Pokalbiai apie esmes. Apie filosofo egzistencinį tipą

pagal | 2020 08 16

Pradedame dalintis knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Pateikiamame epizode kreipiamas dėmesys į filosofijos ir filosofo suvokimą šiandien: ar apie filosofiją galima kalbėti kaip apie gyvenimo būdą; ar vis dar įmanoma ką nors esmingo pasakyti ne žaidžiant kalbinius žaidimus, o žvelgiant į daiktus bekalbiu teoriniu žvilgsniu, prieš tai atlikus totalinės ironijos judesį kalbos atžvilgiu?

POKALBIAI APIE ESMES

Apie filosofo egzistencinį tipą

Du teorai

Du teorai (2009, fragmentas) // nuotr. aut. Zita Šliogerienė

Virginijus Gustas. Viena iš nuolat filosofiją lydinčių temų yra jos siejimas, tapatinimas su tam tikru gyvenimo būdu. Kalbėdamas apie filosofijos esmę, ne kartą esate minėjęs, kad šis siejimas mūsų laikais labai iškreiptas. Filosofijos vardu manipuliuoja daugybė neaiškių tipų, ja dangstosi verslininkai, pseudomokslininkai ar ideologai, tačiau akivaizdu, jog šiai publikai filosofija pati savaime rūpi mažiausiai. Ar pritartumėte, kad kasdienybės požiūriu apie filosofiją būtų geriausia kalbėti kaip apie gyvenimo būdą? Jeigu tikėsime Pierre’u Hadot ir kitais tyrinėtojais, sakančiais, kad Antikoje filosofija pirmiausiai buvo suvokiama kaip gyvenimo būdas…

Arvydas Šliogeris. Aš tau atvirai pasakysiu – nebetikiu, kad koks nors tų vadinamųjų Vakarų personažas, įskaitant ir vadinamuosius filosofus, apskritai dar galėtų ką nors esminga pasakyti ne apie filosofiją kaip teksto duotį, o iš filosofijos vidaus. Vakariečio gyvenimo būdą dabar diktuoja ne filosofai, o šarlatanai, lygiai kaip helenizmo laikais gęstančiame Antikos pasaulyje. Nebetikiu. Žinoma, tai bjaurus teiginys, ir aš visada darau vieną pataisą, formuluoju maždaug taip: filosofo egzistencinis tipas, žmogus, kuris gali pažvelgti į daiktus bekalbiu teoriniu žvilgsniu, prieš tai padaręs totalinės ironijos (kalbos atžvilgiu) judesį, gali atsirasti bet kada ir bet kur, gal Papua Gvinėjos ar Amazonės džiunglėse, o gal net – nors aš tuo netikiu – Kongreso bibliotekoje, bet šito negaliu žinoti, nes esu ne dievas, o baigtinė būtybė. Aš turiu teisę kalbėti tik apie tai, kas pasirodo viešumoje, kitaip tariant, apie tai, ką žinau, ką esu skaitęs, ką esu girdėjęs. Mano liūdna išvada: bent jau dabar Vakaruose tokio egzistencinio tipo, kurį be jokių išlygų galėčiau vadinti filosofu, nebėra. Bujoja kompiliuotojo arba citatoriaus (tebūnie naujadaras), psichologo-mistiko, arba Derrida ir Deleuze’o stiliaus kabalisto tipas. Kabalistu aš vadinu kalbos vergą, žmogų, kuris yra absoliučiai valdomas kalbos fantomų, – iš esmės tai ne filosofinis, o mitinis personažas. Kabalistu dar galiu vadinti žmogų, kuris visiškai nebesusiliečia su bekalbiais daiktais, tokį grynojo teksto fetišistą filologą.

Perversk įvairiausius žinynus, įvairiausius leidyklų siūlomus prospektus, pasikapstyk interneto šiukšlyne ir nesunkiai įsitikinsi, kad tai, kas iš inercijos (arba pagal biurokratinę nomenklatūrą) vadinama „filosofija“, iš tikrųjų tėra taikomoji filologija (angliškai humanities). Šitos apgailėtinos filologijos dalykas, ar objektas, kaip tau pasakytų filosofijos „ekspertai“ – mirusios praeities filosofijos tekstai, ir tai ne visada. Taigi filologas citatorius yra tas pats kabalistas, tik dar nykesnis už gryną kabalistą, nes kabalistas, šiaip ar taip, kaip ir kiekvienas šamanas, vis dėlto tiki, kad bendrauja su kažkokiomis aukštesnėmis galybėmis. Pavyzdžiui: Derrida pasakoja, kad esama kažkokio „grynojo skirtumo“, différance. Kur jis yra, kaip jis yra ir kaip gali egzistuoti skirtumas be to, kas skiriasi, niekas nežino, o mažiausiai pats Didysis Dekonstruktorius, sugebantis tik komentuoti, ir dar savavališkai, svetimus tekstus. Tas différance turėtų būti kažkokia absoliuti realybė, su kuria aš stebuklingu būdu bendrauju. Ir pats virstu Didžiojo Kažko valdomu sofistu. Filologas citatorius (tokių dauguma, pavyzdžiui, Lietuvoje) yra daug bailesnis ir nuolankesnis – jis čiupinėja kokį nors Heideggerio, Nietzsche’s, Platono, Husserlio, Kanto ar Dunso Škoto tekstą ir, šiurkščiai sakant, tą tekstą mėsinėja lyg papjautą kiaulę: „analizuoja“, „tyrinėja“, „interpretuoja“, cituoja, – kitaip sakant, užsiima numarintos kalbos kombinatorika. Atradimai didingi: štai, rėkia citatorius, Platono „Faidre“ žodis „eiti“ pavartotas 32 kartus, o štai Freudo tekste sakinys išdėstytas tokia tvarka – veiksnys, tarinys, aplinkybės! Kitas citatorius viską apsuka kitaip ir rėkia: štai Heideggerio „Būtyje ir laike“ 123-iame puslapyje aplinkybės eina pirma, po to eina tarinys, ir tik paskui jau veiksnys. Arba dvidešimt metų kariauja už tai, kad to paties Heideggerio Dasein į lietuvių (rusų, anglų, mongolų) kalbą būtų verčiamas ne „čia-būtis“, o „štai-būtis“, ne „esinys“, o „buvinys“. Dar vienas visur ieško, pavyzdžiui, nihilizmo ir, žinoma, jį randa net šiukšlių dėžėje. Bet tai ir viskas, citatorius daugiau nieko nepajėgia, be to, ir nenori pajėgti, nes bijo įžeisti autoriteto šventenybę. Jei aš jo paklausiu, kokiam velniui reikalingas tas teksto mėsinėjimas ar jo citavimas, jis atsakys taip: „Aš tau pasakysiu, ką Heideggeris galvojo iš tikrųjų“, – tarsi pats Heideggeris, kaip tas Delfų orakulas, pats nežino, ką galvoja ir kalba, o štai citatorius tai žino geriau už patį Heideggerį. Tada sakau labai paprastai: neįmanoma, kad tu apie Aristotelį ar Heideggerį papasakotum geriau, negu Aristotelis ar Heideggeris papasakojo patys apie tai, ką jie pamatė kaip bekalbę, netekstinę duotį. Tu nesugebi to padaryti, nes jei sugebėtum, neužsiimtum tavo paties numarintų tekstų mėsinėjimu, o eitum prie paties daikto ir pasakotum, ką pamatei pats, be autoriteto akinių. Pats bekalbis daiktas tau padiktuotų, ką turi ir gali pasakyti.

Šitokia impotentiška numarintos kalbos kombinatorika tarsi lavina užtvindė Vakarų intelektualinę erdvę, todėl aš ramiai sakau, kad to, ką vadinu filosofija, arba to, ką filosofija vadino didieji graikai, viešumoje nebėra. Netgi sakau dar radikaliau: peržvelgdamas visą vadinamąją Vakarų filosofiją, tai yra tą filosofiją, kuri atsiranda Aleksandrijoje, pereina į vadinamąją krikščioniškąją tradiciją, paskui į vadinamąją racionalistinę, o dabar į vadinamąją postmodernistinę fazę, randu tik filosofijos trupinius, tarsi atsitiktinai patekusius į teologijos, gnoseologijos, sociologijos ar psichologijos masyvą. Negraikiškuosiuose Vakaruose štai jau du tūkstantmečius vyrauja teologiškai fetišizuotos kalbos žaidimai – pavėlavęs teologas Wittgensteinas tiksliai apibūdino keltogermanų mąstymo stilistiką. Beje, skaitydamas Wittgensteiną, akivaizdžiai matai, kad jis instinktyviai nusako tai, ką pats daro: žaidžia kalbos žaidimus panašiai kaip vaikas, dėstantis lego kaladėles. Esama tekstų, esama kalbos, o aš, girdi, esu kalbos dėlionių konstruktorius: štai dabar padarau loginį atomą, kitąkart – semantinę varlę, o paskui statysiu lingvistinį socializmą. Tai tik tiek ir beliko. Žinoma, padėtis liūdna, bet dabar tiesiai sakau: kad mano supratimu, keltogermanai turėjo ir turi teologiją, gnoseologiją, etiką, mistiką, estetiką, sociologiją, hermeneutiką, fenomenologiją, bet neturėjo ir neturi filosofijos; ji begėdiškai buvo ir yra verčiama vegetuoti tik kaip teologijos arba mokslo (pasaulietinės teologijos) tarnaitė. Žinoma, kaip sako, regis, Anaksagoras, visur gali rasti visko. Jei žvelgi tokiu žvilgsniu, tada ir Augustino, ir Dunso Škoto, ir Kanto, ir Heideggerio, ir Derrida ar Deleuze’o tekstuose gali surasti sakinių, kurie rodo į pačius daiktus, o tai reiškia, kad jie akies krašteliu netyčia pamatė bekalbį daiktą. Bet tai tik atsitiktinės inkrustacijos, o branduolys yra kabalistinis arba teologinis. Apskritai dabar pasakyčiau net taip: keltogermanai turi tik teologiją. Skiriasi tik teologijos fizionomijos. Yra aleksandrietiško stiliaus krikščioniškoji teologija, kuri pirmą kartą užsimezga, kai siroafrikiečiai pagamina tą keistą monstrą ir jį kažkodėl pavadina filosofija. Dabartiniai istorikai tokių personažų kaip Klemenso Aleksandriečio, Filono Aleksandriečio, Augustino, Origeno, Tertuliano ar Proklo raštus vadina filosofija. Bet tai gryniausia teologija, nes šių personažų pamatinės tezės niekaip nepatikrinamos jusliniu patyrimu, lygiai kaip, pavyzdžiui, Darwino evoliucijos teorija arba paistalai apie Didįjį Sprogimą. Aš prarandu žadą, kai sakoma, kad dievas turi tris hipostazes – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, o štai žmogus, girdi, pagimdytas beždžionės. O kodėl ne krokodilo? Kai girdžiu visas tas teologines pasakas, ką aš galiu daryti? Štai jeigu man sakytų: žinai ką, nuvažiuok prie Grūdos, atsisėsk savo mėgstamoje vietoje, ant tiltelio prie Kašėtų, pasėdėk kiek laiko ir pamatysi, kaip staiga iš po juodalksnio šaknų išlenda trigalvis Dievas, o štai ten, kitoje upelio pusėje, prie štai anos sietuvėlės, beždžionė gimdo „Dievo paveikslą“. Tada aš atsakau: puiku, vyrai, jūs labai šaunūs, kad man tai pasakėte, aš taip ir padarysiu. Arba jie pasakys kitaip: įlįsk į Aleksandrijos biblioteką, pasėdėk prie stalo ir pamatysi, kad staiga į biblioteką įeina Dievas su trimis galvomis. Arba dar kitaip: užlipk ant keturiasdešimties metrų aukščio uolos, viršuje – kvadratinio metro plotas, pasėdėk ten keturiasdešimt metų ir tave garantuotai aplankys Dievas su trimis galvomis. Arba: įlįsk į celę, o dar geriau į gelžbetoninį bunkerį, užsimūryk, pasistatyk staliuką, pasidėk ant jo Bibliją, skaityk ją, ir po dešimties ar penkiolikos metų pas tave ateis Dievas, jau laikantis savo rankoje pirmykštį singuliarą, iš kurio po trijų minučių išsprogs visata. Bet būkime sąžiningi – jis neateina. O jeigu ateina, tai aš galiu spėti, kad tas žmogus yra paranojikas, kad ir apie ką jis kalbėtų: apie trigalvį Dievą, libido, būtį, Didįjį sprogimą ar mane pagimdžiusią beždžionę. Tokia yra teologija, nesvarbu, bažnytinė ar pasaulietinė.

Paskui dar pasakojama, kad, girdi, penkioliktajame šimtmetyje prasideda renesansas, atgimimas, sugrįžta mokslai, sugrįžta blaivus žvilgsnis į pasaulį, pagaliau mes atrandame gamtą, pagaliau mes atskleisime tiesą apie gamtą, atsisakysime visokiausių metafizinių kliedesių, mitų ir panašiai. Ateina Descartes’as ir kiti „racionalistiniai“ personažai – Spinoza, Hume’as, Locke’as, Kantas, Hegelis. Bet dabar pažiūrėkim: o ką gi jie sako? Gerai, ten buvo „Dievas“ su trimis galvomis, o dabar ateina Descartes’as, Locke’as, Berkeley’is ar Kantas ir sako: žinai, štai šitų tavo – naiviojo realisto – tiesiogiai matomų juslinių daiktų iš tikrųjų nėra, tai tik antrinių savybių kompleksai, pagaminti tavo sąmonės fabrike; ogi daiktas savaime niekaip nepagaunamas, nei matomas, nei girdimas, nei lytimas, nei net apskritai nepatiriamas, o duotas tik žodžiuose „daiktas savaime“. Jeigu aš jo paklausiu: tai ką man, vargšui, daryti, kad atsikratyčiau juslinių haliucinacijų, – jis atsakys maždaug taip: nesijaudink, kur nors nepasiekiamoje anapusybėje turi būti koks nors demonas, tų haliucinacijų autorius, šaltinis, bet iš tikrųjų nėra nei raudonos rožės, nei žaliuojančio medžio, nei žydinčios obels, iš tikrųjų egzistuoja tik Dievas, materija, atomai, bangos, laukai, dvasia ir kvarkai. Tie „daiktai savaime“ veikia mano jutimo organus ir man atrodo, kad ta žydinti obelis yra baltai žalia, o rožė – raudona. Iš tikrųjų ji bespalvė, ten juda kažkokios šviesos bangos, vienos tokio ilgio, kitos kitokio, todėl jeigu jos ilgis, pavyzdžiui, penki centimetrai, tada rožė raudona, jeigu ilgis aštuoni centimetrai, tada juodalksnis yra žalias. Tuomet aš vėl nekantriai, lygiai kaip ir ano vaikino, kuris sėdi bunkeryje ir skaito Bibliją, klausiu pono Hume’o, pono Locke’o, pono Kanto ir pono Hegelio: jeigu aš nuvažiuosiu prie Grūdos, atsisėsiu ant Kašėtų tiltelio, prisiminsiu jūsų rekomendacijas, ar aš pamatysiu šitas bangas? Ponas Kantas atsakytų: ką jūs, kaipgi šitaip vulgariai galima suprasti mano mokslines įžvalgas; ant tiltelio nieko nebus, reikia eiti į laboratoriją. Kaip anas sako – eik į celę, lygiai ir šitas sako – eik į bunkerį, tik aname bunkeryje guli Biblija, o šitame koks nors oscilografas, mikroskopas ar kompiuteris. Paspausi mygtuką, įsižiebs Ekranas, ir jame pamatysi banguojančias bangas ir kvarkiančius kvarkus. Iš tikrųjų esu tai matęs – paspaudi mygtuką ir oscilografo ekrane vingiuoja tokia gyvatėlė. Dabar dar kartą galima paklausti Kanto, Hegelio arba Newtono: ar ta raudona gyvatėlė žydrame oscilografo ekranėlyje ir yra toji nematoma banguojanti banga? Bet palauk, sakei, kad ji bespalvė, o man vaidenasi, kad ji raudona? Tai kaip čia dabar yra? Matai, sakys jie, ta banga iš tikrųjų yra kažkur ten, anapus, o čia yra tik jos pėdsakas. Bet aš esu atkaklus ir bukas, todėl klausinėju toliau, ir kuo tai baigiasi? Visiška mistika. Išvada peršasi pati – racionalistinė filosofija irgi yra teologija, ir netgi labai vulgari. Anas krikščionių ar islamo teologas tau sako – turi įlįsti į bunkerį, kad susitiktum su pačiu „Dievu“. O teologas racionalistas geriausiu atveju žada man susitikimą su purvo gumulėliu arba drumzlina bala, kurioje banguoja banguojančios bangos. Be to, anuometinio teologo bunkeryje-fabrike kabo gražios ikonos, kvepia smilkalai, o čia stovi bjaurios metalinės ar plastikinės dėžės. Esminio skirtumo nematau, tik estetinį. Ir ten vienuolynas, kur tu atsitveri nuo pasaulio, ir čia, kur privalai nusisukti nuo gyvojo pasaulio ir spoksoti į Ekraną, kurį, beje, McLuhanas labai tiksliai vadina „ikonoskopu“. O kodėl aš turiu į jį žiūrėti? Kodėl tik Ekrane yra tiesa? Kodėl tik čia yra patys daiktai? Kodėl ne prie Kašėtų tiltelio? Tai malonėk pasakyti, koks skirtumas tarp krikščioniškosios teologijos ir, pavyzdžiui, fizikalistinės teologijos? Ten trigalvis Dievas, angelai, dvasios, nekalti prasidėjimai, stebuklai, o dabar toji pati anapusybė vadinama bangomis, elektromagnetiniu lauku, atomais, kvantais, klonavimu arba dėsniais. Tai ne filosofija, tai teologija.

V.G. Ar šie jūsų suminėti dalykai leidžia manyti, kad kasdienybės teritorijoje, ten, kur nebematote egzistencinio filosofo tipo, kalbėti apie filosofiją apskritai yra beviltiška? O jeigu taip, tuomet ir pastanga ieškoti individo, kuris būtų matomas viešai ir į kurį pažiūrėję galėtume sakyti: „Štai filosofas“, skamba kaip visiška utopija?

A.Š. Matai, filosofijai niekada nebuvo lengva, nes ji nuolat stumiama į kampą, vejama lauk iš matomo horizonto. Kokiu būdu? Atviru teroru arba rafinuotai: kadaise buvusi krikščioniškosios teologijos tarnaitė, dabar ji tapo mokslo arba, pasakius tiksliau, technologinio mito tarnaite. Bet summa summarum ir vienu, ir kitu atveju ji pajungiama teologijos, nes ir senoji, ir naujoji teologija, t. y. technoteologija, primygtinai bando mus įtikinti, kad tikroji realybė nematoma ir niekas negali jos pamatyti. Tyliai arba atvirai sakoma, kad privalai tikėti, jog taip yra, kadangi taip pasakė arba Biblija, arba Mokslas. O jeigu man nepakanka tikėjimo? Jeigu aš sakau, kad noriu pamatyti savo akimis? Tada sakoma – esi naivus realistas. Jeigu tiki tokiais dalykais, kurie iš principo negali patekti į regimosios patirties lauką, tada viskas gerai, kokia nors teologija tau dovanos aukščiausią tiesą ir tikrovę; kaip sako Hegelis, sąvoka pereis per daiktus kiaurai, ir turėsi absoliutų pažinimą. O jeigu ne – ant laužo tave! Arba paimkime dabartinę padėtį: jei netiki Mokslu, tada mes tave atjungiame nuo maitinimo baterijų.

Kitaip sakant, du tūkstančius metų žodis „filosofija“ buvo vartojamas visiškai ne ta prasme, kuria vartotas Herakleito, sakančio, kad filosofija yra mano tiesioginio susitikimo su pasauliu pagrindas, kad visa prasideda ir baigiasi mano tiesioginiu patyrimu, juslinių daiktų patyrimu. Aš galiu būti filosofu ir laboratorijoje, bet tada mano tezė bus tokia: aš matau oscilografo ekrane judančią raudoną liniją. Bet tai ir viskas, o kas už jos yra – jūsų kliedesiai. Tačiau tie matematiniai kliedesiai puikiai veikia praktiškai. Nesistebiu: laukinis paima kuoką ir ja smogia savo priešui per galvą. Jis pasiekia rezultatą. Bet kodėl aš turiu sakyti, kad toks veiksmas pagrįstas „objektyviąja moksline tiesa“ arba „gamtos dėsniais“? Galiu klausti: koks ryšys tarp kuokos ir galvos? Jokio. Bet laukinis smogdamas „įrodo“, kad tokio ryšio esama, todėl smūgio rezultatas „dėsningas“.

Lygiai tas pat yra dabartinėje situacijoje, nes sakoma: mokslo tiesas patikrina praktika! Matai, sakoma, mes išradome tam tikras kalbos konfigūracijas, lygtis, formules ir štai – atsirado atominė bomba. O iš ko ji atsirado? Kas bendra iš esmės tarp E = mc2 ir atominės bombos? Visiškai nieko. Nebent kaip gairė Otto’ui Hahnui, kuris ėmė šia formule manipuliuoti ir atkreipė dėmesį į tokius dalykus, į kuriuos ankstesnės teologijos iki jo dėmesio nekreipė. Jam į rankas pateko urano rūda, jis ėmė ją mirkyti, tirpdyti, skaidyti ir galų gale paaiškėjo, kad iš tos rūdos galima pasigaminti puikią bombikę. Ryšys tarp „dėsnio“ ir bombos lygiai toks pat, kaip tarp laukinio kuokos ir jo priešo galvos. Dabar klausiu: o ką čia veikti filosofijai? Atsakymas: nieko. Tai fizikalistinės teologijos sritis. Pasakyti, kad koks daiktas, pavyzdžiui, štai šitas stalas, sudarytas iš atomų, – tai ištarti teologinį teiginį. Atomų savo tiesioginėje patirtyje aš niekada ir niekaip neturiu ir neturėsiu, aš jų nematau ir nematysiu. Sakoma, kad mokslas mums paaiškina pačius daiktus. Nieko panašaus, mokslas mums primeta teologinius vaizdinius, nesvarbu, ar tie vaizdiniai bus pavadinti darvinizmu, ar reliatyvumo teorija, ar gravitacijos teorija, ar elektromagnetizmo teorija. Visa tai man, mirtingai ir baigtinei būtybei, yra lygiai tas pat, kaip inkubai, sukubai, trigalviai dievai, atmanai, nekalti prasidėjimai, mykolai arkangelai, brahmanai, dao ar dar kokios nors mitinės baidyklės.

Mano įsitikinimu, filosofas yra tas, kuris pasitiki ir privalo pasitikėti savo tiesioginiu žvilgsniu į daiktus ir kuris bando papasakoti tai, ką mato tiesiogiai. Aš privalau pradėti ir baigti tuo, ką matau, į ką galiu parodyti pirštu. Tarp akivaizdžios pradžios ir tokios pat akivaizdžios pabaigos galiu paklaidžioti po filosofijos istoriją, po mokslų, menų, teologijų ir kitokių mitų istoriją. Tai netgi būtina, kadangi net Biblijoje gali rasti labai blaivių įžvalgų apie akivaizdžius daiktus, net Newtono veikale Principia gali rasti pakenčiamų pamatymų, kadangi jis nebuvo kvailys, jis irgi pamatė kažką, ką ir aš, kaip matanti būtybė, galėčiau pamatyti. Tik po to atsirado astrofizinis arba mechanistinis mitas. Tačiau visi mitai tėra pirmapradžio pamatymo liekanos, kalbinė akių žvilgsnio periferija. O į pirmapradį, tiesioginį susitikimą su daiktais ir Newtonas, ir Heisenbergas, ir Einsteinas įeina ne kaip mokslininkai, o kaip paprasti mirtingieji. Galbūt jų veikaluose ir likę to pirminio susitikimo su daiktais pėdsakų, bet tai tik inkrustacijos, paviršinis dalykas, o branduolys yra teologinis, mitinis. Todėl ir sakau, kad situacija negraikiškuosiuose Vakaruose du tūkstančius metų yra tokia, jog nerandu nė vieno personažo, kurio išeities taškas būtų tai, ką apibrėžia principas „aš matau“. Tuo tarpu Herakleito, Platono arba Aristotelio išeities taškas buvo kaip tik toks. Bet kuris mitas, kaip sakytų Heideggeris, yra das Man stichija. Einsteinas negali pasakyti: „Aš mąstau“; jis tegali pasakyti: „Taip mąstoma“. Kitaip tariant, technoteologinė kalba perdėstoma lyg kubeliai ir atsiranda reliatyvumo teorija arba kvantinė mechanika. Einsteinas yra tik instrumentas, panašiai kaip kompiuteris, kaip ir kiekvienas teologas. Pavyzdys vėl galėtų būti krikščionių teologija. Koks yra jos absoliutus orientyras? Dievo parašyta knyga. Teologas aiškiausiai suvokia, kad geriausiu atveju jis gali tą knygą komentuoti, kitaip sudėstyti tuos žodžius, tada skaitytojas geriau supras giliąją prasmę ir panašiai. Be tai, ką jis sako, niekaip nepatikrinama. Lygiai kaip racionalistinėje teologijoje, kurią koncentruoja Hegelis. Ten jau atviru tekstu, sakyčiau, netgi chamiškai, kliedima. Žmogus nesigėdija pasakyti, kad jis skaito Dievo mintis. Savo „Logiką“ jis laiko Dievo minčių stenograma, racionalistine Biblija. Jis nesigėdija kalbėti, kad turi absoliutų žinojimą, kad absoliučiame žinojime dvasia pereina per daiktus kiaurai, kad daiktai perregimi, lygiai kaip dabartinėje totalitarinėje stiklo architektūroje. Visas šis apsvaigimas eina nuo krikščionybės užuomazgų iki dabartinių laikų. Vos ne vienintelė išimtis yra ankstyvasis Kierkegaardas, vėl sugrįžęs prie graikiškojo mąstymo stiliaus – ironijos, žmogaus baigtinumo ir pririštumo prie juslinių akivaizdybių. Todėl ir manau, kad Kierkegaardas galbūt yra vienintelis keltogermanų mąstytojas, kuris vėl truputį nuvokia, kas apskritai yra ta filosofija. Tiesiogiai jis nesako taip, kaip aš, kad filosofija yra mėginimas papasakoti apie tai, ką pamačiau savo neakiniuotomis akimis, bet jis irgi pradeda nuo šio motyvo. Pradeda labai radikaliai, teigdamas, kad ironijos judesiu reikia nušluoti visą mitinės-teologinės kalbos masyvą, o pirmiausia krikščionybę. Pabrėžiu – ir krikščionybę, nors Kierkegaardas savo misija laikė tikrosios krikščionybės atgaivinimą. Maža to, ankstyvasis Kierkegaardas ragina pašalinti ne tik krikščionybės, ne tik racionalistinės teologijos, bet ir mokslo kalbą ir atsidurti tuščioje vietoje. Kitaip sakant, jis reikalauja išvalyti iš savo sielos kalbą, tapti tuščiam. Į apyvartą jis vėl įveda graikuose atsiradusią Niekio sąvoką: tu turi tapti tuščias, pašalinti iš savo galvos mitinės kalbos šiukšlynus ir pradėti nuo Niekio, kurio veidrodyje pasirodo patys bekalbiai daiktai. Be to, Kierkegaardas pašalina mito ir jo valdomo žmogaus anonimiškumą. Kaip subjektyvusis mąstytojas, tu sakai: aš esu tas, kuris bando eiti prie daikto ir jį pamatyti. Tu turi eiti prie bekalbio daikto ir jį matyti ne kaip teologas, ne kaip mokslininkas, ne kaip fizikas, genetikas arba psichologas, ne kaip vienuolis, musulmonas ar socialistas – ne, visas tas mitines kalbos kaukes reikia sudeginti ironijos ugnyje. Tik tada paaiškėja, kad esi tik vargšas mirtingasis be jokių mitinių prietarų ar teologinių a priori; tau paprasčiausiai duotas tik vienas būdas susitikti su pasauliu: nusiėmęs nuo akių kalbos akinius, tu gali pamatyti pačius daiktus be jokio mitinio apvalkalo. Niekas už tave to negali padaryti – joks mokslas, jokia religija, jokia teologija, jokie autoritetai, jokia istorija, niekas. Prieš nuogą pasaulį tu ir pats stovi nuogas. Bandyk papasakoti apie jį. Šis Kierkegaardo žingsnis yra lemtingas, net graikai iki tokio grynumo nebuvo priėję. Net Sokratas savo ironijos netraktuoja taip radikaliai, kaip Kierkegaardas, kuriam pirmasis judesys yra begalinis negatyvumas, reikalaujantis nušluoti visą mitinės kalbos masyvą, nusiimti profesinius, religinius arba mokslinius akinius. Matyt, ne veltui Kierkegaardo pagrindinis veikalas taip ir vadinasi – „Baigiamasis nemokslinis prierašas prie filosofijos trupinių“. Tuo metu tai buvo labai aktualu, nes jau įsitvirtino technologinis mitas, technoteologija. Bet kas iš to? Tas pats Kierkegaardas vėl susideda rankeles ir pradeda aiškinti, kaip užsiiminėti krikščioniškąja joga. Kad būtum tikru krikščioniu, tau siūloma tam tikra joga („Krikščionybės pratimai“). Toks siūlymas reiškia tik viena: kad savo ankstyvąją pamatinę intuiciją vėliau Kierkegaardas išduoda. Toliau irgi nieko gero. Nietzsche net neslepia, kad siūlo naują, teisingą mitą: būkite antžmogiais, dalyvaujančiais amžinojo sugrįžimo misterijoje. Bet juk tai ligonio kliedesiai. Sunku suprasti, kaip žmogus, vadinantis save filosofu, gali kalbėti šitokias nesąmones. Teisybė, ir Nietzsche’s raštuose pamėtyta labai gražių dalykų. Pavyzdžiui, Nietzsche sako: mes tol nesusidorosime su Dievu, kol neįveiksime gramatikos. Tai reiškia, kad Nietzsche suvokia mitinę kalbos galybę, – bet tai tik inkrustacijos. Apie vadinamąjį pozityvizmą net nesinori kalbėti. Tai juoda teologija, sakyčiau, gryniausia teologijos forma – juk sakoma tiesiai, kad tikslas yra tyrinėti mokslo kalbą, lygiai kaip krikščionių teologas tyrinėja Biblijos kalbą. Arba, kaip sako Wittgensteinas, mūsų tikslas – tyrinėti kasdienę kalbą. Tarsi egzistuotų kažkokia gryna bedaiktė kalba, pati tampanti pavyzdiniu daiktu. Jeigu sakai, kad tavo reikalas įsmeigti žvilgsnį į nuo visų daiktų atitrauktus kalbos fantomus, tu tampi teologu. Todėl ir Wittgensteinas priskirtinas teologų faunai.

V.G. Wittgensteinas buvo kuklus, saikingas tiek filosofiniuose raštuose, tiek savo laikysena ir, beje, kritikavo Bertrandą Russellą už tai, kad šis iškraipė jo „Loginio filosofinio traktato“ pagrindinę mintį, priskirdamas jam siekį sukurti grynąją kalbą…

A.Š. Bet žiūrėk, vėl atsiranda kažkokie kliedesiai apie gramatines konstrukcijas, loginius atomus, kalbos žaidimus, vėl mėsinėjama grynoji kalba. Eikim dar toliau. Mano mylimas Heideggeris. Liūdnas vaizdas. Žinoma, ir jo tekstuose gali surasti nuostabių įžvalgų. Pavyzdžiui, kasdienybės analizė. Ji puiki. Bet Heideggerio pagrindinis tikslas – mąstyti būtį. Bet, sako jis, žiūrėkit, vyrai, saugokitės, būtis nesutampa su jokiu esiniu. Jaunystėje jis dar tvirtina, kad būtis atsiveria per esinį, bet kartu tas esinys ją paslepia, todėl Vakarų metafizika esą užmiršusi būtį, kadangi sutapatinusi ją su esiniu. Sein und Zeit rašymo metu tvirtinimai, kad būtis atsiveria per esinį, dar pakenčiami, nors ši jo tezė tėra krikščionybės teologinės apreiškimo tezės variacija. Krikščionybė giriasi, kad yra apreiškimo religija, – girdi, Dievas teikiasi apsireikšti, t. y. nusižeminti iki juslinio pavidalo. Lygiai tą patį sako ankstyvasis Heideggeris: būtis apsireiškia per esinį, pavyzdžiui, per Van Gogho paveikslą arba Hölderlino tekstą. Bet tu pažiūrėk, ką jis kalba šiek tiek vėliau, jau sendamas: dabar aš mąstysiu pačią būtį, atitrauktą nuo esinio. Pati būtis ne tik neatsiveria per esinį, ji plūduriuoja kažkokioje neapčiuopiamoje anapusybėje, lygiai kaip Plotino Vienis arba Pseudodionisijo negatyvusis Dievas, prilygstantis Niekiui. Esinį aš dar galėjau matyti, o štai vėlyvojo Heideggerio būtis duota tik žodyje „būtis“. Tai ką man su ja daryti, ką tokiu atveju reiškia „būties mąstymas“? Kai sakoma, kad būtis atsiveria per juslinį daiktą, per žydinčią obelį, per Hölderlino eilėraštį, prie jos dar įmanoma kaip nors priartėti, bet kai sakoma, kad reikia mąstyti pačią būtį, kuri visai nebeatsiveria, tai kur mes patenkame? Ten pat, kur ir technoteologijos šamanai. Matai, sako Heideggeris, būties negali matyti, jos reikia klausytis. Ką aš klausydamas išgirsiu? Kokiu būdu klausytis? Ar man nueiti į kokį nors koncertą, kur grojama Bethoveno „Devintoji simfonija“ ar sonata, ir tada aš išgirsiu tą būtį? Sėdi prieš mane daili romantiška mergaitė, gimnazistė, ir skaito man Hölderlino „Elegiją vokiečiams“. Tai ar aš girdžiu čia būtį, ar ne? Bet kaip čia yra, kad girdžiu visai ne būtį, o tą dailią mergaitę, kuri cypiančiu balseliu skaito Hölderlino elegiją. Ne, sakys man Heideggeris, tu vulgariai supranti mano būties sampratą, reikia klausytis pačios būties. Bet ji yra bebalsė ir begarsė, tai kaip man dabar girdėti tą būtį? Negirdžiu aš tos būties, nors užmušk. Lygiai tas pat, kai Kantas sako: žinote, egzistuoja apriorinės laiko ir erdvės formos, grynoji erdvė ir grynasis laikas, o tikras filosofas ar mokslininkas privalo jas matyti. Pabandyk pamatyti grynąjį laiką ar grynąją erdvę. Jei nesi šamanas arba ekstrasensas, tau nepavyks, nes pamatyti grynąją erdvę yra tas pat, kas pamatyti Niekį. Kuo skiriasi Heideggerio pasakymas „klausyk bebalsę būtį“ nuo pasakymo „žiūrėk į trigalvį Dievą“? Aš nematau jokio esminio skirtumo.

Trumpai tariant, nors Vakarų teologijoje galima rasti puikių įžvalgų, tarsi razinų pyrage, summa summarum nuolat turi valgyti teologinę pliurę, ir taip nuo Augustino iki Heideggerio ar Wittgensteino. Vienintelis teologijos pateisinimas – jos praktinis efektyvumas. Taip, mes matėme, krikščioniškoji teologija praktiškai yra labai efektyvi. Sakoma, vien Vokietijoje per tris šimtus metų sudeginta ar paskandinta milijonas raganų. Efektyvumo nepaneigsi. Arba šešiolikto amžiaus pradžioje, 1520 m., trijų šimtų banditų gauja, vadovaujama Hernáno Cortéso, priekyje nešdama kryžių, nukariauja Meksikos imperiją. Fanatizmas yra labai efektyvus. Lygiai tas pat ir dabartinė teologija. Hegelio teologija pasirodė labai efektyvi, – faktiškai iš jos atsirado nacių ir bolševikų konclageriai. Ten buvo išnaikinta šešiasdešimt milijonų žmonių. Žinoma, sakoma: Hegelis nekaltas. Ta pati giesmelė kaip toje peliukų laidoje: Paksas nekaltas, kalta aplinka. Kaip instrumentas, mokslinis-totalitarinis projektas pasirodė labai efektyvus. Visos teologijos yra efektyvios, kitaip kam galiausiai jos būtų kuriamos? Krikščionių teologija pasirodė tokia efektyvi, kad jos vadovaujami Vakarų banditai užkariavo visą Žemės rutulį. Globalizacija yra krikščionybės padarinys. Tai argi paneigsi tokį efektyvumą?

Bet palaukite, klausiu, kas bendra tarp kuokos ir ja sutraiškytos galvos? Kai kuoka sutraiško mano artimojo galvą, ar kuoka yra tiesa? Lygiai tas pat, kai iš Einsteino teologijos atsiranda branduolinė bomba, o amerikonai Trumano įsakumu ją numeta ant Hirošimos, – žinoma, Einsteinas nekaltas, aplinka kalta. Arba Fermis ar Heisenbergas, kuris pats gamina atominę bombą, tik nespėja pagaminti, nes padaro klaidą, bet Fermis ją ištaiso, ir bomba padaryta. Fermis, žinoma, nekaltas, nes žino tiesą. Bet, matai, atsitinka taip, kad toji tiesa sudegina keturiasdešimt tūkstančių japonų. Baisu tai, kad visi iki vieno mitų kūrėjai ne tik nekalti, bet dar ir herojizuojami už didingus nuopelnus žmonijai ir tiesai. Augustinas nekaltas, Tomas Akvinietis nekaltas, Hegelis nekaltas, Fermis nekaltas, Einsteinas nekaltas, Heisenbergas nekaltas. Visi jie nekalti. Jie tik atstovauja kokiam nors dievui. Vienas trigalviam, kitas tokiam, kuris vadinamas kvantu, trečias dievui, kuris vadinamas spinu, binomu ar elektromagnetiniu lauku, ketvirtas elektronui, kaip koks Tesla, pagaminęs siaubingą elektroninę patranką. Beje, šis daikčiukas jau yra apokalipsė gryniausiu pavidalu. Vieną amerikonai pasistatė Aliaskoje, kita stovi Norvegijoje ir dar velniai žino kur. Nuo amerikonų neatsilieka rusai. Vienu tokios patrankos šūviu galima sunaikinti maždaug Kinijos dydžio teritoriją, joje nebeliktų nieko gyva. Štai tokie dalykai. Ar kaltas Tesla? Nekaltas, aplinka kalta.

Ir dar vienas dalykas. Teologija neatskiriama nuo fanatizmo. Kalbama apie Vakarų filosofiją, bet pamirštama, kad keltogermaniškieji Vakarai sukuria ne filosofo, o fanatiko tipą. Šiaip fanatiko tipas gimsta siroafrikietiškojoje civilizacijoje, bet keltogermanai įduoda tam fanatikui į rankas kuoką, iš pradžių geležinę, paskui branduolinę. Ir toji kuoka iškilmingai vadinama tiesa. Vėl galiu paklausti sugrįždamas prie graikų: Sokratas ir fanatizmas. Kaip tau dera tie du žodeliai? Niekaip nedera, ar ne? Jeigu jau kalbame apie pavyzdinį filosofo tipą, reikia aiškiai pasakyti, kad jis yra radikaliausias antifanatikas. Kodėl? Todėl, kad jis bando pasakoti apie tai, ką pamatė savo akimis, žinodamas, jog kiekvienas žmogus mato kitaip. Kam reikalingas dialogas, jeigu viską žinai? Fanatikui dialogas tikrai nereikalingas, nes jis visada ir viską žino: jis žino tiesą, kurią jam padiktavo Dievas, Absoliuti dvasia, Elektronas, Kvarkas arba Rinka. Ne, sako Sokratas, atsisėsk, Glaukonai, ir mes pakalbėsime apie žvaigždę, apie medį, apie dorybę, apie gailestingumą. O kam kalbėti mito fanatikui? Fanatikas su niekuo nekalba, nes Ekranas jam pranešė objektyvią tiesą.

Įsiklausyk į tą pavojingą žodį: objektyvi tiesa. Kitaip tariant, tiesa, atkeliaujanti iš aukštesniųjų galybių kontinento ir neturinti bendro mato su mano, kaip mirtingos ir baigtinės būtybės, ribotumu. Aš tik padarau tam tikras manipuliacijas, – sukryžiuoju kojas, užlipu ant uolos, įlendu į bunkerį ar laboratoriją, – ir ta objektyvi tiesa kažkaip savaime į mane įlenda, ir aš tampu jeigu ne Dievu, tai bent Dievo įgaliotiniu, be menkiausių abejonių. Iš tos objektyvios tiesos padarau branduolinę kuoką, bet pats aš dėl tos kuokos ir jos sukeliamų padarinių niekuo dėtas, nes juk tiesa yra objektyvi ir pati kalta dėl tos kuokos. Fiat veritas, pereat mundus1. Newtonas sako: matai, yra objektyvūs dėsniai – jie yra kažkur ten, Dievo karalystėje; aš jums dėsnius tik perduodu, esu mediumas, bet jų savininkas yra Dievas. O Dievas klysti negali, todėl „objektyvūs dėsniai“ lygiai taip pat „objektyviai“ verčia mane būti fanatiku. Jeigu man diktuoja aukščiausios dievybės, tai ta tiesa neabejotina, man nėra jokio reikalo su kuo nors kalbėtis, diskutuoti, nes man pranešė Dievas. Kaip sako jau Bohras, man pranešė, kad atomas sudarytas iš branduolio, apie kurį sukasi elektronai, šokinėjantys iš vienos orbitos į kitą, ir tai yra objektyvi tiesa. Tu geriausiu atveju esi kaip tas vamzdelis: pro vieną galą objektyvi tiesa įteka, pro kitą išteka.

Fanatizmas – kas yra? Fanatikas yra kalbos vergas. Fanatizmas yra fatališkai susijęs su teologija, kad ir kaip ji vadintųsi – krikščionybe, mokslu, socializmu ar kapitalizmu. Fanatikas tiki būtent todėl, kad girdi objektyvų Dievo balsą ir išgirsta absoliučią nekvestionuojamą tiesą. Jam nereikia jokių dialogų: jeigu kitas sako kitaip, jis yra eretikas ir turi būti sunaikintas. Dievas-elektronas jam nepranešė tiesos, arba šėtonas pranešė netiesą. Ir štai du tūkstančius metų Vakarų Europoje vyrauja fanatiko tipas. Dabar fanatizmas yra įgavęs technoteologinį pavidalą. Vidutinis mokslininkas irgi yra fanatikas, kadangi žino objektyvią tiesą, o jeigu nežino šiandien, rytoj tikrai žinos. Kas čia bendra su filosofija? Kur dėtis graikiškojo tipo filosofui fanatikų civilizacijoje? Graikuose filosofija atsiranda kaip visiškas atsiribojimas nuo fanatizmo, pirmiausia ironijos judesiu nušluojant kalbą ir įeinant į paprastą savo, mirtingos ir ribotos būtybės, būklę – ji koncentruota filosofo akyse. Regėjimas neatstovaujamas, kaip, beje, ir kitos juslės. Aš negaliu niekaip ir nieko įgalioti už mane pasižiūrėti į pasaulį. Žvilgsnis toliausiai nuo visuotinybės ir tariamojo objektyvumo. Už mane kas nors gali kalbėti, pavyzdžiui, mano interesams „atstovaujantis“ Seimo narys. Už mane kas nors gali netgi tikėti, pavyzdžiui, katalikų įgaliotinis popiežius. Aš, kaip katalikas, įgalioju jį, kadangi jis turi ypatingų privilegijų. Jam Dievas pirmiausia pasako absoliučias tiesas, įstatymu įtvirtina, kad jis negali, neturi teisės klysti. Ir iš tikrųjų, kaip jis gali klysti, jeigu yra arčiausiai Dievo, geriausiai supranta Dievo kalbą. Paskui tos tiesos nuleidžiamos per bažnyčios susirinkimus, ir aš sudedu rankas, kadangi esu toliau nuo Dievo ir nuolankiai priimu tai, ką man pasakė popiežius. Apie kokį dialogą čia gali būti kalba? Apie kokį mirtingojo baigtinumą ir ribotumą? Nėra čia nei ribotumo, nei baigtinumo, nei dialogo.

O jeigu aš įeinu į savo baigtinumą, jeigu patiriu savo ribotumą, tada galiu suprasti tik tai, ką aš matau, kadangi mirtingasis gali suprasti tik tai, ką mato ar gali pamatyti, o visa kita jam nesuprantama. Tokiu atveju aš ir kitą matau kaip mirtingąjį ir žinau, kad ir mano, ir jo žvilgsnis yra vienpusiškas. Tada sakau: Jonai, aš žinau, kad mano žvilgsnis vienpusiškas, aš galiu pasižiūrėti į tą daiktą iš vienos pusės, tu gali pasižiūrėti iš kitos, papasakok man, ką tu pamatei, o aš papasakosiu, ką aš pamačiau. Štai tau ir dialogas, nuo kurio ir tik nuo kurio gali prasidėti tai, ką graikai vadina „filosofija“. Negriebsime mes iš karto vienas kitam už gerklės, nesakysime, kad mano tiesa vienintelė, nes man ją perdavė „Dievas“ arba „universalus pažinimo metodas“, kaip sakytų Descartes’as. Kas tu toks esi, kad kažkokiu stebuklu sugebi pastatyti bunkeriuką, kuriame glūdi universalus pažinimo metodas? – Toks pats Pilypas iš kanapių kaip ir aš. Darai lygiai tą patį, ką ir aš. Tu ir valgai, ir kakoji, ir kenti, ir verki, ir geidi, ir visa kita. Tu esi mirtingasis; kaip čia dabar išeina, kad tu kažkokiu būdu gali pasiekti tai, kas priklauso tik aukštesnei būtybei.

Todėl nuolat pabrėžiu, – priešingai vyraujančiam visuotiniam įsitikinimui, – kad modernusis mokslas man, baigtinei būtybei, pasirodo tik mito arba technoteologijos pavidalu, beje, lygiai taip pat, kaip ir konkrečiam mokslininkui. Anksčiau būdavo kalbama Dievo, dabar – mokslo vardu, tačiau ir vieno, ir kito statusas konkretaus individo atžvilgiu yra lygiai tas pats. Kur tas mokslas yra? Sėdi vaikinas, tyrinėja kvarkų judėjimą silicio diokside arba silicio atomo elgesį suspensijoje. Jis man aiškina maždaug taip: mokslas sako, jog kvarkai per silicio dioksido suspensiją juda greičiau nei per vandenį. Palauk, sakau, ar tu, pone Jonai, ir esi tas mokslas? Na, gerai, Jonas yra tik laboratorijos pelė. O kaip, pavyzdžiui, dėl pono Einsteino, pagal dabartinę mitologiją, tiesiog Mokslo Dievo? Ar ponas Einsteinas yra mokslas? Ar galima dėti tokį lygybės ženklą: Albertas Einsteinas = mokslas? Net kalbos lygmenyje tokios lygybės nesama, nes vienoje pusėje grafinė duotis vienokia, kitoje – kitokia. Bet svarbu tai, kad net pačiam Albertui Einsteinui mokslas duotas tik mito pavidalu, lygiai kaip Dievas – popiežiui. Biochemikui kvantinė mechanika jau yra mitas, lygiai kaip kvantinės mechanikos specialistui toks pat mitas yra biochemija, ir taip ad infinitum.

Na, o ką kalbėti apie žmogų iš gatvės arba MMM – masinio mulkinimo medijose – kursuojantį „mokslą“, „moksliškumą“, „žinojimą“, „informaciją“ ir kitus mitinius fantomus. Nieko nėra apgaulingesnio už nuolat burbamą frazę „moksliškai įrodyta“; o ką kalbėti apie tai, kad trečiadienį „moksliškai įrodoma“, jog burokėliai yra geriausias vaistas nuo vėžio, o ketvirtadienį lygiai taip pat „moksliškai įrodoma“, jog burokėliai sukelia vėžį.

Dabar galima suformuluoti tokią išvadą: keltogermanų civilizacijoje nuo pradžios iki pabaigos teroristiškai vyrauja mitas – iš pradžių krikščioniškosios teologijos, vėliau technoteologijos pavidalu. Todėl Vakarai yra sukūrę tikinčiojo gnostinio fanatiko, arba mokslininko teologo, egzistencinį tipą, bet filosofo egzistencinio tipo juose nebūta ir nėra nė kvapo: šiuo požiūriu negraikiškieji Vakarai su Antika, ypač su graikais, negali net lygintis. Netgi keletas Vakarų mąstytojų – pavyzdžiui, Kierkegaardas arba Nietzsche – tik priartėja prie filosofijos, bet tuojau pat jos isteriškai išsižada ir virsta pranašais. Galima sakyti taip: keltogermaniškieji Vakarai neturi filosofijos, lygiai kaip ir filosofo egzistencinio tipo. Vyrauja teologo fanatiko egzistencinis tipas, kalbos vergo tipas, šventiko – religijos arba mokslo kunigėlio – tipas. Jeigu tas tipas įsikūnija aukšto rango žmoguje, jis gali būti netgi taurus. Bet filosofo tipo Vakaruose nėra. Jis egzistuoja tik Graikijoje, ir tik labai trumpą laiką. Pagal krikščioniškąją chronologiją, galima pasakyti, kad gryna, didžiojo stiliaus filosofija Graikijoje egzistuoja nuo 600 m. pr. Kr. iki 250 m. pr. Kr., nuo Talio iki Aristotelio – ir tai tik keletas žmonių. Žinoma, kiek jų buvo nunuodyta, ištremta ar paskersta, kiek paprasčiausiai užmiršta, mes nežinome ir negalime žinoti. Bet mes žinome, kad yra Sokratas, yra Platonas, yra Herakleitas, yra Ksenofanas. Pakanka vien jų, nes dabar akivaizdu, kad filosofas kaip egzistencinis tipas yra neįtikėtinas hoministinis raritetas, lygiai kaip vardiniai briliantai. Stebėtis tuo nereikia, kadangi tik vienas kitas mirtingasis, ir, be to, labai palankiomis aplinkybėmis, gali įveikti metafizinę hominido ligą – vergavimą kalbai ir mitui bei likti nenubaustas visada budrių das Man policininkų ir cerberių, kurių vardų – legionas.

V.G. Tai apie filosofiją kaip gyvenimo būdą iš principo nėra ko net kalbėti? Šis dalykas dabartiniuose apmąstymuose liko tik butaforija? Geriausiu atveju – atsiminimų atsiminimas?

A.Š. Ir taip, ir ne. Pabrėžiu: kaip egzistencinis tipas filosofas gali egzistuoti, nors tai retenybė. Bet nepainiokime filosofo su mito vergu, privalančiu gyventi pagal kalbinę programą, pavyzdžiui, su asketu, laboratorijos pele, vienuoliu, dzenbudistu arba sektantu. Bet kokio nors ypatingo filosofinio gyvenimo būdo nėra ir negali būti, nes, kai tari žodžius „gyvenimo būdas“, tu jau suponuoji, kad iš pradžių surašai tam tikras taisykles, tam tikrus kalbos imperatyvus, tam tikras kalbos matricas, ir tada pradedi pagal tą programą gyventi.

Apie filosofą kaip egzistencinį tipą galėčiau pasakyti taip: tai vienintelis mirtingasis, kurio svarbiausias gyvenimo būdo bruožas – neturėti jokio programuoto gyvenimo būdo. Juk tą gyvenimo būdą visada reguliuoja koks nors mitas: krikščioniškas, budistinis, fizikalistinis ar laboratorinis. Tuo tarpu filosofo centrinė metafizinė instancija yra jo bekalbės akys, žvelgiančios į pasaulį, kai nuo jo nuplėšta kalbos Majos skraistė. Todėl aš galiu paklausti: ar galima matyti pagal programą? Žinoma, jeigu tavo akys nenaudojamos kaip mito instrumentai, pavyzdžiui, bažnyčioje arba hadronų greitintuve. Ar aš galiu normalioje situacijoje – gatvėse ir aikštėse, kaip mėgsta sakyti Sokratas, – matyti pagal programą? Negaliu. Kalbą galima dar šiek tiek valdyti ar ją kurti, bet tu pabandyk valdyti savo akis. Jeigu kalbėčiau apie ypatingą filosofo gyvenimo būdą, tai reikštų, kad kažkokiu stebuklingu būdu sugalvočiau tam tikras kalbines taisykles, įdiegčiau tas taisykles į mitines smegenis ir mano akys pradėtų matyti „teisingai“. Taip gali padaryti tik mito vergas, pasaulį matantis „teisingai“, pavyzdžiui, tik bažnyčioje, pro teleskopo ar mikroskopo vamzdį arba Ekrane. Tačiau tai būtų vėl tas pats mitinis-teologinis dirbtinio matymo būdas.

Gyvenime ne kartą esu susidūręs su personažais, kurie man sakė: esi filosofas ir negyveni pagal savo principus? Tokiu atveju atsakau štai kaip. Pirmas dalykas tas, kad aš neturiu principų, nes aš ne kompiuteris. Principai yra kalbinė programa. Į kompiuterį galima įvesti kalbinę programą, bet kaip tik todėl jis nieko nemato. Aš esu gyva būtybė, o gyva būtybė negali paklusti jokiai programai. Tik mašina gali paklusti programai, – todėl nėra filosofinio gyvenimo būdo. Žmonės, gyvenantys pagal programą, mėgdžioja mašiną, todėl tėra tik pusgyvės būtybės, o filosofas, nušluojantis visas programas, gyvena gyvybės pusėje arba, kitais žodžiais, yra laisvas kaip padangių sparnuočiai.

Todėl net tardamas žodžius „filosofo egzistencinis tipas“ iš tikrųjų iškreipiu realią situaciją. Apskritai tiksliausiai būtų galima pasakyti taip, kaip esu bandęs papasakoti „Niekyje ir Esme“: esama tik akimirkų, kai matai pasaulį filosofo akimis. Paskui iškrenti iš jų ir sugrįžti į kasdieniškiausio gyvenimo rutiną. Tačiau, kaip sako Platonas, lieka prisiminimas, anamnezė. Štai tas prisiminimas yra tikrai lemtingas, tačiau ne kaip kalbinė programa, sektanto antpečiai arba „profesionalo“ kostiumas. Filosofija yra akimirkos dalykas, kai pamatai paties daikto veidą arba, Platono kalba, eidą. Pritariu Aristoteliui, sakančiam, kad tokia akimirka yra aukščiausia mirtingojo gyvenimo akimirka, – žmogus pasiekia žmogiškumo aukštumas. Tu pamatai amžinąją esmę. Ne angelą, pabrėžiu, o daikto veidą. Tai yra didžiausias džiaugsmas, arba pasakysiu taip: didžiausia pilnatvė.

Natūralu, kad, kai pamatei, tau baisiai norisi dar kartą pamatyti. Bet čia jau galimi du keliai. Vienas yra programinis, mitinis-teologinis, kas ir buvo nuolat daroma. Naiviai galvojama: dabar pamačiau, buvo smagu, todėl sukursiu programą, pagal kurią pamatymo akimirką galėsiu pakartoti, kai tik užsigeisiu, pavyzdžiui, krikščioniškai, dzenbudistiškai, musulmoniškai, psichologiškai, padedamas muzikos, teleskopo, Ekrano arba narkotikų. Joga iš esmės siekiama tikriausiai to paties: sukryžiuosiu kojas, atsistosiu ant galvos, prisirysiu kokių vaistų ar atliksiu kokią meditaciją ir vėl pamatysiu intensyviausią tikrovę. Filosofui tas netinka; jo pavyzdinė teritorija, kaip sako Heideggeris, yra vidutiniškoji kasdienybė, todėl, bent išoriškai, filosofas niekuo nesiskiria nuo paprasčiausio miesčionio (tai Kierkegaardo palyginimas). Aš pats mėgstu sakyti taip: filosofas yra Don Kichotas ir Sanča Pansa viename asmenyje – iš paviršiaus Sanča Pansa, viduje – Don Kichotas. Gal tai reiškia, kad būtent filosofas yra normaliausias, sveikiausias ir laisviausias mirtingojo tipas, nepriklausantis nuo jokių kalbinių kaukių, antpečių ar programų? Ironija, skepsis ir humoras nepalieka jo nė akimirką, todėl filosofas man panašesnis ne į hominidą, nuolat vergaujantį kalbos stabams, o, pavyzdžiui, į medį, upelį, baravyką ar mūsų minėtą kikilį.

V.G. Manau, šiuo Jūsų minimu dirbtiniu būdu, paryškintu, programiniu, buvo paremta stoikų mokyklos praktika, kuri, beje, turi milžinišką įtaką krikščioniškoms „savęs pažinimo“ praktikoms.

A.Š. Šiuo aspektu stoikai jau tampa pranašais ar kunigais. Jie jau tampa fanatikais, nes pradeda programuoti savo elgesį ir kalbėseną. Jie nebe filosofai, o sektantai. Tai jau teologinis, mitinis, programinis žmogaus supratimas. Žinoma, kadangi kalba yra hominido metafizinis centras, ji gali užvaldyti bekalbę žmogaus egzistencijos pusę, tačiau tik gyvybės ir laisvės kaina: tu tampi pusiau robotu, kaip, pavyzdžiui, japonai arba katalikų kunigai – celibatinės mašinos. Toks mašinos kelias hominido istorijoje populiariausias, netgi įprastas, bet būtent filosofui – ir gal tik jam – jis netinka. Tu susirašai programą, atlieki tam tikrus judesius… Arba kaip dabar, mūsų technologinėje visuomenėje, tu atsisėdi prie kompiuterio ir tampi snukiaknygės vergu; tu uostai kokainą arba įsivystai į tam tikrą kostiumą ar dar ką, ir…

Kam, po velnių, visa ta butaforija? Kad pasiektum Absoliutą? Dievo ausį ar pasturgalį? Pagerintum virškinimą? Štai visokiausios meditacijos, disciplinos, horoskopai ir daugybė kitokių autoteroro atmainų. Koks nors anachoretas, atsiskyrėlis, kultūristas ar kitokio tipo kvailys dešimt dienų badauja, valgo skėrius, išeina į dykumą – girdi, dabar jis pamatys Dievą. Pažvelgęs į liūdną žmonijos istoriją, matai, kad žmogui išties trūksta protelio: jis nuolat stengiasi padirbti savo kūną, sielą ir net visą gyvenimą. Kuriamos įvairiausios programos, tūkstančiai programų – stoicizmai, epikūrizmai, krikščionizmai, vienuolizmai, dzenbudizmai, žaliavalgystės, socializmai, šeipingai, gyvenimai ant stulpų arba požemiuose, visokiausios askezės, vegetarizmai – trumpai tariant, kvailumo technologijos. Dabar didžiulė armija visokiausių psichologų, psichoanalitikų, sociologų, astrologų ir kitokio tipo šamanų aiškina, kaip gyventi, kaip valgyti, kaip tuštintis, kaip vaikščioti ir mąstyti. Liūdnas vaizdas.

Gali išties pamanyti, kad būtent žmogus – o ne nežmogiškosios būtybės – yra kosminis kvailys, ir kartu su Ostapu Benderiu nusivilti žmonija. Norom nenorom peršasi mintis, kad tai, ką Kantas, Hegelis arba Einsteinas iškilmingai vadina Protu, iš tikrųjų tėra tik kosminio kvailumo koncentratas. Filosofui tas netinka, ir vien todėl jis gali būti laikomas unikaliu egzistenciniu tipu, prabundančiu tik eido pamatymo akimirką. Galbūt gali priversti akis matyti ir velnius, ir angelus, ir kvarkus, kitaip tariant, nematyti to, kas esti tiesiai priešais; gali priversti akis matyti tai, ko nėra. Netgi labai nesunkiai. Atsisėsk prieš televizorių ir matysi tai, ko nėra. Tačiau tai kelias, kuris veda tolyn nuo filosofijos.

Vėl priminsiu filosofus par excellence: Platoną ir Aristotelį, raginusius įeiti tik į vieną judesį – pamatyti „amžinąją juslinę formą“, galbūt tik kartą per visą gyvenimą, o po to būti pačiu normaliausiu žmogeliu, beje, dažniausiai mėgstančiu vienatvę, t. y. maksimaliai bekalbę būseną. Kaip sakiau, filosofo egzistencinį tipą puikiai tapo Kierkegaardas – tai beveik vienintelis bandymas (antras bandymas – Prousto „Prarastasis laikas…“) keltogermanų kultūroje papasakoti apie filosofo pamatinę vietą, iš kurios gali pamatyti patį daiktą. Kalbėdamas apie tikėjimo riterį (t. y. apie filosofo egzistencinį tipą), Kierkegaardas pabrėžia, kad filosofas yra banaliausias žmogus, labai panašus į miesčionį – rytą jis atsikelia, nusiprausia, išgeria kavos, išeina pasivaikščioti, nueina į parką, grįžta namo, žmona jam patiekia kiaulės koją, jis ją kerta pasigardžiuodamas, jam skanu ir smagu. Štai čia yra pati banaliausia situacija, kadangi ji mažiausiai programuota, lygiai kaip Sokrato vaikščiojimas miesto aikštėse ir gatvėse ir pokalbiai su jaunuoliais. Aš pakoreguoju visus tuos vaikinus ir sakau, kad vis dėlto pavyzdinė filosofo teritorija yra ne miesto aikštės, o atviro peizažo erdvė, todėl man artimiausias filosofo giminaitis yra valstietis. Miestas filosofui netinka. Galima tik įsivaizduoti, kokie buvo Atėnai, bet kai sakome – miestas, gatvė ir aikštė, kas gi mums pirmiausia ateina į galvą?

V.G. Koks nors Niujorkas, Londonas arba Paryžius…

A.Š. Būtent. Beviltiškas reikalas. Šie tavo išvardinti megalopoliai monstrai jau nebe anų laikų Atėnų miestas. Juose gyvendamas, jau esi totaliai užprogramuotas. Tu jau esi įniršusi Brauno dalelė, kiekvienas tavo žingsnis yra kontroliuojamas Didžiojo Policininko. Mūsų bendras pažįstamas Mantautas Ruzas pasakojo bandęs padaryti tokį eksperimentą: Londone jis bandė pėsčiomis nueiti nuo centro iki priemiesčio ir nepastebėjo nė vienos vietos, kurios nekontroliuotų stebėjimo kameros. Didžiuliai planetos atstumai ar plotai jau tapę „skaidrūs“ ir kiaurai stebimi kameromis iš kosmoso. Šitaip Žemė tampa totaliniu kalėjimu. Ne apie tokias gatves reikia kalbėti. Štai kodėl, atsiribodamas nuo tos dabartinės monstriškos megamašinos, arba globalopolio vaizdinio, pavyzdine filosofo vieta laikau lauką, pievą, mišką ar gamtovaizdį.

Galima panaudoti Nietzsche’s metaforą – filosofo metas yra vidurdienio akimirka, šviesiausios saulės valanda. Aš pridurčiau – saulėtekio akimirkos, kada labai ryškūs daiktų kontūrai, labai mėgstu tuomet fotografuoti, žvilgsnis krenta lyg iš viršaus, daiktai labai aiškiai išsidėstę, atsiskyrę vienas nuo kito, individualūs, kiekvienas su savo nepakartojama fizionomija – eidu-veidu. Štai ten berželių guotas, čia bala, ten kokia nors dirvono raukšlė, kalvos linija. Šitaip įsivaizduoju normaliausią žmogaus situaciją. Man labiausiai patinka būti po debesėtu dangumi, ant žaliuojančios žemės, šiapus juslinio horizonto, nes jeigu tik jį peršoku (o pagunda jį peršokti gyva visada, nes nuolat stovime ant kalbos tramplino), tada viskas, aš jau patenku į mito-teologijos kompetencijos sritį. Tada aš jau nebesu filosofas. Nebent tokia programa gali būti priimtina, jeigu ją galima pavadinti programa. Bet čia juk ne programa, o normaliausia žmogaus būklė – būti po debesėtu dangumi, rytmečio ar dienos kraštovaizdyje, su aiškiai atsiskyrusiais daiktais, nes jeigu jie bus prieblandoje, tai negerai, tai jau bus ne visai normali situacija – tada daiktų formos išpliūra, susilieja, o kad pamatyčiau štai šito daikto eidą, esu priverstas imtis prožektoriaus, o tuo pačiu patekti į dirbtinę būklę. Prieblanda netinka filosofui; paprastai ji yra visų laikų šamanų teritorija. Dirbtinis apšvietimas, visokiausios žvakės, lempos, celės arba kokia nors dirbtinė šaiži šviesa, kaip operacinėje arba kokios Gagos koncerte. Tada nebegali normaliai matyti, matai techniškai tik tą daikto vietą, į kurią sutelktas prožektoriaus spindulys, – labai simboliška.

V.G. Šis Jūsų pateiktas netikėtas pavyzdys – operacinės kaip dirbtinės teritorijos par excellence vaizdinys – man iš karto žadina mintį, kad šie dalykai (dirbtinumas, programos, operacijos), matyt, yra savotiškas apakimas ir struktūriškai visada išlieka teologijos / ideologijos įtakoje?..

A.Š. Taip, aš mėgstu sakyti, kad filosofas yra pats banaliausias mirtingasis, paprasčiausias mirtingasis, labiausiai į sveiką protą įėjęs mirtingasis. Drįsčiau pasakyti, netgi pats primityviausias mirtingasis.

V.G. Šiais laikais, kai įsigalėjęs vien „išskirtinių ir nepakartojimų asmenybių“ kultas, tas paprastumas nebeskamba taip grėsmingai, bet gali atrodyti labai keistai…

A.Š. Koks nors Amazonijos džiunglių laukinukas yra šimtą kartų arčiau filosofo, negu koks nors Sorbonos universiteto filosofijos profesorius, nes laukinukas dar visai arti pačių daiktų. Jo gyvenimas, šiaip ar taip, yra kasdienybė, o ne dirbtinis pasaulis. Viskas tikrai apsivertė aukštyn kojomis. Apsivertė netgi žiauriai, nes, kaip žinai, dar nuo graikų brėžiama civilizacijos/barbarybės perskyra. Civilizacija laikoma aukščiausia žmogiškumo pakopa, o laukinis laikomas primityvu, tokiu pusiau gyvuliu. Bet dabar atvirkščiai, tai, kas vadinama civilizacija, yra barbaro inkubatorius, primityvo triumfas. Užtenka žvilgterėti į Holivudą – ten matai tobulą technobarbaro tipą. Arba kokie motociklistai – rokerio tipas. Barbarų barbarai, jie baisesni už pirmykščius gamtinius barbarus. Tie dar laikėsi saiko, garbės kodekso, dar buvo kažkokie sentimentai, pareigos, prietarai. O dabartinis technobarbaras likęs be jokių varžtų. Jis pats virtęs mašina ir yra mašinos priedėlis. Reikia taip ir sakyti: tai, ką vadinate civilizacija, iš tikrųjų yra pati baisiausia barbarybė, o tie, kuriuos jūs vadinate barbarais, yra aukščiausios kultūros žmonės. Koks nors Afrikos genties negriukas, palyginus su baikeriu ar rokeriu, yra aukštos kultūros žmogus. Jam dar galioja garbės žodis – jam tai gyvybiškai svarbus dalykas. Kokiam rokeriui, baikeriui, metalistui ar branduolinių užtaisų gamintojui garbės kodeksas jau nebegalioja. Jis absoliučiai už nieką neatsakingas, nes yra virtęs gryna biuro arba technokratine mašina. Jis dėl nieko nekaltas, kaltė iš viso panaikinta. Paverčiu anglimi keturiasdešimt tūkstančių japonų arba žydų, ir už tai man užkabinamas ordinas. Ar tai ne barbarybė?

V.G. Esu skaitęs spaudoje keletą pokalbių su Jumis, pavadintų tezėmis, juose suformuota aštri pozicija (pavyzdžiui „Dievas yra tuštumos vardas“ arba „Mano dievas yra šio pasaulio dievas“). Ir prisimenu komentarus po šių publikacijų, viešus ir siauruose pokalbių ratuose, neigiamus ir piktus ar adoruojančius. Mes kalbėjome apie Sokratą. Prisimindamas jo teismą už dievų ir papročių negerbimą, klausčiau taip: ar filosofo, kaip individo, gyvenime nėra lemtinga ir neišvengiama, kad jis galiausiai lieka priešpriešoje su savo bendrapiliečiais? Šis mano klausimas – apie filosofo ir sociumo probleminį santykį, kylantį iš unikalaus filosofo egzistencinio tipo.

A.Š. Labai nesiplėsiu, nes tai paprasti dalykai. Vyraujantis kalbos režimas visada teroristinis. Kalba apskritai yra vienintelė vieta, kurioje duota visuotinybė, todėl ji yra pagrindinis bendruomenės savisaugos instrumentas, siejantis pavienius individus į virtualiąją visumą. Tai reiškia, kad kiekvieną bendruomenę valdo koks nors mitas, mitų rinkinys, kokia nors teologija arba ideologija, nesvarbu, ar tai būtų Olimpo teologija, kaip graikuose, ar krikščioniškoji, ar fizikalistinė, ar psichoanalitinė teologija, ar liberalizmo, socializmo, ar žmogaus teisių ideologija. Visos visų laikų visuomenės yra valdomos mitų, religinių arba pasaulietinių teologijų. Tai galinga simbolinė taisyklė.

Ir dar: kiekvienas mitas ir kiekviena teologija yra fanatiška, kitaip tariant, kadangi tų teologijų daug, tai kiekviena atmeta visas kitas. Tariama, kad visos kitos teologijos yra neteisingos. Katalikų teologija radikaliai atmeta islamą, jehovistų teologija atmeta skylmeldžių teologiją, fizikalistų mitas radikaliai atmeta tą pačią krikščionių teologiją ir taip toliau. Antra simbolinė taisyklė: tas, kuris bando atsistoti šalia tos teologijos ir žvelgti į ją ironiškai, irgi yra priešas. Gal jis ne toks baisus priešas, kaip kitos teologijos atstovas, bet priešas. Imkime pavyzdį iš merdinčios Antikos laikų, kai prasideda tamsieji amžiai: pjautynės tarp homoiousininkų ir homoousininkų, tarp Atanasijaus šalininkų ir Arijo šalininkų dėl to, ar Dievas Sūnus tik panašus į Dievą Tėvą, ar jie tos pačios prigimties. Abiejų ideologijų šalininkų pjautynės vyko keletą šimtmečių, ir tai buvo pjautynės tiesiogine šio žodžio prasme: tikruose fanatikų mūšiuose kartais žūdavo dešimtys tūkstančių žmonių, ir net romėnai nebežinojo, kaip su šiomis fanatikų gaujomis susitvarkyti. Neapykanta konkuruojančiai teologijai yra baisinga.

Galbūt tai tinka ir laukinių gentims, aš šito nežinau. Gal, jeigu vienas meldžiasi tigrui, o kitas žalčiui, tai vieni kitiems jie nėra „tikri“ žmonės, todėl galima juos skersti be jokių sentimentų, ir kuo daugiau paskersi kito totemo garbintojų, tuo savasis bus labiau patenkintas. Tačiau kad toks įvairių krikščionybės ideologinių sektų karas vyksta pastaruosius du tūkstančius metų, iki dabar, yra žinoma jau pradinės klasės mokiniui. Jeigu meldiesi kitokiam dievui, esi prakeiktas, jei meldiesi kitam dievui, išvis nesi žmogus. Kuo daugiau savojo Dievo priešų išpjausiu, tuo didesni mano nuopelnai. Dabartiniam musulmonui tokie pusžmogiai ir mirtini priešai esame mes, katalikai; musulmonui sakoma maždaug taip: kuo daugiau katalikų susprogdinsi, tuo greičiau pateksi į rojų. Krikščionių požiūris į musulmonus lygiai toks pat: jie tik pusžmogiai, besimeldžiantys „klaidingam“ dievui, todėl nusipelno tik prakeikimo ir bausmės. Tas žmogus, kuris į teologiją žiūri skeptiškai, taip pat nekenčiamas ir nepakenčiamas: ideoteologijos vergui jis yra mirtinas priešas ir nusipelno būti pakartas.

Trumpai tariant, kiekviena, netgi mažiausia, bendruomenė, pavyzdžiui, šeima, uždeda tam tikrus anoniminės ir teroristinės kalbos akinius, lygiai kaip, pavyzdžiui, valstybė, profesinis klanas, luomas, socialinė klasė ar grupė, bažnyčia, mafija, sekta, gauja arba universitetas. Jei aš priklausau tai bendruomenei, man draudžiama tuos akinius nusiimti. Jeigu pabandysiu juos nusiimti, būsiu iš tos bendruomenės išmestas. Jokia bendruomenė neatleidžia eretikui, t. y. žmogui, pažeidusiam konformistinės kalbos režimą. Šiuo požiūriu filosofo situacija bet kokioje bendruomenėje ar visuomenėje yra labai kebli ir pavojinga. Juk pirmasis filosofo judesys – ironijos judesys – nukreiptas prieš bet kokį vyraujantį konformistinės kalbos terorą, prieš bet kokią religiją, ideologiją ar mokslą. Pačiu pirmuoju judesiu aš nusiimu visuotinės konformistinės kalbos akinius ir bandau pamatyti daiktus savo bekalbėmis akimis. O vyraujanti ideologija ar teologija draudžia žiūrėti į daiktus nuogu žvilgsniu. Pasakysiu dar tiksliau: galbūt gali nusiimti akinius, bet jeigu bandai papasakoti, ką pamatei juos nusiėmęs, tada baigta, tu būsi sunaikintas, nors naikinimo ar sunaikinimo stilistika priklauso nuo konkrečių socialinių aplinkybių. Nes konvejerinis hominidas yra kalbos vergas, ir nieko čia nepadarysi ir nepakeisi. Šnekalais apie kalbos laisvę gali tikėti tik pienburniai ir kvailiai: šioje srityje laisve visada ir visur vadinama vyraujanti vergavimo tam tikroms kalbos klišėms forma, žinoma, labai svarbi bendruomenės kaip visumos savisaugai. Kalba yra vienintelis ginklas, kurį hominidas gali priešinti kitoms rūšims, kovodamas su jomis dėl išlikimo. Kalba visada sudievinama, visada virsta teroristine ir tas, kuris bando nusiimti teroristinės kalbos akinius bei papasakoti, ką pamatė neakiniuotu žvilgsniu, tas neišvengiamai bus liaudies priešas, eretikas ar mažų mažiausiai – netoleruotinas tipas. Ir visai nesvarbu, kokiai bendruomenei priklausysi: autoritarinei ar demokratinei. Jei gyvensi, pavyzdžiui, kiaulę garbinančių laukinių bendruomenėje ir pabandysi sakyti: na, vyrai, kiaulė visai nėra joks dievas, papjaukime ją ir suvalgykime, – viskas, po tokių žodžių neišvengiamai būsi nulinčiuotas. Arba štai dabartinėje situacijoje bandysi viešai įrodinėti, kad vadinamosios žmogaus teisės tėra ideologinė kaliausė ir neturi net bendro mato su pamatine mirtingojo būkle bendruomenėje, rezultatas garantuotas – būsi atjungtas nuo maitinimo baterijų. Kuo tai skiriasi nuo kiaulės garbintojų situacijos? Niekuo, tik kiti stabai – ten kiaulė, čia žmogaus teisės. Jeigu filosofas tiesiog pačios lemties pasmerktas pirmiausia nusiimti kalbos akinius ir papasakoti apie bekalbį pasaulį, hominido tikrąją situaciją, jis jau yra pasmerktas. Geriausia nepasakoti.

V.G. Bet ar tada jis bus filosofas? Ar nepasakodamas jis gali vadintis filosofo vardu?

A.Š. Žinoma, ne. Filosofija vis dėlto yra graikų paveldas, o graikai filosofinę žiūrą tvirtai susiejo su kalba: privalai papasakoti, ką pamatei bekalbio žvilgsnio akimirką. Nereikia manyti, kad filosofas yra koks nors išskirtinis genijus ar originalas. Priešingai, pabrėžiu tai dar sykį: jis yra paprasčiausias, banaliausias žmogus. Bet kadangi jis vis dėlto pabando pasakoti tai, ką mato tik jis ir daugiau niekas, bendruomenė, kuriai jis priklauso, vienaip ar kitaip jį likviduoja. Todėl galimybė, kad filosofas galėtų ir papasakoti, ir išlikti gyvas, neįtikėtinai reta, ji priklauso nuo socialinio atsitiktinumo. Esu netgi apmąstęs filosofo išlikimo galimybės sąlygas: tai bendruomenė, kurioje vyrauja atvira ar slapta anarchija. Pavyzdžiui, Lutherio negali vadinti filosofu, bet kaip jis išlenda į paviršių ir nėra sunaikinamas? Kaip ir kodėl jis galėjo išlikti? Atsakymas akivaizdus: anuometinėje anarchiškoje Vokietijoje vienas kunigaikštukas garbino popiežių, o kitas jo nekentė. Kai Lutheris pradėjo savo maištą prieš Vatikaną, kunigaikštukas katalikas galėjo jam pagrasinti maždaug taip: vyreli, arba tu užsičiaupi, arba aš tave pakarsiu. Kokia išeitis liko Lutheriui? Jis tiesiog pabėgo į kito kunigaikštuko, nekentusio popiežiaus, valdas. Man regis, tik tokioje anarchiškoje situacijoje filosofas apskritai gali išlikti – kaip sakiau, jis yra labai retas egzistencinis tipas. Panaši padėtis buvo ano meto Graikijoje, kurią sudarė šimtai savarankiškų miestų-valstybių, todėl filosofas galėjo išlikti, nes turėjo galimybę pabėgti nuo gimtosios bendruomenės teroro. Nepaisant to, puikiai žinai, koks likimas ištiko Sokratą, gyvenusį demokratiškiausiame Antikos polyje.

Beje, spėjama, kad nuo persų karų, maždaug nuo 480 m. pr. Kr., iki Peloponeso karo, maždaug iki 430 m. pr. Kr., taigi per penkiasdešimt metų, vien Atėnuose mirties bausme buvo nubausta keliasdešimt filosofų. Aš tikiu, kad taip galėjo būti. Tai nėra neįmanomas ar neįtikėtinas dalykas, bet dar kartą kartoju: taip yra ne todėl, kad filosofas yra išskirtinis originalas, o kaip tik todėl, kad jis kaip tik banaliausias žmogus, abejojantis bendruomenės kalbinių šventųjų karvių šventumu. Geriausiu atveju jis izoliuojamas arba nutildomas. Išglebusiose, subobėjusiose visuomenėse (tokiose kaip mūsiškė), nebesugebančiose imtis atviro teroro, prieš jį sudaromas tylos sąmokslas: prisimink Kierkegaardo arba Nietzsche’s likimą. Bet toks likimas veikiau išimtis nei taisyklė, o dažniausiai filosofas vienaip ar kitaip likviduojamas ar iškastruojamas, panašiai kaip Abelardas.

Ką padarysi, tokia jau pamatinė hominido būklė: konvejeriniam mirtingajam ir filosofui, kaip normaliam mirtingajam, baisu nusiimti kalbos akinius. Todėl labai mėgstu Platono posakį: „Bailios ir niekšingos sielos vyras negali būti filosofu.“ Turi būti pirmiausia drąsus žmogus, išdrįsti nusiimti konformistinės kalbos šalmą arba „teisingos“ kalbos šarvus, ir dar būdamas visiškai vienišas. Tai gali padaryti tik labai drąsus vyras.

Vien todėl esu įsitikinęs, kad moteris negali būti filosofė, nes ji iš prigimties bailė. Pamatyti pasaulio daiktus be kalbos drabužių, nuimti papuošalus ir pamatyti nuogą daiktą – taip, tai retas ir sunkus dalykas. Heideggeris taip ir sako: filosofija yra labai reta. Filosofo bekalbės akies akimirkos irgi retos. „Niekyje ir Esme“ viso labo tik vieną ir suskaičiavau. Per visą gyvenimą… [juokiasi]

V.G. Jums pasisekė – visomis čia aptartomis prasmėmis. Toli gražu ne visiems pasiseka…

A.Š. Nežinau, ar tai sėkmė, ar nelaimė, o apskritai ir šiuo atveju karaliauja paprastu žodžiu išreiškiamas dalykas – likimas. Esama dalykų, kurių tu negali rinktis, kuriems esi paprasčiausiai pasmerktas. Filosofiją priskirčiau būtent tokiems likimo nulemtiems dalykams. Užtat ji tokia reta.

V.G. Kalbant apie filosofiją kaip gyvenimo būdą, šis likimo momentas ir tampa išryškinančia/demarkacine linija. Gali atrodyti, kad gyvenimo būdą tu pasirenki, gali jį kažkaip išmokti, ar panašiai. O čia vis dėlto likimas.

A.Š. Tai likimas, pasmerktumas, ar kažkas panašaus. Tu čia nieko nesirenki. Religiją, ideologiją, teologiją, trumpai tariant, kolektyvinę kalbos programą gali pasirinkti, bent šiuo metu. Tai, kas anapus kalbos, nežmogiškumas ir jo matymas, nepasirenkama: kaip aš, žmogus, galiu pasirinkti nežmogiškumo stilistiką? Niekaip. Jis lemia mano žvilgsnį, jis man diktuoja. Čia pakartosiu labai gražią Baudrillard’o mintį. Jis sako maždaug taip: netgi technologija yra nežmogiškumo klastos padarinys. Mes manome, kad žmonės sąmoningai kuria technologiją. Jis sako: ne, tai veikia Tamsioji Transcendencija, o žmogiškieji personažai, tariamai laisvai pasirinkę destruktyviosios technologijos kelią, tėra tik marionetės, siekiančios savižudybės. Iš tikrųjų jie „nežino, ką daro“. Visa modernioji technologija tėra Tamsiosios Transcendencijos, arba nežmogiškumo, pokštas, spąstai, į kuriuos kvailas hominidas jau negrįžtamai įkliuvo. Šią jo mintį galėčiau papildyti taip: kalba irgi yra likimas, bekalbio nežmogiškumo mums pastatyti spąstai; mums tik atrodo, kad patys kuriame ar renkamės kalbą. Arba taip: transcendencijos naikinimo mašinos yra pačios transcendencijos ironijos padarinys. Transcendencija, arba nežmogiškumas, yra toks galingas, toks pilnatviškas, toks intensyvus, kad jis nutarė tiesiog pažaisti su mažuoju pasipūtėliu hominidu. Jis tarsi sako: darykite mašinas, kurios mane naikins, – pasigalynėsime. Ši Baudrillard’o mintis man labai patinka. Apskritai likimo galybė valdo ne tik filosofą, bet ir kiekvieną aukšto rango žmogaus tipą, netgi jei jis pranašas, šventikas, poetas ar aukšto rango mokslininkas, pavyzdžiui, tas pats Einsteinas. Jie yra pasmerkti tam, ką daro ir kalba. Sigitas Geda sakydavo: ne aš rašau, man kažkas diktuoja, aš esu tik garsiakalbis, priemonė, įrankis. Tai galioja net aukšto rango politikui, tokiam kaip Periklis, Epameinondas ar Cezaris. Juos irgi stumia likimas. Šiuo požiūriu filosofas, kaip egzistencinis tipas, niekuo nesiskiria nuo kitų tipų. Taisyklė tokia: konvejerinis hominidas turi tik biografiją; aukštąjį žmogų valdo likimas, beje, visiškai sutampantis su jo laisve.

V.G. Kas mums leidžia spręsti, kad tai yra aukšto rango žmonės? Ar pati tradicija tai nužymi, duoda mums gaires ir nuorodas pasakojimų, legendų ar mitų pavidalu?

A.Š. Tokiais atvejais sakau labai paprastai: arba tu matai, arba ne. Kitaip negaliu paaiškinti. Aš negaliu tau paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, Markas Porcijus Katonas man yra aukščiausio rango vyras. Jeigu aiškinčiau, tarsi sukurčiau programą. Aš negaliu pasakyti, kodėl būtent Sokratas yra aukščiausio rango filosofas. Kodėl, pavyzdžiui, ne Descartes’as arba Asiliauskaitė? Nežinau. Bet aš matau. Aš matau, kad Markas Aurelijus yra aukščiausio rango žmogus. O, pavyzdžiui, koks nors Stalinas, nežiūrint viso ko, yra barbaras ir padugnė. Velniai žino, juk išoriniai veiksmai ir jų veiklos rezultatyvumas yra tokie patys, bet matai, kad tie žmonės lemtingai skiriasi. Aš negaliu laikyti aukšto rango žmonėmis, pavyzdžiui, Atilos, Tamerlano arba Hitlerio – visi jie tėra Visuotinybės kaliausės, o ne didieji individai. Kodėl, pavyzdžiui (mūsų mastais matuojant), pora vyrų iš kišeninio Tėbų miesteliuko, Epameinondas ir Pelopidas, man yra aukščiausio vyriškumo ir unikaliausio žmogiškumo pavyzdžiai? Epameinondas man apskritai absoliutus pavyzdys. Galima sakyti kad ir taip: na, ir ko čia dabar žaviesi tuo Epameinondu? Gerai, laimėjo porą mūšių prieš Spartą, o antrajame, Mantinėjos, mūšyje tas vyrelis buvo pasmeigtas ant ieties ir pasimirė. Dar, sako, įtariama, kad buvo homoseksualas, o tu tos veislės nelabai mėgsti. Tai kuo čia žaviesi? Mano atsakymas toks: bent dešimt metų Epameinondas buvo tas žmogus, kuris valdė visą Graikiją, kūrė naujus miestus, laimėjo du mūšius prieš nenugalimąją Spartą. Visi buvo šventai įsitikinę, kad, vartojant dabartinį žargoną, jis multimilijardierius arba, kaip koks Saddamas, tupi ant auksinių unitazų ir turi bent dešimt haremų įvairiuose Graikijos miestuose. Kai jis žūva, giminės užpuola jo namus, tikėdamiesi gerai pasipelnyti. Ir… koks nusivylimas: viską gerai apieškojus, paveldėtojams pavyksta rasti tik apiplyšusį čiužinį, o po juo – nuzulintą smulkią monetą. Tai visas Epameinondo turtas. Šitas faktas man yra lemtingas. Jeigu žmogus nemato, kad Epameinondo didybės rodiklis yra būtent nutrintas čiužinys ir smulki moneta, ką aš jam galiu paaiškinti? Panašiai ir Sokratas: atvirai juokiasi iš teisėjų, juos provokuoja ir erzina, nors, jeigu būtų žeminęsis, maldavęs, liejęs ašaras, šliaužiojęs ant kelių, atsiprašinėjęs, būtų likęs gyvas. Jeigu šio dalyko žmogus nemato kaip didybės išraiškos, ką aš galiu jam paaiškinti?

 

Pirmoji publikacija: Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas, „Pokalbiai apie esmes“, 2013, Vilnius: Tyto Alba, p. 141–171.

Susiję įrašai:
Žaltvykslės nihilistinių ūkų horizonte
Arvydo Šliogerio sugrįžimo metafizika
Nostalgiškos pajautos krūvis. Negatyvumo vektorius su Arvydu Šliogeriu
Transcenderas, norėjęs suprasti daiktų ir kalbos santykį: Arvydo Šliogerio atminimui

 

Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.

  1. Tegyvuoja tiesa, tepražūna pasaulis (lot.)

4 komentarai

  1. Atgalinis pranešimas: Pokalbiai apie esmes. Apie totalitarizmą | Aplinkkeliai.lt

  2. Atgalinis pranešimas: Pokalbiai apie esmes. Apie laisvę - Aplinkkeliai.lt

  3. Atgalinis pranešimas: Pokalbiai apie esmes. Apie Niekį - Aplinkkeliai.lt

  4. Atgalinis pranešimas: Pokalbiai apie esmes. Apie vietą - Aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *