Žaltvykslės nihilistinių ūkų horizonte

Skaitant neseniai pasirodžiusią Arvydo Šliogerio ir Virginijaus Gusto knygą „Pokalbiai apie esmes“, tarsi nejučia prisimindavau rusų mąstytojo Berdiajevo žodžius, ištartus šiam apsilankius moderniojo meno parodoje Ščiukino galerijoje:

„Ir apima liūdnos godos, kad daugiau nebebus nuostabių kūnų, kūniško gyvenimo džiaugsmo skaidrių kristalų, sintetinių-visuminių daiktų sampratos, organiškos kultūros. <…> Jau nebėra ir nebebus tokio nuostabaus pavasario, tokios saulėtos vasaros, nebebus kristališkumo, švarumo, aiškumo nei pavasaryje, nei vasaroje. <…> Saulė jau nebe taip šviečia. Pačioje gamtoje, meteorologiniuose ir geologiniuose reiškiniuose vyksta paslaptingas analitiško išsluoksniavimo procesas.“¹

Aptariamos knygos nuotaikos tikrai nepavadinsi optimistine. Ir nors pokalbiuose vyrauja ne tiek isteriška, kiek stoiška – grindžiama ironija, skepsiu bei humoru – pašnekovų laikysena, visa šiuolaikinė teognosiologinė civilizacija dažniausiai piešiama vien tik niūriomis spalvomis. Tiek paskiro individo, tiek visos žmonijos likimo nupasakojimui pasitelkiami unikalūs Čiurlionio paveikslų ciklo „Žalčio sonata“ vaizdiniai, simbolizuojantys išėjimą iš gamtos prieglobsčio į kliedinčios kalbos kontinentus, paniekos artumai būklę bei atsipeikėjimo ir sugrįžimo momentą. Tik ar dar bus kur grįžti? Geismo valdomo hominido, kaip Niekio vietininko Žemėje, lemtis daugiau mažiau aiški. Jis jau seniai peržengęs saiką ir nusviręs perteklinio naikinimo pusėn, todėl jo susinaikinimo valanda tikriausiai jau aušta. Mes, vėlyvieji šios planetos svečiai, gyvename jau totalinio kičo Ekrano civilizacijoje, kurioje netgi menas, kaip Transcendencijos prisijaukinimo ar perkėlimo į žmogiškąsias struktūras sritis, tapo nereikalingas. Senasis menininko, kaip grožio liudytojo ir nešėjo, savotiško „angelo advokato“, tipas išstumtas į paribius. Vietoj grožio, kurį dabar geriausiai pagamina technologijos, įsigali bjaurasties estetika, kurią neša „meninykai“ – „šėtono advokatai“. Šiuolaikinis menas, kaip „dirbtinio šėtono“ laboratorija, teatlieka dirgiklio funkciją viskuo persisotinusioje, todėl anestezijos kamuojamoje, civilizacijoje, mėgina sugrąžinti tigrą, nors kol kas sugrįžta tik apipešiotas katinas. Tikrasis Šėtonas dar miega…

Antra vertus, lygiai kaip ir ant aptariamos knygos viršelio nuotraukos pilkumoje prasimušantys žalieji ploteliai, gyvybės, laisvės, spontaniškumo oazių galimybės nuolatos išlieka. Bent jau iki šiol visuomet atsirasdavo individų, kurie sugebėdavo pasipriešinti, pasakyti Ne, atsiverti laisvei, kuri visada yra apsiribojimas… Nes, kaip rašo jau kartą cituotas Berdiajevas, „[s]unku, liūdna, šiurpu gyventi tokiame laike žmogui, kuris išskirtinai mėgsta saulę, aiškumą, Italiją, lotynų genijų, kūniškumą ir kristališkumą. Toks žmogus gali išgyventi visa ko vertingo pasaulyje negrįžtamo žlugimo beribį liūdesį. Ir tik dvasios gelmėse galima rasti šio siaubo priešnuodį bei aptikti naują džiaugsmą“².

