„Tai ne žmonės“: žodžiai, kreipiantys link masinių žudynių

Siaubingą 1932-1933 m. žiemą Komunistų partijos aktyvistų brigados Ukrainos kaimuose naršė vieną namą po kito, ieškodamos maisto. Brigados atvyko iš Maskvos, Kyjivo ir Charkivo, taip pat iš tolėliau esančių kaimų. Jos rausė daržus, laužė sienas ir kaišiojo į kaminus ilgas lazdas, tikėdamosi rasti paslėptų grūdų; stebėjo kaminus, nes sklindantys dūmai galėjo reikšti, kad šeima slepia miltus ir kepa duoną; išsivedė naminius gyvulius ir konfiskavo pomidorų daigus. Joms išvykus, Ukrainos valstiečiai, netekę maisto, valgė žiurkes, varles ir virtą žolę. Jie graužė medžių žievę ir odą. Daugelis, norėdami likti gyvi, griebėsi kanibalizmo. Apie keturis milijonus žmonių mirė iš bado.

Anomis dienomis aktyvistai nejautė jokios kaltės. Sovietinė propaganda jiems nesyk kartojo, kad tariamai turtingi valstiečiai, vadinamieji buožės [rus. кулаки / kulaki], yra sabotažininkai ir priešai – turtingi, užsispyrę žemės savininkai, trukdantys sovietiniam proletariatui įgyvendinti utopiją, kurią pažadėjo jo lyderiai. Buožes reikia nušluoti, sutraiškyti kaip parazitus ar muses. Jų maistą reikia atiduoti miestų darbininkams, kurie to nusipelnė labiau nei jie. Po daugelio metų ukrainiečių kilmės sovietų perbėgėlis Viktoras Kravčenka papasakojo, ką reiškė būti vienos iš tų brigadų nariu. „Kad išvengtum dvasinių kančių, pašalini iš akiračio nemalonią tiesą, primerkdamas akis ir protą, – aiškino jis. – Paniškai teisiniesi ir atsikratai atsakomybės tokiais žodžiais kaip persistengimas ir isterija.“

Jis taip pat aprašė, kaip politinis žargonas ir eufemizmai padėjo užmaskuoti tikrovę. Norėdama išvengti žmoniškumo asmenų, kurių maistą jie grobė, atžvilgiu, jo komanda kalbėjo apie „valstiečių frontą“ ir „buožių grėsmę“, „kaimo socializmą“ ir „klasinį pasipriešinimą“. Levas Kopelevas, kitas sovietų rašytojas, jaunystėje tarnavęs aktyvistų brigadoje kaimiškoje vietovėje, o vėliau daug metų praleidęs Gulage, išsakė labai panašių minčių. Jis taip pat pastebėjo, kad klišės ir ideologinė kalba padėjo jam nuslėpti tai, ką darė, netgi nuo savęs paties:

„Įtikinėjau save, aiškinau sau. Negaliu pasiduoti varginančiam gailėjimuisi. Mes įgyvendinome istorinę būtinybę. Įvykdėme savąją revoliucinę pareigą. Mes tiekdavome grūdus socialistinei tėvynei. Penkmečio planui.“

Valstiečių nereikėjo užjausti. Jie nenusipelnė egzistuoti. Jų kaimiškos gėrybės netrukus taps visų nuosavybe.

Tačiau buožės nebuvo turtingi; jie badavo. Kaimiškose vietovėse nebuvo gerovės; tai buvo dykynės. Štai kaip Kravčenka apie tai pasakojo savo atsiminimuose, parašytuose po daugelio metų:

„Didelė dalis padargų ir mašinų, kurias anksčiau privatūs savininkai prižiūrėjo kaip brangenybes, dabar gulėjo po atviru dangumi purvinos, rūdijančios ir neremontuojamos. Išsekusios karvės ir arkliai, aplipę mėšlu, vaikštinėjo po kiemą. Viščiukai, žąsys ir antys būriais kapstėsi bėraluose.“

Ta tikrovė, kurią jis matė savo akimis, buvo pakankamai ryški, kad išliktų jo atmintyje. Tačiau tuo metu, kai ją patyrė, jis sugebėjo save įtikinti priešingai. Kitas sovietų rašytojas Vasilijus Grosmanas šiuos žodžius skiria savo apysakos „Viskas teka“ [Все течет] veikėjai:

„Apžavų šydas nukrito, dabar jau matau, kad buožės buvo žmonės. Bet kodėl anuomet mano širdis buvo tokia sustingusi? Kai vyko tokie baisūs dalykai, kai aplink mane buvo tokios kančios? O tiesa yra ta, kad aš tikrai jų nelaikiau žmonėmis. ‘Tai ne žmonės [это не люди], tai – buožiškos atmatos’, – štai ką kaskart girdėjau, štai ką visi kartojo.“ ¹

Nuo tų įvykių praėjo devyni dešimtmečiai. Sovietų Sąjungos nebėra. Kopelevo, Kravčenkos ir Grosmano kūrinius jau seniai gali perskaityti kiekvienas rusas.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje, glasnost [viešumo] laikotarpiu, jų knygos ir kiti pasakojimai apie stalinistinį režimą bei Gulago lagerius Rusijoje tapo bestseleriais. Kadaise manėme, kad vien tik papasakojus šias istorijas niekas nebegalės jų pakartoti. Nors teoriškai tas knygas vis dar galima įsigyti, mažai kas jas beperka. Svarbiausia istorinė draugija Rusijoje „Memorial“ buvo priversta užsidaryti. Oficialių muziejų ir paminklų aukoms vis dar negausu ir jie menkai žinomi. Užuot susilpnėjęs, Rusijos valstybės gebėjimas slėpti tikrovę nuo savo piliečių ir dehumanizuoti savo priešus tik dar labiau sustiprėjo ir tapo galingesnis nei kada nors anksčiau.

Šiandien visuomenei dezinformuoti reikia mažiau smurto: Putino Rusijoje nebuvo tokių masinių areštų, kokie buvo vykdomi Stalino Rusijoje. Galbūt jų ir nereikia, nes Rusijos valstybinė televizija, pagrindinis daugumos rusų informacijos šaltinis, yra patrauklesnė, rafinuotesnė, stilingesnė nei Stalino laikų programos traškančiuose radijo imtuvuose. Socialinė žiniasklaida taip pat yra paveikesnė ir daug labiau įtraukianti nei prastai atspausdinti to laikmečio laikraščiai. Profesionalūs troliai ir influenceriai gali formuoti internetinius pokalbius Kremliui naudingais būdais ir tam reikia kur kas mažiau pastangų nei anksčiau.

Šiuolaikinė Rusijos valstybė taip pat nustatė žemesnę kartelę. Užuot siūliusi savo piliečiams utopijos viziją, ji tenori, kad jie būtų ciniški ir pasyvūs; ir nesvarbu, ar jie iš tikrųjų tiki tuo, ką jiems tvirtina valstybė. Sovietų lyderiai irgi melavo, bet jie stengėsi, kad jų melas atrodytų tikras. Jie pykdavo, kai kas nors juos apkaltindavo melu, ir pateikdavo netikrų „įrodymų“ ar kontrargumentų. Putino Rusijoje politikai ir televizijos veikėjai žaidžia kitokį žaidimą, kurį mes Amerikoje pažįstame iš Donaldo Trumpo politinių kampanijų. Jie nuolatos meluoja, įžūliai ir akivaizdžiai. Bet jei apkaltinate juos melu, jie nesivargina pateikti kontrargumentų. Kai 2014 m. virš Ukrainos buvo numuštas oro linijų bendrovės „Malaysia Airlines“ reiso MH17 lėktuvas, Rusijos vyriausybė reagavo ne tik neigdama, bet ir pateikdama daugybę tikėtinų ir neįtikėtinų istorijų: tai buvo Ukrainos kariuomenė, CŽA, arba tai buvo niekingas sąmokslas, kuomet 298 žuvę žmonės buvo patalpinti į lėktuvą, siekiant suklastoti katastrofą ir diskredituoti Rusiją. Šis pastovus melagingų žinių srautas sukelia ne pasipiktinimą, o apatiją. Kai esama tiek daug paaiškinimų, kaip galima žinoti, ar išvis kas nors yra tiesa? O gal niekas nėra tiesa?

Užuot propagavusi komunistinį rojų, šiuolaikinė Rusijos propaganda pastarąjį dešimtmetį daugiausia dėmesio skyrė priešams. Rusams labai mažai pasakojama apie tai, kas vyksta jų pačių miestuose ir miesteliuose. Dėl to jie nėra priversti, kaip kadaise sovietiniai piliečiai, susidurti su atotrūkiu tarp tikrovės ir fikcijos. Vietoj to jiems nuolat pasakojama apie vietas, kurių jie nepažįsta ir dažniausiai niekada nėra matę: Amerika, Prancūzija ir Didžioji Britanija, Švedija ir Lenkija – tai vietos, pilnos išsigimimo, veidmainystės ir „rusofobijos“. 2014-2017 m. atliktas Rusijos televizijos tyrimas parodė, kad neigiamos naujienos apie Europą trijuose pagrindiniuose Rusijos kanaluose, kurie visi yra kontroliuojami valstybės, buvo rodomos vidutiniškai aštuoniolika kartų per dieną. Kai kurios istorijos buvo išgalvotos (Vokietijos vyriausybė prievarta atima vaikus iš heteroseksualių šeimų ir atiduoda juos homoseksualų poroms), tačiau net ir tikros istorijos buvo parenkamos siekiant pagrįsti mintį, kad kasdienis gyvenimas Europoje yra bauginantis ir chaotiškas, europiečiai yra silpni ir amoralūs, Europos Sąjunga yra agresyvi ir intervencionistinė.

Tačiau Amerikos vaizdavimas buvo dar blogesnis. Retai apie Rusiją galvojantys JAV piliečiai nustebtų sužinoję, kiek daug laiko Rusijos valstybinė televizija skiria Amerikos žmonėms, Amerikos politikai ir net Amerikos kultūriniams karams. Kovo mėnesį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas spaudos konferencijoje paviešino nerimą keliančią intymią pažintį su tviterio argumentais apie J. K. Rowling ir jos požiūrį į transseksualų teises. Sunku įsivaizduoti, kad kuris nors amerikiečių politikas ar net beveik bet kuris amerikietis taip pat sklandžiai kalbėtų apie populiarią Rusijos politinę kontroversiją. Bet taip yra todėl, kad nė vienas Amerikos politikas negyvena ir nekvėpuoja Rusijos partinių ginčų pakilimais ir nuosmukiais taip, kaip Rusijos prezidentas gyvena ir kvėpuoja mūšiais, vykstančiais Amerikos kabelinių televizijų tinkluose ir socialinėse medijose – mūšiais, kuriuose jo profesionalūs troliai ir įgaliotiniai varžosi bei stoja į vieną ar kitą pusę, propaguodami tai, kas, jų manymu, skaldo ir poliarizuoja.

Nuolat besimainančioje pykčio ir baimės dramoje, kuri kiekvieną vakarą rutuliojasi Rusijos vakaro žiniose, Ukraina jau seniai atlieka ypatingą vaidmenį. Rusijos propaganda Ukrainą vaizduoja kaip netikrą valstybę, neturinčią nei istorijos, nei teisėtumo; tai vieta, kuri, paties Putino žodžiais tariant, yra ne kas kita kaip Rusijos „pietvakariai“, neatimama Rusijos „istorijos, kultūros ir dvasinės erdvės“ dalis. Tačiau tai ne blogiausia: Putinas tvirtina, kad šią netikrą valstybę išsigimusios, mirštančios Vakarų šalys pavertė priešiška „anti-Rusija“. Rusijos prezidentas Ukrainą yra apibūdinęs kaip „visiškai kontroliuojamą iš išorės“ ir kaip „koloniją su marionetiniu režimu“. Jis sakė, kad įsiveržė į Ukrainą siekdamas apginti Rusiją „nuo tų, kurie paėmė Ukrainą įkaite ir bando ją panaudoti prieš mūsų šalį ir mūsų žmones“.

Tiesą pasakius, Putinas įsiveržė į Ukrainą, norėdamas ją paversti kolonija su marionetiniu režimu, nes jis negali įsivaizduoti, kad ši šalis kada nors galėtų būti kitokia. Jo KGB paveikta vaizduotė neleidžia regėti autentiškos politikos, visuomeninių judėjimų ar net viešosios nuomonės. Putino ir daugumos Rusijos televizijos komentatorių nuomone, ukrainiečiai yra bevaliai. Jie negali patys priimti sprendimų. Jie negali patys išsirinkti valdžios. Jie netgi ne žmonės – jie yra „naciai“. Todėl, kaip ir prieš juos buvę buožės, jie gali būti negailestingai sunaikinti.

Ryšys tarp genocidinės kalbos ir genocidinio elgesio nėra savaiminis ar net nuspėjamas. Žmonės gali vieni kitus įžeidinėti, žeminti ir žodiškai užgaulioti nesiekdami vienas kito nužudyti. Nors ne kiekviena genocidinė neapykantos kalba sukelia genocidą, visus genocidus lydėjo genocidinė neapykantos kalba. Šiuolaikinė Rusijos propaganda pasirodė esanti ideali priemonė, pasitarnaujanti ir masinėms žudynėms vykdyti, ir joms slėpti nuo visuomenės. Pilkieji aparatčikai, FSB agentai ir išpuoštos laidų vedėjos, organizuojančios ir vedančios nacionalinį pokalbį, daugelį metų ruošė savo tėvynainius nejausti jokio gailesčio Ukrainai.

Jiems pavyko. Nuo pat pirmųjų karo dienų buvo akivaizdu, kad Rusijos armija iš anksto planavo, jog Ukrainoje bus nužudyta, sužeista ar išvietinta daugybė civilių gyventojų, galbūt milijonai. Iš istorijos žinome, kad miestų – Drezdeno, Koventrio, Hirošimos, Nagasakio – puolimai vyko tik po ilgų baisaus konflikto metų. O štai Ukrainoje sistemingas civilių gyventojų bombardavimas prasidėjo praėjus vos kelioms dienoms po neišprovokuotos invazijos. Pirmąją karo savaitę Rusijos raketos ir artilerija taikėsi į daugiabučių namų kvartalus, ligonines ir mokyklas. Užėmę Ukrainos miestus ir miestelius, rusai pagrobė arba nužudė merus, miestų tarybų narius, net Melitopolio muziejaus direktorių, o visus kitus beatodairiškai apšaudė ir terorizavo. Kai Ukrainos kariuomenė atgavo Bučą, esančią į šiaurę nuo Kyjivo, ji ten aptiko ant kelio gulinčius lavonus su surištomis už nugaros rankomis. Kai buvau ten balandžio viduryje, mačiau kitus žmones, sumestus į masinę kapavietę. Vien per pirmąsias tris karo savaites „Human Rights Watch“ užfiksavo egzekucijų, prievartavimų ir masinio civilių turto plėšimo atvejų.

Mariupolis, Majamio dydžio miestas, kuriame daugiausia gyvena rusakalbiai, buvo beveik visiškai suniokotas. Kovo pabaigoje duodamas stiprų interviu, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pažymėjo, kad ankstesniuose Europos konfliktuose okupantai ne viską sunaikindavo, nes jiems patiems reikėdavo kažkur gaminti maistą, valgyti, praustis; nacių okupacijos metu, pasak jo, „Prancūzijoje veikė kino teatrai“. Tačiau Mariupolyje buvo kitaip: „Viskas sudeginta.“ Devyniasdešimt procentų pastatų buvo sugriauta vos per kelias savaites. Didžiulė plieno gamykla, kurią, kaip daugelis manė, užkariautojų armija norėjo kontroliuoti, buvo visiškai sulyginta su žeme. Pačiame kovų įkarštyje civiliai gyventojai tebebuvo įkalinti mieste, neturėdami galimybės gauti maisto, vandens, elektros, šildymo ar vaistų. Vyrai, moterys ir vaikai mirė iš bado ir dehidratacijos. Bandžiusieji ištrūkti buvo apšaudomi. Šaudė ir į pašaliečius, kurie bandė atvežti atsargų. Žuvusiųjų, tiek ukrainiečių civilių, tiek rusų kareivių, kūnai daugybę dienų gulėjo gatvėse ir nebuvo palaidoti.

Tačiau net ir tuo metu, kai šie nusikaltimai buvo vykdomi pasauliui matant, Rusijos valstybė sėkmingai slėpė šią tragediją nuo savo žmonių. Kaip ir anksčiau, tam pasitarnavo žargono vartojimas. Tai ne invazija; tai „specialioji karinė operacija“. Tai ne masinės ukrainiečių žudynės; tai Rytų Ukrainos teritorijų gyventojų „apsaugojimas“. Tai ne genocidas; tai apgynimas nuo „Kyjivo režimo vykdomo genocido“. Ukrainiečių dehumanizavimas buvo baigtas balandžio pradžioje, kai valstybinė interneto svetainė „RIA Novosti“ paskelbė straipsnį, kuriame teigiama, kad norint „denacifikuoti“ Ukrainą reikės „likviduoti“ Ukrainos vadovybę ir net ištrinti patį Ukrainos pavadinimą, nes būti ukrainiečiu reiškia būti naciu: „Ukrainizmas yra dirbtinis antirusiškas konstruktas, kuris neturi jokio savito civilizacinio turinio ir yra užsieninės bei svetimos civilizacijos pavaldus elementas.“ Egzistencinė grėsmė tapo aiški karo išvakarėse, kai Putinas pakartojo dešimtmečio trukmės propagandą apie klastingus Vakarus, pasitelkdamas rusams gerai pažįstamą kalbą: „Jie siekė sunaikinti mūsų tradicines vertybes ir primesti mums savo netikras vertybes, kurios mus, mūsų žmones, griautų iš vidaus, – primesti nuostatas, kurias jie agresyviai diegė savo šalyse, žmogaus prigimčiai prieštaraujančias nuostatas, kurios tiesiogiai veda į degradaciją ir išsigimimą.“

Visiems, kurie galėjo atsitiktinai pamatyti Mariupolio nuotraukas, buvo pateikti paaiškinimai. Kovo 23 d. Rusijos televizija iš tiesų parodė vaizdus iš sugriauto miesto – dronų filmuotą medžiagą, galbūt pavogtą iš CNN. Tačiau užuot prisiėmusi atsakomybę, ji apkaltino ukrainiečius. Viena televizijos laidų vedėja tą sceną liūdnu balsu apibūdino kaip „siaubingą vaizdą. Atsitraukdami [ukrainiečių] nacionalistai stengiasi nepalikti akmens ant akmens“. Rusijos gynybos ministerija išties apkaltino batalioną „Azov“, pagarsėjusias radikalias Ukrainos kovines pajėgas, susprogdinus Mariupolio teatrą, kuriame buvo pasislėpę šimtai šeimų su vaikais. Kodėl ultrapatriotinės Ukrainos pajėgos tyčia žudytų ukrainiečių vaikus? Tai nebuvo paaiškinta, tačiau niekada ir nebuvo tikslo ką nors paaiškinti. Jeigu nieko negalima tiksliai žinoti, tada negalima nieko apkaltinti. Galbūt Ukrainos „nacionalistai“ sunaikino Mariupolį. Galbūt ne. Negalima padaryti aiškių išvadų ir niekas negali būti patrauktas atsakomybėn.

Mažai kas gailisi. Paviešintuose Rusijos karių ir jų šeimų narių telefoninių pokalbių įrašuose – jie naudojasi paprastomis SIM kortelėmis, todėl jų nesunku pasiklausyti – daug paniekos ukrainiečiams. „Aš apšaudžiau automobilį“, – viename iš pokalbių vienas kareivis sako moteriai, galbūt savo žmonai ar seseriai. „Iššaudyk išgamas, – atsako ji, – kad tik pats liktum gyvas. Nudėk juos. Sušikti narkomanai ir naciai.“ Jie kalba apie televizorių vagystes, konjako gėrimą ir žmonių šaudymą miškuose. Jiems nerūpi nei svetimi, nei savi žuvusieji. Radijo komunikacija tarp civilius gyventojus puolančių rusų kareivių Bučoje buvo tokia pat šaltakraujiška. Pats Zelenskis baisėjosi, su kokiu nerūpestingumu rusai pasiūlė ukrainiečiams atsiųsti keletą šiukšlių maišų, į kuriuos būtų galima suvynioti savų karių lavonus: „Net nustipus šuniui ar katei žmonės taip nesielgia“, – sakė jis žurnalistams.

Visa tai – abejingumas smurtui, amoralus nejautrumas masinėms žudynėms, netgi panieka rusų karių gyvybėms – pažįstama kiekvienam, kuris išmano sovietų (arba Vokietijos) istoriją. Tačiau Rusijos piliečiai ir Rusijos kariai arba nežino šios istorijos, arba ji jiems nerūpi. Balandžio mėnesį prezidentas Zelenskis man sakė, kad kaip „alkoholikai nepripažįsta, jog jie alkoholikai“, taip ir šie rusai „bijo pripažinti kaltę“. Po bado Ukrainoje, Gulago ar Didžiojo teroro 1937-1938 m. niekas nesulaukė atpildo, o vykdytojai niekada neišsakė jokio oficialaus, institucinio apgailestavimo. Dabar sulaukėme rezultato. Dauguma rusų, išskyrus Kravčenką ir Kopelevą, liberalią mažumą, susitaikė su valstybės pateiktais paaiškinimais apie praeitį ir gyveno toliau. Tai ne žmonės, tai – buožiškos atmatos, įtikinėjo jie save anuomet. Tai ne žmonės, tai – ukrainietiški naciai, įtikinėja jie save šiandien.

Anne Appplebaum

 

Vertė Linas J. Jankauskas
Anne Appplebaum, „Ukraine and the words that lead to mass murder” // The Atlantic

Susiję tekstai:
Timothy Snyder, „Rusijos genocido žinynas“
Timothy Snyder, „Putinas jau seniai fantazuoja apie pasaulį be ukrainiečių“
Andrejus Platonovas: nelaimės ir nežinios daiktų kolekcionierius
Duobė: pradžios žodis
Duobė: pabaigos žodis
Dalybos #9: Duobė

 

1. «И я вспоминаю теперь раскулачивание, и по-другому вижу все – расколдовалась, людей увидела. Почему я такая заледенелая была? Ведь как люди мучились, что с ними делали! А говорили: это не люди, это кулачье. А я вспоминаю, вспоминаю и думаю – кто слово такое придумал – кулачье, неужели Ленин? Какую муку приняли! Чтобы их убить, надо было объявить – кулаки не люди. Вот так же, как немцы говорили: жиды не люди. Так и Ленин, и Сталин: кулаки не люди. Неправда это! Люди! Люди они! Вот что я понимать стала. Все люди!» // Василий Гроссман, «Все течет…»