Turime pasakyti aiškiai: Rusija yra fašistinė

Fašizmas, kaip idėja, niekada nebuvo nugalėtas.

Jis, kaip iracionalumo ir smurto kultas, negalėjo būti įveiktas pasitelkus argumentus. Kol nacistinė Vokietija atrodė stipri, europiečiai ir kiti buvo gundomi. Fašizmas buvo nugalėtas tik Antrojo pasaulinio karo mūšių laukuose. Dabar jis sugrįžo, ir šį kartą šalis, vykdanti fašistinį naikinamąjį karą, yra Rusija. Jeigu Rusija laimės, viso pasaulio fašistai pasijus daug patogiau.

Mes klystame, kai savo baimes, liečiančias fašizmą, susiauriname iki tam tikro Hitlerio ir Holokausto vaizdinio. Fašizmas užgimė Italijoje, sulaukė populiarumo Rumunijoje, – kur fašistai buvo krikščionys ortodoksai, svajoję apie apvalantį smurtą, – bei turėjo sekėjų visoje Europoje (ir Amerikoje). Visos jo atmainos rėmėsi valios triumfu prieš protą.

Dėl šios priežasties jo neįmanoma tinkamai apibrėžti. Žmonės nesutaria, dažnai aršiai, kas gi yra fašizmas. Tačiau šiandieninė Rusija atitinka daugumą kriterijų, kuriuos mokslininkai linkę taikyti. Joje vyrauja kultas aplink vieną lyderį, Vladimirą Putiną. Joje yra mirusiųjų kultas, susijęs su Antruoju pasauliniu karu. Joje puoselėjamas mitas apie praėjusį imperinės didybės aukso amžių, kuris turi būti atkurtas gydančiu smurtu – kruvinu karu prieš Ukrainą.

„Mirties galva“ žvelgia į bedugnę: stilizuota Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putino „mirties galva“ – tik šiek tiek mažiau patraukli nei tikroji – buvo pakabinta prie įėjimo į garsųjį Paulo Stradinio medicinos istorijos muziejų Rygoje, Latvijoje; kitoje gatvės pusėje įsikūrusi Rusijos ambasada. // Nuotr. aut. Sintija Zandersone

Tai ne pirmas kartas, kai Ukraina tampa fašistinio karo objektu. Šios šalies užkariavimas buvo pagrindinis Hitlerio karo tikslas 1941 m. Hitleris manė, kad Sovietų Sąjunga, kuri tuo metu valdė Ukrainą, yra žydų valstybė: jis planavo sovietų valdžią pakeisti sava valdžia ir užimti derlingą Ukrainos žemės ūkio paskirties žemę. Sovietų Sąjunga būtų iškamuota bado, o Vokietija taptų imperija. Jis manė, kad tai padaryti bus lengva, nes Sovietų Sąjunga, jo įsivaizdavimu, buvo dirbtinis kūrinys, o ukrainiečiai – kolonijinė tauta.

Visa tai stulbinamai primena Putino karą. Kremlius Ukrainą apibrėžia kaip dirbtinę valstybę, kurios žydų kilmės prezidentas kaip tik ir įrodo, kad ji negali būti tikra. Manyta, kad pašalinus negausų elitą, pakrikusios masės mielai pritars Rusijos viešpatavimui. Šiandien būtent Rusija neleidžia pasauliui tiekti ukrainietiškų maisto produktų, keldama bado grėsmę pietinėje pasaulio dalyje.

Daugelis nedrįsta dabartinės Rusijos vadinti fašistine, kadangi Stalino laikų Sovietų Sąjunga prisistatydavo kaip antifašistinė. Tačiau ši sąvoka nepadėjo apibrėžti, kas yra fašizmas, o šiandien ji yra daugiau nei painesnė. Padedama amerikiečių, britų ir kitų sąjungininkų, Sovietų Sąjunga 1945 m. nugalėjo nacistinę Vokietiją ir jos sąjungininkus. Tačiau jos pasipriešinimas fašizmui nebuvo nuoseklus.

Prieš Hitleriui ateinant į valdžią 1933 m., sovietai fašistus laikė tik dar vienu kapitalistiniu priešu. Europos komunistų partijos visas kitas partijas turėjo traktuoti kaip priešus. Tokia politika išties prisidėjo prie Hitlerio iškilimo: Vokietijos komunistai ir socialistai, nors jų buvo daugiau nei nacių, paprasčiausiai negalėjo bendradarbiauti. Po šio fiasko Stalinas pakoregavo savo politiką ir pareikalavo, kad Europos komunistų partijos sudarytų koalicijas bei užkirstų kelią fašistams.

Tai truko neilgai. 1939-aisiais Sovietų Sąjunga prisijungė prie nacistinės Vokietijos kaip faktinė sąjungininkė, ir abi galybės kartu įsiveržė į Lenkiją. Sovietų spaudoje buvo perspausdinamos nacių kalbos, o nacių karininkai žavėjosi sovietų veiksmingumu vykdant masinius trėmimus. Tačiau šiandien rusai apie šį faktą nekalba, nes istorinės atminties įstatymai¹ šitai laiko nusikaltimu. Antrasis pasaulinis karas yra Putino istorinio mito apie Rusijos nekaltumą ir prarastą didybę dalis – Rusija privalo turėti ir aukos, ir pergalės monopolį. Esminis faktas, kad Stalinas, susivienijęs su Hitleriu, sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, negali būti nei išsakomas, nei įsivaizduojamas.

Stalino lankstumas fašizmo atžvilgiu yra raktas į šiandieninės Rusijos supratimą. Stalino laikais fašizmas iš pradžių buvo vertinamas abejingai, vėliau – blogai, dar vėliau – gerai, kol galiausiai, Hitleriui išdavus Staliną ir Vokietijai įsiveržus į Sovietų Sąjungą, jis vėl imtas vertinti blogai. Tačiau niekas niekada neapibrėžė, ką gi jis reiškia. Tai buvo dėžutė, į kurią gali patalpinti bet ką. Parodomuosiuose teismuose komunistai buvo teisiami kaip fašistai. Šaltojo karo metais fašistais vadino amerikiečius ir britus. „Antifašizmas“ nesutrukdė Stalinui per paskutinį valymą nusitaikyti į žydus, o jo įpėdiniams – tapatinti Izraelį su nacistine Vokietija.

Kitaip sakant, sovietinis antifašizmas buvo politika, besiremianti principu „mes“ ir „jie“. Tai nėra atsakas fašizmui. Juk fašistinė politika prasideda, kaip sakė nacių mąstytojas Carlas Schmittas, nuo priešo apibrėžimo. Kadangi sovietinis antifašizmas reiškė vien priešo apibrėžimą, fašizmui buvo paliktos atviros galinės durys, pro kurias jis galėjo grįžti į Rusiją.

XXI amžiaus Rusijoje „antifašizmas“ tapo paprasčiausia Rusijos lyderio teise apibrėžti nacionalinius priešus. Tikriesiems Rusijos fašistams, tokiems kaip Aleksandras Duginas ir Aleksandras Prochanovas, buvo suteikta galimybė pasireikšti masinėse medijose. Ir pats Putinas rėmėsi tarpukario Rusijos fašisto Ivano Iljino mintimis. Pagal Rusijos prezidentą, „fašistas“ arba „nacis“ yra tas, kas priešinasi jam arba jo planui sunaikinti Ukrainą. Ukrainiečiai yra „naciai“, nes nesutinka būti rusais ir priešinasi.

Keliautojas laiku iš XX a. 4-ojo dešimtmečio nesunkiai identifikuotų Putino režimą kaip fašistinį. Simbolis Z, mitingai, propaganda, karas kaip apvalantis smurto aktas ir mirties duobės aplink Ukrainos miestus viską aiškiai atskleidžia. Karas prieš Ukrainą yra ne tik sugrįžimas į tradicinį fašistinį kovos lauką, bet ir grįžimas prie tradicinės fašistinės kalbos ir praktikos. Kiti žmonės turi būti kolonizuoti. Rusijos nekaltumą įrodo jos garbinga praeitis. Ukrainos egzistavimas yra tarptautinis sąmokslas. Atsakymas yra karas.

Kadangi Putinas apie fašistus kalba kaip apie priešus, mums gali būti sunku suvokti, kad jis iš tikrųjų gali būti fašistas. Tačiau Rusijos kare prieš Ukrainą „fašistas“ tereiškia „priešiškas pusžmogis“ – tas, kurį rusai gali nužudyti. Kaip matėme Bučoje, Mariupolyje ir kitose Rusijos okupuotose Ukrainos dalyse, prieš ukrainiečius nukreipta neapykantos kalba palengvina jų žudymą. Masinės kapavietės yra ne koks nors nelaimingas karo atsitikimas, o lauktas fašistinio naikinamojo karo padarinys.

Fašistai, vadinantys kitus žmones „fašistais“, – tai yra iki nelogiško kraštutinumo privestas fašizmas kaip neprotingumo kultas. Tai galutinis taškas, kai neapykantos kalba apverčia tikrovę, o propaganda tampa grynu primygtinumu. Tai valios viršenybės prieš mintį apogėjus. Kitus vadinti fašistais patiems būnant fašistais yra esminė putinistų praktika. Amerikiečių filosofas Jasonas Stanley šį dalyką vadina „pakertančia propaganda“. Aš šitai vadinu „šizofašizmu“ [schizofascism]. Ukrainiečiai turi pačią elegantiškiausią formuluotę. Jie tai vadina „rašizmu“ [рашизм].

Apie fašizmą nusimanome geriau nei 4-ajame dešimtmetyje. Dabar žinome, kurlink jis nuvedė. Mes privalome atpažinti fašizmą, kad žinotume, su kuo turime reikalą. Tačiau jo atpažinimas nereiškia jo panaikinimo. Fašizmas yra ne diskusinė pozicija, o valios kultas, skleidžiantis pramaną. Jis susijęs su žmogaus, pasaulį gydančio smurtu, mistika, kurią propaganda palaikys iki paties galo. Jį galima panaikinti tik parodžius lyderio silpnumą. Fašistų lyderis turi būti nugalėtas, o tai reiškia, kad tie, kurie priešinasi fašizmui, dėl pergalės turi daryti viską, kas įmanoma. Tik tada mitai bus išsklaidyti.

Kaip ir XX a. 4-ajame dešimtmetyje, demokratija atsitraukia visame pasaulyje, o fašistai pradėjo kariauti su savo kaimynais. Jeigu Rusija laimės Ukrainoje, tai bus ne tik demokratijos sunaikinimas pasitelkus jėgą, nors ir tai jau yra labai blogai. Tai bus demoralizuojantis smūgis viso pasaulio demokratijoms. Dar prieš karą Rusijos draugai – Marine Le Pen, Viktoras Orbánas, Tuckeris Carlsonas – buvo demokratijos priešai. Fašistų pergalės mūšio lauke patvirtintų, kad galia kuria teisę, kad sveikas protas būdingas pralaimėtojams, kad demokratijos turi žlugti.

Jeigu Ukraina nebūtų pasipriešinusi, tai būtų buvęs tamsus pavasaris viso pasaulio demokratams. Jeigu Ukraina nenugalės, galime tikėtis dešimtmečius truksiančios tamsos.

Timothy Snyder

Vertė Linas J. Jankauskas
Timothy Snyder, „We Should Say It. Russia Is Fascist” // The New York Times

1. Rusijos įstatymai, draudžiantys viešai tapatinti Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos tikslus bei veiksmus Antrajame pasauliniame kare.