Pokalbiai apie esmes. Apie totalitarizmą

Toliau dalinamės knyga „Pokalbiai apie esmes“, kurioje kalbasi filosofas Arvydas Šliogeris ir aplinkkelietis Virginijus Gustas. Šį kartą tema – totalitarizmo fenomenas. Anot filosofo, totalitarizmo negalima aiškinti tik sociologiškai ir psichologiškai, nes tai ir naivu, ir neteisinga; norėdami suprasti šį fenomeną, pirmiausia turime suvokti jo metafizinę esmę.

„Totalitarizmas dabar yra toks galingas, jog gali sau leisti netgi anarchijos prabangą. Tu gali streikuoti, rengti mitingus, balsuoti – visi šie dalykai jau nieko nebekeičia, nes totalitarizme nėra išrinktųjų. Pirmąja totalitarizmo auka tampa viršutinis visuomenės sluoksnis – prezidentai, vyriausybės, milijardieriai ir taip toliau. Jie dabar labiausiai kontroliuojami. Šį dalyką nuostabiai atspėjo ir aprašė Orwellas: totalitarinėje visuomenėje visų laisviausi žmonės yra tie, kuriuos dabar vadiname bomžais. Tie, kurie išstumti į paribį. Būtent tos tradiciškai vadinamos padugnės sunkiausiai pasiduoda totalitarinei kontrolei, o lengviausiai jai pasiduoda labiausiai išsilavinę žmonės. Kadangi totalitarizmas pretenduoja į totalumą, totalybės pergalė prieš individą yra visur absoliučiai vyraujantis principas, totalitarizmo instrumentais tampa mokyklos, universitetai, pseudouniversitetai, institucijos – visa vadinamoji švietimo sistema, kuri dabar tarnauja totalitarizmui, tarnauja mašinai ir bet kokia kaina stengiasi įdiegti, dažniausiai visai naiviai, tokią maksimą: kalba gali viską.“ (Arvydas Šliogeris)

∴

POKALBIAI APIE ESMES

Apie totalitarizmą

Virginijus Gustas. Norėčiau aptarti totalitarizmo fenomeną, nors gal tiksliau būtų sakyti – totalitarinį būvio principą, vyraujantį tiek kultūroje, tiek žmogaus gyvenime. Gal galėtumėte išskleisti totalitarizmo sampratos horizontą? Juk jūs išvertėte tris Hannah Arendt knygas, kurių viena taip ir vadinasi – „Totalitarizmo ištakos“?

Arvydas Šliogeris. Iš karto galiu pasakyti, kad vadinamieji totalitarizmo analitikai, taip pat ir Arendt, mano požiūriu, yra naivūs, nes totalitarizmą jie laiko visų pirma politiniu, iš dalies galbūt ekonominiu reiškiniu; be to, jie totalitarizmą laiko istoriniu atsitiktinumu; jie naiviai įsitikinę, kad totalitarizmas įveiktas; jie sieja totalitarizmą su konkrečiais politiniais režimais, pirmiausia su naciais ir bolševikais. Kaip žinai, Hannah Arendt tuo ir apsiriboja. Puikiai prisimenu, nes pats išverčiau tavo minėtą jos knygą „Totalitarizmo ištakos“. Dabar galiu pasakyti, kad jos žvilgsnis į totalitarizmą labai naivus, jį netgi pavadinčiau politologiniu, o kaip filosofas politologų aš negerbiu, ypač kai jie pradeda kalbėti apie tokius dalykus, kurių visiškai nesupranta. Nežinau, galbūt yra ir metafizinių totalitarizmo analizių, bet aš niekur tokių nesu radęs. Netgi tokie įžvalgūs mąstytojai kaip Baudrillard’as apie totalitarizmą nekalba. Šiek tiek jo metafizinę esmę jaučia Güntheris Andersas. Lietuvoje tai mažai kam girdėtas autorius – aš jį atradau visiškai neseniai, nes jis yra, kaip čia pasakius, Didžiojo Brolio, viešosios eurocenzūros, slepiamas ir blokuojamas. Buvau apstulbęs – vokiečių kalba jis yra parašęs apie aštuoniolika knygų, puikių knygų. Vos prieš metus labai įdėmiai tikrinau internete ir neradau nė vienos jo knygos vertimo į anglų kalbą. Trumpai tariant, „demokratams“ jis nepatinka galbūt kaip tik todėl, kad tai vienintelis iš man žinomų autorių, lyg ir pradedantis suvokti metafizinę totalitarizmo esmę, netgi nesupriešindamas jo su demokratija.

Todėl pradėsiu nuo to, kad totalitarizmą interpretuoti politiškai, ekonomiškai ar siejant su tam tikrais istoriniais ar socialiniais veiksniais, mano supratimu, labai paviršutiniška – tai mitinis-ideologinis lygmuo. Aš totalitarizmą interpretuoju metafiziškai. Kitaip sakant, mano požiūriu, totalitarizmas nėra koks atsitiktinis moderniųjų laikų istorinis reiškinys, nes aš manau, kad totalitarizmas apskritai labai giliai įsišaknijęs žmogaus prigimtyje; antras svarbus dalykas yra tas, kad dabartinio totalitarizmo pamatai padėti jau prieš du tūkstančius metų. Bet pirmiausia nubrėžkime svarbią perskyrą: despotizmas versus totalitarizmas. Šioji perskyra svarbi todėl, kad totalitarizmas dažnai miglotai suvokiamas kaip despotizmo variantas, o toks despotizmo ir totalitarizmo sutapatinimas laikytinas lemtinga klaida. Pradėkime nuo to, kas vadinama despotizmu. Būdami vadinamosios Vakarų kultūros žmonės, mes įpratę Vakarams priskirti demokratijos atributus, kadangi, šiaip ar taip, kildiname save iš graikų ir romėnų, visų pirma iš Romos respublikos, o ne iš Romos imperijos. Iš tikrųjų net chrestomatiniame krikščioniškajame laikotarpyje rasime ir tuo metu gyvų iš antikos pasaulio paveldėtų bruožų. Vakaruose niekada nebūta despotizmo.

Netgi tai, kas pavadinta absoliutine monarchija, nėra despotizmas. Vakarų monarchijose vyrauja principatas, kaip valdymo principas susiklostęs žlungant Romos respublikai, pirmojo princepso Augusto laikais. O princepsas – beje, lygiai kaip dabartinis prezidentas – yra pirmasis tarp lygiųjų (primus inter pares), bet jokiu būdu ne despotas. Princepso veiksmai, santykiai su pavaldiniais apriboti įstatymų. Principatas savitas ir tuo, kad jame esama valdžios pasidalijimo. Istorikai kažkodėl formuluoja mintis ir primygtinai teigia, kad principato autorius Augustas buvo tironas, vos ne despotas, kad senatui paliko vos ne dekoratyvinį vaidmenį, bet iš tiesų nėra nieko panašaus. Senatas principato metu išsaugojo didesnę ar mažesnę galią, ji išliko iki pat Romos imperijos pabaigos. Augusto laikais senatas buvo įstatymų leidžiamoji valdžia. Pats Augustas buvo vykdomoji valdžia, o teisinė valdžia tuo metu nebuvo visiškai atsiskyrusi, bet Europos monarchijos maždaug nuo XI–XII amžių šią struktūrą perėmė. Netgi turėdamas galvoje, kad Liudviko XIV valdymas vadinamas absoliutine monarchija, vis tiek teigiu, kad despotizmo Vakarų Europoje niekada nebuvo. Monarchijų buvo, bet monarchija nėra despotizmas.

Despotizmas klasikiniu pavidalu vyravo Rytuose. Ar tai būtų Kinijos imperija, ar Persijos imperija, despotizmas – absoliuti vieno žmogaus valdžia. Ši valdžia nelegali ta prasme, kad nėra įtvirtinta jokiais įstatymais. Ji gali būti įtvirtinta tradicija, galbūt jėga, įtvirtinta baime, bet jokio legalaus pagrindo despotizmas neturi. Jame vyrauja jėgos principas, neribojamas jokios teisės. Teisė visada, bent šiek tiek, iš esmės nukreipta prieš aklą jėgą. Paklausi, kodėl aš pradedu nuo despotizmo? Todėl, kad, mano supratimu, bet kokia bendruomenė, kad ir pati laisviausia bei demokratiškiausia, individo atžvilgiu visada yra despotiška. Kaip sako Heideggeris, – jau XX amžiaus filosofine kalba, – mums viešpatauja, mus valdo das Man – anoniminio sociumo teroras, pasireiškiantis per kalbą. Reikia suprasti, kad tas das Man viešpatavo ne tik tada, kai rašė Heideggeris, jis viešpatauja visada, bet kokioje bendruomenėje, pradedant nedidelėmis laukinių gentimis, baigiant milžiniškomis dabartinėmis imperijomis, tokiomis kaip Rusija arba Jungtinės Valstijos.

Ką reiškia despotizmas šiuo, nukreiptumo prieš individą, požiūriu? Tai reiškia, kad anoniminė visuomenė kontroliuoja individą. Kadangi realios bekalbės visuomenės iš tikrųjų nėra, tai, kas kontroliuoja, yra Didysis Anonimas, sukoncentruotas konformistinės kalbos režime. Šis anonimas veikia per įvairiausias dalines arba smulkesnes struktūras, bet pirmiausia jis veikia per kalbą, per ideologiją arba vyraujantį mitą, kuris visada yra despotiškas ir teroristinis. Nesvarbu, kaip tas mitas būtų pavadintas – liberalizmu, konservatizmu, demokratija, tauta, kapitalizmu, žmogaus teisėmis, europietiškumu ar dar kokiu nors mistiniu vardu, visiškai nesvarbu, nes pati kalbos prigimtis, ir ypač mito pavidalu, yra despotiška. Bet ne kiekvienas despotiškas kalbos režimas gali būti pavadintas totalitariniu.

V.G. Jūs teigiate, kad totalitarizmo pamato reikia ieškoti žmogaus prigimtyje, net pačioje pasaulio sanklodoje, tai kodėl mes grįžome prie ideologinių konstrukcijų įvardijimo?

A.Š. Tai tėra pirmasis žingsnis metafizinių totalitarizmo šaknų link. Pakartosiu: bet kokia kalba yra despotiška. Ką tai reiškia? Kalba gyvuoja įtvirtindama visuotinybę, virtualiai arba realiai naikindama bekalbį individą; virtualusis kalbinis individo naikinimas akivaizdžiai atskleidžia despotišką kalbos prigimtį: ji gyvena tam, kad individą pajungtų visuotinybei, o tokia kalbos figūra galėtų būti formaliu despotizmo apibūdinimu. Bet kuriame kalbos lizde, bet kokiame kalbos spiečiuje centrinę vietą užima maksimaliai visuotiniai žodžiai – visuotinybės vardai. Nesvarbu, ar toji visuotinybė būtų pavadinta vieniu, kaip Plotino teologijoje, ar dao, kaip kinų daoizme, ar Brahmanu, ar materija, ar dvasia, ar mokslu, ar žmonija, ar Dievu, ar tauta, ar netgi visuomene, – visi šie žodžiai savaime yra beprasmiai, nes nė vienas iš jų nenurodo į jokį tiesiogiai matomą ar galimą matyti juslinį bekalbį daiktą, – o žmogus, kaip baigtinė juslinė būtybė, gali suprasti tik tai, ką gali pamatyti.

Štai kodėl visi visuotinybę išreiškiantys žodžiai, pradedant „visata“, baigiant „žmogaus teisėmis“, man, kaip štai šitam individui, yra visai beprasmiai, be to, priešiški mano individualumui ir konkretybei, nes pačia savo tariama reikšme paneigia mano, kaip štai šito individo, realumą ir netgi apskritai bet kokią individualumo vertę. Bet būtent tokių žodžių beprasmybėje, kad ir kaip būtų keista, glūdi jų galybė, ji visada despotiška, nihilistinė ir teroristinė konkretaus individo (ir žmogiškojo, ir nežmogiškojo) atžvilgiu. Todėl žmonijos istorijoje, ypač tokių išmintingų tautų kaip graikai ir romėnai, buvo stengiamasi apriboti despotiškąją kalbos galybę, joje glūdintį nihilistinį ir teroristinį potencialą. Kaip apriboti? Pripažįstant teisę egzistuoti bekalbiams daiktams (pamėgdžioti gamtą) ir bekalbei žmogiškojo individo pusei (individo autonomija, individo laisvė ir ją nuo teroristinės visuotinybės saugantis įstatymas).

Antikos pasaulio visuotiniu bruožu ir net metafiziniu branduoliu galima laikyti ironiją – tai bekalbio individo negatyvumas kalbos atžvilgiu, rodantis, kad bent intuityviai suvokiama despotiška kalbos prigimtis. Beveik visi graikų filosofai – klasikinis pavyzdys yra Sokratas – kalbą traktuoja ironiškai, o jiems antrina politikai (pavyzdžiui, Cezaris, Vespasianas). Viskas pasikeičia įsiviešpatavus krikščionybei, ji uždraudžia ironiją paprastu judesiu: paskelbdama, kad kalba yra ne tik aukščiausioji, bet savaip ir vienintelė tikrovė, o bekalbiai daiktai (gamta, gamtinė žmogaus pusė) – tik iliuzija. Kad bekalbiai daiktai būtų toleruojami, jie turi būti „pakrikštyti“, tai yra persmelkti kalba. Pavyzdžiui, žodis „dievas“ nėra krikščionybės monopolis, tačiau krikščioniškojo Dievo santykis su bekalbiais daiktais visai kitoks negu kitų religijų dievų. Dievas krikščionybėje yra vyriausiasis despotas, bet svarbiausia, kad jis ne tik despotas: jis yra totalitarinis despotas. Kuria prasme? Krikščionybėje aiškiai pasakyta: be Dievo valios nė plaukas nenukris nuo galvos. Tai reiškia, kad Dievas totaliai kontroliuoja visą esiniją, visą nežmogiškumą. Kitaip sakant, Dievas kiaurai pereina ir per daiktus, ir per žmones, Dievo pasaulis gali egzistuoti kaip absoliučiai skaidrus pasaulis, kuriame įgyvendinta absoliuti Dievo kontrolė.

Šis pavyzdys rodo, kad pačioje kalboje glūdi absoliučios kontrolės individo atžvilgiu imperatyvas. Dar vienas su šiuo principu glaudžiai susijęs aspektas yra tas, kad kalbos prigimtis yra mašininė. Žmogus gali išrasti mašiną tik todėl, kad jo paties metafiziniame centre glūdi mašina, tai yra kalba, arba, kaip dabar vadinama – sąmonė. Kalba ir sąmonė yra tas pat. Tai štai, totalitarizmas, imant jo metafizinę prigimtį, yra ne kas kita kaip žmoguje glūdinti pastanga absoliučiai viską, kas glūdi už kalbos, kiaurai persmelkti kalba. Kitaip tariant, visus bekalbius daiktus, įskaitant ir mus kaip gyvūnus, paversti mašinomis, o pasaulį kaip visumą – totaline mašina. Į šį visa apimantį kalbos totalizavimo siekį nukreipta pastanga ir sudaro totalitarizmo esmę. Tuo pačiu metu siekiama įgyvendinti totalią kontrolę. Pasinaudojant šia metafizine-mašinine kalbos galybe ir tikint, kad kalba privalo pereiti per daiktus kiaurai, manoma, kad galima pasiekti tokią būklę, kai kalba totaliai kontroliuos ir bekalbį pasaulį, ir bekalbiškąjį pradą žmoguje ir netgi bekalbiškąjį pradą pačioje kalboje.

