Transcenderas, norėjęs suprasti daiktų ir kalbos santykį: Arvydo Šliogerio atminimui

pagal | 2019 12 27

Arvydas Šliogeris

Neabejoju, kad filosofo Arvydo Šliogerio darbai kalba patys už save ir tikiu, kad jie dar ilgai mums kalbės. Tiesiog dabar atmintyje iškyla kai kurie prisiminimai, kurie man, anuomet dar visai žaliam studentui, neturinčiam nei didesnės intelektualinės, nei gyvenimo patirties, paliko neišdildomą įspūdį.

Prisimenu tokius jo žodžius, kai dėl akademinių biurokratinių nesklandumų į pirmą paskaitą atėjau vienas: „Studentams reikėtų lankyti paskaitas. Tik užrašai čia niekuo nepadės, nes mano filosofija yra kaip džiazas, du kartus lygiai taip pat niekada nebūna.“

Taip jau atsitiko, kad savo „Pamatinių filosofijos problemų“ kursą mums, tuometinio Vilniaus Pedagoginio Universiteto magistro studijų studentams, filosofas dėstė jau vėlyvaisiais savo akademinio darbo metais, todėl daugelį paskaitose skleidžiamų temų aptarimą galima rasti ir paskutinėse jo parašytose knygose. Bet klausantis ir stebint paskaitas, į akis krito ir kitas jo gyvojo filosofavimo šaltinis – čia ir dabar vykstantis dialogas bei aštrus disputas su didžiaisiais Vakarų ir Rytų mąstymo tradicijų atstovais, neskirstant jų į profesinius klanus pagal biurokratinių klasifikacijų mastelius. Iš tokio labai savito filosofavimo stiliaus gimdavo išties ypatinga minties sklaidos lauko erdvė, mąstymo orbita, kurioje filosofo akiratyje, kaip dialogo partneriai, iškildavo didieji praeities mąstytojų, mokslininkų, menininkų vardai su įvairiomis jų svarstomomis problemomis bei keliamomis idėjomis.

Bijodamas sentimentalumo, dažnai gyvai persvarstydamas savo jaunystės filosofines sąvokas ir kartais pats jas kritikuodamas, savo pavyzdžiu jis rodė, kas yra gyva mintis ir gyvas filosofas. Filosofas, kuris niekada nėra patenkintas savimi ir niekada nesusitapatina su kokiais nors akademiniais antpečiais.

Paradoksalus žmogus. Tai irgi rodė jo gyvybinę jėgą. Kalbėdamas apie Rytų filosofiją, jis galėdavo paminėti revolverį prie smilkinio, kaip greičiausią kelią pasiekti Nirvaną, bet čia pat iš atminties cituodavo Laozi ar Zhuangzi ir išpažindavo savo simpatiją bei pagarbą Dao ar Zen meistrų tapybai. Galbūt išskirtinio žmogaus genijaus ir nereikia mėginti visiškai suprasti. Tai, kad žmogus yra paslaptis ne tik kitiems, bet ir sau pačiam, dabar man taip pat primena jo išskirtinė pagarba individualumui. „Gražu tai, kas individualu, – nėra jokios kitos grožio formulės“, – štai tokius jo žodžius galėčiau išskirti, jeigu kam nors rūpėtų jo estetinės pažiūros.

Žinoma, didžioji jo aistra buvo klasikinė graikų filosofija. Čia jis buvo unikalus, nepakartojamas meistras, su niekuo nesupainiojamas vedlys į paties antikinio graikiškumo esmę. Ta gyvojo, unikalaus graikiško stiliaus filosofavimo atmosfera kartais glumino, kartais kėlė nuostabos ir neįtikėtinumo įspūdį, bet abejingų jai nebuvo. Jau nuo pat įvadinių paskaitų apie filosofijos esmę, jos ir kalbos santykį, dabartinės filosofinės kalbos situacijos, jos jaunystės ir likimo problemų aptarimo, paskaitų klausytojai galėjo aiškiai jausti tą pirmapradės ir aristokratiškos jos esmės gynybos strategiją, aiškų siekį ją atriboti nuo visų religijų, mokslų ir menų. Panašu, kad tai ir galėtume vadinti autentiško ir unikalaus Arvydo Šliogerio filosofavimo stiliaus savybe, dėl kurios jis buvo toks įdomus ir nepakartojamas.

išlieka tai, ką girdėjau tiesiogiai ir kuo labai sunku pasidalinti. Bet kažkada mane ištiko, kaip dabar man atrodo, tokios keistos laimės akimirkos kurį laiką būti vadinamuoju bedarbiu, kai galėjau atidžiau įsižiūrėti ir įsiskaityti į tai, ką girdėjau paskaitose. Mokydamasis skleisti mintį stengiausi gaudyti ir pasižymėti meistro žodžius, kuriais galbūt kada mielai viešai pasidalinsiu. Bet puikiai suprantu, kad filosofavimo autentiškumo neįmanoma perimti ar perduoti, juo galima tik žavėtis. Vis dėlto norėtųsi prisiminti kai kurias mintis, kurios anuomet man įstrigo.

Filosofas Arvydas Šliogeris tvirtino, kad žmogus gyvena dviejuose pasauliuose – kalbos pasaulyje ir bekalbiame pasaulyje. Kalba sudaro žmogaus unikalumą, bet mes jau gyvename civilizacijoje, kuri įsigeidė paversti žmogų kalbos mašina. Nutolimas nuo daiktų jam atrodė esanti viena didžiausių mūsų laikmečio nelaimių, nes nutolęs nuo konkrečių daiktų žmogus tampa įvairiausių abstrakcijų, fantazijų, iliuzijų ir ideologijų auka. Nuo daiktų nutolęs žmogus neretai praranda sveiką protą ir virsta perteklinio nihilistinio vartojimo monstru, ir tuo pačiu auka.

Pripažindamas, kad filosofija pasmerkta kalbai ir negali būti bekalbės filosofijos, jis aiškiai pabrėžė, kad, lyginant su patyrimu, kalba yra neįtikėtinai skurdi. Todėl visuomet išliko ikikalbinio sąlyčio su daiktais reikšmė. Filosofija pirmiausia yra bekalbis sąlytis su daiktais ir tik vėliau įvyksta kalbos determinacija. Galima patirti tik tai, kas esti gyvojoje patirtyje. Kalba niekada neegzistuoja dabartyje, ji visada vėluoja. Žodis visada ateina po tos patirties akimirkos. Matyti esmingai galima tik tylint. Girdėti galima tik tada, kai kalba tyli. Negalime matyti gryno daikto. Patyrimas tuo intensyvesnis, kuo labiau jis bekalbis. Kalba susilpnina patyrimą, amortizuoja patirties smūgį.

Filosofijos autonomijos ir aristokratizmo gynimas – taip pat labai ryškus šio filosofo stiliaus braižas. Jo santykis su Vakarų mąstymo tradicija tikrai atrodė labai kritiškas ir dažniausiai negatyvus. Keldamas klausimą, ar yra toks dalykas kaip filosofijos branduolys, jis pripažino, kad ji turi labai rimtą vietą žmogaus kultūroje. Bet liko tik atplaišos, išskyrus vieną kitą mąstytoją. Pasak jo, tikrų mąstytojų po Aristotelio pasirodė tik vienetai. Antra vertus, filosofija yra labai jauna. Ir ji mirė dar nesubrendusi.

Jam atrodė, kad filosofijos likimas kalbos lygmenyje yra liūdnas, kad filosofijos gyvenimas buvo labai trumpas: nuo Anaksimandro akme iki Aristotelio – viso labo 250 metų. Po to prasidėjo visokiausių rūšių filosofijos sofistikacija. Po Aristotelio nebebuvo nė vieno mąstytojo, kuris nebandytų filosofijos suvesti su religija, mokslu ar poezija. Filosofijos atgimimas prasidėjo tik Naujaisiais amžiais, kurios saulę vėl iš naujo įžiebė Sørenas Kierkegaardas.

Ta ikikalbinė daiktiškosios tikrovės patirtis, kurią sugebama perteikti kalba, A. Šliogeriui buvo esmingiausias tikro filosofo bruožas. Jam tikrai atrodė, kad egzistuoja Tikrovė anapus ar už kalbos, kurios atsiskleidimas žodyje buvo Transcendencijos ar nežmogiškumo paslapties dovana mirtingajam. Jos absoliutumą, nepriklausomumą nuo žmogaus ir nepavaldumą tiksliai nurodydavo jo paties laisvai cituojama Herakleito ištarmė: „Viena, vienui viena yra išmintinga ir nori ir nenori Dzeuso vardu vadintis.“ Kartu tai tapdavo ir negailestinga dabartinės technologinės civilizacijos, tų pačių religijų ir ideologijų kritikos tema. Kaip tai maždaug skambėjo gyvai vienoje iš jo paskaitų, dabar galiu žemiau prisiminti taip.

//

Galima stebėtis, kad filosofija iš viso išliko, nes nebėra svarbiausios sąlygos atsirasti filosofijai, nėra individo, kuris bando papasakoti savo individualią patirtį – tokią, kokią mato, išgyvena pats vienas idiomiškai. Idiomiška kalba nėra šizofreniškos formos. Kaip parodo graikų filosofija, kuo mąstymas yra individualesnis, tuo jis visuotinesnis. Ši patirtis kartu yra ir visuotinė. Idiominis žvilgsnis yra nukreiptas į tuos daiktus, kurie atsiveria tiesioginėje patirtyje. Ši patirtis nėra istoriška, ji nepriklauso nuo kalbos. Kai kalba atsiranda iš kalbos, kai ji tampa „laiko dvasios išraiška“, tada ji tampa šizofreniška. „Mąstytojas pats nežino, ką šneka, nes jo kalbą lemia klasinė situacija“, – sako marksistai. Yra froidistinė idiosinkrazija: „Mąstytojo kalbą valdo libido, kurio jis pats, be Freudo pagalbos, nesuvokia.“ Tokios interpretacijos dabar yra labai populiarios. Filosofas atseit nežino, ką šneka. Dabar kalbama, kad viską, ką aš darau, lemia genai. Tai, ką mąstytojas rašo, nulemia jo genai. Tie genai atseit labai klastingi. Šie dalykai yra komiški. Mąstytojų mąstymas negali būti paaiškintas iš iracionalių motyvų. Visų mūsų patirtis visada yra individuali. Už mane niekas negali pažiūrėti į pasaulį. Sveiko proto žmonės mato daiktus panašiai. Čia ir yra individualybės ir visuotinybės dialektika. Nepaisant to, kad kiekvieno mąstytojo žvilgsnis į daiktus yra individualus, yra tam tikras bendrumas. Yra keletas pamatinių temų, kurias lemia unikalūs patirties tipai, kurie visiems yra panašūs. Bet po Aristotelio vyksta liūdni dalykai, nes nebelieka didžių mąstytojų, prasideda sektantizmas, kuris užmiršta pamatinę situaciją, iš kur atsiranda filosofija.

Pavyzdžiui, platonizmo sekta ima Platono tekstus ir pamaldžiai juos komentuoja. Sektantas visada išeina ne iš savo patirties. Vėlyvoji antika – sektantų viešpatavimo laikas, nors ir išlieka keletas individualybių – Zenonas, Seneka. Bet klasikinės filosofijos epocha baigiasi. Aleksandrijoje tiesiai sakoma – pavyzdinė patirties teritorija yra raštas, t. y. užrašyta kalba. Taip radikaliai nupjaunama individualios patirties vertikalė. Nupjaunamos filosofijos šaknys. Kamienas lieka, bet jis jau nebegyvas. Filosofijos šaknys – kosmoso patirtis. O jeigu visa tiesa duota tekste, tada jau filosofijos nebelieka. Jeigu Platonas tampa absoliučiu autoritetu, tu jau užsiimi filologija, o nebe filosofija. Kai Sokratas sako, kad jis yra „kalbų mylėtojas“, tai reiškia, kad jis nėra filologas. Mes arabų filologams galime dėkoti, kad jie išsaugojo mums antikos tekstus. Aleksandrija yra dabartinių humanitarinių mokslų, t. y. tekstų tyrinėjimo, motina. Kalba čia jau atitrūkusi nuo individualios patirties. Užrašyta kalba čia yra lemiama. Sokratui ir Platonui idealybė yra bekalbiai daiktai. Būtent Aleksandrijos gnostikai yra krikščionybės, krikščioniškosios teologijos autoriai. Jeigu graikų filosofus vadinsime didžiaisiais metafizikais – šventvagystė juos laikyti vienais iš krikščionybės šaltinių. Jos šaltiniai – gnostika, neoplatonizmas. Iš jos išaugo Augustinas, kuris nebuvo net skaitęs Aristotelio, Platono, nes nemokėjo graikų kalbos. Aleksandrijoje išlieka dar tam tikras policentrizmas. Vienam autoritetas – Platonas, kitam – Herakleitas ir t. t. Krikščionybėje visa tai sunaikinama. Ten vienintelis autoritetas – Šv. Raštas. Judaizme – Tora. Visos krikščionybės teologijos pagrindas yra knyga – Šv. Raštas. Raštas paskelbiamas aukščiausiąja tikrove.

Lietuviams šventa buvo giraitė, šaltinis, graikams – dar žmogiškieji dievai. Bet daugiausiai šventi buvo daiktai, pavyzdinis orientyras – daiktas. Krikščionybė paima gryną raštą kaip absoliutą. Žodis čia yra dievas, išsako visą jos esmę. Ne daiktas, ne giraitė, ne bebras, o žodis. Netgi ne statula, totemas, o raštas, grynas žodis. Visą krikščionybės teologiją galime vadinti taikomąja filologija. Krikščionybė tampa absoliučia religija dėl to, kad sudievinama grynoji kalba, t. y. žodžiai, neturintys jokio juslinio referento. Deja, filosofai ne šventieji, nė vienas nepretendavo į išskirtinumą, išskyrus Pitagorą (ironizuoju). Kas atsitinka? Šioje terpėje, kur atskaitos taškas yra kalba, raštas, apie filosofiją nėra prasmės kalbėti apskritai. Tarp manęs ir daikto atsiduria knyga. Vien todėl teologija yra filosofijos antipodas. Įdomu tai, kad filosofija pati niekada nebuvo visiškai sunaikinta, taip neatsitiko. Laimei ar nelaimei, pasirodo, jos sunaikinti jau buvo neįmanoma. Iš didžiųjų graikų filosofų buvo perimtas tik žargonas – deja, žodžiai, neturintys juslinio atitikmens bekalbiuose daiktuose. Krikščionybę kūrė barbarai. Jai pamatus duoda tamsuomenė, tai yra faktas. Pagrindą jai duoda siroafrikiečiai. Ten nėra net filosofijos užuomazgų, kaip nėra ir islamo filosofijos.

Krikščionybės lopšys yra Egiptas, su baisinga religine mašina; tai kultūra, sirgusi megalomanija, sudievinusi lavoną – mumiją. Ten net iš tolo nekvepia jokia filosofija, kaip ir Sirijoje, Persijoje, kur vyrauja religinis teroras, magų religija ir pan. Tolimųjų Rytų civilizacijose dar yra užuomazgų, pvz., Kinijoje. Bet siroafrikiečiai – juodžiausių religijų teroras. Religijos irgi būna nevienodos, bet Egipte buvo pamišėliai, garbinantys lavoną, kates ir pan. Krikščionybė yra švaresnė religija, perkėlusi Toros kalbą, ji yra daug šviesesnė, lyginant su siroafrikiečių civilizacijos religija. Bet krikščionybės pagrindu tampa pranašų knygos. Tai yra gryniausi kliedesiai, „apokalipsė“. Tai visiškai nuo daiktų atitrūkusi kalba. Dar būtų pusė bėdos, jeigu ji nepretenduotų į absoliučią tiesą. Ką tai bendro turi su filosofija, netgi turinio požiūriu? Viskas ten duota tik knygoje, niekur daugiau. Kadangi krikščionybės esmė yra kalba, ji priversta ją nuolat eksplikuoti. Tam reikia turėti kalbos aparatą, kurį ji buvo priversta pasivogti iš graikų. Todėl krikščionybė viską vogė iš graikų ir gadino. Pirmosios evangelijos parašytos graikų kalba, kur perimtas graikų filosofijos žargonas. Jeigu pavyzdiniu patirties lauku tampa gryna kalba, tai čia jau vien to pakanka supratimui, kad filosofijos nebėra, nes filosofijos orientyras – bekalbiai daiktai, physei onta, kaip pabrėžia Aristotelis. Filosofas kuria idiomą – individualius kalbos pasaulius, spiečius. Yra tik konkreti filosofija, o ne kažkokia apskritai visiems bendra.

Lygiai kaip tikra filosofija gali būti tik idioma. Religija radikaliai neigia kalbos idiomiškumą. Nukrypimas įvardijamas kaip erezija. Eretikai kuo griežčiausiai baudžiami. Eretikų persekiojimas iš karto prasidėjo. Tų erezijų buvo šimtai. Viskas dogmatizuojama, o po to baudžiamos erezijos. Tai yra natūrali raida, nes tai galiausiai yra pati krikščionybės esmė. Kiekviena religija organizuoja kalbą, kuri nebeturi juslinio referento, siekia sutramdyti kalbos anarchiją, nes kitaip ji sugriautų sveiką protą. Religijos tikslas – sutvarkyti kalbą taip, kad nebūtų jokio nukrypimo, nes kalba kartu yra ir labai pavojingas dalykas. Normaliam, vidutiniškam žmogui kalbos perteklius – peilis, narkotikai, alkoholis ir t. t. Labai pavojinga, kai baigtinę sąmonę užplūsta kalbos taifūnas. Ir dabar viešpatauja kalbos perteklius, mes nebesugebame suvaldyti pabaisiško kalbos masyvo. Ant mūsų stalo stovi kalbos mašinos (kompiuteriai). Kalbos anarchija pavojingesnė už visas branduolines bombas kartu sudėjus, nes mygtukas bus nuspaustas ne laiku ir ne vietoje. Tai padaro kalba, kurios negalima suvaldyti. Iš čia gimsta konclageriai. Čia reikia atiduoti duoklę krikščionybei, kaip ir kitoms religijoms, kurios tvarko kalbą. Atsipalaidavusi kalba yra pavojinga, ji dažniausiai virsta giljotina. Bet filosofijos esmė yra idioma, branduolys – individas, „Aš“, bandantis papasakoti tai, ką matau.

Religijos kalbos tikslas yra sunaikinti idiomiškumą – tiek žvilgsnio, tiek žodžio. Religija yra kolektyvinis fenomenas, nes pagrįstas autoritarine kalba. Mes nežinome, kas parašė Bibliją, nes nėra autoriaus. Prilipdyti tik vardai. Realių duomenų nėra nė apie vieną Biblijos personažą. Tai liaudies kūryba, čia lieka mitinis lygmuo, visos religijos yra mitinės. Krikščioniškos filosofijos nėra ir negali būti, nes ji, kaip ir bet kuri kita religija, neigia bet kokios individualios patirties pagrįstumą. Jai tu, kaip individas, esi niekas; visa tiesa duota rašte, kurį padiktavo Dievas. Istorijos ironija ta, kad teologijos branduolį sudaro žargonas, perimtas iš graikų filosofų. Filosofija negali būti niekieno tarnaitė – nei religijos, nei meno, nei ideologijų. Filosofas pasakoja tai, ką jis pamatė. Religijai apibūdinti tinka Heideggerio nukalta sąvoka „das Man“, o filosofijoje visada dalyvauja vienaskaitos pirmasis asmuo. „Mes“ jau netinka filosofijai, visada tik „aš“: bandau papasakoti, ką aš pats matau. Bolševizme didžiausias priešas buvo individualus sąlytis su pasauliu.

Antras etapas liūdnas, nes unikalus sąlytis su bekalbiais daiktais yra pašalinamas. Bet nepaisant visų pastangų filosofiją sunaikinti, ji išlieka, kad ir žargono pavidalu. Išlieka Platono, Aristotelio tomai, Herakleito fragmentai. Reikia dėkoti likimui, kad liko bent tiek. Iš to matyti, jog filosofija atsiranda kaip unikalus religinio santykio su pasauliu antipodas. Filosofija išsiskiria iš mitinio mąstymo. Reikia stebėtis, kad ji išliko bent žargono pavidalu. Stulbinantis dalykas, kad keletas vaikinų senovės Graikijoje padaro tokią intelektualinę revoliuciją.

Trečia epocha – Naujųjų laikų filosofija. XV–XVI amžiuose, lydint fanfaroms, paskelbiama nauja era – proto epocha. Pradedant Descartes’u, visi skelbė racionalumo erą. Jakobinai įveda proto religiją. Robespierre’as pastato obeliską ir liepia garbinti. Baconas skelbia: „Žinojimas – jėga.“ Kantas: „Švietimo epocha – tai žmonijos išsivadavimas iš vaikystės.“ Ir taip iki šių dienų. O neatsitiko praktiškai nieko, tik kad viena religija buvo pakeista kita. Tik kad vietoje Dievo atsirado TV, vietoje bažnyčios – laboratorija. Avangardinė fizika skelbia viską tą patį, ką ir religija (Didysis sprogimas, elementari dalelė, kvarkai, stygos, pamatinės simetrijos ir pan.) Viskas detaliai išaiškinama. Žodžiai, atitinkantys Dievą, yra „materija“, „energijos tvarumo ir kitimo dėsnis“, „genai“, „elektronai“ ir t. t. Bet ir krikščionybė jau buvo praktiškai labai efektyvi. Kai sakoma, kad mokslas pažįsta gamtą, ką tai reiškia? Kas geriau ją pažįsta – ūkininkas ar Nobelio premijos laureatas? Ar tai, jog kiaulei priauginai žmogaus galvą, reiškia, kad pažinai gamtą? Trumpai tariant, naujaisiais laikais filosofija, deja, neatgimsta. Lygiai dėl to paties, kaip ir krikščionybės eroje. Griežtai technofanatikų uždrausta individuali patirtis. Kantas taip ir sako: „Aš galiu pažinti tik tai, ką pats pasigaminu.“

Kaip atsiranda modernusis eksperimentinis metodas, kuriuo grindžiamas visas gamtamokslis? Iš kur jis atsirado? Tai tiesiogiai perimta iš inkvizicijos. Galileo buvo puikiai susipažinęs su inkvizicijos metodais (ironizuoju). Vėliau tą perėmė ir bolševikai. Tas vaikinas Galileo buvo specas. Jis padarė atradimą: „Inkvizicijos parametrus praplėsime ir įkišime ne tik žmogų, bet ir daiktus.“ Jeigu bandomasis triušis neprisipažįsta, mes jį priversime. Triušis prisipažįsta. Taip visas Žemės rutulys paverstas „kankinimo triušiu“. Baconas taip ir sako: „Nelaukiame malonių iš gamtos, su ja turime elgtis kaip tardytojas su tardomuoju.“ Inkvizicijos metodai (raganų deginimas) pradedami taikyti nežmogiškajai duotybei. Nuolatiniai skelbimai „Atradome naują dalelę“. Bet ji padaryta, o ne atrasta. Dalelė atsiranda ją matuojant (vieno iš kvantinės mechanikos kūrėjų Heisenbergo neapibrėžtumo principas tą patvirtina). Tai jau yra inkvizicija. Nėra jokių genų, jie yra padaromi. Kol nesunaikinai padaro, tol nėra jokių genų, o tada jau jie yra padaromi. Čia pamatas vėlgi yra kalba, tik kad ten dar natūrali kalba, o čia kalba jau matematinė. Newtono Principia galime vadinti „Mokslo Biblija“. Dar XIX a. tokių akivaizdžių kliedesių nebuvo. Avangardinė fizika šiuo požiūriu nusikliedžia. Tai yra ta pati teologija. Su tuo filosofija neturi nieko bendro. Negali būti jokios mokslo filosofijos. Nes filosofija yra individuali patirtis, kuri moksle yra išjungta – esi verčiamas atsisakyti savo individualios, natūralios patirties. Visa, ką matome, atseit tėra sapnas, Majos skraistė. Mokslas tvirtina, kad esu tik kvantų, kvarkų ir atomų mišinys. Tas pats sakoma induizme – „viskas tik sapnas“. Todėl negalima vadinti tikrais filosofais nei Descartes’o, nei Berkeley, kurie teigia, kad atseit viską gamina sąmonė.

Nepaisant visų technoteologijos pastangų įveikti filosofiją, šis dalykas nepavyksta. Antrą kartą fiasko. Šaukiama, jog „mes viską padarysim, filosofija – kliedesiai“, bet čia pat iškyla graikų filosofijos terminai. Vėl reikia stebėtis tuo, kad filosofija nebuvo sunaikinta, nes racionalistai darė viską, kad ją sunaikintų. Antras filosofijos šturmas nepavyksta, nors ji ir paverčiama mokslo tarnaite (prieš tai buvo teologijos). Nors jos likimas liūdnas, bet, nepaisant to, ji išlieka. Kad ir kaip keista, pirmas žingsnis į autentišką filosofiją padarytas neseniai. Tai Kierkegaardo transcendentinis judesys. Atsiranda žmogus, įrodęs graikų filosofijos unikalumą. Vėl iškeliamas individualus bekalbis sąlytis su pasauliu, patyrimas, ironijos, skepsio, humoro principai, kurie atsiranda kartu su pačia filosofija. Su Kierkegaardu prasideda filosofijos atgimimas. Jo svarbiausia idėja – atgaivinti autentišką krikščionybę, bet jis vėl sugrąžina į „apyvartą“ pagrindines filosofijos kategorijas. Iki Kierkegaardo buvo jovalas. Turint galvoje šį filosofijos likimą – daugiau kaip 2000 metų grynu pavidalu filosofijos nebuvo iš viso. Jos idiomatiškumas buvo užblokuotas. Painiava tęsiasi po šiai dienai.

Religiją galima suprasti iš pačios kalbos; krikščionybėje Dievas yra žodis. Užtenka paties žodžio – iš jo paties gali paaiškinti Dievo esmę. Religijos metafizinį branduolį sudaro kalba. Dabartinį mokslą irgi galima suprasti tik iš kalbos. Kiti sakys, kad Arvydas Šliogeris kliedi, nes yra objektyvi realybė – atomai, kvarkai ir t. t. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip ir yra, bet jeigu eisime į pačią moderniojo mokslo esmę, pamatysime, kad ją sudaro tokie metodai: 1) matematinis moduliavimas; 2) eksperimentas. Vienintelė mokslo kalba – matematika. „Ji yra raštas, kuriuo galime pažinti pasaulį“, – tvirtino dar Galileo. Natūrali kalba nebėra mokslo kalba. Moksle yra tiek mokslo, kiek jame yra matematikos. Mokslas juda per hipotezes. Iškeliama hipotezė, o po to ji jau tikrinama eksperimentu. Bet pats žodis „tikrinama“ yra klaidingas. Iš tikrųjų – iškeliu hipotezę, paskui pasiimu prietaisus ir darau eksperimentą. Eksperimentas nėra nekaltas sąlytis su daiktu. Hipotezės primetimas eksperimentu yra ne kas kita kaip kalbos matricų primetimas daiktams, pačių daiktų prievartavimas pagal modelius, kuriuos primeta kalba. XIX a. tai dar buvo neaišku. Šios iliuzijos dingo, Heisenbergas suformulavo neapibrėžtumo principą: „Paties atomo nepagausi, nes jį veikia prietaisas.“ Mokslininkas pagauna ne grynus daiktus, o pagamina savo tyrinėjamą objektą. Kalba moksle yra absoliutus a priori. Naiviai žvelgiant, nėra jokių laukinių; mūsų laukiniškumas reiškiasi kitomis formomis. Skirtumas neesminis, tik kitokie prietaisai, bet pamatinė žmogaus būklė nesikeičia. Laukinis tėra mūsų dirbtinis konstruktas, kalbos matrica. Baudrillardas šaiposi iš antropologų: paaiškėjo, kad tie indėnai baltuosius niekina. Tai ryškus pavyzdys: žiūri į jį (indėną) kaip į objektą, bet jis žiūri į tave lygiai taip pat. Čiukčiui mes irgi esame laukiniai; ne aš tyrinėju atomą, bet atomas mane tyrinėja, ne aš tyrinėju papūgą, bet papūga mane tyrinėja.

Moksliniame tyrinėjime tyrinėjamas ne bekalbis pasaulis, o kalbà užnuodytas pasaulis. Jau Kantas suvokė, kad apie daiktus savaime (Ding an sich) aš nieko nežinau. Kantas čia geriausiai atskleidė tyrinėjimo ribotumą. Mokslas, poezija ir religija yra labai giminingi. Tai yra trys to paties sąlyčio su daiktu variantai. Ir moksliniam, ir religiniam, ir poetiniam žvilgsniui į daiktą būdinga tai, kad tarp manęs ir daikto yra kalba, kalbos ekranas. Pradžia ir pabaiga moksle yra kalba. Paradoksas tas, kad graikų filosofai sakė, jog mūsų reikalas yra leisti atsiverti bekalbiam daiktui, puikiai žinant, kad tarp manęs ir bekalbių daiktų egzistuoja kalbos ekranas. Tikslas – iškelti daikto nežmogiškumą į pirmą planą. Ar tai įmanoma, jau kitas klausimas. Visa kita pagrįsta kalbos suabsoliutinimu.

Tikroji žmogaus prigimtis yra kalba; žmogaus esmę sudaro ne gyvūniškumas, o tai, kas jį skiria nuo gyvūno. Žmogus yra vilkas idealistas. Lemtingiausi žmogaus sprendimai yra pasiekiami kalbos dėka. Graikai klausia, kaip atrodo bekalbiai daiktai, suprasdami, kad tarp daikto ir kalbos stovi nematoma siena. Raštas į Graikiją buvo ką tik atėjęs. Jis jau yra matomas. Graikai suvokė, kad raštas jau nėra šneka; skaitydami mes jau įeiname į sąlytį su kalbos maišu, kalbos agregatais. Galileo aiškina, kad „gamta yra knyga, parašyta matematine kalba“. Ant visų daiktų uždėtas kalbos luobas, kalbos drabužis. Graikų filosofai pirmieji padaro unikalų judesį, keldami klausimą, ar aš galiu matyti bekalbį daiktą, grynąjį nežmogiškumą? Ar aš, žmogus, galiu matyti pasaulį nežmogiškai? Ar varnėnas gali matyti pasaulį nevarnėniškai? Ne, niekada. Mano sąlytis su pasauliu nulemtas prigimties. Tai fantastiškas judesys. Žmogus yra vienintelė būtybė, kuri gali pažvelgti į pasaulį nežmogiškai. Šuo nešuniškai pažvelgti, matyt, negali. Žmogus čia yra unikumas, galintis pažvelgti nežmogiškai, ar bent jau gali kelti tokį klausimą. Vulkanui nereikia žiūrovų; žmogus gali suvokti, kad nežmogiškas daiktas egzistuoja savyje ir sau. Pati kalba paliudija, nes yra žodis „nežmogiškumas“. Kantas sako: „Žmogus negali pažinti daikto savaime, negaliu net pamatyti daikto savaime.“ „Praktinio proto kritikoje“ sakoma, kad šis daiktas savyje yra Dievulis. Bet jį matyti galima, tik reikia nusiimti kalbos akinius, netgi mąstyti, netgi kalbėti apie bekalbį daiktą galima. Herakleito ištarmė: „Viena, vienui viena yra išmintinga ir nenori ir nori Dzeuso vardu vadintis.“ Herakleitas suvokia, kad daiktas yra anapus kalbos, kita vertus, aš noriu jį įvardinti. Tai unikalus graikų atradimas. Filosofija šiuo požiūriu yra absoliučiai vieniša.

Kaltinimas Galileo: „Ar mišios, kurias žiūri pro teleskopą, dar mišios ar jau ne?“ Mišiose reikia dalyvauti. Religijos ir mokslo ginčas – tai ginčas tarp broliukų, kaip ir konkurencija tarp krikščionybės ir islamo. Jeigu tariame, kad absoliuti religija yra kalba, kad tai tėra skirtingos kalbos matricos, ta konkurencija tarp religijų yra natūrali. Religijoje – „tiesa yra Biblija“, moksle – „tiesa yra Newtono dėsniai“, ir taip iki šiol jie žvairuoja vienas į kitą. Bet filosofija yra išimtis, ji prasideda tada, kai tariama, kad nuo kalbos negalima pabėgti. Filosofas, kaip žmogus, irgi pasmerktas kalbai, bet pradžia yra sąlytis su daikto nežmogiškumu.

Aristotelis skiria physei onta, bekalbius daiktus, ir technei onta, dirbtinius, sužmogintus daiktus. Filosofas turi orientuotis tik į physei onta, į nežmogiškumą, esantį daiktuose. Kartu vienintelis jo instrumentas yra kalba. Tai absoliutus paradoksas. Jos pradžios taškas – bekalbių daiktų patyrimas, bet jis vis tiek pervedamas į kalbą. Sutapimo būti negali, filosofas visada suvokia šią prarają, egzistuojančią tarp daiktų ir kalbos. Prielaida ta, kad siekiama adequatio intellectus ad rem – kalbos ir daiktų atitikimo, bet tai yra tik idealas. Pats atitikimo imperatyvas gali iškilti tik tada, kai suvokiama, kad esama neatitikimo, kad kalba daiktų neatitinka. Platonas „Kratile“ apie tai kalba. Pagrindinė problema: kaip tie žodžiai atsiranda – iš pačių daiktų ar Dievas juos mums davė? Suvokiamas pamatinis daikto ir žodžio neatitikimas. Todėl tiesa nepasiekiama, ji tėra tikslas. Pats pirminis filosofijos orientyras yra nežmogiškieji daiktai, kurie negali būti pažinti, tik mąstomi. Bet koks pažinimas jau yra sužmoginimas. Vladimiras Iljičius Leninas yra sukūręs „atspindėjimo teoriją“. Žmogaus sąmonė atseit atspindi pasaulį. Pažinimas yra atspindėjimas. Jis aiškina, kad smegenyse yra veidrodukas, kanalėliai, aš pasižiūriu į daiktą ir jis atsispindi jame. Tai materialistinė atspindėjimo teorija. Kalbama apie pažinimą, o ne matymą. Kantas: „Mes pažįstame pasaulį tik tiek, kiek jį perdirbame, taip jį keisdami.“ Kuo? Kalba. Kalba perkuria pasaulį, pažinimas yra perdirbimas. Mokslo paradigma – eksperimentas yra daikto keitimas. Pažinimas yra pasaulio sužmoginimas. Dažniausiai tai sąmoningas ar nesąmoningas daiktų keitimas. Todėl filosofija yra nemėgiama, ji yra vieniša. Pati pirminė filosofijos intuicija, kurią jau suvokia Herakleitas, – kad bekalbis daiktas ir nenori būti įvardintas (esama ir nežmogiškosios realybės), ir nori (aš, filosofas, galiu ją gaudyti tik kalba). Bet kol aš ją perkelsiu į kalbą, turiu ją pamatyti, patirti. Graikai tikėjo, kad tai galima padaryti.

Filosofas gali akimirką pamatyti daikto idėją, jo nežmogišką veidą (eidos – nežmogiškas daikto veidas). Idėja (eidos) – daikto nežmogiškumas. Gėrio idėja – tai, kas anapus būties. (Pasak Parmenido tezės, kalba ir būtis yra tas pats.) Graikų filosofijos interpretacijose į tai dažnai nekreipiama dėmesio. Karlas Popperis aiškina, kad „graikų filosofija buvo antropomorfinė, o mes, mokslininkai, pagauname tikrus daiktus“. Tai nesąmonė. Graikų tikslas – pamatyti bekalbį daiktą, daikto nežmogiškumą. Tai yra filosofijos orientyras. Filosofas turi kalbėti apie tai, apie ką negalima kalbėti, ko negalima pasakyti. Orientyras – nežmogiškumo sluoksnis daikte. Nežmogiškumo aš negaliu išsakyti, bet tai nereiškia, kad negaliu jo pamatyti. Platono „Olos alegorija“ liudija, kad tai velniškai sunku. Ten vaizdžiai kalbama, kaip sunku nusimesti grandines; nežmogiškumas baisus, jo šviesa apakina. Bet tai yra tai, ką turi daryti. Turi pratintis. Žmogus pažįsta tik sužmogindamas daiktus. Netikslu sakyti, kad žmogus pažįsta gamtą. Graikiška prasme, jis pažįsta tik tai, kas daiktuose sužmoginama, leidžiasi pertvarkoma kalbos matricomis. Bet tai nereiškia, kad aš pažįstu gamtą kaip nežmogiškumą. Pažįstame tai, ką patys sukonstruojame, o ne daiktus savaime. Graikai tai jau puikiai suvokė. Mes galime matyti daiktą savaime, bet pažinti jo negalime, sakė graikai.

Filosofas žino, kad jis niekada nepažins tiesos, bet tai nereiškia, kad jis negali jos siekti. Matyti, patirti, bandyti papasakoti jis gali. Mąstyti nežmogiškumą galima ir net reikia, bet pažinti jo neįmanoma. Graikai atskiria pažinimo ir mąstymo sritis. Filosofija turi agnostinį potencialą. Tiek, kiek mąstau nežmogišką daiktą, tiek jo nepažįstu. Taip pasipildo pati nežinojimo prezumpcija. Daikto savaime aš negaliu pažinti, bet galiu jį patirti. Patyrimas dabar yra beviltiškai subanalintas. Pirminė jo prasmė – sąlytis su daikto nežmogiškumu. Per patyrimą atsiveria daikto transcendentiškumas. Patyrimas iš esmės yra bekalbis. Nuostaba – patyrimo pamatinė matrica, filosofijos šaltinis. Ji taip pat išreiškia nežinojimo prezumpciją. Aš stebiuosi tuo, ko nežinau. Gyvename instrumentinių santykių pasaulyje, kalba mums paaiškina daiktą. Bet nuostabos akimirką aš prarandu žadą, dingsta kalba, pamatau bekalbį daiktą. Todėl graikams ji yra pavyzdinis dalykas. Nuostaboje glūdi klausimas. Klausianti būsena ir yra nežinojimo būsena.

Nežmogiškas daikto veidas ir yra tiesa. Pontijus Pilotas kelia klausimą, kas yra tiesa. Tiesa gali būti tik klausimas, bet niekada – atsakymas. Nežinojimo prezumpcija yra lemtingas dalykas filosofui. Iš to kyla paprastas dalykas – pakantumas. Jeigu nežinau tiesos, negaliu būti nepakantus kitam žmogui, kuris mano kitaip. Filosofo prigimtis yra dialoginė, jis negali būti monoteistiškas. Aš galiu patirti tik vieno daikto pusę. Dviejų mirtingųjų patyrimas sutapti niekada negali. Nepakantumas filosofui yra uždraustas dalykas. Čia kalbama apie struktūrinę toleranciją. Į kitą galiu kreiptis tik kalba. Nėra kito būdo. Dialogas yra nežinojimo prezumpcijos kristalas. Tikintysis, mokslininkas gali būti monologiški. Filosofas to negali sau leisti, nes jo žvilgsnis ribotas ir tai jis pripažįsta…

//

Monologiškas filosofas, ypatingai vertinęs dialogą. Dialogas gerąja prasme sulygina (būtent gerąja prasme!), neatimdamas iš tavęs akademinių kredencialų, jeigu juos užsidirbai. Į atmintį įsirėžė jo paskutinės paskaitos Vilniaus Universitete žodžiai, kurių reikšmę sunku suprasti remiantis kokia nors semantine kalbos logika, bet kurių prasmę labai aiškiai galime jausti: „Aš niekada nevadinau graikų senovės graikais, nes jie yra jaunesni už mus visus čia sėdinčius kartu sudėjus.“ Dabar atrodo taip, tarsi jis tikrai buvo vienas iš jų. Transcenderas Marijos žemėje – būtent tokį jį prisimenu aš.

Tautvydas Vėželis

 

Taip pat: Arvydo Šliogerio paskaita VU 2011 metais (garso įrašas)

2 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *