Nostalgiškos pajautos krūvis. Negatyvumo vektorius su Arvydu Šliogeriu

pagal | 2019 10 06

Žmogiška pasaulio pajauta neįtikėtinu greičiu juda naujumo ir maksimalumo kryptimi. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad esminis dabarties siekis – būti, turėti, pasiekti kuo daugiau, maksimaliau, intensyviau. Citius / Altius / Fortius kiekvienoje DNR ląstelėje. Paulis Virilio rašė apie akceleracijos laikmetį, kuriame gyvename, ir kuo visa tai virsta ne tik kasdieniame, bet ir mąstymo struktūros bei teorijos lygmenyje. Šio koncepto pagrindu išplėtotos neįtikėtinos teorinės sistemos apie marksizmo, laisvosios ekonomikos ir hėgelizmo struktūrinius grindžiančiuosius faktorius akceleracijai įsigalėti. Tačiau paprasčiausiai stabtelėjus, sutelkus mąstymą, kyla klausimas: „Jei susitelkiama ties pokyčių ir judėjimo intensyvumu bei kaitos reikalavimu, koks yra tokios gyvenimiškos sandaros galutinis taškas?“

Žmogiškosios egzistencijos galutinis taškas aiškus – išnykimas, tačiau žmogiška lemtis unikali tuo, kad kelias į šį tašką gali būti užpildytas įsimintinu turiniu. Net išliekančiu turiniu. Gali likti pėdsakas trumpalaikės, unikalios egzistencijos apribotos sutelkties, įgijusios konkrečios asmenybės apibrėžtį. Kartais šis pėdsakas būna toks, kad atsiranda poreikis archyvavimui, cementavimui ir faraonizavimui. Atlikime esminę pastabą: akceleracijos vyksmas ne tik eliminuoja pėdsako identifikavimo galimybę, tačiau ir siekia maksimaliai panaikinti jo pagrindą, t. y. uzurpuoja vyksmą, pauzes bei konkrečios individualybės pasireiškimo properšas. Akceleracijos atveju šie dalykai pertekliniai ir nebūtini, net trukdantys. Štai tokios terpės sąlygose keistu būdu iškyla negatyvumo poreikis. Išlaikyti ir kultivuoti pasaulį, kuris nesutekės į vieną vietą – Highway 401. Esminiais tampa tie dalykai, kurie turi minusinį vektorių:

Filme „Nostalgija“ herojus sako tokius žodžius: „Mūsų laikais žmogus turi statyti piramides.“ Nesigilinant į detales, kokias piramides turite omenyje?

Tai klausimas Andrejui Tarkovskiui, į kurį pastarasis atsako nelabai rišliai, bet akcentas aiškus:

Žmogus turi siekti dvasinės didybės [paryškinta mano – V. G.]. Kiti po milijonų metų spėlios… Ne griuvėsius, kuriuos prisimins kaip katastrofų pasekmes… Aš nežinau… Bet kuriuo atveju ne Černobylį, o kažką priešinga.1

Štai kino genijaus filmas apie žmogiškojo pėdsako koncentraciją ir kristalizaciją, apie dvasinės didybės properšas įgyja žodžio su negatyviu vektoriumi „Nostalgija“ (skausmingas, kančios pažymėtas grįžimas) išraišką. Kalbėdami apie nostalgiją, šiai sąvokai dažnai suteikiame akceleracijos aplinkai reikšmingą potekstę: šios jausenos / būsenos apimtieji gyvena su begaliniu idealizuotos praeities prisiminimu / troškimu.

Galime jums padėti: štai jums retro / archyvinė / numizmatinė / second hand / blusturgių kultūra – supozityvinsime negatyvumą… Tačiau nostalgija turi savyje kažką tokio, kas neleidžia pilnai uzurpuoti jos reikšminio sluoksnio ir reikalauja esmingai negatyvaus vektoriaus. Tokios individualizuotos išraiškos vedamas, šis vizualus atradimas apie praėjusį renginį (prieš penkerius metus vykusį filosofo A. Šliogerio jubiliejaus paminėjimą) čia jums ir pristatomas: trys vaizdo klipai, kuriuose – dar intensyvesnė nostalgija, negatyvumas ir tas vektorius, kuris gali sustabdyti akceleracijos sąlygas. Arvydas Šliogeris kalba apie tai, kas svarbu.

Virginijus Gustas

 

 

Jei tavęs fiziškai nenaikina, tavo reikalas labai paprastas – dirbk ir spjauk į kitką, jei gali… Ir nesirūpink ateitimi, nes jeigu gerai darysi čia ir dabar, ta ateitis savaime bus.

– A. Šliogeris –

 

 

  1. „Tikėjimas – vienintelis dalykas, kuris gali išgelbėti žmogų: pokalbis su Andrejumi Tarkovskiu“ // aplinkkeliai.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *