Politinės ir literatūrinės vaizduotės lydinys: modernioji demonologija ir „Siono išminčių protokolai“

Ištrauka iš filosofo, idėjų istoriko Leonido Donskio knygos „Neapykantos formos: įaudrinta vaizduotė moderniojoje filosofijoje ir literatūroje“.

„Mes patys turime liautis buvę žmonėmis, kad iš Kito atimtume žmogiškas savybes ir bruožus. Jeigu vaizduotė mums teikia nepakankamai medžiagos tokiam pasitraukimui ir sugrįžimui, maloningai padės tie, kas tikrai žino, kaip demaskuoti blogį ir kaip kovoti su tamsos jėgomis. Tą akimirką, kai išsiskiriame su moralinių vertybių ir sveiko proto sfera, patologinę fantaziją arba bet kokį kitą brutalų realybės iškraipymą galima lengvai palaikyti iki tol tartum nuo mūsų paslėptos tiesos apreiškimu. Kitaip būtų neįmanoma paaiškinti ‘Siono išminčių protokolų’ kerų.“ (L. Donskis)

[…]

Politinės ir literatūrinės vaizduotės lydinys: modernioji demonologija ir „Siono išminčių protokolai“

Devyniolikto ir dvidešimto amžių Europoje sąmokslo teoriją skvarbiai paveikė ir performavo modernusis antisemitizmas, gerai įsitvirtinęs diskurso būde, kuris bylojo senojo režimo vardu ir gynė jį nuo modernybės grėsmės. Jeigu manome, kad antimodernybė yra pačios modernybės dalis, antisemitinės ir apskritai antimodernistinės reakcijos yra ypač pravarčios nagrinėjant moderniąją moralinę vaizduotę. Sąmokslo teoriją galima sieti su antimodernistiniais – antivakarietiškais, antikapitalistiniais, antiburžuaziniais ir antiliberaliais – judėjimais, kuriems ji teikia daugiau ar mažiau nuoseklią ideologinę raišką.

Žodžiai „Vakarai“, „buržuazija“, „liberalizmas“, „kapitalizmas“, „modernybė“, „individualizmas“ ir „žydai“ puikiai dera prie tos pačios frazeologijos. Sąmokslinė vaizduotė drauge su moderniuoju antisemitizmu užsimoja tiek, kad sieja žydus su visais iki vieno įtartinais ir svetimais modernybės aspektais, tokiais kaip individualizmas, istorijos jausmo neturėjimas, tradicijų ir tradicinių vertybių nepaisymas, legalistinė sąmonė ir iš jos kylantis biurokratinis nejautrumas, kapitalistinės visuomenės bei jos vertybių sistemos vulgarumas ir pan. Be to, sąmokslo teorija pasiekė totalitarinės socialinės inžinerijos ir smegenų plovimo pasaulį – grindė ir net kurpė totalitarinių režimų bei pasaulietinių ideokratijų ideologinę retoriką: nuo „žydų bankininkų ir komunistų sąmokslo“, sukurpto nacių propagandos, iki „Gydytojų sąmokslo“ ir „kovos su bešakniu kosmopolitizmu“, inicijuotų sovietinės propagandos.

Šiuo atžvilgiu sąmokslo teorija kone tobulai iliustruoja, net susitapatindama, tai, ką galima pavadinti modernybės, kaip didžiojo politinio ir kultūrinio Vakarų civilizacijos projekto, nesėkme. Po Prancūzijos revoliucijos, kuri ženklino ir skatino žydų emancipacijos pradžią, Europos žydai išėjo iš savo getų ir įžengė į Vakarų civilizaciją, pasirodo, tik tam, kad po šimto penkiasdešimties metų įžengtų į nacių getus ir koncentracijos stovyklas. Tragiška ir ironiška, kad sąmokslo teorija pergyveno visas religines ir sekuliarines ideokratijas. Ir ji iki šiol pasireiškia, kur prireikia perdėm apibendrinto ir supaprastinto socialinio blogio paaiškinimo arba priešų paieškos.

Kaip rodo Normano Cohno pateikta mito apie pasaulinį žydų sąmokslą genezės ir triumfo analizė, mintis, kad kažkokios neapčiuopiamos politinės jėgos ir užsislaptinusios piktybiškos organizacijos imasi ardomosios veiklos, sąmokslo prieš monarchiją bei papizmą ir nuverčia senąjį režimą, sietinos su rojalistų ir konservatorių reakcija į Prancūzijos revoliuciją. Mito apie pasaulinį žydų sąmokslą moderniąją formą galima sieti su prancūzų dvasininku, abatu Barrueliu, parašiusiu penkiatomį veikalą Mémoir pour servir á l’histoire du Jacobinisme¹. Nors žydų beveik neminėjo, Barruelis pateikė esminę interpretacinę struktūrą, tinkamą moderniajai visuomenės sąmokslo teorijai. Dėkinga žmonija Barruelio palikimą išnaudojo kuo geriausiai.

Šiuose „Atsiminimuose“, išleistuose 1797 m., Barruelis aiškina, kad Prancūzijos revoliucija buvo slaptų slapčiausios draugijos ilgaamžio sąmokslo rezultatas. Viduramžių tamplierių riterių ordinas esą iš tiesų nebuvo sunaikintas Prancūzijos karaliaus Pilypo Gražiojo 1314 m. ir išgyveno kaip slapta draugija, prisiekusi panaikinti visas monarchijas, nuversti popiežiaus valdžią ir įkurti savo valdomą pasaulio respubliką. Nunuodijusi keletą monarchų, ši grėsli draugija užgrobė Laisvųjų masonų ordiną.

Iš masonų, dabar jau visai valdomų tamplierių, atsiradusi šėtoniškoji literatūrinė akademija, įkurta 1763 m., tarp savo narių turėjusi šiuos Švietimo mąstytojus: Voltaire’ą, Denis Diderot, Anne-Robert-Iacques Turgot (baroną de l’Aulne’a), Marie-Jean-Antoine-Nicolas de Caritat (markizą de Condorcet) ir Jeaną le Rond d’Alembert’ą. Akademijos sueigos buvusios reguliariai rengiamos Paulio-Henri Thiry (barono d’Holbacho) namuose. 1776 m. iš šios slaptosios draugijos radosi tai, kas vėliau pagarsėjo jakobinų vardu. Pastarieji buvę ne kas kita kaip atžalos didžiulės revoliucinės organizacijos, sukurtos Condorcet ir abato Sieyèso. Tačiau tuo Barruelio fantazijos ir jo įaudrinta vaizduotė dar neišsisėmė.

Pasak Barruelio, tikrieji visų masonų ir jakobinų valdovai, realieji, nors ir nematomi revoliucijos lyderiai ir viso sąmokslo branduolys buvęs Bavarijos iliuminatai, vadovaujami Adamo Weishaupto. Bavarijos iliuminatai, dažnai siejami su rozenkreiceriais – kurių mitas paskatino kitus panašius mitus apie slaptas ir galingas okultines draugijas ir kuriems vadovauti ėmęsis Johannas Valentinas Andreae su savo Tübingeno draugų būreliu – anaiptol nebuvo apsišvietę sekuliarūs masonai². Priešingai – jie buvo masonų priešininkai: ezoterinė okultistų ir mistikų grupė, paleista 1786 m.

Politikos ir moralės požiūriu pabrėžtina, kad Barruelis „Atsiminimuose“ ne tik supaprastino ir išpūtė masonų vaidmenį, iškeldamas juos iki paslaptingų, gudrių, tobulai manipuliuojančių pasaulio valdovų lygio, – tikriausiai pirmą kartą moderniojoje istorijoje buvo paskleista beribio manipuliavimo idėja.

Įdomu, kad nei milžiniškos masonų įtakos ardomajai ir revoliucinei veiklai, nei visuotinio sąmokslo idėja nebuvo sugalvota Barruelio. Šią idėją jam pakišo škotų matematikas Johnas Robisonas. Skubėdamas užbėgti už akių Robisono knygai Proofs of a Conspiracy… [„Įrodymai sąmokslo prieš visas Europos religijas ir valdžias, vykdomo slaptuose masonų, iliuminatų ir skaitymo draugijų susirinkimuose“], Barruelis turėjo rimtą akstiną pateikti savo knygą ta pačia tema. Barrueliui pasisekė: jo knyga buvo pirmasis tokio pobūdžio leidinys, ji buvo išversta į anglų, lenkų, ispanų ir rusų kalbas. Per aklą atsitiktinumą vargšui Robisonui nepavyko įsitvirtinti kaip pirmam moderniųjų laikų pasaulinių sąmokslų, vykdomų slaptų draugijų, teoretikui ir šitaip pradėti naują politikos teorijos kryptį.

Cohnas buvo visiškai teisus teigdamas, kad kurpti ir platinti sąmokslo teorijas galėjo tik neaiškūs veikėjai – antrarūšiai rašytojai, sukčiai, menkai išsilavinę fanatikai, kurie ėmėsi skleisti savo patologines fantazijas, pateikiamas kaip idėjas. Tai ypač pasakytina apie tokius žmones kaip Hermann Goedsche, François Bournand, Edouard Drumont, Gougenot des Mousseaux, abatas Chabauty, monsinjoras L. Meurin, Jacob Brafmann, Osman-Bėj, Hippolytus Lutostansky arba Sergej Nilus.

Cohnas galėjo pridurti, kad modernioji visuomenės sąmokslo teorija buvo naujoviška politinė teorija, atsiradusi kaip paralelinė sfera, kurioje teorizuojama apie blogio prigimtį ir jo apraiškas nuverčiant esamą socialinę bei moralinę tvarką. Thomas Paine’as ir Edmundas Burke’as, komentuodami Prancūzijos revoliuciją, pradėjo moderniosios socialinės ir politinės filosofijos išsišakojimą į liberaliąją ir konservatyviąją sroves, o štai Barruelis, galima sakyti, inicijavo miglotą paralelinę sferą, kurioje plėtojamos parateorinės spekuliacijos apie galios technologiją, socialinės ir moralinės tvarkos prigimtį, taip pat apie slaptas ardomąsias draugijas.

Čia Barruelis mus veda ne į tą pasaulį, kuriame veikia racionalistinės politinės teorijos, individualūs socialiniai aktoriai ir politinės bendruomenės, politinės institucijos ir kultūrinės tradicijos, politinė valia ir visuomenės sutartis. Ne, čia mes įžengiame į mistinę okultinių ritualų, maginių veiksmų ir ezoterinių simbolių sferą, kuri neprieinama moderniajam racionalumui ir blaiviam intelektui, kur nereikia nei individualaus proto, nei sąžinės, – tai sfera, kurioje pasaulį valdo nematomi išminčiai ir mistiški vadovai, ciniškai leidžiantys apgailėtinoms marionetėms džiaugtis savo įsivaizduojama nepriklausomybe ir laisve.

Tai sfera, pranašaujanti kafkiška beveidiškumo ir beviltiškumo pasaulį, košmariška klaustrofobinė erdvė, kurioje izoliuotas ir apleistas žmogelis paliktas savo valiai prieš anonimines ir nesuvokiamas jėgas tik tam, kad skaudžiai pajustų savo silpnybę. Šiuo atžvilgiu visuomenės sąmokslo teorija vaizduoja pasaulį, dominuojamą iracionalių galių, – šis niūrus vaizdas labai artimas fatalistinei ir pesimistinei moderniųjų iracionalių mąstytojų filosofijai.

Kaip ir kitos antimodernistinės reakcijos, visuomenės sąmokslo teorija kupina paniekos ir neapykantos „puikiam naujam pasauliui“. Bet čia tebėra vienas mįslingas dalykas – tai, kad sąmokslo teorija, sumanyta kaip simbolinės ezoterinių žinių sferos dalis ir pradinėje stadijoje būtent taip praktikuota, galiausiai tapo apgailėtina priemone kurstyti antisemitinę vaizduotę ir siundyti minią.

Aprašinėdamas transformacijų grandinę slaptų slapčiausių draugijų sferoje, Barruelis savo vaizduotę apribojo masonais ir neminėjo žydų, nors jo tvirtas įsitikinimas, kad visi masonai ir jakobinai, taip pat Švietimo philosophes, buvo aklai atsidavę saujelei vokiečių, Bavarijos iliuminatams – tiems „žmonijos priešams, šėtono sūnums“, – buvo stulbinantis³.

Toks abejingumas žydams, ėmusis tokios garbingos blogio demaskavimo užduoties, neatleistinas nedėmesingumas problemos šaknims, buvo ištaisytas jau 1806 m., kai Barruelis gavo paslaptingą dokumentą. Tai buvo laiškas iš Florencijos, parašytas armijos karininko J. B. Simonini. Ši seniausia antisemitinė klastotė, mokslininkams žinoma kaip Simoninio laiškas, užpildė spragą.

Simoninio laiškas – tikriausiai buvęs Prancūzijos politinės policijos klastotė – reiškia solidarumą ir pritarimą Barruelio darbui, siekiant demaskuoti blogio jėgas, grasinančias nuversti krikščionybės institucijas ir sunaikinti krikščioniją. Pasveikinęs Barruelį, demaskavusį „pragaro sektas, klojančias kelią Antikristui“, J. B. Simoninis toliau atkreipia Barruelio dėmesį į „judėjų sektą“, kuri esanti „grėsmingiausia jėga, turint galvoje jos didžiulius turtus ir globą, kuria ji naudojasi beveik visose Europos šalyse“⁴.

Simoninis pasakoja neįtikėtiną istoriją apie tai, kaip jis, kažkokiems Pjemonto žydams apsimetęs pats gimęs žydu, išgavo iš jų nepaprastų žinių. Žydai pažadėjo padaryti jį generolu, jeigu tik jis tapsiąs masonu. Tada Simoninis sužinojęs iš tų žydų, kad Manis – tas pats persų Manis, kuris įkūrė manicheizmo religiją, – buvo žydas ir kad Kalno Senis taip pat. Negana to, Simoninis netgi teigia sužinojęs, kad ir Laisvųjų masonų ordiną, ir Iliuminatų draugiją įsteigė žydai.

Taigi Simoninio sąmonėje susiliejo pasaulinio žydų sąmokslo ir Laisvųjų masonų ordino mitai, ir šitaip atsirado mitas, išgarsėjęs žydų-masonų sąmokslo vardu. Bet tuo Simoninio pranešimas dar nesibaigė – jo fantazijos pasiekė apogėjų, kai atrado, kad vien Italijoje daugiau kaip 800 dvasininkų yra žydai – tarp jų esama vyskupų ir kardinolų, o netrukus tikimasi turėti ir popiežių. Italijoje, Ispanijoje ir kitur žydai – tie sukti, klastingi priešai – apsimetą krikščionimis.

O štai paskui jie supirkinėsią visas žemes ir namus, kol krikščionys liksią visai beturčiai. Kai kurios šalys jau suteikusios žydams visas piliečių teises, o tai reiškią, kad dabar jie gali papirkti ir demoralizuoti krikščionis, prasiskverbti į visas politinio bei ekonominio gyvenimo kerteles ir viešpatauti visose gyvenimo srityse. Tai būsiąs kelias į krikščionybės sugriovimą ir panaikinimą. Krikščionių bažnyčias pavertę sinagogomis ir panaikinę visas sektas bei religijas, jie krikščioniją nusmukdysiantys iki vergų pasaulio lygio. Šitaip įsiviešpatavę, žydai atsidursią tik prieš Burbonų dinastiją – paskutinę kliūtį prieš tampant pasaulio valdovais.

Cohnas rašo, kad Barruelis kartą sakė, jog jeigu Simoninio laiškas būtų išspausdintas, tai galėtų sukelti žydų žudynes. Simoninio laiške tikrai sudėtas visas žydų-masonų sąmokslo mitas. Visi J. B. Simoninio aiškinimai apie tai, kad masonai ir Bavarijos iliuminatai yra susidėję su žydais ir jų valdomi, – gryna nesąmonė, kadangi ir masonai, ir Bavarijos iliuminatai apskritai buvo priešiški žydams.

Be to, J. B. Simoninis, regis, nepaisė esminių skirtumų tarp apsišvietusios pasaulietiškos masonijos ir iliuminatų, kurie buvo okultinės ir tamplieriškos dvasios. Nors 1806 m. Barruelis išlaikė blaivų protą, vėliau, būdamas dėkingas už didįjį įkvėpimą, pasisemtą iš Simoninio laiško, jis persvarstė žydų vaidmenį amžius brandintame revoliuciniame sąmoksle prieš krikščioniją, monarchiją ir papizmą. Šį kartą nusprendė, kad žydai ėmėsi bendro reikalo su tamplieriais ir nuo tada užėmė svarbiausias pozicijas šiame sąmoksle, kurio ištakas Barruelis siejo su Maniu. Tačiau 1820 m., vos dvi dienos prieš mirtį, Barruelis sunaikino rankraštį su šiais pamatiniais persvarstymais⁵.

Barruelio ir J. B. Simoninio prasimanymai aiškiai parodo moderniosios sąmokslo teorijos ištakas. Žydai ir slaptos draugijos konservatyvių Prancūzijos revoliucijos kritikų buvo siejami su monarchijos žlugimu ir su ilgalaikiu sąmokslu prieš senąjį režimą. Peršasi mintis, kad šitaip buvo politiškai eksploatuojamas Rožinio kryžiaus bei panašių slaptų draugijų mitas ir kad tai dar nėra vienas iš pirmųjų bandymų susieti žydus su įtartinomis ir svetimomis modernybės vertybėmis.

Vis dėlto čia jau neabejotinai skamba moderniojo antisemitizmo pustoniai, nes Simoninio laiške žydai vaizduojami – galbūt pirmą kartą antisemitizmo istorijoje – aiškiai pasisakantys už naująją pasaulio tvarką, iš kurios kyla jų emancipacija. Iš socialinių neramumų žydai gauna daugiau laisvės, jie pasinaudoja Europoje vykstančiomis sparčiomis socialinėmis permainomis – tokia nerimastinga Simoninio laiško mintis. Ir visai pagrįsta, pasak Cohno:

Tikra tiesa, kad Prancūzijos revoliucija, kaip ir anksčiau Amerikos revoliucija, žydams padėjo. Kadangi ji skelbė ,,žmogaus teises“ ir gynė laisvės, lygybės ir brolybės principus, tai logiškai turėjo suteikti pilietines teises Prancūzijos žydams. Ir ne tik tai – kur tik siekė Napoleono valdžia, žydai buvo emancipuoti; Simoninio laiške tiesiog girdimas Italijos getų griuvimas, juos užimant prancūzų kariuomenei. To užteko, kad reakcionieriai įtikėtų, jog Napoleonas – visos žydijos sąjungininkas, jeigu pats ne žydas. Tie, kas tapatinosi su senuoju režimu, turėjo kaip nors paaiškinti, kodėl griūva socialinė tvarka, kurią jie laikė esant nustatytą Dievo. Trokštamą paaiškinimą teikė žydų-masonų sąmokslo mitas.

Ieškodami, kaip įtikinamai paaiškinti, kas vyko Europoje po Prancūzijos revoliucijos, Barruelis ir Simoninis savo politines fantazijas nukreipė į tai, kas dabar atrodo kaip patrauklus literatūrinis siužetas, jaudinanti intriga, jeigu ne literatūrinė sensacija, aiškiai galinti patenkinti įaudrintą reakcionierių vaizduotę. Neatsitiktinai judėjų-masonų mitas pirmoje XIX a. pusėje atėjo tiesiai iš literatūros. Kaip primena Cohnas,

Iš tikrųjų pirmą kartą ši idėja reikšmingai paminėta ne antisemitinėje propagandoje, o gana šelmiško juoko forma Disraelio romane Coningsby, pasirodžiusiame 1844 m. III knygos XV skyriuje yra epizodas, kuriame turtingas aristokratiškas žydas Sidonija pasakoja, kaip, organizuodamas paskolą Rusijos valdžiai, jis keliavo iš šalies į šalį – Rusiją, Ispaniją, Prancūziją, Prūsiją – ir kiekvienoje sostinėje rasdavo, kad šios srities ministras yra žydas. Pasakojimą jis baigia tokia pastaba: „Tai, matote, brangusis Koningsbi, pasaulį valdo visai ne tie veikėjai, kuriuos įsivaizduoja žmonės, nepatenkantys į užkulisius.“ Šį fragmentą vėliau citavo nesuskaičiuojami antisemitiškai nusiteikę autoriai – nes argi tai nėra parašyta garsaus žydo, kuris vėliau pats tapo ministru pirmininku?

Vis dėlto tai dar anaiptol nebuvo politinės ir literatūrinės vaizduotės susiliejimo apogėjus. Minėtasis šelmiškas pokštas, grakščiai, bet neatsakingai pateiktas Benjamino Disraelio „Koningsbyje“ – be abejo, prieš šio labai ekstravagantiško ir spalvingo autoriaus bei politiko valią – atvėrė kelią pikčiausioms politinėms ir literatūrinėms fantazijoms, kurias galima pamatyti XIX a. antisemitinėse brošiūrose, pamfletuose ir klastotėse. Tačiau sąmokslo teorijos ir literatūrinės vaizduotės jungtis ne visada sukeldavo tik antisemitines išvadas.

Pasak Umberto Eco, Barruelio „Atsiminimus“ – sakytum, istorinį veikalą – jau galima skaityti, kaip tęstinį romaną⁶. Visuomenės sąmokslo teorija būtų neįsivaizduojama be intriguojančio literatūrinio siužeto. Eco parodo, kad jėzuitų sąmokslo idėja, sugalvota rašytojo Eugène’o Sue ir įtaigiai pateikta jo paskutiniame romane Les mystères du peuple [„Liaudies paslaptys“], atspindėjo XIX a. liberalių nacionalistų – nuo Jules’io Michelet ir Edgaro Quinet iki Giuseppės Mazzini ir Giuseppės Garibaldi – tvirtą įsitikinimą, kad jėzuitai tik tuo ir užsiima, jog sąmokslauja prieš žmonijos gerovę.

Tačiau nerimas buvo abipusis. Mėgindami apjuodinti jėzuitus, risordžimento įkvėpėjai antiklerikalai tiesiog atkartojo stiprų jėzuitų įtarumą – pastarieji manė, ir ne be pagrindo, kad jų priešininkai susiję su masonija. Tai ypač galiojo karbonarų ir Jaunosios Italijos sąjūdžiams. Vis dėlto niekam iš liberalių ir pasaulietiškų nacionalistų nepavyko taip pasmerkti „jėzuitų sąmokslo“ kaip Sue, apie kurį Eco rašo:

Aišku, kad jo knygoje Juif errant [„Amžinasis žydas“] nedorėlis mesjė Rodenas – jėzuitų sąmokslo kvintesencija – pasirodo kaip Aukštesniųjų Nežinomųjų kopija ir masoniškosios, ir klerikalinės atminties prasme. Mesjė Rodenas sugrįžta paskutiniame Sue romane „Liaudies paslaptys“, kur jėzuitų sąmokslo blogis atskleidžiamas iki paskutinės smulkmenos. Radolfas de Žerolsteinas, atkeliavęs į šį romaną iš „Paryžiaus paslapčių“, pasmerkia jėzuitų planą, atskleisdamas, „kaip gudriai šitas pragariškas sąmokslas suorganizuotas, kokias baisias nelaimes, kokią siaubingą vergiją, kokį būsimą despotizmą jis atneštų Europai“.

1864 m. prancūzų teisininkas Maurice’as Joly (1829–1878) parašė etapinę brošiūrą Dialogue aux enfers entre Montesquieu et Machiavel [„Dialogas pragare tarp Montesquieu ir Machiavellio“], griežtai kritikuojančią Napoleono IlI despotizmą ir politinį cinizmą. Joly, puikus stilistas ir protingas politikos analitikas, sukūrė pamfletą. kaip dialogą tarp Charles’ io de Secondat (barono de La Brède et de Montesquieu) ir Niccolò Machiavellio.

Montesquieu gina liberalizmo vertybes ir smerkia amoralią politiką, teigdamas, kad despotizmas visada buvo amoralus, o Machiavellis atstovauja Napoleonui III, išdidžiai ir ciniškai skelbiančiam, kad politika niekada neturėjo nieko bendra su morale. Beje, Joly „Dialogas pragare“ buvo išleistas po Sue romanų. Tai, ką Sue aprašė kaip jėzuitų sąmokslą, Joly priskyrė Napoleonui III: reakcijos ir religinio fanatizmo suklestėjimą, begėdiškas politines manipuliacijas ir cinišką piktnaudžiavimą demokratinėmis institucijomis tironijos labui.

Maurice’as Joly buvo elegantiško stiliaus autorius bei originalus mąstytojas ir nusipelnė geresnio likimo negu to, kuris jį ištiko. Jo iškęstas politinis persekiojimas ir kalėjimas, ir netgi savižudybė 1878 m. buvo ne blogiausia jo lemties dalis. Blogiausia, kas buvo susiję su jo esė, dar laukė ateityje.

Čia būtina paminėti, kad Joly susidomėjo Machiavelliu, kaip moderniosios amoralios politikos simboliu, anaiptol neatsitiktinai. Apibrėžę sąmokslo teoriją kaip tam tikrą miglotą ir paralelinę politinę teoriją, turime akcentuoti, kad Machiavellis buvo iškalbingiausias šalininkas ir mokytojas to, ką Frederickas Coplestonas pavadino valdžios mechanika. Machiavelliui visų pirma rūpėjo politikos mechanika ir tuometinė Italijos situacija – kur kas labiau negu abstrakti politikos teorija.

Nors Harvey C. Mansfieldas teigė, kad Machiavellio sąmokslų samprata buvo jo sąvokų animo – savigynos dvasia – ir virtù (vyriškumas) logiška tąsa, Machiavellis aiškiai atsiskyrė nuo savo pirmtakų, tokių antikos politikos mąstytojų kaip Platonas ir Aristotelis, kurie, kad ir kaip domėdamiesi konkrečia bei realia politika, niekada neatsisakė moralinių ir ugdymo interesų⁷. Machiavellio svarbiausi veikalai – „Valdovas“ ir „Samprotavimai apie Livijų“ – paremti jo teiginiu, kad istorinę raidą lemia tiktai tų žmonių intencijos ir darbai, kurie yra politinėje scenoje.

Šis teiginys buvo pamatinis moderniųjų sąmokslo teorijų akmuo – iš esmės jos visos buvo grindžiamos idėja, kad pagrindinė politinio gyvenimo varomoji jėga – kryptingas veiksmas užkulisiuose. Kas gi galų gale yra visuomenės sąmokslo teorija, jeigu ne politinės mechanikos ir nuogos galios technologijos teorija, neturinti jokių religinių, ugdymo ir moralinių politikos aspektų?

Modernioji visuomenės sąmokslo teorija gavo impulsą iš Machiavellio, kuris į savo politikos teoriją neįsileido jokių būtinų religinių ir moralinių politikos aspektų, ir jam mažiausiai rūpėjo „turėtų būti“ kaip pranašesnis ir pirmesnis teiginys už „yra“. Klasikinė politikos teorija rėmėsi moralės teorija ir buvo iš jos kildinama, o Machiavellis, galima sakyti, išlaisvino politikos teoriją iš moralės teorijos ir šitaip sutraukė ją į valdžios mechanikos ir nuogos galios technologijos kompendiumą.

Tai nereiškia, kad Machiavellis nebuvo humanistas. Sakyčiau, kad jis buvo humanistas ir kad jo taikomoji praktinė politikos filosofija tiesiog atspindėjo realią to meto politiką. Vis dėlto faktas yra tas, kad Machiavellis pateikė naują ir perspektyvų visuomenės sąmokslo teorijos karkasą. Ir štai – visoms moderniosioms sąmokslo teorijoms savybingas esminis amoralumas kaip nuorodų sistema ir kaip atramos taškas. Kaip teigia Coplestonas,

[Machiavellis] […] pervertino politikos siaurąja prasme vaidmenį istorijos raidoje ir neįžvelgė kitų veiksnių – religinių, socialinių – svarbos. […] Machiavellis buvo sumanus ir talentingas, bet vargu ar jį galima pavadinti giliamintišku politikos filosofu. […] Juk jam vistų pirma rūpėjo politikos mechanika, bet jo užmojis suponavo tam tikrą istorijos filosofiją. Pavyzdžiui, suponavo, kad istorija kartojasi ir pasižymi tuo, jog teikia pagrindą indukcijai. Machiavellio metodas nebuvo […] labai naujas. Juk Aristotelis […] savo politikos idėjas grindė konkrečių institucijų nagrinėjimu ir svarstė ne tik, kaip griūva valstybės, bet ir dorybes, kuriomis valdovas turėtų siekti vadovautis, kad jam sektųsi. […] Bet Aristoteliui daug labiau negu Machiavelliui rūpėjo abstrakti teorija. Jį labiausiai domino politinės organizacijos kaip moralinio ir intelektinio ugdymo aplinka, o Machiavellį daug labiau domino realus konkretaus politinio pasaulio gyvenimo pobūdis ir eiga.

Vis dėlto žydų-masonų sąmokslo mito pamate glūdi visuomenės sąmokslo teorijos, kaip politikos teorijos sui generis, susiliejimas su literatūrine fantazija. Idėja, – arba, kaip sakytų Cohnas, patologinė fantazija, pateikiama kaip idėja, – kad žydai turi galių įsiskverbti į kiekvieną politinio bei ekonominio gyvenimo aspektą ir paskui viską sugriauti, literatūrine forma grėsmingiausiai pasirodė Hermanno Goedsche’ės romane Biarritz, kurį jis išleido 1868 m. su slapyvardžiu Sir John Retcliffe.

Naudodamas intertekstinę analizę, Eco parodo juodu ant balto, kaip šie tariamai nekalti literatūriniai siužetai ir jų intertekstinė kelionė intensyvios ideologinės neapykantos ir įaudrintos politinės vaizduotės laikais gali virsti katastrofa.

1868 m. Hermannas Goedsche, jau išleidęs keletą aiškiai šmeižikiškų opusėlių, slapyvardžiu Sir John Retcliffe išleido populiarų romaną Biarritz, kuriame aprašė okultinį ritualą Prahos kapinėse. Goedsche tiesiog nukopijavo epizodą iš Dumas Giuseppe Balsamo (1849), kuriame aprašytas Aukštesniųjų Nežinomųjų vadovo Cagliostro ir kitų iliuminatų susitikimas, kuriame jie suplanuoja karalienės karolių aferą. Bet vietoj Cagliostro ir kompanijos Goedsche pasitelkia dvylikos Izraelio genčių atstovus, kurie susirenka tam, kad pasiruoštų užkariauti pasaulį. Po penkerių metų tas pats pasakojimas pasirodė rusiškoje brošiūroje (kurios pavadinimas verčiamas kaip „Žydai, pasaulio valdovai“) faktinio reportažo pavidalu. 1881 m. pasakojimą perspausdino Le Contemporain tvirtindamas, kad jis paimtas iš nepriekaištingo šaltinio – anglų diplomato sero Johno Readcliffo. 1896 m. François Bournand’as vėl panaudojo Didžiojo Rabino (šį kartą jis vadinamas Johnu Readcliffu) kalbą savo knygoje Les Juifs, nos contemporains. Nuo tada masonų sueiga, išgalvota Dumas, suplakta su jėzuitų planu, išgalvotu Sue, o Joly priskirtu Napoleonui III, tampa autentiška Didžiojo Rabino kalba ir vis pasirodo įvairiais pavidalais ir įvairiose vietose.

Net ir tai dar nebuvo žydų-masonų sąmokslo mito literatūrinių transformacijų apogėjus. Nukeliavusi iš Jehano de Mandeville’io kelionių aprašymo į sero Johno Retcliffe’o liudijimą apie kažkokius paslaptingus įvykius Prahos kapinėse, sąmokslo teorija atsidūrė vaizduotės srityje, kurioje gimė „Siono išminčių protokolai“. Jie būtų neįsivaizduojami be atitinkamo politinio konteksto ir intelektinės aplinkos.

Nuo XIX a. šeštojo dešimtmečio modernusis antisemitizmas įžengė į Europos istorijos sceną ir pradėjo savo gėdingą ir grėslią kelionę per Europos kraštų politiką, kultūrą, mentalitetą. Maždaug tuo metu buvo sufabrikuota daug dokumentų, smerkiančių žydų šėtonišką tradicinį mokslą, piktybiškas tamsos jėgas ir paklusnius šėtono tarnus, laukiančius Antikristo atėjimo. Goedsche’ės literatūrinę fantaziją papildė daug uolesni ir nuoseklesni žydų-masonų pasaulinio sąmokslo smerkimai.

Nepraėjus nė metams po Goedsche’ės Biarritzo išleidimo, Prancūzijoje išspausdinta kita gūdi ekstravagancija – knyga, kuri, pasak Cohno, tapo moderniojo antisemitizmo biblija: Gougenot des Mousseaux Le Juif, le Judaïsme et le judaïsation des peuples chrétiens [„Žydas, judaizmas ir krikščionių tautų judaizacija“] (1869). Čia kiekvienas istorinės nuorodos aspektas apverstas aukštyn kojom ir neatpažįstamai iškreiptas: gnostikai, manichėjai ir musulmonų chašišijūnų sekta – visi, pasirodo, buvo sumanyti ir valdomi žydų.

Kabala – iš tiesų tai žydų mistinė teosofinė doktrina – čia pateikiama kaip dar vienas šėtono garbinimo būdas. Pagrindinis kabalistikos veikalas „Zoharas“, – prieinamas krikščionijai nuo Renesanso laikų, pagarbiai ir su susižavėjimu vertintas humanistų, kaip antai grafas Giovanni Pico della Mirandola ir Johannas Reuchlinas, arba tokių religijos autoritetų ir meų globėjų kaip popiežius Leonas X, – Gougenot des Mousseaux pateikiamas kaip pagrindinis slaptos demoniškos religijos dokumentas. Šioji religija esanti įkurta velnio, jos magijos paslaptys ir slėpininga praktika perduota masonams per tamplierius. O pastarieji atgaivinę žydų šėtonišką tradicinį mokslą pasinaudodami gnostikų, manichėjų ir Kalno Senio – musulmonų chašišijūnų sektos įkūrėjo – palikimu.

Įdomu, kad des Mousseaux įveikia prarają tarp viduramžių krikščioniškosios demonologijos ir moderniojo demonologinio antisemitizmo. Jis netgi atvirai dėsto štai ką: slaptieji žydų simboliai esą žaltys ir falas, tarp jų ritualų esančios erotinės orgijos, žudydami krikščionių vaikus, žydai įgyjantys magiškų galių. Visa tai – ne kas kita kaip maleficium reikmenys.

Vis dėlto turime gausių įrodymų, kad des Mousseaux tiesiog išplėtojo pasaulietinį ir modernizuotą apokaliptinio tikėjimo Antikristo atėjimu variantą. Goedsche’ės vaizduojamos dvylika Izraelio genčių slapta garbina aukso verši, o štai des Mousseaux vaizduotėje žydai pasireiškia kaip siekiantys viešpatauti pasaulyje per apsišaukėlį mesiją, kuris, sunaikinęs krikščionybės autoritetą, bandysiąs suvienyti žmoniją gausos kultu ir materialinėmis gėrybėmis. Politikos genijus, kurį žydai garbinsią kaip mesiją, esąs gryniausias šėtono įrankis.

Moderniojo antisemitizmo gimimo riksmas skamba des Mousseaux teiginyje, kad materialinių gėrybių perteklius, materializmo dvasia ir iš to kylanti panieka krikščioniškoms vertybėms bei tradicijoms yra žydų išradimas. Tačiau labiausiai stebina, kad šėtono garbinimas, ritualinis krikščionių vaikų žudymas ir pasiučiausios erotinės orgijos priskiriamos kabalai. Tad nenuostabu, kad Cohnas tai apibendrina, sakydamas, jog des Mousseaux pateikė iki tol trūkstamą grandį tarp „Protokolų“ ir archajiškų, primirštų religinių įsitikinimų⁸.

Šėtoniško pasaulinio sąmokslo tema, XIX a. paskutiniame dešimtmetyje labai išplitusi Prancūzijoje ir kitur, buvo ne kartą pasitelkta tokių įtartinų charakterių kaip monsinjoras L. Meurinas. Net 1893 m. didysis klastotojas Léo Taxilis bylojo stulbinamai panašiai į viduramžių Jehaną de Mandeville’į, paskelbdamas, kad po Gibraltaro uola triūsia būriai velnių, ruošiantys epidemijas, kad sunaikintų krikščioniškąjį pasaulį. Neribotos Taxilio fantazijos nuėjo tiek toli, kad jam pavyko įtikinti prancūzų dvasininkus, jog amerikiečių masonų vadovas turi velnių išrastą ir tvarkomą telefono ryšio sistemą, per kurią jis palaiko nuolatinį ryšį su septyniomis svarbiausiomis pasaulio sostinėmis.

Taxilis daugiausia rūpinosi masonais ir neminėjo žydų, o mons. L. Meurinas, Port Lujiso (Mauricijuje) arkivyskupas, savo vaizduotę išskleidė visu gražumu. Knygoje La Franc-Maçonnerie, Synagogue de Satan, taip pat išleistoje 1893 m., mons. Meurinas tvirtino, kad masonija turi būdingai žydišką kilmę ir pobūdį.

Tarp des Mousseaux sekėjų vien Prancūzijoje galima paminėti abatą Chabauty, Puatu srities Mirebeau miestelio Šv. Andriejaus bažnyčios kiurė, Poitiers ir Angoulême’o garbės kanauninką. Jis parašė Les Franc-Maçons et les Juifs: Sixième age de l’Eglise d’après I’Apocalypse (1881) ir Les Juifs nos maîtres (1882). Pasak Chabauty, šėtonas per žydų-masonų sąmokslą ruošė dirvą Antikristo atėjimui į žydų valdomą pasaulį.

Tačiau šiam demonologinio antisemitizmo pranašui teko ypatingas vaidmuo. Knygoje Les Juifs nos maîtres jis pateikė du laiškus, kurie vėliau antisemitizmo istorijoje įgijo grėsmingą vietą. Tai buvo Arlio žydų laiškas ir Konstantinopolio žydų atsakymas. Abu laiškai tikriausiai buvo parašyti XVI a. Prancūzijoje arba Ispanijoje, kaip satyriniai komentarai apie marranos – Ispanijos žydus, kurie buvo priversti atsiversti į katalikybę, bet širdyje liko žydai ir netgi slapta praktikavo savo religiją⁹.

Tačiau Chabauty šį grynai literatūrinį triuką palaikė visai rimtu dalyku. 1489 m. Arlio (kitose versijose – Ispanijos) žydai parašė laišką Konstantinopolio žydų kunigaikščiui prašydami patarimo itin rimtu klausimu: Prancūzijos karalius reikalauja, kad jie visi taptų krikščioni mis, tai kyla klausimas, ar jie turėtų atsisakyti savo tikėjimo. Atsakydamas, Konstantinopolio kunigaikštis siūlo savo tikėjimo broliams atsiversti į katalikybę, bet širdyje likti žydais. Toliau dėstomi praktiški patarimai, kaip atkeršyti krikščionims: jauni talentingi žydai turi perimti svarbiausias gojų ekonomikos ir politikos sritis, suvaryti gojus į bankrotą, nuodyti juos, žlugdyti jų ekonominį ir politinį gyvenimą, diskredituoti krikščionybę ir t. t. Abu laiškus galiausiai perspausdino liūdnai pagarsėjęs gabus demagogas Edouard’as Drumont’as, La France juive (1886) autorius, taip pat populiarizavęs des Mousseaux ir Chabauty argumentus.

Galėtume prisiminti kai kuriuos garsesnius antisemitinės literatūros klastotojus, kurie, nors ir būdami gryni vietinio arba tarptautinio masto sukčiai, politiniai šnipai, šantažuotojai ir avantiūristai, padarė įspūdį ir suvaidino piktybišką vaidmenį, kurstydami smarkią kolektyvinę moderniojo pasaulio neapykantą ir antisemitinę isteriją, per kurią toji neapykanta pasiekdavo mases. Šiame gėdingame sąraše turėtų būti:

1) Jakobas Brafmannas, žydų kilmės politinis šnipas, taktiškai atsivertęs į stačiatikybę, parašęs knygas „Žydų brolijos, vietinės ir visuotinės“ (1868) ir „Kahalo knyga“ (1869).

2) Hippolytus Lutostansky, buvęs lenkų kilmės katalikų kunigas, taip pat atsivertęs į stačiatikybę. Lutostanskio knyga „Talmudas ir žydai“ (1879–1880), kartu su jo kitais kenksmingais rašiniais apie krikščionių kraujo naudojimą žydų religinėse apeigose, rėmėsi juodašimčiai, Rusijos kraštutinė dešinioji teroristinė organizacija, vykstant Beilisso teismui dėl ritualinio nužudymo. (1913 m. Kijeve už tariamą krikščionio berniuko nužudymą buvo teisiamas žydų kilmės tarnautojas Mendelis Beilissas; Beilisso byla sukėlė tarptautinį skandalą, ir jis buvo išteisintas.)

3) Galų gale piktybiškiausia iš šių figūrų buvo žydų kilmės tarptautinio masto sukčius, kurio tikra pavardė buvo Millinger, bet šiaip jis garsėjo kaip Osman-Bėj arba Kibridli-Zade. Kilęs iš Serbijos ir skersai išilgai keliaudamas po Europą, palikdamas purvinus savo machinacijų pėdsakus nuo Venecijos iki Aleksandrijos, Osmanas-Bėjus ėmėsi antisemitizmo kaip pragyvenimo būdo. Lutostanskis galėjo didžiuotis atnešęs į Rusiją žydų-masonų sąmokslo mitą, o Osmaną-Bėjų visai teisėtai galima vadinti pirmuoju gerai matomu profesionaliu antisemitu Rusijoje ir kitur. Parašęs knygas „Žydų pasaulio užkariavimas“ (jau 1875 m. pasirodė septintas leidimas) ir „Visa tiesa apie Aleksandro II nužudymą“ (1886), Osmanas-Bėjus Rusijoje pasiekė pripažinimo ir pagarbos aukštumas. Stulbina tai, kad šis paranojikas kone pranašiškai numatė Holokaustą. Osmanas-Bėjus ne tik pasiūlė mintį, kad visi žydai turi iškeliauti į Afriką, šitaip užbėgdamas už akių Hitlerio minčiai apie Madagaskarą, – šis sukčius, tobulai įkūnijęs fanatiško antisemitizmo ir ciniško oportunizmo mišinį, netgi pareiškė, kad tikslą sukurti pasaulį be žydų galima pasiekti tik visiškai išnaikinant žydų rasę¹⁰.

Šie trys vyrai ir jų darbai parodo tarptautinį moderniojo antisemitizmo pobūdį. Rusas Brafmannas, lenkas Lutostanskis ir serbas Osmanas-Bėjus – jau neminint jų pirmtakų ir sekėjų Prancūzijoje, Britanijoje ir Vokietijoje – tai įrodo geriau negu bet kas kitkas. Juk šių individų tautybė nesvarbi, nagrinėjant moderniojo antisemitizmo iškilimą kaip tamsiąją modernybės pusę.

Tie, kuriems vis dar knieti brėžti ryškią skiriamąją liniją tarp Vakarų Europos „nuosaikaus antisemitizmo“ ir Vidurio bei Rytų Europos „nuožmaus antisemitizmo“, turėtų atmesti šią labai abejotiną perskyrą. Verčiau jie atidžiai studijuotų antisemitinių idėjų plėtrą Europoje, taip pat aplinkybes, kuriomis tapo įmanoma antisemitinių klastočių sklaida.

Kaip ir komunizmą, – reiškinį, sukeltą istorinių bei politinių aplinkybių, galėjusių rastis tik XIX ir XX a. Europoje ir kitur, – modernųjį europietišką antisemitizmą paskatino nuasmeninti, beveidžiai ir besieliai modernybės procesai, taip pat tarptautinio pobūdžio aplinkybės. Kaip ir komunizmas, įkūręs Komunistų internacionalą (Kominterną), modernusis antisemitizmas gali garbingai puikuotis sukūręs savo antisemitinį internacionalą.

Šios antisemitinių klastočių ir fabrikacijų istorijos kulminacija įvyko per Dreyfuso bylą (1894–1899), kuri pati buvo žydų pasaulinio sąmokslo mito padarinys. Vieną svarbiausių vaidmenų čia suvaidino Piotras lvanovičius Račkovskis. Šis gabus, bet pavojingas ir piktybiškas žmogus buvo Ochrankos (Saugumo) – Rusijos imperijos politinės policijos – užsienio skyriaus vadovas. Jaunystėje įtartas ryšiais su rusų nihilistais ir anarchistais, Račkovskis vėliau darė viską, kad ištrintų iš savo biografijos šias gėdingas detales. Jis netgi užmezgė ryšius su Rusų tautos sąjunga, kuri garsėjo Juodosios šimtinės pavadinimu. Fanatišku antisemitizmu, religiniu aršumu ir politiniu terorizmu niekas neprilygo šiai organizacijai, kurią visai teisėtai galima laikyti nacių pirmtake¹¹.

Račkovskis daug laiko praleisdavo Paryžiuje, kur buvo jo vadovaujamas Ochrankos užsienio skyrius. „Protokolai“ buvo sufabrikuoti 1897–1898 m. Račkovskis, nepranokstamas politinių intrigų, provokacijų ir klastočių meistras, įsakė atlikti kratą Elie de Cyono (Iljos Ciono) viloje – šis talentingas Rusijos žydų kilmės fiziologas ir politikos žurnalistas, tuo metu gyvenęs Paryžiuje, buvo Račkovskio politinio šeimininko ir globėjo Sergejaus Vitės, labai galingo Rusijos finansų ministro, [politinis priešininkas]¹². Per kratą rasta maža brošiūra pakeitė istorijos eigą.

Taigi 1897 m. Račkovskis ir jo bendrininkai, gavę Vitės nurodymą, įsilaužė į de Cyono vila Šveicarijoje ir paėmė daugybę popierių. Tarp jų Račkovskis rado politinę brošiūrą – de Cyono nuplagijuotą Maurice’o Joly Dialogue aux Enfers. Šios brošiūros skyrėsi tuo, kad de Cyonas ištrynė Machiavellio pavardę ir visus jo monologus bei tiradas apie neribotos valdžios naudojimą priskyrė Vitei.

Nartus antisemitas Račkovskis greitai rado būdą išspręsti šią problemą. Jis panaikino visas nuorodas į Vitę ir į jo vietą įdėjo Siono išminčius. Per de Cyono Vitės prizmę Machiavellio išmintis galiausiai buvo priskirta žydams. Užuot patekęs į iškilių Europos politinių mąstytojų ir visuomenės kritikų gretas, Maurice’as Joly buvo nuleistas į „Siono išminčių protokolų“ istorijos išnašą.

Račkovskiui – nuoširdžiam antisemitui, visiškai atsidėjusiam šiam šventam reikalui, – Elie de Cyono pavardė reiškė jaudinantį kvietimą į pragarišką žydų-masonų sąmokslo pasaulį. Be to, de Cyono pavardė pasiūlė akivaizdų politinį ėjimą. Nesvarbu, kad Elie de Cyonas atsivertė į krikščionybę ir buvo europietis, gebantis suvokti žydų, į kuriuos jis žiūrėjo labai palankiai, tragedijos mastą ir lygį.

Nesvarbu, kad de Cyonas puikiai žinojo apie pogromus ir fanatišką antisemitizmą Rusijoje, o tai reiškė, kad niekada nebūtų savo plunksna šaipęsis iš žydų arba kurpęs kokius bjaurius pokštus ir absurdiškas antisemitines brošiūras. Jis buvo nesutaikomas Vitės politinis priešininkas, ir jo brošiūra buvo skirta vien Vitei. Tačiau Račkovskiui buvo nė motais tokios subtilybės. Jam Elie de Cyonas buvo tiesiog žydas, kurio pavardė buvo kupina politinių asociacijų, taip pat ir su sionizmu, kuris atsirado kaip tik tuo metu. Šitaip gimė „Siono išminčių protokolai“.

Niekas niekada nesuskaičiuos, kiek ši piktybiška Ochrankos klastotė sukėlė žmonių tragedijų ir kiek gyvybių nusinešė. Pusprotis fanatikas vienuolis Sergejus Nilusas išleido „Protokolus“ kaip priedą prie savo knygos Velikoje v malom [orig. rus. Великое в малом] [„Dideli dalykai mažuose“]. Protokolai tapo pasaulio istorijos jėga 1917 m., kai vėl pasirodė Niluso knyga, peržiūrėta ir išplėsta. Per kai kuriuos kraštutinius dešiniuosius rusų emigrantus Vokietijoje „Protokolai“ pasiekė nacionalsocializmo filosofą Alfredą Rosenbergą, kuris dėkingai pripažino jų esminę svarbą oficialiajai nacių doktrinai. Tai parodo sąmokslo teorijos tarptautinį pobūdį ir naujai nušviečia totalitarizmą kaip globalinį reiškinį par excellence – reiškinį, atsirandantį tik tada, kai remiamasi tarptautiniu mastu atpažįstama ideologine frazeologija.

Galiausiai knyga pateko į labiausiai atsidavusio ir dėkingiausio skaitytojo – Adolfo Hitlerio – rankas. Hitleris, be abejo, tikėjo, kad „Protokolai“ – tikras dokumentas, – ir žiūrėjo į juos kuo rimčiausiai. Nacių beprotybė siekė taip toli, kad jie nuoširdžiai tikėjo, jog jų didžioji misija yra pergudrauti Siono išminčius.

Negana to, jie save vaizdavosi kaip slaptą draugiją ir savo vidinę partiją kūrė pagal „Siono išminčių pavyzdį“. „Pasaulinio žydų sąmokslo prielaidą, – rašo Hannah Arendt, – totalitarinė propaganda iš objektyvaus diskutuojamo dalyko pavertė svarbiausiu nacių tikrovės elementu; esmė buvo ta, kad naciai veikė taip, tarsi pasaulis tikrai buvo valdomas žydų, ir todėl jiems reikėjo kontrsąmokslo tam, kad apsigintų“¹³. Be to, Hannah Arendt teigia:

Tačiau buvo ir kitas neįprastas ir aplinkinis būdas, kuriuo naciai davė propagandinį atsakymą į klausimą, koks bus jų būsimas vaidmuo. Į šį klausimą jie atsakė, pasinaudodami „Siono išminčių protokolais“ kaip modeliu, pagal kurį vokiečių masės bus organizuojamos į „pasaulinę imperiją“. Šiais protokolais naudojosi ne tik patys naciai; pokario Vokietijoje buvo išparduota šimtai tūkstančių šio leidinio egzempliorių, ir net atviras jų, kaip politikos vadovėlio, naudojimas nebuvo naujas dalykas. […] Vis dėlto šia klastote pirmiausia buvo naudojamasi siekiant pasmerkti žydus ir įteigti miniai mintį apie žydų viešpatavimo pavojus. […] Grynos propagandos požiūriu, nacių atradimas buvo tas, kad masės buvo ne tiek išgąsdintos pasaulinio žydų viešpatavimo, kiek sudomintos, kaip tai galima padaryti, ir šių „Protokolų“ populiarumą lėmė ne tiek neapykanta, kiek susižavėjimas ir noras pasimokyti; taigi buvo išmintingiau likti kuo arčiau kai kurių garsiųjų jų formulių, kaip ir garsiojo šūkio „Teisė yra tai, kas gera vokiečių tautai“ atveju (šis šūkis buvo nukopijuotas nuo „Protokolų“ šūkio „Visa, kas naudinga žydų tautai, yra moraliai teisinga ir šventa“).

„Protokolai“ yra žydų-masonų pasaulinio sąmokslo mito kulminacija. Juose yra turtingiausias paranojiškų scenarijų arsenalas, taip pat įmantriausias krikščionijos sunaikinimo ir žydų valdomos pasaulio valstybės sukūrimo priemonių sąrašas.

Tarp priemonių yra šios: sudoroti ir panaikinti aristokratiją; sugriauti nežydų ekonomiką; suprimityvinti nežydų švietimo institucijų programas, kad nežydai nesugebėtų savarankiškai ir kritiškai mąstyti; sąmoningai daryti kuo daugiau viešų renginių ir masinių pramogų, kad gojai, t. y. nežydai, sukvailėtų bei suprimityvėtų ir kad būtų nukreiptas jų dėmesys nuo tikrų problemų; kurstyti mases prieš buržuaziją, kad kiltų sukilimai, revoliucijos ir socialiniai neramumai; palaipsniui įsiskverbti į visas nežydų pasaulio strategines institucijas ir struktūras; ieškoti galimybių nuolat šantažuoti nežydus; įbauginti nežydus griaunant jų sostines ir rengiant sprogimus jų metro sistemose, ir panašiai.

Sąmokslas pasiekiąs kulminaciją įkuriant pasaulinę imperiją, paremtą maža, bet puikiai organizuota ir drausminga tauta. Dokumentas kupinas paniekos žmonijai. Nenuostabu, kad naciai galėjo lengvai susitapatinti su visagale slapta draugija, kokia aprašyta „Protokoluose“. Vaizduodama išgalvotą slaptą draugiją, kurią naciai niekino ir demonizavo, bet siekė pamėgdžioti jos kone mitines, suktas ir manipuliacines lyderiavimo savybes, ši pigi literatūrinė klastotė, ko gero, pateikė inspiruojantį negatyvų pačių nacių antrininką.

Galima sakyti, kad „Protokolai“ inspiravo ir pakurstė Holokaustą. Taip pat jie prisidėjo prie to, kas dabar laikoma Holokausto preliudija. „Protokolai“ buvo naudojami kurstyti ir pateisinti pogromus imperinėje Rusijoje, taip pat nekaltų žmonių žudynes per pilietinį karą. Po 1905 m., kai „Protokolai“ pradėjo savo kelionę ir plito daugiausia Rusijoje, organizuoto smurto protrūkiai pasiglemžė tūkstančių Rusijos žydų gyvybes.

Atrodo, kad pogromai buvo sąmoningos valdžios politikos padarinys, siekiant Rusijos darbininkų ir valstiečių nepasitenkinimą paversti religiniu fanatizmu. Per Rusijos pilietinį karą kazokai ir „baltųjų“ pulkai išžudė apie 100 000 žydų. „Protokolai“ arba kitos, vietinės, antisemitinių klastočių adaptacijos – pavyzdžiui, „Rabino kalba“, kuri, kaip matėme, atėjo tiesiai iš Goedsche’ės Biarritzo – buvo naudojami pakelti kareivių dvasią ir vietinių gyventojų politinį sąmoningumą.

„Protokolai“ ėmė teikti modernųjį pasaulietinį leksikoną ten, kur anksčiau ilgai viešpatavo religiniai prietarai. Be to, jie užpildė spragą tarp tradicinio antijudaizmo, giliai įsitvirtinusio liaudies sąmonėje, ir moderniojo antisemitizmo, kuris vis dar tebetraukė seną giesmę apie krikščionių kraujo naudojimą apeigose, bet akivaizdžiai kilo iš pasaulietinių šaltinių. Rusijos pilietinio karo atveju, modernusis antisemitizmas po 1917 m. aiškiai pasireiškė idėjoje apie žydų-bolševikų sąmokslą prieš Rusiją – tai buvo naujas ideologinis konstruktas, pakeitęs tuo metu jau išsemtą ir nebeveikiantį mitą apie pasaulinį žydų-masonų sąmokslą.

Aš galvoju, kaip buvo galima rimtai žiūrėti i dokumentą, kuris po savo regimai ezoterine ir mistine butaforija atrodo kaip roman feuilleton? Tariamai ezoterinių, mistinių ir kvazikabalistinių sąmokslo teorijos elementų sąveika ypač taikliai aprašyta Umberto Eco romane „Fuko švytuoklė“. Eco sėkmingai atskleidžia parateorinį ir fikcinį, jeigu ne tiesiog anekdotišką, sąmokslo teorijų pobūdį – šios jam atrodo kaip dalimis leidžiamas romanas. Tai ypač būdinga „Protokolams“.

Mes lengvai atpažįstame „Protokoluose“ slypinčias Prancūzijos visuomenės problemas, konfliktus ir įtampas. Kai politinė ir literatūrinė vaizduotė susilieja stiprios neapykantos laikotarpiu, skaitytojų įaudrinta vaizduotė nebeskiria tikrovės nuo fikcijos. Jos abi sueina į vieną visumą ir ištrina skiriamąją liniją tarp politikos ir literatūros. Tikrovė darosi pernelyg fikcinė, ir nesitiki, kad tai tiesa, o fikcija baugiai supanašėjo su tikrove, ir į ją žiūrint, nebesilaikoma saugaus atstumo.

Kolektyvinė neapykanta visada pasireiškia vaizduotės ir realybės principų susiliejimu, kuris gali apakinti ir suklaidinti netgi lemiamą mažumą – tuos, kurie visomis aplinkybėmis stengiasi išlikti savarankiški ir galvoti, užuot isteriškai klykę ir automatiškai paklusę.

Galų gale ne mažiau svarbu ir tai, kad šių tekstų, galinčių sukurstyti stiprią kolektyvinę neapykantą ir užsiundyti minią, tekstų, kurių publikavimas neapykantos epochoje buvo nusikaltimas žmoniškumui, – kad jų patrauklumas fatališkai sutapo su moderniąja adiafora, arba kolektyvinio abejingumo apraiškomis. Aišku, kad modernusis pasaulietinis sąmonės adiaforizacijos variantas neturi nieko bendra su adiafora kaip filosofiniu terminu, vartotu kai kurių graikų stoikų, arba su Philippo Melanchthono adiafora – religinio abejingumo apraiškomis.

Pasaulietinis adiaforos modelis remiasi momentiniu pasitraukimu iš tos sferos, kurioje žmogus tampa žmogumi: dorovinių vertybių, jautrumo, žmonių bendrystės jausmo, palankaus Kito supratimo ir užuojautos. Geriausias moralinės adiaforos pavyzdys – minios, besimėgaujančios vieša egzekucija, būsena ir elgesys. Kai kuriais momentais intelektinio ir moralinio jautrumo, taip pat sveiko proto bei atsakingumo pasitraukimas ir sugrįžimas¹⁴ gali būti būdingas iš pažiūros sveikiems ir blaiviai mąstantiems žmonėms, kurie šiaip apibūdintų save kaip skeptiškai ir kritiškai nusiteikusius. Tokia sąmonės adiaforizacija kritinėse istorijos kryžkelėse aiškiai įvyksta masėse. Deja, net ir tie, kurie priklauso lemiamai mažumai, kartais susitepa adiaforiniu nuoslydžiu į beprotybę arba momentiniu žmoniškumo praradimu.

Tokie momentiniai arba ilgalaikiai moralės bei jautrumo nuosmukiai ir barbarybės atkryčiai būdingi reiškiniui, kurį galima pavadinti neapykantos ir žudymo rutinizacija – nebaudžiamo kraujo praliejimo ir smurto atmosfera. Kai kuriais istorijos momentais plonas ir trapus civilizacijos kevalas įskyla. Žmonės liaujasi galvoti ir jausti empatiją kitų žmonių atžvilgiu. Tada jie tiesiog gali vaizduotis kitus žmones kaip demonus ar piktąsias dvasias, apsimetusias gyvais žmonėmis.

Mes patys turime liautis buvę žmonėmis, kad iš Kito atimtume žmogiškas savybes ir bruožus. Jeigu vaizduotė mums teikia nepakankamai medžiagos tokiam pasitraukimui ir sugrįžimui, maloningai padės tie, kas tikrai žino, kaip demaskuoti blogį ir kaip kovoti su tamsos jėgomis. Tą akimirką, kai išsiskiriame su moralinių vertybių ir sveiko proto sfera, patologinę fantaziją arba bet kokį kitą brutalų realybės iškraipymą galima lengvai palaikyti iki tol tartum nuo mūsų paslėptos tiesos apreiškimu. Kitaip būtų neįmanoma paaiškinti „Protokolų“ kerų.

Svarbi moralinė „Protokolų“ pamoka yra ta, kad niekada negalima ignoruoti patologinių fantazijų, pateikiamų kaip idėjos. Jeigu į jas nekreipiame dėmesio, manydami, kad nereikia pagerbti nesąmonių ir žiūrėti į jas rimtai, anksčiau ar vėliau mums bus priminta mūsų neatsakinga arogancija ir politinis trumparegiškumas. Būtų didelė klaida teigti, kad politiškai ambivalentiški mąstytojai, kurių teorijos leidžiasi prieštaringai interpretuojamos, kaip antai Thomas Hobbesas, Niccolò Machiavelli, Jeanas-Jacques’as Rousseau, Karlas Marxas, Friedrichas Nietzsche arba Oswaldas Spengleris, atsakingi už totalitarinių režimų padarytus nusikaltimus žmoniškumui.

Būtų naivu nusikaltimus, padarytus jų idėjų vardu, laikyti logiška jų teorijų tąsa. Ne todėl, kad mąstytojai, pamėgti totalitarizmo inžinierių, visada visiškai blaiviai mąstė ir buvo atsakingi, ir ne dėl neįveikiamos prarajos tarp teorijos ir jos ideologinės parodijos, nors, daugeliu atveju, būtent taip ir būna. Dalykas tas, kad tokio lygio mąstytojai negali esmingai prisidėti prie masių adiaforizacijos moraline prasme.

Tačiau ten, kur nepavyko didelio užmojo mąstytojams, protingiems ir kilniadvasiams vizionieriams, gerai išsilavinusiems politikos idealistams, herojams romantikams arba atsidavusiems revoliucionieriams, pasisekė būtent tiems sukčiams, avantiūristams, šarlatanams, politikuojantiems padlaižiams, ciniškiems oportunistams arba menkai išsilavinusiems fanatikams. Pirmosios kategorijos žmonės ateina keisti juos supančio pasaulio, bet kaipmat tampa antrosios kategorijos žmonių grobiu – tų, kurie galiausiai įkuria diktatūras ir prasiskverbia į mases. Galų gale tie, kuriuos mes linkę nustumti į istorijos paraštę, iškyla į paviršių ir sukuria savo pasaulį, kuriame mums vietos nėra.

Jeigu laiku nereaguosime į tai, kas mums atrodo bjaurus pokštas ar net gryna nesąmonė, bet išvirsta į tragediją, mes vėl ir vėl nesugebėsime išvengti kitų tragedijų. Kita esminė pamoka yra ši: milijonų žmonių beprotybė kyla iš politinės ir moralinės tuštumos, kuri atsiranda mums atsiribojus vienam nuo kito. Atitoldami nuo kitų žmonių grupės arba savo bendrapiliečių, sukuriame tam tikrą politinį ir moralinį vakuumą, kurį anksčiau ar vėliau užpildys atstūmimo ir neapykantos teorija bei praktika.

[…]

 

Pirmoji publikacija: Leonidas Donskis, „Neapykantos formos: įaudrinta vaizduotė moderniojoje filosofijoje ir literatūroje“, Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 39-61; iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys.

Susiję tekstai:
Leonidas Donskis, „Rusiškoji idėja“
Nuo upės iki jūros

 

Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.

…

 

1. Daugiau apie žydų-masonų pasaulinio sąmokslo mito ištakas ir istoriją žr. Norman Cohn, Warrant for Genocide. Daugiau apie ankstyvąją sąmokslo teorijos kilimo stadiją žr. p. 25–40. Šioje vertingoje knygoje pateikti nepriekaištingi Cohno tyrimai, gvildenantys antisemitizmo klastočių plitimą XIX ir XX a. Europoje.
2. Daugiau šiuo klausimu žr. Umberto Eco, Serendipities: Language and Lunacy (London: Phoenix, 2000), p. 13–28. Šią istoriją Eco perpasakojo knygose „Fuko švytuoklė“ ir „Šeši pasivaikščiojimai literatūros miške“.
3. Žr. Cohn, Warrant for Genocide, p. 26.
4. Cituota pagal ten pat [Warrant for Genocide], p. 27; t.p. p. 29–30.
5. Daugiau šiuo klausimu ten pat [Warrant for Genocide], p. 30–31.
6. Žr. Eco, Serendipities, p. 18.
7. Daugiau šiuo klausimu žr. Frederick Copleston, A History of Philosophy, t. 3: Late Mediaeval and Renaissance Philosophy, II d.: The Revival of Platonism to Suarez (Garden City, N.Y.: Image Books, 1963), p. 128–134. Daugiau apie Machiavellio sąmokslų sampratą jo sąvokų animo ir virtù aspektu žr. Nikolas Makiavelis, „Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“, vertė Petras Račius // „Nikolas Makiavelis. Rinktiniai raštai“ (Vilnius: Mintis, 1992), p. 313–332; Harvey C. Mansfield, Machiavelli’s Virtue (London and Chicago: University of Chicago Press, 1996), p. 38 –45.
8. Daugiau šiuo klausimu žr. Cohn, Warrant for Genocide, p. 41–45.
9. Ten pat [Warrant for Genocide], p. 45–47.
10. Daugiau apie Brafmaną, Lutostanskį ir Osmaną-Bėjų žr. ten pat [Warrant for Genocide], p. 53–59.
11. Cohnas įtikinamai aiškina, kad Juodosios šimtinės iš tiesų buvo tikros nacių pirmtakės. Daugiau šiuo klausimu žr. ten pat [Warrant for Genocide], p. 110–113.
12. Sakinys šiek tiek pataisytas, nes knygoje jis neaiškus; pataisymai: vietoj „buvęs“ – „buvo“, taip pat gale įterpta „politinis priešininkas“ (tai, kad de Cyonas buvo Vitės politinis priešininkas, Donskis mini šio teksto pastraipoje „Nesvarbu, kad de Cyonas puikiai žinojo apie pogromus…“). – aplinkkeliai.lt past.
13. Hannah Arendt, „Totalitarizmo ištakos“, vertė Arvydas Šliogeris (Vilnius: Tyto alba, 2001), p. 356. Daugiau šiuo klausimu žr. ten pat., p. 352–356.
14. Adiaforinio pasitraukimo ir sugrįžimo samprata pagrįsta Zygmunto Baumano moralinės adiaforos koncepcija. Šiame kontekste „pasitraukimo ir sugrįžimo“ terminas, paimtas iš Arnoldo J. Toynbee A Study of History, neturi nieko bendra su Toynbee pasitraukimo ir sugrįžimo teorija kaip egzistenciniu kūrybingos mažumos ritmu.