Thomas Ligotti, The Conspiracy against the Human Race (Penguin Books, 2018)
Thomas Ligotti
SĄMOKSLAS PRIEŠ ŽMONIŲ RASĘ: SIAUBO UŽMAČIA
Pažvelkit į šį išdabintą veidą, šį surambėjusį, ligotą kūną, ėdamą žaizdų; jis kupinas minčių be ateities, be pastovumo. – „Dhammapada“ 1
Pratarmė
Norėdamas išvengti bet kokios nereikalingos painiavos, norėčiau iškart prisipažinti, kad esu antgamtinio siaubo kūrinių rašytojas. Griežtai kalbant, „Sąmokslas prieš žmonių rasę“ [The Conspiracy against the Human Race] yra labai nedidelė minėtos veiklos išimtis. Vis dėlto kai kurie šios knygos skaitytojai gali pamanyti, kad ji iš esmės priklauso antgamtiškumo, keistumo, kraupumo ir pan. sričiai. Nors tai negrožinis kūrinys, jo paantraštė „Siaubo užmačia“ [A Contrivance of Horror], regis, skatina daryti tokią išvadą. Betgi žodžiai kartais turi dvi ar daugiau reikšmių ir rašytojai, suteikdami pavadinimą savo kūriniui, dažnai tuo naudojasi. Taigi tai, ar sąvoka „užmačia“ reiškia mano numatytą šios knygos apmatą ar nurodo tik jos temą – didžiulį sąmokslą, kurį bandau nušviesti, – vienaip ar kitaip tėra semantinė migla.
Nors knygos „Sąmokslas prieš žmonių rasę“ ištakos apčiuopiamiausiai aptinkamos viename 2004-aisiais paskelbtame pokalbyje, tikrieji jos užuomazgos pėdsakai glūdi mano vaikystėje. Klaidingų prisiminimų turime kiekvienas, bet šis neleidžia juo suabejoti. Tai nutiko, kai buvau devynerių metų. Susiginčijau su tėvu ir motina dėl kažkokio dabar jau pamiršto dalyko. Konfliktas baigėsi, kai išlėkiau pro priekines mūsų šeimos namų duris. Lauke stoviniavo keli mano draugai, kurie pastebėjo manąjį įniršį ir paklausė, kas atsitiko. Pirmi žodžiai, kuriuos ištariau, buvo menkinantys mano tėvus.
– Neturėtum taip sakyti, – supeikė vienas iš mano draugų. Mačiau, kad kiti su juo sutiko.
– Kodėl ne? – iššaukiančiai atkirtau. Ir tada išgirdau atsakymą.
– Jeigu ne tavo mama ir tėtis, tavęs nebūtų gyvo.
Apsvarsčiau šio priekaišto logiką, nukreiptą į šiurkščius žodžius, kuriuos ištariau apie savo tėvus. Kažkas čia atrodė ydinga. Nejaugi turėjau savo gimdytojams dėkoti už tai, kad jie mane atgaivino, lyg būčiau Frankenšteino pabaisa, iš bedvasių dalių sudėtas daiktas, kuriam jie įkvėpė gyvastį? Ar aš buvau tik negyvos materijos junginys kitame matmenyje, kol jie nesėkmingai bandė mane perkelti į gyvųjų pasaulį? O gal jie mane kažkaip išgelbėjo, kaip Jėzus Kristus, miręs už mano nuodėmes (šis teiginys niekad neužvaldė mano vaizduotės, kad ir kiek kartų girdėjau jį kartojant katalikiškoje mokykloje)? Mirtis mano religinėje mokymosi aplinkoje buvo labai svarbi, todėl nieko stebėtino, kad tokios mintys kvaršino mano vaikišką protą. Tai, kad po mirties manęs laukia dangus arba pragaras, buvo vienas iš tikėjimo pamatų, kurį vertinau gana rimtai. Bet kaipgi aš galėjau būti anapusinė siela, prieš ateidamas į gyvenimą? Traukdamosi nuo kognityvinės nedarnos, mano vaikiškos smegenys negalėjo susitaikyti su tuo, kad prieš pradėdamas gyventi buvau toks pat miręs, koks būsiu, kai nebekvėpuosiu. Man sukosi galva, pagalvojus, kad mirtis buvo tarsi kokie spaustuvai, kurie iš abiejų pusių slėgė mano gyvenimą. Vis dėlto negalėjau visiškai atmesti šios prielaidos. Jeigu ne tarp numirėlių, tai kurgi aš buvau, prieš tėvams mane išgelbėjant? Atsižvelgdamas į draugų atsaką, pasibaisėjusių mano menkinamu požiūriu į gimdytojus, pamaniau, kad tai turėjo būti labai bloga vieta. Laimei, mano samprotavimus šia tema netrukus užgožė tolesni žaidimai su draugais. Vis dėlto mane ir toliau neramino neišvengiama mirties aplinkybė, ypač po to, kai religinių doktrinų teiginiai manyje pamažėle išbluko.
Žinoma, gan greit supratau, kad mano iki-būtinis [preexistent] gyvenimas buvo ne mirtis, o tiesiog nebūtis. Visgi tai, ar tą nebūtį galima aiškiai apibrėžti kaip gerą ar blogą arba nei gerą, nei blogą, man buvo neįkandama, – tai buvo filosofijos žinovų reikalas. Tačiau vėlesniais paauglystės metais ėmiau svarstyti apie santykinę nebūties, palyginti su buvimu gyvam, vertę, nors pirmoji alternatyva man, kaip ir praktiškai visiems kitiems, vis dar buvo toks pat nepatrauklus dalykas. Vis dėlto, iš principo, galiausiai atrodė, kad nebūtis yra tinkamiausia vieta. Tiksliau sakant, regėjosi, kad tai yra vieta, kurioje reikia pasilikti. Tai akivaizdžiai tamsios mintys, o tokios stipriai įsišaknijusios mintys kartais paskatina žmones jas išreikšti žodžiais. Aš jas išreiškiau rašydamas antgamtinio siaubo apsakymus, kuriuos pradėjau kurti XX a. 8-ajame dešimtmetyje.
Išmintingai sunaikinau beveik visus savo pirmuosius literatūrinius raštus, pasilikdamas tik vieną kūrinį iš minėto dešimtmečio, kurio rankraštį taisiau daugiau nei dešimtmetį, kol galiausiai nusprendžiau, kad jis tinkamas publikuoti kartu su kitais, kuriuos parašiau 9-ajame dešimtmetyje. Mano „pirmojo“, chronologine prasme, apsakymas vadinasi „Paskutinė Arlekino šventė“ [The Last Feast of Harlequin]. Pasakojimo veiksmo vieta – mažas miestelis, o siužetas susijęs su keistu kultu, kuris aukština nebūtį ir laikosi dvasinio draudimo pradėti žmogaus gyvybę. Kitus mano parašytus ir vėliau sukurtus apsakymus vienijo susijusios temos, taipogi apsakymą „Šešėlis, tamsybė“ [The Shadow, the Darkness], kuriame vienas veikėjas kalba apie knygą „Tyrimas apie sąmokslą prieš žmonių rasę“ [An Investigation into the Conspiracy against the Human Race]. Ši knyga apibūdinama kaip „pagrįsta nebūtimi, įsivaizduojama prigimtimi, viskuo, kuo mes tikime esantys“, – šią mintį plėtosiu tolesniuose puslapiuose. Aš netgi svarsčiau tą pasakojimą pavadinti „Sąmokslas prieš žmonių rasę“, nė nenutuokdamas, kad po daugelio metų sukursiu taip pat pavadintą knygą, kurioje gvildenama panaši tema.
Mano aukščiau parašyti žodžiai nereiškia, kad ši knyga turėjo kažkokį likimą ar kad jai buvo lemta būti parašytai. Žmogaus gyvenime yra per daug klaidingų pradžių ir sustojimų, nukrypimų ir paprasčiausių keblumų, kad jį būtų galima laikyti kuo nors kitu nei, kaip sakoma, nesėkmių virtine. Galiu pasakyti tik tiek, kad šioje pratarmėje koordinuojami atskiri įvykiai yra tam tikru būdu susiję su „Sąmokslo prieš žmonių rasę“ kūrimu ir šiek tiek atskleidžia ypatingą autoriaus būdą, apie kurį skaitytojams paliekama spręsti patiems.
Padėkos
Norėčiau padėkoti Timui Jeskiui ir Scottui Wetherby’iui už tai, kad suteikė man medžiagos, būtinos šiam kūriniui parašyti; Thomas Ligotti Online nariams ir jo administratoriui Brianui Edwardui Poe už dalyvavimą forume, kuriame buvo aptariamas ankstyvasis „Sąmokslo prieš žmonių rasę“ variantas; Robertui Ligotti už tai, kad buvo pasirengęs būti bandomuoju subjektu, kai man reikėjo greito atsakymo iš panašiai mąstančio proto; ir Jennifer Gariepy už padrąsinimą ir įžvalgas, kurias ji man suteikė per daugelį metų. Be to, būčiau labai aplaidus, jei nepaminėčiau S. T. Joshi ir Jonathano Padgetto patarimų bei pastangų, o ypatingai dėkoju Nicolei Arianai Seary, kuri dalijosi savo talentu ir patirtimi svarbiausiomis šios knygos rengimo atkarpomis. Galiausiai, kaip ir visi filosofinio pesimizmo gerbėjai, nemokantys danų ir norvegų kalbų, esu nepaprastai skolingas Gisle’ui R. Tangenesui už Peterio Wesselio Zapffe’s veikalų vertimus ir straipsnius apie jo kūrinius. Už šių vertingų įnašų panaudojimą atsako vien tik autorius.
Vertė Linas J. Jankauskas
Thomas Ligotti, The Conspiracy against the Human Race, New York: Penguin Books, 2018, p. xi–xv.
Susiję įrašai:
Thomas Ligotti: mus apibrėžia vientisumo stoka
Th. Ligotti, „Profesoriaus Nieko paskaitėlės apie antgamtinį siaubą“
Th. Ligotti, „Chemikas“ ir „Išgerk už mane vien tik labirintinėm akim“
Atgalinis pranešimas: Sąmokslas prieš žmonių rasę. Apie pesimizmą ir paradoksą - Aplinkkeliai.lt