Ir kuris iš mūsų galėtų ginčytis, kad iš tikrųjų gyvename ne kokybinio stiebimosi, o kiekybinio plėtimosi, ne kultūros jaunystės, o civilizacijos senatvės sąlygomis? Vis labiau į specializacijos gardus besiskaidančioje visuomenėje žmogus jau seniai virtęs menku techninės mašinerijos sraigteliu, kur bet kokios pretenzijos į visuminį antikinio stiliaus pasaulio matymą bei aiškinimą gali kelti tik šypseną. Po moderniųjų technologinių „laimėjimų“ kosmoso samprata jau seniai pakitusi. Keistuolis, – drįstantis žvelgti į pasaulį taip, kaip tai darė antikos ar renesanso kultūros žmonės, bei keliantis, pavyzdžiui, klausimus, ar kartais neatsitiko taip, jog kiekvienas mokslo žingsnis ne pakėlė, o nužemino žmogaus rangą, – dabartiniame mokslo pasaulyje greičiausiai bus laikomas ne atsakingu, aukšto humanitarinio sąmoningumo, opius socialinius skaudulius atveriančiu žmogumi, bet pavojingu, konformistinį kalbos rėžimą ignoruojančiu, todėl neišvengiamai „profesijos cecho“ atstovams grėsmę keliančiu laisvamaniu. Gal todėl iš aptariamo teksto puslapių sklindanti energinga, bet kokias iliuzijas daužanti kalbos galia, nukreipta prieš pačios kalbos klastą, atrodo tokia užburianti. Atsisakymas meluoti, drąsiai žvelgti į dalykus atviromis akimis – be galo retas reiškinys bet kurių laikų ir erdvių visuomenėse, tikriausiai pasiekiamas, kaip pats kalbinamas filosofas pripažįsta, tiek charakterio stiprumo, tiek laimingai sutapusių aplinkybių, tiek galiausiai likimo dóvana.

Kartais natūraliai gali pasirodyti, jog filosofuojama iš vadinamojo resentimento. Bet čia pat tenka pripažinti, kad susiduriama su išskirtinio aštrumo mąstymu ir aukščiausio lygio kalbos valdymu. Be to, neslepiamos pagiežos kritikos strėlės visuomet nukreiptos į vadinamojo hominido nihilistinės kalbinės prigimties pusę. Nihilizmas laikomas neišvengiamu žmogaus būklės mūsų planetoje būviu, nes naikinimas yra visa ko egzistavimo pamatinė sąlyga. Nuo pat neorganinės gamtos iki žmogaus bet kokio esinio pirmapradis santykis su kitu esiniu yra naikinimas. Tačiau jis gali būti pateisinamas tik tol, kol nepradeda skleistis nereikalingu, pertekliniu, prabangos modusu.

Aptariamos knygos dialoge „Apie Niekį“ detaliai išskleistą metafizinės esinijos sąrangos (vadinamosios „ontotopinės klepsidros struktūros“) analizę apskritai laikyčiau viena įdomiausių, teorine ir pažintine prasme vertingiausių knygos vietų, todėl ją visai pagrįstai galima vadinti savotiškais prolegomenais į sunkiasvorių filosofo veikalų studijas. Tiesiog žydinčia kalba perteikiamas metafizinis pasakojimas apie Niekio, besiveržiančio iš žmogaus gyvūniškosios pusės (arba jo sielos kaip savotiško kraterio), ir iš bekalbės Tikrovės pusės ateinančio Esmo susidūrimą. Šios visuomet skausmingos sandūros su jusline Transcendencija, arba Niekio bei Esmo grumtynių, metu ir vyksta kalbos gimtis, tampanti žmogaus, kaip Niekio sūnaus, nasrais. Žmogus prasideda ten, kur prasideda kalba, tarsi pažadinanti miegantį arba savyje rymantį Niekį ir paverčianti jį kosminiu agresoriumi. Žmonijos kultūra ir yra ne kas kita, kaip kalbos kristalizacija, pamatiniais religijų, menų, technomokslų sandais besiplečianti ir įtvirtinanti žmogaus viešpatavimą šioje planetoje. Nors kalba turi ir savo bekalbiškąją pusę (kuri domina, pavyzdžiui, poetą), ji ateina iš sielos, iš Niekio, kaip žmogaus ir tik žmogaus, metafizinio centro. Todėl kalba beveik visuomet reiškiasi savo instrumentine puse, ji yra totaliai negatyvi – tai virtualioji kosminė giljotina.

Visa žmonijos kultūra ir tėra Niekio vardų procesijos, bet žmogaus santykis su Niekiu visur ir visada dvejopas, nes jis ir stumia, ir traukia. Kaip tikroji pradžia, tėvynė arba įsčios, Niekis visada vilioja, žmogui norisi jame ištirpti, tačiau kaip juslinė būtybė, turinti kūną, jis bijosi Niekio, kuris visuomet yra tiek didžiausias žmogaus siekinys, tiek didžiausias siaubas.

Tikriausiai teisūs kritikai, pastebėję, jog dabartinėje vadinamojo postmoderno epochoje tokio tipo „metafizinis naratyvas“ gali pasirodyti labai keistas. Antra vertus, tai sukelia ir atvirkštinį įspūdį, jausmą, jog susiduri su išskirtinai savitu ir aukščiausios prabos mąstymu, aprėpiančiu universaliąją, kosminę dimensiją. Ironija pačios kalbos atžvilgiu negali negąsdinti šiuolaikinių filologų, filosofijos tyrinėtojų ar kitokių akademinių kredencialų besivaikančių mokslininkų. Visai nebūtina turėti išskirtinio aštrumo regėjimą, jog matytum, kad kalba maitina ištisą kastą pasaulio institutų ir universitetų katedrų darbuotojų, – nesvarbu, ar uoliai dirbančių, ar parazituojančių. Ką jau kalbėti apie eilinį žmogelį, kuris, turint omenyje kasdien jį atakuojančių medijų srautą, tiesiog pasmerktas būti „kalbos mulkiu“ – kalbos miražų bei kliedesių, tai yra platoniškosios olos šešėlių, įkaitu. Iš esmės beveik visuose knygos pokalbiuose pašnekovai skleidžia vieną svarbiausią mintį, kurią ypač sveika prisiminti visiems, turintiems reikalų su filosofija: filosofo, labai reto egzistencinio žmogaus tipo, pamatinė orientacija visuomet turi išlikti gamtiniai daiktai – physei onta. Nors kai žmogus mąsto, jis nemato, o kai mato – nemąsto, būtent matantis mąstymas ir mąstantis matymas yra gyvosios filosofijos šerdis.

Kaip jau galima nujausti, orientuojamasi į klasikinio antikinio tipo filosofiją, prasidėjusią su pirmaisiais gamtos filosofais Taliu, Anaksimandru, Ksenofanu, Herakleitu ir pasibaigusią su Platonu bei Aristoteliu. Vėliau lieka tik inkrustracijos, nes su teologine tradicija nusisukama nuo bekalbių daiktų, sudievinama kalba, įsigali krikščioniškasis teologinis teroras, naujaisiais laikais virtęs gnoseologine prievarta nežmogiškumo atžvilgiu. Keltogermaniškasis pažinimas čia traktuojamas ne kaip teorinis, o agresyvus metatechninis santykis su kitybe, nežmogiškumui nepripažįstant deramo savarankiško ontologinio statuso. Simboline tokio santykio formule tampa žodžiai „viskas, kas yra, yra žmogus“.

