Turime pasakyti aiškiai: Rusija yra fašistinė

pagal | 2022 05 27

Fašizmas, kaip idėja, niekada nebuvo nugalėtas.

Jis, kaip iracionalumo ir smurto kultas, negalėjo būti įveiktas pasitelkus argumentus. Kol nacistinė Vokietija atrodė stipri, europiečiai ir kiti buvo gundomi. Fašizmas buvo nugalėtas tik Antrojo pasaulinio karo mūšių laukuose. Dabar jis sugrįžo, ir šį kartą šalis, vykdanti fašistinį naikinamąjį karą, yra Rusija. Jeigu Rusija laimės, viso pasaulio fašistai pasijus daug patogiau.

Mes klystame, kai savo baimes, liečiančias fašizmą, susiauriname iki tam tikro Hitlerio ir Holokausto vaizdinio. Fašizmas užgimė Italijoje, sulaukė populiarumo Rumunijoje, – kur fašistai buvo krikščionys ortodoksai, svajoję apie apvalantį smurtą, – bei turėjo sekėjų visoje Europoje (ir Amerikoje). Visos jo atmainos rėmėsi valios triumfu prieš protą.

Dėl šios priežasties jo neįmanoma tinkamai apibrėžti. Žmonės nesutaria, dažnai aršiai, kas gi yra fašizmas. Tačiau šiandieninė Rusija atitinka daugumą kriterijų, kuriuos mokslininkai linkę taikyti. Joje vyrauja kultas aplink vieną lyderį, Vladimirą Putiną. Joje yra mirusiųjų kultas, susijęs su Antruoju pasauliniu karu. Joje puoselėjamas mitas apie praėjusį imperinės didybės aukso amžių, kuris turi būti atkurtas gydančiu smurtu – kruvinu karu prieš Ukrainą.

„Mirties galva“ Putinas

„Mirties galva“ žvelgia į bedugnę: stilizuota Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putino „mirties galva“ – tik šiek tiek mažiau patraukli nei tikroji – buvo pakabinta prie įėjimo į garsųjį Paulo Stradinio medicinos istorijos muziejų Rygoje, Latvijoje; kitoje gatvės pusėje įsikūrusi Rusijos ambasada. // Nuotr. aut. Sintija Zandersone

Tai ne pirmas kartas, kai Ukraina tampa fašistinio karo objektu. Šios šalies užkariavimas buvo pagrindinis Hitlerio karo tikslas 1941 m. Hitleris manė, kad Sovietų Sąjunga, kuri tuo metu valdė Ukrainą, yra žydų valstybė: jis planavo sovietų valdžią pakeisti sava valdžia ir užimti derlingą Ukrainos žemės ūkio paskirties žemę. Sovietų Sąjunga būtų iškamuota bado, o Vokietija taptų imperija. Jis manė, kad tai padaryti bus lengva, nes Sovietų Sąjunga, jo įsivaizdavimu, buvo dirbtinis kūrinys, o ukrainiečiai – kolonijinė tauta.

Visa tai stulbinamai primena Putino karą. Kremlius Ukrainą apibrėžia kaip dirbtinę valstybę, kurios žydų kilmės prezidentas kaip tik ir įrodo, kad ji negali būti tikra. Manyta, kad pašalinus negausų elitą, pakrikusios masės mielai pritars Rusijos viešpatavimui. Šiandien būtent Rusija neleidžia pasauliui tiekti ukrainietiškų maisto produktų, keldama bado grėsmę pietinėje pasaulio dalyje.

Daugelis nedrįsta dabartinės Rusijos vadinti fašistine, kadangi Stalino laikų Sovietų Sąjunga prisistatydavo kaip antifašistinė. Tačiau ši sąvoka nepadėjo apibrėžti, kas yra fašizmas, o šiandien ji yra daugiau nei painesnė. Padedama amerikiečių, britų ir kitų sąjungininkų, Sovietų Sąjunga 1945 m. nugalėjo nacistinę Vokietiją ir jos sąjungininkus. Tačiau jos pasipriešinimas fašizmui nebuvo nuoseklus.

Prieš Hitleriui ateinant į valdžią 1933 m., sovietai fašistus laikė tik dar vienu kapitalistiniu priešu. Europos komunistų partijos visas kitas partijas turėjo traktuoti kaip priešus. Tokia politika išties prisidėjo prie Hitlerio iškilimo: Vokietijos komunistai ir socialistai, nors jų buvo daugiau nei nacių, paprasčiausiai negalėjo bendradarbiauti. Po šio fiasko Stalinas pakoregavo savo politiką ir pareikalavo, kad Europos komunistų partijos sudarytų koalicijas bei užkirstų kelią fašistams.

Tai truko neilgai. 1939-aisiais Sovietų Sąjunga prisijungė prie nacistinės Vokietijos kaip faktinė sąjungininkė, ir abi galybės kartu įsiveržė į Lenkiją. Sovietų spaudoje buvo perspausdinamos nacių kalbos, o nacių karininkai žavėjosi sovietų veiksmingumu vykdant masinius trėmimus. Tačiau šiandien rusai apie šį faktą nekalba, nes istorinės atminties įstatymai1 šitai laiko nusikaltimu. Antrasis pasaulinis karas yra Putino istorinio mito apie Rusijos nekaltumą ir prarastą didybę dalis – Rusija privalo turėti ir aukos, ir pergalės monopolį. Esminis faktas, kad Stalinas, susivienijęs su Hitleriu, sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, negali būti nei išsakomas, nei įsivaizduojamas.

Stalino lankstumas fašizmo atžvilgiu yra raktas į šiandieninės Rusijos supratimą. Stalino laikais fašizmas iš pradžių buvo vertinamas abejingai, vėliau – blogai, dar vėliau – gerai, kol galiausiai, Hitleriui išdavus Staliną ir Vokietijai įsiveržus į Sovietų Sąjungą, jis vėl imtas vertinti blogai. Tačiau niekas niekada neapibrėžė, ką gi jis reiškia. Tai buvo dėžutė, į kurią gali patalpinti bet ką. Parodomuosiuose teismuose komunistai buvo teisiami kaip fašistai. Šaltojo karo metais fašistais vadino amerikiečius ir britus. „Antifašizmas“ nesutrukdė Stalinui per paskutinį valymą nusitaikyti į žydus, o jo įpėdiniams – tapatinti Izraelį su nacistine Vokietija.

Kitaip sakant, sovietinis antifašizmas buvo politika, besiremianti principu „mes“ ir „jie“. Tai nėra atsakas fašizmui. Juk fašistinė politika prasideda, kaip sakė nacių mąstytojas Carlas Schmittas, nuo priešo apibrėžimo. Kadangi sovietinis antifašizmas reiškė vien priešo apibrėžimą, fašizmui buvo paliktos atviros galinės durys, pro kurias jis galėjo grįžti į Rusiją.

XXI amžiaus Rusijoje „antifašizmas“ tapo paprasčiausia Rusijos lyderio teise apibrėžti nacionalinius priešus. Tikriesiems Rusijos fašistams, tokiems kaip Aleksandras Duginas ir Aleksandras Prochanovas, buvo suteikta galimybė pasireikšti masinėse medijose. Ir pats Putinas rėmėsi tarpukario Rusijos fašisto Ivano Iljino mintimis. Pagal Rusijos prezidentą, „fašistas“ arba „nacis“ yra tas, kas priešinasi jam arba jo planui sunaikinti Ukrainą. Ukrainiečiai yra „naciai“, nes nesutinka būti rusais ir priešinasi.

Keliautojas laiku iš XX a. 4-ojo dešimtmečio nesunkiai identifikuotų Putino režimą kaip fašistinį. Simbolis Z, mitingai, propaganda, karas kaip apvalantis smurto aktas ir mirties duobės aplink Ukrainos miestus viską aiškiai atskleidžia. Karas prieš Ukrainą yra ne tik sugrįžimas į tradicinį fašistinį kovos lauką, bet ir grįžimas prie tradicinės fašistinės kalbos ir praktikos. Kiti žmonės turi būti kolonizuoti. Rusijos nekaltumą įrodo jos garbinga praeitis. Ukrainos egzistavimas yra tarptautinis sąmokslas. Atsakymas yra karas.

Kadangi Putinas apie fašistus kalba kaip apie priešus, mums gali būti sunku suvokti, kad jis iš tikrųjų gali būti fašistas. Tačiau Rusijos kare prieš Ukrainą „fašistas“ tereiškia „priešiškas nežmogus“ – tas, kurį rusai gali nužudyti. Kaip matėme Bučoje, Mariupolyje ir kitose Rusijos okupuotose Ukrainos dalyse, prieš ukrainiečius nukreipta neapykantos kalba palengvina jų žudymą. Masinės kapavietės yra ne koks nors nelaimingas karo atsitikimas, o lauktas fašistinio naikinamojo karo padarinys.

Fašistai, vadinantys kitus žmones „fašistais“, – tai yra iki nelogiško kraštutinumo privestas fašizmas kaip neprotingumo kultas. Tai galutinis taškas, kai neapykantos kalba apverčia tikrovę, o propaganda tampa grynu primygtinumu. Tai valios viršenybės prieš mintį apogėjus. Kitus vadinti fašistais patiems būnant fašistais yra esminė putinistų praktika. Amerikiečių filosofas Jasonas Stanley šį dalyką vadina „pakertančia propaganda“. Aš šitai vadinu „šizofašizmu“ [schizofascism]. Ukrainiečiai turi pačią elegantiškiausią formuluotę. Jie tai vadina „rašizmu“ [рашизм].

Apie fašizmą nusimanome geriau nei 4-ajame dešimtmetyje. Dabar žinome, kurlink jis nuvedė. Mes privalome atpažinti fašizmą, kad žinotume, su kuo turime reikalą. Tačiau jo atpažinimas nereiškia jo panaikinimo. Fašizmas yra ne diskusinė pozicija, o valios kultas, skleidžiantis pramaną. Jis susijęs su žmogaus, pasaulį gydančio smurtu, mistika, kurią propaganda palaikys iki paties galo. Jį galima panaikinti tik parodžius lyderio silpnumą. Fašistų lyderis turi būti nugalėtas, o tai reiškia, kad tie, kurie priešinasi fašizmui, dėl pergalės turi daryti viską, kas įmanoma. Tik tada mitai bus išsklaidyti.

Kaip ir XX a. 4-ajame dešimtmetyje, demokratija atsitraukia visame pasaulyje, o fašistai pradėjo kariauti su savo kaimynais. Jeigu Rusija laimės Ukrainoje, tai bus ne tik demokratijos sunaikinimas pasitelkus jėgą, nors ir tai jau yra labai blogai. Tai bus demoralizuojantis smūgis viso pasaulio demokratijoms. Dar prieš karą Rusijos draugai – Marine Le Pen, Viktoras Orbánas, Tuckeris Carlsonas – buvo demokratijos priešai. Fašistų pergalės mūšio lauke patvirtintų, kad galia kuria teisę, kad sveikas protas būdingas pralaimėtojams, kad demokratijos turi žlugti.

Jeigu Ukraina nebūtų pasipriešinusi, tai būtų buvęs tamsus pavasaris viso pasaulio demokratams. Jeigu Ukraina nenugalės, galime tikėtis dešimtmečius truksiančios tamsos.

Timothy Snyder

 

Vertė Linas J. Jankauskas
Timothy Snyder, „We Should Say It. Russia Is Fascist“ // The New York Times

 

  1. Rusijos įstatymai, draudžiantys viešai tapatinti Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos tikslus bei veiksmus Antrajame pasauliniame kare.

1 komentaras

  1. Sofistas Įrašo autorius(-ė)

    UKRAINOS PREZIDENTO VOLODYMYRO ZELENSKIO KALBA, MININT PERGALĖS PRIEŠ NACIZMĄ ANTRAJAME PASAULINIAME KARE DIENĄ

    Didingi didingos Ukrainos žmonės!

    2021 m. rugpjūčio 24 d. visoje šalyje šventėme 30-ąsias mūsų nepriklausomybės metines! Mūsų kariai, mūsų gynėjai, mūsų karinė technika judėjo Chreščiatiko gatve, mūsų „Mrija“ [„Svajonė“] skraidė danguje!

    „Nėra nieko pavojingesnio už klastingą priešą, ir nėra nieko nuodingesnio už apsimestinį draugą.“ Tai didžio ukrainiečių filosofo Hryhorijaus Skovorodos žodžiai. Šią tiesą supratome vasario 24 d., kai apsimestinis draugas pradėjo karą prieš Ukrainą.

    Tai ne dviejų kariuomenių karas. Tai dviejų pasaulėžiūrų karas. Karas, kurį kariauja barbarai, apšaudantys Skovorodos muziejų ir manantys, kad jų raketos gali sunaikinti mūsų filosofiją. Ji juos erzina. Ji jiems svetima. Ji juos gąsdina. Jos esmė ta, kad mes esame laisvi žmonės, turintys savo kelią. Eidami šiuo keliu, šiandien mes kovojame ir niekam neatiduosime nė gabalėlio savo žemės.

    Šiandien švenčiame Pergalės prieš nacizmą dieną. Niekam neatiduosime nė dalelės savo istorijos. Didžiuojamės savo protėviais, kurie kartu su kitomis antihitlerinės koalicijos tautomis nugalėjo nacizmą. Mes niekam neleisime aneksuoti šios pergalės, neleisime jos pasisavinti.

    Mūsų priešas svajojo, kad atsisakysime švęsti gegužės 9-ąją ir pergalę prieš nacizmą. Kad būtų galima išnaudoti žodį „denacifikacija“. Milijonai ukrainiečių kovojo prieš nacizmą ir nuėjo sunkų bei ilgą kelią. Mes išvijome nacius iš Luhansko, išvijome nacius iš Donecko, išvadavome nuo okupantų Chersoną, Melitopolį ir Berdianską.

    Išvijome nacius iš Jaltos, Simferopolio, Kerčės ir viso Krymo. Išvadavome nuo nacių Mariupolį. Išvarėme nacius iš visos Ukrainos, tačiau mano išvardinti miestai šiandien mus ypač įkvepia. Jie suteikia mums tikėjimo, kad okupantus tikrai išvarysime iš savo žemės.

    Pergalės prieš nacizmą dieną kovojame dėl naujos pergalės. Kelias į ją sunkus, tačiau mes neabejojame, kad laimėsime. Koks mūsų pranašumas prieš priešą? Mes esame sumanesni, tvirtinama vienoje knygoje. Ta knyga – Ukrainos istorijos vadovėlis. Mes nepatirtume sielvarto, jei visi mūsų priešai mokėtų skaityti ir daryti teisingas išvadas.

    Vasario 24 d. Rusija pradėjo puolimą. Žengė ant to paties grėblio. Kiekvienas okupantas, atėjęs į mūsų žemę, ant jo užlipa. Esame ištvėrę įvairių karų. Bet visi jie turėjo tą pačią baigtį.

    Mūsų žemę sėjo kulkomis ir sviediniais, bet joks priešas nesugebėjo čia įsitvirtinti. Mūsų laukuose važinėjo priešo kovos vežimai ir tankai, bet tai nedavė vaisių. Priešų strėlės ir raketos skriejo mūsų dangumi, bet niekam nepavyko užtemdyti mūsų dangaus žydrynės.

    Mūsų laisvos dvasios negali surišti jokie pančiai. Mūsų laisvoje žemėje negali įsitvirtinti joks okupantas. Joks okupantas negali valdyti mūsų laisvų žmonių. Anksčiau ar vėliau mes nugalėsime. Nepaisant ordos, nepaisant nacizmo ar šių dviejų junginio, kuris yra dabartinis priešas, mes laimėsime, nes tai yra mūsų žemė.

    Nes yra kovojančių už tėvelį carą, fiurerį, partiją ir vadą, o mes kovojame už Tėvynę. Mes niekada prieš nieką nekariavome. Mes visada kovojame už save. Už savo laisvę. Už savo nepriklausomybę. Kad mūsų protėvių pergalė nebūtų bergždžia. Jie kovojo už mūsų laisvę ir laimėjo. Mes kovojame už laisvę savo vaikams, vadinasi, mes laimėsime. Niekada nepamiršime to, ką mūsų protėviai nuveikė per Antrąjį pasaulinį karą. Kuriame žuvo daugiau kaip aštuoni milijonai ukrainiečių. Kas penktas ukrainietis negrįžo namo. Iš viso karas nusinešė mažiausiai 50 milijonų gyvybių. Mes nesakome „galime pakartoti“. Kadangi tik beprotis gali norėti pakartoti 2194 karo dienas. Tas, kuris šiandien kartoja siaubingus Hitlerio režimo nusikaltimus, mėgdžioja nacių filosofiją, kopijuoja viską, ką jie darė. Jis yra pasmerktas. Kadangi jį prakeikė milijonai protėvių, kai jis ėmė mėgdžioti jų žudiką. Todėl jis praras viską.

    Ir labai greitai Ukrainoje bus dvi Pergalės dienos. O kai kam neliks nė vienos.

    Anuomet mes laimėjome. Laimėsime ir dabar!

    O Chreščiatiko gatvėje vyks pergalės paradas – Ukrainos pergalės!

    Su Pergalės prieš nacizmą diena!

    Šlovė Ukrainai!

    ***
    Звернення Президента України з нагоди Дня перемоги над нацизмом у Другій світовій війні:
    https://www.president.gov.ua/news/zvernennya-prezidenta-ukrayini-z-nagodi-dnya-peremogi-nad-na-74925

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.