Pokalbiai apie esmes. Apie vietą

pagal | 2022 08 21

Dalinamės knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Šiame pokalbyje svarstoma apie vietos fenomeną.

„Aš, kaip kalbanti būtybė ir kartu gyvūnas, gyvenu iš karto dviejuose pasauliuose. Vienas lygmuo yra tai, ką aš vadinu vietove-šiapus-juslinio-horizonto, o kitas lygmuo, deja, dažnai neturintis bendro mato su pirmuoju, yra ta pseudovieta, kurią per įvairiausius kanalus įmeluoja kalba… Reikia nusiimti kalbos akinius, kad pamatytumei patį daiktą. Reikia sudaužyti Ekraną, įsiterpusį tarp akių ir bekalbio daikto, ir tik tada pateksi į tiesos situaciją – prieš tave stovi bekalbis daiktas ir tu į jį žiūri bekalbėmis akimis. Tai yra dviejų bekalbių individų stovėsena priešais vienas kitą, tada nebelieka kalbos luobo ir atsiranda lemtingasis atstumas tarp imanencijos ir transcendencijos. Tik tokioje situacijoje iš tikrųjų galima atsidurti tikrojoje mirtingojo vietoje, ir ji visada diatopinė. Aš galiu būti ikikalbinėje vietoje tik todėl, kad matau štai šitą daiktą, štai šitą ąžuolą, štai šitą debesį ar dangaus šviesulį. Pamatytas Kitas (tai yra juslinės transcendencijos telkinys) yra ir tikrosios mirtingojo vietos, ir net egzistencinės tiesos garantas; juk bekalbis transcendentinis daiktas yra tai, kas man dovanoja vietą ir kartu man dovanoja tiesą, nes aš pamatau patį daiktą. Šis dalykas man, kaip baigtinei būtybei, yra lemtingas.“ (Arvydas Šliogeris)

POKALBIAI APIE ESMES

Apie vietą

Virginijus Gustas. Norėčiau grįžti į specifiškesnę filosofinę problemą ir paklausti štai ko. Dabar filosofijoje labai svarbi laiko problematika. Kantas įvardino erdvę ir laiką kaip dvi apriorines kategorijas. Šios dvi kategorijos buvo svarbios Heideggeriui, o per jį, matyt, iki šiol išliko svarbios ir daugeliui dabarties mokslininkų. Žinoma, yra labai daug filosofinio pobūdžio problemų dėl kantiškosios laiko ir erdvės sampratos, bet man atrodo svarbu, kad Heideggeris erdvę tarsi nustumia į šalį ir sureikšmina laiką. Taigi, jei priimsime šį mano teiginį ir turėsime omenyje, ką jūs sakote apie laiko atsiradimą (kad ne kalba atsiranda laike, o laikas esti tik kalboje), ar nėra taip, kad mes svarstome net ne apie erdvę, o apie vietą kaip apie tam tikrą pirminę situaciją, atlikdami svarbų kelių pakopų grįžimo judesį ir atmesdami tiek laiko sureikšminimą, tiek erdvės, kaip spekuliatyvios vietos, prioritetą, lyginant su mąstymu?

Arvydas Šliogeris. Iš tikrųjų tai padarė ne Heideggeris, ne XX amžiaus filosofai ir net ne avangardinių fizikalistinių mitų kūrėjai. Užduokim sau paprastą klausimą: kada apskritai į tų magiškų būčių centrą įsiterpia arba įeina laikas? Jis atsiranda kartu su krikščionybe. O kas atsitinka krikščionybėje? Ne kartą sakiau ir dar pakartosiu: krikščionybė – tai kalbos religija. Pamatinė krikščionybės mintis labai paprasta: kalba yra pavyzdinė ir aukščiausioji tikrovė. O ikikalbinės duotys yra šėtono kūriniai. Tokiu atveju natūralu, kad su kalbos suabsoliutinimu į pirmą vietą iškyla laiko klausimas. Kodėl? Todėl, kad laikas egzistuoja tik kalboje. Teisingiau pasakius, kalba pirmą kartą sukuria laiką, ikikalbinės būtybės ir apskritai bekalbis pasaulis apie jį nieko nežino. Laiko paties savaime nėra, beje, lygiai kaip ir erdvės. Paprastai sakant, jeigu nebūtų žodžio „laikas“, tada nebūtų ir paties laiko. Bet kai šitas žodis atsiranda (ir pirmiausia žymi daiktų kaitą, o, kita vertus, tėra tik Niekio raukšlėjimasis), tada labai lengva absoliutinti, fetišizuoti laiką, pradėti jį skirstyti: čia yra praeitis, čia – dabartis, čia – ateitis, arba klausti, koks praeities, dabarties ir ateities santykis.

Kartu su kalbos fetišizavimu prasideda ir, pasakyčiau taip, laiko isterija. Įsipina dar ir graikiškoji, ikikrikščioniškoji mirtingumo problema, kad žmogus yra mirtingas. Krikščionys ją traktuoja labai naiviai, tardami, jog žmogus yra mirtingas ta prasme, kad yra laikiška būtybė, ateina akimirka, kai jis miršta. Bet visais atvejais neišvengiamai, dar kartą pabrėžiu, laikas yra kalbos padarinys. Tuomet ar reikia stebėtis, kad jis, ypač naujaisiais laikais, vėlgi kartu su matematine eksperimentine gamtotyra ir jos sąlygojamas, tampa vienu didžiausių fetišų? Kantas šiuo požiūriu yra ne kas kitas kaip technomokslo ideologas. Jis yra pirmasis mąstytojas, kuris labai aiškiai pamatė ir gana tiksliai pasakė, kokia yra technomokslo prigimtis. Todėl neatsitiktinis dalykas, kad jis savotišku metafiziniu absoliutu ima laikyti laiką. Kodėl? Priežastis ta pati: technomokslo vieta yra kalba, tik tiek, kad, kaip sako Galilėjus, ši kalba yra matematinė. Tai tokia kalba, kuri visiškai atsieta nuo bekalbių daiktų, nuo juslumo. Koks yra jos vienintelis duoties būdas? Laikas. Šis kalbos duoties būdas pastebėtas dar iki Kanto, iki technomokslo, jis gyvuoja per amžių amžius ir mažų mažiausiai jau du tūkstančius metų vadinamas laiku, tačiau Kanto buvo tarsi galutinai sukoncentruotas ir suabsoliutintas. Taigi, kalbos gyvenimo būdas.

Kalba gyvena visą laiką slysdama, judėdama – ji tarsi srautas. Reikia nuolat kaip nors tą srautą apibūdinti. Tam kalbos srautui apibūdinti labai tinka žodis „laikas“, kadangi kalba apskritai niekada nebūna dabartyje. Kalba yra arba praeityje, arba ateityje. O kalbos srautui apibūdinti ypač tinka rašto kalbos teikiamos galimybės. Būtent rašte laikas substancializuojamas, tai, ko nėra, sutelkiant į žodžius „praeitis“, „ateitis“, „dabartis“. Kai atsiranda tokie žodžiai, žymintys tik Niekį, lengva tarti, kad jie rodo kažką, kas esti už kalbos. Tačiau nei praeities savaime, nei ateities savaime, nei, suprantama, laiko savaime kaip bekalbių duočių ar kokių magiškų „daiktų savaime“ iš viso nėra. Tesama laiko mito, absurdiškas aukštumas pasiekusio vadinamojoje reliatyvumo teorijoje. Einsteinui antrina Husserlis, išradęs jau visai mistines protencijas, retencijas ir dar velniai žino ką. Ankstyvasis Heideggeris irgi sudaiktina laiką, tačiau vėliau atsipeikėja, matyt, pagaliau supratęs, kad laikas yra tokia pat chimera kaip kentauras arba nekaltas prasidėjimas.

Nieko keista, kad toks kalbos absoliutinimas, kuris Vakaruose vyksta jau du tūkstančius metų, atveda prie laiko fetišizmo, kurį galima nusakyti labai glaustai: visa, kas yra, egzistuoja laike. Suprask: ir kalba, ir bekalbiai daiktai egzistuoja laike. Tai yra visiška netiesa. Iš tikrųjų visai atvirkščiai: ne kalba egzistuoja laike, o laikas egzistuoja tik kalboje, o bekalbiai daiktai su laiko mitu apskritai neturi bendro mato. Beje, lygiai taip pat kaip ir trimatė erdvė. Trimatė abstrakti erdvė irgi egzistuoja tik kalboje. Pats trimatės erdvės vaizdinys yra atsiradęs kartu su raštu. Kadangi mes skaitome iš kairės į dešinę – kairė yra vienas matavimas, dešinė – antras, o vadinamoji potekstė, prasmė arba turinys – trečias. Kad ir kaip būtų, ir laikas, ir erdvė tėra tokie pat mitai kaip ir krikščionybė arba reliatyvumo teorija, kaip galų gale visa, kas duota tik kalboje, nes visas kalbos masyvas tėra milžiniškas mitas, mulkinantis hominidą.

V.G. Žiūrėkite, imu knygą ir verčiu puslapius – matau visą trimatės erdvės judėjimą…

A.Š. Gražiai papildei… Ypač dabartinę knygą, ją reikia versti – tai reiškia, kad tarsi kiaurai pereini per šitą puslapį, vadinasi, ten yra trečias matavimas.

V.G. Dar vienas dalykas, prie kurio veda mūsų pradėta tema, jis tiek graikų filosofijoje, tiek jūsų apmąstymuose yra svarbus, – vietos fenomenas, tai, ką graikai vadino topos. Mes kalbėjome apie klasikinę politiką kaip laisvų žmonių, kaip individų susitikimą. Dabartinėje globalizacijos situacijoje politikos samprata, palyginti su klasikine apibrėžtimi, pakito. Klasikinė politika buvo siejama su konkrečia vieta. Ar neatsitiko taip, kad globaliaisiais laikais vietos reikšmę pakeitė visai kitas dalykas – erdvės svarba?

A.Š. Be abejo, pradžia visuomet, bent mano požiūriu, yra toji vieta, kurią, vartojant tradicinę terminologiją, užima tavo kūnas, bet tai, ką pasakiau, yra savotiška abstrakcija. Matai, kokia bėda: žmogus yra dviaukštė, arba dvisluoksnė, būtybė. Vienas dalykas yra tai, ką jis mato, o kitas dalykas – tai, ką jis mąsto. Vienas dalykas yra jo, kaip bekalbės būtybės, vieta, o kitas dalykas – jo, kaip kalbančios būtybės, vieta. Toje dviaukštėje struktūroje užkoduotos didžiausios prieštaros, tam tikra prasme užkoduotas net jo, kaip unikalios būtybės, likimas. Bėda ta, kad tie du sluoksniai, ar du susitikimo su pasauliu būdai, vienas kito baisiai nekenčia. Jie nukreipti vienas prieš kitą. Bekalbė laikysena traukia mus į šią konkrečią vietą, kur yra mano kūnas, kur esu aš pats, o kalba visą laiką šią vietą peržengia, traukia į priešingą pusę. Tradicinės filosofijos terminais sakant, mūsų bekalbė prigimtis traukia prie juslumo, o mūsų kalbinė prigimtis traukia prie antjuslumo. „Niekyje ir Esme“ esu netgi nubraižęs tokią ontotopinės klepsidros struktūrą. Jeigu prisimeni, ten yra kaklelis, arba Platono ola, – tai yra mano, kaip bekalbės būtybės, vieta. Kitaip tariant, kaip bekalbė būtybė visą laiką esu šiapus juslinio horizonto. Esu tiesiog fatališkai pririštas prie tam tikros juslinių daiktų ansamblių nulemtos vietos. Bet tuo pačiu metu kaip kalbanti būtybė aš visą laiką peržengiu šią vietą. Ir ne tik peržengiu – pati kalba verčia mane peržengti juslinį horizontą ir sunaikinti tą vietą, kurioje esu kaip bekalbė būtybė. Maždaug tokią mintį bandžiau išskleisti „Niekyje ir Esme“.

Dvi saulės

Dvi saulės // nuotr. aut. Arvydas Šliogeris

Žmogus yra juslinė būtybė, bet kalba, ypač jos svarbiausi mitiniai žodžiai, nuolat atplėšia žmogų nuo jo juslinės aplinkos ir apskritai nuo juslumo ir kreipia jo žvilgsnį į tai, kas nematoma, – tai dažniausiai ir vadinama mąstymu. Kaip bekalbė būtybė aš esu gyvūnas, o visa teologinė-technologinė tradicija sako, kad tai labai blogai; negerai žmogui būti gyvūnu arba gyvuliu. Žmogiškumas visada keliamas į kalbos lygmenį. Idealybė, Dievas, dvasia, protas, tikėjimas – viskas kreipia į antjuslumą. Visos pastangos nukreiptos sunaikinti konkrečią juslinę vietą, kurioje esu įsišaknijęs kaip juslinė būtybė. Kalbama apie ją su panieka ar net pagieža ir visaip siekiama daryti judesį, kurį pirmąkart aiškiai nusako Platonas, – ištrūkti iš Olos ir paneigti pirmapradę vietą; tas pats judesys paverčiamas imperatyvu visoje dviejų tūkstantmečių metafizikos, išminties, religijos ir mokslo tradicijoje. Krikščionybėje juslumas prakeikiamas, paskelbiamas nuodėmingu, tariama, kad jį reikia sunaikinti, apriboti, o geriausiu atveju (kaip menuose) – perdirbti.

O kas atsitinka tą akimirką, kai atsiranda vadinamasis technomokslas? Juslumas tiesiog dar baisiau prakeikiamas – aiškinama, kad čia šėtono kerai, piktojo demono apgaulė, todėl būtina nerti į grynosios matematikos (taigi į dirbtinės kalbos) terpę, pasak Galilėjaus, skaityti gamtos knygą, „parašytą matematine kalba“. Klasikinis pavyzdys būtų Berkeley’is, kuriam juslumas neturi jokios savarankiškos tikrovės ir tėra dvasios arba sąmonės gamybinis šlakas, tarsi kokios metafizinės šiukšlės. Locke’as, Hume’as, Kantas arba Hegelis – tie personažai aiškina, kad juslinės duotys tėra subjektyvios antrinės savybės, nes iš tikrųjų jų nėra – žiūrint į raudoną rožę tau tik atrodo, kad ji raudona, iš tiesų ji visai kitokia. Tikrosios savybės yra greitis, padėtis erdvėje ir laike, trumpai tariant, tuose dalykuose, kurie duoti tik matematinėje kalboje. Lygiai taip pat elgiasi mokslininkas eksperimentuotojas: kas tiesiog duota jusliškai, yra melas ir netiesa, o kad pasiekčiau tiesą, privalau įveikti „naivųjį realizmą“ ir, tiesiogine prievarta sunaikindamas juslinį daiktą, išspausti iš jo „tikruosius“, neregimus, vidurius.

Visa tai vyksta iki pat šių dienų, ir dabartinėje situacijoje netgi išauga į neapykantą tiesioginiam juslumui – vietai, kurioje esi, štai šitam kambariui, šitai vietovei, kurioje gyveni. Sakoma: visa ši konkretybė nieko nereiškia, žiūrėk į Ekraną ir jis tau parodys tikrąją tavo vietą pasaulyje ir kosmose. Tikras dalykas Pilaitėje gyvenančiam lietuviui yra Niujorkas, kuriame vyksta koks nors išsigimėlio Michaelo Jacksono arba kekšės Gagos koncertas, tikras dalykas yra JTO susirinkimų salė, tikras dalykas yra tai, ką rodo Hubble’io teleskopas, tikras dalykas yra galaktikos, juodosios skylės, Didysis Sprogimas, tikras dalykas yra Žemė, kuri sukasi aplink Saulę, toks taškelis vadinamojoje Saulės sistemoje. Tai, kas matoma tiesiogiai, yra netikra. „Tikrąjį“ tikrumą garantuoja tik nuo tiesioginės juslinės aplinkos atsieta kalba, inkarnuota tekstuose arba pavyzdiniame tekste, vadinamame Ekranu. Tam tikru požiūriu ši dilema – hominido dvivietiškumas – neišsprendžiama, nes aš, kaip kalbanti būtybė ir kartu gyvūnas, gyvenu iš karto dviejuose pasauliuose. Vienas lygmuo yra tai, ką aš vadinu vietove-šiapus-juslinio-horizonto, o kitas lygmuo, deja, dažnai neturintis bendro mato su pirmuoju, yra ta pseudovieta, kurią per įvairiausius kanalus įmeluoja kalba. Technologinėje visuomenėje šį judesį visų pirma atlieka Ekranas. Galima netgi sukonkretinti: viena vieta yra ta, kurią užimi nežiūrėdamas į Ekraną, o kita yra ta, kurią užimi žiūrėdamas į Ekraną. Kadangi Ekranas dabar tampa absoliučia pavyzdine erdve, netgi tiesiogiai į jį nežiūrėdamas nebegali pabėgti nuo tos pseudovietos, ji faktiškai egzistuoja tik kalbos fantomuose. Todėl totalų Ekrano išplitimą ir galingą poveikį, pirmiausia tamsuomenei, laikau didžiausia žmonijos nelaime, savotiška egzistencine tragedija.

Pastaraisiais metais, atėjus Ekrano erai, įsigali tas žmogaus luošumas, dvivietiškumas, jį galima pavadinti net antropologine šizofrenija. Galiu priminti Baudrillard’ą ar kitus mąstytojus, kurie sako tiesiai, kad žmogus vis labiau yra mulkinamas kalbos fantomų. Aš pritariu jiems ir sakau, kad žmogus vis labiau tampa kalbos mulkiu, nors iš esmės toks buvo visada. Puikiai žinai dar vieną mano nuostatą – kad žmogus yra mito valdoma būtybė: jam būtinai reikia tapti kalbos mulkiu, kitaip jis jaučiasi nejaukiai.

V.G. Taip, pamenu iš jūsų knygų, „Niekio ir Esmo“ antrame tome tą ypač aiškiai ir plačiai išskleidėte. Bet norėčiau paklausti, ar mitas, kaip instrumentas, yra reikalingas tam, kad galėtum mulkinti kitus, ar tiksliau būtų sakyti, kad jis pats savaime yra siekis – atsiplėšti, dingti iš konkrečios vietos, kad būtum kur nors kitur, tik ne čia?

A.Š. Visada yra ikikalbinis–kalbinis, juslinis–kvazijuslinis lygmenys, vietos–pseudovietos įtampa, bet mitas fatališkai kaupiasi, mito masė nesulaikomai didėja ir pagaliau atsitinka taip, kad žmogus tampa absoliučiu kalbos mulkiu. Dabartinis vyraujantis personažas, totaliai valdomas Ekrano, yra absoliutus kalbos mulkis arba totalinio mito vergas: jis pats tai vadina pasaulėžiūra, tarsi žmogus negalėtų jeigu ne apsieiti, tai bent ironiškai žvelgti į bet kokią pasaulėžiūrą, įskaitant savąją. Jo tikroji gyvenimo erdvė visiškai uždengta pseudoerdvės, kuri egzistuoja tik kalboje, ir niekur kitur. Tai kosminė nelaimė, o gal ir antropologinė katastrofa, nes žmogus bent iš dalies atitrūksta nuo tikrosios savo gyvenimo vietos ir mano susirasiąs kitą, virtualią ir, žinoma, geresnę. Taip jis suserga kosmine šizofrenija.

Žmogaus gyvenimas toks, kad vis dėlto jis privalo pasirinkti pavyzdinę egzistencinę vietą, o ji gali būti tik bekalbė. Visad galima paklausti: kuriai vietai tu pasmerktas kaip pavyzdinei, į ką tu orientuotas? Ar į vietovę-šiapus-juslinio-horizonto, ar į kalbos fantomus, į pseudovietovę, į vietą, kuri yra mitinė? Matai, koks keblus dalykas, man reikėjo išradinėti naujus žodžius, naujus kalbinius junginius, kad nusakyčiau tą ikikalbinę vietą. Įsivaizduoji, visoje milžiniškoje Vakarų (galima pridėti ir Rytų) kultūrinėje tradicijoje faktiškai nėra tokio žodžio, kuris nusakytų mūsų pirminę, ikikalbinę, buvimo vietą. Gal dėl to toks populiarus Heideggerio posakis „būtis-pasaulyje“ (In-der-Welt-sein), nes paprastai mes nežinome, kaip ją, tą vietą, nusakyti. Gali gelbėti tikriniai žodžiai, kai sakai, kad štai gyveni Vilniuje, gyveni Pilaitėje, bet pats supranti – aš turiu galvoje tokį žodį, kuris galėtų būti kategorija. Man reikėjo surasti, tiesiog buvau priverstas surasti žodį, kuris nusakytų pavyzdinę mano gyvenimo vietovę-šiapus-juslinio-horizonto, kurios svarbiausias bruožas yra baigtinumas ir jį įvietinantis štai šito daikto matymas. Tik tokioje vietoje tu įeini į savo pamatinę būklę. Kodėl sakau, kad žmogus yra kalbos mulkis? Todėl, kad kalbos sukurta pseudovieta įdiegia jam iliuziją, jog jis yra kažkas daugiau nei baigtinė būtybė. Gyvūnams tokia pagunda negresia, nes jie neturi kalbos, o žmogų kamuoja baisi pagunda, nes kalba jį apmulkina taip, kad jis pradeda įsivaizduoti, jog, pavyzdžiui, vienu metu gali būti dviejose trijose vietose arba apskritai kažkokioje vietoje, kuri neturi jokių konkrečių bruožų. Ką išduoda tokie idiotiški posakiai: „Aš gyvenu Žemės planetoje“ arba „Aš gyvenu Europos Sąjungoje“, „Būkime europiečiai“, „Aš esu europietis“? Sovietmečiu buvo tokia kvailių daina: Moj adres ne dom i ne ulica, moj adres Sovietskij Sojuz [„Mano adresas ne namas ir ne gatvė, mano adresas – Tarybų Sąjunga“, – rus.]. Tai apverktini paistalai, gaminantys kosminį valkatą, Nietzsche’s Übermensch karikatūrą, be to, tipišką kalbos mulkio pavyzdį. Jis pakimba keistoje siurrealistinėje pseudovietoje, pradeda kliedėti: būkime europiečiai, būkime globaliečiai. Ką reiškia tokie pasakymai? Lygiai kaip bolševikmečiu sakydavo, kad, girdi, tu esi tarybinis žmogus. Man net keista, kad šios mitinės-ideologinės klišės niekur neišnyko, dargi sustiprėjo. Būti tarybiniu žmogumi yra lygiai tas pat, kas būti europiečiu. Nei vienas, nei kitas dalykas man iš esmės nėra aiškūs. Ką reiškia man, kaip baigtinei būtybei, būti europiečiu? Arba tarybiniu žmogumi? Arba būti naujuoju žmogumi? Arba – ką reiškia būti liberalu? Konservatoriumi? Arba – ką reiškia būti, kaip mane dabar vadina, feodaliniu nacionalistu? Ar apskritai nacionalistu? Visi tie sukekšėjusios kalbos absurdai atima iš mūsų tikrąją vietą. Kitaip tariant, kalba vietoj tikros vietos, kurią turi matyti, tau pakiša vietos simuliakrą – vietą, kuri yra bevietė.

Paradoksas – bevietė vieta. Joje gali gyventi bet kas: dvasios, angelai, velniai, atomai, pi mezonai arba Galaktika X5. Toks neišsprendžiamas antjuslinės vietos paradoksas, šiuo metu tapęs kiekvieno Ekrano vergo kasdienybe. Baigtinei būtybei pavyzdinė vieta yra tik juslinė ir turi būti daiktiškai konkreti. Taigi šitas blaškymasis tarp kalbinės ir bekalbės vietos, tos šizofreniškos pjautynės, matyt, yra amžinos, kadangi žmogus visą laiką gyvena dviejose vietose ir nežinia, kuri iš jų jam svarbesnė. Man atrodo, visada svarbesnė turėtų būti ikikalbinė vieta, bet pasakyk tai kokio „iPado“ vergui. Jeigu tu ne Buda, ne stebukladarys, ne koks nors šarlatanas, tu niekaip negali pabėgti iš konkrečios vietos. Pačiam žmogui, deja, atrodo, kad jis gali tai padaryti, ir ši iliuzija vis stiprėja. Vieta yra tik juslinė ir turi būti daiktiškai konkreti.

Mūsų epocha, jau akivaizdu, sukuria valkatos, technomongolo tipą. Mongolai, kaip žinai, gali būti laikomi pavyzdiniais nomadais, žmonėmis be vietos. Dabar sukurtas technonomadas, technomongolas, jis nebeturi nieko tvaraus, jokio pagrindo, jis yra nuogas ir plikas, nes jo siela, jeigu ją turi, gyvena kažkokiose košmariškose erdvėse. Erdvėse, kurių niekur nėra, štai kas keisčiausia. Tarkim, aš sakau: važiuosiu į Niujorką, – bet juk Niujorko irgi niekur nėra. Nes žmogus gyvena ne Niujorke, jis gyvena konkrečioje vietoje, namelyje, kur yra koks nors sodelis, suolelis, katinas ir vienintelė niekuo nepakeičiama nuostabi bala; arba konkrečiame bute, kur galbūt jam jauku. Nuvažiuoji į Niujorką, ir ką – vis tiek tas Niujorkas lieka kažkokia mongoliška abstrakcija. Man šis vietos praradimas yra pavojingiausias dalykas, nes žmonija žlugs tą pačią akimirką, kai numirs paskutinis žmogus, dar pririštas prie konkrečios, bekalbės vietos. Islamo ar judaizmo religijoje yra tokia legenda, jos tiksliai neprisimenu, bet skamba maždaug taip: pasaulyje būtinai turi būti bent septyni teisuoliai, jeigu nebeliks nė vieno, pasaulis pražus. Galėčiau perfrazuoti šią legendą: kol pasaulyje yra bent šeši žmonės, prisirišę prie bekalbės vietos, kol dar ne visi virtę technomongolais, gal tas žmogaus pasaulis kaip nors laikysis, bet jei numirs paskutinis žmogus, dar įleidęs šaknis į savo juslinę, bekalbę vietą, tada pasauliui galas. Žmogus be vietos – tai rodo ir pačių mongolų istorija – yra monstras. Žmogus be vietos yra žmogus, praradęs bet kokius varžtelius, savitvardą, prieraišumą, padorumą, kilniadvasiškumą, ribos intuiciją, jis, kaip sako graikai, yra pažeidęs saiko ribas – jeigu jas peržengi, tampi kalbos mulkiu, ideologijų vergu, pradedi niekinti viską, kas tave dar sieja su konkrečiais daiktais, nutrauki savo šaknis, ir tada įvyksta savotiška antropologinė apokalipsė.

V.G. Norėčiau pakalbėti apie dar du dalykus, tik galvoju, nuo kurio pradėti. Vienas – iš jūsų tekstų, kitas – iš Zygmunto Baumano. Viename savo tekste tiesą apibrėžiate per diatopinę struktūrą. Dabar taip pat kalbėjote, kad žmogus gyvena tarsi dviejose vietose. Tekste rašote, kad tiesos nėra nei vienoje, nei kitoje vietoje, tikriausiai ji yra tarp, ten, kur šitos dvi vietos susiliečia, o per šį pokalbį jūs akcentuojate tą bekalbę vietą, ir nomadas, kaip sakote, gyvena bevietėje kalbos vietoje…

A.Š. Nomadas yra solipsistas, jis apskritai sunaikina ir daiktiškąją vietą, ir vietos jauseną, ir buvimą vietoje. Kalbėdamas apie šitą tarp, turiu galvoje dviejų individų, tavo ir mano, susitikimą. Tu, kaip baigtinė būtybė, esi vienoje vietoje, aš esu kitoje vietoje. Negali būti taip, kad mes kažkokiu stebuklingu būdu imtume ir atsidurtume toje pačioje vietoje. Jeigu taip atsitiktų, tai būtų ir tavo, ir mano sunaikinimas. Graikai puikiai žinojo, kad pavyzdinis santykis, ar susitikimas, bent jau žmonių susitikimas, yra dialogas, pokalbis per atstumą. Dialogas nebūtinai yra dviejų žmonių pokalbis, dialogas yra tai, kas mus ir atskiria, ir susieja. Būtina akcentuoti – susieja atskirdamas. Tiksliai sakant, galima susieti tik tai, kas atskirta.

Grįžtant prie to, nuo ko pradėjai šį klausimą, pasakysiu, kad mano tiesos samprata dabar labai pakitusi, lyginant su tuo, ką rašiau anksčiau, bet mintis yra tokia. Štai aš matau ąžuolą. Kokia yra pamatinė sąlyga, kad aš pamatyčiau ąžuolą? Reikia, kad būčiau nuo jo pakankamai nutolęs, kad tarp mudviejų būtų neperžengiamas atstumas. Jeigu tik pernelyg prie jo priartėsiu, viskas – išnyksta ir ąžuolas, ir regėjimas, ir tam tikra prasme išnykstu aš pats. Klasikinė scena: į tapybos parodos salę ateina koks nors prasčiokas ir, užuot žiūrėjęs į paveikslą iš kokių trijų metrų atstumo, prieina, įbeda nosį į paveikslą ir siekia pasižiūrėti iš arčiau, „kas ten yra“. Jei galėtų, tą paveikslą suvalgytų. Šis poreikis suvalgyti pasaulį glūdi mumyse visuose – čia nieko daugiau ir nėra, tik poreikis suryti pasaulį, suryti viską, kas yra priešais mane.

Pavyzdinė aukštojo žmogaus situacija yra ta, kad jis suvokia, jog tikrasis santykis su kitu reikalauja atstumo. Tu turi atsitolinti. Tik tada iš tikrųjų daiktas priartės. Nes jeigu jis fiziškai per daug prie tavęs priartės, tai bus sunaikintas. Arba įvyks abipusė savinaika. Šitaip įvardinčiau tą lemtingąjį tarp. Mano tekstuose, netgi ne vienoje vietoje, esama tokios kalbinės figūros – „priartinantis nutolinimas“. Tam, kad iš tikrųjų būtų galimybė daiktui atsiverti kaip jam pačiam, kaip daiktui savaime, reikia ne valgyti jį, ne čiupinėti ar paliesti, o nutolinti į tik jam priklausančią vietą. Kodėl? Todėl, kad tik tada, kai yra pakankamai nuo manęs toli, jis atsiveria kaip jis pats, kaip individas. Jeigu aš tą atstumą sunaikinu, tada daiktą sunaikinu kaip individą. Kartu sunaikinu ir save, nes šis sunaikinimo judesys yra abipusis, kaip aš sakau – diatopinis. Individualizacijos judesys dvigubas. Kai daiktas man atsiveria kaip individas, aš ir pats įeinu į savo individualumą, o jeigu aš tą daiktą kokiu nors būdu sunaikinu, tada savotiškai susinaikinu ir pats. Išnyksta priešpriešos įtampa.

Ši tema irgi yra gana liūdna, nes dabar mes pasiekėme tokią situaciją, kai pavyzdiniu imperatyvu tampa atstumo, tarp, sunaikinimas. Tokį atstumo sunaikinimą aš vadinu pornografija, obsceniškumu arba nešvankybe. Dabar pornografija ir nešvankybė yra tapusios visos Vakarų civilizacijos pavyzdiniu orientyru, nes tai susiję su pačia technomokslo esme. Šią esmę labai gerai išreiškia prietaisas, nuo kurio technomokslas prasideda, – teleskopas. Vėliau jį papildo mikroskopas, o galiausiai Ekranas – pavyzdinė pornografijos ir nešvankybės teritorija.

Kokia teleskopo esmė? Jis pašalina atstumą tarp manęs ir Kito. Jis siekia priartinti Kitą taip, kad jis prarastų savo transcendentiškumą mano atžvilgiu. Bet jeigu pernelyg priartini bet kokį dalyką – nesvarbu, moters kūną ar žvaigždę, ar ąžuolą, ar kalvą, – vaizdas tampa pornografiškas, kitaip sakant, tu jį sunaikini kaip individą. Visą technomokslo esmę ir visą dabartinę technomongoliškąją civilizaciją galima suvesti į tris prietaisus: teleskopą, mikroskopą ir jų sintezę – Ekraną. Šiuo požiūriu Ekraną galima pavadinti nešvankybės mašina arba pavyzdine nešvankybės teritorija. Ekrano esmė ir yra ta, kad tolimą įvykį ar daiktą jis priartina tiek, kad daiktas ar įvykis faktiškai sunaikinamas kaip Kitas ir kaip individas. Ekranas sukuria iliuziją, kad atstumo apskritai nebėra ir neturi būti, kad aš galiu dalyvauti tolimiausiuose laikuose ir erdvėse, pavyzdžiui, kad esu už tūkstančių kilometrų, ten, kur vyksta žemės drebėjimas ar potvynis, ar koks nors futbolas, bet iš tikrųjų ir tas įvykis, ir pats daiktas paverčiamas haliucinacija.

Šiuo požiūriu mes ne tik esame technomongolai, bet ir gyvename triumfuojančios nešvankybės civilizacijoje. Todėl dabartinio žmogaus pavyzdinė teritorija vis labiau tampa pornografija vulgariąja šio žodžio prasme. Bet iš tikrųjų tai, ką mums parodo Hubble’io teleskopas, taip pat yra pornografija. Pavadinkime ją kosmine pornografija. Ką tai reiškia, kai tau sakoma, kad kokia nors galaktika nutolusi nuo tavęs septyniolika šviesmečių, o tau ji pateikiama tarsi lėkštelė ant stalo, lygiai kaip pornografiniai žmogaus kūno vaizdai arba kur nors mėsinėjamo triušio viduriai? Tai pornografinis galaktikos simuliakras, neturintis jokio bendro mato su tikrąja galaktika, nes kokia yra tikroji galaktika, aš, vargšas baigtinis padarėlis, žinoti negaliu.

Štai mes vėl sugrįžtame prie akivaizdybės, kad tarp įtampos situaciją kuria mano akys. Pageidautina, neakiniuotos. Galų gale ir teleskopas, ir mikroskopas, ir Ekranas gali būti laikomi metafiziniais akiniais, ir jie, kaip ir bet kokie akiniai, ne tik radikaliai iškreipia pasaulio vaizdą, bet ir beviltiškai tave įstumia į metafizinės aklybės būklę. Iš tikrųjų tu nebematai, tarp tavęs ir to, ką matai, nebėra jokio bendro mato. Vadinasi, reikalingas žingsnis, stumiantis sugrįžti prie savo normalaus žvilgsnio į tikrąją, ikikalbinę vietą. Šiam žingsniui atlikti mums duotos akys. Mano normalios akys mato bekalbius daiktus. Pirmiausia būtent jos mane pastato į bekalbę vietą. Bet net ir mūsų akys yra demoralizuotos. Jas demoralizuoja kalba, nes mūsų akys iš esmės yra plėšrios. Mūsų žvilgsnis irgi yra plėšrus, kitaip tariant, iš tikrųjų mes, bent kasdienėse situacijose, irgi nematome daikto kaip individo, esančio priešais mus. Akys sunaikina šitą tarp, kasdienis žvilgsnis yra plėšrus ta prasme, kad jis daiktą uždengia instrumentinės kalbos skraiste. Perfrazuojant Borgesą, galima pasakyti, kad aš nematau pasaulio daiktų, – aš jį skaitau tarsi knygą. Reikia nusiimti kalbos akinius, kad pamatytumei patį daiktą. Reikia sudaužyti Ekraną, įsiterpusį tarp akių ir bekalbio daikto, ir tik tada pateksi į tiesos situaciją – prieš tave stovi bekalbis daiktas ir tu į jį žiūri bekalbėmis akimis. Tai yra dviejų bekalbių individų stovėsena priešais vienas kitą, tada nebelieka kalbos luobo ir atsiranda lemtingasis atstumas tarp imanencijos ir transcendencijos. Tik tokioje situacijoje iš tikrųjų galima atsidurti tikrojoje mirtingojo vietoje, ir ji visada diatopinė. Aš galiu būti ikikalbinėje vietoje tik todėl, kad matau štai šitą daiktą, štai šitą ąžuolą, štai šitą debesį ar dangaus šviesulį. Pamatytas Kitas (tai yra juslinės transcendencijos telkinys) yra ir tikrosios mirtingojo vietos, ir net egzistencinės tiesos garantas; juk bekalbis transcendentinis daiktas yra tai, kas man dovanoja vietą ir kartu man dovanoja tiesą, nes aš pamatau patį daiktą. Šis dalykas man, kaip baigtinei būtybei, yra lemtingas.

V.G. Liko aptarti dar vieną akcentą, apie kurį jau užsiminiau. Zygmuntas Baumanas savo tekste apie globalizaciją apsvarsto turisto paradigmą. Jis pateikia įdomų palyginimą, kuris siejasi ir su tuo, apie ką kalbame mes. Turistą jis supriešina su bastūno tipu. Baumanas daro išvadą, kad tas, kuris nėra mobilus, kaip, tarkim, nuolatos darbo reikalų verčiamas keliauti turistas ar akademinis turistas, tampa per prievartą sėslus, tai yra prie savo vietos pririštas bastūnas. Turistas pavargsta nuolatos keliauti ir pradeda tarsi pavydėti sėsliam bastūnui, kuris turi savo konkrečią vietą. Savo ruožtu bastūnas kartais trokšta keliavimo patyrimo ir veikimo. Turistas nori būti bastūnu, jis tampa jo savotišku alter ego, bet neturi tam galimybės, nes tai metafizinis būvis, o jis nuolat klajoja kasdienybės horizontais. Bastūnas nori būti turistu, bet neturi tam galimybių. Ar tokią sociologinę žmogaus tipų analizę galima palyginti su ontologine žmogaus būklės pasaulyje situacija?

A.Š. Vartodamas žodį „technomongolas“, turiu galvoje ir dabartinį turisto tipą. Tai absoliučiai bevietė būtybė. Paprastai sakant, jis neturi tokios vietos, kur jam iš tikrųjų būtų gerai, nes jeigu turiu tokią vietą, tai kokio velnio man bastytis. Turistui trūksta Tikrovės. Tikrovę dovanoja tik ta vieta, į kurią esi įsišaknijęs. Pavadinsiu tą vietą senu gražiu žodžiu – tėvynė arba tėviškė. Jeigu šitą vietą prarandi, kartu prarandi Tikrovę, o kai prigimtinė Tikrovės stoka pasiekia maksimumą – kas tau belieka? Tada imi jos kažkur ieškoti, galvoji: jeigu pabėgsiu anapus juslinio horizonto, ten surasiu palaimintųjų salas, pagaliau rasiu jose Tikrovę ir įveiksiu mane kamuojančią anesteziją, tuštumą ir beprasmybę. Tikrovė sutampa su jusliniu intensyvumu, o turistas kaip tik ir demonstruoja tokio intensyvumo stoką, naiviai vildamasis, kad jį atgaus valkataudamas po platųjį pasaulį. Bet iš tikrųjų nutinka priešingai: kuo daugiau valkatauji, tuo labiau tave kankina anestezija, tuo labiau prarandi Tikrovės intensyvumą, kurį tau dovanoja tik įsišaknijimas tam tikroje tau pažįstamoje, tavo prisijaukintoje vietoje ir vietovėje. Juk turistas neturi nė vienos vietos, kad galėtų pasakyti: „Man čia labai gera“, nes jis visą laiką keliauja. Unikaliausia, kad technomongolo, arba turisto, figūra, net jeigu jis turi savo sodybą, namus ir nuolatinę gyvenimo vietą, vis tiek lieka nepajudinama: technomongolas vis tiek keliauja, nes jo radikaliausias keliavimo būdas – televizorius. Ekranas mus visus paverčia technomongolais, atima realybę iš vietos, kurioje esame kūniškai, todėl, bent man, turistas yra apokaliptinė figūra.

Istorija rodo, kad turizmas nėra visiška naujiena: vėlyvosios imperijos visada buvo turistų, arba technomongolų, imperijos. Turistas yra nykstančios, žlungančios visuomenės simbolis. Apie bastūną kitais žodžiais galima pasakyti, kad tai yra žmogus, kuris vaikšto. Mes ne visą laiką sėdime, mes ir vaikštome. Vietovėje, kurioje aš gyvenu, prie kurios esu prisirišęs (jeigu dar nesu technomongolas), kurioje man gera, kurioje aš jaučiu gyvenimo intensyvumą, kurioje surandu dialogo partnerius plačiąja prasme, žmones ir daiktus, prie kurių aš prisirišęs, visų pirma gamtinius daiktus, peizažą, kuris man mielas, aš vaikščioju, judu, aš esu bastūnas. Bastūnas yra tas, kuris iš esmės neišeina iš vietovės, į kurią jis įleidęs šaknis. Bastūnas neišeina už savo tėvynės ribų. Neišeina netgi tada, kai, pavyzdžiui, jo kūnas yra kur nors kitur, už tūkstančių kilometrų. Vis tiek jis gyvena savo prigimtinėje vietoje, ten, kur jo egzistencinės šaknys. Tokioje situacijoje atsiranda paradoksas, pasikeitimas – tavo ikikalbinė vieta tampa kalbine vieta, nes į savo egzistencinę vietovę gali sugrįžti tik kalba, prisiminimais, o tavo kalbinė vieta tampa tarsi ikikalbine vieta, nes vis vien toji vieta, kurioje tu jautiesi svetimas, kur tau tenka tik dirbti ir vartoti, taigi atlikti tik biologines funkcijas, yra abstrakti.

Yra toks išeivio sindromas. Esu pastebėjęs, kad mūsų lietuviai išeiviai, bent dauguma jų, žodžiais nuolat inkščia, kad be galo ilgisi savo tėvynės. Pavyzdžiui, skaitau Nykos-Niliūno dienoraščius – juose visą laiką kartojasi tas pats Nemeikščių motyvas. Kitaip sakant, nors jis jau septyniasdešimt metų gyvena JAV, kažkur Baltimorėje ar dar kur, jis vis sugrįžta į tą vietą, kur jo gyvenimo intensyvumas buvo pasiekęs maksimumą: egzistenciškai tuos dešimtmečius jis tarsi niekur neišėjo iš Nemeikščių, todėl nevirto technomongolu ir gali būti pavadintas bastūnu. Bastūnas yra labai normali žmogaus būklė, nes žmogus nuolat juda netgi savo vietovėje-šiapus-juslinio-horizonto. Galiausiai tam, kad užmegztum intensyvų dialogą su medžiu, su upeliu, su kraštovaizdžiu, tu turi vaikščioti, nes tuomet tau atsiskleis tokių pusių ar profilių, kokių nepamatysi būdamas tik viename fiziniame taške. Toks judėjimas individualizuoja ir konkretų kraštovaizdį, ir jame esančius daiktus. Labai gerai tai pamačiau, pradėjęs fotografuoti. Ką ir kalbėt apie tai, kad judant saulei, keičiantis apšvietimui, slenkant debesų šešėliams kraštovaizdis nuolat kinta, nors jo centras lieka tas pats, nepakitęs. Bet staiga, paėjęs kelis metrus į šoną, pamatai tai, ko nematei būdamas, atrodo, visai netoli, bet kitame fiziniame taške. Pasakyčiau netgi priešingai – kaip tik turistas ir nejuda.

Geriausia nejudrumo metafora yra personažas, spoksantis į televizoriaus ar kompiuterio ekraną. Jis keliauja per begalines erdves, o iš tikrųjų yra prikaltas prie vieno virtualaus visiškai abstraktaus taško. Turistui visos tos abstrakčios vietos, kuriose jis tarsi-būna, nieko nesiskiria nuo vaizdo ekrane. Juda tik vaizdas, o pats turistas lieka visiškai pasyvus, jis, galima sakyti, nejuda, panašiai kaip tas krėslan įaugęs Ekrano mulkis. O bastūnas juda, jis juda todėl, kad jo judėjimo vieta yra baigtinė: tik tokiu atveju judėjimas yra tikras, intensyvus, realus, individualizuojantis ir kas akimirką įveikiantis krėslo gyventojo anesteziją. Jis juda iš tikrųjų, o ne tik imituoja judėjimą. Kad nueitum prie mėgstamo upelio, reikia pajudėti. Eidamas pažįstamu takeliu, matai, kaip tas pats kraštovaizdis nuolat mainosi, kaip kinta apšvietimas, planai, daiktų profiliai, jų tarpusavio išsidėstymas, todėl tas pats daiktas, koks berželis, kurį matei jau dešimtis kartų, atsiskleidžia vis kitokiu kampu, pasirodo vis kitokias atspalviais, taigi nuolat kinta, visą laiką likdamas tas pats. Įsitikini Herakleito matricos „kisdamas rymo“ teisingumu. Iš tikrųjų kinta tik tai, kas rymo. Įeiti į gryną judėjimą be to, kas juda, neįmanoma, bet kaip tik toks neįmanomas absurdas – kismas be rymojimo – yra turisto arba technomongolo iliuzija ir siekiamybė. Jeigu nebėra nieko pastovaus, tada nebėra judėjimo. Štai kodėl turistas nejuda ir lieka kaip toji druskos stulpu virtusi Loto žmona – aplink jį vyksta intensyvus pasaulio daiktų judėjimas, o technomongolas padėrusiomis akimis stebi haliucinacijų chaosą, kuriame, beje, neįmanoma pamatyti nieko tikro, nieko individualaus. Turistas, kaip tas Platono olos kalinys, gali tik spoksoti į šešėlius, bet nepajėgia matyti realių daiktų ir štai šito daikto Tikrovės.

Sugrįžtant prie turisto–bastūno priešpriešos, galima sakyti, kad kol žmogus nepraradęs savo vietos, tol jį galima vadinti bastūnu, bet kai praranda vietą, jis apskritai lieka beviete būtybe. Tada jis tampa turistu arba valkata, tampa technomongolu, kuris, kaip Brauno dalelė beviltiškai blaškosi abstrakcijų kontinente. Juk turistas neturi jokio konkretaus peizažo, jam nėra jokių konkrečių daiktų, drįsčiau pasakyti: jis yra solipsistas. Tam, kad pamatytum daiktą, turi jį paprasčiausiai prisijaukinti, su juo susipažinti. Kol su daiktu nesusipažinai, tu niekaip negali jo pamatyti. Taigi tikrąją mirtingojo vietą steigia tik pažįstamų daiktų kosmosas arba kosmopolis, kurį praradęs arba paniekinęs mirtingasis virsta šešėlių karalystės gyventoju, ir blogiausia – pats virsta tik šešėliu, nebėra pilnakraujė gyva būtybė, koks buvo eidamas į susitikimą su gyvais, pažįstamais savo tėvynės daiktais ir mirtingaisiais, tiksliau sakant, priklausydamas tokių daiktų ir mirtingųjų bendruomenei, priešingai nei technomongolas, įkalintas savųjų haliucinacijų solipsistiniame kalėjime ir nublokštas į kosminę vienatvę, ir kartu – į bevietiškumą.

 

Pirmoji publikacija: Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas, „Pokalbiai apie esmes“, 2013, Vilnius: Tyto Alba, p. 218-237.

 

Susiję įrašai:
Pokalbiai apie esmes. Apie Niekį
Pokalbiai apie esmes. Apie laisvę
Pokalbiai apie esmes. Apie totalitarizmą
Pokalbiai apie esmes. Apie filosofo egzistencinį tipą
Žaltvykslės nihilistinių ūkų horizonte
Arvydo Šliogerio sugrįžimo metafizika
Nostalgiškos pajautos krūvis. Negatyvumo vektorius su Arvydu Šliogeriu
Transcenderas, norėjęs suprasti daiktų ir kalbos santykį: Arvydo Šliogerio atminimui

 

Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.

2 komentarai

  1. Atgalinis pranešimas: Pokalbiai apie esmes. Apie meną - Aplinkkeliai.lt

  2. Atgalinis pranešimas: Pokalbiai apie esmes. Apie sugrįžimą - Aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *