Jürgenas Habermasas, laikomas žymiausiu Europos politikos filosofu, parašė tekstą apie didžiausią šiuolaikinę krizę – karą Ukrainoje1. Jis teigia, kad istorija siūlo vokiškąjį „Besonnenheit“, o tai iš esmės reiškia, kad per pirmuosius keturis svarbiausio nuo 1945 m. konflikto Europoje mėnesius Vokietija mažai veikė, bet daug kalbėjo.
Nors Habermasas savo argumentus grindžia istoriniais argumentais, stebina tai, kad jis nieko neužsimena apie Antrąjį pasaulinį karą. Tai įprastas atspirties taškas diskusijoms apie Vokietijos atsakomybę, ir jis labiau nei paprastai taikytinas Ukrainai. Hitleris ukrainiečius vaizdavo kaip kolonijinę tautą ir siekė juos išvietinti, kamuoti badu bei pavergti. Jis ketino naudotis ukrainiečių maisto atsargomis, kad Vokietiją padarytų autarkine pasauline imperija. Vladimiras Putinas pasitelkė Hitlerio temas, kad pateisintų savo naikinamąjį karą: ukrainiečiai neturi savo istorinės sąmonės, tautybės, elito. Sekdamas Hitlerio bei Stalino pėdomis, jis siekia panaudoti Ukrainos maisto produktus kaip ginklą. Tačiau skaitantiesiems Habermaso tekstą nepasiūlyta nei apsvarstyti šių panašumų, nei užduoti sau klausimą, ar jie, kaip vokiečiai, gali būti atsakingi už Ukrainą – šalį, kurioje vokiečiai ne taip seniai nužudė milijonus žmonių.
Habermaso civilizacijos kelrodis yra racionalumas, tačiau savo tekste jis nesistengia identifikuoti ukrainietiško racionalumo. Mano manymu, tai, kad nepaminėtas Antrasis pasaulinis karas, apsunkina ukrainietiško racionalumo identifikavimą, nes tai yra racionalumas, kuris remiasi į egzistencinį pamatą. Mes šiame tekste nesužinome, kad Putinas neigia ukrainiečių valstybės ir tautos egzistavimą, kad oficiali Rusijos spaudos tarnyba rašo apie ukrainiečių klausimo sprendimą, kad Rusijos televizija nuolat skleidžia genocidines kalbas, kad rusų kariai, teisindami žudynes ir prievartavimus, vartoja genocidinę neapykantos kalbą ir t. t. Ukrainiečiai padarė pagrįstą išvadą, kad jie kovoja dėl tautos išlikimo. Habermasas užsimena apie keblią Ukrainos padėtį, kalbėdamas apie herojines ir poherojines kartas, tačiau šis vokiškas problemos įvardijimo būdas skaitytoją atitraukia nuo Ukrainos patirties ir galbūt nuo svarbiausių klausimų. Galvoju apie Romaną Ratušną [Ratušnyj], kuris žuvo mūšyje nesulaukęs dvidešimt penktojo gimtadienio. Romanas buvo šešiolikmetis pilietinis aktyvistas, kai 2013 m. dalyvavo protestuose, siekdamas glaudesnių Ukrainos saitų su Europos Sąjunga. Vėliau Kyjive išgarsėjo kaip ekologijos aktyvistas, gynęs žaliąsias erdves nuo abejotinų plėtros planų. Jo gyvenimas ir veikla buvo nukreipti į ateitį.
Habermasas neabejotinai teisus, jog vyresnės ir jaunesnės vokiečių kartos turėtų labiau stengtis suprasti viena kitą, tačiau ne čia randame opiausias problemas. Rusijos ir Ukrainos karas yra tiesioginis kartų konfliktas, nes Rusijos politikoje svarbūs vyrai yra visa karta vyresni už vyrus ir moteris, kurie vadovauja Ukrainai. Putinas savo karą kariauja vardan mitinės praeities: remdamasis X amžiumi (vikingų krikštu) arba XVIII amžiumi (Petru Didžiuoju), jis pateisina agresyvų karą XXI amžiuje. Dabar valdžioje esanti ukrainiečių karta yra pirmoji, susiformavusi po 1991 m., kuri drąsiai gina tiek ligtolinius pasiekimus, tiek normalios Europos ateities viziją. Nieko stebėtino, kad kariaujantys vyrai ir moterys, jauni ir apyjauniai, nacionalinį išlikimą sieja su normaliu gyvenimu ir ateitimi Europos Sąjungoje. Dėl to jie rizikuoja ir praranda savo gyvybes. Tai tikrai gali būti laikoma didvyriškumu, tik galbūt mums suprantamu būdu. Tai mažai siejasi su vokiečių diskusijomis apie didvyriškumą, kurios vokiškame kontekste yra užterštos nacistine kalba. Bet ar tikrai vokiečių kalbinis kontekstas yra tas, kuriuo vokiečiai turėtų vadovautis vertindami kitas tautas? Kuomet Habermasas nagrinėja vien tik problemas, kylančias tarp jo kartos ir jaunosios kartos, jis išvengia bet kokios konfrontacijos su ukrainiečių pasipriešinimo racionalumu.
Karo pradžioje Katja Petrowskaja paskelbė trumpą tekstą „Amuletas ukrainiečių pasipriešinimui“ (Amulet for the Ukrainian Resistance) kuriame ji, be kita ko, pastebėjo, kad Berlyne ją guodžia būtent draugai iš Kyjivo. Daugelis mūsų, karo metu palaikantys ryšius su kolegomis ukrainiečiais, patyrėme, kad jų diskurso lygis yra ne toks emocingas ir racionalesnis nei tas, kuris vyrauja mūsų šalyse. Skaitydamas Habermasą, prisiminiau kai kurias nepaprastai racionalias diskusijas su ukrainiečiais, kuriose dalyvavau nuo karo pradžios. Kaip taisyklė, vyraujančios temos yra šios: valstybės suverenitetas, šalies ateitis Europoje ir būtinybė apsaugoti būsimas kartas.
Kai Bučos mero paklausiau, ką turėčiau pasakyti žmonėms Europoje, jis kelias akimirkas pagalvojo ir pasakė, kad turiu jiems pasakyti, jog „mes taip pat esame išsigandę“. Jis bandė užmegzti ryšį su vakariečiais, parodyti, kad supranta, jog vokiečiai ir kiti gali būti išgąsdinti karo. Tai buvo dosnus gestas, nes jo paties miestelio (ir jo šalies) žmonių baimė pagrįsta chaoso ir žudynių patirtimi, o vokiečių baimė spekuliatyvi ir gali būti savanaudiška. Kitas mero sakinys buvo toks: „Mes kariaujame, kadangi privalome.“ Buča ir Irpinė, kurias dabar žinome kaip žiaurenybių vietas, prieš karą buvo įprasti sostinės priemiesčiai, iš kurių žmonės kasdien važiuodavo į darbą. Karas iš tų vietinių žmonių atėmė ne tik gyvybę ir turtą, bet ir tai, kas neatrodo taip dramatiška, bet yra didžiulė žmogiška netektis – kasdienio normalumo jausmą, gerovės siekį, ateitį, kuri gali būti geresnė nei praeitis. Tai ypač aktualu, kadangi dėl teroro ir karo katastrofų Ukrainoje pirmąsyk per pastaruosius trisdešimt metų atsirado pirmoji tikra galimybė sukurti į ateitį orientuotas kartas.
Ukrainos prezidentas, kuris Habermaso esė neįvardijamas, figūruoja tik kaip žmogus, „kuris supranta vaizdų galią“. Iš tokio apibūdinimo skaitytojas nė nenutuokia, kad Zelenskis šio karo metu pateikė gana iškalbingų filosofinių argumentų apie saviapgaulės ir karo santykį. Tai įstabiai ribotas Volodymyro Zelenskio talentų apibūdinimas, kuris išsisklaido tikrovės, kuri yra daug baisesnė už vokiečius pasiekiančius vaizdus, akivaizdoje. Habermasas vis dėlto pripažįsta, kad už to, ką jis patenkintas vadina „pažįstama scenografija“, glūdi tikra žmogiška žala. Tačiau mes liekame su vokiečių filosofu, kuris pasaulio istorijos centre esantį žydų kilmės prezidentą apibūdina kaip savotišką Holivudo prodiuserį. Tai nepatogi vieta baigti diskusiją apie Zelenskį, bet ten ji ir baigiasi.
Vokietijos viešojoje erdvėje niekas neparuošė vokiečių Rusijos puolimo ir Ukrainos pasipriešinimo tikrovei. Turint mintyje šią dvigubą nesėkmę, būtų pagrįsta paklausti, ar Vokietijos diskurse nėra ko nors esminio, ką būtų galima ištaisyti, galbūt atkreipiant dėmesį į diskursus ir racionalumą už Vokietijos ribų. Pirmoji pokolonijinio diskurso taisyklė yra ta, kad tiems, kas buvo kolonizuoti, turi būti leista kalbėti. Tačiau Habermasas neįvardina nei vieno ukrainiečio, kuris galėtų prabilti. Vienintelis rytų europietis, kuris Habermaso esė turi vardą ir balsą, yra Vladimiras Putinas. Atrodo, Habermasui nė į galvą neateina, kad Rusija Vokietijoje ištisus dešimtmečius veikė pasitelkusi „vaizdų galią“, skleidusią pramanus. Irzdamas, kad Zelenskis buvo pastebėtas Vokietijoje, Habermasas, regis, pamiršta, jog Vokietija trisdešimt metų buvo užtvindyta Rusijos propagandos. Per šiuos dešimtmečius rusiški tropai Vokietijoje buvo kur kas svarbesni nei ukrainietiška tikrovė.
Rusijos karas prieš Ukrainą // iliustr. aut. Silke Werzinger
Studentas, gilindamasis į diskursą, galėtų panagrinėti šią problemą. Tačiau Habermasas kartoja ir remia Rusijos propagandą apie branduolinio karo pavojų, nepaisydamas pagrindinės Rusijos politinio diskurso struktūros. Atrodo, kad jis tiki scenarijumi, pagal kurį Putinas gali būti kažkokiu būdu įvarytas į kampą ir priverstas eskaluoti savo karą. Mes jau žinome, kad žeminantis Rusijos pralaimėjimas nesukels branduolinio karo. Mūšyje dėl Kyjivo Rusija patyrė pralaimėjimą ir iš tiesų buvo pažeminta, tačiau nepanaudojo branduolinių ginklų ir neeskalavo karo. Priešingai, ji deeskalavo padėtį, nes Rusijos propagandininkai Rusijos televizijoje pradėjo kitaip pasakoti karo istoriją. Rusijos kariai negali būti užspeisti, nes jie gali atsitraukti į Rusiją. Putinas negali būti įvarytas į kampą, nes jis vadovauja remdamasis virtualia realybe, kurią sukūrė jo paties valdomos medijos. Žinome, kad jis gali nepasiekti savo paskelbtų tikslų kare (kaip 2015 m. Ukrainoje) ir tiesiog pakeisti temą. Jis gali liepti visam savo propagandos aparatui teigti, kad nauja invazija į Ukrainą neįmanoma (kaip tvirtino 2021 m.), ir tada įsakyti įsiveržti į Ukrainą. Jeigu manys, kad Ukrainoje pralaimi, jis lieps savo televizijos kanalams paskelbti apie pergalę ir pakeisti temą. Taip veikia Rusijos diskursas, o paties Putino racionalumą galima suprasti tik šio diskurso rėmuose.
Užuot svarstęs šiuos XXI a. ukrainiečių ar rusų racionalumus, Habermasas savo argumentus dėsto įsitaisęs patogioje gūžtoje Šaltojo karo laikų Vakarų Vokietijoje, kai vokiečiai buvo mažiau atsakingi už Europos likimą ir iš vokiečių intelektualų nebuvo tikimasi, kad jie mąstys apie Ukrainą. Tai etnografiškai labai specifinė aplinka, kurią Habermasas, regis, painioja su visuotiniu protu. Habermasas nori pasakyti, kad jaunesnės kartos nesupranta esminių 6-ojo, 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių pamokų. Deja, tai, ką jis sako apie šį laikotarpį, iš tiesų yra klaidinga. Visą savo argumentaciją Habermasas grindžia istoriniu teiginiu, jog Šaltasis karas parodė, kad jokia branduolinė galybė negali pralaimėti karo. Tai klaidinga. Šaltojo karo metu ir Sovietų Sąjunga, ir Jungtinės Amerikos Valstijos pralaimėjo didelius karus (ir nuo to laiko karus yra pralaimėjusios tiek JAV, tiek Rusija). Ameriką nugalėjo Šiaurės Vietnamas, SSRS – Afganistanas ir t. t.
Habermasas savo subjektyvią patirtį, įgytą Vakarų Vokietijoje Šaltojo karo laikotarpiu, traktuoja kaip istorinę tiesą ir iš jos daro išvadą, kad šiandien Ukraina negali nugalėti Rusijos. Remdamasis klaidingais samprotavimais, jis gina šia nuostata paremtą Vokietijos užsienio politiką. Prisidėdamas prie dalies Vokietijos viešosios nuomonės formavimo, kad Ukraina negali laimėti karo, ir taip padėdamas atidėti būtinų ginklų tiekimą, Habermasas padidino Ukrainos pralaimėjimo tikimybę. Taipogi jis padidino Europos žlugimo tikimybę. Šioje vietoje žala nesibaigia. Pats savaime Habermaso (neteisingas) argumentas apie branduolinių ginklų galią tarptautiniuose reikaluose yra labai pavojingas. Jeigu juo tikima, jis didina realaus branduolinio karo tikimybę. Branduolinių ginklų traktavimas kaip savotiško švento dalyko, dėl kurio jų savininkas tampa nenugalimas, prilygsta branduolinių ginklų platinimo propagandai.
Habermasas Šaltąjį karą apibūdina kaip „taikos“ laikotarpį. Tai yra pavyzdys to, ką ne Europos mąstytojai gali vadinti „europocentrizmu“ arba ką Rytų Europos kairieji vadina „westsplaining“2.
Habermaso nuomone, – kuri pažįstama visiems, kurie dešimtmečiais buvo veikiami ES propagandos, – europiečius, ir ypač vokiečius, Antrasis pasaulinis karas pamokė, kad konfliktai turi būti sprendžiami taikiomis priemonėmis. Tiesą sakant, Europos tautos nepasimokė iš Antrojo pasaulinio karo. Per šį karą Vokietija kovojo dėl kolonijų, kol buvo išsekinta ir nugalėta. Jürgenas Stroopas netgi kalėjimo kameroje Lenkijoje svarstė apie Ukrainą kaip apie pieno ir medaus šalį. Po Antrojo pasaulinio karo kitos Europos valstybės kariavo kolonijinius karus visame pasaulyje, kol pralaimėjo arba nebegalėjo sau to leisti. Europos integracija leido tiek vokiečiams pamiršti kolonijinį savojo karo aspektą, tiek vakarų europiečiams pamiršti savuosius 6-ojo, 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių kolonijinius karus. Kai kolonijiniai karai buvo pralaimėti, Europos lyderiai susitelkė ties Europa.
Tautinių valstybių mokymosi iš 1945 m. istorija iš esmės džiugina europiečius, nes ji suteikia jiems galimybę ignoruoti kolonijines žiaurenybes. Tačiau pamiršęs kolonijinį karą pamiršti ir jo pamokas. Šiandien Rusija kariauja kolonijinį karą prieš Ukrainą, pasitelkdama retoriką ir taktiką, kuri turėtų būti pažįstama iš penkių šimtų metų Europos istorijos (ypač iš nacių kolonijinės retorikos Rytuose). Kadangi europiečiai (ir ypač vokiečiai) nėra įsisavinę savo pačių kolonijinės istorijos, jie kartais nepastebi akivaizdžios Rusijos karo Ukrainoje pamokos: imperija turi pralaimėti kolonijinį karą, jeigu nori liautis būti imperija.
Atrodo, kad Habermasas jaučia nostalgiją laikams, kai visi suprato dalykus, kuriuos jis laiko savaime suprantamais. Vis dėlto jis neturėtų tikėtis, kad žmonės supras dalykus kaip savaime suprantamus, jeigu jie nėra jų patyrę ir jeigu jų apibūdinimas yra klaidingas. Jo idealioji Vokietija yra bejėgė tarptautiniuose reikaluose, o jos vidaus politikos esmė – kalbėjimas. Žinoma, labai svarbu, nuo ko pokalbis prasideda ir kurlink jis veda. Jeigu pokalbis veda ratais, jis anaiptol nėra neutralus ir nekaltas. Pokalbius laikant savaiminiu tikslu, gali būti išeikvotas laikas, kurio reikia veiksmams. Pavyzdžiui, kai kalbama apie ginklus jų netiekiant, susidaro įspūdis, kad kažkas padaryta, o tai gali pamaloninti sąžinę ir iškreipti diskusijas apie karo eigą. Kaip nuolat tvirtina pats Habermasas, labai svarbu, kokią formą įgauna diskursas. Supratę diskurso galią, suprasime, kokią galią turi tie žmonės (pavyzdžiui, gerbiami moraliniai autoritetai), kurie kontroliuoja jo ribas, manipuliuoja istorine atmintimi ir slopina pažeidžiamųjų balsus.
Habermaso istorinės klaidos sumenkina Vokietijos atsakomybę (arba, kuo filosofas labai stebisi, konkretaus politiko atsakomybę) už dabartinę padėtį. Rašydamas iš sentimentais persmelktos 8-ojo dešimtmečio Vakarų Vokietijos perspektyvos, Habermasas pristato Vokietiją ne kaip didelę demokratinę valstybę, turinčią galią ir atsakomybę, bet taip, kaip Kremlius norėtų, kad šiandien vokiečiai ją matytų: kaip pėstininką didesniame žaidime, neturintį kito pasirinkimo kaip tik paklusti didesnėms realijoms. Tokia paklusnumo laikysena galbūt yra patogi, nes ji leidžia Habermasui negalvoti apie suverenius sprendimus, kuriuos galėjo priimti dar 8-ojo dešimtmečio Vakarų Vokietija, pavyzdžiui, sprendimą užmegzti ryšius su Sovietų Sąjunga. Ši Ostpolitik tradicija, per mažai apmąstyta, virto naująja Ostpolitik – rusiškų angliavandenilių pirkimu iš oligarchijos, kuri nuolat juda imperializmo ir kraštutinės dešinės link. Atsižvelgiant į tai, kad mąstantys Vokietijos socialdemokratų partijos Ostpolitik tradicijos nariai apmąstė savo pačių praeitį, verta paklausti, ar nereflektuotas Vokietijos įsitraukimas į santykius su Rusija nepadarė šio karo labiau tikėtinu. Tačiau Habermasas šiuo klausimu nepateikia jokių pasvarstymų.
Habermasas 1989, 1990 ir 1991 metų nepripažįsta kaip svarbių lūžio taškų. Habermaso nuomone, Vokietija per pastaruosius trisdešimt metų beveik nieko nepadarė. Habermasas užsimena apie „Vokietijos vyriausybių nesugebėjimą“ išvengti priklausomybės nuo Rusijos naftos ir dujų. Tačiau tai buvo aktyvus Vokietijos pasirinkimas, kai buvo daugybė kitų galimybių. Sprendimas atsisakyti branduolinės energijos buvo gluminantis; sprendimas tiesti dujotiekį „Nord Steam 2“ po to, kai Rusija 2014 m. įsiveržė į Ukrainą, buvo skandalingas. Šie Vokietijos pasirinkimai turėjo pražūtingų padarinių. Pasirinkimas priklausyti nuo Rusijos energijos eksporto taip pat pakenkė Vokietijos politinei diskusijai. Atrodo, kad Habermasas, visą savo dėmesį skirdamas diskursui, to nepastebėjo. XXI a. Vokietijos politiniai pasirinkimai reiškia, kad net ir šiandien Vokietija finansuoja Rusijos naikinamąjį karą. Kol tai vyksta, vokiečiai negali teigti, kad nedalyvauja kare. Jie dalyvauja, ir daugiausia neteisingoje pusėje.
Diskursas yra svarbus. Politikoje kalbėtis labai svarbu. Šia prasme Habermasas teisus. Tačiau jis nuolatos klydo (tiek 9-ojo dešimtmečio Historikerstreit metu, tiek dabar), Vokietijos nacionalinę sieną brėždamas aplink diskusijas. Tuometinėje diskusijoje apie Holokaustą, kaip ir dabar vykstančioje diskusijoje apie Ukrainą, Habermasas klydo manydamas, kad reikia pasitikėti vokiečių sveiku protu ir kad emocingi balsai iš Rytų gali tik trikdyti racionalų Vokietijos elitą. Joks protingas nacionalinis diskursas negali vykti išimtinai nacionalinėje erdvėje. Visų pirma kiekviena kolonijinę istoriją turinti šalis privalo įsiklausyti į kolonizuotų žmonių balsus. Vokiečiai, kaip buvusi kolonijinė galia Ukrainoje ir dabartinės kolonijinės galios Ukrainoje ekonominė partnerė, turėjo dvigubą pareigą įsiklausyti į ukrainiečių nuomonę, geriausiai prieš karą, vėliausiai – keliomis dienomis ir savaitėmis po karo pradžios. To paprasčiausiai nebuvo padaryta.
Habermaso nuomone, pagrindinė Vokietijos politinio gyvenimo problema yra ta, kad Vokietijos politikos kritikai yra pernelyg aršūs. Tačiau šie kritikai buvo teisūs. Vokietija atsidūrė ties riba, kai padarė klaidą, kurios jos kaimynai niekada nepamirš. Habermasas labai klysta vertindamas intelektualo pareigą karo metu. Stengdamasis laviruoti Vokietijos diskusijoje, jis neteisingai interpretuoja šiuolaikinę istoriją, atideda į šalį pastarojo meto Vokietijos politines nesėkmes Rusijos atžvilgiu, atmeta nepažįstamas perspektyvas ir sumenkina etinius argumentus iki įvaizdžio arba emocijos. Diskursas, kaip nuolat teigė Habermasas, yra svarbus, nes gali sukurti sąvokas ir vertybes, didinančias solidarumo ir atsakomybės jausmą. Tačiau tai įmanoma tik tuomet, kai praeitis yra dabartis, o kita pusė yra išgirsta. Habermasas nukreipė Vokietijos diskursą nuo praeities realijų ir dabarties galimybių link nacionalinio rūpinimosi savimi. Taip elgdamasis, jis atitolino vokiečių atsiskaitymą su praeitimi, iššvaistė laiką kalboms, užuot priėmus svarbius sprendimus, ir padėjo Vokietijai atsidurti prie dar vienos moralinės griūties slenksčio.
Timothy Snyder
Vertė Linas J. Jankauskas
Timothy Snyder, „Jürgen Habermas and Ukraine” // Frankfurter Allgemeine
- Žr.: Jürgen Habermas, „Krieg und Empörung“ // Süddeutsche Zeitung, 2022 04 29. / Angliškas vertimas: Jürgen Habermas, “War and Indignation. The West’s Red Line Dilemma”.
- „Westsplaining“ (junginys iš žodžių west ir splaining, kilusio iš gerundijaus explaining; liet. „Vakarų (pa)aiškinimas“) – menkinantis terminas, kuriuo kritikuojamas Vakarų pasaulio socialinis ir politinis požiūris į Vidurio ir Rytų Europą bei jos istorinius ir dabartinius santykius su Sovietų Sąjunga ir Rusija. Ši sąvoka tapo itin populiari per 2022 m. Rusijos invaziją į Ukrainą po to, kai Janas Smoleńskis ir Janas Dutkiewiczius apibrėžė šią sąvoką kaip reiškinį, kuomet vakariečiai garsiai primeta savo analitines schemas ir politinius receptus Vidurio ir Rytų Europos regionui.
2019 m. žurnalistas Edwardas Lucasas ‘westsplaining’ sąvoką apibūdino kaip konferencijose, diplomatiniuose susitikimuose ir interneto socialiniuose tinkluose paplitusį reiškinį, kuomet vakariečiai kritikuoja nepalankų rytų europiečių požiūrį į „dialogą su Rusija“. Anot E. Lucaso, westsplaining šalininkai yra dešiniųjų pažiūrų vakariečiai, kurie „slapta“ žavisi Rusijos karinėmis intervencijomis; kairiųjų pažiūrų vakariečiai, kurie NATO, Jungtines Amerikos Valstijas ir išlaidas gynybai laiko „tikruoju priešu“; ir vakariečiai, kurie yra „tiesiog godūs“. Dėl westsplaining vakariečiai neteisingai įvertino Rusijos grėsmes ir veiksmus Vakarų ir Rytų Europos atžvilgiu bei nesugebėjo pasimokyti iš rytų europiečių.