
Aleksejaus Navalno nuotrauka su užrašu „Kas bus kitas?“ // AP nuotr.
„Putinizmas yra maras. Toks pat maras kaip ir fašizmas bei bolševizmas… Aleksejaus mirtis parodė, kad šio maro žiurkės užplūdo mūsų miestų gatves. Išleisdamas šias žiurkes, Putinas metė iššūkį demokratijai visame pasaulyje.“ (A. Michnik)
Pristatome Adamo Michniko tekstą, skirtą rusų opozicionieriaus Aleksejaus Navalno atminimui.
Adamas Michnikas – Lenkijos disidentas, politinis kalinys ir žurnalistas, vienas iš „Solidarumo“ judėjimo lyderių, 9-ajame dešimtmetyje dalyvavęs demokratizuojant šalį. Jis yra ilgametis „Gazeta Wyborcza“, svarbiausio nepriklausomo leidinio, pasirodžiusio Lenkijoje socialistinės sistemos išardymo laikotarpiu, vyriausiasis redaktorius. Michnikas ne kartą save vadino „antisovietiniu rusofilu“, o 2011 m. net išleido knygą tokiu pavadinimu [Antyradziecki rusofil]. Jis aiškino, kad jam „rusų literatūra buvo laisvės ir orumo kalba“. Michnikas prisiminė, kad jis buvo pirmasis Lenkijoje, gavęs Solženicyno „Gulago archipelagą“, ir dvi savaites nesikėlė iš lovos, kol neperskaitė visos knygos.
2016 m. Adamas Michnikas ir Aleksejus Navalnas išleido knygą „Dialogai“ [Dialogi]. Ji paremta žurnalisto ir politiko pokalbiais. Knygos įžangoje Navalnas rašė: „Daugelis buvusio Rytų bloko šalių jau nuėjo kelią, kuriuo turime eiti mes, ir joms pavyko. Dabar aš esu labiau, nei bet kada anksčiau, įsitikinęs, kad mums pavyks. Jei išmoksime būti ‘laisvais žmonėmis nelaisvoje šalyje’, kaip pats išmoko ir kitus mokė Adamas Michnikas.“
Tame pačiame „Dialogų“ įžanginiame žodyje Michnikas Navalną vadino žmogų, su kuriuo „galima ginčytis, bet kurio neįmanoma ignoruoti“, nes „jo balsas yra kitos Rusijos balsas; tos Rusijos, į kurią išorinis pasaulis, susitelkęs į Kremliaus ekscesus, pernelyg retai kreipia dėmesį ir į kurią su viltimi žvelgia visi jos draugai“.
***
Sudie, Aleksejau!
„Patikėkite, aš labiau nei bet kuris kitas myliu savo šalį, linkiu jai šlovės, moku vertinti aukštas savo tautos savybes; vis dėlto mane gaivinantis patriotinis jausmas ne visai panašus į tą, kurio šauksmai sutrikdė mano ramią egzistenciją ir vėl nubloškė mano valtį, pririštą kryžiaus papėdėje, į žmogiškųjų nerimasčių vandenyną. Aš neišmokau mylėti savo gimtosios tėvynės užmerktomis akimis, nulenkta galva, sučiauptomis lūpomis. Supratau, kad žmogus gali būti naudingas savo šaliai tik tada, kai ją aiškiai mato; manau, kad aklo įsimylėjimo metas praėjo, kad dabar savo tėvynei esame skolingi visų pirma tiesą.“
Taip beveik prieš du šimtmečius savo garsiojoje „Bepročio apologijoje“ rašė Piotras Čaadajevas.
Šis klasikinis didžio rusų rašytojo tekstas man atrodo gera įžanga apmąstyti Aleksejaus Navalno – žmogaus, kurio šiandien gedi visas demokratinis pasaulis – likimą ir mirtį. Aleksejus tapo dar viena – po Nemcovo, Politkovskajos ir daugelio kitų – Putino karo prieš demokratinės Rusijos pilietinę visuomenę auka.
Tai reikia prisiminti ir šiandien. Prieš Putinui banditiškai užpuolant Ukrainą, Putinas puolė nepriklausomą Rusijos visuomenę. Rusiją, kuri šiandien žudoma, kalinama ir niekinama. Aleksejus buvo šios Rusijos lyderis ir simbolis. Ši Rusija nenori karo su Ukraina, nenori Ukrainos žmonių žudymo, nors dabar sustabdyti šio karo nėra jokio veiksmingo būdo.
Vladimiras Putinas asmeniškai nekentė Aleksejaus Navalno. Jis netgi nenorėjo tarti jo pavardės, vadindamas jį, pavyzdžiui, „Berlyno pacientu“. Jis norėjo ištrinti Aleksejų iš rusų sąmonės – štai kodėl Navalnu vieni žavėjosi, o kiti nekentė. Jis taip pat kėlė pavydą. Turėjo savybių, neprieinamų FSB/KGB aparato pareigūnams: buvo nepaprastai protingas, labai drąsus ir gebantis išgirsti visuomenę.
Tai didžiulis politinis talentas. Jis suprato rusus, jų problemas ir svajones, jų istoriją, kupiną kančios ir ironijos. Aleksejus turėjo nepaprastą charizmą ir politinę intuiciją. Charizmos sėmėsi iš Andrejaus Sacharovo tradicijos, o vaizduotės ir drąsos – iš Vladimiro Bukovskio, autoriaus, parašiusio knygą „Ir sugrįžta vėjas“ [И возвращается ветер].
Atskira tema, verta apmąstymo, – Navalno lyginimas su Aleksandru Solženicynu. Manau, kad Solženicyno, kaip ir Navalno, likime susipynė viskas, kas Rusijoje yra geriausia, bet kartu ir viskas, kas joje pavojingiausia.
Aleksejus Navalnas nebuvo neklystantis, bet jis gebėjo mokytis iš kitų. O štai Vladimiras Putinas, Navalno žudikas, save laiko neklystančiu. Jis irgi turėjo savo mokytojų tarp KGB egzekutorių. Navalnas buvo puikus analitikas ir sugebėjo išgirsti Rusijos visuomenę. Manau, kad jis uoliai skaitė Gerceną, Turgenevą, Čechovą. Jis iš tiesų buvo tikras didvyriškas konstitucinis demokratas. Jis pasiūlė Rusijai savo talentą, aistrą ir drąsią širdį – paprasčiausiai visą savo gyvenimą… Tuo tarpu Vladimiras Putinas veda Rusiją į katastrofą. Jis daro viską, kad pražudytų ne tik Ukrainą, bet ir Rusiją. Aleksejus gynė Rusiją nuo Putino ir toje kovoje paaukojo savo gyvybę. Rusija be jo bus skurdesnė, bet jis bus švyturys ateities Rusijai.
Putinas žudo viltį taip pat, kaip ir nužudė Navalną, nes šis pažadino ir suteikė vilties. Man pasisekė: turėjau garbės pažinti Aleksejų. Kartu sukūrėme knygą „Dialogai“.
Vaikščiodamas Maskvos gatvėmis, mačiau prie Aleksejaus nuolat prieinančius jaunus žmones, kurie paspausdavo jam ranką, viešai palaikydavo ir prašydavo nusifotografuoti. Tai buvo ženklas, kad Rusija, remianti Navalną, eis jo keliu. Priešais jį stovi niekingas, šlykštus Putino režimas, kuris iš autoritarinės diktatūros pamažu virsta stalinistiniu totalitarizmu. Aleksejus jautė šią grėsmę. Tačiau, būdamas talentingu politiku, jis suprato, kad politinė veikla yra ne kova dėl sosto, o nuolatinis liudijimas. Ir tai buvo labai svarbus liudijimas visam pasauliui.
Putinizmas yra maras. Toks pat maras kaip ir fašizmas bei bolševizmas. Didysis prancūzų rašytojas Albert’as Camus savo romane „Maras“ rašė:
„Maro bacila niekada nežūsta ir neišnyksta […] ji gali dešimtmečius likti miegoti rakanduose ir baltiniuose, […] ji kantriai laukia kambariuose, rūsiuose, skryniose, nosinėse bei senuose popieriuose dienos, kai maras, žmonių nelaimei ir jiems pamokyti, pažadins savo žiurkes ir jas pasiųs gaišti į kokį nors laimingą miestą.“1
Aleksejaus mirtis parodė, kad žiurkės užplūdo mūsų miestų gatves. Išleisdamas šias žiurkes, Putinas metė iššūkį demokratijai visame pasaulyje. Pats Aleksejus prieš paskutinį suėmimą kalbėjo apie šias žiurkes, svarstydamas, kas nutiktų, jeigu būtų nužudytas: „Jeigu jau taip nutiko, kad jie nusprendė mane nužudyti, vadinasi, mes šią akimirką esame nepaprastai stiprūs. Mums reikia pasinaudoti šia jėga. Nepasiduokite.“
Putinas svajoja apie Ukrainos anšliusą, o tai, žinoma, primena Hitlerio veiksmus. Aleksejaus mirtis yra pavojaus signalas. Tačiau Aleksejaus gyvenimas taip pat yra įrodymas, kad net po ilgiausios nakties pasirodo aušra. Po dvokiančios putiniškos nakties gyvuos laisva, suvereni Ukraina ir gyvuos laisva Rusija.
Vertė T. Vėželis
Путинизм — это чума. Как фашизм или большевизм
Susiję tekstai:
Aleksejaus Navalno paskutinis žodis
Rusijos imperija turi mirti
Navalnas buvo prieštaringas politikas. Kadaise organizavo nacionalistų eitynes, ne kartą menkino kitataučius, nedviprasmiškai kalbėjo apie Krymą („Ar Krymas jums koks sumuštinis su dešra, kad jį būtų galima dalinti tai šen, tai ten? Aš taip nemanau.“).
Vis dėlto jeigu imtume didįjį išbandymą „Rusijos demokratas baigiasi ten, kur prasideda Ukrainos klausimas“, tai Navalnas įrodė galintis jį įveikti.
2023 vasario 20 d. Navalnas socialiniame tinkle Twitter (dabar X) paskelbė penkiolika tezių („15 tezių Rusijos piliečio, trokštančio savo šaliai geriausio“).
Jis pasmerkė Putino pradėtą agresiją prieš Ukrainą, pasisakė už žalos atlyginimą Ukrainai pasibaigus karui ir pasikeitus valdžiai, teisingumo įvykdymą karo nusikaltėliams. Ir aiškiai pasakė, kad Ukrainos sienos yra 1991 m. tarptautiniu mastu pripažintos ir nustatytos sienos. Vadinasi, pripažino, kad Krymas yra Ukrainos.
Visgi svarstydamas apie pačią Rusijos ateitį, jis kalbėjo apie federalizmą. Neįstengė žengti dar toliau ir pripažinti, kad Rusijos Federacija, kaip tokia, turi būti išardyta ir kad joje įkalintoms tautoms turi būti suteikta galimybė sukurti ar atkurti savas valstybes.
Taigi taip, prieštaringas politikas, kuris vis dėlto peržengė kai kuriuos savo praeities nusistatymus ir Rusiją matė demokratinės Europos dalimi.
lj
Rusijos armijos neišprovokuotos invazijos į Ukrainą metinių išvakarėse apibendrinau savo ir, tikiuosi, daugelio kitų padorių žmonių politinę platformą.
Aleksejus Navalnas, 2023 02 20
***
15 TEZIŲ RUSIJOS PILIEČIO, TROKŠTANČIO SAVO ŠALIAI GERIAUSIO
Dėl ko visa tai įvyko ir su kuo dabar susiduriame?
1. Prezidentas Putinas pradėjo neteisingą agresijos karą prieš Ukrainą remdamasis kvailomis dingstimis. Jis desperatiškai bando tai padaryti „liaudies karu“, siekdamas visus Rusijos piliečius paversti savo bendrininkais, tačiau jo pastangos žlunga. Šiame kare beveik nėra savanorių, todėl Putino armija turi remtis kaliniais ir prievarta mobilizuotais žmonėmis.
2. Tikrosios šio karo priežastys yra politinės ir ekonominės problemos Rusijoje, Putino noras bet kokia kaina išlikti valdžioje ir jo manija dėl istorinio palikimo. Jis nori įeiti į istoriją kaip „caras užkariautojas“ ir „žemių surinkėjas“.
3. Dešimtys tūkstančių nekaltų ukrainiečių buvo nužudyti, o dar milijonai patyrė skausmą ir kančias. Buvo įvykdyti karo nusikaltimai. Ukrainos miestai ir infrastruktūra sugriauti.
4. Rusija patiria karinį pralaimėjimą. Būtent šio fakto suvokimas pakeitė valdžios retoriką nuo teiginių, kad „Kyjivas kris per tris dienas“, iki isteriškų grasinimų panaudoti branduolinį ginklą, jeigu Rusija pralaimės.
Dešimčių tūkstančių Rusijos karių gyvybės buvo bergždžiai prarastos. Galutinis karinis pralaimėjimas gali būti atidėtas dar šimtų tūkstančių mobilizuotų karių gyvybių kaina, tačiau apskritai jis yra neišvengiamas.
Agresyvaus karo, korupcijos, neveiksnių generolų, silpnos ekonomikos ir besiginančių pajėgų didvyriškumo bei didelės motyvacijos derinys gali baigtis tik pralaimėjimu.
Klastingi ir veidmainiški Kremliaus raginimai derėtis ir nutraukti ugnį yra ne kas kita kaip tikras tolesnių karinių veiksmų perspektyvų įvertinimas.
Ką daryti?
5. Kokios yra Ukrainos sienos? Kaip ir Rusijos sienos, jos yra tarptautiniu mastu pripažintos ir nustatytos 1991 m. Anuomet Rusija pripažino šias sienas, todėl privalo jas pripažinti ir šiandien. Čia nėra apie ką diskutuoti.
Beveik visos sienos pasaulyje yra daugiau ar mažiau atsitiktinės ir sukelia kažkieno nepasitenkinimą. Tačiau XXI amžiuje negalime pradėti karų vien tam, kad jas perbraižytume. Priešingu atveju pasaulis panirs į chaosą.
6. Rusija turi palikti Ukrainą ramybėje ir leisti jai vystytis taip, kaip nori jos gyventojai. Nutraukti agresiją, baigti karą ir išvesti visus savo karius iš Ukrainos. Šio karo tęsimas yra tik bejėgiškumo sukeltas pykčio priepuolis, o jo nutraukimas būtų stiprus žingsnis.
7. Kartu su Ukraina, JAV, ES ir Jungtine Karalyste turime ieškoti priimtinų būdų kompensuoti Ukrainai padarytą žalą.
Vienas iš būdų tai pasiekti būtų panaikinti mūsų naftai ir dujoms taikomus apribojimus, tačiau dalį pajamų, kurias Rusija gauna už angliavandenilių eksportą, nukreipti žalos atlyginimui. Žinoma, tai turėtų būti daroma tik pasikeitus valdžiai Rusijoje ir pasibaigus karui.
8. Bendradarbiaujant su tarptautinėmis institucijomis, turi būti ištirti karo nusikaltimai, įvykdyti per šį karą.
Kodėl Putino agresijos sustabdymas būtų naudingas Rusijai?
9. Ar visi rusai iš prigimties yra imperialistai? Tai nesąmonė. Pavyzdžiui, Baltarusija taip pat dalyvauja kare prieš Ukrainą.
Ar tai reiškia, kad baltarusiai taip pat mąsto imperiškai? Ne, jie tiesiog taip pat turi diktatorių valdžioje.
Rusijoje visada bus imperinių pažiūrų žmonių, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, turinčioje tam istorinių prielaidų, tačiau jie toli gražu nesudaro daugumos.
Nėra pagrindo dėl to verkti ir aimanuoti. Tokie žmonės turėtų būti nugalėti rinkimuose, kaip išsivysčiusiose šalyse nugalimi ir kraštutiniai dešinieji, ir kraštutiniai kairieji.
10. Ar Rusijai reikia naujų teritorijų? Rusija yra didžiulė šalis, kurioje gyventojų mažėja ir nyksta kaimiškos vietovės. Imperializmas ir siekis užgrobti teritorijas yra žalingiausias ir destruktyviausias kelias.
Rusijos valdžia ir vėl savo rankomis naikina mūsų ateitį vien tam, kad mūsų šalis žemėlapyje atrodytų didesnė. Tačiau Rusija ir taip yra pakankamai didelė. Mūsų tikslas turėtų būti išsaugoti savo žmones ir plėtoti tai, ko turime iki valiai.
11. Šio karo palikimas Rusijai sukels visą virtinę sudėtingų ir iš pirmo žvilgsnio beveik neišsprendžiamų problemų. Svarbu įsitikinti, kad mes tikrai norime jas išspręsti, o tada pradėti tą daryti sąžiningai ir atvirai.
Raktas į sėkmę – suprasti, kad kuo greičiau užbaigti karą bus ne tik naudinga Rusijai ir jos žmonėms, bet ir labai pelninga.
Tai vienintelis būdas pradėti judėti pirmyn link sankcijų panaikinimo, išvykusiųjų sugrįžimo, verslo pasitikėjimo atkūrimo ir ekonomikos augimo.
12. Norėčiau dar kartą pabrėžti, kad po karo turėsime atlyginti Ukrainai visą žalą, kurią sukėlė Putino agresija.
Tačiau normalių ekonominių santykių su civilizuotu pasauliu atkūrimas ir grįžęs ekonomikos augimas leis mums tai padaryti be įsikišimo į mūsų šalies vystymąsi.
Pasiekėme dugną ir, norėdami iš naujo iškilti, turime nuo jo atsispirti. Tai būtų ir etiškai teisinga, ir racionalu, ir pelninga.
13. Turime išardyti Putino režimą ir jo diktatūrą. Geriausia būtų surengti visuotinius laisvus rinkimus ir sušaukti Konstitucinę asamblėją.
14. Turime sukurti parlamentinę respubliką, pagrįstą valdžios kaita sąžininguose rinkimuose, nepriklausomais teismais, federalizmu, vietos savivalda, visiška ekonomine laisve ir socialiniu teisingumu.
15. Pripažindami savo istoriją ir tradicijas, turime būti Europos dalimi ir eiti Europos vystymosi keliu. Mes paprasčiausiai neturime kito pasirinkimo.
____
https://twitter.com/navalny/status/1627632098608644099?t=oAksHpsIh5Fh5BZJvla2-g&s=19
Aleksejus Navalnas: 15 tezių Rusijos piliečio, trokštančio savo šaliai geriausio
twitter / X: @navalny