Nuo upės iki jūros

2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ įvykdytos masinės žudynės buvo jos pagrindinės ideologijos, aiškiai išreikštos 1988-ųjų hamasininkų steigiančiojoje chartijoje, padarinys. Šios „masinių žudynių ideologijos“ ištakos yra nacizmo ir islamizmo sampyna, pirmiausia atsiradusi XX a. 4-ajame ir 5-ajame dešimtmečiuose, o vėliau išlikusi islamistinėje politikoje, plėtotoje Musulmonų brolijos Egipte, kurios atšaka yra „Hamas“. Hamasininkų gebėjimas burti šalininkus, iš pradžių universitetuose, o dabar ir gatvėse, priklauso ir nuo 2017 m. peržiūrėtos chartijos, kuri remiasi sekuliarių kairiųjų antisionizmu. Todėl reikėtų atidžiai perskaityti peržiūrėtą chartiją, kurios kalba ir argumentai šiandien skamba universitetiniuose miesteliuose ir gatvėse.

1988-ųjų „Hamas“ chartijos autorių ideologija aiškiai siejasi su radikaliomis XX a. Europoje skleistomis antisemitinėmis sąmokslo teorijomis bei nuožmia neapykanta žydams, judaizmui, taigi ir Izraeliui, kurią jie kildina iš antimodernistinės islamistinės islamo interpretacijos. Vis dėlto mirtinos šio dokumento implikacijos sulaukė per mažai dėmesio pagrindinėje Vakarų žiniasklaidoje, nors jis buvo lengvai prieinamas internete anglų ir vokiečių kalbomis. Atvirkščiai, kaip paaiškėjo 2014-aisiais po vieno „Hamas“ išpuolio prieš Izraelį, Europos, Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Valstijų akademikų gretose ėmė rastis prohamasiškų pažiūrų kairieji. Jie, kaip kairieji, atsidūrė savotiškoje padėtyje – jiems teko kartoti „Hamas“ argumentus.

Tokį jų elgesį nulėmė požiūris į Izraelį, kuris nuo 7-ojo dešimtmečio tapo bendru tarptautinės kairės požiūriu. Pagal šį požiūrį, žydų valstybė esanti kolonialistinė ir rasistinė valstybė, sukurta 1948 m. ištrėmus vietinius gyventojus. Remdamiesi tokiu iš esmės klaidingu Izraelio įkūrimo įvykių aiškinimu, jie buvo pasirengę bendradarbiauti su organizacija, kuri yra labai priešiška modernistinėms vertybėms, kurios ilgą laiką siejosi bent jau su kai kuriais kairiųjų politikos segmentais.

Septyni dešimtmečiai sovietų ir Palestinos išsivadavimo organizacijos (PIO) propagandos, neteisingai apibūdinančios sionizmą ir Izraelį, taip pat nesubalansuotų Jungtinių Tautų rezoliucijų ir naujosios kairės romantiškų svaičiojimų apie trečiojo pasaulio revoliucijas Izraelį pasaulinėje kovos už teisingumą arenoje pavertė „blogiečiais“ engėjais, o palestiniečius – „geriečiais“ engiamaisiais. Ilgainiui savita kairioji antisemitizmo forma, išreikšta antisionizmo kalba ir parama ginkluotiems išpuoliams prieš Izraelį, sudarė sąlygas remti ne tik sekuliarią PIO, bet ir „Hamas“. Didžiojoje Britanijoje ši parama ir kairysis antisemitizmas įgijo politinę įtaką 2015-aisiais, kai Jeremy’is Corbynas laimėjo rinkimus būdamas Leiboristų partijos lyderiu. Ši įmantri islamistinės dešinės ir sekuliarios kairės sąlaja buvo pirmas kartas nuo Hitlerio–Stalino pakto laikų, kai kairiųjų organizacijos užmezgė santykius su kraštutinės dešinės judėjimu, ir vienintelis atvejis, kurį pamenu, kai buvo paremta religinio fanatizmo pagrindu suburta grupuotė. Jų bendra priešprieša Izraeliui peržengė skirtingus ideologinius atspirties taškus.

Tuo pat metu 1988-ųjų „Hamas“ chartija badė akis bent jau kai kuriems kairiesiems ir liberaliems akademikams bei intelektualams, antisionistiniams kairiesiems universitetuose ir kairės aktyvistų organizacijoms. Joje išdėstytų antisemitinių sąmokslo teorijų, kurias skleidė nacių režimas, nebuvo įmanoma nei paneigti, nei pateisinti, o raginimai imtis ginklo prieš žydus nebuvo dviprasmiški. Joje parankiai parinktos Korano citatos buvo labai nepatogus įrodymas, kad „Hamas“ (tęsdama islamistų, pradedant Aminu al Huseiniu, Hasanu al Bana ir Sajidu Kutbu, kurie visi buvo susiję su Musulmonų brolija, tradicijas) islamą apibrėžė kaip iš esmės antižydišką religiją. Tiems, kurie pritaria Karlui Marxui, kad religija yra opiumas liaudžiai, 1988-ųjų „Hamas“ chartija atskleidė, jog toks teologinis narkotikas turi ir islamišką sandą.

Rebrendingas

2017 m. hamasininkai paskelbė peržiūrėtą chartiją, kurioje aiškiai sprendžiami 1988 m. dokumento keblumai. Gegužės 1 d. laikraščio „The Guardian“ diplomatiškas redaktorius Patrickas Wintouras rašė, kad

„Hamas“ pristatė naują politinę programą, kurioje sušvelnino savo poziciją Izraelio atžvilgiu ir pritarė Palestinos valstybės idėjai teritorijose, kurias 1967 m. Šešių dienų karo metu okupavo Izraelis. Naujajame dokumente teigiama, kad islamistų judėjimas kovoja ne su žydų tauta, o tik su sionizmu, kuris skatina Palestinos okupaciją. […] „Hamas“ pasisako už visos Palestinos išvadavimą, tačiau yra pasirengęs palaikyti valstybę, [pagrįstą] 1967 m. sienomis, nepripažįstant Izraelio ir neperleidžiant jokių teisių.

Klaidinančioje „The Guardian“ antraštėje šių dviprasmybių nebeliko. Ji skambėjo taip: „’Hamas’ pristatė naują chartiją, kurioje pritariama 1967 m. sienomis pagrįstai Palestinai.“ [Hamas presents new charter accepting a Palestine based on 1967 borders]

Taigi sekuliariems kairiesiems antisionistams peržiūrėta chartija suteikė galimybę paremti grupuotę, kuri kovojo ne su „žydų tauta“, o „tik“ su sionizmu. Sprendžiant iš „propalestinietiškų“ ir net konkrečiai „Hamas“ remiančių demonstracijų ir pareiškimų, kuriuos pasirašė šimtai akademikų, „rašytojų“ ir „menininkų“ Europoje bei Jungtinėse Valstijose iškart po spalio 7-osios išpuolio (kai kurie jų netgi džiaugėsi teroro išpuoliais), peržiūrėta chartija, regis, sustiprino 2014 m. pasireiškusį stebuklingą mąstymą. Trumpai tariant, „Hamas“ tapo nebe kraštutinės dešinės, o kraštutinės kairės reikalu, ir tai paaiškina raginimus Izraeliui nutraukti ugnį, stengiantis apsaugoti hamasininkus.

1988-ųjų chartija buvo skaitoma seminarų ir paskaitų auditorijose, nagrinėjama didžiuosiuose laikraščiuose, idėjų kalvėse ir nevyriausybinėse organizacijose, todėl ji tapo gėdingu ir nepaneigiamu įrodymu, kad nacizmas, islamizmas ir „Hamas“ išties yra susiję. (Deja, per didelė dalis pagrindinės žiniasklaidos nepaisė akivaizdžių faktų.) 2017-ųjų chartija tapo veiksmingu politinio karo ginklu, nes išgujo labiausiai trikdančius įrodymus, o vėliau įtraukė praeities islamistines temas į sekuliarios pasaulio kairės, atsiradusios po XX a. 7-ojo dešimtmečio, propagandą, kurios skiriamąja savybe tapo antisionizmas ir priešiškumas Izraeliui.

2017-ųjų chartija pradedama Izraelio istorija, kurioje atkartojami iškraipymai ir iškarpymai, daugelį dešimtmečių buvę sovietų ir PIO propagandos ištekliumi. Sakmėje apie visišką Palestinos arabų nekaltumą ir absoliutų sionistų ištvirkimą neminima, kad 1948-ųjų arabų–Izraelio karą 1947 m. lapkritį pradėjo Arabų aukštasis komitetas [Arab Higher Committee], atmetęs JT padalijimo rezoliuciją, ir kad penkios arabų valstybės įsiveržė į naująją Izraelio valstybę kitą dieną po jos įkūrimo 1948 m. gegužę. Abiem atvejais arabų karas buvo alternatyva JT padalijimo rezoliucijai, kurioje buvo raginama įkurti arabų ir žydų valstybes britų mandatinėje Palestinoje. Šis dabar visame pasaulyje žinomas sionistų nuodėmės ir palestiniečių nekaltumo pramanas leidžia nutylėti, kad žydų valstybės įkūrimą rėmė liberalai bei kairieji Vakaruose ir sovietiniame bloke, kurie šį vyksmą laikė logišku antinacistinių ir antirasistinių aistrų, kilusių kariaujant su nacistine Vokietija, tęsiniu. Šaltojo karo metais ir vėliau šios realijos pradingo antiizraelietiškos propagandos ūkanose.

Peržiūrėtoje chartijoje bandoma apvalyti ankstesnę versiją, išbraukiant jos absurdiškumus ir kitais būdais įteisinant pagrindinius jos teiginius. Joje atsisakoma antisemitinių sąmokslo teorijų apie žydus, sukėlusius Prancūzijos revoliuciją ir Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau noriai atkartojama antisionistinė sovietų ir PIO propaganda. Ja remiantis, dėstoma, kad „Palestina yra žemė, užgrobta rasistinio, antihumaniško ir kolonijinio sionistinio projekto“, kuris buvo primestas „jėga“. Sionistų priešinimosi britų imperijai nebeliko, kaip ir sionistų pritarimo bei Palestinos arabų nepritarimo 1947 m. JT padalijimo rezoliucijai.

Šiame žinomame ir klaidingame Izraelio įkūrimo perpasakojime taip pat nėra jokios nuorodos į Antrąjį pasaulinį karą ir Holokaustą. Užuot neigę Holokaustą, jį iškreipę ar šlovinę (visa tai po Antrojo pasaulinio karo buvo būdinga islamistų propagandai), „Hamas“ autoriai leido suprasti, kad šis akivaizdžiausias įrodymas apie žydų valstybingumo nebuvimo pasekmes niekaip nesisieja su visuotine parama Izraelio įkūrimui. Nutylint Holokaustą, taip pat buvo išvengta nepatogių diskusijų apie gerai dokumentuotą islamistų talkininkavimą naciams.

2017-ųjų dokumente tvirtinama, kad „sionistinis judėjimas […], padedamas Vakarų galybių, sugebėjo okupuoti Palestiną“. Nuorodos į „Vakarų galybes“ 5-ajame dešimtmetyje reiškė Jungtines Amerikos Valstijas ir Didžiąją Britaniją; 1948 m. Sovietų Sąjunga ir sovietinis blokas nebebuvo laikomi Vakarų galybėmis. Tačiau, kaip nurodžiau savo naujausioje knygoje Israel’s Moment („Izraelio akimirka“), 1947-1948 m. žydų valstybės įkūrimą labiau rėmė sovietinio bloko vyriausybės nei JAV ir Didžioji Britanija.

Tiek britų Baltosios knygos deklaracija [British White Paper], tiek veiksena Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto metu, taip pat pokariu, 1945-1948 m., rodo, kad Britanijos vyriausybė nuo pat 1938 m. priešinosi žydų emigracijai iš Europos į Palestiną ir susilaikė balsuojant dėl JT padalijimo rezoliucijos. Nors Amerikos prezidentas Harry’is Trumanas pritarė padalijimo planui ir pripažino naująją Izraelio valstybę, JAV Valstybės departamentas ir Gynybos departamentas priešinosi žydų valstybės įkūrimui ir įvedė ginklų embargą, dėl kurio žydai atsidūrė nepalankesnėje padėtyje nei arabai, jau turėję savo valstybes. Lemiamomis akimirkomis ginklai atkeliaudavo ne iš Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Valstijų, o iš komunistinės Čekoslovakijos. Sovietinio bloko parama Izraelio įkūrimui yra dar vienas tų nepatogių istorinių faktų, kurie prapuolė vėlesnėje sovietų propagandoje, PIO politiniame kare, o vėliau ir 2017-ųjų „Hamas“ chartijoje.

Tarp eilučių

2017-ųjų chartijoje aiškių aiškiausiai nurodyta, kad hamasininkai visą Izraelio valstybę, t. y. ne tik Ramalą, bet ir Tel Avivą, laiko „okupuota“ teritorija. Terorizmo ir agresijos veiksmai joje pristatomi kaip „pasipriešinimo“ būdai, kurie „tęsis iki išvadavimo, sugrįžimo ir įkūrimo visiškai suverenios valstybės, kurios sostinė bus Jeruzalė“. „Sugrįžimas“ reiškia, kad turės sugrįžti visi tie, kurie teigia esantys pabėgėliai, – ne tik tie 700 000, kurie iš tikrųjų buvo pabėgėliai 1948 m., bet ir jų palikuonys, kurių dabar yra apie 5,5 milijono. Toks sugrįžimas galėtų įvykti tik išvietinus esamus gyventojus žydus, taigi tai reikštų Izraelio, kaip žydų valstybės, galą. „Hamas“ įsivaizduoja valstybę, kuri „driekiasi nuo Jordano upės rytuose iki Viduržemio jūros vakaruose ir nuo Ras al Nakuros [Ras Al-Naqurah] šiaurėje iki Um al Rašrašo [Umm Al-Rashrash] pietuose“. Į šią teritoriją patenka visa dabartinė Izraelio valstybė. Taigi nuo 2017 m. universitetiniuose miesteliuose, o dabar ir Vašingtono, Niujorko ir Londono gatvėse skanduojamas šūkis „nuo upės iki jūros“ [from the river to the sea] yra 2017-ųjų „Hamas“ chartijos paragrafo „Palestinos žemė“ santrumpa.

Nors 2017-ųjų chartijoje vartojama sekuliarios kairės kalba, joje akivaizdžiai teigiama, kad „sionistinio darinio“ „išvadavimas“, t. y. sunaikinimas, yra islamiška, taigi religinė, pareiga. „Palestina yra arabų islamiška žemė. Tai palaiminta šventa žemė, užimanti ypatingą vietą kiekvieno arabo ir kiekvieno musulmono širdyje.“ Chartija įtvirtina savo 1988-ųjų pirmtakės ketinimą konfliktą dėl teritorijos ir sienų paversti manichėjišku religiniu karu, kuris nieku gyvu negali būti kompromisinis. Vis dėlto ši grįžtis prie iš esmės ikimodernaus XVII a. religinių karų Europoje mentaliteto nenuslopino dažnai sekuliarių „Hamas“ šalininkų Europoje ir JAV aistros.

Vienas didžiausių palestiniečių nacionalistų politinių laimėjimų nuo 1948 m. yra sugebėjimas paslėpti savąjį rasizmo palikimą. 1947-ųjų kalbose Londone ir Niujorke Džamalis Huseinis, tuometis Arabų aukštojo komiteto atstovas Jungtinėse Tautose, atmetė bet kokią žydų valstybės Palestinoje galimybę, nes, anot jo, tai pakenktų arabų pasaulio „rasiniam homogeniškumui“. Apibrėžimas, kad sionizmas esąs rasizmo forma, yra klasikinis psichologinės projekcijos, t. y. savo įsitikinimų priskyrimo kitiems, pavyzdys.

Rasizmo ir antirasizmo apibrėžimai sionizmo ir Izraelio atžvilgiu, kurie nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio lydėjo sekuliarių kairiųjų puolimą prieš Izraelį, yra akivaizdūs 2017-ųjų chartijoje. Joje teigiama, kad „palestiniečiai yra arabai, gyvenę Palestinoje iki 1947-ųjų“. Toliau pateikiamas rasistinis pilietybės apibrėžimas hamasininkų valdomoje valstybėje. Anot „Hamas“, žydai, gyvenę Palestinoje iki Izraelio valstybės įkūrimo, nėra palestiniečiai. Jie būtų išvaryti iš bet kurios „Hamas“ įkurtos valstybės ir tai paneigia organizacijos teiginius, kad ji priešiška ne žydams, o „tik“ sionizmui. (Izraelis, priešingai, po 1948 m. Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo yra visų savo piliečių – žydų ir nežydų – valstybė.) Tokie apibrėžimai, kas yra palestiniečiai, taigi ir kas turi teisę į pilietybę, prilygsta masinio etninio valymo receptui. Tačiau nė viena šių aplinkybių nesutrukdė „Hamas“ šalininkams tvirtinti, kad jie priešinasi rasizmui. Antiizraelietiškos aistros ir vėl skatina stebuklingą mąstymą.

2017-ųjų chartijoje vyrauja Palestinos, kaip aukos, retorika, kurią Šaltojo karo metais ištobulino PIO ir sovietinis blokas. „Palestinos žmones ištikusios katastrofos“ buvo „sionistinės okupacijos ir jos vykdytos išvietinimo politikos pasekmė“. Šiame pasakojime daroma prielaida, kad 1947-1948 m. Palestinos arabų vadovybė išvis nebuvo atsakinga už įvykusį karą. Vartojant sąvokas „katastrofa“ ir vėliau „Nakba“ [Naqba], užtemdomos tuometinės arabų užmačios. Nuoroda į sionistų „išvietinimo politiką“ nepaiso arabų pradėjo, o paskui pralaimėto karo realijų, taip pat to, kad palestiniečiai nesyk atmetė kompromisinius pasiūlymus.

Taigi chartijos skyriuje „Pabėgėliai ir teisė sugrįžti“ teigiama, kad „Palestinos reikalas iš esmės yra okupuotos žemės ir išvietintos tautos reikalas“. Vienintelis šitaip apibrėžtos problemos sprendimas yra Izraelio valstybės galas. Nuoroda į „neatimamą teisę“ atkartoja sekuliarią PIO ir jai palankių JT rezoliucijų kalbą. Jaunajai kartai, neišmanančiai 1948-ųjų karo realijų, „Hamas“ siūlo patrauklią moralinę sakmę apie engėjus žydus-sionistus ir aukas palestiniečius: „Sionistų projektas yra rasistinis, kolonijinis ir ekspansionistinis projektas, pagrįstas kitų nuosavybės užgrobimu.“ Tačiau tiesa ta, kad sionistinis projektas iš tiesų buvo antirasistinis ir antikolonijinis, atsiribojęs nuo tų, kurie norėjo peržengti JT padalijimo rezoliucijoje nustatytas ribas, kol, suprantama, reaguodama į arabų agresijas valstybė ėmė plėstis.

2017-ųjų chartijoje, kurioje esama rasistinių apibrėžimų, kas yra ir kas nėra palestinietis, atkakliai tvirtinama, kad

[Hamas] konfliktuoja su sionistiniu projektu, o ne su žydais dėl jų religijos. „Hamas“ kovoja su Palestiną okupavusiais sionistais, o ne su žydais dėl to, kad jie yra žydai. Vis dėlto būtent sionistai nuolat tapatina judaizmą ir žydus su savo kolonijiniu projektu ir neteisėtu dariniu.

Teiginys, kad pastangos sunaikinti Izraelio valstybę ir išvaryti jos gyventojus nėra antisemitizmas, buvo nuolatinė sovietų ir PIO propagandos tema. Taigi 2017-ųjų „Hamas“ chartijoje daug remiamasi kairiosios ir komunistinės propagandos sėkme Šaltojo karo metais. Pirmąkart per ilgą antisemitizmo istoriją tie, kurie noriai kariavo ir naudojo terorą, žudydami žydus, tai darė vardan kovos su rasizmu ir kolonializmu. Ši kvaila inversija vertė neigti, kad smurtas prieš žydus kaip nors siejasi su tuo, jog jie buvo žydai. Veikiau šie žmonės, gyvendami Izraelyje, prisidėjo prie sionizmo nusikaltimų, todėl nusipelnė būti nužudyti, kaip ir daugybė nekaltų civilių gyventojų spalio 7-ąją.

2017-ųjų chartijoje teigiama, kad „žydų problema“, taip pat „antisemitizmas ir žydų persekiojimas yra reiškiniai, iš esmės susiję su Europos istorija, o ne su arabų ir musulmonų istorija ar jų paveldu“. Tai paikas teiginys, įtikinantis tik tuos, kurie nėra skaitę islamistų – Amino al Huseinio, Hasano al Banos, Sajido Kutbo, Osamos bin Ladeno – raštų ar net pačios „Hamas“ 1988-ųjų chartijos. Įrodymai apie žiaurią neapykantą judaizmui ir žydams, kylančią iš islamistų parankiai parinktų Korano ištraukų ir jo komentarų, yra pribloškiantys ir gausiai dokumentuoti daugybėje mokslo publikacijų. 2017 m. hamasininkai vertėsi per galvą, kad juos paneigtų.

Aišku kaip dieną

2017-ųjų chartija nėra subtili. Joje teigiama, kad „jokia Palestinos žemės dalis negali būti atiduota ar perleista“ ir kad „atmetama bet kokia alternatyva pilnam ir visiškam Palestinos išvadavimui nuo upės iki jūros“. Toje pačioje pastraipoje, kurioje yra šis dabar pagarsėjęs šūkis, autoriai įterpė kertinį sakinį:

„Hamas“, išlikdama nusistačiusi prieš sionistinį darinį ir neatsisakydama jokių palestiniečių teisių, mano, kad visiškai suverenios ir nepriklausomos Palestinos valstybės, kurios sostinė yra Jeruzalė, sukūrimas remiantis 1967 m. birželio 4 d. nuostatomis, įskaitant pabėgėlių ir išvietintųjų sugrįžimą į savo namus, iš kurių jie buvo išvaryti, yra nacionalinio sutarimo formulė.

Pirmas sakinio punktas, kuriame teigiama, kad „Hamas“ išlieka nusistačiusi prieš „sionistinį darinį“ ir „neatsisako jokių palestiniečių teisių“, prieštarauja antro ilgesnio punkto, kuriame teigiama, ką hamasininkai laiko „nacionaliniu sutarimu“, prasmei. Šis sakinys prilygsta pasiūlymui įkurti Palestinos valstybę su aiškiu tikslu naudoti įgytą teritoriją kaip bazę karui su Izraeliu. Kitaip sakant, 2017-ųjų „Hamas“ chartijoje numatyta tai, kas išties įvyko, t. y. Gazos ruožo kismas į iredentinę mini valstybę, kurios paskirtis – kariauti ir terorizuoti Izraelį.

Chartijoje taip pat aiškiai atsiskleidžia, kad „Hamas“ laikosi šiuolaikinių teroristinių organizacijų, kurios niekina kompromisinius sprendimus, tradicijų. Ji atmeta „visus susitarimus, iniciatyvas ir nausėdijų projektus“, kuriais, jos teigimu, „siekiama pakenkti Palestinos bylai ir palestiniečių teisėms“, įskaitant Oslo susitarimus ar neseniai pasirašytus „Abraomo susitarimus“ [Abraham Accords] bei siūlomą Izraelio ir Saudo Arabijos santykių normalizavimą. Vietoj to ji pabrėžia, kad „nusikaltimai prieš Palestinos žmones, jų žemės uzurpavimas ir jų išvarymas iš tėvynės negali būti vadinami taika“. Todėl „pasipriešinimas ir džihadas dėl Palestinos išvadavimo išliks teisėta teise, pareiga ir garbe visiems mūsų tautos ir mūsų umos¹ sūnums ir dukroms“.

Peržiūrėtoje 2017-ųjų chartijoje taip pat aiškiai, kaip ir 1988-ųjų chartijoje, pritariama tolesniam karui su Izraeliu. Dvidešimt penktame punkte teigiama, kad

pasipriešinimas okupacijai visomis priemonėmis ir metodais yra teisėta teisė, kurią užtikrina dieviškieji įstatymai ir tarptautinės normos bei įstatymai. Jų pagrindas yra ginkluotas pasipriešinimas, kuris laikomas strateginiu sprendimu siekiant apsaugoti Palestinos žmonių principus ir teises.

Kitame punkte atmetami „bet kokie bandymai susilpninti pasipriešinimą ir jo karines priemones“. Taigi karas su Izraeliu yra „strateginis“, o ne taktinis sprendimas. Anot „Hamas“, karas vyksta ne tarp Izraelio ir Palestinos arabų, o, kaip islamistai teigė nuo pat XX a. 4-ojo dešimtmečio, tarp sionistų ir „arabų bei islamo umos“. Taigi „Palestinos klausimas“ yra šio karo „pagrindinė priežastis“. Tokiu būdu 2017-ųjų chartija atskleidžia tikrovę, kurios vengia „Hamas“ šalininkai visame pasaulyje: maža Izraelio valstybė, turinti septynis milijonus piliečių, susiduria su įvairiomis priešiškomis arabų valstybėmis ir Iranu bei daugybe milijonų jų piliečių. Tikrasis teritorijos ir gyventojų santykis tarp abiejų besivaržančių pusių prieštarauja patosui, kuris lydi hamasininkų veiksmus.

Paskutinės keturios 2017-ųjų dokumento pastraipos užtvindytos žodžiais, skirtais plačiajai kairiųjų, net liberalų, auditorijai. „Hamas“ siekis yra „humanitarinis ir civilizacinis“. Remiamasi „tiesos, teisingumo ir bendrų humanitarinių vertybių prielaidomis“. Palestinos išvadavimas tėra „savigynos aktas“ ir „prigimtinė visų tautų apsisprendimo teisė“. „Hamas“ tiki „bendradarbiavimo, teisingumo, laisvės ir pagarbos tautų valiai vertybėmis“.

Tuo pat metu ji „ragina teisti sionistų karo nusikaltėlius“ ir sieja neapibrėžiamas pastangas „primesti hegemoniją arabų ir islamo umai“ su kitomis neįvardijamomis „pastangomis primesti hegemoniją likusioms pasaulio šalims ir tautoms“. Ir, be abejo, „smerkia visas kolonializmo, okupacijos, diskriminacijos, priespaudos ir agresijos formas pasaulyje“. „Hamas“ kalba ne tik arabų ir musulmonų vardu, bet ir „likusių pasaulio šalių ir tautų“ vardu, kurios, jos teigimu, susiduria su neįvardijamais bandymais „primesti hegemoniją“. Šios ištraukos atskleidžia, kaip 2017-ųjų chartijoje susiplaka sekuliarių kairiųjų antiimperializmo ir islamistų religinio pasiryžimo sunaikinti Izraelį kalbos.

Šiuolaikinėje istorijoje nėra precedento, kad tokiam judėjimui kaip „Hamas“, kurio šaknys glūdi tiek rasistinėje nacizmo ideologijoje, tiek islamistiniame religiniame obskurantizme, taip sėkmingai pavyktų rasti rėmėjų ar bent jau pateisintojų tarp tų, kurie save laiko sekuliariais kairiaisiais. Daugiau nei pusę XX a. amžiaus antifašizmas buvo būdinga kairiosios arba progresyviosios politikos savybė. Tačiau nuo 7-ojo dešimtmečio Europos ir JAV kairieji iš naujo apibrėžė antifašizmą taip, kad jo reikšmė nutolo nuo 5-ojo dešimtmečio reikšmės: jis netikėtai buvo nukreiptas prieš patį Izraelį. Tolesnėms kartoms antirasizmo ir antikolonializmo kalba, klaidingai pritaikyta sionizmui ir Izraeliui, įdiegė tam tikrą stebuklingą mąstymą, kuris „Hamas“, rasistinę ir antisemitinę teroristinę jėgą, pavertė garbingu Žemės nuskriaustųjų kovos prieš kolonializmą ir Vakarų viešpatavimą dalyviu.

Jau kelis dešimtmečius pasaulio demokratijose per mažai viešai svarstoma apie nacizmo ir islamistinės religinės neapykantos atgarsius, kurie akivaizdūs kertiniuose „Hamas“ dokumentuose. 2017-ųjų chartijos autoriai pasitelkė sekuliarią pasaulio kairiųjų kalbą, kad užtemdytų reakcingą, antisemitinę ir fundamentalistinę jos esmę, tačiau religinio karo prieš žydus tikrovė išliko svarbiausiu „Hamas“ pagrindu. Visi trys antisemitizmo veidai – dešinysis, kairysis ir islamistinis – yra akivaizdūs tiek 2017-ųjų chartijoje, tiek 1988-ųjų chartijoje. 2023 m. spalio 7 d. šias neapykantas, religinę ir sekuliarią, lydėjęs aršus barbariškumas nustebino tik tuos, kurie neįsigilino į tiesą apie „Hamas“ karą prieš žydus, kuri šiuose dviejuose blogio dokumentuose matėsi labai aiškiai.

 

Vertė Linas J. Jankauskas

Jeffrey Herf, „From the River to the Sea” // American Purpose

 

1. Uma – bendrinis visus kada nors gyvenusius ir gyvenančius musulmonus apimantis pavadinimas; pasaulio musulmonų bendrija, musulmonija. // Žr. Egdūnas Račius, „Islamo žinynas“, Vilniaus universiteto leidykla, 2007.