Filosofai už Ukrainą #5

PHILOSOPHERS FOR UKRAINE
FILOSOFAI UŽ UKRAINĄ

§

Kaip galima filosofuoti, turint mintyje kančias, kurias patiria žmonės ne tik Ukrainoje, bet ir Sirijoje, Afganistane, Jemene ir daugelyje kitų pasaulio vietų? Kiekvienas paaiškinimas ir kiekvienas bandymas suprasti atsimuša į nežmonišką ir baimės kupiną karo tikrovę. Viename interviu kolega ukrainietis pasakė, kad jis liko Kyjive su sūnumi, o jo žmona ir dukra, pasiėmusios tris šeimos kates, išvyko iš miesto. Jie abu nusprendė pasilikti, „kad būtų liudininkai“ – liudininkai siaubingų aplink vykstančių dalykų. Jam ir jo sūnui, kuris moka aštuonias kalbas ir kuris kaip vertėjas lydi žurnalistus į pavojingas vietas, tai yra „vidinė būtinybė – sakyti tiesą“. „Mes giname ne tik save, bet ir tam tikrą orumo ir laisvės idėją. Jei to nedarysime, mūsų egzistencija nebeturės jokios prasmės.“

Filosofuoti karo metu – tai filosofuoti prieš karą. Galvoju apie drąsą, kurios reikia, norint sakyti tiesą, apie graikišką sąvoką parrhesia. Susidūrus su putiniškojo režimo melu, pasiryžimas „drąsiai kalbėti“ įgauna egzistencinę prasmę, nes pavojus gyvybei ir sveikatai gresia visiems išdrįsusiems sakyti tiesą, kurią Putinas, pasitelkęs propagandinę retoriką, iškraipo ir ciniškai panaudoja prieš savo aukas. Tiesos sakymas yra politinė praktika, išlaisvinanti ir pasipriešinanti manipuliaciniam kalbėjimui. Tokiu būdu visuomenėje vyksta pokyčiai, tačiau šis dalykas taip pat kelia didžiulę riziką. Tas, kuris kalba tiesą, prisiima antikinio kiniko funkciją, žvalgo, drąsiai iš karo zonos pranešančio apie žmonijos laukiančius pavojus, funkciją. Laisvai kalbėti reiškia veikti, liudyti; tai reiškia būti liudininku, o ne tik stebėtoju, žvelgiančiu iš pašalės.

Kalbėti tiesą reiškia imtis veiksmų, rizikuoti. Mes, (vis dar) taikiai ir saugiai gyvenantys, turime savęs paklausti, kiek esame pasiryžę rizikuoti, kokią kainą esame pasirengę sumokėti ne tik kaip žmonės, bet ir kaip filosofai. Galbūt šis dalykas taip pat reiškia nebijoti susidurti su savo bejėgiškumu, pripažinti savo ribas ir kad kartais tai, kas mus emociškai įveikia, turi daugiau „tiesos“ nei visos gerai apgalvotos sistemos, teorijos ir argumentai. Filosofuoti karo akivaizdoje reiškia, pasitelkiant gerai žinomą Hanso Blumenbergo metaforą, pačiam patirti laivo sudužimą, o ne paprasčiausiai viską stebėti iš šono.

Barbara Schellhammer
[Profesorė, Miuncheno filosofijos mokykla, Vokietija]

§

Neseniai studentas mano paskaitoje apie egzistencializmą man papasakojo apie burundietišką ubuntu sąvoką: „Aš esu, nes tu esi.“ Mūsų laisvės orumą, šventumą ir neliečiamumą sąlygoja kitų žmonių laisvė. Be to, mūsų gyvenimai ir autonomija įmanomi tik esant kitų žmonių gyvenimams ir autonomijai. Siekti savo laisvės reiškia siekti kitų žmonių, su kuriais dalinuosi pasauliu, laisvės. Taigi ginti ukrainiečių laisvę yra ne tiek pasirinkimas, kiek būtinybė.

Sofistas galėtų teigti, kad tokiu atveju turėčiau pripažinti Vladimiro Putino laisvę lygiai taip pat, kaip ir bet kurio kito laisvę. Nors man iš tiesų rūpi rusų laisvė (ne tik tų, kurie drąsiai protestuoja ir priešinasi akivaizdžiam Putino imperializmui, bet ir visų rusų, kurių laisvę suvaržė jų gyvenimus ribojantis tironas), sekdama Simone de Beauvoir laikausi nuomonės, kad bet kokia laisvė, kuri naudojama smurtiniam kitų engimui, turi sulaukti smarkaus pasipriešinimo ir privalo būti užgniaužta. Siekis atimti iš kitų laisvę yra vienintelis tikras ir konkretus blogio apibrėžimas, todėl tokį dalyką reikia nedelsiant slopinti.

Neįgyvendinti šio reikalavimo reiškia paniekinti žmoniškumą.

Vienareikšmiškai palaikau Ukrainos gynimąsi prieš imperialistines jėgas, su kuriomis ji susiduria. Prisidedu prie ukrainiečių įtūžio dėl piktinančio įsiveržimo į jų šalį ir pasibaisėjimo dėl beširdiško, smurtinio žmonių naikinimo. Kaip sakė Audre Lorde, pyktis yra galingas ir kūrybingas, ir tai ne kartą įrodė ryžtingai besipriešinantys ukrainiečiai. Putino armijos beatodairiško žmonių ir miestų naikinimo akivaizdoje ukrainiečių pasipriešinimas yra tiesiog herojiškas.

Raginu visus, kurie brangina savo laisvę, suvokti, kad šis dalykas taip pat reiškia įsipareigojimą kitų laisvei, ir visomis išgalėmis prisidėti prie šios kovos. Jeigu stengsimės nepakankamai, tai bus įžanga į savinaiką.

Holly Moore
[Filosofijos ir tapatybės studijų profesorė, Lutherio koledžas, Ajova, JAV]

§

Šiomis baisiomis ir kartu šlovingomis dienomis Ukrainoje mes mąstome apie būsimą taiką po karo. Kokiu pagrindu ji bus sukurta? Ar esama galimybės atsirasti amžinajai taikai?

Prisiminkime garsųjį Immanuelio Kanto 1795 m. tekstą „Į amžinąją taiką“. Filosofas gyveno ir buvo palaidotas Karaliaučiuje, po Antrojo pasaulinio karo pavadintame Kaliningradu, Kalinino miestu. Todėl rusai drįsta sakyti „mūsų kaliningradietis filosofas Kantas“.

Taigi Kantas rašė, kad amžinoji taika gali būti arba kaip kapinynas po žmonių susinaikinimo¹, arba ji bus įtvirtinta remiantis tarptautine teise, susijusia su kiekvienos tautos suverenitetu, piliečių teritorine gynyba ir ekonomika, kuri neleidžia gauti pinigų karui. Vadinasi, priešiškumas turėtų išnykti. Kol priešiškumas tęsiasi, neįmanoma pasiekti taikos.

Ko dabar galime tikėtis iš Ukrainoje siaučiančio karo? Šlovingos Ukrainos pergalės, paskelbtos priešo teritorijoje? Visiško Rusijos iširimo dėl nuostolių ir sankcijų? O gal amžinosios taikos ant pasaulio kapo po branduolinio karo? Manau, kad artimiausiu metu to nebus. Galimos laikinos paliaubos. Karo pertrauka suteiks progą Ukrainai ir mūsų partneriams sustiprinti karinę ir ekonominę galią, taip pat ekonomiškai sužlugdyti Rusiją, kad ji negalėtų atnaujinti karo. Ir atsiras nedidelė viltis, kad Rusijos visuomenė iš despotiškos taps normalia respublika.

Todėl sunku pasakyti, kada šį karą vainikuos amžinoji taika. Verčiau turėtume išlikti kantrūs šioje ilgoje kovoje dėl taikos.

Jevhen Muliarčiuk
[Vyresnysis mokslo darbuotojas, Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Filosofijos institutas]

§

Visiems tiems rusams, kurie remia siaubingas žiaurenybes Ukrainoje, reikėtų priminti, ką kadaise rašė rusų išeivijos filosofas Nikolajus Berdiajevas: „Žmogžudžiui nepriklauso paskutinis žodis. Žmogus yra pašauktas būti ne žudiku, o prikėlėju. Ir už prikėlėjo slypi galia, didesnė už žmogiškąją.“²

Šiuolaikinė Rusija labai primena Mordorą. Mordoru ją daro nenuspėjamas blogis, kuriam neįmanoma psichologiškai pasiruošti. Būtent su tuo dabar, 2022 m., susiduria ukrainiečiai, o Sakartvelas visa tai jau patyrė 2008-aisiais. 2008 m. rugpjūčio 8 d. Rusijos pajėgos įsiveržė į Sakartvelą, taip pradėdamos pirmąjį XXI amžiaus karą Europoje, kurio pasekmės vis dar jaučiamos – tai akivaizdžiai matoma Ukrainoje. Rusijos ir Sakartvelo karas dabar vertinamas kaip Putinui uždegta žalia šviesa, tačiau tuomet Vakarų jėgos nenorėjo pripažinti jo reikšmės. Dabar padėtis iš dalies pasikeitė ir Rusija laikoma teroristine valstybe (tačiau reikia nuveikti dar daugiau, pavyzdžiui, apsvarstyti galimybę nustatyti neskraidymo zoną), o Ukraina šiandien yra vienintelė tikra vilties sala žmonijai neaiškių vertybių pasaulyje.

Kadaise gerbtinumo siekęs Putinas – Rusijos Sauronas – vis labiau tampa apgailėtinu Golumu, „lobio“ vergu. Šį kartą nei valarai, nei elfai, nei hobitai rusams nepadės – jie patys turės įmesti pražūtingąjį Žiedą į Orodruino žiotis ir, išsitraukus kardą, stoti ant Morajos tilto priešais Balrogą, tariant: „Tu nepraeisi! Grįžk į tamsą!“

Tikėkimės!

Tegyvuoja Ukraina!

Luka Kučuchidzė
[Kviestinis lektorius ir tyrėjas, Valstybinio Ilijos universiteto S. Ceretelio filosofijos institutas, Tbilisis, Sakartvelas]

 

Parengė Linas J. Jankauskas

Šaltiniai:
https://philosophersforukraine.com.ua/74/
https://philosophersforukraine.com.ua/49/
https://philosophersforukraine.com.ua/64/
https://philosophersforukraine.com.ua/70/

Susiję įrašai:
Projektas Philosophers for Ukraine („Filosofai už Ukrainą“)
Filosofai už Ukrainą #1
Filosofai už Ukrainą #2
Filosofai už Ukrainą #3
Filosofai už Ukrainą #4

 

1. „Jokia valstybė, kariaudama su kita, neturi imtis tokių priešiškų veiksmų, dėl kurių, sudarius taiką, taptų neįmanomas abipusis pasitikėjimas: tokių kaip pasalūniškų žudikų, nuodytojų verbavimas, kapituliacijos sąlygų laužymas, išdavystės kurstymas priešo šalyje ir t. t.
   Visa tai yra negarbingos karinės gudrybės. Juk bent šiek tiek pasitikėti priešo mąstymo būdu būtina ir kariaujant, kitaip jokia taikos sutartis nebebus galima ir priešiški veiksmai pavirs naikinamuoju karu (bellum internecinum). […]
   …naikinamasis karas, kuriame gali būti sunaikintos ir abi pusės, o su jomis bet kokia teisė, baigtųsi amžinąja taika tiktai didžiuliame žmonijos kapinyne. Vadinasi, jokiu būdu neleistina taip kariauti, taigi ir imtis priemonių, sukeliančių tokį karą. O kad minėti veiksmai neišvengiamai sukelia naikinamąjį karą, aišku jau ir iš to, kad šios pragariškos gudrybės, būdamos šlykščios pačios savaime, kartą panaudotos, nesibaigia vien tik karu: pavyzdžiui, šnipų panaudojimas, kai pasitelkiamas kitų nesąžiningumas (jo neįmanoma iš karto pašalinti), bet persimeta ir į taikos būklę, visiškai sunaikindamos jos tikslą.“ […] // Immanuel Kant, „Į amžinąją taiką“
2. «Последнее слово не принадлежит человеку убийце. Человек призван быть не убийцей, а воскресителем. И за воскресителем стоит сила большая, чем человеческая.» // Николай Бердяев, «Дух и сила», in: «Вестник русского христианского движения», № 155, с. 98-109.