Žinoma, skaitant tekstą, dar kartą negali atsistebėti mąstymo užmoju ir skleidžiamos minties autentika. Atrodo, kaip atspirties tašku remiamasi fenomenologine tradicija, nes grįžtama prie pačių daiktų, bet su ja nesusitapatinama, netampama „mokyklos“ ortodoksu, nesusiliejama su „antpečiais“, nepretenduojama į visažinystę. Sąžiningas, klasikinio tipo filosofas negali sau leisti tokios prabangos; jo egzistencinė orientacija visuomet yra vidutiniškoji kasdienybė; jo pamatinė mąstymo sklaidos teritorija – gatvė ir aikštė, o ne bažnyčios celė, laboratorija ar kitokios sektantų sueigų vietos. Filosofas nėra guru, žynys ar kokio nors kito tipo pranašas, visada išlieka sokratiškoji „nežinojimo prezumpcija“ („žinau, kad nieko nežinau“), kurią užmiršus, neišvengiamai tampama kliedėtoju. Bekalbė tikrovė, arba anapus kalbos rymantys daiktai, pažįstami per patyrimą. Pasauliui atsiveriama egzistenciškai, per penkias pamatines žmogaus jusles – regą, klausą, lytą, skonį, uoslę bei šių juslių sinestezę, tai yra bendrąją juslę (sensus communis). Natūralu, jog vieni žmonės pasižymi vienomis labiau išvystytomis juslėmis, kiti – kitomis. Visada vyrauja kokia nors viena ar dvi pamatinės juslės, nes bendroji juslė teatveria jokybę, o vienu metu vienodai intensyviai veikiančios juslės tegalėtų sukelti anesteziją.

Skaitant knygos pasažus apie patyrimo struktūrą, galima ir iš nuostabos aikčioti, ir iš juoko kristi. Nuosekliai atsiskleidžianti patyrimo analizė interpretuojama įvairiausiais kampais tiek seniausių ir primityviausių, tiek moderniausių ir pažangiausių kultūrinių fenomenų akiratyje. Kaip jau galima suprasti, filosofo pamatinė orientacinė juslė yra rega, nes ji geriausiai individualizuoja esinius, geriausiai apibrėžia jų ribas, leidžia pamatyti, kuo jie skiriasi vieni nuo kitų, geriausiai atskleidžia jų ypatingąsias savybes. Rega iš viso yra „karališka“ juslė, nes ji išsaugo pagarbų atstumą kito atžvilgiu, mažiausiai naikina. Pagal vyraujančių juslių kategorijas galima skirstyti netgi ištisus civilizacinius pasaulius. Antikoje vyravo regos juslė, o viduramžiais – klausa. Dabartinėje, anglosaksiško tipo civilizacijoje dominuoja taktilinė bei gustacinė juslės, todėl šios civilizacijos pamatinėmis orientacijomis tapo pornografija ir kulinarija.

Gyvas pašnekesys, orientuotas į aiškų padėties matymą, suteikia išskirtinį skaitymo malonumą. Filosofo mokinys Gustas čia taip pat nusipelno pagiriamojo žodžio. Taiklių klausimų parinkimas, pokalbio krypties valdymas bei mokėjimas klausytis – vis labiau nykstantys reiškiniai dabartinėje podiumo ir greičio civilizacijoje. Kita vertus, sugebėjimas palaikyti aukščiausio intelektualinio lygio dialogą leidžia išlaikyti teorinę šios knygos vertę, apsaugo nuo nukrypimų į ištisinius biografinius dienoraštinio tipo prisiminimus ar malonių įspūdžių pasidalinimus popietinių pasivaikščiojimų metu.

Nesvarbu, ar šią dialogų knygą vertinsime kaip įvadą į Šliogerio filosofiją, ar kaip vadinamąjį post scriptum – svarbiausiuose veikaluose jau išskleistos filosofijos paraštes. Galiausiai tai yra vienas ir tas pats. Tekstas turėtų išlikti skvarbių metafizinių įžvalgų ir laikmečio analizės dokumentu, ne tik užkulisinių akademinių/saloninių intrigų liudijimu. Žinant, jog laisvas laisvų individų dialogas juos gerąja prasme sulygina, išlaikoma antikinė disputavimo dvasia, nenupuolama į neskoningą santykio asimetriją, privačių ar buitinių plepalų liūną. Todėl knyga, sakyčiau, labiau primena Heideggerio pokalbius su Beaufret ar Finku, o ne, pavyzdžiui, Goethe’s pašnekesius su Eckermannu. Žinoma, pasirinkto žanro ar rašymo stiliaus skirtumai visuomet priklauso nuo individualaus autoriaus skonio. Nuolatinės grumtynės su kalba jos pačiais ginklais sukuria išskirtinę mąstymo įtampą, tuo pačiu leidžia išgyventi mūsų laikais sunkiai besutinkamą gyvojo filosofavimo potyrį. Ši donkichotiškoji kova su visuotinybės šmėklų malūnais, visada stovint individualumo bei ištikimybės bekalbių gamtinių esinių sargyboje, tikriausiai ir yra gražiausia knygoje skleidžiamo mąstymo pusė, kuri, net neabejoju, nepalieka abejingais daugelį skaitytojų.

Norėtųsi išskirti ir dar vieną svarbią plėtojamą mintį: „Gražu yra tai, kas individualu.“ Šiame absoliučiai pragmatiškame pasaulyje individualumas prieš visuotinybę pralaimi tik kiekybiškai, bet ne kokybiškai. Tokio suvokimo perteikimas kartu jau yra ir savotiškas auklėjimas, savotiškas grįžimas, tegul tik virtualus, į klasikinės kultūros traukos lauką.

Paskutiniame dialoge „Apie laisvę“ glaustai permąstoma Vakarų mąstymo tradicijos laisvės samprata. Keltogermaniškosios tradicijos mąstytojai laisvę sutapatino su valia, o pastaroji, filosofo manymu, yra ne kas kita, kaip savivalė. Bet žmogus nėra Eroto, arba geismo, šeimininkas, jis yra jo vergas, vadinasi, tikroji laisvė yra nukreipta prieš geismą. Laisvė negali būti besaikiu siekiu viešpatauti ar plėsti savo valdas, besaikiu naikinimo dauginimu. Šliogerio filosofijoje tai tebūtų neatsilaikymas prieš Kaligulos sindromą, nukrypimas į perteklinį išorinių esinių naikinimą. Niekio ir Esmo dialektikos sūpuoklės apskritai yra savotiškas mirtingojo likimas arba pasmerktis. Jis nuolatos balansuoja tarp dviejų kraštutinių polių – sielos ir sąmonės, savo gyvūniškosios ir kalbinės pusės, Nirvanos ir Kaligulos sindromų – siekių susinaikinti ir naikinti. Laisvė būtų gebėjimas įveikti šias dvi kraštutinių vektorių kryptis, mėginimas patirti tai, kas šioje filosofijoje vadinama Itakės sindromu.

Ontologiniai-egzistenciniai žmogaus parametrai nuosekliai išskleisti dvitomyje „Niekis ir Esmas“, tačiau jau ir „Pokalbiuose apie esmes“ atsiskleidžia keistas paradoksas – Mirtingojo laisvės erdvę atveria ne kas kita, kaip savosios dvilypės prigimties, baigtinumo suvokimas bei įsistatymas į saiką. Tik toks apsiribojimas ir savojo ribotumo suvokimas apsaugo nuo savivalės, suteikia galimybę patekti į dialoginę tarp erdvę – dviejų laisvų, nepriklausomų, todėl substancinių individų susitikimo vietą. Šias atveriamas aiškumo oazes ir vadinčiau tomis žaltvykslėmis, suteikiančiomis viltį nihilistinių ūkų horizonte. Menkystės triumfo ir Ekrano haliucinacijų valdomoje civilizacijoje pats tokios knygos pasirodymas, liudijantis taurumą, vyriškumą, saiką, patį antikos skurdo spindesį, – jau yra savotiškas stebuklas. Gera knyga stiprina žmogaus širdį. Gal tai ne taip jau mažai?

Tautvydas Vėželis

1. Nikolajus Berdiajevas „Apie Picasso“ (1914 m.); žr. https://aplinkkeliai.lt/vertimai/picasso/
2. Nikolajus Berdiajevas „Apie Picasso“ (1914 m.); žr. https://aplinkkeliai.lt/vertimai/picasso/