Pokalbiai apie esmes. Apie sukonkretintą patirtį

Dalinamės knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Pristatome ir tęsiame pokalbį apie vieną svarbiausių filosofo temų – patirtį, kuri šiame epizode sukonkretinama.

„[…] žmogus yra suspaustas kalbos ir jos daiktiškųjų kristalų – prietaisų, kultūros, ideologijų, instrumentų – replėse, bijo patyrimo, nes jis skausmingas; žmogus stengiasi nuo patyrimo atsiriboti, bet kartu negali be patyrimo, nes tik patyrimas suteikia gyvenimui prasmę, intensyvumą, tikrumo džiaugsmą, nors ir yra skausmingas. Tik iš skausmo atsiranda džiaugsmas. Tokia keista patyrimo dialektika ir dviprasmiškas žmogaus santykis su juo atsiranda kartu su hominidu, ir pabėgti nuo tos dviprasmybės neįmanoma. Tai pamatinė žmogaus, kaip kalbančios būtybės, būklė šioje žemėje. Siekti patyrimo ir kartu jo nekęsti – tokiam likimui pasmerktas žmogus.“ (Arvydas Šliogeris)

∴

POKALBIAI APIE ESMES

Apie sukonkretintą patirtį

Virginijus Gustas. Kalbėjome apie patirtį. Bandėme apžvelgti jos struktūrą, įvardinti galimas formas. Dabar, pasitelkdamas mūsų aptartus su patirtimi sietinus filosofinius motyvus, siūlyčiau eiti toliau. Esate sakęs (ar bent jau esu skaitęs jūsų knygose), kad išskiriate du svarbius dalykus: nežmogiškumas, arba daiktai, ir kalbos sluoksnis. Dabar, jeigu mėgintume eiti patirties vaga, siedami ją su esmingai žmogiška prasme, šiame skirstyme galėtume daryti atitinkamą išlygą ir tarti, kad yra kalba ir yra patirtis. Aristotelis, apibrėždamas, kad žmogus yra zoon logon ekhon, t. y. kalbanti būtybė, nurodė kryptį, kurią svarbu aptarti atsitraukiant, žengiant vieną žingsnį į kitą probleminį lauką, nei mūsų jau aptarti patirties aspektai, – aš ką nors patiriu ir iš karto tą patiriamą dalyką turiu įvardinti, tai, anot Aristotelio, yra tarsi lemtingas būtinybės momentas. Mes jau siekėme išskirti patirtį, daug apie tai kalbėjome, bet klausimas dabar būtų toks: kaip susieti patirtį ir kalbą? Kaip galima būtų įvardinti tai, ką patiriu?

Arvydas Šliogeris. Aristotelis, apibūdindamas žmogų kaip kalbančią būtybę, įeina į pačią metafizinę žmogaus esmę: jis iškelia aikštėn žmogaus, kaip kosminės būtybės, unikalumą, arba veikiau ne kaip kosminės, o kaip akosminės būtybės unikalumą. Iš tikrųjų galima sakyti, jog kalba sudaro žmogaus metafizinį centrą – ta aristoteliška prasme, kad kalba sudaro žmogaus esmę, nes tik kalba skiria žmogų nuo visų kitų būtybių. Galima pavartoti ir heidegerišką mintį – kalba skiria žmogų nuo visų kitų esinių. Bet Aristotelio tezę iškart turiu apriboti, nes joje glūdi du pavojingi motyvai, galintys tapti, ir galų gale tampantys, imperatyvais: 1) kad žmogus yra tik kalbanti būtybė; 2) kad žmogus privalo viską, net savo bekalbę prigimtį, palenkti kalbos diktatūrai, vadinamiesiems principams, dėsniams arba įstatymams. Turint galvoje milžinišką Aristotelio įtaką tolesnei Vakarų teologijai ir pirmiausia teroristinės kalbos ir kalbos teroro religijai – krikščionybei (o vėliau ir sėkmingiausiai jos erezijai – galilėjiškajam technomokslui), šitokį žmogaus ištirpdymą grynojoje kalboje galima laikyti didžiule nelaime, kurios katastrofiškus padarinius matome jau dabar, – pirmiausia Žemės nuniokojimą ir monstriško masto gamybą (t. y. naikinimą). Tokio žmogaus egzistencijos sutapatinimo su grynąja kalba kitas padarinys yra kaip skėriai besiveisiančios visokiausios paranojiškos mistifikacijos: pradedama paistyti, kad žmogus, girdi, yra – ir privalo būti – vis intensyviau ir ekstensyviau „mąstanti“ ir „kurianti“ būtybė, jis privalo vis nevaržomiau išlaisvinti savo nihilistinio naikinimo potenciją, glūdinčią būtent kalboje ir netgi tik kalboje. Juk ne sykį girdėjai tą nykią nesibaigiančią, tačiau kalbos fanatizmo persmelktą litaniją: homo toks, homo šioks, homo anoks, homo dar kitoks, tik jokiu būdu ne toks, koks nulemtas likimo ir prigimties, – vargšas mirtingasis, kurio visi judesiai šioje planetoje tėra tik gestas tuštumoje.

Nors ši Aristotelio tezė tiesiogiai patikrinama, ji yra vienpusiška. Iš čia ir kyla nelaimė ar netgi savotiška paranoja, virtusi keltogermanų kultūros katastrofišku kalbos fetišizmu, nuo Aleksandrijos atkeliaujanti iki pat mūsų dienų, įskaitant Heideggerį ir mano mylimą Baudrillard’ą. Toks žmogaus apibūdinimas teisingas. Bet jeigu tik taip į jį žiūrėsi, išeina, kad žmogus yra luošys. Dalykas tas, kad žmogus yra ne tik kalbanti būtybė. Jis yra ir gyvūnas – matanti ir suprantanti būtybė. Būtent iš mano gyvūniškosios, jeigu nori – švelniosios, tamsos kyla tai, kas man svarbiausia – gyvybė. Gyvybė atsiranda iš gyvūniškosios tamsos; kalba yra negyva.

Esama dar lemtingesnio dalyko: šitaip apibūdindamas žmogų, Aristotelis nukerta ne mažiau svarbią ir esmingą žmogaus būklės šiame pasaulyje bruožą – tai, kad jis yra bekalbį Kitą bekalbiškai patirianti būtybė. Ir būtent patyrimas yra gyvybės sinonimas. Kalbant tiksliai, patirti Kitą kaip Kitą, kaip Juslinės Transcendencijos telkinį, gali tik gyva būtybė. Juk būtų absurdiška sakyti, kad kompiuteris patiria. Esminis skirtumas tarp kompiuterio ir žmogaus yra tas, kad kompiuteris negali patirti Kito, o žmogus gali (žinoma, jei jis ne krikščionis arba biurokratas). O kompiuteris yra absoliutus solipsistas. Arba, kaip gražiai sako Baudrillard’as, „celibatinė mašina“. Galingas simbolis yra ir celibatui pasmerkti krikščionybės personažai, iš kurių bažnyčia reikalauja, kad jie taptų kalbos mašinomis, tokiais kompiuteriniais kastratais. Kitaip sakant, jie turi būti visiškai izoliuoti nuo nežmogiškumo patirties; jie turi nužudyti savyje gyvybę.

Sugrįžtu. Tai štai žmogus, patinka tai ar nepatinka dabartiniams šamanams, nesvarbu, ar jie būtų krikščionybės šamanai, ar technomokslo šamanai, ar Silicio slėnio šamanai, ar žmogaus teisių šamanai, ar dabartinių ideologijų zombiai, jie visi norėtų nupjauti žmogaus gyvūniškąją pusę ir kūdikiškai naiviai įsivaizduoja, kad žmogus gali tapti kalbos mašina. Esama seno posakio (ar net reikalavimo), kuriame glūdi priekaištas, kad nesi kalbos kastratas. Štai sakoma: tu esi filosofas, tad kodėl negyveni pagal savo principus? Kas yra principai? Tai kalbinė programa. Aš atsakau paprastai: brangusis, kaipgi aš galiu gyventi pagal savo principus, juk aš ne kompiuteris, aš ne kalbos mašina. Aš esu bekalbiame juslume besimurdanti ir bekalbio juslumo krešulius patirianti būtybė. Kur patyrimo stebuklas? Pirmiausia jis sunaikina bet kokią kalbinę programą. Gyvybė nepaklusni jokiai programai. Gyvybė yra bekalbė iš principo. Tai gyvybės unikalumas. Gyvybė, arba gyva būtybė, yra visiška priešingybė mašinai. Mašina yra negyva ir kaip tik todėl ji tampa kalbos mašina. Apskritai mašina yra kalbos koncentratas. Patyrimas neatskiriamas nuo bekalbio sąlyčio su daiktais.

Tiesą sakant, norint labai tiksliai apibūdinti patyrimą, reikėtų sakyti labai kategoriškai: patyrimas yra tik bekalbis susitikimas su daiktais, o kalba patyrimą naikina arba nuo jo atskiria. Kadangi žmogus yra kalbanti būtybė, jam neįtikėtinai sunku įeiti į patiriantį susitikimą su daiktais, nes kalba tuos daiktus uždengia ir paslepia; kita vertus, žmogus bijo patyrimo, nes patyrimas, kaip jau esu sakęs, visada yra skausmingas, kitokio patyrimo būti negali. Aš negaliu ateiti į tokią vietą, kur patyrimas taptų „linksmybėmis visą parą“. Tuomet tai ne patyrimas, tai – bėgimas nuo patyrimo. Drįsčiau pasakyti netgi taip: visa, kas vadinama kultūra pačia bendriausia prasme, kaip kalbos masyvas, yra ne kas kita kaip pastanga pabėgti nuo patyrimo.

Tačiau reikia žinoti, kad tik patyrimas suteikia žmogui gyvenimo intensyvumą. Jeigu prarandi tas bekalbes skyles, pro kurias į tavo kūną ar sielą įsiveržia patyrimo strėlė ar įsminga patyrimo durklas, ir jeigu tau nieko ir niekur nebeskauda, – o skausmą sukelia tik sandūra su bekalbe realybe, – tada tu tampi zombiu. Tu tampi krutančiu negyvėliu, gyvu lavonu, panašiai kaip kino filmo personažai. Jei šią temą susietume su dabartine situacija, turėtume pasakyti taip: daryk viską, kas įmanoma, kad žūtbūt apsaugotum žmogų (pirmiausia briuselinį ir amerikonišką) nuo patyrimo. Pateiksiu paprastą pavyzdį. Kiekvieną dieną matai reklamą, kur tau sakoma kad ir taip: įpilsi į unitazą stebuklingo skysčio ir jis sunaikins visas bakterijas. Teroristiškai vyrauja visuotinės sterilizacijos manija. Viskas turi būti sterilizuota. Ką tai reiškia? Jeigu viskas yra sterilizuota, tu pradedi gyventi kalbos pilyje arba kalbos tvirtovėje, kur nebėra jokio skausmo, jokio pavojaus, jokio bejėgiškumo, nes tu nebesusiduri su bekalbe realybe, su nežmogiškumu, su Jusline Transcendencija ir tampi kalbos Dievu, nes kalboje įmanoma viskas, netgi tai, kas neįmanoma.

Patyrimo blokavimas, tos titaniškos pastangos, kurios dabar dedamos Vakaruose padaryti žmogaus gyvenimą absoliučiai saugų (saugumo manija), reiškia, kad žmogus panardinamas į visišką anesteziją, visišką neviltį, visišką beprasmybę. Kaip žmogus gali kompensuoti patyrimo stoką? Individo susinaikinimas, žinoma, pirmiausia virtualus: tai gali būti narkotikai, masinio mulkinimo medijos, meditacijos, Rytų išmintis, visokiausi vaistai. Taip pasiekiama savotiška pakaruoklio būsena. Kai esi visiškai izoliuotas nuo nežmogiškumo smūgių, esi tarsi pakabintas tuštumoje. Žmogus negali pakelti tokios būsenos, jam patyrimas gyvybiškai reikalingas, ir šis žodis „gyvybiškai“ nėra jokia metafora: priešingai, būti gyvam reiškia būtent patirti bekalbę Juslinę Transcendenciją, o kalbėti moka ir garsiakalbiai. Kol patiriu, tol esu gyvas. Ir iš kitos pusės – gyvas esu tik tiek, kiek patiriu.

Aš, kaip kalbos mašina, pats iš savęs negaliu generuoti gyvybės ją įsikalbėdamas, nes nesu nei Alachas, nei krikščionių Dievas, iš Žodžio kuriantys bekalbius daiktus, netgi gyvūnus. Gyvybė man yra dovana. Kieno dovana? Nežmogiškumo dovana. Ir jeigu tik bandau sukurti techniką ar technologiją, kurios tikslas – izoliuotis nuo patyrimo, tai kartu naikinu savo gyvybę ir tampu zombiu. Technologinė visuomenė pagal apibrėžimą pasmerkta būti zombių karalyste. Pasižiūrėk amerikoniškus filmus ir suprasi, ką noriu pasakyti: ten juk nebėra gyvų žmonių, vien manekenai. Štai kodėl aristoteliškasis žmogaus apibrėžimas… Anuomet jį galima buvo laikyti vienpusišku, bet tiksliu, o dabar jis tampa pavojingas. Pavojingas todėl, kad visa teutonų arba keltogermanų kultūra pasirinko vieną vienintelį kelią – kalbos kelią, ir vienintelį žmogaus supratimą: žmogus yra tik kalbanti būtybė, toks grynosios kalbos zombis. O jeigu pasirodo, kad žmoguje esama ir to, kas kyla ne iš kalbos, tariama, kad tai kyla iš šėtono. Krikščionybėje bekalbė tikrovė pavadinta šėtono karalyste, o kalbinė realybė, žinoma, Dievo miestu. Šėtoną žūtbūt reikia įveikti, o tai reiškia – sunaikinti žmoguje bekalbį pasaulį ir gyvūną. Tas šėtonas, deja, yra gyvybės principas, o gyvybė visada susijusi su skausmu ir kančia (kančiai nepavaldžios tik mašinos); todėl patyrimas, dar kartą sakau, yra kančios šaltinis. Aš galiu patirti tik kentėdamas. Tai nereiškia, kad siūlau, įkandin tų teologinių ir technologinių bepročių, sąmoningai save kankinti, paklūstant dėsniams ir principams. Priešingai – sąmoningas savęs kankinimas ir yra naivus bandymas susigrąžinti bekalbę realybę. Tokiais judesiais akivaizdžiai pasireiškia technozombio naivybė ir kvailumas.

Jau sakiau, kad žodžiai „egzistencinė patirtis“ atsiranda dar pirmojoje mano knygoje „Būtis ir pasaulis“. Per visą tą laiką, komunistinės priespaudos laiką, aš daužiausi lyg žuvis, išmesta ant kranto, visiškai vienišas, be mokytojų, netgi be padoraus pokalbio partnerio. Taip atsirado tie fragmentai. Aš apskritai neketinau rašyti jokios knygos. Tai buvo bandymas nuoširdžiai, pabėgus iš teroro kalėjimo, pakalbėti su savimi apie tai, kas man svarbu. Taip ir atsirado žodžiai „egzistencinė patirtis“. Bet šie žodžiai anuomet man išliko nebylūs. Aš suvokiau, kad nesuprantu, ką jie reiškia. Tik jaučiau. Tikriausiai buvo perimti iš kitų autorių: pirmiausia turiu galvoje egzistencijos mąstytojus Kierkegaard’ą ir Heideggerį. Man reikėjo daugybės metų, kol supratau, kas yra ta egzistencinė patirtis, kodėl mano fragmentuose atsirado šie žodžiai. Tai buvo dar naivus, visiškai nesąmoningas pasipriešinimas technologiniam terorui ir iš jo išaugančiam totalitarizmui, nesvarbu, kokios kilmės – bolševikinės, nacistinės, katalikiškos ar amerikoniškos. Dabar man atrodo, kad pavyko – visai neseniai, „Filosofijos likime“ ir „Bulvės metafizikoje“ – labai paprastai ir aiškiai suformuluoti tą anuomet labai miglotą mintį apie egzistencinę patirtį. Matai, koks čia paradoksas: žmogus yra suspaustas kalbos ir jos daiktiškųjų kristalų – prietaisų, kultūros, ideologijų, instrumentų – replėse, bijo patyrimo, nes jis skausmingas; žmogus stengiasi nuo patyrimo atsiriboti, bet kartu negali be patyrimo, nes tik patyrimas suteikia gyvenimui prasmę, intensyvumą, tikrumo džiaugsmą, nors ir yra skausmingas. Tik iš skausmo atsiranda džiaugsmas. Tokia keista patyrimo dialektika ir dviprasmiškas žmogaus santykis su juo atsiranda kartu su hominidu, ir pabėgti nuo tos dviprasmybės neįmanoma. Tai pamatinė žmogaus, kaip kalbančios būtybės, būklė šioje žemėje. Siekti patyrimo ir kartu jo nekęsti – tokiam likimui pasmerktas žmogus.

Štai kodėl žmogui buvo lemta padaryti dar vieną judesį, nebūdingą jokiai kitai gyvai būtybei, – išrasti dirbtinį patyrimo pakaitalą, puikiai aprašytą Kanto, įgyvendintą technomokslo ir kasdien praktikuojamą beveik kiekvieno žmogaus. Šiek tiek kartodamasis galiu pasakyti, kad visa vadinamoji kultūra, be viso kito, yra ir milžiniškas dirbtinio patyrimo mašinų – bažnyčių, laboratorijų, koncertų salių, muziejų, restoranų, bibliotekų, stadionų ir kitokių pramogų (suprask: linksmo patyrimo gamyklų) – masyvas. Egzistencinis patyrimas nuo dirbtinio skiriasi tuo, kad egzistencinio patyrimo akimirką, kuri visada netikėta, patiriamas absoliutaus nežmogiškumo, visiškai Kito, arba Juslinės Transcendencijos, smūgis; na, o dirbtinio patyrimo akimirka suplanuojama iš anksto (rytoj eisiu į koncertą, poryt į futbolo rungtynes, o štai dabar atsisėsiu prie Ekrano ir patirsiu banditų tarpusavio skerdynes), be to, irgi iš anksto ir planingai padaromas pats patyrimo objektas, pavyzdžiui, meno kūrinys, kaip dirbtinio patyrimo mašina, šiuo požiūriu niekuo nesiskirianti nuo įmantraus patiekalo restorane arba to paties Ekrano. Egzistuoja du pagrindiniai dirbtinio patyrimo modusai – gamyba ir vartojimas, pirmiausia pastarasis, nes gamyboje, ypač ikitechnologinėje, gali išlikti ir išlieka egzistencinio patyrimo pėdsakų ir netgi jo intensyvumas: pavyzdžiui, valstietis vis dar lieka egzistencinio (sunkaus ir intensyvaus) patyrimo teritorijoje, o štai dabartinis fermeris arba vadybininkas – ne, nes nuo nežmogiškumo juos atskiria mašina ir kalbos Ekranas.

Kad dar geriau paaiškinčiau dirbtinio patyrimo esmę, imu pamatinį, galima sakyti, neistorinį jo tipą – Dievo gamybą šventykloje. Pagal teologų apibrėžimą, tikrasis Dievas yra baisus ir žiaurus: negalima net pažvelgti į Jo veidą, kaip pasakojama Biblijoje, tą pačią akimirką numirsi iš siaubo – Dievo liepsna tave sudegins. Todėl Biblijoje ir sakoma, kad išminties pradžia yra Dievo baimė. Na, o dabar tu įeini į Dievo namus, šventyklą, kur, kaip žada kunigėlis, susitiksi su Dievu. Ar tau ten nors kiek baisu? Ar baisus tas moteriško kirpimo jaunikaitis, žvelgiantis į tave iš ikonos arba nulipdytas iš molio? Nė kiek! Tai su kuo gi tu iš tikrųjų susitinki šventykloje? Su pačiu Dievu? Nė velnio, tu susitinki tik su Dievo lėle, arba dievu-lėle, pagaminta tokių lėlių meistro, skulptoriaus arba ikonų tapytojo. Tu susitinki su dirbtiniu Dievo simuliakru ir taip prisijaukini tą baisingą nežinomybę, tą Didįjį Anonimą, kuris vis dar glūdi žodyje „dievas“. Be to, turi ištisą arsenalą to dirbtinio Dievo gundymo ir net prievartavimo priemonių: jos, kaip žinai, vadinamos kultu ir susideda iš maldos bei ritualų. Kultas – tai spąstai, paspęsti Dievui: kai tik anas į tuos spąstus patenka (o kitos išeities jam nėra), jis tampa tavo marionete, o juk pagal pirmapradę Dievo sampratą turėtų būti priešingai. Bet dievas-lėlė klusniai vykdo tavo pageidavimus ir įsakymus. Štai kodėl šventyklą galima, netgi reikia vadinti Dievo fabriku, o kunigėlius ir panašią fauną – Dievo gamybos ekspertais ar net Dievo gamybos priemonėmis. O pagamintas Dievas jau nebedovanoja tos intensyvios patirties, egzistencinės patirties, apie kurią pasakojama Biblijoje – drebantis Mozė priešais liepsnojantį krūmą, tik šitokią patirtį galima vadinti pirmaprade, autentiška, vadinasi, egzistencine. Na, o mano patirtis šventykloje, dievo-lėlės akivaizdoje – ji apgailėtina, veidmainiška, stokoja intensyvumo, todėl tai išvis ne patirtis, o tik jos simuliakras prijaukinto stabo akivaizdoje.

Štai kaip egzistencinė patirtis pakeičiama dirbtine: Dievas paverčiamas stabu, Absoliuti Transcendencija paverčiama transcendencijos kaliause, Absoliutus Nežmogiškumas – kambariniu šunyčiu. Kitaip sakant, transcendencijos tigrą hominidas priverčia tapti pudeliu ir… praranda pirmapradžio patyrimo intensyvumą, pabėga nuo egzistencinio patyrimo ir tenkinasi tik patyrimo simuliakrais – lėlėmis, ikonomis, ritualais, kalbos žaidimais. Trumpai tariant – dirbtiniu patyrimu ir jo objektais: kalbos maišais arba savimi pačiu, prisidengusiu Stabo kauke. Pirmapradė, kalbos kekše arba lėle nepaversta transcendencija, kaip nežmogiškumo telkinys, kelia hominidui siaubą, o štai religijos tą transcendenciją pagamina, prijaukina ir ji tampa pseudotranscendencija – ją atitinka būtent dirbtinis patyrimas, arba pseudopatyrimas. Lygiai tas pat ir kitose kultūros srityse: dirbtinio patyrimo objektus gamina menininkas, mokslininkas, ideologas, propagandistas arba, kaip dabar, ekspertas ar biurokratas. Visais atvejais bėgama nuo egzistencinio patyrimo ir griebiamasi dirbtinio, arba pseudopatyrimo.

V.G. Transcendencijos įvardijimas tigru man labai patinka ir jis labai aiškus: juk tigrą tu gali paglostyti tik vieną kartą, nes jis akimirksniu nukąs tau ranką…

A.Š. …geriausiu atveju vieną kartą, o apskritai – net nė karto. Tu prie jo net neprisiartinsi, o jeigu prisiartinsi, būsi sudraskytas.

Religijos išranda pirmąją dirbtinio patyrimo teritoriją: įlįsiu į šventyklą, įmantriai susidėsiu kojas arba rankas, paaukosiu ėriuką. Štai dar vienas štrichas – auka, joje sutelkta visa žmogaus veidmainystė ir nihilistinis žiaurumas. Kas yra auka? Tai žudymas ir perteklinis valgymas, taigi nebūtinas naikinimas. Pavyzdžiui, graikai skerdžia gyvulėlius, actekai – žmones. Krikščionybė giriasi, kad panaikino auką. Tai melas. Jeigu suskaičiuočiau, kiek per du tūkstančius metų paskersta vien žmonių (eretikų, kitatikių), paskutiniai plaukai man nukristų nuo galvos. Sunaikintos ištisos kultūros. Jos buvo apšmeižtos: esą tai laukiniai, pagonys, šėtono išperos, todėl juos reikia arba atversti, arba paskersti kaip kiaules. Actekai tiek žmonių nepaaukojo, kiek jų nužudė (paaukojo) krikščionys. Kaip tik aukoje ir glūdi ta dirbtinio patyrimo dviprasmybė: viena vertus, aš papjaunu aviną ir už tai mane Dievas apsaugos nuo patyrimo smūgio – jį perkeliu ant vargšo avino galvos; kita vertus, aš pjaunu aviną, o tai jau šioks toks patyrimas, kraujo patirtis; vadinasi, vienu metu įeinu į patyrimą, tačiau nepatirdamas jokio skausmo (veikiau tai pramoga), bet užtat skausmą patiria niekuo nekaltas gyvulėlis. Be to, šis baisus žudymo judesys tampa mano šarvais, nes aukos krauju užganėdintas Dievas visą savo malonę ir palankumą dovanos man – skerdikui, naikinimo monstrui ir nihilistui.

Antroji pavyzdinė dirbtinio patyrimo teritorija, kurioje jau atvirai užsiimama teroru, yra laboratorija ir fabrikas – technomito pavyzdinės teritorijos. Religijose žudymas vis dar pridengtas sentimentais: girdi, yra Dievas – Aukščiausioji Realybė, geriausioji, švelniausioji ir gailestingiausioji būtybė – net papjautą ėriuką jis pasiima savo dangun, todėl ir skerdimas tampa mielaširdinga paslauga skerdžiamajam.

Technomokslas sukuria ciniško naikinimo situaciją. Žinoma, ir laboratorijoje išlieka galimybė pasiteisinti: sakoma, kad, mėsinėdamas triušį arba pelę, tu tarnauji tiesai, tiesioginiam Dievo įpėdiniui. Tada prisimenu Poncijaus Piloto klausimą: „Kas yra tiesa?“ – bet tyliai priduriu: kam man jūsų tiesa, jei dėl jos reikia žudyti, o ribiniu atveju ciniškai sunaikinti visą Gyvybės Lopšį – mūsų gražiąją planetą; kam man jūsų tiesa, jei jos pavyzdinis apreiškimas yra A-bomba? Be to, savo akimis matau, kas daroma, kad būtų pasiekta toji prakeikta tiesa: pastatomas cinkuotas stalas, ant jo paguldomas triušelis, ir tiesos riteris pirmu judesiu perpjauna jam pilvą. Vardan ko? Aš pateisinu valstietį, perpjaunantį pilvą kiaulei, – jam nėra išeities, nes šiuo atveju arba kiaulė, arba tu išliksi – tai elementari kova už būvį. Žmogus ne angelas – jam reikia valgyti, todėl žudai kitas gyvas būtybes, nes akmenų nepavalgysi. O dėl ko žudo vadinamieji mokslininkai? Geriausiu atveju dėl prabangos, todėl ir jų tiesa vertintina ne būtinybės, o prabangos matais. Laboratorijos yra tokio prabangaus žudymo kombinatai, beveik žudymo linksmybės namai. Šitaip dirbtinis patyrimas virsta pasilinksminimo būdu. Tačiau kas už tai moka? Kas dėl to turi kentėti? – o, štai tegul tai bus vargšas triušelis.

Apie dabartinį mokslinio naikinimo mastą net nesinori šnekėti. Dabar, akivaizdu, triušio paradigma jau atgyveno: dabar pilvas yra perpjautas visai Žemės planetai, tam Didžiajam Gyvūnui, nes Žemė yra gyvūnas, o ne mašina. Dabar jau prapjauti Žemės viduriai ir ji yra aukojama. Tik kam? Kam Žemė aukojama? Čia vėl galima prisidengti veidmainiškais šnekalais, kad, girdi, Žemė žudoma tiesos vardan. Bet aš atkakliai klausiu: kas yra tiesa, jei jos vardan turi būti sunaikinta visa planeta? Galima atsakyti, kad tiesa yra tai, kas naudinga man, bet tai vėl toji pati veidmainystė, nes priešingu atveju reikėtų sakyti, kad man labai naudinga A-bomba arba „Ciklonas B“. Iš tikrųjų vadinamojo mokslo variklis yra vis tas pats paniškas hominido bėgimas nuo skaudžios sandūros su transcendencija ir kartu tikrojo patyrimo pakeitimas dirbtiniu – laboratoriniu ar fabrikiniu.

Lygiai kaip ir religija, mokslas liudija prigimtinį hominido bailumą ir nihilistinį žiaurumą, dabar pasiekusį apokaliptinį mastą. Būkime sąžiningi – jeigu tu bėgi nuo patyrimo, tai pasikark. Bet ne, šis dalykas netinka, vietoj savęs aš pakarsiu ar papjausiu triušį, šunį ar netgi visą planetą. Štai prie ko atveda bėgimas nuo egzistencinės patirties ir dirbtinio patyrimo forsavimas. Bet tai jau nebe patyrimas. Jeigu išreikštume viso dirbtinio patyrimo esmę, turėtume pasakyti, kad galų gale (nubraukiu santykinai nekaltus dirbtinio patyrimo pavidalus, nors, pažvelgus giliau, toji nekaltybė yra tik širma, už kurios driekiasi naikinimo teritorija) jis pagrįstas žudymu, naikinimu ir tėra baisingiausio žmogaus kosminio egoizmo, jo kūdikiško naivumo ir aklo antropocentrizmo išraiška. Už tai, kad man stinga Tikrovės, kad mane kamuoja anestezija ir nuobodulys, kurį gali įveikti tik tikras patyrimas, turi kentėti kiti. Turi kentėti gyvūnėliai, medžiai, žolynai, paukščiai, galų gale – visa Žemė kaip gyvūnas. Pirmą kartą šitoks žmogaus sadisto orientyras buvo įtvirtintas Biblijoje: girdi, žmogus yra Dievo paveikslas, todėl jam viskas galima. Vadinasi, žmogus gali viską naikinti negraužiamas sąžinės ir be jokių sentimentų. Technomokslas tik pratęsia ir be saiko išplečia šitokios naikinimo nekaltybės arealą.

V.G. Atskyrėte patyrimą ir dirbtinį patyrimą. Ar patyrimas yra tapatus, ar tik esmingai sietinas su tuo, ką vadinote egzistenciniu patyrimu?

A.Š. Egzistencinis patyrimas reiškia žmogaus sandūrą su Absoliučiu Nežmogiškumu. Egzistenciniame patyrime tu apriboji savo nihilistinio naikinimo galybę, o dirbtiniame – ją atpalaiduoji ir netgi heroizuoji. Žinoma, savisaugos požiūriu Kito naikinimas pateisinamas, juolab kad tokia yra siaubinga šios žemės sandara: kad išliktum, privalai naikinti Kitą. Teisingai sako upanišadų mąstytojai: „Pasaulis yra maistas ir maisto valgytojas.“ Bet bjauriausia, kad dirbtinio patyrimo adeptai žudymą ir naikinimą šlovina ir angelizuoja. Jis paverčiamas norma ir net dorybe, už kurią ant krūtinės kabinami ordinai ir medaliai. Religininkai arba mokslininkai nuoširdžiai mano, kad tu privalai žudyti – kuo daugiau nužudysi, tuo labiau įtiksi Dievui arba tiesai. Tarkime, priminsiu actekų žudymo ritualus: kuo daugiau nužudysi belaisvių, tuo labiau įtiksi Huicilopočtliui arba Teskatlipokai. Kai Cortéso banditų gauja atkeliavo į Tenočtitlaną, actekų imperatorius juos svetingai priėmė, priglobė, sočiai maitino, aprodė nuostabų miestą ir netgi teokalį. O kas vyko po to? Ko gi ėmėsi Hernáno Cortéso ir Francisco Pizarro banditai? Prasidėjo masinės skerdynės ad majorem Dei gloriam, ar veikiau ad majorem auri gloriam¹. Indėnų skerdynes ispanai laikė dorybe, nes, girdi, indėnai buvo prakeikti pagonys, nepažįstantys „tikrojo Dievo“, jo vardu indėnų buvo išžudyta dešimtkart tiek, kiek actekai išžudė belaisvių. Visi dievai kruvini, o dabar mes žinome, kad kruvinos ir visos „objektyviosios tiesos“. Galų gale reikia pasakyti aiškiai: ir šventykla, ir laboratorija tėra skerdyklos variantas, tik stulbinamai veidmainiškas. Šiaip ar taip, bet kokia dirbtinė (religinė, mokslinė ir net pramoginė) patirtis taip sako: tu privalai žudyti. Jeigu perpjaunu triušeliui pilvą ir surandu jame tulžį – atradimas! Visi ploja! Visa tai reiškia paprastą dalyką – žudymas paverčiamas dorybe. Štai kas yra baisu dirbtiniame patyrime. Visada buvo žudoma, nuo šito niekur nepabėgsi, tačiau baisiausia yra tai, kad žudymas pakeliamas į aukščiausios dorybės rangą ir tampa žmogiškojo orumo ženklu. Kuo daugiau žudai, tuo esi didingesnis, tuo labiau įeini į žmogiškumą ir didybę. Ir tai yra amžinas, nekintantis modelis. Pavyzdžiui, bolševizmas: kuo daugiau išžudysi klasinių priešų, tuo tikresnis būsi bolševikas; nacizmas: kuo daugiau nunuodysi žydų konclageriuose, tuo būsi tikresnis arijas; kuo daugiau išnaikinsi indėnų, tuo tikresnis būsi amerikonas baltasis, tuo labiau priklausysi išrinktajai rasei.

Šitie baisūs dalykai visą vadinamąją žmonijos istoriją nudažo kruvina spalva. Bet bjauriausia, kad ta spalva dažnai atsiranda ne dėl būtinybės, o dėl pasismaginimo (taigi ir dirbtinio patyrimo) krauju. Jeigu mums, žmonėms, kaip rūšiai, dar yra kokių nors šansų, tai tie šansai susiję su intensyviu tikruoju patyrimu, sugrįžimu į tokią vietą, kur dar atsiranda galimybė susidurti su tikrąja transcendencija, su nežmogiškumu. Kitaip tariant, privalai ateiti į tą vietą, kurioje gali atsirasti egzistencinis patyrimas, nors ir nežinai, kur toji vieta ir kada gali plykstelėti Kitą matančio ir Kitą užjaučiančio patyrimo liepsna, lyg tas Mozės liepsnojantis krūmas.

Bet, matyt, ši mano sugrįžimo metafizika yra utopija ir kliedesiai, kadangi, kaip pats matai, dabartinio technologinio pasaulio tendencija priešinga: kaip įmanoma labiau izoliuotis nuo nežmogiškumo smūgių, kiek tik įmanoma viską sužmoginti, o kartu sunaikinti. Perspektyvos tuo požiūriu labai liūdnos. Ir apskritai vadinamojoje žmonijos istorijoje aiškiai vyrauja priešinga tendencija: bėgimas nuo tikrojo bekalbio patyrimo prie dirbtinio. Dirbtinio patyrimo pagrindinė statomoji medžiaga yra kalba. Visos mūsų šventyklos, visi fabrikai, visos laboratorijos, visi konclageriai, visi hadronų greitintuvai arba vandenilinės bombos yra daromos iš kalbos.

Baigdamas pakartosiu: egzistencinis patyrimas yra bekalbis, jis reikalauja sunaikinti kalbą ar ją pristabdyti, nes visiškai sunaikinti jos negalime. O dirbtinis patyrimas yra tikrojo patyrimo pakaitalas, tam tikra prasme netgi jo priešybė, nes vienintelis dalykas, kurį patiri įvairiose laboratorijose, galų gale yra kalba, o kalbos patyrimas yra per menkas, per silpnas, reikalauja realios kompensacijos – bekalbių daiktų naikinimo, eufemistiškai vadinamo pažinimu arba sužmoginimu.

V.G. Sakote, kad egzistencinė patirtis mus baugina, yra siaubinga, mes bandome ją kažkaip numalšinti, iš karto norisi tarsi ją užkalbėti, kaip kokiam šamanui…

A.Š. Šamanas yra pirmas ir geriausias pavyzdys, kaip patyrimą galima užkalbėti. Juk dabar moderniausios laboratorijos ar tie hadronų greitintuvai yra lygiai toks pats patyrimo užkalbėjimas, ir daugiau nieko. Ta pirminė šamano būklė niekur neišnyksta.

V.G. Toliau plėtodamas aptariamą dalyką, klausčiau: ką galėtumėte pasakyti apie skirtingus patyrimo modusus arba, kitaip tariant, apie patyrimo diferenciaciją, apie jo skaidymą: žiūrą, klausą, lytą, skonį ir uoslę? Ar ši diferenciacija nėra sietina su pirminės patirties užkalbėjimo motyvu? Nors nuolat susiduriama su dirbtiniu patyrimu, šia diferenciacija ir yra išreiškiama dirbtinumo pradžia. Tuo labiau, kad tai kalbos nulemtas dalykas ir, užuot patyrus, sakoma taip: žiūrėk, yra toks patyrimas, bet yra ir žiūros patyrimas, yra lytos patyrimas, ir jie yra skirtingi, taigi pradedame aiškinti patį patyrimą ir taip jau atliekame pirmą jo užkalbėjimo aktą. Ar šie dalykai nėra susiję su patyrimo užkalbėjimu? Kai pradedame diferencijuoti, skaidyti patyrimą, mes tarsi prisijaukiname jį, neutralizuojame, susikuriame iliuziją, kad jis valdomas ir pažįstamas?

A.Š. Apie tai, ką kalbi, yra žinoma nuo Aristotelio laikų. Aristotelis yra kalbėjęs, regis, traktate „Apie sielą“, apie sensus communis – bendrąją juslę. Tai reiškia, kad mūsų elementariausia būklė pasaulyje tarp daiktų čia ir dabar visada yra duota mūsų bendrajai juslei. Aš tai vadinu sinestezija, nors tas žodis turi ir kitą, techninę, prasmę, – tai reiškia, kad vienu metu veikia visos juslės. Negali būti, kad veiktų tik viena. Normaliomis aplinkybėmis aš vienu metu ir matau, ir girdžiu, ir užuodžiu, ir netgi ragauju, ir lyčiu. Tokia yra daugiau ar mažiau normali būklė. Sakau – normali, bet sykiu viskas man verčiasi aukštyn kojom, nes tokia būklė būna retai. Įsivaizduoti situaciją, kad vienodai intensyviai veiktų visos juslės, neįmanoma. Visada, bet kokioje situacijoje, vyrauja viena, daugiausia – dvi juslės. Todėl galima drąsiai sakyti, kad vyrauja viena juslė.

Pabrėžiu – patyrimas gali būti tik juslinis. Jokio kito patyrimo būti negali. Visi kalbėjimai apie idealių esmių patyrimą ar kokį šamanišką patyrimą, ar ekstrasensinį ir panašius dalykus – paprasčiausi kliedesiai. Yra tik juslinis patyrimas! Juk nežmogiškumas mums duotas tik vienu pavidalu – jusliniu. Bet juslinio patyrimo vaizdinys arba, jeigu nori, sąvoka pernelyg neapibrėžta. O ji neapibrėžta būtent todėl, kad, kai sakai „juslinis patyrimas“, lyg ir turėtum galvoje turėti tai, ką jau gražiu pavidalu yra išreiškęs, kad ir kaip būtų keista, Tomas Akvinietis savo svarstymuose apie sensus communis. Kai aš kalbu apie patyrimą, atrodo, kad turiu galvoje sensus communis, bet iš tikrųjų realioje, gyvojoje patirtyje taip nebūna. Dar kartą pabrėžiu: pirmiausia ir dažniausiai vyrauja viena juslė. Ir apskritai čia galioja geležinė taisyklė: jeigu vienodai intensyviai veikia dvi juslės, tada neveikia nė viena. „Niekyje ir Esme“ esu suformulavęs tokią taisyklę: jeigu įsivaizduotume, jog kažkokioje neįmanomoje situacijoje vienodai intensyviai veikia visos juslės, tai galiu pasakyti – iš tikrųjų nebeveikia nė viena juslė. Tai – anestezijos būsena. Visada lemtingiausia yra viena juslė. Pats intensyviausias patyrimas gali atsirasti tik iš vienos juslės.

Bet aš nežinau, ar čia reikia sakyti tokius dalykus, kurių apskritai nemėgstu, pavyzdžiui, skirstyti žmones pagal vienos juslės vyravimą. Iš savo patirties labai ryškiai esu išskyręs klausos žmones ir regėjimo žmones. Tokie ryškiai išsiskiriantys tipai. Jau vaikystėje esu ne kartą patekęs į beviltiško bukagalvio padėtį, nes mokykloje neturėjau jokių gabumų matematikai, ypač aritmetikai ir algebrai. Bet koks įvyko stebuklas, kai pradėjau mokytis stereometrijos. Pasirodė, kad aš esu genijus. Kaip šiandien prisimenu, stovi akyse tokia scena: mokytojas atneša stereometrijos rašomojo darbo rezultatus: iš trisdešimt penkių rašiusių vaikų tik aš gavau penketą, o visi kiti – dvejetus [tuo metu mokyklose vertinta penkiabale sistema – V. G.]. Aš buvau apstulbintas ir negalėjau suprasti, kas čia įvyko. Pasirodo, tai paprastas dalykas: stereometrija manipuliuoja kūnais ir regimosiomis formomis, o algebroje vyrauja grynojo tapsmo principas. Virtualiojoje algebros erdvėje (tiksliau – grynajame laike) aš negaliu matyti jokių daiktiškų formų. Nėra tokio vaizdinio, kaip sako Kantas, kuris atitiktų Newtono binomą. Arba koks vaizdinys gali atitikti diferencialinę lygtį? Joks! Koks vaizdinys atitinka aibių teoriją? Irgi joks. Tokius keistus, nuo daiktų visiškai atsietus darinius lengvai pagauna ne akių, o ausų, ne matymo, o klausos žmonės – muzikinės natūros. Juk muzika artimesnė ne stereometrijai, o būtent aritmetikai ir algebrai. Leibnizas yra gražiai pasakęs: muzika yra aritmetinis veiksmas sielos, nemokančios skaičiuoti.

Labai aiškiai esu išskyręs regos ir klausos žmones, arba akių ir ausų žmones, bet esu tikras, kad esama ir lytos žmonių, kurių pagrindinė juslė yra lytėjimas. Pavyzdžiui, tokie turėtų būti seksualiniai maniakai arba pornografijos mėgėjai, jaučiantys tik lytėjimu. Net jų rega yra taktilinė – graibanti, glostanti ar čiupinėjanti. Labai klysta tie, kurie mano, kad pornografinis filmas ar atvirukas yra duotas akims. Ne, jis yra duotas lytėjimui.

Ėdrūnų padermėje turėtų vyrauti gustacinė, arba skonio, juslė. Spėju, būtent toks buvo Kantas, grožį tapatinęs su skoniu. Gražu tai, kas skanu, – toks jo estetikos slaptažodis.

V.G. Ar gali būti, kad linkstama link taktilinės juslės įsivyravimo, ir visų pirma tai sietina su technologijų tinklo gausa ir besibaigiančiu naujųjų laikų mąstymo imperatyvo duotu tonu?

A.Š. Labai klysta tie, kurie mano, kad televizija yra duota akims. Ne, santykis su Ekranu yra taktilinis. Galimas daiktas, kad konvejerinis hominidas, tamsuomenė, yra visų pirma lytėjimo – taktiliniai ir gustaciniai – žmonės, kaip tik todėl ir pamišę dėl maisto ir sekso.

Kita vertus, aristokratiškiausia juslė, kartu ir žmogiškiausia, yra akys, regėjimas. Bent graikai tuo buvo visiškai įsitikinę. Galėčiau pacituoti Aristotelį, kuris sako, kad regėjimas yra pagrindinė juslė, nes ji parodo daugiausia skirtybių pasaulyje; galėčiau cituoti Platoną, kuris sako tą patį; galėčiau tau priminti nuostabą kaip filosofijos pamatą. Nuostabą sukelia tik reginys, o ne kokia nors kita jusle pagaunamas įvykis. Lytėjimas, rijimas gali sukelti šoką, bet ne nuostabą. Aišku, jeigu gurkštelėsiu sieros rūgšties, bus baisus šokas, bet tikrai ne nuostaba. Taigi, bent pagal graikų tradiciją, – o man graikai yra nepamainomi, – pagrindinė juslė yra regėjimas, matymas, akys. Negana to, ji yra ir aukščiausioji juslė.

Taigi esama juslių hierarchijos. Kuri juslė žmogiškiausia? Pavyzdžių galima ieškoti ir lyginant su gyvūnais. Kuri juslė yra sliekiškiausia? Lytėjimas. Kuri juslė yra kurmiškiausia? Lytėjimas ir, matyt, klausa. Kuri juslė yra paukštiškiausia? Be jokios abejonės – klausa, bet labai svarbus ir regėjimas. Dar kitas pavyzdys – tigras. Kas jam yra svarbiausia? – uoslė. Dažniausiai į plėšrūno nasrus patenka tie, kurie jo neužuodžia, ir tie, kuriuos jis geriausiai užuodžia.

Šiaip ar taip, akivaizdu – aukščiausio rango žmogiškumą išreiškia regėjimas. Kodėl? Todėl, kad jis geriausiai, labiausiai, individualiausiai išskaido pasaulį. Regėjimas labiausiai nutolęs nuo visuotinybės ir labiausiai individualizuoja. Apskritai galima pasakyti, kad individas – regėjimo atitikmuo, o kitos juslės artimesnės Didžiajam Anonimui. Vadinasi, kai kalbame apie patyrimą, aš be menkiausių abejonių pritariu graikams ir sakau: tikrasis – karališkasis – patyrimas gali būti tik regimasis patyrimas. Štai todėl visai neseniai, per pastaruosius metus, suformulavau tokią pavyzdinę tezę, kuri geriausiai išreiškia filosofo santykį su pasauliu: „Aš matau.“ Ne „aš mąstau“ (Descartes’as ir technognoseologinė tradicija), ne „aš tikiu“ (krikščionybės manija), nes aš mąstau ir tikiu tik tai, ko nematau. Labai gerai, tiesiog tiksliai yra pasakęs Deleuze’as: kalbu apie tai, ko nematau, ką matau, apie tai nekalbu. Lygiai taip pat galiu pasakyti: ką mąstau, to nematau, o ką matau, to nemąstau.

Dabar pasižiūrėkime, kuo grindžiama visa keltogermanų metafizika. Per visą Vakarų metafizikos tradiciją kaip pamatinio sąlyčio su Tikrove garantas ir išraiška kiaurai pereina principas „aš tikiu“. Nereikia manyti, kad šis principas dabar išnyko; šis imperatyvas net sustiprėjo, nes kokiam krikščioniui reikėjo tikėti tik keletu frazių, o dabartiniam televizijos žiūrovui reikia tikėti viskuo, ką jis tariamai mato, spoksodamas į Ekraną; tikėjimo erdvė taip išsiplėtė, kad Ekrano vergas nieko nebemato, bet viskuo tiki; kito imperatyvo – dekartiškojo, o sykiu mokslinio „aš mąstau“ – pamatas yra naivus ir kvailas įžūlumas; girdi, jei aš mąstau medį, tai tas medis egzistuoja, o jeigu aš nemąstyčiau, tai jo ir nebūtų arba, jei mąstau kvarką, jis negali neegzistuoti. Kyla klausimas: į ką čia orientuojamasi? Į ką tik nori. Galbūt į lytėjimą, galbūt į klausą, o gal į kažkokį šamanišką vidinį jausmą; na, pavyzdžiui, Heideggeris sako, kad reikia klausytis būties, nes ji nesutampa su regimuoju esiniu. Tad kuo ši nuostata skiriasi nuo krikščioniškosios arba metafizinės: lygiai kaip kokiam Plotinui ar manichėjui, Heideggeriui regėjimas irgi yra šėtoniška juslė, nes jis neleidžia man peržengti tiesiogiai matomo (matymą Heideggeris sieja su nuopuoliu) esinio ir klausytis būties. Dėl nuolat atsinaujinančios paniekos tiesioginiam regėjimui visa keltogermanų kultūra yra plebėjiška, nes tik plebėjiška natūra yra orientuota į primityvias jusles, todėl nereikėtų labai stebėtis, kad būtent ši kultūra baigiasi pornografijos apoteoze ir kliedesiais apie nežemiškąsias civilizacijas ar juodąsias skyles.

Gyvūnui regėjimas ne toks svarbus, užtat nesama gyvūnų plebėjų ar gyvūnų aristokratų. Bet žmogui visai kitaip: regėjimas yra ne tik svarbiausia jo gebėjimo išlikti, bet ir aukšto egzistencinio rango sąlyga. Tik barbarui regėjimas yra antraeilė juslė. O tai reiškia, kad vienintelė garantija, leidžianti man įeiti į susitikimą su intensyviausia transcendentine (bekalbe) tikrove, yra tik akys. Štai kur išryškėja ir kalbos klasta. Kalbos gyvenimo būdas yra toks, kad aš turiu jos nematyti. Ar tu matai kalbą, kai skaitai knygą? Ne, tu jos nematai. Jeigu matytum pačią kalbą kaip juslinę duotį, tu nieko nesuprastum, tekstas būtų visiškai beprasmis. Tai reiškia, kad skaitydamas tu kiaurai permatai kalbą, tarsi jos tiesioginė duotis tebūtų stiklas; manoma, kad juslinis kalbos substratas, kurį tu matai, yra kliūtis, šėtono dėmė, prakeiktas juslumas. Gal todėl visa keltogermanų kultūra siekia sukurti išvis nebematomą kalbą (ji dažnai vadinama metakalba).

Siroafrikiečių ir keltogermanų paranoja pasireiškia tokiu atviru ar paslėptu imperatyvu: privalai žūtbūt ateiti į tą vietą, kurioje nieko nebesimatytų. Galutinė realybė nematoma. Kartu su naująja era prasideda aklojo kultūra. Ar tai būtų Dievas, ar Higso bozonas, ar neutrinas, ar grynoji sąmonė, ar libido, ar Didysis Sprogimas – visa tai nematoma ir negali būti matoma. Lygiai taip pat ir vadinamoji istorija: ji yra tik tai, ko tu nematai. Tai, ką tu matai, dar nėra istorija. Tik tada, kai baigiasi koks nors tiesiogiai matomas įvykis, jis gali pretenduoti tapti istoriniu. Pavyzdžiui, Kauno „Žalgiris“ laimėjo prieš Šilutės „Erelį“, rungtynės pasibaigė, ir tik kitą dieną „Delfyje“ pamatysi pergalingą skelbimą: „Istorinė ‘Žalgirio’ pergalė!“ Kur ta istorinė pergalė egzistuoja? Tik kalboje, tik kvailio užrašytoje frazėje. Netgi „didžioji“ istorija duota tik bereferentiškoje kalboje – kaip gryniausia pasaka. Visi dabartiniai stabai yra nematomi, bet tai nieko nauja – siroafrikiečių ir jų mokinių keltogermanų kultūra prasideda tada, kada pradedama rėkti, kad visas juslinis pasaulis yra šėtono karalystė. Mums bet kokia kaina reikia nuo jo pabėgti, o galiausiai bet kokia kaina reikia jį sunaikinti hadronų greitintuvu ar atomine bomba – tai patikimiausias būdas įveikti „juslių apgaulę“.

Aukšto rango – graikų ir romėnų – kultūrose pavyzdinė, karališkoji juslė yra regėjimas. O kadangi krikščionybė įsitvirtina kaip maištas ar šėtoniškas įsiūtis prieš vadinamąją pagonybę (o pagonybė tapatinama su graikybe), šis maištas kartu nukreipiamas į pagrindinę pagonybės juslę – regėjimą. Bet tai reiškia, kad kartu su šiuo maištu ant podiumo išropoja plebsas su dviem savo pagrindinėm hipostazėm – vergo ir barbaro. O plebso, kaip sakiau, pagrindinės juslės yra visos kitos, tik ne regėjimas. Kaip minėjau, geriausias to įrodymas yra pornografija. Kieno idealu tapo pornografija? Atliekami rimti sociologiniai tyrimai, siekiant aprašyti pornografiją kaip socialinį fenomeną, nuolat rodomas nuogas pasturgalis tapo beveik centrine postmodernizmo tema, heroizuojamas apsinuoginimas ir pornografinis kūnas – visa tai plebso džiaugsmai.

Pati krikščionybė liudija plebso triumfą. Kaip sako Voltaire’as: krikščionybę sukūrė visiški padugnės. Jiems, padugnėms, regėjimas negali būti pagrindinė juslė. Karališkosiomis juslėmis negraikiškuose Vakaruose tapo klausa, lyta ir skonis. Atitinkamai karališkuoju menu tapo muzika (žr. A. Schopenhauer ir Co.). Kokia yra ir Katalikų bažnyčios, ir dabartinio minios žmogaus svarbiausia juslė? Akivaizdu – klausa, nuolat terorizuojama muzikos, nors toks teroras gali būti pavadintas mazochistiniu autoteroru, priverčiančiu nematyti bekalbių daiktų, vadinasi, ir jų nepatirti. Ar atsitiktinai būtent keltogermanai išranda iki tol neregėto galingumo muzikos instrumentus, dabar jau pasiekusius apokaliptinį mastą? Graikai neturėjo net tūkstantosios dalies tokių muzikinio teroro ir autoteroro mašinų, pradedant vargonais, baigiant dabartiniu sunkiuoju metalu. Kas dabar mus kiekvieną akimirką terorizuoja? Ta pati muzika, dabar vadinama „muzonu“. Ir niekur nuo jos negali pabėgti. Kas gi dabar yra pagrindiniai šventieji ir pranašai? – visokie išsigimėliai džeksonai, visokios kekšės madonos, leidi gagos, – trumpai tariant, staugūnai, nė kiek nenusileidžiantys to paties vardo beždžionėms. Ir visa tai tik tam, kad pabėgtum nuo tikrojo, akių dovanojamo, patyrimo, kad pasiektum narkotinio svaigulio, taigi aklybės būseną.

V.G. Visa tai, ką kalbate, kritikuodamas tam tikrą juslumą, aš siečiau su dirbtinės patirties modusu. Ar galima teigti, kad taktilika, klausa ir kitos juslės, išskyrus regą, turi esminį ryšį su dirbtine patirtimi? Ar tuomet galima teigti, kad tik rega yra tas patirties raiškos modusas ir tik ji gali būti sietina su pavyzdine patirtimi, taigi su vienintele galima patirtimi?

A.Š. Gerai, kadangi klausi primygtinai, dabar dar vienas žingsnis. Kalbant labai tiksliai, esama tik regimosios patirties. Visos kitos juslės gali sukelti tik intensyvų svaigulį, taigi blokšti į solipsistinį uždarumą, kaip tik izoliuojantį nuo Kito patirties.

Kuo skiriasi regėjimas nuo kitų juslių? Kodėl Aristotelis jį vadina karališkąja arba aristokratiškąja jusle? Regėjimas yra toliausiai nuo lytėjimo. Tu gali matyti daiktą tik per atstumą. Regėjimas daiktą nutolina netgi tada, kai jis fiziškai arti. Kodėl, pavyzdžiui, netgi primityvus personažas, turistinis žmogėnas, užlipęs ant kalno Kernavėje, sako: kaip gražu. Net primityvo lygmenyje akivaizdu, kad rega yra taurioji juslė, kitaip sakant, tai vienintelė juslė, kuri atveria nežmogiškojo pasaulio ir paties nežmogiškumo grožį.

Aš galiu kalbėti apie gražią moterį, gražų ąžuolą, netgi apie gražų paveikslą, bet negaliu kalbėti apie gražią muziką. Man žodis „gražu“ kalbant apie muziką netinka, todėl, kad muzika yra narkotikas. Čia tas pat, jei pasakyčiau, kad kokainas yra gražus narkotikas. Žinoma, – nors aš tokios patirties neturiu, – gal iš tikrųjų yra narkotikų, kurie sukelia malonius vaizdinius, bet pabrėžiu – vaizdinius! Kalbant apie muziką, beprasmiška vartoti žodį „graži“. Grožis lemtingai susijęs su individu, jis visada, kaip sako Proustas, yra unikalus, nepakartojamas, vienkartinis. Kas mums suteikia individualumą? Tik regėjimas.

Savo ruožtu man tai leidžia sakyti, kad egzistencinė patirtis yra tik regimoji patirtis. O dirbtinėse patirtyse vyrauja kitos juslės: smilkalai, kvapai, gustaciniai dirgikliai, garsų masės, kurios irgi tik dirgina, nes garsas nešvankus pagal apibrėžimą – jis nepripažįsta atstumo, todėl galiausiai taip pat yra taktilinės prigimties. Negalima sakyti, kad garsas nutolina, priešingai – jis netgi tolimą dalyką padaro pernelyg artimą. Jis veikia lygiai taip pat, kaip kotleto gabalas, gulintis man ant liežuvio. Mano ausis – nešvankybės būstas. Bet garso nešvankybė ne taip akivaizdžiai pastebima kaip, tarkim, lytėjimo, skanavimo ar uoslės obsceniškumas (be-sceniškumas).

Trumpai tariant, regėjimas yra vienintelė transcendentinė juslė, arba vienintelė juslė, kuri atveria daikto transcendentiškumą; rega yra toji juslė, kuri leidžia suvokti, kad daiktas yra ten, anapus manęs, kad jis yra visiškai kitas. Arba – tik akys mums atveria nežmogiškumą kaip absoliučią tikrovę. Regimasis juslumas yra Absoliučios Transcendencijos atsivėrimas.

Bet esama vienos lemtingos išlygos: kad pamatytum anapus tavęs estinčią Juslinę Transcendenciją, privalai pašalinti kalbą ir kiek įmanoma nepasiduoti dirgikliams, sukeliamiems kitų juslių. Pakartosiu tai, ką rašiau „Niekyje ir Esme“: bendroji juslė mums atveria tik jokybę – pilką drebučių masę, o akys, ir tik jos, tą drebučių masę išskaido į individualius intensyviausios Tikrovės apreiškimus, nes tik regimas juslinis individas apreiškia transcendentinę Tikrovę. Juslinė Transcendencija – Akies atitikmuo. Todėl patirtis gali būti apibūdinta kaip individualaus juslumo krešulio pamatymas. Patirti reiškia pamatyti. Ne spoksoti, o pamatyti. Tai didžiulis skirtumas. Net Evangelijoje yra pasakyta: žiūrėsi, bet nematysi. Akys yra žmogaus orumo centrinė duotis; tik jos žmogui padeda pakilti virš vargingos egzistencijos ir priartėti prie žemiškojo Absoliuto. Ne mąstymas, ne tikėjimas, o būtent akys individualizuoja ir pasaulį, ir mane patį, nes, dar kartą kartoju, net visuotinybės sritis – kalba – turi būti pamatyta ir šitaip individualizuota, o sykiu – patirta.

V.G. Argi tokia kalba neturi būti visų pirma išgirsta?

A.Š. Taip, turi būti išgirsta, bet intensyviausia ir lemtingai galingiausia ji yra pereidama į regimąją būklę. Juk neatsitiktinai kalbos religijos sudievina Knygą – regimosios kalbos lauką. Paradoksalu, kad netgi tos religijos arba tie mąstytojai, kurie neigia akies ir regėjimo pirmumą, nepastebi, kad visos jų antjuslinės realybės, angelai, dvasios turi būti duota tik vienoje vietoje – kalboje. Turi jas pamatyti jusliškai regimo žodžio pavidalu; vadinamasis antjuslumas duotas tik jusliškai, tik vienoje vietoje – tiesiogiai matomame žodyje „antjuslumas“.

Tačiau akivaizdu – nedera painioti žiūrėjimo ir matymo: gali ištisus metus spoksoti į regimojo pasaulio pavidalus ir jų nematyti. Platonas teisus, tardamas, kad tai, ką pamatai iš tikro, intensyviai – nebeužmirštama (tokia tikroji graikiško žodžio aletheia, kurį Heideggeris suprato labai miglotai, prasmė). Jeigu aš nieko nepamačiau, nieko ir nebeatsimenu.

Tas pat yra ir su kalba – žiūri, bet nematai. Tačiau akivaizdu – negali būti nejuslinės kalbos. Todėl žmogui, ieškančiam patyrimo ištakų, būtina atsiriboti nuo šamanų ir tokių pseudofilosofų kaip Plotinas, Hegelis, Berkeley’is arba Derrida, kuris kažkokiu stebuklu įsigudrina matyti grynąjį skirtumą be to, kas skiriasi, arba nuo Deleuze’o, kuris sugeba kažkokiu stebuklingu būdu pamatyti klostę, ir ne audinio ar skardos klostę, o klostę savaime. Tai grynas šamanizmas. Panašiai sako Heideggeris: girdi, privalai klausytis būties. Būties klausosi tik šamanas. Jeigu tu jos negali pamatyti, vadinasi, jos ir nėra.

Kad atsiribotum nuo panašaus pobūdžio pseudopatyrimo, privalai įeiti į aiškiausio regėjimo lauką, be to, regėjimas, kiek įmanoma, turi būti sutelktas į vieną daiktą. Koks tas regimas daiktas, visiškai nesvarbu: tai gali būti paprasčiausias žolės kuokštas arba paukštis, žodžiu, bet kas. Nereikia eiti į kokias nors specialias vietas, – pavyzdžiui, muziejus ar parodas, – ir ieškoti, į ką čia man žiūrėti, kad pamatyčiau. Visiškai pakanka kasdienybėje aptinkamų daiktų, – todėl man taip beviltiškai atrodo visi vaizduojamieji menai, pavaldūs dirbtinės patirties imperatyvui. Pavyzdžiui, kad pamatytum Moną Lizą, turi nueiti į muziejų. O kai žvilgtelėsi į tą pasaulinę garsenybę, suprasi, ką reiškia žodžiai „žiūrėsi, bet nematysi“. Tai, kas iš anksto žinoma, kas uždengta kalbos, niekada negali tapti patyrimo objektu. Patyrimo objektu gali tapti tik tai, kas netikėta, kas neuždengta aprioriniu kalbos vualiu. Todėl geriausiai mato laukinis, vaikščiojantis bekalbiais lauko takais.

V.G. Šiuos dalykus – žiūrą, matymą – pastarojo laiko tekstuose esate ypač išgryninęs. Man mąstymo imperatyvas yra labai svarbus, vienas iš esminių filosofijoje. Bet mūsų aptariamo probleminio lauko ašis tokia: yra penkios juslės, kaip pirminio patyrimo išskaidymas. Tai siejama su, jūsų kalba tariant, žmogiškumo, tai yra kalbos, masyvu arba kultūra plačiąja prasme. Kultūra turi tam tikrą sistemą, yra jos diferenciacija, skaidymasis, ir jeigu dabar kalbame, kad patirtis yra kažkaip įvardinta, pavadinta, užkalbėta, tada galime tarti, kad galbūt šie judesiai siejasi, o kiekvienas suskaidytos, sukonkretintos patirties modusas turi jį labiausiai atitinkantį išskaidytos kultūros bloką. Hipotetiškai tarkim taip: žiūra atitinka filosofiją, lyta man kažkodėl siejasi su mokslu. Menai, religija – su kuo tai galima būtų sieti? Su klausa? Skoniu? Pavyzdžiui, religija. Kokia turėtų būti pati svarbiausia religijos, kaip juslinės patirties, perspektyva? Nežinau. Vienu metu man atrodė, kad klausa; Biblijoje yra kalbama, kad tu negali matyti, bet girdi Dievo balsą…

A.Š. Bet balsą girdi, tiksliau pasakius, girdi Dievo kalbą. Tai juk nėra maurojimas, tu girdi žmogišką, artikuliuotą Dievo šneką, jis kalba, jis kreipiasi į tave žmonių kalba, o ne, pavyzdžiui, kiaulės kriuksėjimu.

V.G. Gal tai, ką dabar svarsčiau, nėra svarbu, bet man atrodo, kad yra patirtis… Ji tampa sukonkretinta patirtimi per pirminį užkalbėjimo momentą, tada, ypač esant išskaidytai patirčiai ir šalia egzistuojant žmogiškosios kalbos ir kultūros blokams (technologijos, menai ir religijos), patirtis iš karto sukimba su kuriuo nors iš jų. Taigi, jeigu žiūra yra susijusi su filosofija, atsiranda ketvirtas blokas. O grynoji patirtis būtų tarsi tas Platono „penktasis daiktas“?

A.Š. Bet grynoji patirtis gali būti laikoma išskirtimi iš kultūros blokų. Be to, ir tie blokai skirtingi, net priešingi vienas kitam. Pavyzdžiui, filosofija niekaip nesuderinama nei su religija, nei su menu, nei su technologija.

V.G. Jie visai priešingi, nes jūs filosofiją supriešinote su kitais kultūros blokais. Nežinau, ar sutiksite, bet šioje vietoje reikėtų pasvarstyti, kas galėtų būti tas penktas kultūros blokas (be filosofijos, technologijų, menų, religijų), su atitinkamu patirties modusu besisiejantis? Ar sutiktumėte, kad čia būtų galima kalbėti ir apie politiką? Net klasikinė graikų tradicija rodo, kad filosofija ir politika esti labai susijusios su bendra tvarka, su kultūros dalykais. O gal jūs nesutiksite su tokiu gana spekuliatyviu ir dirbtiniu mano bandymu kiekvienam didesniam kultūros fenomenui rasti atitinkamą diferencijuotos, išskaidytos patirties modusą?

A.Š. Mes gyvename visiško kalbinio pasileidimo, arba kalbinės prostitucijos, laike. Žodis „prostitutė“ dar niekada neturėjo tokios plačios reikšmės kaip dabar. Matai, bent man pagrindinė kalbos problema yra susijusi būtent su katastrofišku kalbos pertekliumi, paskandinusiu mūsų sielas ir pavertusiu mus aklais Ekrano kurmiais. Mūsų laikai yra kalbos šiukšlyno triumfo metas, turintis netgi savo magiškąjį vardą – postmodernizmas. Šiukšlynas apskritai gali būti laikomas nepranokstamu mūsų epochos simboliu. Perteklinės kalbos (informacijos) šiukšlynai – irgi. Šiukšlynai plečiasi nebesustabdomai, ir netrukus šiukšlynu virs visa mūsų planeta, įskaitant patį žmogų. Tie kalbos šiukšlynai paverčia kalbą kekše. Virtusi informacijos šiukšlių sankaupa, kalba vis labiau praranda branduolinę prasmę – būti tiltu į bekalbę Tikrovę. Savaime suprantama, tas pat nutinka ir pavieniams žodžiams. Tas pat su žodžiu „politika“: „Filosofijos likime“ rašiau, o dabar aiškiai pasakysiu, kad jokios politikos nebėra. Tai, kas vadinama politika, tariant Orwello žodžiais, tėra globalinės hoministinių kiaulių fermos priežiūra, politikai tėra efemeriški šios globalinės kiaulidės prievaizdai, o ne autonomiški individai, savo sprendimais išreiškiantys laisvų žmonių bendrijos autonomiją, kaip būta antikos respublikose.

Politikoje svarbiausia yra patirtis, tarkime taip – tiesioginė patirtis. Ir ne bet kokia, o tokia, kurią galėtume pavadinti susipažįstančia, kitaip sakant, maksimaliai individuali patirtis. Taigi vėl akys – jos yra svarbiausios ir politikoje… Pavadinkime taip – pagrindinis politikos įrankis… Arba ne, tarkime taip – akyse vyksta politika. Ne veltui agoros, ne veltui forumai yra ten, kur žmonės geriausiai mato vienas kitą. Nebuvo Graikijoje tokio dalyko kaip pseudopolitika – biurokratinės-kabinetinės politikos arba, kaip išdidžiai sakoma, diplomatijos, t. y. kai viskas sprendžiama kabinetuose. Tokia politika atsiranda naujųjų amžių Europoje, nes kinta valstybės apimtis. Kitaip, matyt, buvo negalima, jeigu valstybę sudaro penkiasdešimt milijonų ar net tegul trys milijonai. Politika čia nebeįmanoma, tokiame žmonių sambūryje galimas tik despotizmas. Sakysi, galima vadinamoji atstovaujamoji demokratija, bet iš tikrųjų ji yra ne kas kita kaip despotizmas. Tik tiek, kad despotizmo atmainų yra labai daug: yra žiaurus, kvailas, šiurkštus, banditiškas ir yra švelnus, arba protingas, despotizmas. Imkime dabartines šalis, nesvarbu, ar tai vadinamoji Europos Sąjunga, Amerika, ar net Lietuva, – jos visos despotiškos. Despotiškos, nes yra valdymo subjektas, vadinamoji valdžia, ir yra valdymo objektas, kurio valdžia iš viso nemato. Ką reiški, pavyzdžiui, kokiam nors Uspaschiui ar Kubiliui tu arba aš? Jiems nusispjauti į visą vadinamąją tautą, nes tokia neregima tauta tėra abstrakcija, egzistuojanti tik žodyje „tauta“.

Apskritai ten, kur valdo biurokratija, tikrosios politikos, kaip tiesioginio konkrečių žmonių susitikimo arba sandūros, būti negali. Tai imperijų epochos – abstrakčios, o todėl jau žlugusios pseudobendruomenės dariniai. Lygiai kaip antikoje politika išnyksta, įsigalėjus makedonų, o vėliau romėnų imperiniam despotizmui, taip pat ji išnyksta ir negraikiškosios Europos šalyse, vėlgi imperiniuose dariniuose, nepriklausomai nuo to, kaip toji imperija save vadina – demokratine, socialistine, liberaliąja ar autokratine. Visos imperijos gali būti tik biurokratinės, o biurokratą vadinti politiku netikslu: jį reikėtų vadinti prievaizdu, prižiūrinčiu milžinišką šešėlių ūkį. Į konkretų individą jam nusispjauti, lygiai kaip ir vyriausiajam prievaizdui – karaliui, despotui, prezidentui, premjerui arba Seimo pirmininkui. Tuos personažus domina tik žodžiai, o ne gyvi žmonės, su kuriais jie negali susitikti netgi labai norėdami, nes dabartinės valstybės baudžiauninkų pernelyg daug ir vadinamiesiems politikams, tai yra biurokratams-prievaizdams, rūpi tik piliečio paso duomenys.

Taigi dabartiniame pasaulyje politikos nebėra ir negali būti – liko milžiniškų supervalstybių bekompromisė kova už būvį, ir kiekviena iš tų valstybių gali būti pavadinta Orwello žodžiais – gyvulių ūkiu. Imperija sugyvulina ne tik pavienį žmogų, bet ir žmonių tarpusavio santykius, užtat dabar Ekrane pirmiausia matome hominidą-gyvulį, besirūpinantį tik gyvulio poreikiais: seksu, ėdalu, ekonomika, pragyvenimo lygiu ir panašiais kvazižmogiškais dalykais. Šitaip biurokratinės abstrakcijos pereina į asmens kodo vergiją. Biurokrato atitikmuo visada yra hominidas kaip statistinis vienetas, taigi hominidas kaip biologinė abstrakcija, abstraktus neartikuliuotas šešėlis, pažymėtas numeriu – asmens kodu.

V.G. Būtent taip. Tik socialinis vienetas sąrašuose, tik asmens kodas yra jiems svarbus.

A.Š. Net šitai jiems nėra svarbu. Tai natūralu. Aš nenoriu pasakyti, kad jie kokie pikti, blogi žmonės, gink Dieve, tiesiog egzistencinė situacija yra tokia, kad išnykus konkrečių, vienas kitą pažįstančių žmonių tiesioginiams santykiams, politika nebeįmanoma, nes aš negaliu nei nekęsti, nei užjausti skaitmenų, pavardžių arba ekraninių šešėlių…

V.G. …japonų, nukentėjusių…

A.Š. …nuo žemės drebėjimo? Negaliu. Nors labai norėčiau, bet čia Dievo ir biurokrato prievolė, ne mano ir ne tavo, ribotų baigtinių būtybių, kurioms iš tiesų tikroviška tik tai, ką jos mato ar bent gali pamatyti tiesiogiai, susipažinti su konkrečiu jusliniu, kūnišku žmogumi. Be individualaus susitikimo jokia politika neįmanoma. Štai kodėl tvirtinu, kad politika man neatsiejama nuo filosofijos, lygiai kaip graikams. Filosofo pamatas yra tiesioginis daikto matymas – nuostata „aš matau“. Politikos pamatas taip pat yra „aš matau“, jeigu žiūrėtum į pačią dalyko esmę. O esmė yra išreikšta graikų, nes „politika“ – jų žodis. Filosofija įmanoma tik polyje, niekur kitur. O polis yra tai, ką aš vadinu vietove-šiapus-juslinio-horizonto. Filosofui jo pavyzdinė teritorija irgi yra toji pati vietovė-šiapus-juslinio-horizonto. Politikui graikiškąja, o tai reiškia – vienintele tikra prasme pavyzdinė teritorija lygiai ta pati. Filosofas ir politikas yra tas pats personažas. Graikijos poliuose šis tapatumas netgi natūraliai susiklostė: niekas neleido tau gyventi nepolitiškai, nebent būtum vergas. Graikuose buvo galvojama maždaug taip: tu gali išlikti kaip individas tik todėl, kad tau pažįstamų žmonių bendruomenė tave gina. Tai būk malonus, brangusis, ir pats gink tą pažįstamų žmonių bendruomenę. Graikijoje filosofija nebuvo jokia profesija. Tai visų pirma buvo žmogaus laikysena, o sykiu ir žmogaus-politiko laikysena. Antika, pabrėžiu, ir tik antika duoda neįmanomą, fantastišką, šitoje žemėje beveik neįsivaizduojamą žmogaus tipą. Šį žmogaus tipą regimajame lygmenyje galime apibūdinti taip: politikas ir filosofas yra tas pat. Štai Periklis – jis ne tik didis politikas, bet ir filosofas, juk jo tiesioginis draugas ir mokytojas – Anaksagoras. Tai tik antraeilis, mokyklinis argumentas, tačiau visa Periklio veikla man neleidžia abejoti tuo, kad jis yra filosofas. Imkime kitą pavyzdį – Sokratas, jis yra ir karys, ir filosofas. Arba žvilgtelėkime į vėlesnius, pavyzdžiui, Epameinondas – viena unikaliausių figūrų, aukščiausio rango filosofas ir kartu genialus karvedys. Melisas – laivyno vadas, filosofas. Netgi jei žvilgtelėtume į Graikijos buitinį lygmenį, pamatytume, kad nėra atskiro filosofo ir politiko tipo. Tai natūralu, nes tokia laikysena kyla iš to paties šaltinio – būtent iš įsišaknijimo polyje, kurį kiekvienas pilietis gali matyti tiesiogiai. Užtat visa kita – religijos, menai ir technologijos – yra antifilosofinė laikysena…

V.G. …ir antipolitinė…

A.Š. …ir antipolitinė. Griežtai antipolitinė. Štai Platonas buvo visiškai teisus, simboliškai išvydamas iš savo valstybės poetus, žinoma, profesionalius poetus, kurie kuria mitus, atitraukdami pilietį nuo tiesioginių polio reikalų ir versdami jį bendrauti su šešėliais. Nuostabu, kad Platonas išveja iš savo valstybės net Homerą, „davusį graikams dievus“. Tačiau juk Homeras kuria mitą – šešėlių karalystę, konkuruojančią su polio ir jo gyventojų konkretybe ir nuo jų individualumo neatskiriama Tikrove.

V.G. Čia galima pastebėti vieną įdomų dalyką: Homeras yra aklasis, tokia savotiška to žmogaus lemtis.

A.Š. Tu papildei mano mintį, jis aklasis. Visi tokie personažai graikui yra aklieji. Edipas išsiduria akis, kai patiria egzistencinį krachą. Graikas, kai negali būti politiku, išsiduria akis. Kodėl? Visi „aklieji“ žmogaus laikysenos būdai yra antipolitiški. Todėl absoliutus politikos krachas įvyksta su Romos imperijos įsigalėjimu. Ankstyvoji Romos imperija dar, gali sakyti, iš bėdos lieka šiek tiek politiška… Nors jau ne, politika Romoje faktiškai baigiasi maždaug kartu su Pūnų karais, kai jie pradeda masiškai įsivežti vergus – šie paskui labai lengvai paleidžiami iš vergijos, ir susiformuoja atleistinių kasta. Be to, pameni, Roma yra kilusi iš banditų gaujos, tiesiogine to žodžio prasme. Ji nėra kilusi iš genties. Besiformuojant tai valstybei, buvo ko tik nori: ir etruskų, ir volskų, ir marsų, ir graikų, ir dar kitų genčių atstovų, tapdavusių piliečiais, – ten buvo visko. Romėnai buvo labai atviri, jie priimdavo svetimšalius į savo valstybę, o tai ir atvedė prie griūties… Roma yra pavyzdinis polio susinaikinimo atvejis. Polis yra sąmoningai sunaikinamas. Graikų poliai saugodavo savo uždarumą, saugodavo iki paskutinio kraujo lašo.

Iš to, ką pasakiau, galima daryti paprastą išvadą: romėnai nėra filosofų tauta. Jų bukumas filosofijoje tiesiog stebina. Bet ir jie sukūrė labai retą politiko-filosofo tipą: valdovą filosofą Marką Aurelijų – jis man yra stebuklas. Be jo, Hadrianas, galų gale Cezaris – jie irgi yra filosofai. Filosofija vis dar išlieka, vis dar gyvas graikų palikimas. Prisiminkime kad ir Cezarį – juk jis pažįsta visą savo legioną. Jo santykis su savo kareiviu nėra toks pats kaip kokio ispanų aristokrato su padugne arba rusų generolų su mužiku. Cezariui kareiviai yra jo draugai, bendražygiai. Nors natūralu, kad yra hierarchija, vis dėlto jis galų gale karvedys, bet iš principo net kariuomenė buvo pažįstamų žmonių bendruomenė.

Apskritai šioje mūsų pokalbio vietoje galiu nubrėžti tokią ryškią perskyrą: politika ir filosofija yra giminingos, jiedvi yra vienoje pusėje, o kitoje pusėje yra vadinamoji kultūra – religijos, menai ir technologijos. Nors, jeigu įdėmiau pažiūrėsim, šių trijų kultūrinių apibrėžčių pamatas vienas. Čia tik patogumo dėlei galima atskirti religiją nuo menų ir technologijų. Iš tikrųjų esminio skirtumo nėra. Religijos koncentratas yra dirbtinė patirtis: reikia pastatyti dirbtinės patirties teritoriją – šventyklą. Pasižiūrėkime į antikines katedras. Kokių ten reikėjo technologijų! Kokių menų!

Taigi, griežtai pasakius, yra du poliai: vienas – matymo pusė (filosofija ir politika), o visa kita yra tikėjimo ir mąstymo pusė. Arba, kitaip sakant, vienas – bekalbė realybė, nes žmogus mato bekalbį daiktą netgi tada, kai susieina du polio piliečiai, – pirmas pamatymas yra bekalbis, bet koks pamatymas yra bekalbis, – paskui atsiranda kalba, ji tą pamatymą įtvirtina. Bet koks pamatymas yra pavaldus atsitiktinumui. Tai reiškia, kad, organizuojant žmonių tarpusavio santykius, reikia įtvirtinti tą pamatymą, jam reikia suteikti visuotinybės formą, normos formą. Kalba normuoja, jokios faktų kalbos nėra. Kad išliktų bendruomenė, ji turi įtvirtinti tą pamatymą. Įtvirtinti kitu pamatymu negali, taigi reikia įtvirtinti tam tikru teroru, kalbiniu teroru, t. y. pasakyti: štai tu matai Joną ir aš tau liepiu visą laiką jį matyti, netgi tada, kai fiziškai jo nematai, turi prisiminti, kad jis yra Kitas, kad jis nėra tu, kad jis autonomiškas, jis turi teritoriją, kurios tu neturi teisės peržengti, tai yra jo teritorija, todėl, jeigu jis tau neleidžia, neturi teisės prie jos prisiliesti, nes tai tam tikra prasme įžeidimas. Jeigu jis leidžia – prašom, bet jeigu jis nenori, tada neturi jokios teisės žengti į jo teritoriją. Kažkurioje iš Evangelijų išlikęs pasakojimas, kaip Nazarietis kažkur eina… Neprisimenu konteksto… Yra toks paveikslas „Noli me tangere!“ („Neliesk manęs!“ – lot.)² – čia yra visos politikos esmė: neliesk manęs, jeigu aš tau neleidžiu.

Taigi, apie kokią politiką galima dabar šnekėti?

V.G. O dabar, kai visi yra išlaikytiniai, laukiantys malonių ir sprendimų, daromų už juos, teigiantys, kad kažkas kitas atsakingas už jų bėdas, garsiai arba tyliai siunčiama žinia – „liesk mane“?

A.Š. Taip jau yra. Dabar vyrauja švelnusis despotizmas, o ant jo pamato – milžiniškos imperijos. Ir vėlgi ne dėl kieno nors kėslų. Žinoma, jų gali būti, bet jie manęs nedomina, nes nebeįmanoma jų identifikuoti. Dalykas paprastesnis: baigtinė būtybė negali aprėpti penkiasdešimties milijonų žmonių sambūrio, aš negaliu būti pažįstamas su penkiasdešimčia milijonų, todėl negaliu įeiti su jais į politinį santykį, net jei būčiau pats Cezaris. Jeigu smalsu, būtų galima surikiuoti, kiek aš pažįstu žmonių, kiek jų pažinau per gyvenimą. Tikriausiai nebus daugiau kaip tūkstantis. Taigi idealios bendruomenės būtų visai mažos, kur visi vieni kitus pažįsta, bet jos būtų ir labai silpnos, jas suėstų kiti. Tad reikia, kad bendruomenė būtų ir ne per didelė, ir pakankamai stipri, kad galėtų apsiginti nuo priešų.

Dar vienas dalykas: nei didieji Vakarų istorikai, pavyzdžiui, Mommsenas arba Gibbonas, nei mano mėgstamiausi antikos istorikai Tacitas, Polibijas arba Tukididas nesupranta, kad politika galioja tik šiapus polio sienos. Už polio sienų politika nebegalioja, nes ten galioja jau kiti santykiai, sakykime, kumščio teisė (jeigu taip galima pavadinti teisę). Už polio sienos jau yra priešo teritorija. Žinoma, aš nenoriu pasakyti, kad graikas ar net laukinis, išėjęs už sienų, tuoj pat pradeda pjauti kitus. Nieko panašaus. Kalbama apie skirtingas teritorijas: yra teritorija, kurioje galioja pažinties ryšiai, susipažinimo ryšiai, pagarba pažįstamam žmogui; jei išeini už miesto sienų, pradeda galioti ne politikos, o jėgos santykiai. Už Atėnų sienų atėniečiui jokios politikos nebėra.

Dabar tai galima palyginti su mūsiške situacija. Labai mėgstama kalbėti apie tarptautinę politiką, tačiau iš tikrųjų valstybių santykiai pagrįsti jėga – ir viskas, daugiau nieko. Jeigu kam atrodo, kad esama kokių nors sentimentų, pagarbos, draugystės, partnerystės, ištikimybės, užuojautos ar dar ko nors panašaus, galima tik stebėtis tų žmonių naivumu. Galima priminti mūsų santykius su Lenkija, kuri visada buvo, yra ir bus mūsų priešas. Jokios taikos ir draugystės su Lenkija negali būti. Rusija irgi yra mūsų priešas. Bet jeigu mes iš tikrųjų turėtume aukštų diplomatų – apie politikus nešneku, nes jų nėra, – jie bandytų kaip nors sumušti kaktom Lenkiją su Rusija. Jie maldautų Vokietijos mus apsaugoti nuo to žvėries, kuris anksčiau ar vėliau mus suės. Bet ne – mes apsimetinėjame draugais, partneriais, vos ne mylimaisiais, kaip tame rusiškame animaciniame filme – draugaukime, vaikučiai…

V.G. Paradoksas, ar ne taip? Atsiduriame apverstoje situacijoje to animacinio filmo, kuomet katinas sakydavo pelėms: Davaite žit’ družno…

A.Š. Graikai žinojo, kad politika yra įmanoma tik tarp draugų, pažįstamų. Tai labai keblu, nes žmogaus prigimtis pabaisiška – jis nuolatos geidžia peržengti normą ir saiką. Aš kalbu apie normas, ne apie faktus, faktai yra baisūs netgi Atėnuose – vyksta nuolatinės oligarchų ir vadinamosios liaudies pjautynės, bet pati norma yra: privalai apsiriboti matomo pažįstamojo akivaizdoje. Kitaip sakant, politikos ribos labai siauros, lygiai taip pat kaip filosofijos. Kartoju, filosofas yra tas, kuris gali ar privalo parodyti tai, apie ką jis kalba, bent jau pradžioj ir pabaigoj. Tarp šių dviejų ribų visko gali būti ir nieko nepadarysi: čia patenka ir istorija, ir kitų mąstytojų mintys, ir visokie kiti neregimi dalykai. Bet jei pradžioje ir pabaigoje negali parodyti, tu ne filosofas. Tada tu – šamanas.

Dabar dar kartą viską galima padalyti į dvi puses: vienoje pusėje – politikas-filosofas, kitoje – šamanas (tokios pavyzdinės figūros). Šamanas gali belsti būgneliu ir bandyti prišaukti lietų iš giedro dangaus, šamanas gali tarti magišką formulę ir atimti iš kaimyninės genties karvių pieną, gali pastatyti Šartro katedrą, parašyti visokiausias biblijas, pastatyti hadronų greitintuvą, medžioti Higso bozoną, gali keikti kapitalizmą arba garbinti socializmą ar priešingai – visa tai yra šamano reikalas ir užsiėmimas. Aš nesakau, kad jis [šamanas – V. G.] visiškai nereikalingas. Tiksliai pasakius, šamano teritorija yra kova už būvį. Politika ir filosofija prasideda ten, kur kova už būvį baigiasi. Negali būti, kaip sako Algis Mickūnas, jėgos filosofijos. Toks pasakymas yra visiška nesąmonė. Filosofija yra, jeigu nori, tam tikra prasme – beje, aš labai nemėgstu to žodžio – prabanga. Ji susijusi su tomis retomis ir be galo keistomis akimirkomis, kada žmogus pakyla virš prakeiktos būtinybės, virš būtinybės naikinti. Matyt, todėl Aristotelis puikiai sakė: aukščiausia žmogaus buvimo žemėje pakopa – stebėti amžinąsias esmes. Žinoma, iš to yra padaroma daug kliedesių…

V.G. …padaromos nesąmonės, nes išplėšiama tezė iš konteksto ir aplipinama nuomonių masyvu, visiškai nesietinu su Aristotelio svarstoma tema?

A.Š. Amžinosios esmės yra čia, prieš mano akis [parodo į stalą – V. G.]. Netgi stalo esmė yra amžina. Ką ir kalbėti apie ąžuolą, delfiną, papūgą ar dar ką nors. Stebėti amžinąsias esmes – tai reiškia matyti, pamatyti. Tu spoksojai, bet ar pamatei? Spoksai tu visąlaik, ir tas spoksojimas galų gale pradeda tarnauti žudymui, naikinimui, būtinybei. Būtinybės paneigti neįmanoma. Aš tik sakau, kad kartais gal būtų neblogai susirasti vietą, kur būtų galima atsipalaiduoti ir pasižiūrėti į pasaulį mirtingojo Dievo akimis. Tai yra tikslas. Kokia iš filosofijos nauda? Jokios! Filosofija pati yra tikslas. Naudos kriterijų gali taikyti tik priemonei. Naudingi yra menai, naudingos yra technologijos, naudingos religijos – tai priemonės. Beždžionė paima akmenį, smogia juo į kokoso riešutą. Aišku, tas akmuo jai yra priemonė, kaip ir riešutas. Taigi tiek, kiek esu beždžionė, vaizdingai sakykime, tiek man reikalingas kalavijas, kūjis, peilis. Taigi visos technologijos, visos religijos ir yra peilis, kūjis, akmuo ir panašiai. O Dievas yra universalus peilis, arba universalus instrumentas. Jis yra priemonė. Dievas negali būti tikslas. Kokio velnio man prireikia Dievo? Prisimenu vaikystę: melsdavau Dievulį, kad lieptų mamytei nupirkti man triratuką. Normalu. Kam man reikalingas Dievas, jeigu jis nelieps mano mamytei nupirkti triratuko? Jei jis to negali, man jo ir nereikia. Dievas yra priemonė. Iš tikrųjų taip ir yra. Veidmainystė, kai yra sakoma: „Dievui gyvenu.“ Dievas tau gyvena.

O filosofinė žiūra yra kitas reikalas. Tokio nesuinteresuoto bekalbių daiktų stebėjimo esmė – perkelti mane į tikslų karalystę. Čia tu pats pakyli virš priemonės ir tampi tikslu. Tu net savęs nebelaikai priemone. Filosofo žvilgsnis negali būti instrumentinis, todėl nenaudingas banaliąja šio žodžio prasme. Taigi tai, kad filosofija yra nenaudinga, labai šiurkščiai tariant, yra ne jos trūkumas, o unikalus privalumas. Lygiai kaip ir politika – ji tam tikra prasme yra tikslas. Ji skleidžiasi ne priemonių, o tikslų lygmenyje. Bet dabar politika suprantama kaip priemonė. O Atėnuose arba Tėbuose ji buvo suprantama kaip tikslas – tam tikrose ribose Antanas, kuriam kažką sako Jonas, yra tikslas. Tu negali jo traktuoti kaip priemonės. Galbūt gali vergą traktuoti kaip priemonę, bet laisvo žmogaus – ne. Šiuose rėmuose galioja visiška lygybė. Kaip autonomiška figūra, Jonas yra man lygus; jis man nelygus kaip instrumentas. Pavyzdžiui, jeigu jis puikiai moka kaldinti kardus arba taures, o aš nemoku, nes tam negabus, tai kaip aš dabar su juo susilyginsiu? Mano galimybės visai kitokios. Bet kaip autonomiškas subjektas, aš esu lygus Jonui. Jis negali paversti manęs tuo kalaviju arba skydu, kurį jis kaldina. Mane gina įstatymas. Nors, kaip sakiau, žmogaus prigimtis lemia tai, kad jis norėtų taip padaryti. Žmogus yra pabaisa, ką čia šnekėti. Tačiau stebuklas – tą pabaisiškumą galima pristabdyti – vien žiūrint akis į akį. Tada gali pristabdyti norą kitą padaryti tik priemone, neprilygstančia tau.

V.G. Mes šiandien žengėme tikrai nemažą žingsnį. Man atrodo, gana gerai aptarėme ir pasiaiškinome patirties struktūrą. Kalba krypsta jau link kitos temos.

A.Š. Na, tai puiku, ir užtenka jau.

 

PS:

Epizodas (garso įrašas) iš LRT laidos „Iš ciklo REGNUM. Apie R. M. Rilkę Dotnuvos vienuolyne“ (~1994–1995 m.): kalbasi Tėvas Stanislovas, Arvydas Šliogeris, Sigitas Geda, Vaidotas Daunys ir Viktorija Daujotytė. Šiame įraše Tėvas Stanislovas pradeda kalbą apie nuostabą ir Arvydas Šliogeris pasidalina prisiminimu, jo žodžiais, „vienu galingiausių regėjimų šitam pasauly“, apie tai, ką „Pokalbiuose apie esmes“ jis pavadino „egzistencine patirtimi“:

 

Pirmoji publikacija: Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas, „Pokalbiai apie esmes“, 2013, Vilnius: Tyto Alba, p. 101–140.

 

POKALBIAI APIE ESMES:
Apie sugrįžimą
Apie patirtį
Apie sukonkretintą patirtį
Apie filosofo egzistencinį tipą
Apie Niekį
Apie vietą
Apie religiją ir mokslą
Apie meną
Apie totalitarizmą
Apie laisvę

Susiję įrašai:
Žaltvykslės nihilistinių ūkų horizonte
Nostalgiškos pajautos krūvis. Negatyvumo vektorius su Arvydu Šliogeriu
Transcenderas, norėjęs suprasti daiktų ir kalbos santykį: Arvydo Šliogerio atminimui

 

Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.

…

1. Ad majorem Dei gloriam (lot.) – didesnei Dievo garbei; ad majorem auri gloriam (lot.) – didesnei aukso garbei. – red. past.
2. Pvz., paveikslai pavadinimu Noli me tangere, kuris lietuviškai verčiamas „Neliesk manęs“ (arba „Nelaikyk manęs“ – Marija buvo apkabinusi Jėzaus kojas: būtent taip išvertė Česlovas Kavaliauskas, žr. Evangelija pagal Joną, 20,17), sukurti tapytojų Andrea del Sarto (1510), Tiziano (1514), Correggio (1525), Lambert Sustris (tarp 1548 ir 1560) ir kt. – red. past.