telkimas antikolonijiniam reikalui besivystančiose šalyse arba smarkiausių kairiųjų rasizmo kritikų polinkis Sovietų Sąjungą vertinti palankiau nei kitus priespaudos režimus.

Bjauriausia sovietinio ir posovietinio rasizmo savybė yra paties rasizmo neigimas. Vienas iš nedaugelio šaltinių šia tema yra Robertas Robinsonas, juodaodis įrankių meistras iš Detroito, kuris keturiasdešimt ketverius metus (nuo 1930 m. iki 1974 m.) praleido Sovietų Sąjungoje ir sugebėjo išlikti gyvas, kad galėtų apie tai papasakoti. Savo autobiografijoje jis rašė: „Kadangi rusai tvirtina neturintys išankstinio nusistatymo, jų rasizmas yra kur kas aršesnis nei tas, su kuriuo jaunystėje susidūriau Jungtinėse Valstijose. Retai kada sutikdavau rusą, kuris manytų, jog juodaodžiai – arba rytiečiai ar bet kokie kiti ne baltieji – yra jam lygūs.“ Rasizmas gali atrodyti kaip viena iš mažesnių sovietinio režimo vykdytų blogybių, tačiau nėra jokios rimtos priežasties manyti, kodėl jis turėtų likti neatskleistas.

Mes esame dvi moterys, gimusios priešinguose didžiulės sovietinės imperijos pakraščiuose: Mariana gimė Sovietų Ukrainoje, Lvive, netoli Lenkijos sienos; Togžan gimė Sovietų Kazachstane, anuometinėje sostinėje Almatoje, įsikūrusioje netoli Kinijos sienos. Iš šių dviejų atokių apžvalgos vietų stebėjome, kaip žlunga Sovietų Sąjunga ir kuriasi mūsų nacionalinės valstybės. Išgyvenome Kazachstano ir Ukrainos pastangas rasti savo vietą pasaulyje, kuris jų nelaukė, ir susidoroti su sovietinio branduolinio palikimo našta. Galiausiai abi pradėjome rašyti apie savo šalių branduolinę istoriją.

Gali atrodyti, kad branduoliniai ginklai yra sritis, kurios rasinis klausimas neliečia. Sprogus net menkiausiai branduolinių galybių arsenaluose esančio megatoninio kiekio daliai, būtų nužudyti milijonai žmonių nepriklausomai nuo jų odos spalvos. Oda būtų tiesiog ištirpdyta. Tačiau įmonė, kuri sukuria šiuos atominius ginklus, nėra neutrali spalvoms. Neseniai atlikta analizė atskleidė, kaip rasinis neteisingumas pasireiškia branduolinėje srityje. Nė viena mūsų nežino, ką reiškia būti juodaodžiu mus priėmusioje šalyje, Jungtinėse Valstijose. Tačiau abi žinome, ką Sovietų Sąjungoje reiškė būti ne rusu, o viena iš mūsų žino, ką reiškė būti ne baltuoju. Kai Jungtinėse Valstijose kilo rasinė krizė, abi žinojome, kad ir mes turime ką papasakoti apie subtilius ir nelabai subtilius sovietinio „raudonojo“ rasizmo atspalvius branduolinėje srityje.

NEMATOMI KAZACHAI „NEGYVENAMOSE“ STEPĖSE

Šie rasizmo atspalviai atspindėjo stiprų sovietų branduolinės programos smūgį, kurį Kazachstanas ir jo žmonės buvo priversti patirti.

1945 m. rugpjūtį amerikiečių bombardavimai Japonijos miestuose Hirošimoje ir Nagasakyje paskatino Josifą Staliną kuo greičiau nutraukti Amerikos branduolinį monopolį. Jis negailėjo savo nuskurdusios, alkanos, karo nuniokotos šalies išteklių bei šauktinių ir kalinių darbo jėgos, kad būtų sukurta sovietinė atominė bomba. O tuomet tą bombą reikėjo išbandyti. Didžiulė Sovietų Sąjungos teritorija siūlė daugybę apleistų negyvenamų ir netinkamų gyventi žemių branduoliniams bandymams atlikti. Tačiau sovietų kariškiai pasirinko vietą šiaurės rytų Kazachstano stepėse už šimto dvidešimties kilometrų nuo Semipalatinsko miesto – tai buvo sprendimas, kurio vietiniai kazachai negalėjo įtakoti, bet kuris tragiškai paveikė jų tautos likimą.

Semipalatinsko regionas pagrindiniu Sovietų Sąjungos branduolinių bandymų poligonu buvo pasirinktas dėl kelių priežasčių. Sovietų kariniai planuotojai jį apibūdino sausa technine kalba: galimybė gauti reikiamų statybinių medžiagų, santykinis atstumas nuo pagrindinių transporto mazgų, kad priešas negalėtų rinkti žvalgybinės informacijos, geografinės plačios stepės ypatybės.

Trūkumai buvo nereikšmingi: planuotojai teigė, kad žemė buvo „negyvenama“. Šis teiginys įkūnijo Maskvos požiūrį į sovietinę periferiją. Iš tikrųjų „negyvenama“ stepė buvo tūkstančių žmonių pragyvenimo šaltinis. Tai buvo ganyklų žemė, kurioje daugybė ūkininkų ganė savo gyvulius ir tiekė daug mėsos bei pieno produktų Kazachstano ir kitų šalių gyventojams. Artimiausiame didesniame Semipalatinsko mieste veikusi mėsos perdirbimo įmonė buvo viena didžiausių Sovietų Sąjungoje; joje pagaminti mėsos konservai Antrojo pasaulinio karo metais maitino sovietinę armiją.

Ši žemė buvo ne tik gyvenama ir naudojama žemės ūkiui, bet ir turėjo ypatingą kultūrinę reikšmę kazachų tautai. Semipalatinskas buvo Kazachstano Pjemontas, žymiausių tautos rašytojų, poetų ir pedagogų gimtinė. Kazachų literatūros tėvas Abajus [Kunanbajuly] gimė ir gyveno vos už penkiasdešimties kilometrų nuo tos vietos, kur po šimtmečio, 1949 m. rugpjūčio 29-ąją, sprogo pirmoji sovietų atominė bomba. Abajaus ir kitų Semipalatinsko gyventojų indėlis į kazachų kultūros paveldą buvo toks didelis, kad įgijo beveik mistinį pobūdį. Iki šių dienų kazachai kaip piligrimai keliauja į Abajaus palaidojimo vietą, kad protėviai juos palaimintų.

Galbūt kazachai ir nebuvo tyčinis taikinys, nebuvo jie ir vienintelės sovietinės branduolinės programos aukos, tačiau galiausiai jie sumokėjo didžiausią kainą.

Semipalatinsko mieste gyveno daugiatautė bendruomenė, įskaitant daug etninių rusų, kurie čia apsigyveno plečiantis Rusijos imperijai. Sovietmečiu Stalinas pasirinko Vidurinę Aziją kaip sąvartyną, į kurį buvo išmetami politiniai tremtiniai iš europinės imperijos dalies ir neištikimos etninės grupės – korėjiečiai, Krymo totoriai, čečėnai. Šeštajame dešimtmetyje buvo nusitaikyta į Kazachstano stepes – pradėta Nikitos Chruščiovo plėšininių žemių įsisavinimo kampanija [rus. Освоение целины], kuria buvo siekiama padidinti grūdų gamybą ir kuri pritraukė jaunimą iš visos Sovietų Sąjungos. Ši savanoriška ir priverstinė migracija prisidėjo prie daugiatautės Kazachstano struktūros formavimosi. Šia prasme branduoliniai bandymai nediskriminavo. Nuo branduolinių bandymų Semipalatinske nukentėjo visi vietiniai gyventojai, nesvarbu, kokios tautybės jie buvo.

Tačiau etniniai kazachai, ypač kaimo gyvenvietėse, esančiose netoli bandymų poligonų, nukentėjo neproporcingai, nes jų pragyvenimo šaltinis priklausė nuo žemės. Dėl savo tradicinio gyvenimo būdo jie atsidūrė tragiškai nepalankioje padėtyje, tokioje pat, kaip ir čiabuvių bendruomenės (Ramiojo vandenyno salų gyventojai, vietinės gentys Pietų Australijoje ir Alžyre, uigūrai Sindziange [Rytų Turkestane] ar Amerikos indėnai Naujojoje Meksikoje) kitose pasaulio dalyse, kuriose branduolinės valstybės išbandė savo ginklus.

Išslaptintuose KGB dokumentuose yra daug perimtų laiškų, kuriuos Semipalatinsko gyventojai rašė savo draugams ir šeimoms kitose sovietinėse respublikose per patį branduolinių bandymų įkarštį. Juose yra viena bendra tema: visos ne kazachų šeimos norėjo arba planavo persikelti į kitas respublikas, kuriose turėjo šeiminių ryšių. Kazachai neturėjo kur išvykti.

Per keturiasdešimt metų Kazachstano žemėje atlikta per keturis šimtus branduolinių bandymų, o vietiniai gyventojai buvo ne tik ignoruojami, bet dažnai ir dehumanizuojami. Vienas įžeidžiamiausių paaiškinimų, kuriuos sovietų kariškiai sugalvojo, norėdami atmesti skundus dėl siaubingų vietinių gyventojų sveikatos sutrikimų, kuriuos sukėlė branduoliniai bandymai, buvo tas, jog kazachai kenčia dėl prastos higienos ir kad jų mityboje trūksta vitamino C.

Sovietinis režimas buvo žiaurus daugeliu nesuvokiamų būdų. Žmogaus gyvybė nebuvo ypatingai vertinama, nesvarbu, ar tai buvo kazachas, rusas, lenkas, žydas ar ukrainietis. Galiausiai viską vainikuodavo neigimas ir faktų slėpimas. 1979 m. Rusijoje iš sovietų karinio objekto Sverdlovske netyčia pasklido juodligė. Dešimtys žmonių mirė skausminga, žiauria mirtimi. Siekdami nuslėpti neteisėtą biologinio ginklo programą, sovietai pareiškė, kad jų mirties priežastimi buvo užkrėsta mėsa. 1986 m. Černobylio atominėje elektrinėje išsilydžius branduolinio reaktoriaus šerdžiai, – tai buvo didžiausia branduolinė avarija istorijoje, – sovietų valdžia delsė atskleisti tiesą bei evakuoti nukentėjusius Ukrainos ir Baltarusijos gyventojus, pasmerkdama juos didesnėms jonizuojančiosios spinduliuotės dozėms. Šios istorijos liudija niūrią tiesą, kad sovietinis režimas nepaisė žmogaus gyvybės, orumo ir gerovės.

Gali atrodyti, kad tirti rasinį neteisingumą režimo, kuris su nepasotinamu apetitu prarijo milijonus įvairių tautybių ir rasių savo piliečių, yra netikslinga. Galbūt rasė (skirtingai nuo tautybės) ir nebuvo lemiamas veiksnys to, kaip mirsite Sovietų Sąjungoje, tačiau ji neabejotinai turėjo įtakos tam, kaip gyvensite. Sovietams, kuriems žmonės apskritai ne itin rūpėjo, kai kurių žmonių gyvybės buvo dar mažiau svarbios.

„TAUTŲ DRAUGYSTĖ“

Sovietinė sistema gyrė internacionalizmą ir „družba narodov“ [rus. дружба народов], „tautų draugystę“. Praktiškai Sovietų Sąjunga sukūrė aiškią, nors ir nerašytą hierarchiją, kad sutvarkytų savo daugiatautę, daugiarasę imperiją. Šią hierarchiją vainikavo etniniai rusai. Rusija buvo vyresnysis brolis, rodęs kelią į šviesią komunistinę ateitį. (Rusijos viršenybė pasireiškė agresyvia nerusiškos kilmės žmonių rusifikacijos politika. Šis naratyvas ir politika buvo tokie sėkmingi, kad Vakaruose Sovietų Sąjunga buvo – ir, dideliam nustebimui, tebėra! – Rusijos sinonimas.)

Šalia, tačiau kiek žemiau, glaudėsi dvi broliškos slavų tautos – baltarusiai ir ukrainiečiai, kurie, nors ir netiko revoliuciniam avangardiniam vaidmeniui, kurį atliko rusai, vis dėlto dalijosi jų veidų baltumu.

Trys Baltijos tautos (lietuviai, latviai ir estai) taip pat buvo baltos, netgi per daug baltos: dėl pernelyg didelio europietiškumo slavai jas ir gerbė, ir nepasitikėjo.

Toliau sekė moldavai, ne visai baltos, nelabai europietiškos Kaukazo tautos, kartvelai, armėnai ir azerbaidžaniečiai, paskui – aiškiai „rytietiškos išvaizdos“ Vidurinės Azijos gyventojai: kazachai, kirgizai, tadžikai, turkmėnai ir uzbekai. Totoriai, buriatai, kalmukai, čečėnai, ingušai, dagestaniečiai ir panašios tautos buvo nustumtos link dugno, kuriame skendėjo tikrieji Sovietų Sąjungos čiabuviai – jakutai, aleutai ir, žinoma, čiukčiai, tapę daugelio sovietinių anekdotų ir pokštų objektu. „Valkataujantys bastūnai čigonai“ ir „klastingi gudrūs žydai“ buvo atskira pasibjaurėtina kategorija.

Lengvas susiliejimas su dominuojančiais baltaisiais slavais – neabejotinas rasinis veiksnys – tebuvo dalis, bet svarbi šios tautybių hierarchijos dalis. Mariana, šviesiaplaukė žaliaakė ukrainietė, vaikystėje aplankiusi sovietų sostinę, galėjo stovėti kilometrinėje eilėje prie Lenino mauzoliejaus neišsiskirdama iš kitų. Kol burną laikė užčiauptą. Jei būtų prabilusi į savo motiną gimtąja ukrainiečių kalba, būtų išgirdusi, kaip kažkas netoliese ją meiliai paniekinamai pavadina „chochluška“. (Chocholas ir jo moteriškosios giminės forma chochluška kilo iš žodžio, apibūdinančio plaukų kuokštą, kuris buvo formuojamas ukrainiečių kazokų viršugalviuose. Gogolis, kaip Nikolajaus Gogolio pavardė, yra dar vienas išvestinis žodis.) Kai po daugelio metų ji mokslinių tyrimų tikslais lankėsi Maskvos archyvuose, niekas jos nesulaikė, kad patikrintų gyvenamosios vietos registraciją. (Visi užsienio svečiai, atvykę į Rusiją, per kelias dienas nuo atvykimo turi užsiregistruoti vietinėje policijoje.)

Togžan, turinti azijietiškų bruožų, tamsiaplaukė ir tamsiaakė, akivaizdžiai buvo ne baltoji ir ne slavė. Net namuose, Almatoje, kur dėl aukštų tėvo pareigų ji mokėsi elitinėje vidurinėje mokykloje, rusų kalbos mokytojas, ruošiantis daryti klasės nuotrauką, slavų kilmės mokinius sodindavo pirmoje eilėje, o vietiniai kazachai turėdavo sėdėti už jų.

Kuomet ji, kaip ir Mariana, jau XXI amžiuje vedama mokslinių reikalų lankėsi Maskvoje, ją ne kartą sustabdė policija, reikalaudama pateikti registracijos dokumentus. Tai, kad daugelis Rusijos piliečių – buriatų, kalmukų, totorių ir kitų – buvo etniniai azijiečiai, Rusijos policijai neturėjo jokios reikšmės, nes ji rinkdavosi taikinius dokumentams tikrinti remdamasi vien tik asmenų, turinčių neslaviškų, ne baltosios rasės bruožų, pagrindu. Apsilankymų Maskvoje metu Togžan taip pat lydėjo komplimentai, kad moka rusų kalbą (kuri buvo jos gimtoji, kadangi kazachų kalba Sovietų Kazachstane buvo išstumta į kaimus), arba spėjimai, atsižvelgiant į jos orią išvaizdą, kad ji yra iš pramoninės Japonijos, o ne iš atsilikusios Vidurinės Azijos. Metropolijoje vyravo nuomonė, kad joks Vidurinės Azijos gyventojas negali kalbėti nepriekaištinga rusų kalba arba būti rafinuotos išvaizdos.

Šiandien Maskvos ir kitų didžiųjų Rusijos miestų gatvėse, kur nuolat žiauriai persekiojami svetimšaliai darbininkai bei svečiai iš Vidurinės Azijos ir Kaukazo, ryškėja nepripažįstamo ir neišraunamo sovietinio rasizmo padariniai.

RAUDONASIS RASIZMAS RAUDONOJOJE ARMIJOJE

Kaip ir kiekvienoje visuomenėje, Sovietų Sąjungoje armija buvo jos dorybių ir ydų mikrokosmas. Ir elitinės Strateginės raketų pajėgos, arba SRP, buvo to mikrokosmo mikrokosmas. Kadangi SRP valdė visas sausumos balistines raketas, kurios buvo sovietų branduolinio atgrasymo priemonės pagrindas, tarnyba šioje armijos dalyje buvo prestižinė ir geidžiama. Išskyrus retas išimtis, visą SRP karininkų korpusą sudarė slavai. Tai nebuvo atsitiktinumas. Kartą vienas į pensiją išėjęs SRP generolas, kalbėdamasis su Mariana, atskleidė, kad sovietų Generaliniame štabe galiojo nerašytas draudimas į SRP priimti neslaviškos kilmės žmones. Aštuonių tautybių atstovams (estams, latviams, lietuviams, žydams, vokiečiams, Krymo totoriams, čečėnams ir ingušams), kurie buvo laikomi nepatikimais, išvis buvo uždrausta čia įkelti koją. Etninių kazachų, tarnavusių SRP, įskaitant raketų dalinius, dislokuotus Kazachstane, Žangiz Tobe ir Deržavinske, buvo tiek mažai, kad, vieno stebėtojo teigimu, juos buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Nors neslaviškos kilmės žmonės laikyti nepakankamai patikimais, kad būtų prileisti prie galingiausių Sovietų Sąjungos ginklų, gigantiškas sovietinės branduolinės programos mechanizmas be skrupulų naudojosi ir piktnaudžiavo jų žeme bei ištekliais. Dėl turtingų urano telkinių Kazachstane, kurie patenkino penkiasdešimt procentų sovietų urano poreikių, sovietinis karinis-pramoninis kompleksas ten įkūrė urano perdirbimo ir kuro gamybos įmones. Be to, kad Semipalatinske buvo įrengtas branduolinių bandymų poligonas, Kazachstane ir kiti didžiuliai žemės plotai buvo paversti kariniais bandymų poligonais, dėl kurių labai pablogėjo aplinkos būklė. Žlugus Sovietų Sąjungai, Maskva tiesiog apleido daugelį branduolinių objektų, nepaisydama jokių saugos ir saugumo reikalavimų. Semipalatinsko požeminiuose tuneliuose vienas bandymams paruoštas branduolinis sprogstamasis užtaisas buvo paliktas nesprogęs dar kelerius metus po to, kai 1991 m. rugpjūčio 29 d. Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo dekretu bandymų poligonas buvo uždarytas praėjus keturiasdešimt dvejiems metams po pirmojo atominio sprogimo, nusiaubusio šalies žemes ir žmones.

Edvardo Muncho „Šauksmas“ Semipalatinsko branduolinių bandymų poligone

Kazachų menininkas Pasha Kas piešia Edvardo Muncho „Šauksmą“ Semipalatinsko branduolinių bandymų poligone (2016) // nuotr. aut. Timur Nusimbekov

NEDISKRIMINUOJAMI DISKRIMINUOJANTIEJI

Atsakomybė už rasizmo ir kitų neteisybių vykdymą bei įtvirtinimą turi būti taikoma visur ir visada. Linkstame daugiau reikalauti iš Vakarų valstybių ir visuomenių, manydami, kad jos yra apsišvietusios ir turėtų geriau viską žinoti. Gali nuskambėti neįprastai, tačiau galbūt yra kažkas globėjiško ir diskriminuojančio pačioje prielaidoje, kad rusai – ar indai, kinai, kubiečiai ir pan. – turi menkesnius moralinius, kultūrinius ir visuomeninius gebėjimus suvokti ir kovoti prieš rasinį neteisingumą, kad diskriminacija yra mažiau įžeidi, kai vyksta „nefunkcionaliose“ geografinėse vietovėse už Vakarų konteksto ribų.

Jungtinės Valstijos yra mūsų polis. Būtent čia, viešojoje erdvėje rengdami atvirus, nors ir sudėtingus svarstymus, galime turėti kuklią galimybę daryti įtaką valstybės ir institucijų politikai rasinio teisingumo ir įtraukties srityse. Tačiau jei norime kovoti prieš rasizmą, turime nustatyti visas šio siaubūno buveines ir ištirti visas jo atmainas.

***

Dr. Mariana Budjeryn yra Harvardo universiteto J. F. Kennedy mokyklos Belferio centro mokslo darbuotoja, dirbanti prie projekto Managing the Atom („Atomo valdymas“). Ji šiuo metu rengia knygą apie Ukrainos branduolinį nusiginklavimą.

Dr. Togzhan Kassenova yra SUNY universiteto Politikos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja; branduolinės politikos ir finansinių nusikaltimų prevencijos ekspertė. Šiuo metu rengia knygą apie Kazachstano branduolinę istoriją.

 

Vertė Linas J. Jankauskas
Mariana Budjeryn, Togzhan Kassenova, “Nuclear Shades of Red Racism”

Susiję tekstai:
„Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių griovėju“
Richard Rorty, „Heideggeris ir atominė bomba“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.