Esame su tavimi kalbėję, kad kalba taip pat nėra skaidri, ji turi juslinį pagrindą, tad būtina perskrosti šią jos neskaidrumo liekaną. Kaip tai vyksta? Kaip kalba gali totaliai kontroliuoti save pačią? Ji privalo virsti maksimaliai abstrakčia, matematine kalba, idealiu atveju – binariniu kodu, kiaurai einančiu ir per kalbą, sunaikinančiu jos poetinį, juslinį potencialą ir tampančiu galinga mašina, skrodžiančia kiaurai visus bekalbius daiktus. Žmogus, deja, bent savo kalba, yra totalitarinė būtybė, nes pati kalba yra totalitarinės prigimties. Todėl totalitarizmas yra ne kas kita kaip mašinos principo įgyvendinimas, nes tik mašinoje galima įgyvendinti totalią kontrolę. Kai atsisėdu į automobilį, aš jį valdau. Žinoma, jis gali sugesti, bet normali situacija yra tokia, kad mašiną aš visiškai kontroliuoju, ji man pasiduoda, ir tokiu būdu vis labiau pildosi jos esmė. Bet mašina yra ne kas kita kaip kalbos kristalas. Ji padaryta iš kalbos. Totalitarizmas išplaukia iš kalbos prigimties maždaug pagal tokią schemą: kalba yra totalitarinė, iš kalbos atsiranda mašininiai agregatai, įrankiai ir prietaisai (nuo akmeninio kirvuko iki kompiuterio), o galutinis tikslas – mašina paversti visą visuomenę. Tai siekis sukurti tokias galingas kalbines-mašinines struktūras, kurios pereitų kiaurai bekalbius daiktus ir per visus visuomenės narius. Kitaip sakant, siekiama totaliai kontroliuoti kiekvieną individą, ir žmogiškąjį, ir nežmogiškąjį.

Man atrodo, žmoguje iš pat pradžių (jeigu jis kada nors išvis atsirado) glūdėjo totalitarizmo poreikis. Siekti totalitarizmo žmogų vertė jo metafizinė prigimtis. Mat žmogus yra ne tik sąmonė, jis turi dar ir bekalbę sielą, jis turi dar ir kūną. Todėl kyla klausimas: kaip kalbinei sąmonei pavergti bekalbę sielą, o žmogaus kūną paversti mašina ir šitaip jį irgi pajungti sąmonei, arba kalbai? Kaip paversti mašina ir hominido bekalbę sielą, ir jo bekalbį kūną? – štai koks pamatinis totalitarizmo klausimas. Šis uždavinys, kaip pavyzdinis, pirmą kartą sąmoningai iškeltas būtent krikščionybės. Tas vaikinas, kuris pasakė, kad pradžioje buvo Žodis ir kad Žodis yra Dievas, yra pirmasis visai aiškiai save suvokiančio totalitarizmo apaštalas. Krikščionybė yra pirmoji sąmoninga totalitarinė religija, ir tai ji pademonstruoja keliais būdais. Pirmiausia – totalinė sielos kontrolė per tikėjimą, toliau totalinė kūno kontrolė per askezę, celibatą, įvairiausius gimnastikos pratimus, savo kūno prievartavimą – žodžiu, per išsigimėlišką nežmogiškumo žmoguje naikinimo praktiką. Totali visuomenės kontrolė kuriant mašininio tipo imperiją su popiežiumi viršuje, ji spjauna į visus tautinius ypatumus, prisirišimą prie žemės, prie konkrečios vietos, prie individualizuotų juslumo masių.

Krikščionybė yra bevietė, kaip ir mašina. Mašina tėvynės neturi, todėl ir krikščionybė nekenčia tėvynės, nekenčia prisirišimo prie konkrečios vietos, todėl jos pagrindinis priešas yra pagonis, žmogus, kuris anaiptol nėra kontroliuojamas kalbos. Pagonis yra žemės žmogus, intuityviai nujaučiantis nežmogiškumo svarbą ir siekiantis bekalbių galybių globos. Todėl pagonis galbūt ir gali būti despotiškas, bet negali būti totalitariškas. Krikščionybė – priešingai, pirmą kartą žmonijos istorijoje sąmoningai iškelia uždavinį sukurti totalitarinę visuomenę, totalitarinį žmogų, todėl nieko keista, kad centrine šios religijos duotimi tampa kalba – Biblija. Pats pavadinimas nesvarbus, svarbi maksima, kad tu privalai gyventi taip, kaip parašyta Biblijoje, nuo dešimties Dievo įsakymų iki Lojolos programų bei projektų. Geidžiama pasiekti tokią padėtį, kai kalba pereina per daiktus kiaurai – tu tampi žodžio vergas ir esi absoliučiai skaidrus, perregimas.

Dievas įkūnija totalitarinę būseną, jis yra vyriausiasis totalitaristas, nes savo visagalybe ir visais kitais savo galybės atributais kol kas vienintelis pereina per daiktus kiaurai. Dievas sukuria pasaulį kaip mašiną. Sukurti galima tik mašiną. Jis nepagimdo pasaulio. Jeigu krikščionis sakytų, kad Dievas pagimdė pasaulį, tokios kalbos niekuo nesiskirtų nuo jų keikiamų pagonių, nes jų gamtinėse religijose vyrauja gimdymo paradigma. Krikščionybėje sakoma, kad Dievas yra meistras, inžinierius, konstruktorius; jis sukuria pasaulį kaip mašiną ir gali tą pasaulį valdyti, lygiai kaip aš galiu valdyti automobilį, jeigu jis nesugedęs ir sėkmingai važiuoja.

Krikščionybė parengia kelią tolesnėms totalitarizmo apraiškoms. Nuo XVI–XVII amžiaus prasideda mokslinė-techninė revoliucija. Tai, kas slypėjo krikščionybėje ir dar buvo užglaistyta visokiais sentimentais, dabar sakoma tiesiai, atviru tekstu. Žmogus yra mašina, sako Descartes’as. La Mettrie, regis, yra netgi parašęs knygą „Žmogus-mašina“. Mašina atvirai iškeliama ant pjedestalo ir sakoma, kad žmogus turi tapti mašina, tapti totaliai kontroliuojamas, kartu ir visuomenė turi tapti mašina, totaliai kontroliuojama. Moderniųjų technologijų prigimtis yra totalitarinė ir kitokia negali būti. Jeigu visuomenė sako, kad ji yra technologinė, jeigu ji sako, kad ją valdo mokslas, kad ji turi tapti mokslinė, vadinasi, ji pati siekia tapti totalitarinė, ji pati siekia tapti mašina. Iš tikrųjų pats matai, kas vyksta pastaruosius du šimtus metų – mašina vis labiau triumfuoja, ir dabar mes jau pasiekėme būseną, kai totalitarizmas tampa visiškai apčiuopiama realybe. Kartu su Ekranu ir kitokiomis „aukštosiomis“ technologijomis atsiranda beveik totalinės kontrolės galimybė. Aš nekalbu apie tokius naivius, tiesioginius dalykus kaip stebėjimo kameros; ant kiekvieno mūsų stalo stovi totalitarinės mašinos – kompiuteris ir televizorius. Tai yra mašinos, kurios totalitariškai kontroliuoja daugumos pasaulio žmonių sąmonę. Visų pirma – vadinamąjį Vakarų žmogų. Todėl dabartinę Vakarų situaciją aš vadinu totalitarizmu. Visi šnekėjimai apie demokratiją, žmogaus laisves ir teises yra ideologinės puošmenos, kurios slepia totalitarinę esmę.

V.G. Ar manote, kad totalitarizmas yra pasiekęs tokį lygį, tokią koncentruotą išraišką, kad iš principo yra tvirtai apėmęs visus vadinamosios Vakarų kultūros žmogaus gyvenimo sluoksnius?

A.Š. Trumpam sustojant prie šių dienų situacijos, galima pastebėti, kad totalitarizmas dabar yra toks galingas, jog gali sau leisti netgi anarchijos prabangą. Tu gali streikuoti, rengti mitingus, balsuoti – visi šie dalykai jau nieko nebekeičia, nes totalitarizme nėra išrinktųjų. Pirmąja totalitarizmo auka tampa viršutinis visuomenės sluoksnis – prezidentai, vyriausybės, milijardieriai ir taip toliau. Jie dabar labiausiai kontroliuojami. Šį dalyką nuostabiai atspėjo ir aprašė Orwellas: totalitarinėje visuomenėje visų laisviausi žmonės yra tie, kuriuos dabar vadiname bomžais. Tie, kurie išstumti į paribį. Būtent tos tradiciškai vadinamos padugnės sunkiausiai pasiduoda totalitarinei kontrolei, o lengviausiai jai pasiduoda labiausiai išsilavinę žmonės. Kadangi totalitarizmas pretenduoja į totalumą, totalybės pergalė prieš individą yra visur absoliučiai vyraujantis principas, totalitarizmo instrumentais tampa mokyklos, universitetai, pseudouniversitetai, institucijos – visa vadinamoji švietimo sistema, kuri dabar tarnauja totalitarizmui, tarnauja mašinai ir bet kokia kaina stengiasi įdiegti, dažniausiai visai naiviai, tokią maksimą: kalba gali viską. Parašysiu projektą apie demokratijos įgyvendinimą Mongolijoje, ir po trijų mėnesių ten jau bus demokratija. Tai toks naivus, grynai krikščioniškas tikėjimas kalbos galybe. Jis, beje, turi pagrindą (tai esu sakęs): mūsų metafizinis centras yra kalba. Bet dabar pridėsiu prie mūsų aptariamos temos kitą dalyką: aš netikiu, kad totalitarizmas bus visiškai įgyvendintas, nes mes turime ir antrą prigimtį – gyvūniškąją. Aš esu ne tik mašina, bet ir gyva būtybė, nes esu ne tik sąmonė, bet ir siela, nes esu ne tik kalba, bet ir kūnas. Grįždamas prie temos, klausčiau, kas gi krikščionybėje buvo paženklinta šėtono ženklu? Prakeiktas kūnas! Kodėl? Todėl, kad jis nepaklūsta kalbai. Priešingai – jis vis išsprūsta iš kalbos.

V.G. Vadinasi, manote, kad totalitarizmas neturi galimybių visiškai išsipildyti absoliučiu savo modusu?

A.Š. Netikiu, kad totalitarizmas nugalėtų, bent tokiu pavidalu, kai kalba pereis per daiktus kiaurai, netgi turint galvoje dabartinius technikos išradimus, visokiausius nanokompiuterius, implantus, visokiausias kontrolės bangas. Netikiu, kad jis nugalėtų, išsipildytų absoliučiai, nes jam priešinsis mumyse esanti gyvastis. Ir žinai, kaip ji pasipriešins? Mes paprasčiausiai atsidursime ant susinaikinimo slenksčio. Yra tik du šio pasipriešinimo baigties variantai, jeigu totalitarizmas ir toliau taip stiprės, kaip stiprėja per pastaruosius du šimtus metų, ypač pastaruosius trisdešimt metų, kai jau beveik pasiektas jo idealas. Bet kai šis priartėjimas prie idealo jau bus visiškai pasiektas, ištiks totalinė katastrofa. Pasaulis susinaikins, nes nereikia manyti, kad tik aš, žmogus, priešinuosi totalinei kontrolei. Mano kūniškoji, gyvūniškoji, gyvybiškoji prigimtis priešinasi, bet lygiai taip pat priešinasi ir kiekvienas nežmogiškas individas, pradedant nuo paprasčiausios žolelės. Pavyzdžiui, kai aš žolę techninėmis priemonėmis verčiu man duoti ne kelis grūdelius, o visą maišą, žinai, ką ji padaro? Ji nuvysta. Lygiai taip pat padarysime ir mes, kai bus pasiekta kritinė riba.

Neįmanoma pasakyti, kada ir kaip tai įvyks, tačiau mes tiesiog numirsime, žūsime. Aš ne pranašas ir nežinau kaip – ar katastrofiškai, nuo visuotinės pandemijos, ar karų, ligų, nebepakeliamo teroro pavidalais, kurių gali būti daugybė, bet tai įvyks. Tai yra neišvengiama, nes mes neįveiksime savo gyvūniškosios prigimties ir nežmogiškojo pasaulio gyvybės. Tokį pavergimą, totalitarizmo išpildymą galima atlikti tik vieninteliu būdu – sunaikinant šitą pasaulį, ir dabar tai jau visiškai įmanoma.

Totalitarizmas savaime yra apokaliptinis dalykas, bet aš noriu vėl sušvelninti toną, sugrįždamas prie to, nuo ko pradėjau. Naiviai galvojama maždaug taip, kad dėl totalitarizmo kaltas Hitleris, kaltas Stalinas su savo pakalikais; jeigu nebebus Hitlerio ir Stalino, nebebus ir totalitarizmo. Dar kartą sakau: kiekvienas hominidas, kaip kalbos mašina, yra totalitaristas. Pusė kalbančios būtybės visiškai priklauso totalitarizmui. Totalitarizmas yra ne tik pavojus, jis yra didžiausia mumyse glūdinti pagunda. „Niekio ir Esmo“ II tome šį dalyką pavadinau Kaligulos sindromu. Tai ir yra totalitarizmo sindromas. Kiekvienam žmogui, kaip kalbančiai būtybei, totalitarizmas yra įgimtas dalykas. Totalitarinis siekis per viską pereiti kiaurai, totaliai viską kontroliuoti įvystytas į mūsų prigimtį. Stipresniame žmoguje jis gali išsiskleisti labiau, silpnesniame – mažiau, tai priklauso nuo charakterio, skiriasi ir agresyvumo laipsnis, bet mes visi iki vieno esame totalitaristai. Todėl ir galiu sakyti, kad totalitarizmas nėra joks istorinis atsitiktinumas. Dabar formuluočiau taip: slaptas žmonijos tikslas šioje žemėje – įgyvendinti totalitarizmo karalystę, o tai reiškia – susinaikinti.

V.G. Nukreipėte kalbą į totalitarizmo nagrinėjimą, savo požiūrį, jums rūpi tik metafizinis šio fenomeno aptarimas. Bet aš vis tiek laikysiuosi nubrėžtos linijos, tai yra Arendt įžvalgų aptarimo, netgi jei jos požiūrį dabar ir laikote visiškai naiviu. Jeigu mano klausimai daugiau iš politologinės pusės, kaip įvardinote, galite išryškinti ir kitą, jums rūpimą užduodamo klausimo aspektą. Taigi išvertėte tris Arendt knygas, o jos darbams neskyrėte nė vieno straipsnio, nors tikrai nemažai rašėte apie kitus Vakarų mąstytojus. Kodėl?

A.Š. Tiesą sakant, aš ją labai gerbiu ir vadinu protingiausia XX amžiaus moterimi, bet jos įžvalgos man yra visiškai svetimos. Nes jos kito lygmens, ji sociologė, o ne metafizikė. Aš esu metafizikas. O verčiau jos knygas todėl, kad reikėjo pinigų, uždarbio, tai ir viskas.

V.G. Norėčiau grįžti prie vienos įdomios Arendt įžvalgos, kurią jūs galbūt išskleisite kitaip. Knygoje „Blogio banalumas“ (The Banality of Evil) ji rėmėsi viena byla (Jeruzalėje už nusikaltimus teisiamas nacis Eichmannas, vienas iš holokausto organizatorių ir vykdytojų) ir pateikė plačiai nuskambėjusią mintį, kad mes, žmonės, linkę blogį demonizuoti, vaizduoti fantasmagoriškai, užmiršdami, kad blogis kasdienybėje reiškiasi pačia banaliausia forma, paprasčiausiuose biurokratiniuose santykiuose.

A.Š. Šią jos mintį, kuri irgi naivoka, papildysiu taip: kas yra biurokratas? Tai žmogus, kuris labiausiai priartėjęs prie mašininės egzistencijos. Aš nežinau, ar galima pasakyti, kad mašina savaime bloga. Ar tokią mintį ji turėjo galvoje kalbėdama apie blogio banalybę? Na, taip, aš neneigiu, kad gali kardu nukirsti galvą, revolveriu nušauti žmogų, bet ar aš galiu pasakyti, kad revolveris pats savaime yra blogas? Pavyzdžiui, aš turiu revolverį ir mane puola banditas. Aš ginuosi, tuomet revolveris yra geras. Tokiose situacijose žodžiai „geras“ ar „blogas“ visai netinka.

Pasiremsiu Kanto pasakymu, kad blogis glūdi kiekvieno iš mūsų prigimtyje, o tai yra sąmonė, tai yra kalba. Jeigu Arendt ir Kantas su manimi sutinka, tada sutinku vartoti žodžius „geras“ ar „blogas“. Juk kalbos prigimtis yra nihilistinė, naikinanti, ir labiausiai šis naikinimas pasireiškia toje srityje, kuri vadinama kūryba. Jei turime omenyje šį aspektą, tada kalba yra absoliutus blogis, glūdintis mano prigimtyje. Jeigu vadinsime kalbą blogiu, tada aš sutinku, bet, kita vertus, kai sakau, kad kalba yra blogis, ką man tada daryti su Faulkneriu, ką man daryti su Sigitu Geda, ką man daryti su savo knygomis, ką man daryti su poezija, ką man daryti su tuo fantastišku grožio ir gerumo potencialu, kuris glūdi kalboje? Juk joje yra ir gerumo. Aš nežinau, ką daryti. Tada vėl tenka pripažinti, kad kalba yra ir gėris, ir blogis.

Žinoma, jeigu žiūrėsim iš galutinės metafizinės perspektyvos, tai kalba yra blogis, nes tik laiko klausimas, kada ji sunaikins šį pasaulį. Dabar tai jau akivaizdu – kalba jį sunaikins. Bet jeigu imsime konkrečią egzistencinę situaciją, tuomet sakyti, kad kalba yra blogis, man neleidžia sąžinė. Visada yra šie du matmenys, ir abu jie labai svarbūs. Vienas gali būti pavadintas metafiziniu matmeniu, o kitas – egzistencinis matmuo. Metafiziniu matmeniu aš galiu pasakyti, kad kalba yra blogis, egzistenciniu matmeniu to pasakyti negaliu. Aš galiu pasakyti tik tai, kad ji gali būti ir gėris, ir blogis. Ir nežinia, ko daugiau konkrečioje situacijoje – gėrio ar blogio.

Sugrįžkim prie Arendt. Aš neskaičiau tavo minimos knygutės, bet žinau, kad ji sulaukė labai priešiškos žydų bendruomenės reakcijos, nes eiliniai žmonės norėjo demonizuoti aną personažą. Aš pasakysiu taip: jie, žydai, iš dalies teisūs. Taip, manyje glūdi mašina, bet juk aš kaip visuma nesu mašina. Manyje yra ir gerasis, gyvūniškasis, pradas, iš kurio kyla ir sklinda gėris, tik bėda, kad biurokratas, ką mes abu puikiai žinome, savyje visiškai sunaikina bekalbį gerąjį pradą. Pavyzdžiui, kontoroje pasirašinėja dokumentus, pagal kuriuos išnuodijami ar išžudomi milijonai, o tuo pat metu yra pats švelniausias, geriausias, labiausiai mylintis šeimos tėvas. Vadinasi, tie du dalykai šio konkretaus personažo situacijoje yra atskirti. Bet vėlgi – tai, kas jam darosi, yra mūsų prigimtis, kadangi kalbos ir bekalbiškumo santykis yra dialektinis, jie vienas kito nekenčia, vienas nuo kito atsiskiria, kaip tas Eichmannas – namie geriausias šeimos tėvas, o kontoroje – žudikas. Tačiau kartu kalba ir bekalbiškumas vienas į kitą yra įsismelkę; kartais vienas kitam netgi padeda – kalba padeda tramdyti tamsiuosius impulsus, o mano geroji, gyvūniškoji, prigimtis tramdo kalbos giljotininę, totalitarinę galybę. Aš nepasiduodu jos terorui; kitaip sakant, nepasiduodu kvailinančioms ideologijų įtakoms; aš nepasiduodu totalitarinei religijų įtakai, ir šis gebėjimas ar galėjimas nepasiduoti ateina iš mano gyvūniškosios prigimties, nes aš priešinuosi kalbai.

Aiškaus atsakymo negali būti. Jeigu mes kalbame apie Arendt, aš dar kartą sakau: ji pateikia tik sociologinę totalitarizmo interpretaciją, jį tiesiai susiedama su nacizmu ir bolševizmu. Bet čia pasakysiu dar vieną svarbią mintį: mano manymu, ir nacizmas, ir bolševizmas buvo tarsi bandymas užbėgti į priekį, įgyvendinti totalitarizmą tuoj pat, neturint tam priemonių arba turint tik minimalias priemones. Kas buvo minimali priemonė? Radijas. Mažai kas atkreipė dėmesį į tą faktą, kad nei vienas, nei kitas režimas nebūtų buvęs įmanomas be radijo, kitaip sakant, be mašinos. Aš supratau šį dalyką pats, bet Güntheris Andersas jį yra išsamiai aprašęs. Be radijo nebūtų galėję egzistuoti nei fašizmas, nei bolševizmas. Radijas yra galingas simbolis, vien jo pakanka suvokti, jog totalitarizmas kuo glaudžiausiai susijęs su vadinamuoju mokslu ir vadinamąja technika, tai yra mašininės prigimties dalykas, ir pati mašinos prigimtis yra totalitarinė. Radijas buvo pirmoji akivaizdžiai totalitarinė mašina, nes automobilyje, šaldytuve ar kokioje dujinėje viryklėje totalitarizmo lyg ir nematyti, nors jis ir juose yra, bet radijas, pirmoji masinio informavimo priemonė, atskleidžia savo totalitarinę prigimtį visiškai aiškiai.

Ką reiškia mass media? Radijas yra pirmoji priemonė, kuri iš individų daro masę, skaidrią, perregimą, kiaurai persmelkiamą ir totaliai kontroliuojamą. Radijo įgalintos kontrolės lygis buvo gana aukštas, juk ir Vokietija, ir Rusija tiek karų metu, tiek prieš ir po jų buvo beveik išprotėjusios, vienybė šiose šalyse buvo tiesiog stulbinama. Ką dabar kalbu, tėra tik žiedeliai – tik pagalvok, kokia totali kontrolė mūsų dar laukia. Pasižiūrėjau į iPad’ą – tokį neseniai nupirkome savo anūkei – ir pasakiau: baigta, štai čia jau tokia mašina, kuri beveik priartėja prie mašinos idealo. Kas yra mobilieji telefonai? Patikimiausias totalitarizmo įrankis, kurį tu nešiojiesi kišenėje, ir dar sakai: tik duokit man kuo geresnį, kuo galingesnį! Kodėl? Kaip žinai, graikai sako, kad panašus atpažįsta panašų. Aš, kaip totalitaristas, kaip kalbos mašina, atpažįstu save tam tikra prasme tobulesnėje už mane mašinoje, nes iPad’o netrikdo manyje esanti gyvūniškoji prigimtis, jos jis neturi. Tam tikra prasme ir tam tikrose ribose kompiuteris už mane tobulesnis, aš beviltiškas reakcionierius, palyginti su kompiuteriu.

Esu beviltiškai atsilikęs nuo kompiuterio, bet aš turiu vieną pranašumą – esu individas, kuris niekada ir niekaip negali būti iki galo kontroliuojamas. Kodėl bolševikų ir nacių totalitarizmas toks žiaurus? Todėl, kad instinktyviai buvo jaučiama, jog to, ką norima padaryti, padaryti neįmanoma, taigi reikėjo kompensuoti pačiu baisiausiu teroru, mašininiu, šaltakraujišku teroru. Hitlerio konclageriuose žmonės kaip malkos buvo kišami į krosnį ir deginami; Stalino konclageriuose buvo tas pat. Žmonės mirdavo tūkstančiais, juos buldozeriais suversdavo į duobes. Trumpai tariant, čia visiškai nebelieka sentimentų, kurie, šiaip ar taip, per visą žmonijos kultūrą išlieka bent periferinėse mūsų egzistencijos srityse. Paklausiu taip: kas neturi sentimentų? Mašina neturi sentimentų, mašina neturi jausmų, kompiuteris neturi jausmų, nes jausmai, tiek bjaurūs, tiek geri, ateina iš mano gyvūninės prigimties, iš mano bekalbio kūno, o ne iš sąmonės, ne iš kalbos. Kalba tik įvardina šiuos dalykus. Visa sentimentinė pusė ateina iš bekalbių erdvių. Atsakydamas į tavo klausimą, užbaigčiau taip: Hannah Arendt sociologinės analizės labai tikslios, bet man jos yra naivios ir tolimos.

V.G. Įžvalga apie radiją iš tikrųjų labai tiksli. Kai pasižiūriu senus vaizdo įrašus, akivaizdžiai matyti, kaip kuriama dirbtinė sąmonė bolševizme ir nacizme, kad šiam procesui pasitelkiama mass media technologija – radijas. Pamėginkime išryškinti kitus totalitarizmo profilius: Arendt atskiria vienišumą ir vienatvę; ji teigia, kad vienatvė yra filosofo privilegija, o iš vienišumo kyla totalitarizmas, jo šaknys glūdi vienišumo fenomene, kurį formuoja vienišių minia. Kaip manote, ar tai išties svarbu totalitarizmui?

A.Š. Man ši perskyra labai dirbtinė, kokios nors lemtingos reikšmės vienišumo ir vienatvės perskyroje nematau, bet prisimenu šią jos mintį, ir man atrodo, kad ji pati gerai to, matyt, nesuprasdama, kai ką pastebi. Totalitarizmas nori individą ištirpdyti masėje, bet jis negali to padaryti, bent fiziškai: tirpdoma siela ir sąmonė. Kas tuomet atsitinka? Lieka nuogas individas, kuris yra lygiai toks pat kaip ir kiti; lieka individas kaip kiekybė. Kokybė beveik jau prarasta arba iš individo atimta, nes jis vis tiek jau valdomas totalitarinės kalbos. Jis lieka individu tik biologine prasme. Ši jos mintis teisinga ir tiksli: juk net įsivaizduojant tobulą totalitarinę visuomenę, kurios niekada nebus, individai vis tiek išliks. Nes tam, kad galutinai pašalintum individą, jį reikia sunaikinti.

Aš sakau, kad individai vis tiek išliks, kad ir kaip klostytųsi situacija, tačiau kaip jie išliks? Taip, kaip išlieka kompiuteris – juk kompiuterį irgi gali pavadinti individu, ar ne? Žinoma, jis yra mašininis, tai yra nesubstancinis individas. Totalitarizme individai išlieka, bet tik kaip pliki nuogi biologiniai individai, o bendrija, kurią žmonėms duoda gyvoji bendruomenė, papročiai, tradicijos, žemė, bendras darbas, bendros šventės ir dar daugelis kitų dalykų, žinoma, sunaikinama. Juk visa tai yra individo substancija, kuri daro jį stiprų, o jeigu palieki plikas nuogas, tada tampi visiškai silpnas, prarandi substanciją, ryšį su kitais žmonėmis, tu žinai, kad niekas tau nepadės. Jeigu šioje nusilpninto ir apnuoginto individo situacijoje padarysi tokį judesį, kuris neatitinka totalitarizmo taisyklių, būsi šalčiausiai sunaikintas nespėjęs pyptelėti, ir tau nepadės net artimiausi žmonės. Iš stalinizmo metų tokių pavyzdžių daugybė. Tave sunaikins, o likę artimieji lips į tribūną ir dėkos partijai bei vyriausybei, kad sunaikino šalia jų esantį klasinį priešą, tai yra tave, kurio, deja, jie neatpažinę kaip klasinio priešo. Žmona mušasi į krūtinę ir rėkia, kad ji kalta dėl budrumo stokos – suprask, jos klasinė sąmonė pernelyg silpna ir sutrukdė atpažinti klasinį priešą. Įsivaizduoji – šeima, ir visi vieniši; net šeima nebėra bendruomenė, štai iki ko prieinama. Įsivaizduok, tai lygiai tas pat, lyg būtų trys nesujungtos mašinos: čia stovi kompiuteris, šalia radijo aparatas ir televizorius. Jeigu aš pradėsiu daužyti kompiuterį, ar televizorius užstos jį? Arba jeigu pradėsiu daužyti televizorių, ar jį užjaus šaldytuvas? Ne, jam visiškai tas pats. Taip atrodo absoliuti, beveik metafizinė vienatvė. O ta perskyra tarp vienatvės ir vienišumo šiek tiek dirbtinė, todėl nematau reikalo jos išsamiai aptarti.

V.G. Paklausiau to, nes ir jūs savo knygose ne kartą rašėte, kad vienatvė yra tarsi filosofo privilegija, iš to man kyla mintis, kad ir jūs manote, jog vienišumas turi galbūt net metafizinį skirtumą nuo vienatvės. Arendt savo knygą „Totalitarizmo ištakos“ baigia Katono posakiu, kad jis daugiausia nuveikdavo nieko neveikdamas ir buvo mažiausiai vienišas būdamas su savimi. Šis posakis, mano supratimu, inspiruoja vienatvės apmąstymus graikiškąja prasme ir šitaip siejasi su filosofija, totalitarizmo priešingybe.

A.Š. Taip, prisimenu, man labai patiko tavo primintas posakis.

V.G. Šiek tiek užsiminėte apie mokyklas ir universitetus, apie mokymą kaip totalitarizmui pajungtą veiklą. Arendt knygoje „Tarp praeities ir ateities“ išskleidė mintį, kad žmogaus auklėjimas taip pat susiduria su totalitarizmo iššūkiu. Iškyla toks paradoksas: viena vertus, turi jauną žmogų mokyti, auklėti, ruošti jį pratęsti pasaulį, socialiniam gyvenimui, kad tas gyvenimas būtų tvirtas. Bet mokydamas ir auklėdamas kartu naikini jį kaip individą, mėgini pritaikyti prie viso šio totalitarinio mechanizmo, jo ideologijos. Ar išlieka bent menka viltis, kad auklėjimas prasmingas? Ar išsprendžiamas šis paradoksas?

A.Š. Auklėjimas yra totalitarinės sąmonės formavimo minimumas. Mūsų pokalbį ir pradėjau sakydamas, kad kiekviena visuomenė yra despotiška, nepakanti individui. Čia nieko nepadarysi, taip turi būti, nes jeigu individas pradės maištauti prieš visuomenę arba netgi visi individai pradės maištauti prieš visuomenę, ta visuomenė subyrės. Visuomenė turi kontroliuoti individą. Šiuo požiūriu kiekvienoje bendruomenėje jau esama totalitarizmo užuomazgų. Kaip sakiau, totalitarizmas glūdi ne tik pavieniame žmoguje, bet ir visuomenėje – nėra visuomenės be ideologijos, nėra visuomenės be religijos. Kur ir kaip ideologija ir religija reiškiasi? Konformistinėje kalboje. Tai reiškia, kad pavieniam individui būtinai reikia įdiegti šį konformizmą, o tai ir pradedama daryti vaikų darželiuose, paskui mokyklose, universitetuose ir panašiai. Taip buvo visada, bet jeigu pradėtume gilintis į istorinius pavyzdžius, kiltų klausimas, ko buvo slapčia siekiama, o ko pasiekiama iš tikrųjų? Kartais pasiekiama priešingų rezultatų, nes, kad ir kaip būtų, kad suvoktum tokius dalykus, apie kuriuos kalbu, turi būti labai išsilavinęs žmogus.

V.G. Čia ir slypi mane labiausiai dominantis paradoksas. Nors sociologinė totalitarizmo analizė iš tikrųjų gali atrodyti naivoka, bet iš kitos pusės šis sociologinis totalitarizmo, kuris iškilo konkrečiomis nacizmo bei bolševizmo formomis, aptarimo aspektas mums leidžia apmąstyti ir metafizinę jo esmę.

A.Š. Aš neneigiu to, tik vėlgi, kalbant apie Hannah Arendt, sakau, kad negaliu apsiriboti vien tuo, ką ji mąstė apie totalitarizmą. Daugybę metų galvojau apie totalitarizmo esmę. Iš pradžių ir aš visai naiviai maniau, kad totalitarizmas yra istorinis atsitiktinumas. Maniau panašiai kaip Baudrillard’as, kuris sako, kad totalitarizmas yra visuomenės menopauzė. Kaip ir Arendt, naiviai galvojau, kad tai yra XX amžiaus fenomenas, bet visai neseniai, po truputį studijuodamas istoriją, visų pirma Romos istoriją, nuo pat ją įkūrusios plėšikų gaujos iki milžiniškos imperijos pabaigos, Graikijos istoriją, kitų tautų istoriją, inkų, actekų istoriją, suvokiau, kad totalitarizmas nėra tik XX amžiaus reiškinys. Nėra taip, kad jis atsirado atsitiktinai – jį kažkas sugalvojo, jis yra, kaip dabar sakoma, kažkieno projektas ir jeigu nebūtų buvę tų, kurie sugalvojo šį projektą, tai totalitarizmo nebūtų buvę.

Aš supratau, kad tokia apmąstymo kryptis man nepakankama. Neneigiu viso to, ką išvardijau, bet kartoju: totalitarizmas XX amžiuje yra tik nevykęs bandymas skubiai įgyvendinti totalitarizmą tuo metu, kai tam dar nėra pakankamai priemonių. Beje, per laiką, praėjusį nuo nacių ir bolševikų, ypač per pastaruosius dvidešimt metų, šios reikalingos priemonės tobulėja tiesiog stulbinamu greičiu. Todėl šios supertechnologinės visuomenės likimas, jeigu ji apskritai išliks, man visiškai akivaizdus. Šis totalitarizmas daug radikalesnis ir už Stalino, ir už Hitlerio, galima pasakyti net taip: jiems nepavyko padaryti to, ko siekė, nes jų totalitarizmas buvo piktas, karštas, karingas. Tikras totalitarizmas yra šaltas, toks kaip mašina – tylus, ramus, šaltakraujiškas, be entuziazmo ir net be ideologijos tradicine šio žodžio prasme; jis veikia tiesiog kaip tobula mašina ir eiliniam subjektui yra nematomas. Kuo labiau jis stiprės, tuo labiau galės sau leisti pasireikšti išoriškai, kas, atrodytų, tarsi paneigia patį totalitarizmą. Leis tariamąją laisvę.

Dabar vyksta tokie dalykai, kurie prieš penkiasdešimt metų dar buvo neįsivaizduojami: totalinė pornografijos, smurto, destruktyvumo propaganda. Totalitarizmas ima jaustis taip užtikrintai, kad jau galima leisti pasitaškyti – tegul tie zombiai mano, jog gyvena pilnakraujiškai, kad jie laisvi, kad jie tikri substanciniai individai; duokim jiems judėjimo laisvę, vis tiek niekur nenuvažiuos. Nuvažiuos ten pat – į mašiną. Judėjimo laisvė – visai gera ideologija, nes anksčiau vienas iš vergo požymių buvo apribota judėjimo laisvė.

Šie mano išvardyti dalykai yra labai grėsmingi ženklai. Kuo daugiau šių tariamos laisvės, arba anarchijos, požymių, tuo totalitarizmas jaučiasi vis labiau užtikrintas. Dabar kalbu beveik mistiškai. Aš nesu sąmokslo teorijos šalininkas, nemanau, kad kažkur sėdi dvylika supermenų su dvylika superkompiuterių ir gamina šį galingą, vis stiprėjantį totalitarizmą. Taip nėra. Svarbiausias dalykas, kad jo, to totalitarizmo, tam tikra prasme nėra; kitaip tariant, jis neturi labai aiškių daiktiškųjų pavidalų. Kuo labiau jis įsigali, tuo labiau jo nematyti, nes šis nematymas sustiprinamas dar kitų dalykų – visame šiame procese formuojamas tam tikras žmogaus tipas. Pavyzdys: įlipęs į autobusą matau vaikiną, kalbantį mobiliuoju telefonu; ar kas nors mane supras, jeigu aš tam vaikinui pasakysiu: esi įstumtas į tokią vergiją, kokios niekada žmonijos istorijoje nėra buvę? Ar kas nors supras, jeigu aš tą patį pasakysiu savo kolegoms, profesoriams? Nesupras. O tai, kad mes esame vergai, kokių dar niekada, matyt, nebuvo, yra faktas.

Mėgstu vieną Hemingway’aus posakį; jį perfrazuojant galima pasakyti, kad totalitarizmas yra šventė, kuri visada su tavimi. Totalitarizmas, kurį tu nešiojiesi kišenėje. Ir netgi pasimėgaudamas! Tu ne tik nemanai, kad mobilusis telefonas yra prievartos instrumentas, priešingai – galvoji, kad tai laisvės laidas! O iš tikrųjų kišenėje nešiojiesi savo pavergimo instrumentą. Šie pavergimo instrumentai dabar taip ištobulinti, kad jau galima leisti net anarchijos proveržius.

Man atrodo, tai vyksta jau gana sąmoningai, ir tarp politikų, ir tarp aukščiau sėdinčių, realią įtaką pasauliui darančių žmonių. Jie kažkiek suvokia, kad negalima visiškai užgniaužti žmonių, sukišti jų į konclagerius. Jie suvokia, kad to ir nereikia daryti, kad tu niekur nepabėgsi, nes konclagerį visą laiką nešiojiesi savo kišenėje. Konclageris stovi ant kiekvieno iš mūsų stalo, ir dar ne vienas, o mažiausiai du – kompiuteris ir televizorius. „Niekyje ir Esme“ taip ir rašau: Ekranas yra konclageris, kuris stovi ant tavo stalo. Taigi, sakau, tokiu atveju galima leisti ribotą anarchiją. Kaip bus toliau, aš nežinau, nesu pranašas, bet neabejoju, kad greitai bus išrastos, o gal jau dabar yra, techninės priemonės, kurios, pavyzdžiui, bus tau įšvirkščiamos į veną. Pavyzdžiui, šeimos daktaras tau įšvirkščia 1000 nanokompiuterių, ir yra kontroliuojamas kiekvienas tavo judesys, kiekviena mintis, kiekvienas jausmas. Jeigu reikės, bus įšvirkštas ir anarchijos nanokompiuteris, jeigu reikės, bus įšvirkštas laisvės nanokompiuteris. Išsipildys Saint-Justo žodžiai (ir apie tai esu rašęs – „Niekio ir Esmo“ II tome). Su Saint-Justu, vienu iš jakobinų vadų, ano meto bolševiku, kalbasi valstietis iš Vandėjos. Saint-Justas valstiečiui sako: kokio velnio jūs dar norite, juk mes jums dovanojame laisvę. Valstietis atšauna: susikišk savo laisvę į subinę! Jakobinų vadas ramiausiai pareiškia: tada mes priversime jus būti laisvus. Būtent tokia laisvė jau lūkuriuoja mūsų, nanokompiuterio pagaminta laisvė – zombio laisvė atrodyti (ir sau, ir kitiems zombiams) gyvam.

V.G. Arendt kalbėjo, kad, galimas daiktas, tikrąsias totalitarizmo pasekmes mes pajusime XXI amžiuje. Ar taip pat kalbate apie tai?

A.Š. Manau, tai vėl tas pats naivus šnekėjimas. Visada būna pasekmių, mes galų gale jaučiame pasekmes to, kas vyko prieš du tūkstančius metų Jeruzalės mieste. Žinoma, jaučiame, bet tai naivus šnekėjimas. Reikia šnekėti ne apie pasekmes, o apie tikrąją totalitarizmo terpę – mašiną ir jos galybės didėjimą. Štai kur yra pagrindinis pavojus ir svarbiausias dalykas. Kuo galingesnės mašinos, tuo labiau mes artėjame prie radikaliojo totalitarizmo. Kad jos progresuoja pagal geometrinę progresiją, akivaizdu. Tai reiškia, kad mes labai sparčiai artėjame prie mano aptartos tobulo totalitarizmo būklės, bet kartu tai bus susinaikinimo būklė. Joks individas negali būti pavergtas taip, kaip to norėtų mūsų sąmonė, mūsų kalba, kaip to norėtų totalitarinės galybės, glūdinčios mūsų galvose. Žinoma, visuomet atsiranda personažų, kurie totalitarizmą skelbia politine doktrina, bet jie turi galvoje veikiau despotizmą, o ne totalitarizmą; jie kalba ne apie totalitarizmą, o apie despotizmą. Kaip sakiau, tai visiškai skirtingi dalykai: despotizmą aš pavadinčiau sociologiniu fenomenu. Yra despotizmas, ribotas despotizmas, principatas, demokratija, respublika, konstitucinė monarchija, monarchija – visi šie sociologiniai fenomenai yra vienos eilės reiškiniai. Kaip sakiau, totalitarizmas yra tam tikra prasme neistoriškas, arba antiistoriškas. Apskritai nebūta akimirkos, kad žmoguje neglūdėtų totalitarizmo virusas. Jeigu tikėtume Darwino pasaka (o aš tai laikau pasaka), kad mane pagimdė beždžionė, tada galėtume manyti taip: kai tik atsirado pirmoji kalbanti būtybė, iš karto atsirado ir totalitarizmo sėkla. Todėl aš dar kartą kartoju – slaptas žmonijos istorijos tikslas yra tobulas totalitarizmas, tolygus žmonijos susinaikinimui.

V.G. Baigiant pokalbį apie totalitarizmą, norėčiau užduoti dar vieną klausimą iš sociologinės Arendt totalitarizmo analizės. Ji nužymi trūkį tarp praeities ir ateities. Totalitarizmas tarsi sunaikina natūralų tradicijos perėmimą, nes mums savotiškai gėda priimti ir prisiminti, ką padarėme, ir šie praeities žygiai nebeleidžia viltis ir tikėtis, kad ateityje išsipildys bent menkiausi kilnūs tikslai, pagaliau mes jų ir nebeturime.

A.Š. Aš visa tai suprantu. Sociologiniu ar psichologiniu požiūriu ji teisi, bet, kaip sakiau, man visa tai naivu ir tolima. Totalitarizmas panaikina praeitį, dabartį ir ateitį, nes mašina neturi nei praeities, nei ateities, nei dabarties. Totalitarizmo siekis yra sunaikinti taip pat ir istorinį laiką, sunaikinti istoriją. Pavienė mašina jokios istorijos taip pat neturi. Ji neprisimena ir pati nieko neprojektuoja. Aš, jos padedamas, projektuoju. Metafiziniu požiūriu žvilgsnis į praeities ir ateities trūkį vėlgi yra naivus: pirmą kartą kaip teroristinė galybė totalitarizmas atsiranda kartu su krikščionybe, vėliau jis labai sėkmingai kyla aukštyn, be jokių pertrūkių, nes technomokslą aš vadinu sėkmingiausia krikščionybės erezija. Ir ne daugiau – sėkmingiausia erezija, nes ji efektyviau įgyvendina tai, ką labai norėjo įgyvendinti krikščionybė. Mokslas kur kas sėkmingiau negu krikščionybė įgyvendina totalitarinę kontrolę. Bažnyčia yra pirmoji socialinė mašina, o Galilėjus ir kompanija duoda priemones totalinę kontrolę įgyvendinti kur kas efektyviau. Žinoma, jeigu grįžtume prie konkrečių istorinių faktų, tai gali atrodyti keista, juk esama revoliucijų, kovų už laisvę, atsiranda vadinamasis liberalizmas ir vadinamoji demokratija. Matai, paviršiuje viskas atrodo kitaip, nes čia vykstantys dalykai priklauso grynojo mito sričiai. Galėčiau šią mintį plėtoti, bet man apie tai kalbėti neįdomu. Kur dar glūdi totalitarizmo stiprybė? Jam pasipriešinti gali tik individas, o totalitarizmas padaro taip, kad individas pats atsisako savojo individualumo ir džiaugsmingai tampa technozombiu. Jeigu dar išlieka substancinis individas, toje totalitarinėje mašinoje jis jau nieko nebegali padaryti.

Dar pakartosiu – totalitarizmo tikslas yra virtualiai sunaikinti individą, bet realiai jo sunaikinti neįmanoma, todėl čia kyla neišsprendžiamas paradoksas. Pats faktas, kad tu egzistuoji kaip kūnas, jau yra pasipriešinimas totalitarizmui. Kita vertus, kaip sąmonė tu pats save naikini, esi totalitarizmo pusėje. Pasakysiu dar kitaip: iš mano bekalbio kūno kyla laisvė, o iš mano sąmonės kyla vergija (neatsitiktinai esu suformulavęs teiginį, kad kiškis yra laisvesnis už JAV prezidentą). Aš esu vergo ir laisvojo mišinys – ir ponas, ir vergas, – ir nežinia, kur ponu tampa mašina, o kur – gyvūnas. Matai, kur slypi Hegelio sociologinis naivumas: čia, suprask, yra ponai, o ten vergai. Iš tikrųjų manęs nedomina ta jo pono ir vergo dialektika, išsiskleidžianti sociologiniame paviršiuje. Tai ne mano kompetencija. Mano kompetencija ir mano aistra sako, kad aš esu ir ponas, ir vergas; manyje glūdi dvi galybės, nekenčiančios viena kitos, bet viena be kitos negalinčios gyventi, pagal tą odi et amo principą – myliu ir nekenčiu. Kalba nekenčia kūno, kūnas – sąmonės; kalba nekenčia sielos, siela – sąmonės, bet kartu siela gali savo gražiausius žiedus išleisti ir subrandinti tik tada, kai ji patręšta kalbos mėšlu. Štai toks paradoksas.

Man tai yra baisūs dalykai, bet visa tai jau matė kad ir Dostojevskis arba de Tocqueville’is, tik gal ne taip formulavo kaip aš. Pavyzdžiui, „Didžiojo Inkvizitoriaus legendoje“ pasakojama apie tai, ką aš tau dabar pasakoju, tik ten pateikta nuostabia literatūrine forma. Man svarbūs metafiziniai totalitarizmo pamatai, o Arendt mąsto ne tame lygmenyje. Kadangi mano lygmuo yra žemiau, pamatuose, aš ir sakau – visa tai, ką ji rašo, yra naivu. Jeigu viskas aiškinama tik sociologiškai ir psichologiškai, tada tai ne tik naivu, bet ir neteisinga. Kad įsiskverbtum netgi į sociologinę totalitarizmo esmę, pirmiausia turi suvokti jo metafizinę esmę.

Pirmoji publikacija: Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas, „Pokalbiai apie esmes“, 2013, Vilnius: Tyto Alba, p. 308–334.

 

Susiję įrašai:
Pokalbiai apie esmes. Apie filosofo egzistencinį tipą
Žaltvykslės nihilistinių ūkų horizonte
Arvydo Šliogerio sugrįžimo metafizika
Nostalgiškos pajautos krūvis. Negatyvumo vektorius su Arvydu Šliogeriu
Transcenderas, norėjęs suprasti daiktų ir kalbos santykį: Arvydo Šliogerio atminimui

 

Jeigu jums svarbus šis tekstas (ir su juo susijusi medžiaga), raginame jį išsaugoti savo asmeniniame kompiuteryje, išoriniame kietajame diske, USB rakte, atminties kortelėje ir pan. Gėrybės internete nėra amžinos, jos laikinos ir trapios: tekstas, kurį skaitote, rytoj čia jau gali būti nepasiekiamas.

…